Alma littera

Mona Golabek,  Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“

Jaunimui nuo 13 m.

Ji žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.

Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.

Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.

Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.

„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“

moksleivis iš Kalifornijos.

Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.

Mona Golabek – garsi amerikičių pianistė. Lee Cohen – amerikiečių žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emil Sher.

MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com

Ant išblukusios Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai.

A. J. Fikriui gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje, knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė – neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai ir negailestingai keičiasi pasaulis.

Nykus ir tuščias A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo jėga.

Pasauliniu bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes, neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.

„Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų, kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus pasaulius.“

The Wichita Eagle

„Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“

Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

Kam nepažįstama baimė per daug prisirišti ar būti paliktam?

Kas nebijo nežinomybės?

Kam nepažįstama ir pabaigos baimė?

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Per visą žmonijos istoriją nuolat rasdavosi vis naujų bandymų nugalėti, sumažinti, įveikti arba pažaboti baimę. Tikėjimas, kad galime gyventi be baimės, – viena iš mūsų nuolatinių iliuzijų.

Fritzas Riemannas, garsus vokiečių psichoanalitikas ir psichoterapeutas, aptaria pagrindines baimės formas ir būdus joms įveikti. Jis teigia, kad baimės priėmimas ir jos įveikimas yra žmogaus vystymosi žingsnis, leidžiantis bręsti. Knygą Pagrindinės baimės formos F. Riemannas parašė siekdamas padėti žmonėms suprasti savo ir kitų baimes. Remdamasis pagrindinėmis egzistencijos baimėmis, psichoterapeutas išskyrė keturis asmenybių tipus, suteikiančius visiems besidomintiems įžvalgų apie psichoanalitinę praktiką. F. Riemanno įvardytų šizoidinių, depresinių, suvaržytų ir isteriškų asmenybių apibūdinimai tapo neatsiejama psichologijos dalimi.

Fritzas Riemannas (1902–1979) studijavo psichologiją ir psichoanalitiką Leipcige ir Berlyne, įkūrė Miuncheno psichologinių tyrimų ir psichoterapijos institutą. Už nuopelnus psichoanalizei jis tapo Niujorko Amerikos psichoanalizės akademijos garbės nariu.

Jau pirmąkart 1961 metais išleista knyga Pagrindinės baimės formos tapo bestseleriu ir yra populiariosios psichologijos klasika.

„<..> keturių pagrindinių nuostatų ir pagrindinių baimių žinojimas gali būti naudingas ir partnerių santykiams, taip pat ir kitiems žmogiškiesiems ryšiams. Kai šiandien taip linkstama nutraukti partnerystę, vos kilus pirmiesiems nusivylimams, dažnai iš savęs atimama galimybė suprantant kitą pačiam šiek tiek praplėsti savo ribas. 

Kadangi keturiose buvimo pasaulyje formose kalbama apie esmines mūsų esybės galimybes, jų visada yra buvę ir visada bus. Įvairūs laikai, kultūros, socialinės struktūros ir kolektyvinės gyvenimo sąlygos; nuo laiko priklausomos ideologijos ir vertybės; etinės ir religinės, politinės ir ekonominės nuostatos leidžia kaskart skirtingai akcentuotai išgyventi keturias pagrindines baimes, nevienodai įvertinti struktūrinius tipus.“

FRITZAS RIEMANNAS

Du dešimtmečius tyrinėjau darbo temą, bet neprisimenu, kada paskutinį kartą tiek daug sužinojau vienu prisėdimu. Ši knyga – meistriškumo pavyzdys.

ADAMAS GRANTAS verslo psichologas, bestselerių autorius.

Darbas nusako, kas esame, apibrėžia mūsų statusą, nustato, kaip, kur ir su kuo praleidžiame daugiausiai laiko. Darbas padeda puoselėti savivertę ir formuoja vertybes. Bet ar mums būdinga dirbti sunkiai?

Ar mūsų akmens amžiaus protėviai taip pat gyveno, kad dirbtų, ir dirbo, kad gyventų? O kaip galėtų atrodyti pasaulis, jei darbas nebūtų toks svarbus?

Knygoje „Dirbantis žmogus“ Jamesas Suzmanas, remdamasis įžvalgomis iš antropologijos, archeologijos, evoliucinės biologijos, zoologijos, fizikos ir ekonomikos,

parodo: nors vystėmės norėdami darbe rasti džiaugsmo prasmę ir tikslą, didžiąją žmonijos istorijos dalį mūsų protėviai dirbo mažiau ir apie darbą mąstė kitaip nei mes dabar.

Antropologas, mokslų daktaras J. Suzmanas atskleidžia, kaip dabartinė darbo kultūra kūrėsi keičiantis žemės ūkiui prieš 10 tūkst. metų. Jausmą, ką reiškia būti žmogumi, pakeitė perėjimas nuo maisto rinkimo prie jo gamybos, o vėliau – migracija į miestus. Nuo tada keitėsi mūsų santykiai su kitais, su aplinka ir net jausmas apie laiko tėkmę.

<...> Jamesas Suzmanas atskleidžia visiškai naują istoriją, tikinančią, kad žmonių sukurta industrija gali nušviesti kelią pažangai ir būti naudinga net ateityje, kai dėl išradimų neteksime darbo.

CHARLESAS DUHIGGAS, bestselerio „Įpročio galia“ autorius

„Šedevras, pasmerktas tapti bestseleriu.“

Gian Paolo Serino, „Il Giornale“

1931 m. rugsėjo 19 d. Miuncheno Princo regento aikštės 16-o namo bute buvo aptiktas jaunos moters Angelos Raubal, vadinamos Geli, kūnas. Atrodytų, eilinė byla, tačiau akis badė kelios svarbios detalės: butas priklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijos pirmininkui Adolfui Hitleriui, o žuvusioji buvo jo mylimiausia dukterėčia.

Bylos tyrimas patikėtas Miuncheno kriminalinės policijos komisarui Zigfridui Zaueriui ir jo padėjėjui Helmutui Forsteriui. Įkalčiai ir teismo medicinos ekspertizė rodė, kad mergina nusišovė savo dėdės pistoletu. Tai patvirtino ir įvykio liudininkai. Regis, byloje būtų galima dėti tašką.

Tačiau Zauerio tai neįtikina. Nors oficialiai byla baigta, jis žingsnis po žingsnio narplioja sudėtingą ir painų nusikaltimo voratinklį, kuriame įsipainioję ne tik ryškiausi fašistų partijos veikėjai, bet ir pats Hitleris. Atskleista tiesa apie fiurerį mestų šešėlį ne tik jam, bet ir visai partijai. Kartu pakeistų Vokietijos istoriją. Zaueriui teks priimti sunkų sprendimą, o priešininkai padarys viską, kad tiesa niekada nepaaiškėtų. 

„Miuncheno angelas“ – tikrais faktais paremtas detektyvinis romanas, kurio siužetas sukasi apie mįslingą Adolfo Hitlerio dukterėčios Angelos Raubal mirtį. Fabiano Massimi, ne vienus metus praleidęs archyvuose, naudodamasis policijos tyrimo medžiaga sukūrė daugiasluoksnį ir intriguojantį istorinį pasakojimą apie fašistų iškilimą ir priešininkų kūnais nuklotą jų žygį į Vokietijos valdžios viršūnę. 

Bazilis – nepaprastai talentingas išradėjas. Grįžęs į gimtąjį Mon Pibiu miestą jis nusprendžia atidaryti neįprastą krautuvėlę ir pardavinėti provokuojamus daiktus, žadinančius emocijas, pojūčius, kūrybiškumą ir skatinančius mąstyti drąsiau.

Talentinga parfumerė Džulija jaučiasi nusivylusi, kad yra priversta švaistyti savo gabumus kūno priežiūros priemonėms. Ji labai norėtų kurti kažką daugiau nei tiesiog „skaniai kvepiančius“ produktus ir į kūrinius įdėti dalelę savo širdies.

Jos sūnus Artūras, mokyklos nekenčiantis maištingas paauglys, išlieja jausmus kurdamas po atviru dangumi. Gatvės menas – tai jo būdas išsakyti savo nuomonę, koks gi galėtų būti jo kelias šiame pasaulyje.

Tai romanas, kuriame autorė kalba apie žmones, netelpančius į visuomenės jiems pasiūlytus saugius rėmus, drąsą ir užsispyrimą siekti svajonės, apie kiekvieno mūsų išskirtinumą, žmonių tarpusavio ryšius, kūrybiškumo svarbą. Knyga įkvepia norą gyventi visavertiškiau ir pradėti taikyti atkaklianarsę – svarbiausią „Taškuoto zebro krautuvėlės“ filosofinį principą.

Raphaëlle Giordano jau spėjo išgarsėti knygomis „Tavo gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“, „Diena, kai liūtai ims ėsti salotas“ ir „Kupidonas kartoniniais sparnais“. Naujausias jos romanas tęsia geriausias tokių knygų kaip „Dievas visada keliauja incognito“ (aut. Laurent Gounelle) tradicijas ir skiriamas visiems, kurie ieško įkvepiančios, kasdienes problemas spręsti padedančios literatūros.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Pirmoje knygoje – HERCOGAS IR AŠ – pasakojama apie Dafnę Bridžerton, vyriausiąją iš Bridžertonų seserų.

Dafnė, naujojo sezono debiutantė, sumani ir sąmojinga mergina, be vargo mezga draugystes su geidžiamiausiais Londono viengungiais, kurie, deja, jos nemato kaip būsimos žmonos, nes sąžiningoji Dafnė atsisako žaisti viliokiškus žaidimus, privalomus pagal nerašytas to meto Londono aukštuomenės taisykles.

Kitaip nei Dafnė, Heistingso hercogas Saimonas Basetas – geidžiamiausias jaunikis Londone – draugiškumu visai netrykšta. Jis tvirtai apsisprendęs vengti ir santuokos, ir visuomenės vakarėlių – lygiai taip pat kaip visą vaikystę jo vengė atsainus, jį niekinęs tėvas. Netikėtai sutikęs geriausio draugo seserį Dafnę, Saimonas sugalvoja planą: Dafnei sutikus su netikromis piršlybomis, jis atsikratytų įkyrių, savo dukteris jam peršančių mamyčių, o tuo tarpu smarkiai pagerėjus Dafnės reputacijai ji, tikėtina, sulauktų dėmesio vertų santuokos pasiūlymų.

Iš pradžių planas veikia nepriekaištingai, tačiau negailestingame, paviršinio žvilgesio ir apkalbų kupiname Londono elito pasaulyje tikram galima būti tik dėl vieno – meilė nepaiso jokių taisyklių.

Ši kupina šmaikštaus humoro, ryškių charakterių ir aistrų kronika, kurioje atsiskleidžia istorinis Romantizmo epochos paveikslas, jau tapo pasauliniu bestseleriu.

„Sumaniai ir žaismingai parašyta.“

Time magazine

„Galų gale sulaukėme: didis europietiškas romanas! Seniai laukėme tokios knygos kaip ši. Tai graži meilės istorija ir kartu labai įžvalgus Europos tapatybės paveikslas, kuriame laiko dvasia atspindima tiksliu, įspūdingu, ambicingu ir išmintingu būdu. Parašytas proza, kurios žodžiai šoka puslapiuose, protingais sakiniais, kupinais energijos, šviežių apmąstymų ir įžvalgų.“

Lene Sandvold, Gyldendal (Norvegija)

„Iljos Leonardo Pfeijfferio „Grand Hotel Europą“ galima pelnytai sugretinti su tokių europinio masto rašytojų kaip Thomas Mannas ir Harry Mulischas kūryba. Retai pasitaiko proga perskaityti tokį romaną, kuriame tragiška, bet graži meilės istorija būtų susipynusi su rimtais, tačiau nenuobodžiais ir itin šmaikščiais apmąstymais apie Europą kaip reiškinį. (...) „Grand Hotel Europa“ yra meilės laiškas senam, numylėtam, mirtinai išvargusiam, bet nuostabaus grožio žemynui.“

De Limburger (Nyderlandai)

Tai daugiasluoksnis romanas, kuriame didinga ir išprususia maniera supinama daugybė pasakojimų. Nors „Grand Hotel Europoje“ aprašomas žlugimas, čia daug vilties, o daugiausiai – tikėjimo meile.“

Nederlands Dagblad (Nyderlandai)

„Pfeijfferis parašė metų romaną. Tai didžioji satyra apie viską: pradedant destrukciniu masinio turizmo poveikiu, baigiant Europos kultūros išpardavimu.“

NRC Handelsblad (Nyderlandai)

„Grand Hotel Europa“ suteikia ne tik pribloškiančią skaitymo patirtį, bet ir begalę peno apmąstymams.“

De Morgen (Belgija)

Tol, kol Europa išaugina tokių menininkų kaip Ilja Leonardas Pfeijfferis, mes nesame tik praeitis – mes jaučiamės galį kurti ateitį.“

Femke Halsema, Amsterdamo meras

„Grand Hotel Europa“ yra nepaprastos jėgos romanas apie visas meilės apraiškas, apie Europą ir masinį turizmą.“

Ardnas (Nyderlandai)

„Grand Hotel Europa“ yra nuostabi knyga: stilistiškai meistriška, kompoziciškai geniali, taikliai kritikuojanti ir labai dažnai sąmojinga.“

MappaLibri (Italija)

1957 m. parašyta „Artūro sala“ pelnė prestižiškiausią Italijos literatūros apdovanojimą – Premio Strega. Jos autorė – Elsa Morante (1912–1985), sudėtinga ir uždara asmenybė, anksti paliko namus, kad taptų rašytoja. Jos kūrybai būdingas tiesmukumas ir sudėtingi šeiminiai santykiai, o vertingomis ji laikė tik tas knygas, kurios turi galios keisti pasaulį. Jos kūryba laikoma moderniąja Italijos klasika.

Artūras – laisvas, veik laukinis paauglys. Savo dienas jis leidžia vienas, klajodamas po kaimą ir paplūdimius savo gimtojoje Pročidos saloje, įsispraudusioje Neapolio įlankoje, o namo grįžta tik genamas alkio. Artūro pasaulėžiūrą formuoja godžiai skaitomos knygos, todėl ne tik jo motina, mirusi jį gimdydama, bet ir tėvas, pasirodantis ir vėl iškeliaujantis be jokio įspėjimo, jam – bene mitinės būtybės, neturinčios trūkumų ir besąlygiškai garbinamos. Kai vieną dieną tėvas namo parsiveda nedaug už Artūrą vyresnę nuotaką, tyliai ir idiliškai jo būčiai ateina galas. Staiga susidūręs su realybe Artūras ima jausti pavydą, o galiausiai ir meilę – jausmus, apie kuriuos nieko nesupranta.

Tai daugiasluoksnė, brutaliai realistiška ir kartu pasakiška šeiminė drama, kurios centre – skausminga, bet prisijaukinta vienatvė, sudrumsčiama niekad vietoje nestovinčio gyvenimo.

„Nuostabiai parašytas kūrinys, stulbinantis išgalvoto pasaulio sudėtingumu ir visapusiškai atskleista žmogiškosios būties drama.“

Elena Ferrante