Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.
Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.
„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“
Publicistas Donatas Puslys
„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“
Istorikė Inga Baranauskienė
Malala Jusafzai patraukė žiniasklaidos dėmesį būdama vienuolikos, kai ėmė rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui. Prisidengusi Gulos Makai slapyvardžiu, ji dažnai kalbėdavo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje.
2012 metų spalį Talibanas pasikėsino į Malalą. Grįžtant autobusu iš mokyklos mergaitei į galvą pataikė kulka. Malala per stebuklą liko gyva ir tęsia kovą už mokslą.
Esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio.
„Aš esu Malala“ – įstabus pasakojimas apie šeimą, kurią iš gimtos šalies išvijo terorizmas, apie kovą už mergaičių teisę į mokslą, apie tėvą, kuris pats būdamas mokyklos savininkas, palaikė ir ragino dukterį rašyti ir lankyti mokyklą, ir apie drąsius tėvus, kurie be galo myli savo dukterį, nors jų visuomenė vertina tik sūnus. „Aš esu Malala“ privers jus patikėti vieno žmogaus balso galia sukelti pokyčius pasaulyje.
Kai Talibanas užėmė Svato slėnį Pakistane, Malala Juzafsai (Malala Yousafzai) ryžosi pasisakyti. 2012 metų spalio devintą, antradienį, vos nesumokėjo už tai savo gyvybe. Ji buvo pašauta į galvą iš arti, kai autobusu važiavo namo iš mokyklos. Nedaug kas tikėjo, kad Malala išgyvens. Tačiau Malala stebuklingai pasveiko ir iš atokaus šiaurės Pakistano kaimelio pateko į Jungtinių Tautų būstinės Niujorke sales. Sulaukusi šešiolikos, ji tapo pasauliniu taikaus protesto simboliu ir jauniausia pretendente į Nobelio taikos premiją.
KRISTINA LEMB (Christina Lamb) yra viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje. Ji mokėsi Oksforde ir Harvarde, yra išleidusi penkias knygas, gavusi daugybę apdovanojimų.
Priklausomas atiduoda save už butelį. Artimieji atiduoda save už dyką.
„Knygoje Gabija dalijasi savo patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis. Tačiau ši kelionė yra vienintelė kryptis. Žinau tai ir kaip gydytoja, kasdien dirbanti dėl sveikstančiųjų.“
Gabija Laubner, anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja
„Blaivybė man – gyvenimas. Tai kelionė į laisvę, tiesą ir pačią save. Skaityti šią Gabijos knygą bus skaudu ir jautru, bet ji yra pagalba. Nes tema tikrai gali paliesti bet kurį iš mūsų.“
Virginija Krutulienė, blaivi jau daugiau kaip 15 metų
„Gabijai pavyko subręsti ir patikėti savimi, kad tikrai įgali būti subtilioje kelionėje su priklausomybės ligos padarinių turinčiais asmenimis. Tai taikliai atsispindi knygoje. Čia vyksta ,,gundymas“ pokyčiams ir investicijai į sveikatą. Drąsu – tikra – jautru. Drąsūs, skaitykite!“
Gyd. psichiatrė Vilma Andrejauskienė
Gabija Vitkevičiūtė yra priklausomybių konsultantė. Šį darbą pradėjo dirbti po to, kai uždarė pačios įkurtos pagalbos namus moterims. Iki tol 20 metų dirbo žurnaliste ir tarptautinės komunikacijos eksperte, taip pat yra baigusi kultūros vadybos ir kultūros politikos studijas, turi ir menų magistro laipsnį. Visos ilgai kauptos patirtys ir mokslai leido autorei apjungti įvairialypes žinias, kad aiškiai ir naudingai pateiktų žmogui supratimą, kas yra priklausomybė ir kaip su ja gyventi artimiesiems. Knyga unikali tuo, kad Gabija kalba iš asmeninės perspektyvos – jos mylima mama mirė nuo priklausomybės alkoholiui. Gabija daugiau kaip 15 metų visiškai nevartoja alkoholio ir sveikos gyvensenos vertybes stengiasi diegti savo keturiems vaikams.
„Jau labai daug padarei, pajutai ir pagalvojai. Noriu paprašyti būti sau švelniai. Nepulk stačia galva, nekeisk pasaulio, vienu mostu nekeisk ir savęs. Jūs abu – ir vartojantis mylimas žmogus, ir Tu – tyrinėjate, stebite, vertinate, matuojatės. Pabūkite abu su tuo, pakvėpuokite. O tada imkitės reikalų. Nevertinkite ir nesilyginkite – šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas. Juk kai gydytojas perrišinėja žaizdą ir plėšia pleistrą nuo gyjančio nubrozdinimo, jo pacientas raukosi, inkščia, jam nepatinka. Bet gydytojas nekreipia dėmesio. Kodėl? Nes žino, kad daro teisingai, tai būtina. Jis mato naudą. Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau.“
Gabija Vitkevičiūtė
„Pirmadienį viskas kitaip“
Vaikams nuo 10 metų
„Visada turiu daryti, kaip kiti nori. Ir atrodyti, kaip kiti liepia. Ir kalbėti, kaip kitiems patinka. Ir per televiziją žiūrėti, ką kiti užsimano. Ir valgyti, ir žaisti, ir skaityti, ką kiti liepia. Mokykloj. Grupėj. Ir pas mamą. Man niekada nevalia elgtis, kaip noriu. Bent jau apsikirpti turėtų būti galima, kaip patinka, jei jau išvis reikia kirptis.“
Kati nelengva – jos tėtis gyvena kitame mieste, mama dažnai būna griežta, o mokykloje ji nuolat įsivelia į peštynes su kitais vaikais. Mergaitę supranta tik močiutė Ledi, su kuria ji susitinka pirmadieniais. Vieną iš tokių pirmadienių Kati išsireikalauja, kad Ledi nukirptų jos puikiąsias garbanas ir suformuotų pankišką skiauterę. Prasideda tikra suirutė! Ar Kati pavyks išsaugoti naująją šukuoseną ir amžiams nesusipykti su mama bei draugais?
Istorija apie stiprią, drąsią ir atkaklią mergaitę, gebančią apginti savo nuomonę ir įsitikinimus. Aišku, net stipriausieji kartais neatsisako palaikymo bei pagalbos, kad išmoktų pripažinti savo klaidas ir neprarastų draugų.
Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto doc. dr. Kęstučio Urbos mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą.
Kristinė Niostlinger (Christine Nöstlinger, 1936–2018) – austrų vaikų rašytoja, sukūrusi daugybę puikių knygų, kurios tapo vaikų literatūros klasika. Už savo kūrybą ji pelnė du svarbiausius tarptautinius vaikų literatūros apdovanojimus: Hanso Christiano Anderseno medalį ir Astridos Lindgren atminimo premiją.
ŠIĄ KOLEKCIJĄ SUDARO REIKŠMING IAUSI IR VER TINGIAUSI K ŪRINIAI – NUO L AIKO IŠBANDYMĄ ĮVEIK USIOS KL ASIKOS IKI ŠIUOL AIKINIŲ K ŪRINIŲ, JAU TAPUSIŲ MODERNIĄJA KLASIKA.
Jaunimui nuo 14 m.
Šešiolikmetis Lainas gyvena gatvėje. Vieną dieną jis pagrobiamas ir įkalinamas požeminiame bunkeryje. Iš pradžių vaikinas pamano, kad buvo pagrobtas dėl išpirkos, – jis turi turtingą ir garsų tėvą. Tačiau ši istorija visai kitokia... Ji šokiruos, sujaudins ir sukrės. Tai žvilgsnis į tamsiausias ir šviesiausias žmonijos puses. Tik stiprių nervų skaitytojams.
2012 m. pasirodęs šiurpus psichologinis trileris sukėlė daugybę diskusijų, jis laužė paauglių literatūros tradicijas ir pelnė Karnegio (Andrew Carnegie) medalį, teikiamą už reikšmingiausią metų kūrinį vaikams arba paaugliams Jungtinėje Karalystėje.
NEGALIU PATIKĖTI, KAD UŽKIBAU.
Vos pramerkęs akis žinojau, kur aš.
Bunkeryje.
Čia šeši kambariukai, po tris abipus ilgojo koridoriaus.
Jokių langų nėra. Nei durų.
Vienintelis kelias čia patekti ar išeiti – liftas.
Ką jis man darys?
Ką aš darysiu?
Jeigu neklystu, liftas nusileis po penkių minučių.
Ir nusileidžia.
Tik šį kartą jis netuščias...
Kevin Brooks – britų rašytojas, kuriantis provokuojančius ir nepadailintą paauglių realybę atspindinčius romanus, todėl jo knygos yra itin mėgstamos jaunimo. Daugybė jo kūrinių išversta į lietuvių kalbą: „Martynas Pigas“, „Lukas“, „Juodojo triušio vasara“ ir kt.
„Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą visiems, kurie turės drąsos ją perskaityti. Neįtikima, kaip Kevinas Brooksas sugeba knygoje sudraskyti tavo mintis, o pabaigoje sudrasko tau ir sielą.“
Cora Linn
Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.
Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.
„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.
Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?
Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!
Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“.
Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.
Pristatome romanų seriją apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.
Reikia įsivaizduoti savo svajonių gyvenimą, o tada tą svajonę paversti tikrove.
Marija Sklodovska-Kiuri
Būtų sunku rasti žmogų, kuris nėra apie ją girdėjęs. Tai moteris, kurios pasiekimų sąrašas itin įspūdingas: kartu su vyru ji atrado cheminį elementą radį, ji yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelis žmogus, pelnęs dvi Nobelio premijas skirtingose srityse. Ši knyga ne tik apie garsiosios mokslininkės Marijos Kiuri pasiekimus, bet ir apie jos gyvenimą – sunkų, kartais neteisingą, tačiau vis dėlto gražų. Mokslininkė, maištautoja, mylimoji – ši nepaprasta moteris užsibrėžė tikslą pakeisti pasaulį ir jį pasiekė.
Marija Sklodovska nuo mažens svajojo vieną dieną ištrūkti mokytis iš rusų engiamos Lenkijos. Po dvidešimties metų jos svajonė pagaliau išsipildo: Marijai leidžiama studijuoti Sorbonoje. Bet dėl to jai tenka įnirtingai kovoti, nes XIX a. pabaigoje mokslo pasaulis moterų nepripažįsta. Tačiau Marija žino, ko nori. Nepaisydama visuotinio priešiškumo drąsiai neria į mokslinius tyrimus ir kartu į gyvenimo verpetą. Pažintis su žaviu fiziku Pjeru Kiuri jai suteikia gyvenimo pilnatvę. Pjeras tampa jos didžiąja meile, kurios ji yra verta. Abu su vyru jiedu pasiekia neįtikėtinų aukštumų. Bet už tai brangiai sumoka – Marija nė nenutuokia apie tragiškus jos daliai skirtus likimo smūgius.
Mokslininkė, maištininkė, mylimoji – tai istorija apie išskirtinę moterį, užsibrėžusią tikslą pakeisti pasaulį.
Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.
Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.
1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...
Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis
O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...
Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...
„Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“
Washington Post
„Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“
Jill Barnett
„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).
Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).
Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.
Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.
Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?
Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.
Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.
Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.