Alma littera

„Vidinis getas“ – tikra autoriaus senelio gyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip motinos laiškai sūnui, keliavę iš Varšuvos geto į naująjį jo gyvenimą Buenos Airėse, paskandino jauną vyrą kaltėje, bejėgiškume ir tyloje.

„Prieš dvidešimt penkerius metus pradėjau rašyti šią knygą norėdamas išsivaduoti iš tylos, kuri mane slėgė nuo pat gimimo.“

Net nežinau, ar iš tiesų įmanoma šnekėtis apie holokaustą. Mano senelis nepajėgė. Žodžių , kuriais galėčiau pasakyti visa tai, ką jis užrakino beribėje tyloje, ieškojau ne tik norėdamas numalšinti jo skausmą, ir ne dėl to, kad norėčiau sau ir kitiems apie jį priminti. Atvirkščiai, suteikdamas šiam skausmui žodžius norėjau pagaliau nustumti jį į užmarštį.

Išsigelbėjimas nuo holokausto gali tapti sunkesne bausme nei mirtis – tai liudija autoriaus senelio gyvenimas. Trečiajame dešimtmetyje Lenkijos žydas Visentė Rozenbergas neatsigręždamas paliko tėvus, seserį ir brolį, kad pradėtų naują gyvenimą Buenos Airėse. Ten jis vedė nuostabią merginą, susilaukė vaikų ir tvarkėsi savo baldų parduotuvėje, stengdamasis kuo labiau atsiriboti nuo Lenkijoje likusios šeimos. Tik motina nenustojo rašiusi jam apie kasdienį badą, šaltį ir baimę, kurie galiausiai baigėsi masinėmis žudynėmis visoje Europoje. Kai Visentė pagaliau susivokė, kas iš ties dedasi jo gimtinėje, buvo per vėlu – motinos laiškų daugiau nebegavo.

ISTORIJA APIE ŠIOS TYLOS PRADŽIĄ TAPO PASAULINE LITERATŪROS SENSACIJA IR TRIJŲ PRESTIŽIŠKIAUSIŲ PRANCŪZIJOS LITERATŪROS PREMIJŲ FINALININKE.

„Pyktis yra signalas, kurį verta išgirsti“, – rašo pripažinimą pelniusi garsi psichoterapeutė dr. H. Lerner klasika tapusioje knygoje, kuri pirmą kartą išleista 1985 metais. Knyga „Pykčio šokis“ išversta į keliasdešimt kalbų, išleista 29 šalyse, jos parduota per 3 mln. Egzempliorių.

„Pykčio šokis“ pakeitė daugybės žmonių mąstymą ir gyvenimą. Nors pyktis nusipelno mūsų dėmesio ir pagarbos, mes labai dažnai linkę apie jį nutylėti, visiškai jį neigti arba lieti tokiu būdu, kuris verčia mus jaustis bejėgiais. Šioje turiningoje ir vaizdžiai parašytoje knygoje autorė moko moteris ir vyrus atrasti tikrąsias savo pykčio priežastis ir panaudoti pyktį svarioms ir prasmingoms permainoms santykiuose su artimaisiais.

„Pykčio šokio“ autorė teigia, kad dauguma mūsų problemų dėl pykčio kyla tada, kai mums tenka rinktis: išlaikyti santykius ar būti savimi. Šioje knygoje rašoma, kaip galima išsaugoti ir viena, ir kita.

Laiką sulėtinti galima, jei tik labai užsinori – juk geriems darbams jo pakaks visada.

Kūčių naktį nutinka kai kas netikėta: senasis Niklas Kalėda, visiems žinomas kaip Kalėdų Senelis, smarkiai suserga ir negali išdalyti vaikams dovanų. Skaudama širdimi Niklas priverstas perduoti šį darbą jaunėliui broliui Lučianui, Kalėdas įsivaizduojančiam visai kitaip.

Ironiška, jautri, nenuspėjama istorija nukels į magišką kaukų, trolių, nykštukų, valkirijų ir pasakų veikėjų pasaulį. Pasaulį, stulbinamai panašų į mūsiškį – su visais netobulumais, nesutarimais ir silpnybėmis. Tai šiuolaikiškas pasakojimas apie mūsų vartotojišką, susvetimėjusią visuomenę, socialinę nelygybę, o kartu – apie nuoširdumą, gerumą, draugystę ir ištikimybę.

– Kaip manot, kodėl mes tiek daug perkame? Jis nesuprato, kas ta daiktų galia, traukianti žmones į save kaip magnetas.

<...>

– Gal todėl, kad pirkdami pasijuntame lygūs, o rinkdamiesi – ypatingi...

Skirta kiekvienam, kuris laukia Kalėdų ir širdyje tebėra nors truputį vaikas.

„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.

„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.

Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <...>

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“

Svetlana Aleksijevič

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.

Likus dvejiems metams iki mano tėčiui išeinant iš namų, jis mamai pasakė, kad aš labai negraži.

Ar gali būti, kad vieną dieną kieno nors leptelėta ir atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad suglumęs ir įskaudintas pasuktum priešinga, nei tikėtasi, kryptimi ir tik vėliau, suradęs jėgų atsitiesti, suvoktum, jog viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal apskritai nėra jokios tiesos, yra tiesiog gyvenimas?

Šiuos ir kitus bręstančiai asmenybei svarbius klausimus savo naujausiame romane gvildena Elena Ferrante, į 48 kalbas išverstų knygų, kurių parduota 12 milijonų egzempliorių, autorė. 2016 m. žurnalas TIME rašytoją pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių, ji dažnai įvardijama kaip būsima Nobelio premijos laureatė.

Paslaptingiausia Italijos literatūros žvaigždė Elena Ferrante, visame pasaulyje išgarsėjusi „Nuostabiosios draugės“ tetralogija, grįžta su nauju romanu, kuris mus nukels į jau pažįstamą Neapolį, taip pat regimą paauglės akimis, tik šįkart ji kilusi ne iš skurdžiųjų kvartalų, o iš kultūringo, turtingo Vomero rajono. Aprašomas keblus, skausmingas perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, intelektualioje aplinkoje augusios merginos pažintis su žemaisiais kvartalais ir jų realybe. Susidūrimas su kitokiu pasauliu, naujos pažintys ir patirtys negrįžtamai užbaigia naivią, laimingą Džovanos vaikystę ir įtraukia į klampų, painų bei melagingą suaugusiųjų gyvenimą.

Ferrante veda skaitytojus į begėdiškai atvirą, gyvastingą, sodriomis spalvomis tapomą savo knygos veikėjų pasaulį, leisdama rinktis – mylėti ar neapkęsti, pasmerkti ar išteisinti, bet nepalikdama abejingų.

Ar reikėjo mūsų protėviams lipti iš medžių?Ar daug žmoguje užsilikę žvėries?Negi žemdirbystė ir kapitalizmas – žmonijos klaidos?Ar daug išlošėme išsižadėję krikščioniškojo Dievo?Kodėl pasaulio vystymosi niekas nepajėgia ir net nebando suvaldyti?Kas sieja gyvūnų ir žmonių elgesį, ekonomikos klestėjimą ir tikėjimo krizę, snobizmą, pavydą ir nusikalstamumą, technologinius laimėjimus ir kultūrą?Kas yra laimė bei gyvenimo prasmė ir kodėl jas abi taip sunku atrasti?Kaip atsitiko, kad vakarietiška kultūra įgijo daug kontrkultūros bruožų?Ar tikrai žmonijai beliko vos 100–200 metų apsispręsti, kur link sukti?

Žaismingu  stiliumi ant vienos ašies suverti pamąstymai apie Homo sapiens rūšį, apie evoliucinę ir istorinę praeitį, mūsų laiką ir bendrą likimą.

Edmundas Lekevičius yra biologas teoretikas. 1969 metais baigė Alytaus 1-ąją vidurinę mokyklą, studijavo biologiją Vilniaus universitete, tęsė studijas Bendrosios genetikos institute Maskvoje. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Botanikos ir Ekologijos institutuose, kur vykdė genetinius, ekologinius ir evoliucinius tyrimus. 1997 m. apgynė teorinės biologijos habilitacinį darbą. 1991–1998 m. buvo aktyvus aukštojo ir vidurinio švietimo grandžių pertvarkos Lietuvoje organizatorių. 1998–2013 m. Vilniaus universitete dėstė bendrąją ekologiją ir jai artimas disciplinas.

Puiki, rimčiausių veikalų labiausiai žmonijai rūpimais klausimais suvestinė, susieta savitomis autoriaus mintimis ir jausmais, pateikta gyva, vaizdžia, šmaikščia, tik Lekevičiui būdinga kalba. Tiek apžiota veikalų ir taip išgryninta jų esmė, kad skaitai ir mėgaujiesi, tartum pats visa tai būtum perskaitęs. Svarstyti ir ginčytis galima beveik ties kiekviena pastraipa, bet tam reikia į kiekvieną jų įsigilinti. Tai būtų atskira ilga kalba.

Gediminas Motuza, Vilniaus universiteto profesorius, akademikas, geologas

Turinys sužavėjo: norisi pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra mąstančių ir globaliomis temomis, tuos mąstymus dargi išklojančių raštu.

Vincas Būda, Vilniaus universiteto profesorius, akademikas, biologas

Ilgokai tylėjo Lietuvos mokslininkai, ir štai pirmoji kregždė – profesoriaus, evoliucijos ir ekologijos specialisto Edmundo Lekevičiaus knyga. Svarbiausias jos bruožas – didelė keliamų klausimų ir galimų atsakymų aprėptis. Tai knyga apie daug ką. Viena vertus, yra pavojus, kad toks žanras neleis išvengti paviršutiniškumo. Kita vertus, jis „pakelia“ skaitytojo galvoseną ir supratimą į aukštesnį apibendrinimų lygmenį. Sprendimų ir supratimo gelme čia tampa ne atskirų žmoniją užgriuvusių problemų analizė, o sąsajų tarp jų nustatymas, supratimas, kad žmogaus (Homo sapiens) praeitis, šiandienė gyvensena, ateitis, jo ekologinis mąstymas, nežabota ekonomika (kapitalizmas), kaip ir siekis viską kontroliuoti, suverti tarsi ant vieno iešmo.

Albinas Bagdonas, Vilniaus universiteto profesorius, psichologas

Įdomi knyga, skatina mąstyti ir su kai kuo nesutikti, diskutuoti. Tai gerai. Tokių knygų šiais greitai besikeičiančiais laikais labai reikia. Nes tikrai daug žmonių bando susigaudyti, kas vyksta, kas vyks ir kur ieškoti prasmės.

Asta Audzijonytė, Tasmanijos universiteto profesorė, ekologė

Didžiausią įspūdį padarė samprotavimai apie civilizacijos krizę ir jos perspektyvas. Man ypač nuostabus žmogaus evoliucijos susaistymas su kitais biologiniais procesais. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje kas nors galėtų parašyti šitokį darbą. Man labai artimos autoriaus mintys apie dvi civilizacijos raidos puses, „proto represavimą“ (tai mano terminas) masinėje kultūroje ir vienijančio mąstymo stoką.

Krescencijus Stoškus, profesorius, filosofas

Ši knyga bus įdomi visiems skaitytojams – tiks ir Z kartai, ir Y, ir X... Visos kartos čia ras save ar bent šiek tiek savęs... Ji net suteikia vilties, kad gal ta „superkonkurentė beždžionė“ susimąstys apie tai, kad pasaulis trapus.Margarita Purlienė, mokytoja metodininkė, švietimo ekspertė, biologė

• Svarbiausia yra ne receptai, o kryptis, kuria judame su vaikais.
• Nebūkime Dievai. Būkime tėvai.
• Tegu jie tampa savimi, o ne mumis.

Autorė nedalija patarimų. Ji dalija pajautimą, žinojimą, suvokimą ir įžvalgas. Jos psichologija – gyvoji psichologija, paremta humanistine – dar vadinama širdies – pedagogika.

Aš už žindymą, aš už vaiko gerbimą, aš prieš vaiko vadinimą ožiu, prieš bet kokias „ožialiges“ ir jų gydymą, prieš bausmes.

Ramunė Murauskienė

Jums prieš akis ir širdį – ne nuobodžių teorijų ir konkrečių atsakymų sausa „suvestinė“. Tai gyvybe pulsuojanti patirtis toms, kurios žino, kad mažame kūne gyvena didelė siela. Tai psichologės, kūrybingos ir ieškančios mamos užrašai. Turėkite juos po ranka – prie pusryčių kavos ar pusrytinės mažylio košės...

Mitai apie miegojimą kartu ● Kur prasideda ir baigiasi nepaklusnumas ● Kaip išmintingai drausti ● Ar vaikas – gyvenimo našta? ● Mūsų atsakomybės ribos ● Kai ateina laikas lankyti mokyklą ● Kai vaikai slapukauja ● Vieniša mama: mitai ir tikrovė ● Apie tėvų barnius ● Kai gimsta antras vaikas ● Apie psichologinę pagalbą...

Atminkite, kad vaikutis iš prigimties yra geras, nevalia jo gadinti.

Atminkite, kad vaikams reikia mūsų širdies, meilės, pakilaus ugdymo ir dvasingumo.

Mes jau esame geri tėvai. Mes turime širdį, tereikia išmokti klausytis savęs ir vaiko ir taip kurti ypatingą ryšį. Rodykime pavyzdį ir, užuot skubėję vaikui liepti, sulaukime jo vidinio noro veikti kartu.

Tai knyga ne kaip auklėti vaiką, o kaip su juo gyventi!

Knyga, parašyta ŠIRDIMI!

Nuoga, atvira, jautru!

Kartais, norėdami atrasti savo gyvenimo kelią, turime atsisakyti visko. Net ir motinos meilės. 

Aštuonmetis Amerigas dienas leidžia Neapolio gatvelėse ir šiukšlynuose ieškodamas skudurų. Mama iš jų siuva drabužius ir parduoda turguje. Amerigas nelanko mokyklos, o didžiausia jo svajonė – nauji, tik jam vienam priklausantys batai. Svajonė tampa tikrove, kai Italijos valdžia pasiūlo didžiausius nepriteklius kenčiančioms šeimoms iš skurstančių šalies pietų laikinai išsiųsti savo vaikus į turtingesnę šiaurinę dalį. Daugybė šeimų pasinaudojo šia galimybe ir 1946 metų rudenį ilgi traukinių ešelonai pajudėjo į šiaurę.

Kelionės metu Amerigą, kaip ir tūkstančius kitų vaikų, kamuoja nerimas ir artimųjų ilgesys. Jis nežino, kas jo laukia, ir baiminasi, kad nebegrįš namo, tačiau pažintis su nauja šeima išvaiko baimes. Pirmą kartą gyvenime Amerigas nejaučia alkio, yra šiltai apsirengęs, avi naujus batus ir vėl lanko mokyklą. Pirmą kartą gyvenime jis yra mylimas, vertinamas ir – laimingas. Atėjus laikui grįžti Amerigo širdis plyšta iš skausmo, bet kito kelio nėra. Vis dėlto Amerigas nenori pasiduoti ir dėl savo svajonės ryžtasi didžiausiai įmanomai aukai.

Violos Ardone kūrinyje vieno berniuko akimis matome pokario Italiją su jos žmonių rūpesčiais ir džiaugsmais. Jautriai ir nuoširdžiai vaizduojamoje istorijoje susipina meilė ir neapykanta, atskleidžiamas nuosekliai bręstantis pasiryžimas bet kokia kaina siekti laimės.

2019 metais parašyta knyga sulaukė didelio pasisekimo Italijoje ir buvo išversta į 29 kalbas.

Kai aštuoniolikmetė Kerė surengė savo namuose vakarėlį mokyklos draugams, niekas neįtarė, kad gali nutikti kas nors baisaus. Tačiau kitą dieną sugrįžę tėvai aptinka dukrą paskendusią baseine. Sukrėsti nelaimės jie neranda sau vietos. Nepalūžti jiems padeda tragedijos dieną iš Londono grįžusi vyresnioji dukra Alina.

Netrukus paaiškėja – Kerė buvo nužudyta. Tyrimo imasi detektyvas Maikas Vilsonas. Pirmiausia įtarimas krenta ant Kerės vaikino Alano. Svečiai matė, kaip juodu susikivirčijo ir įpykęs Alanas paliko vakarėlį. Tačiau Maikas negali apklausti visų liudininkų, nes dalis jaunuolių yra nepilnamečiai. Jam pasisiūlo padėti Alina, neseniai įsidarbinusi profesinio orientavimo konsultante mokykloje. Ji sutinka pasikalbėti su jaunuoliais ir subtiliai paklausti, ką jie matė tą vakarą.  Tačiau mergina net neįtaria, kad jos pačios gyvybei kyla pavojus.

Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, 1927–2020)

JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, vertinami skaitytojų ir kritikų visame pasaulyje, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark yra daugelio prestižinių premijų laureatė, jos vardu pavadintas vienas svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.

Ar prisimeni mane? Mišeli. Mane, savo seserį, Sarą. Tą, kuri negrįžo. Tą, kuri tave paliko spintoj. Tą, kuri manė, kad tau nieko nenutiks. Mišeli. Metai prabėgo, o aš tebeturiu raktą. Mūsų slėptuvės raktą...

Paryžius, 1942-ųjų liepa. Mieste sujudimas: gaudomi žydai, vyrai slepiasi rūsiuose, kad nebūtų išvežti į darbo stovyklas. Vieną naktį prancūzų policija įsiveržia į drąsios ir smalsios mergaitės Saros namus ir įsako juos palikti. Išsigandusi mergaitė uždaro broliuką spintoje, tikėdama, kad taip jį išgelbės. Į Žiemos velodromą suvežtos žydų šeimos vėliau amžiams atskiriamos – vieni keliauja į Aušvicą, kiti – į stovyklą prie Orleano. Sarą persekioja vienintelė mintis – pabėgti ir kuo greičiau grįžti namo pas broliuką.

Paryžius, 2002-ųjų gegužė. Prancūzijoje gyvenanti amerikiečių žurnalistė Džulija Džarmond gauna užduotį parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Besigilindama į šį kraupų įvykį sužino, kad jos vyro giminė yra glaudžiai susijusi su Saros šeima ir jos likimu. Sukrėsta žiaurios paslapties Džulija nebegali sustoti šios nežmoniškos istorijos pusiaukelėje.