Zita Grigienė

„Nuostabiai parašyta knyga, pasakojanti beveik 60 metų istoriją apie nevilties nulemtą poelgį, kuris paženklino ne tik dviejų pagrindinių herojų, bet ir daugybės kitų žmonių likimus. Skausmingai liūdnas ir sykiu meile spinduliuojantis romanas.“ 

Los Angeles Times  

Afganistanas, 1952-ieji. Dešimtmetis Abdula ir jo trimetė sesutė Pari su tėvu ir pamote gyvena nedideliame Šadbago kaime. Šeima nuolat kovoja su skurdu ir atšiauriomis žiemomis, o tėvas Saburas vis ieško darbo. Abdulai jo sesutė – tokia pat graži ir miela kaip fėja, kurios vardu ji pavadinta, – atstoja visą pasaulį. Dėl jos berniukas pasirengęs padaryti bet ką – netgi iškeisti savo vienintelę batų porą į povo plunksną Pari kolekcijai. 

Vieną dieną vaikai su tėvu iškeliauja į Kabulą. Pari ir Abdula nė nenujaučia, koks likimas jų ten laukia. Sostinėje nutiksiantis įvykis negailestingai sugriaus jų įprastą gyvenimą, bet kartais – kaip toje tėvo pasektoje pasakoje – tenka nupjauti pirštą, kad išgelbėtum ranką. 

Keliaudamas per kartas ir žemynus, iš Kabulo į Paryžių, San Fransiską ir Tino salą Graikijoje, autorius išmintingai, įžvalgiai ir jautriai rašo apie mus siejančius ir mūsų gyvenimus kuriančius ryšius. Apie tai, kaip padedame savo artimiesiems, kaip mūsų pasirinkimai nulemia ištisų kartų istoriją ir kaip dažnai mus nustebina tie, kuriuos mylime labiausiai. 

„Emocinga ir įtraukianti istorija. Bėgant metams, Kh. Hosseinio pasakotojo talentas dar labiau sustiprėjo. Naujajame romane nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai, ištikimybė namams ir gyvenimas tremtyje, mūsų pasirinkimai tarp pareigos ir laisvės, taip pat ir tai, kaip praeitis persekioja dabartį. [...] Labai paveikus daugiaplanis kūrinys.“ 

The New York Times 

„Kh. Hosseinis užduoda gerus, bet sunkius klausimus apie meilės ribas. Aiškiai neišreikšta, bet juntama autoriaus nuomonė, kad meilė nežino ir nepripažįsta jokių ribų – nei kalbos, nei klasės, nei identiteto. Ir šioje itin įtraukiančioje knygoje jos poveikiui niekas negali atsispirti.“ 

O, the Oprah Magazine  

„Išskirtinis romanas. Tiesiog būtina perskaityti visiems, kuriems rūpi, ką iš tiesų reiškia gyventi.“ 

USA Today 

„Trečiuoju savo romanu Kh. Hosseinis aiškiai parodo, kad neketina ilsėtis ant laurų. Nors knygoje „Ir aidėjo kalnai“ paliečiamos ir ankstesnės jo nagrinėtos temos – nostalgija, širdį draskantys sutapimai ir visus sunkumus nugalintis triumfas, – šis romanas kur kas platesnis tiek geografiniu, tiek emociniu požiūriu.“ 

Entertainment Weekly 

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas į diplomatinę tarnybą Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis 1996 m. baigė vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane. Daugiau apie fondo veiklą: https://www.khaledhosseinifoundation.org

Jo romanų visame pasaulyje parduota daugiau nei 55 milijonai egzempliorių. 

Skaitomiausia grožinės literatūros knyga Italijoje 2023 metais 

Seniausios Italijos literatūros premijos „Premio Bancarella“ laimėtoja (2023 m.)

„Alassio Centolibri Prize“ konkurso finalininkė

„Kalbėkim rimtai. Nėra laiškanešių moterų.

– Nebuvo iki šiol, – atsakė Ana.“

1934-ųjų birželį nedidukame Pietų Italijos miestelyje sustoja mėlynas autobusas. Iš jo išlipa vieninteliai keleiviai: iš šalies šiaurės į gimtuosius namus dosnaus dėdės palikimo parviliotas, neslepiantis džiaugsmo Karlas ir „šiaurietė“ Ana, kurią slegia skaudi dukrelės netektis, o ramybės neduoda mintys apie gyvenimą nepažįstamame krašte.

Kaimo gyventojai netrunka pastebėti, kad Ana yra kitokia. Ji nelanko bažnyčios, nesiklauso gandų ir visada sako, ką galvoja. Ji nesitaiksto su Pietų Italijos papročiais, neprisiima moterims skirto tradicinio namų šeimininkės vaidmens ir netgi nusprendžia susirasti darbą – tampa pirmąja „laiškaneše“. 

Daugiau nei dvidešimt metų Ana nematoma gija jungė Lidzanelo kaimo gyventojus ir rinko jų istorijas. Išdidžiai vilkėdama tamsiai mėlyną pašto darbuotojos kepuraitę ir uniformą, moteris pristatydavo į namus jaunų vyrų laiškus iš fronto, emigrantų atvirukus, slaptų meilužių laiškelius. Pati to nesitikėdama, ji pakeitė sustabarėjusį Lidzanelo gyvenimą, tačiau nesugebėjo pakeisti beviltiškai ją įsimylėjusio vyro jausmų.

Su žymiąja Elena Ferrante lyginamos Francescos Giannone romanas „Laiškanešė“ užkariavo Italijos skaitytojų širdis, tapo skaitomiausia grožinės literatūros knyga Italijoje, o netrukus sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. 

„Francesca Giannone parašė įspūdingą istorinį meilės romaną, dvelkiantį branda ir išmintimi, iš vieno fragmento atkuriantį visą gyvenimo prasmės paveikslą.“ – Io Donna

„Shelf Awareness“ paskelbta geriausia savaitės knyga

„The Washington Post“ įtraukta į mėnesio vertų perskaityti knygų sąrašą

VIDURAMŽIŲ PRANCŪZIJOS MIESTAS. SIAUBINGA MARO EPIDEMIJA.

IR MOTERIS, PASIRYŽUSI GYDYTI, NET JEI UŽ TAI PAČIAI TEKS SUMOKĖTI GYVYBE.

Kupina nepamirštamų personažų, meistriškai parašyta ir įtraukianti istorinė drama „Eleonora Avinjonietė“ pasakoja apie gydytoją, pasiryžusią paaukoti viską, ką brangina, kad apsaugotų mylimą miestą nuo artėjančios Juodosios mirties.

Provansas, 1347-ieji. 

Eleonora (Elėja) Blanšė – jauna pribuvėja ir žolininkė, apdovanota išskirtiniais gabumais. Mirus motinai, ji žino viena: pavojingiausia, ką moteris gali padaryti, – tai išsiskirti iš minios. 

Atsitiktinai sutikusi Gigo de Šoljaką – paslaptingą popiežiaus Klemenso asmeninį gydytoją – ir jo globojama, Elėja dar labiau ištobulina gydymo meną, liaudies mediciną derindama su anatomijos, astrologijos ir chirurgijos žiniomis. 

Tačiau vos tik mergina ima tvirtai jaustis savo naujajame kelyje, ją pasiekia dvi sukrečiančios naujienos: į Europą atėjo maras, Juodoji mirtis, o negarbėje atsidūrusi karalienė Joana atvyksta į Avinjoną stoti prieš teismą už vyro nužudymą. Ji laukiasi ir jai skubiai reikalinga pribuvėja. 

Maras plinta kaip gaisras, miršta pusė miesto gyventojų, karalienės gimdymas artėja, o Avinjono gyventojų širdyse įsivyrauja baimė. Ieškodami kaltųjų, religiniai fanatikai pradeda raganų medžioklę, ir Elėjai už visa, ką ji sukaupė bei brangina, gali tekti sumokėti pačią didžiausią kainą.

Įspūdingas romanas, patiksiantis Maggie O’Farrell kūrybos gerbėjams.

DeLozier meistriškai piešia gyvenimą Viduramžių miesto užribyje… Rezultatas – įtraukiantis moters drąsos portretas mieste, atsidūrusiame ant bedugnės krašto. „Shelf Awareness“

Viduramžių Avinjonas atgyja įtaigiame romane apie vienos drąsios moters pastangas išgelbėti savo miestą nuo Juodosios mirties siaubo. Šio realistinio ir niūraus laikmečio fone nepaprasta pagrindinės veikėjos drąsa ir atkakli meilė spindi ryškia šviesa. Gražus ir jautrus romanas „Eleonora Avinjonietė“ skamba tarsi meilės giesmė visų laikų gydytojams. A. D. Rhine, romano „Daughters of Bronze“ autorė

Nesu skaičiusi kito tokio jaudinančio ir daugiasluoksnio romano...

JODI PICOULT

Graži, jautri ir švelnumu alsuojanti istorija. Himnas neblėstančiai meilei. 

MARJAN KAMALI

Kai meilė stipresnė už gyvenimą ir mirtį.

Ši knyga sudaužys jums širdį. Ir padės ją sulipdyti iš naujo.

Džozefas ir Evelina neišskiriami nuo pat vaikystės. Iš nerūpestingų žaidimų draugų jie tapo mylimaisiais, o vėliau – ir vienas kitam atsidavusiais sutuoktiniais, kartu įveikusiais ne vieną išbandymą. 

Po šešiasdešimties kartu nugyventų metų pora sužino apie sunkią Evelinos ligą ir pasiryžta paskutiniam bendram sprendimui: dar metai kartu, kupini prasmingų akimirkų su artimaisiais, kelionių praeities prisiminimais ir paskutinių svajonių išsipildymo. O tada ketina kartu užbaigti savo meilės istoriją. 

Jų suaugę vaikai turi rasti savyje jėgų gerbti tėvų sprendimą. Tarp praeities prisiminimų ir dabarties pasirinkimų mezgasi jautrus pasakojimas apie ilgo gyvenimo prasmę, apie netobulą, bet tvirtą meilę ir apie tai, kaip išmokti paleisti.

Nepamirštama ir nepaprastai romantiška istorija: jaudinanti duoklė neblėstančiai meilės galiai, kartu praleisto gyvenimo šventė ir priminimas, kad net tamsiausiomis akimirkomis visada yra vilties ir grožio.

Jei pasiilgote tikros, gilios meilės istorijos – rinkitės šią.

Prima 

Griebkite nosinaites ir sukvieskite knygų klubą – tai knyga, kurią privalote perskaityti! 

Pam Jenoff

Audioknygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

„Tikėkitės ir pažinimo, ir malonumo, pasitikėkit natūraliai lyg Nemunas tekančiu pasakojimu, pasidžiaukit, kad įdomu, kad tiek gamtos grožio, tiek daug meilės, pasitikėjimo.“

Viktorija Daujotytė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė

„Apie E. Orzeszkową visada galvoju su meile ir pagarba, ji man yra gėriui tarnaujančio rašytojo pavyzdys.“

Czesławas Miłoszas

Nemuno apylinkėse nuo seno pynėsi įvairių kartų ir luomų žmonių likimai. Ponai, bajorai ir valstiečiai per amžius gyveno greta, kai kurie iš jų atgulė ir į bendrą kapą, bet šeimyniniais santykiais susisaistyti vengė. Korčynskių Marta nepaklausė širdies balso ir neišdrįso tapti Anzelmo iš bajorkaimio žmona. Neišdrįso – ir visą gyvenimą gailėjosi. Po kelių dešimčių metų panaši dilema kyla Justinai iš nuskurdusių bajorų šeimos. Pamilusi žuvusio sukilėlio sūnų, užaugintą ir išauklėtą dėdės Anzelmo, ji turi apsispręsti, ar peržengs luominį slenkstį.

1888 m. parašytas giminių epas, apima kelias kartas, kelių šeimų linijas, jungiamas dramatiškų likimų: nuo prancūzmečio iki 1863-iųjų sukilimo, represijų po sukilimo, išardžiusių žmonių gyvenimus. Prieš skaitytoją skleidžiasi  XIX a. antros pusės Lenkijos ir Lietuvos bajorų buitis ir jaudinančios istorijos.

Lenkų kalba rašiusi  Eliza Orzeszkowa (1841 - 1910 m.) save laikė ir vadino litwinka (lietuvaite), o kūrinius pasirašinėjo Gabrielos Litwinkos slapyvardžiu. Rašytoja kurį laiką gyveno Vilniuje, čia atidarė knygyną-leidyklą. Aikštė su fontanu Vilniaus centre iki 1945 m. buvo vadinama jos vardu, o Kaune iki šiol tebėra sulietuvinta ir lietuvių kultūroje įsitvirtinusia Elizos Ožeškienės pavarde vadinama gatvė.

Vaikams nuo 9 m. 

„Aš nesu puiki. Aš nuostabi. Ir garsi visoje apygardoje. Niekas nenori prasidėti su

smarkuole Galadriele Hopkins. Esu per daug protinga ir nesuvaldoma. Pabaisa Gilė – taip visi mane vadina.“

Vienuolikmetę Gilę gyvenimas užgrūdino. Stumdoma iš vienos globėjų šeimos į kitą ji išmoko su kerinčia šypsena veide pasinaudoti žmonėmis ir nieko neįsileisti į širdį. Pasiųsta gyventi į dar vienus naujus namus mergaitė sukurpia nedorą planą, kaip prasimanyti pinigų ir visiems laikams iškeliauti į kitą šalies galą pas mamą, kurios nematė jau daugybę metų. Tačiau Gilės planai vienas po kito griūva, o ypač siekis neprisirišti prie naujosios globėjos ponios Troter... Tik ar padarytos klaidos Gilės nepasivys ir neapvers jos gyvenimo dar kartą aukštyn kojomis?

Knyga vieną akimirką privers jus Gile žavėtis, o kitą gailėtis ar net pykti ant jos. Ši istorija apie tikrą nepadailintą gyvenimą, kuris ne visada lengvas ir teisingas, bet jame daug gerumo ir meilės.  

Katherine Paterson (g. 1932) – amerikietė vaikų rašytoja, už savo kūrybą sulaukusi dviejų svarbiausių pasaulyje tarptautinių vaikų literatūros apdovanojimų: Hanso Christiano Anderseno medalio ir Astridos Lindgren premijos. „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (1978) – viena geriausių autorės knygų.