Žodžių junginys „Valdovės gambitas“ pastaraisiais metais, ko gero, girdėtas daugeliui – net ir tiems, kurie šachmatais iki šiol nesidomėjo. Vos tik pasirodęs tokio pavadinimo „Netflix“ serialas sulaukė stulbinamo pasisekimo, o serialą įkvėpusią knygą – 1983 m. išleistą Walterio Teviso romaną „Valdovės gambitas“ – ištiko toks pat likimas – anglakalbėse rinkose ji šovė į perkamiausių knygų sąrašų viršūnes.
Tad kas gi jis – Walteris Tevisas, prieš kone keturis dešimtmečius sukūręs daugybę žmonių pakerėjusį Betės Hermon personažą? Priešpaskutinis jo romanas „Valdovės gambitas“ literatūros kritikų ne veltui vadinamas nepastebėtu šedevru. Ir galite būti tikri: kaip dažnai nutinka, serialas toli gražu neišsemia viso literatūros kūrinio gylio.
Walteris Tevisas: „Mane labai domina įtampa tarp pergalės ir pralaimėjimo“
W. Tevisas (1928–1984) – amerikiečių rašytojas, daugybės trumposios prozos kūrinių ir šešių romanų autorius. Keturių jo romanų ekranizacijos sulaukė didelio pripažinimo.
Kasdienybėje W. Tevisas buvo šaunus šeimos vyras, mėgęs žaisti stalo žaidimus ir žvejoti su savo vaikais; populiarus anglų literatūros ir kūrybinio rašymo profesorius Ohajo universitete Atense; prisiekęs kačių mylėtojas; talentingas šachmatų ir biliardo gerbėjas ir žaidėjas. O sykiu – vaikystėje sunkiai sirgęs, priklausomybių kamuojamas užkietėjęs rūkalius, lošėjas ir alkoholikas, net kelis kartus bandęs nusižudyti.
Jo romanas „Valdovės gambitas“ – tai daugiabriaunė likimo nuskriaustos, nuo priklausomybių kenčiančios ir sykiu genialiu talentu apdovanotos moters brandos istorija konservatyvioje, stereotipų ir lyčių nelygybės kaustomoje XX a. antrosios pusės Amerikos visuomenėje.
Pats knygos siužetas įtraukus ir, kaip pastebi kai kurie kritikai, labai dikensiškas: automobilio avarijoje žuvus motinai, vos aštuonerių sulaukusi Betė Harmon išsiunčiama į našlaičių globos namus. Ji atranda du būdus bent mintimis pabėgti iš slegiančios aplinkos: tai žaidimas šachmatais ir žalios pailgos piliulės, kasdien dalijamos vaikams, kad liktų ramūs. Netrukus tampa akivaizdu, kad Betė turi stulbinamą šachmatininkės talentą. Išskirtinai vyrų dominuojamame žaidime paauglė ima po truputį skintis kelią į svarbiausias Amerikos šachmatų varžybas ir susikuria naują gyvenimą.
Bet, kad ir kaip gerai sektųsi varžybose, potraukį tamsai – savidestrukcijai ir priklausomybei nuo raminamųjų ir alkoholio – suvaldyti sunku. Kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.
Būtent šis motyvas ryškus ir kituose W. Teviso kūriniuose. Dar XX a. devintajame dešimtmetyje pats autorius interviu spaudai yra sakęs: „Aš rašau apie nevykėlius ir vienišius. Jei yra kokia visus mano kūrinius jungianti tema – tai būtent ši. Vienu ar kitu aspektu esu tiesiog apsėstas žmogaus vidinės kovos temos, tos įtampos tarp pergalės ir pralaimėjimo.“
Daugiau gylio, mažiau dekoracijų
„Netflix“ serialas dalį žmonių patraukė savo vizualumu ir estetika, tačiau knygoje daugiau dėmesio skiriama būtent veikėjų charakteriams išplėtoti. Čia ir pati Betė atsiskleidžia kaip kur kas tamsesnis ir ne toks akivaizdžiai triumfuojantis personažas. Galbūt todėl kai kurie apžvalgininkai sako, kad knyga puikiai tinka tiems, kurie gyvenime yra pajutę geliantį apleistumo, pasimetimo ir atstūmimo jausmą.
Įdomu ir tai, kad kūrinyje akivaizdžiai justi ir autoriui svarbūs autobiografiniai motyvai.
W. Teviso vaikystė nebuvo laiminga – silpnos širdies ir nuolat ligų kamuojamas vaikas, sulaukęs vos dešimties metų, tėvų buvo paliktas mėnesių mėnesius gydytis ligoninėje, kur, visai kaip pagrindinė „Valdovės gambito“ veikėja Betė, buvo svaiginamas priklausomybę sukeliančiais barbitūratais. Ir šis slogus buvimo nereikalingam, nemylimam ir paliktam jausmas jį taip stipriai palietė, kad lydėjo visą likusį gyvenimą ir galbūt, kaip pats svarstė, netgi pastūmėjo į priklausomybę.
W. Tevisas taip pat yra sakęs, kad pasirinkti tokį knygos siužetą jį pastūmėjo visai ne susižavėjimas šachmatais, kaip kad galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis nusprendė rašyti apie moterį šachmatų čempionę, nes pirmiausia jį intrigavo didžiulę pagarbą keliančio moters intelekto ir sumanumo tema.
Būdamas penkiasdešimt šešerių, rašytojas mirė nuo plaučių vėžio. Pasak jo sūnaus, jis visą gyvenimą norėjo būti įvertintas ir pastebėtas – ir panašu, kad ta ilgai laukta ir pelnyta šlovė jo kūrybą aplankė būtent dabar.