Alma littera

Du šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende gerbėjams

„Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos vyras, giminės šaką.“

Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę Violką Toską ir ją veda.

Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius, viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita, Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė Violka...

Prasidėjusi bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi. Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių. Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti, regis, jau nulemtam likimui.

Donas Hennessy, ilgus metus dirbdamas tiek su smurtautojais, tiek su jų aukomis, perprato ypatingas vyrų smurto prieš partneres taktikas. Jo nuomone, smurto ir žiaurumo varomoji jėga – vyrų privilegijuotumas, skatinantis juos teikti pirmenybę seksualiniams savo poreikiams ir lemiantis taktiką kontroliuoti partnerę ir prieš ją smurtauti. Ši paskata ir skiria vyrų smurtą prieš partneres nuo kitų smurto artimoje aplinkoje, tokių kaip moterų smurtas prieš vyrus ar šiurkštus elgesys su vyresniais žmonėmis, formų.

Autorius išsamiai aprašo pedofilų ir prieš partneres smurtaujančių vyrų taktikų ir tokio elgesio paskatų panašumus. D. Hennessy pastebėjo, kad aiškindamas šias taktikas smurtautojų aukoms padėjo daugeliui jų išsivaduoti nuo psichologinės smurtaujančių partnerių kontrolės.

UŽVALDYTOS MOTERYS – TAI KNYGA, PUSLAPIS PO PUSLAPIO ATSKLEIDŽIANTI SLAPTĄ VYRŲ TAKTIKĄ KONTROLIUOTI SAVO PARTNERĘ.

Sužinosite:

• kaip pastebėti požymius, išduodančius galimą smurtą artimoje aplinkoje,
• kokiais būdais galime užkirsti kelią smurtui ar perdėtai kontrolei,
• kodėl bauginimas ir žeminimas neturi tapti kasdienybe gyvenant poroje,
• kaip jaučiasi vaikai, namie patiriantys ar matantys fizinį ar psichologinį smurtą,
• kaip padrąsinti artimą žmogų ir paskatinti kreiptis pagalbos.

 „Skaitykime tik tas knygas, kurios kanda ir gelia. Jeigu knyga nesukrečia kaip smūgis per galvą, kam išvis ją skaityti? Knyga turi būti kirvis, galintis prakirsti užšalusį ežerą mūsų viduje.“

Kafka

„Tekstas“ (2017) – pirmas  Dmitry’aus  Glukhovsky’io knygos „Metro“ autoriaus, realistinis romanas – trilerio ir dramos sankirta, pasakojanti  skaudžią  „mažojo žmogaus“ istoriją. Iš F. Dostojevskio žinome schemą „nusikaltimas–bausmė“. D. Glukhovsky’is  pateikia mums naują: „bausmė–nusikaltimas–bausmė“. Bet ar ji leidžia likti žmogumi?..

2016 metai, Maskva. Ilja Goriunovas po septynerių kalėjime praleistų metų grįžta namo. Tačiau viskas yra ne taip, kaip tikėjosi. Jo motina mirė nuo širdies smūgio likus dienai iki jo grįžimo, mergina jau seniai su kitu. Nusivylęs Ilja malšina savo sielvartą alkoholiu, o vieną dieną nueina atkeršyti tyrėjui, neteisingai jį pasodinusiam už grotų, – užmuša jį ir pasiima jo išmanųjį telefoną.

Technologijos keičia žmonių santykius, o išmanusis telefonas tampa antruoju „aš“. Jame tarsi apsigyvena savininko siela. Turėdamas svetimą telefoną gali gyventi to žmogaus gyvenimą ir net jį režisuoti, nors tas gyvenimas... jau tik telefone.

2019 m. romanas buvo ekranizuotas, scenarijų parašė pats D. Glukhovsky‘is i ir gavo už jį apdovanojimą Prancūzijoje. Filmas pelnė net keturis „Auksinius erelius“ (Rusijos nacionalinė kino premija).

Dmitry Glukhovsky, lnstagram – @glukhovsky

Dmitry Glukhovsky, Twitter – @glukhovsky

Dmitry Glukhovsky, Facebook – @glukhovskybooks

 „Laukinių gėlių kalvos“ ir „Žaliųjų krioklių viešbučio“ autorės romanas „Žarijų sala“ – tai kupinas intrigos ir netikėtų siužeto vingių pasakojimas apie dvi moteris, gyvenusias skirtingais šimtmečiais, ir seną vilą Australijoje, išsaugojusią ne vieną tolimos praeities paslaptį.

1891-ieji. Tilės Kirkland vos kelis mėnesius trukęs nelaimingas santuokinis gyvenimas užsibaigia siaubinga nelaime. Tilė sukrėsta, ją persekioja slogus kaltės jausmas, todėl ji pabėga į kitą pasaulio kraštą, į Australiją. Jai pasisekė, gavo darbą Mortono įlankos Žarijų saloje; tapo ne pagal metus protingos tenykščio kalėjimo viršininko dukrelės Nelės guvernante. Tilė supranta – norėdama pradėti naują gyvenimą saloje, turi gerai slėpti savo praeitį. Tik ji nepastebi, kad Nelė akylai stebi kiekvieną jos žingsnį ir viską užsirašo, savo dienoraščio lapus sukaišiodama į viso jų didelio seno namo plyšelius.   

2012-ieji. Bestselerių autorę Niną Džouns ištinka kūrybinė krizė, jai niekaip nepavyksta užbaigti savo knygos. Lyg to būtų negana, Niną persekioja atkakli žurnalistė, kamantinėdama apie šios prosenelę. Priremta aplinkybių, Nina atvyksta į senus šeimos namus Žarijų saloje. Moteris viliasi tarp laiko paliestų „Starvoterio“ vilos sienų iš naujo pasisemti įkvėpimo.

   Ir Tilė, ir Nina, nepaisant to, kad gyveno skirtingais laikais, galiausiai suprato, kad yra paslapčių, kurios anksčiau ar vėliau iškyla aikštėn, ir kad rastum laimę, turi išmokti klausyti savo širdies.

„Perskaičius šį romaną, dažnam atminty išliks spalvingi Australijos pakrančių aprašymai.“

„Kirkus Reviews“

Trokšdama rasti tavyje užuovėją, nepastebėjau, kad tu esi audra. Kad nuo tavęs turėjau ieškoti užuovėjos.

Bet kas gi nori gyventi užuovėjoje nuo audrų?

Spalvingų drobių autorė Frida Kahlo, kurios gyvenimas dar spalvingesnis, išsiskiria iš garsiausių, ekstravagantiškiausių menininkų. Tiesiai, nedvejojant rėžiami žodžiai, išraiškingos manieros, kunkuliuojantis jausmingumas ir kiekvienas per nelaimingą atsitikimą suluošinto kūno judesys rodo, kad tai moteris, kurios negąsdina nei gyvenimas, nei mirtis.

Ji keikiasi kaip vežikas, mirksta tekiloje, mėgsta kaišytis plaukus gėlėmis, kalbėti apie seksą be užuolankų ir dalyvauti audringuose vakarėliuose. Ji dievina tapybą ir tapo savo gyvenimą. Tačiau jos visatos centras – Diegas Rivera, gyvenimo meilė ir garsiausias Meksikos dailininkas. Jis – saldžiausia jos palaima ir prakeiksmas, jos laimė ir gniuždantis sielvartas. Jis jai – viskas. Jos spalvų spalva.

Claire Berest drąsiai margina knygos puslapius legendinės Fridos ir Diego meilės istorijos spalvomis: nuo įsiskverbiančio mėlio, naktyje išnykstančios plieno mėlynos, ūmios ir šaižios laužo raudonos, šerkšnu kvepiančios ir šviežio sviesto geltonos iki pelenų pilkos – Fridos gyvenime nieko nėra juodo, tikrai nieko. Tai pasakojimas apie atskirai egzistuoti negalinčius ir nuo buvimo drauge kenčiančius mylimuosius, apie jų įspūdingą kūrybą, apie komunistų veiklą Meksikoje, kapitalizmą Amerikoje ir siurrealizmą Europoje.

PASLAPTINGA LABORATORIJA.

GRĖSMINGAS MOKSLININKAS.

PRIBLOŠKIANTI ISTORIJA.

Jei manote, kad žinote tiesą apie Vienuoliktosios mamą, pasiruoškite – ši jaudinanti neįtikimai populiaraus serialo STRANGER THINGS priešistorė jus tiesiog sukrės.

1969 metų vasara. Pasaulis keičiasi, ir Terei jau negana stebėti įvykius iš šalies. Išgirdusi apie slaptą valstybinį eksperimentą, vykdomą nedideliame Hokinso miestelyje, ji užsirašo dalyvauti tyrimų projekte kodiniu pavadinimu MKULTRA.

Hokinso Nacionalinė laboratorija, vadovaujama įtaigiojo daktaro Martino Brenerio, užsiima baisiais dalykais. Norint išsiaiškinti tiesą Terei prireiks kitų „bandomųjų triušių“ pagalbos. Čia ji susipažins su paslaptingu „subjektu“, apie kurio egzistavimą niekas pasaulyje nežino, – mergaite, turinčia tiesiog antžmogiškų galių.

„Šioje įtemptoje, šiurpuliukus keliančioje knygoje rasite viską, ko tik galima norėti iš geros priešistorės... Tai STRANGER THINGS – be jokios abejonės.“

SFX ŽURNALAS

#1 New York Times bestseleris

„Talebas yra didžiausias visų laikų pranašas, iškilus filosofas. Tas, kuris gali pakeisti pasaulį, perorientuoti žmonių mąstymą vien dėstydamas originalias, ryškias ir drąsias idėjas.“

John Gray

Frazė „rizikuoti savo kailiu“ vartojama gana dažnai, tačiau retai susimąstome, ką iš tiesų ji reiškia. Rizikuoti savo kailiu – pamatinis dalykas, kai kalbame apie rizikos valdymą, tai gali būti pritaikyta visiems gyvenimo aspektams. Talebas rašo: „Niekada nepasitikėk žmogumi, kuris niekuo nerizikuoja. Pasaulyje yra daug kvailių ir sukčių, kurie mielai susižeria pelną, o už savo klaidas niekaip nesumoka.“

Knyga „Rizikuoti savo kailiu“ ragina suabejoti vyraujančiais įsitikinimais apie riziką ir atlygį, politiką ir religiją, finansus ir asmeninę atsakomybę. Tai viena labiausiai provokuojančių knygų per visą leidybos istoriją.

Nassimas Nicholas Talebas, vienas iškiliausių dabarties mąstytojų, siūlo permąstyti įprastą pasaulio vaizdą. Jis klausia, ką reiškia profesinė sėkmė, kokią visuomenę galima vadinti sąžininga ir teisinga, moko, kaip atskirti nesąmones, ir neabejotinai daro įtaką kiekvienam skaitytojui. Talebas ginčija vertybes, kuriomis bandomos pagrįsti karinės intervencijos, finansinės investicijos, propaguojama religija, ir parodo, kad drąsa rizikuoti savo kailiu yra esminis žmonių bruožas. 

„Mažumos, o ne dauguma sukelia pokyčius pasaulyje. Pasaulis keičiamas ne tada, kai pasiekiamas sutarimas, o tada, kai atkakli ir kietakaktė mažuma primeta savo etinius įsitikinimus ir skonius.“

Nassim Nicholas Taleb

Nassimas Nicholas Talebas net dvidešimt vienus metus rizikavo vertybinių popierių srityje, kol pradėjo su tikimybėmis susijusias praktines problemas tyrinėti kaip filosofas, matematikas. Nors daugybę laiko jis praleido paprasčiausiai keliaudamas po pasaulį ir ramiai medituodamas kavinėse, tuo pat metu sugebėjo tapti elitiniu Niujorko universiteto Tandono inžinerijos mokyklos profesoriumi. Jo knygos yra išverstos į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Nassimas Nicholas Talebas yra parašęs daugiau nei penkiasdešimt mokslinių publikacijų, pradedant tarptautinių įvykių, baigiant statistinės fizikos temomis.

Talebo nuomone, socialinis teisingumas neatsiejamas nuo simetrijos ir pasidalijimo rizika. Jūs negalite pelną pasiimti sau, o rizikas perkelti kitiems, kaip tai daro bankininkai ar didžiosios korporacijos. Jūs netapsite turtingas, jei neprisiimsite atsakomybės už savo rizikas ir neįsipareigosite apmokėti praradimų. Rizika savo kailiu geriau koreguoja asimetriją nei tūkstančiai teisės aktų.

Nassimas Nicholas Talebas vertinamas kaip vienas iškiliausių šių laikų mąstytojų, tiriančių tikimybes ir neapibrėžtumo temą. Sakoma, kad jis yra retas drąsos ir erudicijos derinys.

„Problema su Talebu yra ne ta, kad jis šiknius. Jis iš tiesų toks yra. Problema ta, kad jis, deja, teisus.“

Danas iš Prahos, Čekija (Twitter)

„Talebas įsitveria į problemas, kurias kiti ignoruoja ar nemato, ir nepaleidžia jų iki galo, tarsi kovinis šuo.“

Grega iš Niujorko (Twitter)

Japonai leidžia viską, o prancūzai – nieko. Kokia auklėjimo teorija keroja Jūsų gyvenime?

35 metus konsultuojanti psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė knygoje kalba apie lietuvių patirtį, pritaikomą auginant mūsų vaikus.

Žemėlapis, kad nepasiklystumėt, o nuklydę rastumėt kelią.

Ar tenkinti visus dvimečio „noriu“? Leisti ar neleisti į darželį?

Ar mažajam viskas gerai, jei jis dėvi betmeno kostiumą ir nenori mokytis skaičiuoti?

Ar leisti vaikui bijoti? Ar išgyvens jis mokykloje?

Kūdikio laukimas ir rožinės svajonių pilys – Tėvo vaidmuo – Mažieji skundikai – Naujas didelis pasaulis mokykla – Pirmoji meilė – Santykio kūrimo magija – Netekties, emigracijos, skyrybų vaikai ir kt.

Mes, tėvai, nesame techninis vaikų aptarnavimo personalas, mes auginame žmogų, kuriam reikia ne tik maisto ir būsto, bet ir žmogiško santykio – meilės, dėmesio, užuojautos, bendravimo. Tik nuolatinis ryšys, kai apsikeičiame žodžiais, veiksmais ir jausmais, gimdo jautrumą, o šioje terpėje auga žmogus.

Išmoksite užauginti žmogų, o ne sukurti nepriekaištingai funkcionuojantį aparatą.

Dramatiškas pasakojimas apie imperatorienę Mariją Fiodorovną – Danijos princesę Dagmarą, paskutiniojo rusų caro motiną.

Moteris gali valdyti ir nesėdėdama soste.

Vos devyniolikos sulaukusi Dagmara, vadinama Mine, jau žino, kad jos, kaip Danijos princesės, pareiga – palikti šeimos lizdą ir ištekėti už valdovo. Įnoringas likimas nubloškia Minę į Rusiją, kur ji susituokia su Romanovų sosto įpėdiniu ir, jam paveldėjus sostą, tampa imperatoriene. 19 amžiuje kyla įnirtingas pasipriešinimas caro vienvaldystei, o Minei, stačiatikių papročiu vadinamai Marija Fiodorovna, tenka nuolatos ieškoti kompromisų šalyje, kurią ji ilgainiui pamilsta.

Mirus vyrui, Aleksandrui Trečiajam, jaunas ir nepatyręs jųdviejų sūnus Nikolajus Antrasis imasi valdyti siaubingai susiskaldžiusią ir byrančią imperiją. Norėdama padėti jam reformuoti Rusiją, Marija susiduria su atkakliu valingos ir užsispyrusios Nikolajaus žmonos Aleksandros pasipriešinimu: fanatiškas pastarosios religingumas suartina ją su keistuoliu mistiku, vardu Rasputinas.

Grėsmingoms revoliucijos bangoms nesulaikomai grasinant užlieti Rusiją, Marijai tenka dorotis su didžiausiais gyvenimo pavojais ir patirti skaudžiausią jai tekusią širdgėlą...

Iš prabangiausių Sankt Peterburgo rūmų ir intrigų persmelktų diduomenės salonų autorius veda mus per kruvinus Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus ir bolševikų užgrobtos šalies platybes, parodydamas į anarchiją grimztančios imperijos žūtį ir neprilygstamą narsą bei aistrą moters, mėginančios ją išgelbėti.

Ši įspūdinga saga atskleidžia mums neįtikėtiną carinės Rusijos prabangą, ir smurto bei tragizmo kupinas paskutines Romanovų valdymo dienas. C. W. Gortner drąsiai žengia dar neišmėgintu keliu, išmoningai piešdamas intymų ir tikrovišką šios įstabios imperatorienės bei jos šeimos portretą.

Stephanie Dray, New York Times

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“

Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.  

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

„Šioje moksliniais tyrimais pagrįstoje ir puikiai parašytoje knygoje Richardas Wranghamas pateikė trūkstamą grandį žmogaus evoliucijoje.“

Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universitetas