Alma littera

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.

„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“

Publicistas Donatas Puslys

„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“

Istorikė Inga Baranauskienė

Malala Jusafzai patraukė žiniasklaidos dėmesį būdama vienuolikos, kai ėmė rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui. Prisidengusi Gulos Makai slapyvardžiu, ji dažnai kalbėdavo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje.

2012 metų spalį Talibanas pasikėsino į Malalą. Grįžtant autobusu iš mokyklos mergaitei į galvą pataikė kulka. Malala per stebuklą liko gyva ir tęsia kovą už mokslą.

Esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio.

 „Aš esu Malala“ – įstabus pasakojimas apie šeimą, kurią iš gimtos šalies išvijo terorizmas, apie kovą už mergaičių teisę į mokslą, apie tėvą, kuris pats būdamas mokyklos savininkas, palaikė ir ragino dukterį rašyti ir lankyti mokyklą, ir apie drąsius tėvus, kurie be galo myli savo dukterį, nors jų visuomenė vertina tik sūnus. „Aš esu Malala“ privers jus patikėti vieno žmogaus balso galia sukelti pokyčius pasaulyje.

Kai Talibanas užėmė Svato slėnį Pakistane, Malala Juzafsai (Malala Yousafzai) ryžosi pasisakyti. 2012 metų spalio devintą, antradienį, vos nesumokėjo už tai savo gyvybe. Ji buvo pašauta į galvą iš arti, kai autobusu važiavo namo iš mokyklos. Nedaug kas tikėjo, kad Malala išgyvens. Tačiau Malala stebuklingai pasveiko ir iš atokaus šiaurės Pakistano kaimelio pateko į Jungtinių Tautų būstinės Niujorke sales. Sulaukusi šešiolikos, ji tapo pasauliniu taikaus protesto simboliu ir jauniausia pretendente į Nobelio taikos premiją.

KRISTINA LEMB (Christina Lamb) yra viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje. Ji mokėsi Oksforde ir Harvarde, yra išleidusi penkias knygas, gavusi daugybę apdovanojimų.

Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.

Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.

„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?

Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!

Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“. 

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

„Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

Washington Post

„Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

Jill Barnett

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today 

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.

Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“

Autorė

Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…

Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.

„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“

Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė

„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“

Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė

VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.

Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.

Sužinokite, kaip:

mokyti vaikus pažinti savo ir kitų jausmus, tinkamai juos išreikšti, pažinti save ir kitą, jautriai spręsti konfliktus;
ugdyti vaiko bendradarbiavimo įgūdžius, sveiką vaiko atsakomybę, empatiją, problemų sprendimo įgūdžius;
stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi.
„Kviečiu Jus į kelionę po vaiko vidinius jausmų ir įgūdžių, asmenybės savybių žemėlapius. Tikiu, jog ji gali padėti padaryti ne tik Jūsų vaikų, bet ir Jūsų pačių gyvenimą sėkmingesnį, laimingesnį ir visavertiškesnį.“

„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“

„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.

Kam nepažįstama baimė per daug prisirišti ar būti paliktam?

Kas nebijo nežinomybės?

Kam nepažįstama ir pabaigos baimė?

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Per visą žmonijos istoriją nuolat rasdavosi vis naujų bandymų nugalėti, sumažinti, įveikti arba pažaboti baimę. Tikėjimas, kad galime gyventi be baimės, – viena iš mūsų nuolatinių iliuzijų.

Fritzas Riemannas, garsus vokiečių psichoanalitikas ir psichoterapeutas, aptaria pagrindines baimės formas ir būdus joms įveikti. Jis teigia, kad baimės priėmimas ir jos įveikimas yra žmogaus vystymosi žingsnis, leidžiantis bręsti. Knygą Pagrindinės baimės formos F. Riemannas parašė siekdamas padėti žmonėms suprasti savo ir kitų baimes. Remdamasis pagrindinėmis egzistencijos baimėmis, psichoterapeutas išskyrė keturis asmenybių tipus, suteikiančius visiems besidomintiems įžvalgų apie psichoanalitinę praktiką. F. Riemanno įvardytų šizoidinių, depresinių, suvaržytų ir isteriškų asmenybių apibūdinimai tapo neatsiejama psichologijos dalimi.

Fritzas Riemannas (1902–1979) studijavo psichologiją ir psichoanalitiką Leipcige ir Berlyne, įkūrė Miuncheno psichologinių tyrimų ir psichoterapijos institutą. Už nuopelnus psichoanalizei jis tapo Niujorko Amerikos psichoanalizės akademijos garbės nariu.

Jau pirmąkart 1961 metais išleista knyga Pagrindinės baimės formos tapo bestseleriu ir yra populiariosios psichologijos klasika.

„<..> keturių pagrindinių nuostatų ir pagrindinių baimių žinojimas gali būti naudingas ir partnerių santykiams, taip pat ir kitiems žmogiškiesiems ryšiams. Kai šiandien taip linkstama nutraukti partnerystę, vos kilus pirmiesiems nusivylimams, dažnai iš savęs atimama galimybė suprantant kitą pačiam šiek tiek praplėsti savo ribas. 

Kadangi keturiose buvimo pasaulyje formose kalbama apie esmines mūsų esybės galimybes, jų visada yra buvę ir visada bus. Įvairūs laikai, kultūros, socialinės struktūros ir kolektyvinės gyvenimo sąlygos; nuo laiko priklausomos ideologijos ir vertybės; etinės ir religinės, politinės ir ekonominės nuostatos leidžia kaskart skirtingai akcentuotai išgyventi keturias pagrindines baimes, nevienodai įvertinti struktūrinius tipus.“

FRITZAS RIEMANNAS