Alma littera

Įkvėpta tikros istorijos apie dokumentų padirbinėtojus per Antrąjį pasaulinį karą.

Eva Traub-Adams, puse etato bibliotekoje dirbanti pensininkė, vieną rytą tvarko leidinius, kai jos akys užkliūva už laikraštyje išspausdintos nuotraukos. Ji sustingsta nuotraukoje išvydusi knygą, kurios nematė jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, – savąją Dingusių vardų knygą.

Šalia esančiame straipsnyje pasakojama, kaip per Antrąjį pasaulinį karą naciai visoje Europoje plėšė bibliotekas – tą patirtį Eva puikiai prisimena – ir kad žmonėms siekiama grąžinti knygas, kurios iš jų buvo seniai atimtos. Nuotraukoje esanti knyga buvo išvežta iš Prancūzijos paskutinėmis karo dienomis, o dabar ji priglausta Berlyno bibliotekoje. Paaiškėja, kad joje įrašyti kažkokie kodai, bet tyrinėtojai nenumano, ką tie kodai reiškia. Atsakymą žino tik Eva – bet ar jai užteks jėgų sugrįžti į nutolusią praeitį ir taip suvesti tuos, kurie pasimetė per karą?

1942 m., būdama aukštosios mokyklos studente, Eva priversta bėgti iš Paryžiaus, kai suimamas jos tėvas, Lenkijos žydas. Ji susiranda užuoglaudą nedideliame kalnų miestelyje Laisvojoje zonoje ir prisideda prie klastojančiųjų dokumentus žydų vaikams, bėgantiems į nedalyvaujančią kare Šveicariją. Tačiau ištrinti tikrąjį žmogaus vardą – reiškia susitaikyti su pasekmėmis. Tad Eva kartu su klastotoju Remi nusprendžia rasti būdą, kaip išsaugoti tų vaikų, kurie dar per maži prisiminti, kas išties jie yra, tikruosius vardus.

„Dingusių vardų knyga“ – tai savotiškas liudijimas, kaip sugeba atsilaikyti žmogaus dvasia, kokią galią įgauna narsa ir meilė blogio akivaizdoje.

Įtraukianti, paveiki, nepaleidžianti skaitytojo nė minutei istorija, teigianti, kad dokumentų padirbinėtojai, kurių likimai ir įkvėpė parašyti šį romaną, kadaise tikrai gyveno ir niekada neturėtų nueiti į užmarštį.

Kristina McMorris, rašytoja

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje.

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Mona Golabek,  Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“

Jaunimui nuo 13 m.

Ji žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.

Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.

Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.

Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.

„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“

moksleivis iš Kalifornijos.

Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.

Mona Golabek – garsi amerikičių pianistė. Lee Cohen – amerikiečių žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emil Sher.

Kaip tapome tokie, kokie esame? Kaip mes – tie, kurie vaikystėje buvome neperskiriami – galėjome taip atitolti vienas nuo kito? Kada šitaip susvetimėjome? Kas nutiko?

Trys broliai – Nilsas, Benjaminas ir Pjeras – sugrįžta į savo vaikystės namus. Čia, vasarnamyje prie ežero, nelaimingas įvykis prieš 20 metų visiems laikams pakeitė jų gyvenimą. Brolius namo parveda paskutinė motinos valia: išbarstyti virš ežero paviršiaus jos pelenus. Toks jos noras pribloškia: jie visuomet įsivaizdavo, kad motina norės būti palaidota šalia tėvo.

Vaikystės namuose vis trys pamažu leidžiasi prisiminimų takais į tuos laikus, kai buvo vaikai, kai pasaulis atrodė neaprėpiamas, o gyvenimas  kupinas stebuklų ir pažadų. Anuomet broliai teturėjo vienas kitą, nes tėvų dėmesys buvo skirtas kitkam.

Nilsas, Benjaminas ir Pjeras jau seniai suaugę. Trys svetimi žmonės, neišvengiamai susieti bendros istorijos, kurios pagrindas – nuolatinės pastangos atkreipti tėvo dėmesį ir patirti motinos, stokojančios dvasinės pusiausvyros, meilę. Jos mirtis atveria senas žaizdas, įtampa tarp brolių didėja. Kokių paslapčių esama jų praeityje?

1976 m. Švedijoje gimęs Aleksas Šulmanas (Alex Schulman) pradėjo rašytojo karjerą savo sukurtu internetiniu puslapiu ir tinklaraščiu. Netrukus debiutavo spaudoje ir televizijoje. Kaip prozininkas pasireiškė  2007-aisiais ir iki šiol yra parašęs devynias knygas, iš jų penkis romanus. Naujausia Šulmano knyga „Išlikusieji“ jau išleista daugiau nei 30-yje pasaulio šalių.

MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com

Ant išblukusios Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai.

A. J. Fikriui gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje, knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė – neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai ir negailestingai keičiasi pasaulis.

Nykus ir tuščias A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo jėga.

Pasauliniu bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes, neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.

„Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų, kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus pasaulius.“

The Wichita Eagle

„Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“

Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė

Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą. Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o jį kelionėje lydėti pasišovė Žiedo brolija.

Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius Žiedo brolijos nuotykius, jų kovą su blogio pusėn stojusiu Izengardo burtininku Sarumanu ir Žiedo Nešėjo Frodo kelionę į Priešo žemes.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.

Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.

Sužinokite, kaip:

mokyti vaikus pažinti savo ir kitų jausmus, tinkamai juos išreikšti, pažinti save ir kitą, jautriai spręsti konfliktus;
ugdyti vaiko bendradarbiavimo įgūdžius, sveiką vaiko atsakomybę, empatiją, problemų sprendimo įgūdžius;
stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi.
„Kviečiu Jus į kelionę po vaiko vidinius jausmų ir įgūdžių, asmenybės savybių žemėlapius. Tikiu, jog ji gali padėti padaryti ne tik Jūsų vaikų, bet ir Jūsų pačių gyvenimą sėkmingesnį, laimingesnį ir visavertiškesnį.“

„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“

„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

Kam nepažįstama baimė per daug prisirišti ar būti paliktam?

Kas nebijo nežinomybės?

Kam nepažįstama ir pabaigos baimė?

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Per visą žmonijos istoriją nuolat rasdavosi vis naujų bandymų nugalėti, sumažinti, įveikti arba pažaboti baimę. Tikėjimas, kad galime gyventi be baimės, – viena iš mūsų nuolatinių iliuzijų.

Fritzas Riemannas, garsus vokiečių psichoanalitikas ir psichoterapeutas, aptaria pagrindines baimės formas ir būdus joms įveikti. Jis teigia, kad baimės priėmimas ir jos įveikimas yra žmogaus vystymosi žingsnis, leidžiantis bręsti. Knygą Pagrindinės baimės formos F. Riemannas parašė siekdamas padėti žmonėms suprasti savo ir kitų baimes. Remdamasis pagrindinėmis egzistencijos baimėmis, psichoterapeutas išskyrė keturis asmenybių tipus, suteikiančius visiems besidomintiems įžvalgų apie psichoanalitinę praktiką. F. Riemanno įvardytų šizoidinių, depresinių, suvaržytų ir isteriškų asmenybių apibūdinimai tapo neatsiejama psichologijos dalimi.

Fritzas Riemannas (1902–1979) studijavo psichologiją ir psichoanalitiką Leipcige ir Berlyne, įkūrė Miuncheno psichologinių tyrimų ir psichoterapijos institutą. Už nuopelnus psichoanalizei jis tapo Niujorko Amerikos psichoanalizės akademijos garbės nariu.

Jau pirmąkart 1961 metais išleista knyga Pagrindinės baimės formos tapo bestseleriu ir yra populiariosios psichologijos klasika.

„<..> keturių pagrindinių nuostatų ir pagrindinių baimių žinojimas gali būti naudingas ir partnerių santykiams, taip pat ir kitiems žmogiškiesiems ryšiams. Kai šiandien taip linkstama nutraukti partnerystę, vos kilus pirmiesiems nusivylimams, dažnai iš savęs atimama galimybė suprantant kitą pačiam šiek tiek praplėsti savo ribas. 

Kadangi keturiose buvimo pasaulyje formose kalbama apie esmines mūsų esybės galimybes, jų visada yra buvę ir visada bus. Įvairūs laikai, kultūros, socialinės struktūros ir kolektyvinės gyvenimo sąlygos; nuo laiko priklausomos ideologijos ir vertybės; etinės ir religinės, politinės ir ekonominės nuostatos leidžia kaskart skirtingai akcentuotai išgyventi keturias pagrindines baimes, nevienodai įvertinti struktūrinius tipus.“

FRITZAS RIEMANNAS

Du dešimtmečius tyrinėjau darbo temą, bet neprisimenu, kada paskutinį kartą tiek daug sužinojau vienu prisėdimu. Ši knyga – meistriškumo pavyzdys.

ADAMAS GRANTAS verslo psichologas, bestselerių autorius.

Darbas nusako, kas esame, apibrėžia mūsų statusą, nustato, kaip, kur ir su kuo praleidžiame daugiausiai laiko. Darbas padeda puoselėti savivertę ir formuoja vertybes. Bet ar mums būdinga dirbti sunkiai?

Ar mūsų akmens amžiaus protėviai taip pat gyveno, kad dirbtų, ir dirbo, kad gyventų? O kaip galėtų atrodyti pasaulis, jei darbas nebūtų toks svarbus?

Knygoje „Dirbantis žmogus“ Jamesas Suzmanas, remdamasis įžvalgomis iš antropologijos, archeologijos, evoliucinės biologijos, zoologijos, fizikos ir ekonomikos,

parodo: nors vystėmės norėdami darbe rasti džiaugsmo prasmę ir tikslą, didžiąją žmonijos istorijos dalį mūsų protėviai dirbo mažiau ir apie darbą mąstė kitaip nei mes dabar.

Antropologas, mokslų daktaras J. Suzmanas atskleidžia, kaip dabartinė darbo kultūra kūrėsi keičiantis žemės ūkiui prieš 10 tūkst. metų. Jausmą, ką reiškia būti žmogumi, pakeitė perėjimas nuo maisto rinkimo prie jo gamybos, o vėliau – migracija į miestus. Nuo tada keitėsi mūsų santykiai su kitais, su aplinka ir net jausmas apie laiko tėkmę.

<...> Jamesas Suzmanas atskleidžia visiškai naują istoriją, tikinančią, kad žmonių sukurta industrija gali nušviesti kelią pažangai ir būti naudinga net ateityje, kai dėl išradimų neteksime darbo.

CHARLESAS DUHIGGAS, bestselerio „Įpročio galia“ autorius