Audioknygos

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

„The New York Times“ bestseleris Nr. 1

Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?

Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.

„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times

Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Nors jau prieš trisdešimt metų JAV koledžų absolvenčių skaičius pasiekė 50 procentų, daugumą Vyriausybės ir verslo vadovų pozicijų iki šiol užima vyrai. Vadinasi, priimant visiems mums svarbius sprendimus, į moterų balsą vis dar nėra atsižvelgiama pagal lygiateisiškumo principą.

Didelio populiarumo sulaukusioje knygoje „Būkime prieky“. Moterys, darbas ir siekis vadovauti Sheryl Sandberg pasakoja apie savo pačios pasirinkimą, klaidas bei kasdienę kovą – to prireikė norint priimti teisingus sprendimus, susijusius su savimi, darbu ir šeima. Sandberg pateikia praktiškų patarimų apie derybas, mentorius ir apie tai, kaip susikurti pasitenkinimą teikiančią karjerą, skatina moteris užsibrėžti ribas ir pamiršti mitą, kad „galima turėti viską“. Ji aprašo konkrečius veiksmus, kurių gali imtis moterys, kad atrastų pusiausvyrą tarp savo profesinių siekių bei asmeninio pasitenkinimo, ir įrodo, kad vyrams gali būti labai naudinga palaikyti moteris darbe ir šeimoje.

2010 m. knygos autorė pasakė uždegančią „TEDTalk“ kalbą, kurioje paaiškino, kaip moterys nejučiomis susilaiko nuo karjeros. Šio garsiai nuskambėjusio pasisakymo įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei tris milijonus kartų.

„Visada maniau, kad mano veikloje lyties dimensija nieko nelėmė, niekas manęs nediskriminavo, nebent sulaukdavau menkaverčių pastabų, bet jas tiesiog stengiausi ignoruoti. Man atrodė, kad nieko nebijojau ir viską sprendžiau pati. Sh. Sandberg knyga privertė pakeisti požiūrį: joje radau daug sau pačiai būdingų savybių ir stereotipų ar iki detalių pažįstamų situacijų. Tad rekomenduoju knygą moterims – ji nepavers jūsų šalies prezidente ar tarptautinės kompanijos generaline direktore, bet leis kritiškai pažvelgti į savo kompleksus ir galbūt išlaisvins slopinamą iniciatyvą. Rekomenduoju ją ir vyrams – galbūt taps aiškiau, „ko joms dar trūksta“. “
Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja

„Man regis, kiekviena moteris yra patyrusi tai, apie ką kalba šaunioji knygos autorė. Kartais net nesusimąstome, kad su mumis elgiamasi nenormaliai, ir prie to prisitaikome. Net ir aukšto statuso moterys būna tarsi nejučia nuvertintos, nes yra būtent moterys. Ta diskriminacija – dažnai labai subtili, ne visada lengvai užčiuopiama, pakibusi paraštėse. Neįkyriai ir lengvu stiliumi išdėstytas Sh. Sandberg požiūris į lygybę yra juo labiau padrąsinantis, nes grįstas jos pačios ir jos šeimos gyvenimo pavyzdžiais.“
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyriausioji redaktorė nuo 2000 m.

„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad moterys rečiau nei vyrai pertraukinėja pokalbio dalyvius, yra įžvalgesnės; pirmauja kalbos sklandumo testuose, daugiau šypsosi, dažniau žiūri kitiems į akis, mieliau sako komplimentus, dažniau juokiasi ir linkusios dalintis galia... Ši knyga apie tai, kad pačios turime patikėti, kokios esame svarbios savo šeimai, darbovietei, šaliai ir pasauliui.“
Agnė Zuokienė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja

„Šią knygą perskaičiau vienu prisėdimu: dėl to, kad itin daug kas buvo artima, suprantama, patirta ir naudinga. Kiekvienai, kuri svarsto apie karjerą, kiekvienai, kuri su nerimu ar kaltės jausmu palieka mažylį namie ar darželyje, kiekvienai, kuri jaučiasi taip, tarsi turi pasitraukti iš kelio ar nutylėti, ši knyga suteiks pojūtį, kad nesate viena. Ir dar. Perskaičiusi šią knygą kaip niekada gerai supratau, kad turime drąsiai kalbėti apie lyties stereotipus Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad dažnai yra pasakoma, jog Lietuvoje stiklinių lubų nėra. Bėda štai kur: pačios užsidėjusios tas lubas, jų nebematome. Kai nematome mes, nemato ir aplinka. Tik apie jas kalbėdami ir analizuodami galėsime inicijuoti kaitą.“
Dr. Austėja Landsbergienė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja

„Perskaičius knygą „Būkime prieky“ labiausiai man įstrigo autorės pastangos savo pavyzdžiu parodyti, kaip svarbu mums, moterims verslininkėms, daugiau pasitikėti savimi, nugalėti vidinius barjerus ir išdrįsti rizikuoti. Visa širdimi pritariu Sh. Sandberg minčiai, kad „galime iš naujo sukelti revoliuciją, jeigu pradėsime ją savyje“. Linkiu, jog ši knyga paskatintų Lietuvos moteris nebijoti pradėti savo verslo ir siekti karjeros aukštumų.“
Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė, advokatė, Lietuvos verslo moterų tinklo pirmininkė

Sheryl Sandberg yra „Facebook“ vykdomoji direktorė. Prieš tai ji buvo „Google“ kompanijos pasaulinių internetinių pardavimų ir operacijų viceprezidentė ir JAV iždo departamento personalo vadovė. Dar Sheryl dirbo „McKinsey & Company“ konsultante ir Pasaulio banko tyrimų asistente. Sheryl yra „Facebook“, „Walt Disney“, „Women for Women International“, V-Day ir ONE kompanijų valdybų narė ir „Lean In“ valdybos pirmininkė. Žurnalas „Fortune“ ją išrinko viena iš 50 galingiausių verslo pasaulio moterų, o žurnalo „Times“ rinkimuose ji pateko į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Sheryl gyvena Kalifornijoje su savo vyru Dave'u Goldbergu ir dviem vaikais.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų. 

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe. 

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė

Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Prancūzė dzenbudistė vienuolė Kankyo Tannier šioje knygoje dalinasi sukaupta patirtimi apie tylos svarbą mūsų gyvenime. Sugebėjimas atrasti tylos minutę nesibaigiančioje rutinoje mažina stresą, gerina gyvenimo kokybę ir savijautą. Nors esame nuolatos apsupti garsų ir vaizdų, trumpam sugrįžti į save nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Kankyo Tannier patarimai pagrįsti kasdieniu gyvenimu, todėl lengvai įgyvendinami, o jos aprašyti pratimai – lengvai atliekami. Autorė siekia išmokyti ramybės IŠGYVENANT situacijas, o ne jų vengiant. Kitaip tariant, surasti laiko tylai toje realybėje, kurioje šiuo metu gyvenate. Pamažu taikant aprašytus metodus atsivers durys į kitokį gyvenimą, pasaulis taps geresnis jums patiems ir aplinkiniams.

Ši knyga yra apie tai, kaip iš naujo išmokti klausytis. Klausyti tylos, ramumos audroje ir slenkančio laiko. Iš naujo mokytis ragauti: akimirkos skonį, patiekalo aromatą ir ugnies šilumą. Iš naujo mokytis jausti: rankų prisilietimą, plakančią širdį, sustojantį laiką. Iš naujo mokytis suprasti kitą žmogų. Išjunkite jus supantį triukšmą ir atraskite ramybę bei komfortą, kurių taip reikia mūsų skubančiame pasaulyje.

Autorė Kankyo Tannier laikoma šiuolaikinio budizmo atstove. Ji ne tik praktikuoja senuosius dzeno metodus, moko meditacijos, užsiima terapija, dalyvauja konferencijose, skaito pranešimus TEDX, bet ir turi savo tinklaraštį, rašo straipsnius į prancūziškąjį „Huffingon Post“, taip pat yra atsakinga už Elzaso vienuolyno bei dar kelių budistų bendrijų socialinius tinklus.

Jauna moteris meta doktorantūros studijas ir pradeda žaisti pokerį. Išstudijavusi tikimybių teoriją, ji išmoko prognozuoti savo varžovų klaidas ir taip tapo viena sėkmingiausių pokerio žaidėjų pasaulyje.
Grupelė „Google“ kompanijos analitikų ėmėsi projekto, kurio tikslas — išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis komanda geriausiai funkcionuoja. Paaiškėjo, kad tai, kaip komandos dirba, yra gerokai svarbiau negu tai, kas yra jų nariai.
Animacinio filmo „Ledo šalis“ („Frozen“) kūrėjai buvo prie katastrofos ribos, bet pakeitę komandos darbuotojų pareigas ir padidinę kūrybinę įtampą sugebėjo sukurti vieną sėkmingiausių kino juostų istorijoje, nors suktis teko labai greitai.
FTB agentams pavyko rasti pagrobtą žmogų pasitelkus kitokį požiūrį į darbo kultūrą ir lanksčiojo valdymo metodus, sukurtus remiantis darbo patirtimi senoje automobilių gamykloje Frimonte, Kalifornijoje.

Ką šie žmonės turi bendro?

Jie visi žino, kad našumą lemia tinkamu būdu priimami tinkami sprendimai; kad svarbu nusistatyti tikslus atsižvelgiant ir į didžiuosius planus, ir į ne tokius reikšmingus uždavinius; kad itin svarbi kūrybiškumą skatinanti darbo kultūra, kurią turi formuoti įmonės lyderiai, — visu tuo ir skiriasi tikrai našus asmuo (ar įmonė) nuo tiesiog užimto.

Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ nagrinėjamos aštuonios idėjos, kurios turi lemiamą poveikį didinant žmogaus ar įmonės produktyvumą. Remdamasis naujausiais neurologijos, psichologijos, elgesio ekonomikos tyrimais bei verslo lyderių, pokerio lošėjų, lėktuvų pilotų, kognityvinio mokslo specialistų patirtimi, autorius C. Duhiggas atrado, kad jo pašnekovai dažnai kartoja tas pačias sąvokas ir principus, kurie padėjo jam suprasti, kodėl vieni žmonės ir įmonės yra daug našesni už kitus.

Šioje knygoje rasite atsakymus į klausimus, kokie sprendimai padeda siekti sėkmės ir yra svarbiausi; kaip nusistatyti tikslus, padėsiančius įgyvendinti drąsias svajones; kaip kitu kampu pažvelgti į situaciją ir pamatyti ne problemą, o joje slypinčias galimybes; kaip atverti savo protą naujiems kūrybiškiems ryšiams ir kaip šiuolaikiniame technologijų pasaulyje sugebėti greičiau mokytis, pristabdant žaibiškai užliejantį informacijos srautą.

„C. Duhiggas turi dovaną užduoti tinkamus klausimus ir taip pažadinti mūsų smalsumą. Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ jis rado atsakymą į pagrindinį visus kamuojantį šio amžiaus klausimą.“

Jim Collins, bestselerių autorius

„C. Duhiggas savo knygoje sujungė naujausius mokslinius tyrimus, kruopščiai atrinktus faktus bei detaliai išanalizuotus pavyzdžius apie našumą ir pateikė aštuonias pagrindines idėjas, kurios padės kiekvienam iš mūsų tapti produktyvesniam.“

The Wall Street Journal

Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, g. 1974) — Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ žurnalistas. Jis yra pelnęs Nacionalinės mokslų akademijos, Nacionalinį žurnalisto ir George'o Polko apdovanojimus. C. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą, gyvena Brukline su žmona ir dviem vaikais. Charles'as Duhiggas yra visame pasaulyje fenomenu tapusios knygos „Įpročio galia“ autorius.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Dabar, sulaukęs 101-ų, jis mano esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.


„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“
Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“
Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“
Weekend Post


Eddie Jaku (Edis Jaku), tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, gimė 1920 m. Vokietijoje, Leipcige. Išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, jis su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, yra vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus įkūrėjų ir savanorių. 2013 m. buvo apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija jis pasidalino „TEDxSydney 2019“. Eddie ir jo žmona Flore yra susituokę 75-erius metus. Jie turi du sūnus, anūkų ir proanūkių. 2021 m. balandžio 14-ąją Eddie atšventė savo 101-ąjį gimtadienį.

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai. 

Penkios dienos. 

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

Tegul mūsų neslegia blogų įpročių našta. Kaip jų atsikratyti visiems laikams? Kaip formuoti naudingus įpročius? Dar svarbiau: kokiu, po velniais, stebuklingu būdu nenustoti tų gerų įpročių laikytis?!

„New York Times“ bestselerio „YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori“ („Baltos lankos“, 2018) autorė Jen Sincero naujoje knygoje narsto pokyčių mechanizmą, formuojantį mūsų asmenybes įvairiose situacijose, – kai piktai, bet tyliai liepiame sau susiimti arba kai drąsiai skelbiame Naujųjų metų pažadus socialiniuose tinkluose. J. Sincero teigia, kad blogi mūsų įpročiai tiesiogiai susiję su neišpildytais norais, netvirtomis ribomis, sąmoningumo stoka, net su mūsų išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis. „Badass Habits“ parodo, kad, aiškiai įvardydami norus ir kurdami lengvą planą, kaip juos įgyvendinti, bet kokį naują tikslą galime paversti džiaugsmingu įpročiu.

Šioje knygoje rasite ne tik naudingų įžvalgų kupinus pokalbius su žmonėmis, išsiugdžiusiais valią laikytis gerų įpročių, bet ir paprastą 21 dienos gidą, skirtą padėti atsikratyti kenksmingų įpročių ir prisijaukinti nešančius sėkmę. 

„Dievinu realistišką ir šmaikščią Jen viziją, kaip mėgautis gyvenimu. Ji turi puikią dovaną rašyti visiems lengvai prieinamu stiliumi! Jei ieškote vienaragių ir vaivorykščių – čia jų nerasite, bet gausite krūvą praktiškų ir paprastų patarimų, padėsiančių išlaisvinti vidinę BADASS ir pakeisti gyvenimą.“
Madisyn Taylor, „DailyOM“

Jen Sincero (Džen Sinčero, gim. 1965) jau daugiau nei dešimtmetį yra nepaprastai sėkminga gyvenimo būdo vadovė, knygomis ir viešomis paskaitomis tūkstančiams žmonių visame pasaulyje padedanti ne tik kardinaliai pagerinti gyvenimą, bet ir papildyti banko sąskaitą. Itin naudingomis mintimis autorė dalijasi ir asmeninėje interneto svetainėje jensincero.com.

GERIAUSIA NEGROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA 2021

Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. Tai nei augalas, nei gyvūnas, jų randama visame pasaulyje, ore ir mūsų kūnuose. Grybai sprendžia užduotis neturėdami smegenų, gali pribloškiamai taikliai manipuliuoti gyvūnų elgesiu. Davę mums duonos, alkoholinių gėrimų ir gyvybę gelbstinčių vaistų, grybai formavo žmonijos istoriją, o visuomenę nuo pat Antikos laikų stebinusios grybų psichodelinės savybės palengvino nemažai psichikos ligų simptomų. Grybų gebėjimas virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus ir žaliavinę naftą yra pasitelkiamas pažangiausioms technologijoms, o atradus, kad jie jungia augalus požeminiais tinklais, „miško internetu“, pakito ir tai, kaip suvokiame ekosistemas. Tačiau didumą gyvenimo grybai nugyvena slapčiomis, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų rūšių iki šiol nėra aprašyta.

„Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo labiau neįmanomas be jų atrodo gyvenimas.

„Nepaprastai puiki!“
Margaret Atwood

„Aktuali ir reikalinga.“
Helen Macdonald

„Keičianti matymą.“
Robert Macfarlane

Dr. Merlin Sheldrake (Merlinas Šeldreikas, gim. 1987) – britų biologas ir rašytojas. Atlikęs tyrimą apie požeminius Panamos atogrąžų miškų grybų tinklus, Kembridžo universitete jis apgynė atogrąžų ekologijos mokslų daktaro laipsnį. „Raizgus gyvenimas“ – jo pirmoji knyga, 2020-2021 m. nominuota daugeliui premijų, tarp kurių: „British Book Awards“, „Royal Society Science Book Prize“, „Goodreads Choice Awards“; 2021 m. ji apdovanota „Wainwright Prize for Global Conservation Writing“ ir kt. premijomis. Sheldrake'o tyrinėjimai apima platų lauką – nuo grybų biologijos iki Amazonijos etnobotanikos istorijos. Jis yra entuziastingas aludaris ir fermentuotojas, taip pat muzikantas, groja pianinu ir akordeonu.

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą. 

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

„Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ man atrodo labai vertinga knyga, nes suteikia skaitytojams viltį, kad įvairios bėdos gali būti koreguojamos. Kai suaugę alkoholikų vaikai įsisąmonina, kas jiems atsitiko, ir supranta, kad vaikystėje buvo priklausomi nuo tėvų ir negalėjo nieko pakeisti, – jie pradeda sveikti.“
Eugenijus Laurinaitis, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius

Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ skiriama visiems, augusiems alkoholiu piktnaudžiavusių tėvų ar kitose nedarniose šeimose, todėl šiandien:
- patiriantiems kaustantį nerimą;
- nemokantiems savęs mylėti;
- turintiems polinkį į darboholizmą;
- jaučiantiems vidinę tuštumą;
- priklausomiems nuo savo partnerių;
- norintiems kontroliuoti kitus;
- nuodijantiems organizmą persivalgymu. 

Pasitelkus gydomuosius psichoanalizės metodus, knygoje ieškoma atsakymų, kaip nugalėti vidinį kritiką, įgyti psichologinį atsparumą, atrasti seksualinį tapatumą ar įveikti priklausomybę nuo greitųjų angliavandenių ir cukraus.

Žurnalistė Gintarė Jankauskienė jautriai pasakoja žmonių, užaugusių nedarniose šeimose, istorijas, atskleisdama jų drąsą keistis ir suprasti savo elgesio priežastis bei nupasakodama sveikimo kelyje kylančius iššūkius. Psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė ne tik profesionaliai komentuoja dešimt knygos istorijų ir pateikia būdų, kaip spręsti įvairias gyvenimo problemas, bet ir atskleidžia, kas iš tiesų glūdi už psichiką varginančių įkyrių simptomų.

Agnė Kirvaitienė – gydytoja psichiatrė-psichoanalitikė, nuo 2006 m. dirba savo įkurtame Vilniaus psichoterapijos centre. Be individualių konsultacijų, jau 10 m. veda psichoterapines grupes.

Gintarė Jankauskienė – knygų apie sėkmingą nevaisingų šeimų patirtį „Kai atgimsta viltis“ (2016) ir nerimo sutrikimų gydymą „Panikos priepuoliai“ (2018) autorė. Kauno kolegijos Medicinos fakultete studijuoja socialinį darbą ir dirba laisvai samdoma žurnaliste.

Bestselerio nr. 1 „Pravieniškių mafija“ autoriaus nauja knyga.

Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.

Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.

„Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga „Pravieniškių mafija“ (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. „Policijos dievai“ – antra autoriaus knyga.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Dabar, sulaukęs 101-ų, jis mano esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.


„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“
Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“
Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“
Weekend Post


Eddie Jaku (Edis Jaku), tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, gimė 1920 m. Vokietijoje, Leipcige. Išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, jis su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, yra vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus įkūrėjų ir savanorių. 2013 m. buvo apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija jis pasidalino „TEDxSydney 2019“. Eddie ir jo žmona Flore yra susituokę 75-erius metus. Jie turi du sūnus, anūkų ir proanūkių. 2021 m. balandžio 14-ąją Eddie atšventė savo 101-ąjį gimtadienį.

Prestižinės „Man Booker International“ premijos nominantas.

Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.

Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway'aus kūriniai – tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.


„Subtilus ir kupinas tylios išminties kaip Johno Williamso „Stouneris“
Irish Times

„Tai knyga, keičianti pasaulio suvokimą.“
Anuradha Roy

„Šiuo romanu Seethaleris įrodo, kad net pačių paprasčiausių žmonių gyvenimai gali būti nepaprasti.“
Mail on Sunday

„Tikra atgaiva skaityti tokį ramų ir susikaupimo reikalaujantį pasakojimą. <...> Labiausiai stebina autoriaus gebėjimas nepaprastai tiksliai į vieną audinį suausti praeitį, dabartį ir ateitį.“
Sunday Times


Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė penkis romanus, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukė jo naujausias kūrinys „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai. Vokietijoje išleista 2014 m., ši knyga iki šiol nesitraukia iš bestselerių sąrašų.