Aukso žuvys

Nobelio premijos laureato knyga

Mylimieji Alida ir Aslė atvyksta į Bjorgviną ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Nors Alida laukiasi ir po ilgos kelionės yra išsekusi, niekas nenori suteikti porai pastogės. Tamsų vakarą lietui lyjant vaikščiodami iš vienų namų į kitus, jie patiria žmonių abejingumą ir vis didėjantį nerimą. Vienintelė paguoda – prisiminimai apie būtus laikus, kai susipažino ir iškart suprato, kad yra skirti vienas kitam. Koks likimas jų laukia tarp nesvetingo miesto sienų? Tris istorijas surišantis pasakojimas panardina skaitytoją į meditatyvią keistų įvykių ir grįžtamojo laiko tėkmę, kurioje ryškiausiai aidi nusikaltimo ir bausmės tema.

Norvegų rašytojas Jonas Fossė (g. 1959) debiutavo 1983 m. romanu „Raudona, juoda“. Nuo tada rašė įvairių žanrų tekstus: romanus, dramaturgiją, poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir knygas vaikams. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, o pjesės visame pasaulyje pastatytos per tūkstantį kartų. Fossė apdovanotas galybe premijų ir gimtojoje šalyje, ir užsienyje, iš kurių reikšmingiausia – 2023 m. skirta Nobelio literatūros premija. Lietuviškai publikuota trumposios prozos knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (2020) ir pasakojimas „Baltybė“ (2024).

„Trilogiją“ sudaro trys pasakojimai apie Alidą ir Aslę, kurie iš pradžių Norvegijoje buvo išleisti atskiromis knygomis: „Nakvišų klajonės“ (2007), „Ulavo regėjimai“ (2012) ir „Prievakario nuovargis“ (2014).

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

Šio numerio tema – miesto kvapai, sužadinantys ir kitas jusles. Renkame kvapų kolekciją ir piknikaujame Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose po alyvomis – jos mieste auga nuo XVIII amžiaus. Keliaujame žemyn Dominikonų gatve, iš bažnyčių padvelkia smilkalais, senais rūsiais. Vinguriuoja kepsnių dūmelis iš Senatorių pasažo kavinių. Gaivus vėjas pro atvertus langus, gūselis XVI–XVII amžiaus Vilniaus dvoko.

Paskui nosis mus veda į Pilies gatvę – čia prieš šimtą metų maišėsi kvapai iš paryžiečio Aubry kirpyklos, Segalio vaistinės, kepyklų. Dabar mieste kybo sintetinių ambrų ir baltųjų muskusų debesis. Ir siūbteli motociklo mėlyno dūmo kvapas!

Tyrinėjame ir Vilniaus dvokulio topografiją: XIX amžiuje pro garbingus rūmus Pylimo, Trakų, Klaipėdos ir kitomis gatvėmis sruveno upelis Kačerga, atstojęs miestiečiams nuotekų kanalą. O kur dar praeiviai, alpstantys po asenizatorių gurguolės ratais! Jau geriau Šnipiškių kvapų kalvarijos – batų taisyklos klijų garas, vežiojamieji žvėrynai ir arbūzai.

Biomedžiagų bibliotekoje „Sodas 2123“ erdvėje liečiame medžiagas, iš kurių sukurti dizaino objektai gali kvepėti bičių vašku, sakais ar kava. Industriniame Vilkpėdės rajone randame „Desertų klubą“ ir svarstome, ar vilnietiška spurga taptų tarptautiniu desertu.

Atokvėpio ieškome buvusiuose miesto soduose. O kuo kvepia Vilniaus muziejaus saugykla? Cinamonine kramtomąja guma ir Kernagio kvepalais! Valstybinio Vilniaus mažojo teatro koridoriuose, sako aktorė Eglė Gabrėnaitė, galite akimirką užuosti baltų marškinių gaivą.

Žydinčios slyvos, traukinių dūmai, šuns kailis lietuje, sausa biurų vėsa, kruasanai, ant asfalto suminta braškė, upės drėgmė – kurį Vilniaus kvapo buteliuką rinksitės šiandien?

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

VANDUO – šio vasaros numerio tema.

Miesto globėjas šv. Kristoforas brenda per vandenį. Gulbė lipa iš vandens japoniškame sode Šnipiškėse. Atostogautojai šoka ant dviračių ir skaičiuoja gaivinančius miesto šaltinius rubrikoje „Vieta“. Šaltinio fragmentą galima rasti net Filharmonijoje. Darbo voverės ruošiasi į darbą ir galbūt pravažiuoja A. Goštauto gatve palei Nerį. Apie ją, gatvę, pasakojame rubrikoje „Vienos gatvės istorija“. Prieš porą šimtmečių čia virė Lukiškių uosto gyvenimas. Dabar ji – penkių tiltų gatvė.

Kai mieste palyja, atspindžių ieškantis fotografas medžioja senų gatvių duobelėse susikaupusias balas – apie tai pasakoja „Kadre“. O jei poilsiausite prie Balsių ežero, žinokite, kad jį labai mėgsta unguriai. Su šias gudrias žuvis tyrinėjančiu mokslininku kalbamės „Vilnietyje“.

Žiemos maudynių mėgėja rašo, kaip rado joms pamainą vasarą ir pasidavė bėgimo tėkmei Vingio parke – atsiverskite „Atvirumus“. Garsių plaukikų šeimoje augusi autorė apžvelgia įdomius Vilniaus baseinus „Baseinų istorijose“. O jei vasarą norisi tik upių ir ežerų, prašom – tarp Neries ir Balsių ežero įsitaisiusiame Balsių rajone gyvenanti rašytoja „Rakurse“ atskleidžia ir jo mitologines paslaptis.

Vilnietis Karoliniškėse pripildo stiklinę vandens iš čiaupo, atitekėjusio iš Bukčių vandenvietės. Miesto vandens kelią sekame rubrikoje „Vilnius žalias“.

Uždarę biurų, mokslo įstaigų, namų duris, po darbų keliaujame pasėdėti kavinėse.

„Skonyje“ skaičiavome tas, kuriose patiriame pikniko prie vandens jausmą.

Vilniuje apie vandenį kalba „Vandens nešėjo“ skulptūra – nuo jos pradėję, daugiau nuorodų rasite „Maršrute“.

O jeigu vanduo būtų muziejaus eksponatas? „Vilniaus meduoliuose“ tyrinėjame geologinius Vilnios sluoksnius. Rubrikoje „Atraskite patys“ ieškome Turniškių hidroelektrinės pėdsakų. „Pulse“ teka renginių srovė. Kelionė per žurnalą baigiasi komiksu – statome plaustą per Nerį.

Eime, paplaukiosim per vasaros miestą!

Bernardo Gailiaus studijoje apžvelgiama naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istorija. Autorius teigia, kad žvalgų darbo organizavime per daugybę metų įvyko didžiulis pokytis nuo visiško slaptumo iki darbo „rampų šviesoje“ ir nuo siauro funkcinio pavaldumo XIX a. imperijai iki „hibridinio“ savarankiškumo šiuolaikinėje demokratijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje žvalgybos tarnybos ir jų formuojama žvalgybos kultūra išryškinama kaip reikšmingas ir funkcionalus Vakarų demokratijos dėmuo. Studijoje stengtasi parodyti žvalgybos tarnybų veikimą demokratinių struktūrų viduje, apčiuopti daugeliui Vakarų valstybių būdingus žvalgybos tarnybų raidos, augimo, tapatybės ir tikslo radimo, savotiško demokratinio „įsitinklinimo“ procesus. Studijos pirmoje dalyje pateikiama Vakarų žvalgybos tarnybų istorijos sintezė nuo XIX a. iki šių dienų, daug dėmesio skiriant žvalgybos tarnybų vietai bendroje valstybės institucijų sistemoje, Rytų ir Vakarų žvalgybų skirtumams, žvalgybos ir partizaninio karo sąsajoms. Antroje dalyje siekiama parodyti žvalgybos tarnybų „vidų“ – apžvelgiama žvalgo veikla, ugdymas ir kultūra, žvalgo tipai ir mitai.

Bernardas Gailius (gim. 1981 m.) – istorikas ir rašytojas, akademinių studijų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, romanų „Kraujo kvapas“ ir „Agentė“ autorius. Istoriniuose tyrimuose ir romanuose daug dėmesio skyrė žvalgybos tarnybų veiklai, studijoje „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ pabrėžė žvalgybos ir žvalgo mito reikšmę šiuolaikinei Vakarų kultūrai. „Žvalgyba Vakaruose“ pratęsia šios sąsajos svarstymą.

Istoriko Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ atskleidžiamas neeilinio žmogaus – germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės Irenos Veisaitės – likimas.

Praeities tyrinėtojo ir savąsias patirtis apmąstančios asmenybės dialoguose atsiveria įvykių prisodrinta vieno gyvenimo istorija, aprėpianti keturias, radikaliai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą. Istorijos ir atminties akistatoje išryškėja ne tik Irenos Veisaitės biografijos kontūrai, bet ir XX amžiaus akivaruose dingusio Lietuvos žydų pasaulio vaizdai, atkuriami knygos herojės sutiktų iškilių kultūros pasaulio asmenybių portretai, atgyja jos matytų legendinių spektaklių fragmentai, suskamba prieš daugelį dešimtmečių pasakyti ar išgirsti prasmingi žodžiai. Knygoje taip pat pateikti profesorės Irenos Veisaitės tekstai, pasisakymai, laiškų ištraukos, kurie papildo, pagilina, padeda naujai interpretuoti pokalbiuose gimusią gyvąją istoriją.

Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač – šeimas. Pasitelkdama daugybę dokumentinių šaltinių ir asmeniškų liudijimų autorė tyrinėja, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, viešumo ir privatumo ribų nykimas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, skyrybų ir santykiams šeimoje. Autorės teigimu, nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.

Tai monografija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties, atvirai demonstruojanti sovietinės ideologijos pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.

Dalia Leinartė – istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė. 2018 m. „Apolitical“ ją išrinko kaip vieną iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Knygų „Prijaukintos kasdienybės. Autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė.

Neikite į Šukparkį – ten šiukšlina ir pavojinga. Nes Šukparkis yra susidūrimų vieta. Jame susitinka Rytai ir Vakarai, slampinėja paaugliai ir benamiai, skamba rusų estrada ir repo muzika, žaidžiamos tamsios šachmatų partijos, skrieja akmenys ir tušti buteliai. O netoliese, tarsi įkaltas pleištas, stovi daugiaaukštis, kuriame gyvena Saša. Šią labai karštą vasarą Sašai sukanka septyniolika metų ir ji turi tik dvi svajones: parašyti knygą apie savo mamą ir nužudyti patėvį Vadimą.

Tai ironiškas ir aštrus pasakojimas apie Sašą, jos šeimą, draugus ir priešus, svetimą Frankfurtą ir jo miegamąjį rajoną 2000-aisiais, kuriame pritapti yra ne mažiau svarbu nei apsiginti.

Alina Bronsky (g. 1978 m.) – rusų kilmės vokiečių rašytoja, gyvenanti ir kurianti Berlyne. Bronsky – jos kūrybinis slapyvardis. Debiutinis rašytojos romanas „Šukparkis“ (Scherbenpark, 2008) Vokietijoje tapo bestseleriu, pagal jį sukurtas filmas. Romanas „Paskutinė babos Dunjos meilė“ (Baba Dunjas letzte Liebe, 2015), nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, buvo itin šiltai sutiktas ir įvertintas Lietuvoje. „Totoriškos virtuvės aštrumai“ (Die schärfsten Gerichte der tatarischen Küche, 2010) laikomas svarbiausiu rašytojos kūriniu. Jis nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, „Publisher’s Weekly“ įtraukė jį į geriausių Metų knygų dešimtuką. Lietuvoje romanas 2021-aisiais išrinktas viena geriausių Metų verstinių knygų (vertė Vytenė Saunoriūtė).

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime. „Mylimi kaulai“ – pirmasis autorės romanas, skirtas suaugusiesiems.

Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo. Nebūtame kalendoriuje išryškėjo 1968-ųjų vasara, atnešusi daugybę permainų: senųjų politikų kartai užleidžiant pozicijas, kilo audringi jaunimo protestai, ginčai dėl Antano Smetonos atminimo, mene skleidėsi hipių ideologija, šalies bažnyčias pasiekė Vatikano II susirinkimo nutarimai. Į praeitį ėmė trauktis ištisa epocha, pasaulis keitėsi nuo Vilniaus iki pat Lisabonos ir net...Angolos.

Tai knyga apie neįvykusią istoriją, vaizduotę kaitinančią alternatyvią Lietuvos praeities versiją. Pasakojimas apie ilgesį ir nostalgiją laikui, kuris galėjo būti, bet neįvyko, – tarsi jausminga ir melancholiška fado daina.

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautoris, vienas iš istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918–2018“ (2018) sudarytojų ir autorių. Istoriko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) susilaukė didžiulio atgarsio, tapo „Metų knygos rinkimų“ nugalėtoja dokumentikos ir publicistikos kategorijoje ir iki šiol išlieka viena reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio negrožinių knygų.“

„Jaujininkas“ – tai juodojo humoro kupinas pasakojimas apie kaimo gyventojų kasdienybę Estijos užkampyje. Lietingą lapkritį čia persipina ne tik žmonių, bet ir nežemiškų būtybių – velnio, raganos, vėlių, aitvarų, vilkolakių – keliai ir užmačios. Bene svarbiausias kaimiečių užsiėmimas – vogti, smurtauti, girtauti ir nešioti paskalas. Kone kiekvienas jų savaip ydingas, o prireikus pasiruošęs velniui sielą parduoti. Nežemiškieji taip pat ne be trūkumų: aitvaras tėra įkyrus, nuo šeimininko priklausomas padaras, o klastingą ar ilgadantę šmėklą žmogus pajėgus įveikti išmone bei gudrumu. O kokia istorija be meilės, juolab jei ši be atsako? Apie tai gal reikėtų paklausti paties jaujininko.

Andrus Kivirähk – estų prozininkas, dramaturgas ir scenaristas. Įvairiažanrė rašytojo kūryba apdovanota daugybe literatūrinių premijų, virtusi spektakliais ir televizijos serialais. Jis itin vertinamas už nutrūktgalvišką vaizduotę, taiklią ironiją ir netikėtas etninės kultūros, folkloro, estų istorijos interpretacijas, atmieštas tamsoku humoru. 2020 m. lietuviškai pasirodęs romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ (Mees, kes teadis ussisönu) žaibiškai pelnė skaitytojų simpatijas. „Jaujininkas“ (Rehepapp ehk November) – ne mažiau kultinis romanas Estijoje, jo motyvais sukurtas filmas „Lapkritis“ (November, rež. R. Sarnet, 2017).