Alma littera

Tikrumas, susitaikymas su netobulu savimi priartina prie minties, kad tu gali būti pakankamas toks, koks esi.

Išmokime priimti savo širdies gyvenimą ir gerbti kitų širdies gyvenimus. Ieškokime ne to, kas mus skaldo, – ieškokime to, kas sieja, ir tieskime tiltus.

„Ramybės teologijoje“ rašoma apie vidinį asmens augimą ir ramybę šiame kelyje, apie tai, kaip priimti save, kaip įveikti baimes ir išsilaisvinti. Knygoje rasite minčių apie netobulumą, atsakomybę, sąžinę, susitikimą su kitu asmeniu, ji padės atrasti darną su pasauliu ir pasiūlys kryptį, kaip ieškoti prasmės.

Ramybė ateina ne tada, kai viskas lengva, – ji ateina tada, kai turime dėl ko įveikti sunkumus.

Kiekvienai metų dienai skirta po tekstą, kurį galima skaityti ir semtis ramybės keliais būdais:

• skaitant nuo tos dienos, kada knygą paimate į rankas;
• pradedant nuo pirmo puslapio;
• skaitant visą knygą;
• pradedant nuo bet kurio puslapio.

Žmogų galima gydyti vaistais, psichoterapija, maldomis, tačiau galima gydyti ir gerumu, švelnumu. Beno Lyrio knyga kalba apie vilties žodžių terapiją ir padeda atrasti įkvėpimą net skausminguose gyvenimo vingiuose.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų dalykų, kurie padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers bet kokį KAIP.

„Išmokime priimti kitus.

Žmonės laimingi, kai girdi kitus ir priima tokius, kokie jie yra. Tikro krikščioniško mąstymo pavyzdį pateikia Jėzus. Jis niekada neskriaudžia, neatsilygina blogu. Jis atveria širdį, girdi ir priima mus visokius.

Linkiu sau ir jums išmokti gyventi širdies gyvenimą, gerbti kitų širdis. Ieškoti ne to, kas skaldo, bet tiesti tiltus. Motina Teresė su meile kalbėjo apie tikrus dalykus. Ji sugebėjo liudyti Dievą liesdama žmogaus širdį. Nerūšiavo žmonių pagal tikėjimą ar kitus požymius – priėmė visus nieko nepaisydama.“

Benas Lyris

Viešpatie, padaryk mane

savosios ramybės pasiuntiniu

ir leisk man nešti meilę ten, kur siaučia neapykanta;

santaiką, kur kyla barniai;

vienybę, kur vyksta skilimas;

tikėjimą, kur kankina abejonės;

tiesą, kur viešpatauja klaida;

viltį, kur braunasi nusiminimas;

džiaugsmą, kur slegia liūdesys;

šviesą, kur užgulusios tamsybės.

Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau

kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;

kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;

kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,

nes kas duoda – gauna,

kas atleidžia, tam atleidžiama,

kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

Amen.

„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę.“

Akvilina Cicėnaitė

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.

Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.

Alfredo Nobelio, garsiausios pasaulyje premijos įkūrėjo, biografija

„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“

Tai Alfredo Nobelio žodžiai, kuriuos aptinku jo archyve pilką ir niūrų 2017-ųjų trečiadienį. Perskaičiusi tūkstančius laiškų ir atkapsčiusi begalę dokumentų, sulaukiu tokio negailestingo pagrindinio herojaus kirčio. Šią mintį jis išsakė 1887-ųjų gegužę.

Jaučiu kylantį susierzinimą. „Mielas Alfredai Nobeli, - noriu ištarti. – Parodyk bent šiek tiek pagarbos. Knyga, kurią rašau, yra ne tik apie tave, dramatišką tavo gyvenimą ir plačią tavo giminę. Joje nė kiek ne mažiau rašoma ir apie laikmetį, kuriame gyvenai, ir viską, kuo žavėjaisi. Turiu galvoje telegrafą, elektros apšvietimą ir bakterijų atradimą, atomus ir magnetizmą, karus ir svajones apie taiką. Kalbu apie tave, sužadinusį mokslą, kurio keliamas iššūkis bažnyčiai tau taip patiko. Savaime suprantama, taip pat ir apie visas knygas, kurias rijai ir svajojai parašyti pats.

Argi be to būtų įmanoma suprasti tave ir tavo didžiąją premiją?

Mielas Alfredai Nobelį, suteik man galimybę!“

INGRID CARLBERG

Alfredas Nobelis. Jo pasaulis ir premija – kvapą gniaužianti istorija apie Alfredo Nobelio kelią nuo nepritekliaus paženklintos vaikystės Stokholme iki aršios dramos, kurią sukėlė turtingojo dinamito magnato testamentas.

Tai įtraukiantis pasakojimas apie XIX amžiaus Europą – sudėtingas politines situacijas, literatūros lobynus ir mokslo genijus.

Tai pasakojimas apie troškimą įveikti ribas.

Nepaprastai įdomus, subtilus ir tiesą atskleidžiantis kūrinys.

SIMONAS SEBAGAS MONTEFIORE‘AS, BRITŲ ISTORIKAS, BESTSELERIŲ AUTORIUS

Vienas garsiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų Antonio Muñoz Molina (g. 1965 m.) – Ispanijos Nacionalinės literatūros premijos laimėtojas, Karališkosios Ispanijos akademijos narys, 2018 metais nominuotas prestižinei Tarptautinei Bookerio premijai.

Manuelis nuo mažų dienų troško ištrūkti iš gimtojo Mechinos miestelio. Pasirinkęs vertėjo profesiją, išvažinėjo visą pasaulį, tačiau begalinės klajonės neatnešė nei laimės, nei ramybės. Tik sutikęs Nadiją jis supranta, kad visą gyvenimą bergždžiai stengėsi pabėgti nuo savęs, užmiršti praeitį, šeimos ir giminės istoriją. Manuelio atmintyje iškyla seniai mirę šeimos nariai, giminaičiai, paprasti Mechinos gyventojai – su jų neįprastais, o kartais ir pribloškiančiais likimais. Manuelio pasakojimuose persipina sapnai ir realybė, fantazijos ir faktai, o iš jų formuojasi sodrus, skausmingas, bet neįtikėtinai išraiškingas XIX a. pabaigos – XX a. Ispanijos istorijos paveikslas.

1991 m. išleistas „Lenkų raitelis“ laikomas vienu iškiliausių ispanų literatūros kūrinių, įvertintas svarbiausiomis Ispanijos literatūrinėmis premijomis, o jo autorius sulaukė pripažinimo ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. 

Vieno Rembranto paveikslo įkvėptas romanas nuo pirmų puslapių įtraukia į magiškuoju realizmu alsuojančio pasakojimo sūkurius, provokuoja, erzina ir vilioja skaitytoją leistis drauge į nuostabią kelionę praeities labirintais.

– Koks jausmas, kai atsijungi?

Va ir paklausiau.

Jis žiūri į mane.

– Nėra su kuo palygint.

Tikriausiai bando paerzint. Tačiau iš akių taip neatrodo. Aš jau spėjau nužvelgt kelis kartus: akys kaip tūkstančiai kitų, veidas kaip tūkstančiai kitų, bet koja! Jam iš blauzdos varva.

– Tau kraujas, – sakau ir skersakiuoju į sanitarą, tačiau šis jau suka kita kryptimi.

– Žinau.

Jis kažko patenkintas.

– Tu? – noriu pasakyti, kad jis bėgioja nuogas. – Tu bėgioji be plėvės?

– Antra savaitė.

– Kodėl?

Jis patyli, paskui sako:

– Man ji pradėjo trukdyti.

Nuo 14 metų

Tuoj penkiolikos sulauksiančiai Grytai sunku prisitaikyti steriliai išvalytame pasaulyje, kur nelikę pojūčių nei jausmų. Daiktai, spalvos, kvapai, taip pat santykiai ir bendravimas yra perkelti į visų naudojamą sistemą. Tačiau Gryta niekaip neįstengia būti kaip visi. Ji slapta klausosi pasakojimų apie tai, kaip kadaise žmonės taškydavosi balose, liesdavo vienas kitą, bučiuodavosi ir įsimylėdavo. 

Kartą apytuščiame stadione Grytai sutinka panašų į save. Beveik tuo pat metu pasiekia žinia, kad sistema sugalvojo, kaip dar geriau kontroliuoti žmones. Grytai ir jos naujai sutiktam nepažįstamajam Mantui teks apsispręsti, likti sistemoje ar sprukti iš jos. Tik ar pasprukti įmanoma? 

„Atjunk“ pasakoja apie tai, kuo galime virsti netolimoje ateityje.  Ši knyga tapo pirmojo leidyklos „Alma littera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominante 2015 metais. Tais pačiais metais buvo išrinkta Metų knyga paaugliams, apdovanota Prano Mašioto premija. Yra išversta į rusų kalbą ir išleista Rusijoje.

Rebeka Una yra išleidusi 11 knygų vaikams ir jaunimui. Gyvena ir kuria Kaune, nuo 2017 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Laikoma viena įdomiausių vaikams ir jaunimui kuriančių šiuolaikinių Lietuvos autorių. Jai svarbu, kad vaikai ne tik nebijotų skaityti – dar svarbiau, kad jie drįstų būti gyvi, gyventi ir kurti patys. 

LEIDYKLOS „ALMA LITTERA“ PAAUGLIŲ LITERATŪROS KONKURSO KNYGOS NUGALĖTOJOS

2021 m. nugalėtoja Agnesos Kenešytės-Gricės „Sulaukti aušros“, nominantė Monikos Mikėnaitės „Raudonoji Moteris“

2020 m. nugalėtoja Eglės Ramoškaitės „Ne tik geri, ne tik blogi“

2019 m. nugalėtoja Vytauto Varaniaus „Šiltnamis“

2018 m. nugalėtoja nepaskelbta

2017 m. nugalėtoja Rebekos Unos „Šeštadienį, aštuntą valandą“

2016 m. nugalėtoja Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nominantės Ilonos Ežerinytės „Sutikti eidą“, Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas Aš“

2015 m. nugalėtoja Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“, nominantės Rebekos Unos „Atjunk“, Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“

„Įspūdingas... aukščiausio meistriškumo kūrinys... Išskirtinis, gyvybingas romanas“. 

rašytojas A. J. Finn. 

„Širdį virpinantis, įdomus, intriguojantis romanas, suduodantis keletą stiprių emocinių smūgių. Viena iš tų retų knygų, stebinančių savo turiniu, o paskui dar ilgai išliekanti atmintyje, kai jau užverstas paskutinis lapas.“

rašytoja Kristin Hannah

Romanas „Mes pradedame nuo pabaigos“ – nuostabus pasakojimas apie dviejų tipų šeimas – tas, kuriose gimstame, ir tas, kurias patys susikuriame.

Dačis Dei Redli – trylikametė, atsiskyrėlė paauglė. Taisyklės skirtos kitiems, bet ne jai. Negailestinga savo penkiamečio brolio Robino gynėja bei savo motinos Star – vienišos mamos, negebančios pasirūpinti nei savimi, nei savo dviem vaikais, – globėja.

Volkas visą gyvenimą nebuvo niekur išvažiavęs iš savo miestelio, kuriame užaugo kartu su Star. Nors ir tapęs policijos nuovados viršininku, jis vis dar laižosi senas žaizdas, atsiradusias jam paliudijus teisme prieš geriausią draugą Vincentą Kingą, kurį prieš keletą dešimtmečių teismas pasiuntė už grotų. Dabar jis visaip stengiasi apginti Dačis ir jos mamą.

Galbūt keturiasdešimtmetis šerifas ir trylikametė paauglė nelabai ką turi bendra, bet juos vienija bendra patirtis, bylojanti, kad gyvenime tenka nusivilti. Tad kai Vincentui Kingui išėjus į laisvę Volką ir Dačis užgriūva bėdos, jiems nieko kito nelieka, tik pasiraitoti rankoves ir sutikti jas išskėstomis rankomis.

„Šiame romane netrūksta nieko – spalvingų personažų ir istorijos, konfliktų ir įtampos, humoro, tragedijos ir tikros, nepagražintos drąsos. Dar pridėkite įspūdingą pagrindinę  veikėją,  kokios dar nebuvau sutikęs romanuose per pastarąjį dešimtmetį, ir jūsų rankose atsidurs pats prasmingiausias pasakojimas, pakerėsiantis jus nuo pat pirmo puslapio.“ 

John Hart

Šioje knygoje – nepagražinta dvasinio Tibeto vadovo praeitis, dabartis ir ateitis. Dalai Lama XIV išaukštino Tibeto tautą ir jos kovą už laisvę, nors jos autoritetą vis buvo bandoma sumenkinti.

Dabar, kai Tenzinas Giatso jau garbaus amžiaus ir ligotas, kai prasidėjo beprecedentė Tibeto budizmo vadovo paveldėjimo krizė, kai Kinija kaip niekada žiauriai spaudžia Tibetą, pats laikas atsiversti šią unikalią knygą.  

Tai ir istorinė kronika, ir Tibeto budizmo vadovas, ir jausminga saga, kurioje atsispindi tragiškas žmogaus likimas bei grėsminga tautos  lemtis.

Knygoje Tenzinas Giatso, paskutinis DALAI LAMA atskleidžiami Tibeto tautos naikinimo užmojai: represijos, badas, koncentracijos stovyklos, tremtys ir žudynės. Aprašoma ne tik garsiausio šių laikų tremtinio šviesa, bet ir jį gaubiantys šešėliai. Atskleidžiamos Tibeto budizmo paslaptys, tikėjimas ir ritualai, astrologija ir medicina. 

Knyga šiek tiek prasklaido hipnotizuojamą susižavėjimą šia asmenybe – jis darė įtaką ne tik misticizmo paveiktiems vakariečių protams, bet ir Trečiojo Reicho ideologams. 

Ši knyga yra ir geopolitinė, nes parodo, kaip ištremtojo Tibeto lamų ir  vyriausybinė valdžia sugebėjo paveikti tarptautinį elitą. 

Gilles Van Grasdorffas prognozuoja ir ateitį. Suvokdamas neišvengiamą Dalai Lamos iškeliavimą į amžinybę, jis atskleidžia įvairius Dalai Lamos reinkarnacijos scenarijus. Arba ne.

Gilles Van Grasdorffas, rašytojas, žurnalistas ir istorikas, parašė daugiau nei 50 knygų apie Tibetą. Jos visos išverstos į daugelį kalbų. O „Terre des dieux, malheur des hommes“ („Dievų žemė, žmonių nelaimė“), sudaryta iš pokalbių su Jo Šventenybe, tapo pasauliniu bestseleriu. Gilles Van Grasdorffas – Dalai Lamos XIV biografas ir pirmasis žmogus, parašęs pokalbių su Jo Šventenybe knygą.

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.

„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“

Publicistas Donatas Puslys

„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“

Istorikė Inga Baranauskienė

Malala Jusafzai patraukė žiniasklaidos dėmesį būdama vienuolikos, kai ėmė rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui. Prisidengusi Gulos Makai slapyvardžiu, ji dažnai kalbėdavo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje.

2012 metų spalį Talibanas pasikėsino į Malalą. Grįžtant autobusu iš mokyklos mergaitei į galvą pataikė kulka. Malala per stebuklą liko gyva ir tęsia kovą už mokslą.

Esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio.

 „Aš esu Malala“ – įstabus pasakojimas apie šeimą, kurią iš gimtos šalies išvijo terorizmas, apie kovą už mergaičių teisę į mokslą, apie tėvą, kuris pats būdamas mokyklos savininkas, palaikė ir ragino dukterį rašyti ir lankyti mokyklą, ir apie drąsius tėvus, kurie be galo myli savo dukterį, nors jų visuomenė vertina tik sūnus. „Aš esu Malala“ privers jus patikėti vieno žmogaus balso galia sukelti pokyčius pasaulyje.

Kai Talibanas užėmė Svato slėnį Pakistane, Malala Juzafsai (Malala Yousafzai) ryžosi pasisakyti. 2012 metų spalio devintą, antradienį, vos nesumokėjo už tai savo gyvybe. Ji buvo pašauta į galvą iš arti, kai autobusu važiavo namo iš mokyklos. Nedaug kas tikėjo, kad Malala išgyvens. Tačiau Malala stebuklingai pasveiko ir iš atokaus šiaurės Pakistano kaimelio pateko į Jungtinių Tautų būstinės Niujorke sales. Sulaukusi šešiolikos, ji tapo pasauliniu taikaus protesto simboliu ir jauniausia pretendente į Nobelio taikos premiją.

KRISTINA LEMB (Christina Lamb) yra viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje. Ji mokėsi Oksforde ir Harvarde, yra išleidusi penkias knygas, gavusi daugybę apdovanojimų.

Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.

Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.

„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?

Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!

Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“. 

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.