„Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.
Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.
Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.
„Stulbinamas mokslinis ir kartu detektyvinis tyrimas.“
Kirkus Reviews
„Praturtinantis pasakojimas. Jame ne tik šviežiai ir itin išsamiai parodomas Alfredo Rosenbergo vaidmuo vykdant Holokaustą, bet ir atskleidžiamas nuostabus, nors ir painus, istorijos tyrinėjimo ir jos užrašymo pasaulis.“
Neal Bascomb
„Perskaičius šią knygą prieš akis bauginamai aiškiai iškyla Alfredo Rosenbergo asmenybė. „Velnio dienoraštyje“ per plauką išsaugotas Rosenbergo dienoraštis interpretuojamas meistriškai. Tai intriguojamas skaitinys visiems, besidomintiems nacių Vokietija.“
Jack El-Hai
Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.
David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.
„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian
„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
Kaitrus vasaros sekmadienis Pietų Kalifornijoje. Bertas Kazinsas netikėtai pasirodo Franės Kiting krikštynų pobūvyje su džino buteliu vietoje pakvietimo. Nė nespėjus sutemti visi Kitingų sode augantys apelsinmedžiai bus nuraškyti, džinas su šviežiomis apelsinų sultimis – išgertas, o Bertas Kazinsas pabučiuos Franės motiną Beverlę Kiting.
Šis iš pažiūros nereikšmingas įvykis negrįžtamai pakeis dviejų sutuoktinių porų ir šešių jų vaikų likimus. Kartu leisdami vasaras, Kazinsų ir Kitingų vaikai visam gyvenimui užmegs nesutraukomus ryšius, kurių akstinas – nusivylimas savo tėvais ir keistas, bet nuoširdus vieningumas.
„Vieningieji“ – žmogiškųjų ryšių branduolį įtaigiai skrodžianti spalvinga ir skausmingai nuoširdi dviejų šeimų saga, apimanti penkis jų gyvenimo dešimtmečius. Tai pasakojimas apie gilius meilės, atsakomybės, vienovės ir neretai kaltės saitus, kurie neišvengiamai sieja artimuosius.
„Skaitant Ann Patchett prozą įmanoma patikėti stebuklais.“
New York Times Book Review
„Paprastų žmonių gyvenimai suverpti į literatūrinio aukso gijas.“
Seattle Times
„Išskirtinis romanas... Tai – literatūrinės meistrystės aukštumos...“
Observer
„A. Patchett savo veikėjams įpučia ypatingos emocinės gelmės.“
Miami Herald
„Ar dar yra bent vienas dalykas, kurio nepaprastai talentinga A. Patchett nesugebėtų padaryti?“
Boston Globe
Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. „Vieningieji“ – naujausias rašytojos romanas, lietuviškai taip pat išleistas jos romanas „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių.
Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas
„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“
Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.
„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.
„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian
„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami
Detektyvas Viljamas Fokas, kolegų vadinamas Vilku, prieš ketverius metus brutaliai užpuolė ką tik išteisintą įtariamąjį, tvirtai įsitikinęs, kad jis ir yra serijinis žudikas. Vilkas kalėjimo išvengė, bet ne psichiatrų dėmesio. Šie nenuleidžia akių nuo jo net tada, kai detektyvas grįžta į tarnybą.
Iškviestas į naujo nusikaltimo vietą Vilkas nė nesusidomi – dar vienas kūnas ir tiek. Tačiau jo kolegė Emilė Bakster įspėja: tai neeilinė byla, iš tų, kurios pasitaiko tik kartą per karjerą. Netrukus Vilkas tuo įsitikina pats: negyvėlis vienas, tačiau sudurstytas iš šešių skirtingų aukų kūnų dalių. Žiniasklaida jį pramins „Skudurine lėle“.
Įtampa ima kilti, kai buvusi Vilko žmona, televizijos žurnalistė Andrėja gauna siuntinį: sąrašą su dar šešių aukų pavardėmis ir būsimų jų mirčių datomis. Paskutinė pavardė sąraše – paties Viljamo Foko.
Žudikui žengiant vienu žingsniu greičiau nei policija, prasideda nuožmios lenktynės su laiku, o Vilkas vis giliau grimzta į tamsius praeities prisiminimus ir vis aštriau ima suvokti, kad ši byla jam gali būti lemtinga.
„Žudantis siužetas. Žudantis tempas. Žudantys posūkiai ir genialiai suktas žudikas! Gimė nauja kriminalių romanų žvaigždė.“
Simon Toyne
„Žvėriškas malonumas! Įspūdingas, tamsus, galingos jėgos ir juodojo humoro kupinas kriminalinis romanas.“
Gregg Hurwitz
„Demoniškai išradingas trileris apie serijinį žudiką!“
Mason Cross
Daniel Cole (Danielis Koulas) – britų rašytojas, tituluojamas naujuoju kriminalinių romanų genijumi. Anksčiau jis dirbo paramediku ir yra įsitikinęs, kad šis ypač sudėtingas darbas padėjo sukurti itin tikroviškas žmogžudysčių scenas, o personažus apdovanoti išskirtiniu juodojo humoro jausmu. „Skudurinė lėlė“ yra debiutinis D. Cole'o romanas, kuris jau spėjo sulaukti didžiulės sėkmės ir bus išleistas daugiau kaip 30-yje šalių. Tai pirmoji detektyvo Viljamo Foko serijos knyga.
Nepasitikėkite šia knyga.
Nepasitikėkite šiais žmonėmis.
Nepasitikėkite savimi.
Kad ir kas benutiktų, neišduokite šios istorijos pabaigos.
LUIZA
Kai vyras ją paliko, mažametis sūnus tapo visu jos pasauliu, o psichiatro sekretorės darbas – vieninteliu būdu išsilaikyti. Viskas pasikeičia, kai ji susipažįsta su Deividu.
DEIVIDAS
Jaunas, sėkmingas ir žavus – Luiza negali patikėti, kad toks vyras galėtų į ją net žvilgterėti, juolab pajusti jai aistrą. Tačiau tada ji sutinka Adelę, Deivido žmoną, ir įvykių tėkmė šiurkščiai pakrypsta kita linkme.
ADELĖ
Veriančiai graži, elegantiška ir miela naujoji Luizos draugė atrodo tobula. Kol Adelė ir Deividas pakaitomis siekia Luizos dėmesio, jos mintis vis labiau apsėda ši nepažįstamųjų pora ir painus jų santykių raizginys.
Akivaizdu viena – Adelės ir Deivido santuoka yra iškreipta. Bet Luiza niekada nebūtų galėjusi nujausti, kaip iškreipta. Ir kaip toli žmogus gali nueiti, kad šitai nuslėptų.
„Privalote perskaityti šį trilerį... Velniškai genialus!“
Stephen King
„Makabriškas... Manipuliatyvus žaidimas jūsų mintimis.“
The New York Times Book Review
„Hičkokiškas trileris... Jis pasiglemš jūsų gyvenimą.“
Joe Hill
„Labiausiai iš vėžių išmušanti knyga su labiausiai nenuspėjamu įvykių posūkiu pabaigoje. Perskaitykite, kol kas nors dar nespėjo sugadinti viso malonumo papasakodamas jos pabaigą!“
John Connolly
„Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo.“
1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.
„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai pasakojimas apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo–Birmos geležinkelį, kurį tiesdami dėl nepakeliamų darbo sąlygų žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanaganas – jam pavyko likti gyvam ir savo sūnui perduoti neįkainojamą šio skaudaus, bet pamažu į užmarštį grimztančio istorijos epizodo liudijimą.
„Šis romanas – tai australiškasis „Karas ir taika“.“
NPR
„Parašyta itin paveikiai ir elegantiškai, ši kaltės ir heroizmo istorija sujungia Rytus ir Vakarus, praeitį ir dabartį. Flanaganui buvo lemta gimti tam, kad sukurtų šį romaną, kuris jau spėjo atrasti savo vietą pasaulinės literatūros kanone.“
„Man Booker“ 2014 m. premijos komisija
Richard Flanagan (Ričardas Flanaganas, g. 1961 Tasmanijoje) daugelio literatūros kritikų laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju. Už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ autorius 2014 m. apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija. Šis romanas išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Economist“.
„Jau seniai supratome, kad nebeįmanoma nei apversti, nei pertvarkyti šio pasaulio, nei sustabdyti jo pražūtingo lėkimo pirmyn. Liko tik vienintelis būdas atsilaikyti: nežiūrėti į jį rimtai.“
Keturi draugai – Alenas, Ramonas, Šarlis ir Kalibanas – savo dienas nerūpestingai leidžia Paryžiaus soduose ir vakarėliuose. Lengvabūdišku tonu ir nestokodami humoro jie aptaria įvairiausius dalykus: Aleno teoriją apie moters bambą kaip gundymo galios centrą, Šarlio įsivaizduojamą pjesę marionečių teatrui, Kalibano iš nuobodulio pramanytą kalbą, meilužes ir motinas, istoriją ir filosofiją, sapnus, žmogaus prigimtį ir draugystės svarbą. Galiausiai ironiškai juokdamasis Ramonas gyvenimo esme paskelbia nereikšmingumą.
Romane „Nereikšmingumo šventė“ svarstomos pačios rimčiausios problemos ir tuo pat metu neištariamas nė vienas rimtas sakinys, kalbama apie šiuolaikinį pasaulį ir sykiu vengiama bet kokio realizmo. Šis kūrinys – tarsi visos autoriaus kūrybos apibendrinimas. Keistas apibendrinimas. Keistas epilogas. Keistas pajuokavimas apie dabartį, kuri prarado humoro jausmą.
„Milano Kunderos kūrybinė galia kaip visuomet, taip ir šiame romane yra tokia pat nenumaldoma ir skvarbi.“
The New York Times Book Review
„Įžvalgus, žaismingas ir lengvas lyg plunksna romanas... Kaip ir pridera tokio kalibro autoriui, savo kūrybinį kelią jis užbaigia ne su trenksmu, o kikendamas.“
The Wall Street Journal
Milan Kundera (Milanas Kundera, g. 1929) – pasaulinio garso čekų prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas, nuo 1975 metų gyvenantis Paryžiuje. Romanas „Nereikšmingumo šventė“ – naujausias autoriaus kūrinys, Prancūzijoje pirmąkart išleistas 2014 metais.
„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“
1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.
Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.
„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian
„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph
„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review
Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).
Prestižinės „Man Booker International“ premijos nominantas.
Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.
Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway'aus kūriniai – tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.
„Subtilus ir kupinas tylios išminties kaip Johno Williamso „Stouneris“
Irish Times
„Tai knyga, keičianti pasaulio suvokimą.“
Anuradha Roy
„Šiuo romanu Seethaleris įrodo, kad net pačių paprasčiausių žmonių gyvenimai gali būti nepaprasti.“
Mail on Sunday
„Tikra atgaiva skaityti tokį ramų ir susikaupimo reikalaujantį pasakojimą. <...> Labiausiai stebina autoriaus gebėjimas nepaprastai tiksliai į vieną audinį suausti praeitį, dabartį ir ateitį.“
Sunday Times
Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė penkis romanus, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukė jo naujausias kūrinys „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai. Vokietijoje išleista 2014 m., ši knyga iki šiol nesitraukia iš bestselerių sąrašų.
Vyrausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.
Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.
„Unikali ir įtraukianti istorija apie policijos detektyvo kovą už teisybę siaubingos nelaimės akivaizdoje.“
„The Martin Beck“ apdovanojimo komisija
„Nepriekaištingas, daugialypis ir kupinas įtampos pasakojimas.“
„Crime Time“
Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.
ŠI KNYGA SUGRIAUS NE VIENĄ MITĄ APIE SVEIKATĄ!
o Genai lemia tik 10 proc. mūsų gyvenimo kokybės, o visa kita priklauso nuo mūsų pačių!
o Turbūt nesate pagalvoję, kad dantų higiena turi didelę įtaką gerai savijautai?
o Ar žinote, kad saikingas kavos vartojimas palankiai veikia sveikatą?
Skandinavai, garsėjantys gera sveikata ir ilgu bei kokybišku gyvenimu, žino, kad puikiai savijautai palaikyti užtenka vos kelių taisyklių. Milžiniškos sėkmės Švedijoje sulaukusioje gydytojo Bertilio Marklundo knygoje trumpai ir glaustai patariama, kaip sustiprinti imuninę sistemą, pagerinti savijautą ir pailginti gyvenimo trukmę.
Gydytojas Marklundas, išanalizavęs naujausius mokslinius tyrimus, atrinko 10 pagrindinių sričių, kurios daro didžiausią įtaką mūsų gyvenimui ir sveikatai. Remdamasis surinktais duomenimis, knygoje jis pateikia 10 itin paprastų ir praktiškų patarimų, kaip išvengti daugybės ligų, jaustis geriau ir išlikti energingiems. Sveikesniam gyvenimo etapui nereikia savaitės ar mėnesio pasiruošimo – šių taisyklių galima pradėti laikytis dabar!
Švedas Bertilis Marklundas (Bertil Marklund, gim. 1945) daugiau nei 40 metų dirba bendrosios praktikos gydytoju, yra Geteburgo universiteto mokslininkas ir profesorius. Pernelyg anksti praradęs savo tėvus, jis labai susidomėjo mūsų gyvenimo trukmę veikiančiais rizikos faktoriais ir įvairiais būdais nugyventi
kiek įmanoma ilgesnį ir laimingesnį gyvenimą. Į šią knygą gydytojas Marklundas sudėjo naujausių mokslinių tyrimų duomenis ir savo ilgametės praktinės patirties rezultatus.
Anna Todd sužavėjo šimtus milijonų skaitytojų visame pasaulyje – dabar ir jūs turite progą susipažinti su daugiausia kartų perskaityta ir labiausiai aptariama knyga internete!
Nevaržomi jausmai, karšta meilė, atvira erotika. Šio kūrinio ekranizacijos teises įsigijo „Paramount Pictures“.
Tesos ir Hardino meilė visada buvo sudėtinga, tačiau dabar viskas tapo kaip niekad painu. Jų gyvenimas jau nebebus toks pat.
Tesai priėmus svarbiausią gyvenimo sprendimą, viskas pasikeičia. Netikėtai išaiškėjusios paslaptys jųdviejų su Hardinu praeitį paverčia nuolatine abejone, o sunkiai kurtą bendrą ateitį aptraukia migla.
Tesos gyvenimo pamatai po truputį ima klibėti. Viskas yra kitaip, nei ji manė. Mergina nebėra tikra nei dėl šeimos, nei dėl draugų. Hardinas, vienintelis žmogus, kuriuo ji iš tikrųjų turėtų pasitikėti, sužinojęs didžiausią jos paslaptį, tesugeba niršti.
Tačiau Tesa žino: jis ją myli ir padarytų viską, kad ją apsaugotų. Vis dėlto ką nors mylėti ir gebėti meilę išlaikyti – du skirtingi dalykai. Pavydo, nesuvaldomo pykčio ir nuolatinės atgailos verpetas įsuka iki išsekimo. Tokios stiprios meilės, tokios svaiginančios aistros Tesa niekada nėra patyrusi, tačiau ar šie jausmai verti visų kančių? Anksčiau meilės pakako, kad jiedu su Hardinu išliktų kartu.
Jeigu Tesa nuspręs sekti paskui savo svajonę, ar viskas tarp jų bus baigta?
„Kai mes pasiklydom I“ – trečiosios AFTER serijos knygos pirma dalis.
„Negalėjau paleisti knygos iš rankų! Visur nešiojausi ją su savimi, kad vos tik gavusi progą galėčiau pasinerti į Hardino ir Tesos istoriją. Prilipau prie jos nuo pirmo puslapio!“
Grown Up Fangirl
„Būkite pasirengę emocijų sprogimui!“
Biblio Belles
Tikslūs judesiai surepetuoti sekundžių tikslumu. Nebus nė vieno liudytojo. Policija tikrai neatseks pėdsakų. O kai didžiulis auksinės žuvelės akvariumas bus kupinas pinigų, užplūs svaigulys ir beprotiškas laisvės pojūtis.
Prieš daugelį metų griūvant šeimai trys broliai tapo neišskiriami. Tėvas juos išmokė visada smogti atgal, o motina įskiepijo troškimą išsilaisvinti... Perskaitę šią knygą niekada nepamiršite Leo, Felikso ir Vincento.
Tai pasakojimas apie negailestingiausią ir išradingiausią kada nors Švedijoje veikusią nusikaltėlių grupuotę. Jų nusikaltimai tokie neįtikėtini, kad atrodo sukurti lakiausios vaizduotės, bet įdomiausia, kad viskas įvyko realiame gyvenime.
„Lokio šokį" įkvėpė istorija apie tris brolius, kurie įkaite laikė visą Švediją, per dvejus metus įvykdę dešimt įžūlių, puikiai suplanuotų bankų apiplėšimų. Nė vienas iš jų prieš tai nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo. Visiems jiems dar nebuvo nė 24-erių. Apie tai pasakoja ketvirtasis brolis, nedalyvavęs nusikaltimuose.
Antono Svenssono pseudonimu pasirašo du Švedijos rašytojai - Stefanas Thunbergas ir Andersas Roslundas.
Stefanas Thunbergas - vienas žymiausių skandinavų scenaristų, daugelio kriminalinių TV serialų autorius.
Andersas Roslundas - ketvirtasis brolis - yra garsus tiriamosios žurnalistikos atstovas. Labiausiai išgarsėjo kurdamas kartu su Börge Hellströmu. Šis rašytojų duetas apdovanotas daugybe prestižinių literatūros premijų.
Prieš keliolika metų efektyviai dirbantis vadovas turėjo gebėti valdyti procesus ir juos atliekančius žmones. Šiandienos vadovo samprata ir užduotis ženkliai kinta. Geru vadovu laikomas tas, kuris geba suprasti žmones, juos išgirsti, ugdyti ir skatinti. Prioritetinė vadovo pareiga tampa pagalba darbuotojui noriai įsitraukti į įmonės veiklą. Noriai!
Mūsų dienų rinkoje būtent vadovo elgesys su darbuotojais yra lemiamas veiksnys, kuris užtikrina našią, produktyvią veiklą ir sėkmę įmonės konkurencinėje kovoje.
Lektorius ir verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaišas siekia paskatinti būsimus ir esamus vadovus susimąstyti apie savo efektyvumą dabartinėje rinkoje – kaip turi elgtis ir ką turi daryti vadovas, kad jo vadovaujamos organizacijos darbuotojai kurtų maksimalią pridėtinę vertę.
Saulius Jovaišas – lektorius, verslo valdymo konsultantas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, straipsnių, publikacijų ir interneto seminarų autorius, projekto „Boso valanda“sumanytojas. Jis turi daugiametės sėkmingo vadovavimo patirties įvairiose įmonėse (M–1, „CV-Online“, „Kas yra kas Lietuvoje“, „SJ Solutions“, „Veiklos valdymo sprendimai“ ir kt.). „Boso valanda. Kasdienė šiuolaikinio vadovo knyga: kaip vadovauti žmonėms?“ – tai antroji autoriaus knyga. Pirmoji, parašyta kartu su bendraautore Girėne Ščiukaite, „Ieškai darbo“ pasirodė 2011 m.
„Apie ką ši knyga? Peteris Druckeris kitados yra taikliai pasakęs: „Jei vadovai suprastų, kad jų darbas ir yra darbas su žmonėmis, jie būtų kur kas efektyvesni vadovai…“ (Ar kažkaip panašiai.) Ką tai reiškia? Šiandien vadovai – ne tie žmonės, kurie valdo kitus, kad jie atliktų užduotis ar funkcijas, o tie, kurie ugdo žmones, kad būtų pasiekti tikslai.“ (p. 9)
Saulius Jovaišas
„ vadovas yra žmogus, kuris prisiima esminę atsakomybę. Tai išskiria jį iš kitų. Kas nutinka, kai prisiimi tokią atsakomybę? Nebėra ko kaltinti. Kas tas mano likimas? Aš pati.“ (p. 16)
Solveiga Kurgonaitė
„Dažnas mano, kad darbuotojų atranka – tai personalo skyriaus darbas, tačiau iš tiesų tai viena svarbiausių vadovo užduočių. Per darbuotojų atranką vadovas nebūtinai griežia pirmuoju smuiku, tačiau beveik visada būtent nuo jo priklauso lemiamas šio proceso akordas.“ (p. 67)
Valerija Buzėnienė
„ Pasitaiko atvejų, kai vadovai darbuotojams užduoda nukreipiančius klausimus tam, kad paskatintų atsakyti taip, kaip nori vadovai. Tačiau toks būdas yra ne koučingas, bet manipuliacija, kuria siekiama primesti savo nuomonę." (93 p.)
Tomas Misiukonis
„<…> vadovas gali pasinerti į komandą, susilieti su ja; kita vertus, jis gali būti pasiruošęs atsitraukti ir palikti ją veikti savarankiškai. Norint sėkmingai vadovauti komandai vadovui verta išmokti ją suprasti .“ (p. 125)
Nepamirštama istorija apie motinas, dukras ir atstumą, skiriantį tris vienos šeimos kartas.
Į praeities didybę menančius, o dabar apmirusius senstančios Irisės Blek namus Kaire nelauktai atvyksta jos maištajaunti anūkė Rubė. Ji pabėgo iš Anglijos dėl įtemptų santykių su motina ir ieško paguodos pas močiutę, kurios nematė daugelį metų. Pamažu skirtingų kartų giminaitės atsiveria viena kitai ir tarp jų užsimezga ypatingas ryšys. Rubė padeda Irisei atkurti blankstančius praeities atsiminimus. Kaip gyvas iškyla spindintis, kosmopolitiškas Antrojo pasaulinio karo Kairas, triukšmingos gatvelės, šurmuliuojantys turgūs, didingos piramidės, o visa tai supa didžiulė, nelaimę pranašaujanti dykyma. Tai buvo metas, kai Irisė atidavė savo širdį vienintelei savo gyvenimo meilei, kapitonui Ksanui Molino. Deja, jį amžiams pasiglemžė karo sukūriai... O šioji netektis lėmė pražūtingą Irisės santuoką, iš kurios gimė Rubės motina.
Irisė nori atgaivinti tolstančią praeitį, o Rubė – suvokti save dabarty. Mėgindamos perprasti žmogaus tapatybės, netekties ir atleidimo paslaptis dvi moterys atsiduria baisiame pavojuje Egipto dykumoje.
Rosie Thomas – daugelio puikiai skaitytojų įvertintų romanų autorė, du kartus apdovanota Metų romantinio romano premija. Gimė nedideliame Šiaurės Velso kaimely. Rašytoja – aistringa keliautoja ir alpinistė, yra įkopusi į ne vieną Alpių ir Himalajų kalną, varžėsi automobilių ralyje Pekinas-Paryžius, gyveno nedidelėje bulgarų tyrinėjimo stotyje Antarktidoje. Šiai knygai rašytoja įkvėpimo sėmėsi iš kelionės po Egiptą.
„Šiame atvirame ir užburiančiame pasakojime Rosie Thomas karčiai ir viltingai teigia, jog žmogaus širdis yra nepaprastai sudėtinga, nepaklūstanti jokioms taisyklėms.“
Mail on Sunday
„Svaiginama ir veržli savęs pažinimo kelionė.“
Eithne Farry, Daily Mail
„Puiki knyga, gražiai parašyta... joje keliami žmogaus tapatybės, priklausomybės, neištikimybės, mirties ir atleidimo klausimai... itin jaudinantis žmogaus širdies tyrimas.“
Australian Women's Weekly
Smagi receptų knyga vaikams
GAMINU PATS
...pagal Annabel Karmel receptus! Ji žingsnis po žingsnio išmokys pasigaminti daugiau nei 40 nesudėtingų, bet labai skanių ir sveikų patiekalų.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI
Pagrindiniai maisto gaminimo būdai, virtuvės rakandai, produktai ir vertingiausi jų deriniai.
MĖGSTAMIAUSIAS
Išmėgink kuo daugiau patiekalų receptų, pasirink gardžiausią ir pavaišink šeimą skania vakariene.
PIRMYN!
Atmink, kad maloniausia gaminimo dalis - mėgautis skaniu maistu!
Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?
Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.
Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.
„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“
Haruki Murakami
„Mūsų liks tik tiek, kiek telpa banjano šešėly“ – šių pranašiškų Karalienės Močiutės žodžių, ištartų vieną kvapnią saulėtą popietę, mažoji princesė Raamė dar nesuprato. O pirmąkart išvydusi raudonąjį – kodėl gi jis raudonasis? – khmerą, visą apsitaisiusį juodai, su sandalais iš padangos, ji tarė sau reginti tevodą, angelą, Pajuodėlį. Deja, tai buvo ne angelas, o vienos šiurpiausių pasauly revoliucijų kareivis, atėjęs išvaryti taikios, išmintingos karališkosios šeimos į baisią kelionę po pragaru virstančią šalį. Tądien nuostabus Raamės vaikystės pasaulis ėmė byrėti į šipulius...
Romanas Banjano šešėly pasakoja apie visagalę tėvo ir dukters meilę katastrofos akivaizdoje, liudija realius įvykius XX a. 8-ojo dešimtmečio Kambodžoje, atskleidžia tai, kad ir negailestingame pasauly esama grožio, tik reikia gebėti jį įžvelgti.
Šis daugybe literatūrinių premijų apdovanotas kūrinys grįstas asmenine rašytojos patirtimi. Kaip ir pagrindinė romano herojė Raamė, Vaddey Ratner, Kambodžos karališkosios šeimos narė, patyrė Raudonųjų khmerų terorą, per kurį žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių. Lemtingaisiais 1975-aisiais autorei tebuvo penkeri. Po ketverių metų, išgyvenusi prievartą, badą ir artimųjų žūtį, ji pabėgo iš gimtosios šalies. 1981 m. Ratner atvyko į JAV beveik nemokėdama anglų kalbos. Po keliolikos metų ji su pagyrimu baigė Kornelio universitetą ir neilgai trukus išgarsėjo visame pasauly kaip rašytoja, pateikusi skaitytojams šį sukrečiantį liudijimą.
„Subtilus pasakojimas... gausus istorinių faktų, sodrių emocijų, reiškiamų vaizdinga kalba. Romanas, kuris neabejotinai bus skaitomas ir vertinamas ateities kartų.“
PEN/Hemingway Award Finalist citata
„Tokios istorijos kaip ši sujaudina iki širdies gelmių ir, drįstu pasakyti, pakeičia gyvenimą.“
Bookreporter.com
„Grožio ir netgi džiaugsmo kupinas pasakojimas. Neįtikėtina ir kilnu tai, kad apie įvykius kalbama be pykčio ir su begaline empatija.“
Ligaya Mishan, New York Times Book Review
Johannas Wolfgangas Goethe (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas, vienas garsiausių vokiečių rašytojų, žymiausias literatūrinio sąjūdžio „Audra ir veržimasis“ atstovas. Itin gausiame ir įvairialypiame jo kūrybiniame palikime – pasaulinio garso tragedija „Faustas“, romanai „Jaunojo Verterio kančios“, „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“, arba „Atsižadantieji“, „Sielų giminystė“. Per ilgą savo gyvenimą Goethe įspūdingai reiškėsi kaip literatas, taip pat daug nusipelnė kaip valstybės veikėjas, gamtos tyrinėtojas, meno kolekcininkas.
Autobiografijoje „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ Goethe vaizduoja 1749–1775 m. laikotarpį, pasibaigiantį išvykimu į Veimarą – ten jo laukia tarnyba hercogo dvare. Kūrinys parašytas iš tolimos laiko perspektyvos, autoriui atsigręžus į savo gyvenimo pradžią. Vėlyvasis Goethe taip kalba apie savo autobiografiją: „Tai mano gyvenimo rezultatai, o faktai, kuriuos aš papasakojau, tiesiog patvirtins mano stebėjimus, aukštąją tiesą... Mūsų gyvenimo faktai vertingi ne todėl, kad yra tikri, bet todėl, kad ką nors reiškia.“
...Pagrindinis biografijos uždavinys yra pavaizduoti žmogų jo gyvenamuoju laiku ir parodyti, kiek visuma jam priešinasi, o kiek jam palanki, kiek tas priešinimasis jam padėjo susidaryti požiūrį į pasaulį bei žmones ir kaip, jei jis menininkas, poetas, rašytojas, jį vėl atspindėjo į išorę.
XIX a. Amerikoje gyvenimas virte verda. Greta turtuoliai ir vargšai, kasdienybė ir šventės, niekšiškumas ir pasiaukojimas. Šių nepamirštamų apsakymų veikėjai – ir kilnūs sukčiai, ir pardavėjos, svajojančios tapti aristokratėmis, ir romantiški kaubojai, laukiantys laimingo atsitiktinumo, pakeisiančio jų gyvenimą, arba provokuojantys tuos atsitiktinumus patys. JAV literatūros genijaus istorijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, tačiau jose glūdi daug gyvenimiškos išminties.
O. Henry (tikrasis vardas Williamas Sydney Porteris, 1862–1910) – autorius, patyręs daug likimo smūgių: anksti liko be tėvų, sėdėjo kalėjime, neteko žmonos bei sūnaus. Vėliau jam nusišypsojo fortūna ir jis tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai mokamu JAV rašytoju. O. Henry – daugiau nei 300 apsakymų autorius.
Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.
„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“
„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė
Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.
Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.
Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.
Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.