Aukso žuvys

Dvylikametis Marius su vyresniuoju broliu Martinu ir tėvais atsikrausto gyventi į kaimą. Lengvai bendraujantis Martinas greitai susiranda draugų, o Marius jaučiasi nepritapęs. Labiausiai jis mėgsta vaikštinėti po mišką ir ieškoti gyvūnų kaulų savo kolekcijai. Kartą berniukas susipažįsta su paslaptinga ir atšiauria mergaite Elze. Netrukus aplink Marių ima dėtis keisčiausi dalykai, į kasdienybę įsiveržia vilkolakiai, šungalviai, pamėklės, undinės ir kitos būtybės.

Tai šiurpulinga, magiška ir nuotykių kupina istorija apie draugystę, bendrystę, drąsą, pagarbą gamtai bei praeičiai. 

Reeli Reinaus (gim. 1977) – estų vaikų ir jaunimo rašytoja, scenaristė, dokumentinių filmų kūrėja. Vaikams ir paaugliams parašė daugiau nei 20 knygų, kurios pelnė apdovanojimų įvairiuose konkursuose. Rašo apie kasdienį paauglių gyvenimą ir santykius, įpindama į savo romanus kriminalinių ar fantastinių elementų. „Marius, magija ir vilkolakė Elzė“ 2017-aisiais Estijoje tapo Metų knyga.

Dažnai apie menopauzę kalbama tik per simptomų, skausmų ar praradimų prizmę. Sunki vien pati mintis, kad šis laikas – tarsi gyvenimo pabaiga, kurioje telpa tik ligos ir nelaimės.

Autorė kitaip žvelgia į trečdalį ar net ilgiau trunkantį gyvenimo etapą. Ji kviečia į jį žiūrėti ne kaip į praradimą, o kaip į naują patirtį, nes šiame etape moteris gali pamatyti save tokią, kokia iš tiesų yra: stipri, žavinga, nesustabdoma, drąsi. Ir pasiruošusi užkariauti pasaulį iš vidaus gimstančia galia.

Psichoterapeutė Rūta Bačiulytė:

„Jei ieškai nuoširdžios draugės, kuri palydėtų perimenopauzės ar postmenopauzės virsmo kelionėje, ši knyga kaip tik tau. Autorė padrąsina, nukreipia, informuoja. Įkvepia savo asmenine patirtimi ir refleksijomis. Tai šiltas, atviras ir nuoširdus dialogas, kviečiantis su meile ir atida pažvelgti į save.“

Akušerė-ginekologė Reda Žiobakienė:

„Knyga, skatinanti nebijoti ir suteikianti daugiau supratimo, jau yra terapija. Kaip ginekologė žinau, kad kalbant apie menopauzę yra daug neatsakytų klausimų. Tai ne medicininis vadovėlis, o partnerystė su savimi pačia. Kaip specialistei man imponuoja autorės gebėjimas kalbėti švelniai ir negąsdinant – būtent toks turėtų būti mūsų laikų pokalbis apie menopauzę. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą ramybės ieškančioms moterims.“

Miego mentorė, knygos apie miegą autorė Ieva Anskaitienė:

„Tai ramus, palaikantis gidas kiekvienai moteriai, pavargusiai nuo gąsdinimų ir norinčiai pagaliau išgirsti bei suprasti savo organizmą. Ši knyga padeda suprasti, kas vyksta su moters organizmu, hormonais ir miegu perimenopauzės metu. Be kaltės ir baimės.“

Advokatė ir „Menopauzės klinikos“ Vilniuje įkūrėja Regina Derkintytė-Kaupienė: 

„Menopauzė pasireiškia vis anksčiau, o moterys dažnai lieka vienos su iššūkiais. Apie šiuos pokyčius privalome kalbėti jau nuo trisdešimties, o su dukromis – nuo paauglystės, kad jos nepatirtų tokio šoko ir informacijos vakuumo, kokį šiandien patiria daugelis mūsų kartos moterų.“

„Roma pilna atradimų. Jie padeda lopyti žinojimo spragas, kursto vaizduotę, žadina kūrybingumą, tiesiog džiugina. Jais norisi dalytis“, – sako knygos autorės Giedrė Jankevičiūtė ir Julija Reklaitė, praleidusios šiame mieste ne vienerius metus.

„Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ – tai pokalbiai su šiame mieste gyvenančiais, jį gerai pažįstančiais kultūros žmonėmis, kuriuose nušviečiamos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas. Dingęs ir esamas šio miesto pasaulis, jo dvasia ir regimybė. Visuose šiuose „pasivaikščiojimuose“ skaitytoją – keliautoją lydi profesionalai – atskirų epochų dailės ir architektūros mylėtojai bei specialistai.

Bernardo Gailiaus studijoje apžvelgiama naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istorija. Autorius teigia, kad žvalgų darbo organizavime per daugybę metų įvyko didžiulis pokytis nuo visiško slaptumo iki darbo „rampų šviesoje“ ir nuo siauro funkcinio pavaldumo XIX a. imperijai iki „hibridinio“ savarankiškumo šiuolaikinėje demokratijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje žvalgybos tarnybos ir jų formuojama žvalgybos kultūra išryškinama kaip reikšmingas ir funkcionalus Vakarų demokratijos dėmuo. Studijoje stengtasi parodyti žvalgybos tarnybų veikimą demokratinių struktūrų viduje, apčiuopti daugeliui Vakarų valstybių būdingus žvalgybos tarnybų raidos, augimo, tapatybės ir tikslo radimo, savotiško demokratinio „įsitinklinimo“ procesus. Studijos pirmoje dalyje pateikiama Vakarų žvalgybos tarnybų istorijos sintezė nuo XIX a. iki šių dienų, daug dėmesio skiriant žvalgybos tarnybų vietai bendroje valstybės institucijų sistemoje, Rytų ir Vakarų žvalgybų skirtumams, žvalgybos ir partizaninio karo sąsajoms. Antroje dalyje siekiama parodyti žvalgybos tarnybų „vidų“ – apžvelgiama žvalgo veikla, ugdymas ir kultūra, žvalgo tipai ir mitai.

Bernardas Gailius (gim. 1981 m.) – istorikas ir rašytojas, akademinių studijų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, romanų „Kraujo kvapas“ ir „Agentė“ autorius. Istoriniuose tyrimuose ir romanuose daug dėmesio skyrė žvalgybos tarnybų veiklai, studijoje „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ pabrėžė žvalgybos ir žvalgo mito reikšmę šiuolaikinei Vakarų kultūrai. „Žvalgyba Vakaruose“ pratęsia šios sąsajos svarstymą.

Glesum – stipri ir tvirta moteris, motina. Ji aistringa ir tvirtos valios, puikiai žino, ką gali ji pati ir supranta, kada reikia atsiduoti į likimo rankas.

Pasakojimas apie II amžiuje aisčių žemėse gyvenusią gentį. Labiau nei istorinio tikslumo romane siekiama emocinio, vaizduotės jautrumo. Genties vadas Gondas įsimyli ir pagrobia žavią rudaakę merginą, kurią pats pavadina Glesum (lot. gintaras). Jis turi žmoną Seliją, taigi jausmų trikampis neišvengiamas.

Romane „Glesum“ panaudota užburianti septynetų magija. Visas pasakojimas suskirstytas į septynis skyrius, kurie pavadinti Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždžių pavadinimais. Visuose skyriuose išskiriami dar septyni poskyriai, kurie atspindi to meto visuomenės sanklodą ir buitišku, ir itin menišku būdu. Istorija pasakojama pasitelkus sniego, vandens, kraujo, rūko, midaus, ašarų ir pieno elementus. Aisčiai vaizduojami kaip gamtai paklusnūs ir ją pažįstantys žmonės, jie vadovaujasi žvaigždėmis, įsiklauso tiek į savo pačių kūnus, tiek į aplinką.

Rasa Aškinytė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, „Metų knygos 2014“ laureatė, pelniusi apdovanojimą už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.

Tai įdomaus likimo kelionių dienoraštis – jo manuskriptas buvo išsklaidytas, kupiūruotas, laikytas pražuvusiu, nepilnai publikuotas Paryžiuje 1863 metais ir galiausiai surastas šiais laikais.

Dienoraščio autorius – kolekcininkas, archeologas, keliautojas, Biržų ordinatas, grafas Mykolas Tiškevičius. Savo kelionę po Egiptą ir Nubiją, trukusią nuo 1861 metų spalio iki 1862 metų vasario, jis aprašė greičiausiai jau grįžęs į Lietuvą. Gyvybingame, įvykiais ir potyriais žaižaruojančiame pasakojime fiksuojama visa grafo kelionės į Egiptą eiga ir jo atlikti kasinėjimai, kuriems buvo išrūpintas specialus leidimas. M. Tiškevičius kaip įtakingos aristokratų giminės atstovas Egipte sulaukė išskirtinio dėmesio – jo laivas pasitinkamas garbės salvėmis iš patrankų, aukščiausieji valdininkai ir užsienio konsulai jam siūlo paslaugas ir be perstojo kviečiasi pietų.

Turistas ir medžiotojas Tiškevičius netrukus atsiskleidžia kaip aistringas tyrinėtojas bei archeologas. Manoma, kad kolekcijoje, kurią grafas sukaupė Egipte, buvo apie 800 objektų, jos likučiai šiandien saugomi trijuose Lietuvos muziejuose. Taigi skaitytojas turi progą tapti Mykolo Tiškevičiaus kelionės ir nuotykių bendražygiu ir pasmalsauti, kaip per šimtmečius pasikeitė keliavimo sąlygos, papročiai ir žmonės.

Dienoraštį papildo įžanginis egiptologo A. Niwińskio tekstas, atveriantis detektyvinę paties manuskripto suradimo istoriją, bei istoriko ir knygos vertėjo Eligijaus Railos komentaras, supažindinantis su Tiškevičių gimine ir jų palikimu Lietuvai.

Romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ nukelia skaitytoją į apytikriai XIII a. Estiją, Kryžiaus karų ir slibinų metus. Tai pasakojimas apie senojo pasaulio susidūrimą su naujuoju ir šio susidūrimo sąlygojamus virsmus. Ypatingų gebėjimų turintis Lėmetas – paskutinis iš padermės, kuri ilgus šimtmečius gyvavo šiose giriose. Tol, kol užplūdę kraštą geležiuočiai neatnešė naujų papročių, keisto maisto ir tikybos. Juos mėgdžiodami miškiniai išsikėlė į kaimus, ėmė lenkti nugarą, vokiškai giedoti bažnyčios chore ir išsižadėjo savo kilmės. Kadaise žmonės, gyvatės ir lokiai gyveno kaip broliai, į mūšį jota vilkams ant nugarų, o dešimčiai tūkstančių vyrų gyvate sušnypštus, nubusdavo Šiaurės Slibinas, kuriam padedant nugalabyti visi priešai. Tačiau senasis pasaulis pamažu užsiveria, grimzta vis giliau su savo paslaptimis. 

Nuo pasirodymo 2007-aisiais šis romanas spėjo nuvinguriuoti per visą Europą – išverstas į prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų, rusų, suomių, vengrų, olandų, danų, čekų, latvių kalbas ir netgi setų, Estijos tautinės mažumos, dialektą; pelnė prestižinių apdovanojimų ir Estijoje, ir užsienio šalyse, o autoriui – įdomiausio šiuolaikinio estų rašytojo vardą. Estų pasakų, permainingos istorijos ir kritikos naiviajai pagonybei bei krikščionybei įkvėptas romanas stulbina fantasmagoriškais siužeto posūkiais ir it Livonijos ordino žygiai kruvinu humoru – ne veltui pelnęs skaitytojų simpatijas Estijoje ir Vakarų Europoje bei lyginamas su J. R. R. Tolkieno, Marko Twaino ir Terry Pratchetto kūryba. Tai vienas įdomiausių ir kontraversiškiausių estų šiuolaikinės literatūros kūrinių. 

2014 m. Prancūzijos literatūros premijos: Le Grand Prix de l’Imaginaire už geriausią metų verstinę fantastinės literatūros knygą ir Les mots d’Or de la francophonie už geriausią metų verstinę knygą

2008 m. Eduardo Vildės literatūros premija

2008 m. Stalker fantastinės literatūros premija

Andrus Kivirähk (g. 1970 m. Taline) – estų prozininkas, dramaturgas, scenaristas, taip pat kuriantis ir vaikams. Pastaruoju metu dirba skiltininku didžiausiame Estijos dienraštyje „Eesti Päevaleht“. Įvairiažanrė Kivirähko kūryba pagerbta daugybe literatūrinių premijų, virtusi spektakliais ir televizijos serialais. Jis itin vertinamas už nutrūktgalvišką vaizduotę, taiklią ironiją ir netikėtas etninės kultūros, folkloro, estų istorijos interpretacijas, atmieštas tamsoku humoru.

„Šūdas. Basta, fin, the end. Visas pasaulis toliau suksis be manęs. Taip vyksta dalykai.“

O ką, jeigu vieną dieną jūsų miestas virstų bekraščio sniego ir šalčio kalėjimu? Jei mokyklos rūsio tamsoje sutiktumėt patį Velnią, o baltai apsigobusi Giltinė atkeliautų gerokai anksčiau, nei tikėjotės?

Šių dienų Vilnius. Šešiolikmečiai Gabija ir Gedas mokosi Dailės mokykloje. Abu jie – labai skirtingi ir abiem vienu metu ima dėtis keisti dalykai. Beužgimstantys jausmai netikėtai lemia dviejų pasaulių – realaus ir anapusinio – susidūrimą.

Kotryna Zylė – rašytoja ir dailininkė, kurianti mitologijos temomis. Jos debiutinė knyga „Milžinas mažylis“ buvo įtraukta į geriausių 2014 m. knygų vaikams penketuką; „Didžioji būtybių knyga“. Knygos meno konkurse apdovanota kaip gražiausia 2016 m. knyga vaikams.

„Sukeistas“ – pirmoji autorės knyga jaunimui.

„Manėm, kad greit grįšim“ – aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančios sovietų fronto ir tremties grėsmės.

Knygos sudarytojų pašnekovai atvirai pasakoja apie bėgimo iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir įsikūrimą Jungtinėse Valstijose.

XXI amžiaus antrasis dešimtmetis. Aktorius Rainis ir jo žmona Sonia su dviem vaikais keliauja po Europą ir vaidina teatro festivaliuose. Patyrę daugybę nesėkmių, susidūrę su vis didėjančiu nepakantumu svetimtaučiams, galiausiai grįžta į gimtąsias vietas netoli Prahos. Netrukus Rainis apkaltinamas uošvio nužudymu ir vėl yra priverstas leistis į kelionę. Šįkart – per savo šalį. Jis keliauja pėsčiomis, automobiliu, laivu, egzistencinėse periferijose susitikdamas su įvairiausiais žmonėmis ir klausydamasis jų istorijų. Giminaičiai, reketininkai, girtuokliai, prostitutės, niekšeliai ir pranašai – visi turi ką papasakoti ir kur palydėti. Keisti, gaivališki veikėjų pokalbiai primena būvį, kai kiekvienas netikėtose vietose ieškojome gyvenimo prasmės, žmogiškumo ir Dievo.

Tai grotestiškas, juodojo humoro kupinas kelio romanas, kurį skaitydamas negali nuspėti, ar piligrimai į galutinę stotelę atvyks geresni, apsivalę nuo nuodėmių. Ir ar apskritai atvyks.

Jáchym Topol (g. 1962 m.) – čekų poetas, šiuo metu – NVO Václavo Havelo bibliotekos programų vadovas. Tėvo disidentinė veikla rašytojui uždarė kelius į universitetą, todėl per gyvenimą teko dirbti įvairius darbus: sandėlininko, statybininko, dujininko. Kelis kartus buvo kalintas už savilaidą ir pogrindinę veiklą. Labiausiai žinomi romanai Sesuo (Sestra, 1994), Šalta šalis (Chladnou zemí, 2009). Už romaną Jautrus žmogus (Citlivý člověk, 2017) rašytojas buvo įvertintas Čekijos literatūros premija.