Akcijos ir pasiūlymai

COSTA pirmojo romano premija 2018
Viena geriausių „Guardian“ knygų 2018


„Negi nematai – tos kaukės, kurias dėvime, mus išduoda.“

Blekhito dvare šiąnakt vyks puota, iškelta panelės Evelinos Hardkesl garbei. Tik, deja, svaigaus maskarado įkarštyje šventės kaltininkei lemta mirti. Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs bevardis jaunas vyras išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters.

Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas, o žaidimo taisyklės kasdien mainosi: netikėtumas lydi netikėtumą, nė vienas nėra tas, kuo dedasi. Ir jei iki paskutinio vakaro kulminacijos kaltasis nepaaiškės, puotos dalyviams Blekhite teks likti amžinai.


„Lyg labirintas, iš kurio vos ištrūkęs skubi grįžti atgal.“
Guardian

„Stuartą Turtoną skelbiu naujuoju mistinių detektyvų Skrybėliumi!“
Ali Land

„Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“
Harper's Bazaar


Stuart Turton (Stiuartas Tartenas) – rašytojas, laisvai samdomas žurnalistas; gyvena Didžiojoje Britanijoje, Liverpulio universitete baigė anglų kalbos ir filosofijos studijas. Debiutinis autoriaus romanas „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“ išverstas į daugiau nei 28 pasaulio kalbas, 2018 m. įtrauktas į daugybę rekomenduojamų knygų sąrašų ir apdovanotas COSTA pirmojo romano premija.

„Kur glūdi muzika, kai neskamba? – spėliojo ji. Ir pasidavusi atsakydavo: tegu iš mano gyslų padaro arfą, kai numirsiu.“

Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios Claricės Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Ponia Bovari – tai aš“, – cituodama Gustave'ą Flaubert'ą, atsakė C. Lispector, paklausta apie panašumą į savo personažę. Žoanos keistumas aplinkinius ir atstumia, ir traukia. Nuo pašėlusios ir vienišos vaikystės, nelaimingos santuokos su Otavijumi iki sprendimo atsisakyti konvencionalaus gyvenimo taisyklių ir rasti pasaulyje savo kelią vienai ir nepriklausomai – be galo trapi, protinga, ekscentriška, kūrybinga ir užsisklendusi Žoana puoselėja sudėtingą ir permainingą vidinį pasaulį, apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, jo nuodėmingumą, laisvę būti savimi. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame C. Lispector, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert'as Camus ar Jean-Paulis Sartre'as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Hipnotizuojančios Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920–1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. „Arti laukinės širdies“ (1943), pirmas autorės romanas, kurį ji parašė būdama vos 23-ejų, Brazilijoje tapo precedento neturinčia literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą. 2020-ieji – Claricės Lispector gimimo šimtosios metinės.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

„New York Times“ bestseleris

Beatričė Perez – geidžiamiausia Palm Bičo nuotaka. Jau penki vaikinai krito jai po kojomis prašydami rankos, tačiau nė vienos piršlybos nesibaigė sėkmingai. Beatričei visa tai – tiesiog kvailas žaidimas. Net kai ima merginti nesuvokiamai dailus, visų gerbiamas ir įtakingas JAV senatorius Nikolas Randolfas Prestonas III, Beatričė įsitikinusi, kad meilei jos širdyje vietos nėra, nes vienintelis gyvenimo tikslas – atkeršyti Fideliui Kastrui.

Ji niekad nepamirš, kaip tą naktį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai pasiturinti jos šeima visko neteko ir, palikusi savo namus Kuboje, turėjo slapčia sprukti į JAV. Prabėgo metai kasdien beprasmiškai laukiant, kol viskas pasibaigs ir Perezų šeima galės sugrįžti į Kubą. Tačiau situacijai Kuboje nesikeičiant, Beatričė jaučia, kad laikas ryžtis kovai, – ji ras, kaip priartėti prie Kastro, net jei tektų susidėti su CŽA ir leistis į pavojingiausią misiją, galinčią kainuoti ne tik jos, bet ir brangiausių jai žmonių gyvybes.

„Kibirkščiuojanti meilė, nenumaldomas keršto troškimas ir kvapą gniaužianti Kuba, – puslapiai verčiasi nepastebimai!“
Renée Rosen

„Kai sugrįšime į Kubą“ privalo atsirasti kiekvieno istorinių romanų gerbėjo lentynoje!“
Jennifer Robson

Chanel Cleeton (Šanel Klyton) gimė Floridoje, JAV, išeivių iš Kubos šeimoje. Politikos ir istorijos žinias ji gilino Didžiojoje Britanijoje, Tarptautiniame Amerikos universitete Londone, ir Pietų Karolinos teisės universitete. Didžiausias C. Cleeton pomėgis – kelionės, kurių įspūdžiai nugula į gyvybingus jos tekstus. Apie naują Perezų šeimos, skaitytojams jau pažįstamos iš knygos „Kitais metais Havanoje“, gyvenimo etapą pasakojantis romanas „Kai sugrįšime į Kubą“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu.

Drauge su vaikais skaitydami dešimt linksmų istorijų, atpažinsite finansinius galvosūkius, į kuriuos atsakymų ieškote ir savo namuose:
- Kada vaikas pasiruošęs mokytis finansinio raštingumo?
- Kada ir kam jis arba ji turėtų pradėti taupyti?
- Kaip vaikas gali užsidirbti, už kokius darbus geriau niekada nemokėti ir kam turėtų išleisti savo santaupas?
- Kiek gimtadienių per mėnesį švęsti ir kaip valdyti šventėms bei pramogoms skirtą biudžetą?

Gilučių šeimos pasakojimuose ir finansų ekspertės patarimuose rasite atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bei pamažu sukursite savo šeimos biudžeto taisykles, padėsiančias ugdyti finansiškai naudingus įpročius.

Rekomenduojama skaityti tėvams drauge su 5–10 m. amžiaus vaikais ir pradinių klasių mokytojams su mokiniais.


Simonas Urbonas – tinklaraštininkas, komunikacijos specialistas, „Swedbank“ Finansų laboratorijos edukacijų partneris, trijų vaikų tėtis.

Jūratė Cvilikienė – „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje, asmeninių ir šeimos finansų ekspertė, trijų vaikų mama.

Knygos turinys sukurtas „Swedbank“ lėšomis. „Swedbank“ dėka šį leidinį rasite visose Lietuvos savivaldybių ir mokyklų, kuriose ruošiamos pradinės klasės, bibliotekose.

„– Kokią žinią norėtumėte perduoti naujos knygos laukiantiems skaitytojams?
– Kad nebelauktų. Neberašysiu.“

1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.

Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

„Žaižaruojantis, įtemptas, netikėtas.“
Grande Librairie

„Kaip negailestingai, lyg mėgaudamasis, Musso žaidžia skaitytojų nekantrumu!“
Parisien

Guillaume Musso (Gijomas Muso, g. 1974) – populiariosios literatūros fenomenas, devynerius metus iš eilės pripažintas skaitomiausiu autoriumi Prancūzijoje. Jo knygos išverstos į 41 pasaulio kalbą, o „Slaptas rašytojų gyvenimas“ ilgiau nei metus po pasirodymo išsilaikė aukščiausiose Prancūzijos knygų topų pozicijose.

„Nusprendžiau užfiksuoti moters aistros karštį ir skausmą, kad vyrai ir kitos moterys geriau ją suprastų prieš pasmerkdami.“

Megė, jauna moteris, kurią kitos moterys, dar jaunesnės, vadina kekše. Ji kaltinama tuo, kad užmezgė santykius su savo vedusiu mokytoju. Jos istorija pateikiama teismo prisiekusiesiems. Daugelis šią moterį ir jos seksualinę patirtį atstumia. Kada, kodėl ir kas tiki moterimis – ir kada, kodėl ir kas jomis netiki?

Lina, namų šeimininkė iš Indianos. Daugelį metų jos niekas nebučiavo. Tačiau ji delsia palikti savo vyrą, nes neturi pinigų gyventi atskirai. Vėliau ji laukia, kol kitas vyras paliks savo žmoną. Paskui laukia vėl.

Sloun, sėkminga restorano savininkė. Leidžia savo vyrui stebėti, kaip ji užsiima seksu su kitais. Kartkartėmis lovoje atsiduria dvi poros, bet dažniausiai Sloun vyras tiesiog stebi – vaizdo įraše arba tiesiogiai – ją su kitu vyru. Sloun graži. Vyras žiūri, kaip ji miega su kitais, o už jų miegamojo lango atsiveria plati putojančio vandenyno panorama.

Tirdama šias trijų paprastų moterų intymaus gyvenimo istorijas, Lisa Taddeo užtruko aštuonerius metus, šešis kartus apvažiavo šalį, kraustėsi gyventi ten, kur gyveno šios moterys. Akis į akį valandų valandas klausėsi intymiausių jų gyvenimo liudijimų, kad galėtų geriau suprasti jų likimus, kad suteiktų joms galimybę kalbėti ir būti išgirstoms. „Trys moterys“ – ilgų pokalbių, žurnalistinio virtuoziškumo ir literatūrinio talento jungtis, kuri moters geismą, meilę, seksualinius poreikius, dužusias viltis atskleidžia be pagražinimų ir labai atvirai – su visais sudėtingais ir nepatogiais niuansais. Tai ne tik šių moterų istorijos – tai ir mūsų istorijos.

„Moters geismo vivisekcija.“
Washington Post

„Pasaulio moterims, kurios jaučia, kad jų seksualinių troškimų nepaisoma ir kad jų balso nesiklausoma.“
Sunday Times

„Drąsus kūrinys, pasirodęs pačiu laiku.“
New Statement

„Nėra žemėje moters, kuri pašėlusiai plakančia širdimi neatpažintų to, ką teko patirti Megei, Linai ar Sloun.“
Observer

Lisa Taddeo (Liza Tadeo, g. 1980) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja. Jos tekstai spausdinti „New York Magazine“, „Granta“, „Esquire“, „Elle“, „Glamour“ ir kituose leidiniuose, apsakymai pelnė du literatūros apdovanojimus „Pushcart Prize“. „Trys moterys“ – debiutinė autorės knyga, užkopusi į „New York Times“, „Sunday Times“ ir „Der Spiegel“ bestselerių sarašų pirmąją vietą. Ši knyga laimėjo negrožinės metų knygos titulą knygynų tinklo „Foyles“ (2019) ir „British Book Awards“ (2020) apdovanojimuose. Lisa Taddeo su vyru ir dukterimi gyvena Konektikute.

Kelias paras išbuvusi be sąmonės, Karolina pabunda Paryžiaus „Pitié Salpetriere“ ligoninėje. Sutrikusi, išsigandusi, staiga susivokia neatsimenanti nė menkiausio dalyko apie save: nei kas ji tokia, nei kas jai nutiko, nei kodėl ji apskritai atsidūrė šiame mieste. Palydėta į prabangų butą netoli Senos krantų, Karolina desperatiškai stengiasi išsiaiškinti savo praeitį: kasdien ieškodama užuominų, galinčių atgaivinti pažirusius prisiminimus, svečių kambario spintoje ji aptinka šūsnį senų laiškų, rašytų moters vardu Selina. Karolina panyra į svetimą istoriją, tikėdamasi, kad prieš daugiau nei pusšimtį metų rašytos eilutės taps raktu ir į jos pačios gyvenimą.

1943-ieji. Vokiečių okupuotame Paryžiuje gražuolė Selina kartu su tėvu ir dukrele Kozi nedidelėje parduotuvėlėje Kler gatvėje komponuoja visame mieste gražiausias gėlių puokštes. Žinia apie sėkmingai prekiaujančią šeimą netrukus sužadina aukšto rango SS karininko susidomėjimą. Selina suvokia, kad toks dėmesys nieko gero nežada, tačiau – kad ir ką tektų iškęsti, kad ir kiek reikėtų nusižeminti ir paaukoti – ji pasiryžusi bet kokia kaina išgelbėti brangiausius žmones.

„Verianti meilės, drąsos ir gebėjimo atleisti istorija.“
Library Journal

Sarah Jio (Sara Džijo, g. 1978) romanai kaskart patenka į „New York Times“ ir „USA Today“ perkamiausių knygų sąrašus. Skaitytojai jais mėgaujasi jau daugiau nei 25 pasaulio šalyse. „Lauksiu tavęs Paryžiuje“ – naujausias autorės romanas, pasirodantis lietuvių kalba.

„Polina, aš noriu skirtis. Aš tavęs nebemyliu.“

Vos keli žodžiai, – bet Polinos Frėmon gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ilgai negalvojusi, ji susikrauna daiktus ir pasiėmusi ketverių metų sūnų išvyksta pagyventi pas tėvus. Prisiekia sau, kad tikrai neilgam, – tik kol praeis išsiskyrimo skausmas.

Tačiau net po pusės metų Polina nesijaučia „išgijusi“: tą nelemtą dieną ji vis iš naujo išgyvena mintyse, o skausmas žioji lyg atvira žaizda, kuriai niekad nelemta užsitraukti. Polina įsitikinusi, kad vyras ją vis dar myli, tad nutaria griebtis paskutinio šiaudo: kasdien savo brangiam Benui išsiųsti po laišką ir priminti, kokie neapsakomai laimingi jie buvo visą kartu praleistą laiką. Tik geriausius norus ir gražiausias praeities akimirkas dažnai temdo neišsakyti jausmai, paslaptys ir nuoskaudos, kurie verčiau niekada neiškiltų į paviršių.

„Grimaldi švelniai ir jautriai prabyla apie jausmus, kurių taip dažnai nedrįstame ar nenorime parodyti kitiems.“
La Provence

„Dar kartą įsitikinsite, kad meilė ir liūdesys dažnai eina koja kojon.“
Romans francais


Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, netoli Bordo. Kiek save pamena, visada norėjo būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir net per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje būdama aštuonerių. „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ – antrasis Prancūzijos bestselerių autorės romanas lietuvių kalba.

Jas skiria šimtmečiai ir platūs vandenynai. Tačiau jos turi bendrą tikslą.

Dabartis, Sidnėjus, Australija.
Pastaruoju metu Anos galvoje sukasi tik dvi mintys: kaip sėkmingai įkurti gėlininkystės verslą ir kaip kuo greičiau atnaujinti neseniai ją palikusios močiutės namus, kad juose būtų galima gyventi. Tačiau griaudami sienas darbininkai aptinka šį tą netikėto. Vos nukėlusi dėžės, ištrauktos iš šimtmetį saugotos slėptuvės, dangtį, Ana supranta, kad gyvenime ką tik atsivėrė neišaiškinta paslaptis: mergina nebegalės nurimti, kol nesužinos, kas ir kodėl jos namuose paslėpė dienoraštį ir saujelę niekad neregėtų sėklų.

1886–ieji, Kornvalis, Anglija.
Elizabetė – smalsi ir energinga jauna mergina, kurios laisvės troškimą kiekviename žingsnyje varžo Viktorijos laikų aukštuomenės etiketas. Bet nelengva sutramdyti maištingą sielą. Gulėdamas mirties patale jos tėvas, garsusis Anglijos botanikas ir augalų kolekcininkas Džonas Trebitikas, paprašo išpildyti paskutinį jo norą – leistis į tolimą kelionę ir surasti paslaptingiausią pasaulio augalą, kuris, kalbama, gali ne tik suteikti nemirtingumą, bet ir grąžinti gyvybę. Elizabetė pasiryžta išpildyti tėvo valią ir jau po kelių dienų laivas išplukdo ją Pietų Amerikos link.

„Maištingos herojės, tykantys pavojai, tolimi kraštai ir širdis pavergianti meilė, – kiekvienas sakinys užburia.“
Australian Women's Weekly

„Svaiginanti egzotinių gėlių dvelksmo persmelkta kelionė laiku.“
Foreword Books

Kayte Nunn (Keit Nan) gimė Singapūre, augo Jungtinėje Karalystėje ir JAV, dabar gyvena Australijoje. Karjerą pradėjo leidybos srityje, tačiau vėliau atsidavė savo tikrajai aistrai – knygų rašymui. „Gėlių kolekcininko duktė“ – du skirtingus laikotarpius apimantis istorinis romanas, nukeliantis į XIX a. ir šių dienų Angliją, Čilę bei Australiją.

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.

Peliukas žino, kad būti mažam kartais labai nelengva. Niekas tavęs nepastebi ir nepakviečia žaisti, kartais kas nors užmina ar net prisėda... Giliai širdelėje Peliukas norėtų būti toks kaip Liūtas: drąsus, stiprus ir galingas. Tada visi jį matytų ir būtų jo draugai!

„Vėlų vakarą lovelėj
Užgimė mintis galvelėj:
„Gal užteks ramiai miegoti –
Privalau išmokt... RIAUMOTI!“

Pasaulį pakerėjusi Peliuko ir Liūto istorija žaismingai ir įtaigiai perteikia kiekvienam svarbias temas: kaip išmokti pasitikėti savimi ir nebijoti būti tuo, kas iš tikrųjų esame.


Vaikiškų knygų autorė Rachel Bright (Reičel Brait) ir iliustratorius Jimas Fieldas (Džimas Fyldas) – ne vieną svarbų apdovanojimą pelnę kūrėjai. Jų sugalvoti personažai sužavėjo daugybę jaunųjų skaitytojų ir jų tėvų visame pasaulyje.

Kas yra Vernonas Subutexas?
Miesto legenda. Puolęs žmogus. Visuomenės veidrodis.

Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.

Vienintelė Vernono Subutexo korta – trys kasetės, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, ką tik nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto ir Vernono šelpėjo, išpažintis. Ieškodamas naudos, Vernonas neapdairiai paskleidžia žinią apie kasetes, ir netrukus minia žmonių – nuo kino prodiuserių iki detektyvų ir garsenybių, – Vernonui nė neįtariant, jau lipa jam ant kulnų.

„Įžūlus, rafinuotas, jaudinantis, drąsus kūrinys apie mus visus: kaip garsiai mes rėkiame, kaip labai mums skauda. Tai istorija apie dabartį.“
Irish Times

„Ne silpnų nervų skaitytojams.“
Booklist

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, g. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė. Pirmasis V. Despentes filmas, 2000 m. pastatytas Prancūzijoje pagal romaną „Baise-moi“ (1993), dėl kontroversiško turinio buvo uždraustas rodyti, – tokia kūrinio cenzūra sukėlė daugelio menininkų pasipiktinimą. Jos esė knyga „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. V. Despentes parašė daugiau kaip 15 grožinių kūrinių ir yra apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė jos trilogija „Vernonas Subutexas“. Ji išversta į 24 kalbas, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ pateko į trumpąjį „Man Booker International“ 2018 sąrašą.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Alisa Hart nuo mažens gyvena atskirta nuo viso pasaulio – apsupta aukštų cukrašvendrių laukų ir bekraščio vandenyno, kur nuo tūžmingo tėvo ją saugo begalinė motinos meilė ir nusiraminimą šnabždantys gėlynai. Tačiau vieną dieną svajonių ir vilčių kupinas Alisos gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia: šeimą ištikus nelaimei, devynmetė išsiunčiama gyventi pas močiutę, kurios ji nė nepažįsta.

Dideliame Džunės gėlių ūkyje glaudžiasi ne tik gražiausi Australijos žiedai, bet ir likimo nuskriaustos, smurtą patyrusios moterys. Jų globojama, Alisa po truputį pripranta prie naujųjų namų ir įsilieja į ūkio gyvenimą. Gėlės tampa jos žodžiais, leidžiančiais pasakyti tai, ko dažnai nesinori ar nepavyksta ištarti garsiai. Bet ir čia lemta patirti išdavystę. Įskaudintą ir nusivylusią Alisą Hart likimas vėl bloškia į priešišką pasaulį – į laukinę Australijos gamtą ir audringus santykius – ieškoti savosios vietos.


„Holi sukūrė išskirtinę, tikėjimą ir drąsą įkvepiančią istoriją apie moters gebėjimą nepalūžti, kad ir kas stotų jos gyvenimo kelyje.“
Bruna Papandrea, serialo „Nekaltas melas“ („Big Little Lies“) prodiuserė

„Suteikia vilties.“
Australian Women's Weekly

Holly Ringland (Holi Ringlend, g. 1981) augo Australijoje, vaikystėje basomis lakstė po savo mamos tropinių augalų sodą. Jos ryšį su gamta, įvairiomis kultūromis ir jų perduodamomis istorijomis sustiprino ištisus dvejus metus trukusi kelionė po Šiaurės Amerikos nacionalinius parkus ir darbas su tenykščiais Australijos dykumų gyventojais. „Visos Alisos Hart gėlės“ – debiutinis autorės romanas, netrukus tapęs tarptautiniu bestseleriu. 2019 m. jis apdovanotas „The Australian Book Industry Awards“ kaip geriausias metų romanas, o kompanija „Made Up Stories“ (Bruna Papandrea) netruko įsigyti teisę pagal jį kurti serialą.

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times

„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian

„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent

„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Madi ir Evą sieja išskirtinis ryšys. Savo jaukiame pasaulyje jos ilgai gyveno tik dviese. Nors jas visada aplanko seneliai ir geriausios Madi bičiulės, o prieš kelerius metus kartu apsigyveno Evos draugas Robinas, jau daugybę kartų Madi ir Eva įsitikino, kad niekas, visiškai niekas negali atstoti mamą ir dukrą jungiančios gijos ar jos nutraukti. Net šešiolikmetei diagnozuotas vėžys.

„Visi pasaulio vandenys“ – tai lyg ledas eižėjantis Madi ir Evos gyvenimas, pastangos rasti jėgų drąsiai pasitikti išbandymus, nepalūžti ir neperžengti vienai kitos ribų bei išsaugoti gražiausius mylinčius žmones siejančius jausmus ir atsiminimus. Ypač tada, kai prieš akis po truputį veriasi nebūtis.

„Dailiai ir jautriai suaustas motinos ir dukters – jų meilės, netekties, širdgėlos – paveikslas.“
Kirkus

„Šildanti ir kartu žeidžianti širdį.“
Booklist

Karen Raney (Karen Reini) – rašytoja, tapytoja, meno kritikė, dėstanti Rytų Londono universitete. Prieš pasinerdama į rašymą, dirbo medicinos slauge. Už debiutinį romaną „Visi pasaulio vandenys“ 2017-aisiais jai įteikta Pat Kavanagh vardo premija.

Trečioji vienos populiariausių vaikų knygų serijos Norvegijoje dalis!


Po šimto metų pertraukos didysis Londono laikrodis netikėtai sustojo.
Tai gali reikšti tik viena – Orbuliatoriaus Agentas vėl čia.
Ir jis ieško geriausio pasaulyje kodų šifruotojo – Viljamo Ventono.


Išbandymai Himalajuose iš Viljamo pareikalavo daug energijos ir sunkių sprendimų, tačiau berniukas po truputį atsigauna, o slogios nuotaikos rimsta. Dabar Viljamas labiausiai laukia, kada galės keliauti atgal į Posthumanistinių tyrimų institutą ir susitikti su Iskija. Tik proga sugrįžti pasitaiko gerokai anksčiau, nei tikėtasi: kažkas įsilaužia į Ventonų šeimos namus ir jiems tenka sprukti.

Sugrįžus į institutą daug kas atrodo kitaip: senosios kartos įrenginius pakeitė nuolat koridoriais šmirinėjantys ir visus sekantys naujieji robotai, į institutą pilnais autobusais kasdien plūsta vis daugiau kandidatų, o vadovas Fricas Gofmanas elgiasi labai įtartinai. Ir dar tas visų patyliukais šnibždamas Orbuliatoriaus Agento vardas... Kas jis toks? Ir kodėl visų akys krypsta tiesiai į Viljamą? Negi jis ir vėl pakliuvo į bėdą?..

„Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu.“

Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.

Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

„Viena iš daugybės įgimtų Tayari dovanų – savo žodžiais palytėti mūsų sielas.“
Oprah Winfrey

„Jaudinantis portretas jaunos afroamerikiečių poros, kurios gyvenimą nulemia neteisinga kalėjimo bausmė.“
Barack Obama

„Patiki kiekvienu žodžiu.“
knyguziurkes.wordpress.com

Tayari Jones (Tajari Džouns, g. 1970) – amerikiečių rašytoja. Parašė keturis romanus. Jos naujausias kūrinys „Nuojautos“ apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų literatūros prizų, įtrauktas į Oprah Winfrey knygų klubo skaitinių sąrašą ir Baracko Obamos mėgstamiausių 2018 m. skaitytų kūrinių sąrašą. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Odos priežiūros ritualai – ne tuščias grožio vaikymasis, o investicija į savo gerovę.

Kiek sykių, pabudusi ryte, bijojai pažvelgti į veidrodį – nežinojai, kokių naujų „stebuklų“ vėl rasi veide? Arba tikėjaisi, kad pernakt užtepti „viską išgydantys“ kremai išspręs problemas ir jau kitą dieną galėsi drąsiai vaikščioti neslėpdama veido? Deja, net menkiausios odos problemos dažnai pakerta pasitikėjimą savimi ir gerą nuotaiką, o oda be spuogelių, pašerpetojimų, riebaus blizgesio ar raukšlelių lieka nepasiekiama svajonė. Bet nepasiduok: išeitis yra – ir ją gali rasti šioje knygoje.

Grožio paslaugų specialistė ir korėjietiškų priemonių ekspertė Charlotte Cho papasakos viską, ką turėtum žinoti apie korėjietišką dešimties žingsnių odos priežiūros programą, suteiks galybę patarimų, kaip išsirinkti tinkamas „K-beauty“ priemones ir ką po ko naudoti, pasidalys su tavimi įtakingiausių grožio guru įžvalgomis bei atskleis paslaptis, kaip kasdien lepinti odą, kad ši pagaliau atsigautų ir taptų skaisti. Ir ne tik tai: Charlotte tau parodys, kad graži oda nėra vien tik priemonės – tai kitoks mąstymo būdas. Kai jį įvaldysi, galėsi džiaugtis savo atgimusia, švytinčia bei sveika oda kiekvieną dieną!

„Neginčytinai svarbiausia „K-beauty“ knyga pasaulyje – kiekvienos pradedančiosios ir jau patyrusios odos priežiūros biblija.“
Yahoo Beauty

„Požiūrį į odą ir jos priežiūrą keičianti knyga: kaukė po kaukės geriausio rezultato link.“
JustLuxe.com

Charlotte Cho (Šarlotė Čo; @charlottejcho), verslininkė, rašytoja ir grožio ekspertė, gimė Kalifornijoje korėjiečių išeivių šeimoje. Persikrausčiusi į Seulą, įkūrė korėjietiškos kosmetikos ir gyvenimo būdo interneto svetainę „Soko Glam“. Jos dėka Korėjoje itin populiarūs odos priežiūros produktai ir grožio ritualai žaibiškai išpopuliarėjo JAV, o Cho tekstai buvo publikuoti „New York Times“, „Vogue“, „Allure“, „Elle“, „Marie Claire“ ir daugelyje kitų žurnalų.

„– Ei, varle, tūpkis ant rąsto! – pasakė katė, ką mąsto.
– Nenoriu, – atkirto varlė, – tupėti ant rąsto – pašinuoto, visiškai prasto!“

Šmaikšti ir netikėtai rimuota istorija apie žalią varlę, kuri sužino, kad visi gyvūnai turi tik jiems skirtas vietas sėdėti. Bet varlė visai nenori tupėti ten, kur jai liepiama. Laikas susirasti kitą, patogesnę, vietą!

„Tikrų tikriausias perlas!“
Daily Mail

„Beprotiškai smagi knyga!“
telegraph.co.uk

„Spalvinga, beprotiškai juokinga ir rimuota… Kam galėtų nepatikti?!“
Guardian

Kes Gray (Kesas Grėjus) – vaikiškų knygelių autorius, dievinantis ledus ir animacinius herojus, margiausių žaislinių figūrėlių kolekcionierius. Jim Field (Džimas Fyldas) – vienas populiariausių Didžiosios Britanijos iliustratorių, „Roald Dahl Funny Prize“ laureatas. „Ei, varle!“ – pirmoji jų bendros knygų apie katę ir varlę serijos dalis, puikiai tinkanti nuo 3 metų. Smagus rimavimo žaidimas neabejotinai taps kiekvienos dienos dalimi.

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija


Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

„Ji buvo narsiausias mano pažinotas žmogus.“
Lale'as Sokolovas

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias“.

Bestseleris Nr. 1 Danijoje

Žiemos naktis Kopenhagoje sukaustyta ledo. Kol prašmatniose Geologijos muziejaus salėse skimbčiojant taurėms švenčiama mados savaitė, garsus dizaineris Alfa Bartoldis, apimtas agonijos, užgęsta skaidrios mėnulio šviesos nubalintame sniege.

Policijos tyrėjams Jepei Kiorneriui ir Anetei Verner iš pradžių atrodo, kad mirtinai sušalo dar vienas benamis, bet netrukus paaiškėja, kad tai – negailestingai nužudytos įžymybės, tituluojamos mados karaliumi, kūnas. Jepė ką tik grįžo iš ilgų atostogų Australijoje, kurios sugrąžino jam aistrą gyventi, tačiau atostogų nuotaika veikiai subliūkšta: jį pasiekia žinia, kad mados vakarėlyje Bartoldis paskutinįsyk buvo pastebėtas su geriausiu Jepės draugu Johanesu. O Johanesas dingo kaip į vandenį.

Anetei ir Jepei karštligiškai narpliojant melo, išdavysčių, pavydo ir keršto vijas, Jepei galvoje tarsi užsikirtusi plokštelė nenustoja suktis vienintelis klausimas: Johanesas dingo todėl, kad žudė, ar dėl to, kad jam pačiam gresia mirtis?


„Katrine Engberg – neabejotina danų kriminalinės literatūros karalienė.“
Litteratursiden

„Šiame romane rašytoja sukūrė šį tą unikalaus.“
Bogfriisen

„Siužeto meistrė sugrįžo!“
Bogblogger.dk

„Sužibo didelė detektyvų žvaigždė.“
Camilla Läckberg


Katrine Engberg (Katrinė Engberg, g. 1975) – danų rašytoja, choreografė ir režisierė. „Kruvinasis Mėnulis“ – antrasis serijos „Kopenhagos bylos“ romanas, kuris bus išleistas 24 šalyse. Pirmasis serijos romanas – „Sėjikas“ („Baltos lankos“, 2017). Už kriminalinių romanų seriją „Kopenhagos bylos“ K. Engberg Danijoje nominuota tokiems apdovanojimams kaip Metų rašytojo apdovanojimas, „People's Choice Award“, „Martha Award“, „BogForum Debutant Prize“. Rašytoja gyvena Kopenhagoje su vyru ir sūnumi.

Jie vadino ją Mikrobų Moterimi. Šiltininke Mere.

Bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė Melon atvyksta į Niujorką. Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu ji prasiskina kelią į Niujorko aukštuomenės namus ir netrukus tampa visų gerbiama virėja. Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams, Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas.

Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė – mirtį sėjantis monstras, o gydytojams ji – sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus pats niekada nepasijunta prastai. Ir iš tiesų Merė nesijaučia serganti, todėl medikų ir visuomenės veiksmai jai atrodo neteisingi. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne po to, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti.


„Tai savita vienos moters atgailos istorija ir liudijimas, kokia stipri gali būti valia ir nenoras pripažinti to, kas sunkiai suvokiama. Tačiau saviapgaulei susidūrus su neišvengiama realybe, visos viltys subyra į šipulius.“
New York Times Book Review

„Įsibaiminusios XX a. pr. visuomenės akyse demonizuota Šiltininkė Merė pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas.“
LIBRARY JOURNAL


Mary Beth Keane (Merė Bet Kyn, g. 1977) – airių kilmės amerikiečių rašytoja. 2005 m. Virdžinijos universitete ji įgijo Vaizduojamojo meno magistro laipsnį. „Šiltinė“ – antroji autorės knyga, paremta tikra XX a. pradžioje Niujorke gyvenusios Mary Mallon, geriau žinomos Šiltininkės Merės vardu, istorija. 2017 m. „BBC America“ paskelbė žinią, kad pagal knygą kuria mini serialą, Merės vaidmenį atliks aktorė Elisabeth Moss.

„Jie skrido šalia ledyno pakraščio. Apačioje plytėjo jūra, pilna pako, daugiamečio jūrų ledo. Priešaky driekėsi begalinė baltuma, kiek užmatė akys ar siekė šviesa. Išskyrus vieną vietą. Vieną dėmę. Ten ledas buvo tviskančiai raudonas.“

Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.

Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.


„Gyvas klasikinio kriminalinio romano, aštraus trilerio ir negailestingos socialinės kritikos pliūpsnis.“
VG Norway

„Šiurpus pasakojimas pinasi su neapsakomu Grenlandijos grožiu, jos kultūra ir istorija.“
Canberra Weekly


Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas“ veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos“ dalis.

Dvi šnipės.
Uždraustas šedevras.
Galimybė pakeisti istoriją.

1956-ieji. Iškiliausias to meto rusų rašytojas Borisas Pasternakas užbaigia romaną „Daktaras Živaga“, kurį įkvėpė tragiška ir aistringa jųdviejų su Olga Ivinskaja meilės istorija. Dėl maištingo pobūdžio romaną Sovietų Sąjungoje bus uždrausta išleisti, likusiam pasauliui jis taps sensacija, ir netrukus autoriui pelnys Nobelio literatūros premiją.

CŽA, suvokdama „Daktaro Živagos“ vertę ir galią parodyti, kaip sovietinė sistema varžo minties laisvę ir persekioja savo piliečius, Šaltojo karo lenktynėse nusprendžia pasinaudoti geriausios rusų literatūros įtaiga. Jų tikslas – romaną, tituluojamą didingiausia XX a. sukurta meilės istorija, slapta nugabenti už geležinės uždangos ir jo nešamą žinią paskleisti SSRS piliečiams. Šios ypatingos misijos imasi dvi CŽA šnipės: patyrusi ir rafinuota Salė ir talentinga naujokė Irina.

„Mūsų čia nebuvo“ – tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie meilę, kūrybą, pareigą, pasiaukojimą ir neblėstantį tikėjimą, kad menas gali pakeisti pasaulį, literatūra – istoriją.

„Žavinga literatūrinė puota.“
New York Times

„Šiame romane galią keisti istoriją autorė įduoda į moterų rankas.“
Time Magazine

Lara Prescott (Lara Preskot) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų čia nebuvo“ – jos debiutinis romanas, kurio autorių teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių. Tik pasirodęs „Mūsų čia nebuvo“ užkopė į daugelio šalių bestselerių viršūnes, 2019 m. įtrauktas į Reese Witherspoon knygų klubo sąrašą, pagal romaną statomas filmas. L. Prescott studijas baigė Michener rašytojų centre Teksaso universitete. Jos apsakymai spausdinti „Southern Review“, „Hudson Review“, „Crazyhorse“ ir daugelyje kitų leidinių. Autorė gyvena su savo šeima, katėmis ir šunimi Ostine, Teksase.