Aukso žuvys

Po Černobylio katastrofos praėjus kuriam laikui, baba Dunja sugrįžta į savo namus radioaktyviosios spinduliuotės užterštame Černovo kaime. Kartu su kitais keistuoliais ji nusprendžia gyventi „mirties zonoje“ – ten, kur paukščiai čiulba garsiau, o laikas tarsi sustojęs. Tame kaime mirtina liga sergantis Petrovas studijuoja meilės eilėraščius, buvusi melžėja Marja planuoja vestuves su šimtamečiu Sidorovu, Gavrilovai puoselėja konkursų vertą rožyną, o baba Dunja vis rašo laiškus į Vokietiją savo dukrai. Vieną dieną į kaimą atvyksta nepažįstami žmonės – šis įvykis tampa išbandymu savitai bendruomenei ir galiausiai priverčia ją susivienyti.

Tai romanas apie homo sovieticus, tapusį tremtinio savo šalyje metafora.

Kada urbanistinis objektas iš tikrųjų tampa atpažįstamas, savas? Kai gauna vardą, o vėliau – ir antrą vardą, išnirusį iš miesto legendų ir miestiečių kalbų. Mus domina neoficialūs urbanonimai – pavadinimai nuo Pašilų iki Niujorko, nuo Vamzdžio iki Galvos, nuo Prancūzparkio iki Bardakano. Tai tarsi vilniečių tarpusavio supratimo kodas, nurodantis vietas ir objektus. 

Rubrikoje „Kalba vietiniai“ su mokslininke dr. Veslava Sidaravičiene tyrinėjame, kaip neoficialūs urbanonimai skamba kasdienėje kalboje, ką sako apie miestą ir apie mus pačius. Pavyzdžiui, ar suprastumėte, kur Vilniuje stypso Samurajus? Ar rastumėte Justinkę, Lazdinkę, Trijų Ryžių kalną arba Akriką? 

Galite iškart atsiversti „Vilniaus meduolius“ ir nustebti, kad šiuolaikiniais toponimais tampa... ir nauji pavadinimai žemėlapiuose! Miesto gidas Albertas Kazlauskas pasakoja, kaip skaitmeniniai žemėlapiai prikėlė Piromonto pavadinimą ir išpopuliarino Perkūnkiemį – taip pradėta vadinti ši Pašilaičių mikrorajono dalis. Arba Pašilų, kaip primena rašytoja Eglė Frank, „Rakurse“ papasakojusi mums apie daugiabučių-lagaminų teritorijoje vykstančius gyvenimus.

Iš Pašilų galime nukeliauti iki pat Niujorko, kur pasitiks melancholiškas gidas Martynas ir nuves prie fizfako („Atvirumai“). Paskui važiuokime per Kalvarijų gatvę, rašytojas Regimantas Dima parodys perskilusius rūmus, Delfino namą, „Sigmos rajoną“. Ir vis dėlto – Kalvarijų gatvė ar Kalvarkė? Na, ir kas, kaip pavadinsi? 

Užrašus ir piešinius ant miesto sienų tyrinėjantis kūrybinis duetas „Nu ir kas“ rubrikoje „Miesto virpesiai“ sako, kad jie irgi padeda skaityti Vilnių.

Gal susitinkame tradiciškai prie Berniuko? O gal – prie Kosminio laivo? Skulptūrų antruosius vardus tyrinėjame rubrikoje „Vieta“. Taip pat keliaujame į Antenų sodą, iki pat Bebrų tako – kur jie, pažymėjome „Maršrute“.

Esama tam tikro vilnietiškos kalbos būdo, sako profesorius Jurgis Pakerys „Vilnietyje“. Tik reikia žinoti kodus! Pavyzdžiui, gal neiššifruosite komikso, jeigu nežinote legendos apie burtininką Tvardauską. 

O štai fotografė Daiva Kairevičiūtė „Kadre“ parodo, kokie vietiniai kodai svarbūs nuotraukos magijai atskleisti. Kodai yra ir skaičiai. Prieš dešimt metų vilnietė Vaiva Rusen apkeliavo 14 Vilniaus tiltų. Po dešimties metų žygį pakartojo. Apie tai „Upės dienoraštyje“.

Po visų kelionių ieškome makarų, lazankių arba pastos, ir sekame itališkai lietuviška makaronų linija „Skonyje“. 

Randame labirintą „Neakivaizdinuko kambaryje“. O kur jis nuves? Šokam į trolį, važiuojam pro Partizankę iki Princo Kudirkos ir atrasim!

Bjanka yra nevaldoma – taip sako jos tėtis. Jis su savo drauge persikraustė gyventi į naujus namus ir nenorėtų, kad dukra viešėtų pas juos kiekvieną savaitgalį. Bjanka yra mergaitė su naudojimo instrukcija – taip mano mama, kuriai ir taip pakanka rūpesčių su nesveikuojančiu Alanu, jaunesniuoju broliuku. Bjanka yra keista, sako Bili King, mergaitės dievinama aktorė, kurią vieną karštą rugpjūčio popietę ji išvysta begeriančią arbatą namų svetainėje. Šis susitikimas įskelia Bjankai vidinę sumaištį, tačiau pakeičia požiūrį į nusistovėjusius dalykus.

Bartas Moeyaertas meistriškai, taupia ir preciziška kalba atskleidžia šeimos dramą, mesdamas aštrų žvilgsnį į jautrų pagrindinių veikėjų vidinį pasaulį. Pagal šį kūrinį 2026 m. sukurtas vaidybinis filmas.

Bart Moeyaert (gim. 1964) – flamandų rašytojas. Briuselyje studijavo nyderlandų, vokiečių kalbas ir istoriją. Vos devyniolikos debiutavo su autobiografine knyga „Nesuderintas duetas“ (Duet met valse noten, 1983). Knyga tapo didžiuliu bestseleriu ir buvo pripažinta Metų knyga Belgijoje.  Moeyaerto kūriniai pelnė daugybę apdovanojimų savo šalyje ir užsienyje, virto spektakliais ir filmais. Rašytojas keturis kartus buvo nominuotas prestižinio Hanso Kristiano Anderseno apdovanojimui. 2019 m. tapo Astridos Lindgren premijos laureatu.

Dvylikametis Marius su vyresniuoju broliu Martinu ir tėvais atsikrausto gyventi į kaimą. Lengvai bendraujantis Martinas greitai susiranda draugų, o Marius jaučiasi nepritapęs. Labiausiai jis mėgsta vaikštinėti po mišką ir ieškoti gyvūnų kaulų savo kolekcijai. Kartą berniukas susipažįsta su paslaptinga ir atšiauria mergaite Elze. Netrukus aplink Marių ima dėtis keisčiausi dalykai, į kasdienybę įsiveržia vilkolakiai, šungalviai, pamėklės, undinės ir kitos būtybės.

Tai šiurpulinga, magiška ir nuotykių kupina istorija apie draugystę, bendrystę, drąsą, pagarbą gamtai bei praeičiai. 

Reeli Reinaus (gim. 1977) – estų vaikų ir jaunimo rašytoja, scenaristė, dokumentinių filmų kūrėja. Vaikams ir paaugliams parašė daugiau nei 20 knygų, kurios pelnė apdovanojimų įvairiuose konkursuose. Rašo apie kasdienį paauglių gyvenimą ir santykius, įpindama į savo romanus kriminalinių ar fantastinių elementų. „Marius, magija ir vilkolakė Elzė“ 2017-aisiais Estijoje tapo Metų knyga.

Dažnai apie menopauzę kalbama tik per simptomų, skausmų ar praradimų prizmę. Sunki vien pati mintis, kad šis laikas – tarsi gyvenimo pabaiga, kurioje telpa tik ligos ir nelaimės.

Autorė kitaip žvelgia į trečdalį ar net ilgiau trunkantį gyvenimo etapą. Ji kviečia į jį žiūrėti ne kaip į praradimą, o kaip į naują patirtį, nes šiame etape moteris gali pamatyti save tokią, kokia iš tiesų yra: stipri, žavinga, nesustabdoma, drąsi. Ir pasiruošusi užkariauti pasaulį iš vidaus gimstančia galia.

Psichoterapeutė Rūta Bačiulytė:

„Jei ieškai nuoširdžios draugės, kuri palydėtų perimenopauzės ar postmenopauzės virsmo kelionėje, ši knyga kaip tik tau. Autorė padrąsina, nukreipia, informuoja. Įkvepia savo asmenine patirtimi ir refleksijomis. Tai šiltas, atviras ir nuoširdus dialogas, kviečiantis su meile ir atida pažvelgti į save.“

Akušerė-ginekologė Reda Žiobakienė:

„Knyga, skatinanti nebijoti ir suteikianti daugiau supratimo, jau yra terapija. Kaip ginekologė žinau, kad kalbant apie menopauzę yra daug neatsakytų klausimų. Tai ne medicininis vadovėlis, o partnerystė su savimi pačia. Kaip specialistei man imponuoja autorės gebėjimas kalbėti švelniai ir negąsdinant – būtent toks turėtų būti mūsų laikų pokalbis apie menopauzę. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą ramybės ieškančioms moterims.“

Miego mentorė, knygos apie miegą autorė Ieva Anskaitienė:

„Tai ramus, palaikantis gidas kiekvienai moteriai, pavargusiai nuo gąsdinimų ir norinčiai pagaliau išgirsti bei suprasti savo organizmą. Ši knyga padeda suprasti, kas vyksta su moters organizmu, hormonais ir miegu perimenopauzės metu. Be kaltės ir baimės.“

Advokatė ir „Menopauzės klinikos“ Vilniuje įkūrėja Regina Derkintytė-Kaupienė: 

„Menopauzė pasireiškia vis anksčiau, o moterys dažnai lieka vienos su iššūkiais. Apie šiuos pokyčius privalome kalbėti jau nuo trisdešimties, o su dukromis – nuo paauglystės, kad jos nepatirtų tokio šoko ir informacijos vakuumo, kokį šiandien patiria daugelis mūsų kartos moterų.“

„Roma pilna atradimų. Jie padeda lopyti žinojimo spragas, kursto vaizduotę, žadina kūrybingumą, tiesiog džiugina. Jais norisi dalytis“, – sako knygos autorės Giedrė Jankevičiūtė ir Julija Reklaitė, praleidusios šiame mieste ne vienerius metus.

„Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ – tai pokalbiai su šiame mieste gyvenančiais, jį gerai pažįstančiais kultūros žmonėmis, kuriuose nušviečiamos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas. Dingęs ir esamas šio miesto pasaulis, jo dvasia ir regimybė. Visuose šiuose „pasivaikščiojimuose“ skaitytoją – keliautoją lydi profesionalai – atskirų epochų dailės ir architektūros mylėtojai bei specialistai.

Bernardo Gailiaus studijoje apžvelgiama naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istorija. Autorius teigia, kad žvalgų darbo organizavime per daugybę metų įvyko didžiulis pokytis nuo visiško slaptumo iki darbo „rampų šviesoje“ ir nuo siauro funkcinio pavaldumo XIX a. imperijai iki „hibridinio“ savarankiškumo šiuolaikinėje demokratijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje žvalgybos tarnybos ir jų formuojama žvalgybos kultūra išryškinama kaip reikšmingas ir funkcionalus Vakarų demokratijos dėmuo. Studijoje stengtasi parodyti žvalgybos tarnybų veikimą demokratinių struktūrų viduje, apčiuopti daugeliui Vakarų valstybių būdingus žvalgybos tarnybų raidos, augimo, tapatybės ir tikslo radimo, savotiško demokratinio „įsitinklinimo“ procesus. Studijos pirmoje dalyje pateikiama Vakarų žvalgybos tarnybų istorijos sintezė nuo XIX a. iki šių dienų, daug dėmesio skiriant žvalgybos tarnybų vietai bendroje valstybės institucijų sistemoje, Rytų ir Vakarų žvalgybų skirtumams, žvalgybos ir partizaninio karo sąsajoms. Antroje dalyje siekiama parodyti žvalgybos tarnybų „vidų“ – apžvelgiama žvalgo veikla, ugdymas ir kultūra, žvalgo tipai ir mitai.

Bernardas Gailius (gim. 1981 m.) – istorikas ir rašytojas, akademinių studijų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, romanų „Kraujo kvapas“ ir „Agentė“ autorius. Istoriniuose tyrimuose ir romanuose daug dėmesio skyrė žvalgybos tarnybų veiklai, studijoje „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ pabrėžė žvalgybos ir žvalgo mito reikšmę šiuolaikinei Vakarų kultūrai. „Žvalgyba Vakaruose“ pratęsia šios sąsajos svarstymą.

Glesum – stipri ir tvirta moteris, motina. Ji aistringa ir tvirtos valios, puikiai žino, ką gali ji pati ir supranta, kada reikia atsiduoti į likimo rankas.

Pasakojimas apie II amžiuje aisčių žemėse gyvenusią gentį. Labiau nei istorinio tikslumo romane siekiama emocinio, vaizduotės jautrumo. Genties vadas Gondas įsimyli ir pagrobia žavią rudaakę merginą, kurią pats pavadina Glesum (lot. gintaras). Jis turi žmoną Seliją, taigi jausmų trikampis neišvengiamas.

Romane „Glesum“ panaudota užburianti septynetų magija. Visas pasakojimas suskirstytas į septynis skyrius, kurie pavadinti Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždžių pavadinimais. Visuose skyriuose išskiriami dar septyni poskyriai, kurie atspindi to meto visuomenės sanklodą ir buitišku, ir itin menišku būdu. Istorija pasakojama pasitelkus sniego, vandens, kraujo, rūko, midaus, ašarų ir pieno elementus. Aisčiai vaizduojami kaip gamtai paklusnūs ir ją pažįstantys žmonės, jie vadovaujasi žvaigždėmis, įsiklauso tiek į savo pačių kūnus, tiek į aplinką.

Rasa Aškinytė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, „Metų knygos 2014“ laureatė, pelniusi apdovanojimą už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.

Tai įdomaus likimo kelionių dienoraštis – jo manuskriptas buvo išsklaidytas, kupiūruotas, laikytas pražuvusiu, nepilnai publikuotas Paryžiuje 1863 metais ir galiausiai surastas šiais laikais.

Dienoraščio autorius – kolekcininkas, archeologas, keliautojas, Biržų ordinatas, grafas Mykolas Tiškevičius. Savo kelionę po Egiptą ir Nubiją, trukusią nuo 1861 metų spalio iki 1862 metų vasario, jis aprašė greičiausiai jau grįžęs į Lietuvą. Gyvybingame, įvykiais ir potyriais žaižaruojančiame pasakojime fiksuojama visa grafo kelionės į Egiptą eiga ir jo atlikti kasinėjimai, kuriems buvo išrūpintas specialus leidimas. M. Tiškevičius kaip įtakingos aristokratų giminės atstovas Egipte sulaukė išskirtinio dėmesio – jo laivas pasitinkamas garbės salvėmis iš patrankų, aukščiausieji valdininkai ir užsienio konsulai jam siūlo paslaugas ir be perstojo kviečiasi pietų.

Turistas ir medžiotojas Tiškevičius netrukus atsiskleidžia kaip aistringas tyrinėtojas bei archeologas. Manoma, kad kolekcijoje, kurią grafas sukaupė Egipte, buvo apie 800 objektų, jos likučiai šiandien saugomi trijuose Lietuvos muziejuose. Taigi skaitytojas turi progą tapti Mykolo Tiškevičiaus kelionės ir nuotykių bendražygiu ir pasmalsauti, kaip per šimtmečius pasikeitė keliavimo sąlygos, papročiai ir žmonės.

Dienoraštį papildo įžanginis egiptologo A. Niwińskio tekstas, atveriantis detektyvinę paties manuskripto suradimo istoriją, bei istoriko ir knygos vertėjo Eligijaus Railos komentaras, supažindinantis su Tiškevičių gimine ir jų palikimu Lietuvai.

Romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ nukelia skaitytoją į apytikriai XIII a. Estiją, Kryžiaus karų ir slibinų metus. Tai pasakojimas apie senojo pasaulio susidūrimą su naujuoju ir šio susidūrimo sąlygojamus virsmus. Ypatingų gebėjimų turintis Lėmetas – paskutinis iš padermės, kuri ilgus šimtmečius gyvavo šiose giriose. Tol, kol užplūdę kraštą geležiuočiai neatnešė naujų papročių, keisto maisto ir tikybos. Juos mėgdžiodami miškiniai išsikėlė į kaimus, ėmė lenkti nugarą, vokiškai giedoti bažnyčios chore ir išsižadėjo savo kilmės. Kadaise žmonės, gyvatės ir lokiai gyveno kaip broliai, į mūšį jota vilkams ant nugarų, o dešimčiai tūkstančių vyrų gyvate sušnypštus, nubusdavo Šiaurės Slibinas, kuriam padedant nugalabyti visi priešai. Tačiau senasis pasaulis pamažu užsiveria, grimzta vis giliau su savo paslaptimis. 

Nuo pasirodymo 2007-aisiais šis romanas spėjo nuvinguriuoti per visą Europą – išverstas į prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų, rusų, suomių, vengrų, olandų, danų, čekų, latvių kalbas ir netgi setų, Estijos tautinės mažumos, dialektą; pelnė prestižinių apdovanojimų ir Estijoje, ir užsienio šalyse, o autoriui – įdomiausio šiuolaikinio estų rašytojo vardą. Estų pasakų, permainingos istorijos ir kritikos naiviajai pagonybei bei krikščionybei įkvėptas romanas stulbina fantasmagoriškais siužeto posūkiais ir it Livonijos ordino žygiai kruvinu humoru – ne veltui pelnęs skaitytojų simpatijas Estijoje ir Vakarų Europoje bei lyginamas su J. R. R. Tolkieno, Marko Twaino ir Terry Pratchetto kūryba. Tai vienas įdomiausių ir kontraversiškiausių estų šiuolaikinės literatūros kūrinių. 

2014 m. Prancūzijos literatūros premijos: Le Grand Prix de l’Imaginaire už geriausią metų verstinę fantastinės literatūros knygą ir Les mots d’Or de la francophonie už geriausią metų verstinę knygą

2008 m. Eduardo Vildės literatūros premija

2008 m. Stalker fantastinės literatūros premija

Andrus Kivirähk (g. 1970 m. Taline) – estų prozininkas, dramaturgas, scenaristas, taip pat kuriantis ir vaikams. Pastaruoju metu dirba skiltininku didžiausiame Estijos dienraštyje „Eesti Päevaleht“. Įvairiažanrė Kivirähko kūryba pagerbta daugybe literatūrinių premijų, virtusi spektakliais ir televizijos serialais. Jis itin vertinamas už nutrūktgalvišką vaizduotę, taiklią ironiją ir netikėtas etninės kultūros, folkloro, estų istorijos interpretacijas, atmieštas tamsoku humoru.