Aukso žuvys

Visokių būtybių atstovė spaudai Kotryna Zylė sukūrė 10 šiurpulingų istorijų, kurios galėjo nutikti ir tavo namuose, kieme ar mokykloje. Pasak autorės, istorijas įkvėpė vaikystėje girdėti tėčio pasakojimai ir netikėti susidūrimai su būtybėmis. Jei skaitant pasirodys, jog kažkas tūno namų spintoje ar naktimis stovi balkone, jei vietoje pumpurų prasikals nagai, o iš bičiulio burnos staiga išskris bitė – išlik ramus. Ir nepravažiuok reikiamos autobuso stotelės!

Kotryna Zylė – mitologijos temomis rašanti vaikų ir jaunimo knygų autorė, įvairių literatūrinių projektų sumanytoja. Rašytojos knygos „Milžinas mažylis“ (2014),„Didžioji būtybių knyga“ (2016), „Sukeistas“ (2019), „Mažas kaip vabalėlis“ (2020) vertinamos tiek skaitytojų, tiek profesionalų, yra pelniusios įvairių premijų ir apdovanojimų, nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose.

Tikrais įvykiais paremta išgalvota istorija vaikams 10+ ir visai šeimai.

„Kartais reikia pamiršti visas taisykles, pamiršti viską, ką žinai, ir tiesiog PATIRTI.“

Nuotykių audioknyga „Laimės vaikai“ paremta legendinio latvių keliautojo ir tyrinėtojo Aleksandro Laimės (1911–1994) biografijos faktais.

Trisdešimt metų gyvendamas kaip atsiskyrėlis Venesueloje, Orchidėjų saloje prie Velnio kalno, Laimė prisidėjo prie mokslinių ekspedicijų ir daugybėje interviu žurnalistams papasakojo apie savo patirtis bei atradimus sunkiai pasiekiamuose kalnuose, saugančiuose kone mistines būtybes ir lobius. Apie Laimės gyvenimą išliko nedaug patikimų žinių. Niekas tiksliai negalėtų pasakyti, kur baigiasi tikrovė ir kur prasideda egzotiškojo latvio fantazijos.

Ši Luīzės Pastorės audioknyga – tarsi laisvas skrydis virš Laimės gyvenimo ir Venesuelos džiunglių. Čia svarbiausia ne faktai, o idėjos apie žmogaus gebėjimą sugyventi su džiunglėmis, pražūtingus godumo padarinius ir tikėjimą tuo, kas neįtikima.

Luīze Pastore (gim. 1986) – viena ryškiausių šiuolaikinės Latvijos vaikų literatūros kūrėjų, vertinama už vaizduotę žadinančias istorijas. Pelnė visus svarbiausius Latvijos literatūros apdovanojimus, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Daugiau nei dešimt metų rašytoja veda literatūrines dirbtuves vaikams Latvijos bibliotekose ir mokyklose, taip pat užsienyje. Gyvena Rygoje su dviem vaikais ir šunimi.

Laura Laurušaitė (gim. 1981) – vertėja, literatūrologė, kritikė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Vilniaus universitete baigė lietuvių ir latvių filologiją. Įgijo daktaro laipsnį komparatyvistinės literatūros srityje. Tyrinėja šiuolaikinę lietuvių ir latvių literatūrą, vertimo teoriją. Iš latvių kalbos vertė tokių autorių, kaip Nora Ikstena, Māris Bērzinis, Laima Kota, kūrybos.

Po Černobylio katastrofos praėjus kuriam laikui, baba Dunja sugrįžta į savo namus radioaktyviosios spinduliuotės užterštame Černovo kaime. Kartu su kitais keistuoliais ji nusprendžia gyventi „mirties zonoje“ – ten, kur paukščiai čiulba garsiau, o laikas tarsi sustojęs. Tame kaime mirtina liga sergantis Petrovas studijuoja meilės eilėraščius, buvusi melžėja Marja planuoja vestuves su šimtamečiu Sidorovu, Gavrilovai puoselėja konkursų vertą rožyną, o baba Dunja vis rašo laiškus į Vokietiją savo dukrai. Vieną dieną į kaimą atvyksta nepažįstami žmonės – šis įvykis tampa išbandymu savitai bendruomenei ir galiausiai priverčia ją susivienyti.

Tai romanas apie homo sovieticus, tapusį tremtinio savo šalyje metafora.

Kada urbanistinis objektas iš tikrųjų tampa atpažįstamas, savas? Kai gauna vardą, o vėliau – ir antrą vardą, išnirusį iš miesto legendų ir miestiečių kalbų. Mus domina neoficialūs urbanonimai – pavadinimai nuo Pašilų iki Niujorko, nuo Vamzdžio iki Galvos, nuo Prancūzparkio iki Bardakano. Tai tarsi vilniečių tarpusavio supratimo kodas, nurodantis vietas ir objektus. 

Rubrikoje „Kalba vietiniai“ su mokslininke dr. Veslava Sidaravičiene tyrinėjame, kaip neoficialūs urbanonimai skamba kasdienėje kalboje, ką sako apie miestą ir apie mus pačius. Pavyzdžiui, ar suprastumėte, kur Vilniuje stypso Samurajus? Ar rastumėte Justinkę, Lazdinkę, Trijų Ryžių kalną arba Akriką? 

Galite iškart atsiversti „Vilniaus meduolius“ ir nustebti, kad šiuolaikiniais toponimais tampa... ir nauji pavadinimai žemėlapiuose! Miesto gidas Albertas Kazlauskas pasakoja, kaip skaitmeniniai žemėlapiai prikėlė Piromonto pavadinimą ir išpopuliarino Perkūnkiemį – taip pradėta vadinti ši Pašilaičių mikrorajono dalis. Arba Pašilų, kaip primena rašytoja Eglė Frank, „Rakurse“ papasakojusi mums apie daugiabučių-lagaminų teritorijoje vykstančius gyvenimus.

Iš Pašilų galime nukeliauti iki pat Niujorko, kur pasitiks melancholiškas gidas Martynas ir nuves prie fizfako („Atvirumai“). Paskui važiuokime per Kalvarijų gatvę, rašytojas Regimantas Dima parodys perskilusius rūmus, Delfino namą, „Sigmos rajoną“. Ir vis dėlto – Kalvarijų gatvė ar Kalvarkė? Na, ir kas, kaip pavadinsi? 

Užrašus ir piešinius ant miesto sienų tyrinėjantis kūrybinis duetas „Nu ir kas“ rubrikoje „Miesto virpesiai“ sako, kad jie irgi padeda skaityti Vilnių.

Gal susitinkame tradiciškai prie Berniuko? O gal – prie Kosminio laivo? Skulptūrų antruosius vardus tyrinėjame rubrikoje „Vieta“. Taip pat keliaujame į Antenų sodą, iki pat Bebrų tako – kur jie, pažymėjome „Maršrute“.

Esama tam tikro vilnietiškos kalbos būdo, sako profesorius Jurgis Pakerys „Vilnietyje“. Tik reikia žinoti kodus! Pavyzdžiui, gal neiššifruosite komikso, jeigu nežinote legendos apie burtininką Tvardauską. 

O štai fotografė Daiva Kairevičiūtė „Kadre“ parodo, kokie vietiniai kodai svarbūs nuotraukos magijai atskleisti. Kodai yra ir skaičiai. Prieš dešimt metų vilnietė Vaiva Rusen apkeliavo 14 Vilniaus tiltų. Po dešimties metų žygį pakartojo. Apie tai „Upės dienoraštyje“.

Po visų kelionių ieškome makarų, lazankių arba pastos, ir sekame itališkai lietuviška makaronų linija „Skonyje“. 

Randame labirintą „Neakivaizdinuko kambaryje“. O kur jis nuves? Šokam į trolį, važiuojam pro Partizankę iki Princo Kudirkos ir atrasim!

Bjanka yra nevaldoma – taip sako jos tėtis. Jis su savo drauge persikraustė gyventi į naujus namus ir nenorėtų, kad dukra viešėtų pas juos kiekvieną savaitgalį. Bjanka yra mergaitė su naudojimo instrukcija – taip mano mama, kuriai ir taip pakanka rūpesčių su nesveikuojančiu Alanu, jaunesniuoju broliuku. Bjanka yra keista, sako Bili King, mergaitės dievinama aktorė, kurią vieną karštą rugpjūčio popietę ji išvysta begeriančią arbatą namų svetainėje. Šis susitikimas įskelia Bjankai vidinę sumaištį, tačiau pakeičia požiūrį į nusistovėjusius dalykus.

Bartas Moeyaertas meistriškai, taupia ir preciziška kalba atskleidžia šeimos dramą, mesdamas aštrų žvilgsnį į jautrų pagrindinių veikėjų vidinį pasaulį. Pagal šį kūrinį 2026 m. sukurtas vaidybinis filmas.

Bart Moeyaert (gim. 1964) – flamandų rašytojas. Briuselyje studijavo nyderlandų, vokiečių kalbas ir istoriją. Vos devyniolikos debiutavo su autobiografine knyga „Nesuderintas duetas“ (Duet met valse noten, 1983). Knyga tapo didžiuliu bestseleriu ir buvo pripažinta Metų knyga Belgijoje.  Moeyaerto kūriniai pelnė daugybę apdovanojimų savo šalyje ir užsienyje, virto spektakliais ir filmais. Rašytojas keturis kartus buvo nominuotas prestižinio Hanso Kristiano Anderseno apdovanojimui. 2019 m. tapo Astridos Lindgren premijos laureatu.

Dvylikametis Marius su vyresniuoju broliu Martinu ir tėvais atsikrausto gyventi į kaimą. Lengvai bendraujantis Martinas greitai susiranda draugų, o Marius jaučiasi nepritapęs. Labiausiai jis mėgsta vaikštinėti po mišką ir ieškoti gyvūnų kaulų savo kolekcijai. Kartą berniukas susipažįsta su paslaptinga ir atšiauria mergaite Elze. Netrukus aplink Marių ima dėtis keisčiausi dalykai, į kasdienybę įsiveržia vilkolakiai, šungalviai, pamėklės, undinės ir kitos būtybės.

Tai šiurpulinga, magiška ir nuotykių kupina istorija apie draugystę, bendrystę, drąsą, pagarbą gamtai bei praeičiai. 

Reeli Reinaus (gim. 1977) – estų vaikų ir jaunimo rašytoja, scenaristė, dokumentinių filmų kūrėja. Vaikams ir paaugliams parašė daugiau nei 20 knygų, kurios pelnė apdovanojimų įvairiuose konkursuose. Rašo apie kasdienį paauglių gyvenimą ir santykius, įpindama į savo romanus kriminalinių ar fantastinių elementų. „Marius, magija ir vilkolakė Elzė“ 2017-aisiais Estijoje tapo Metų knyga.

Dažnai apie menopauzę kalbama tik per simptomų, skausmų ar praradimų prizmę. Sunki vien pati mintis, kad šis laikas – tarsi gyvenimo pabaiga, kurioje telpa tik ligos ir nelaimės.

Autorė kitaip žvelgia į trečdalį ar net ilgiau trunkantį gyvenimo etapą. Ji kviečia į jį žiūrėti ne kaip į praradimą, o kaip į naują patirtį, nes šiame etape moteris gali pamatyti save tokią, kokia iš tiesų yra: stipri, žavinga, nesustabdoma, drąsi. Ir pasiruošusi užkariauti pasaulį iš vidaus gimstančia galia.

Psichoterapeutė Rūta Bačiulytė:

„Jei ieškai nuoširdžios draugės, kuri palydėtų perimenopauzės ar postmenopauzės virsmo kelionėje, ši knyga kaip tik tau. Autorė padrąsina, nukreipia, informuoja. Įkvepia savo asmenine patirtimi ir refleksijomis. Tai šiltas, atviras ir nuoširdus dialogas, kviečiantis su meile ir atida pažvelgti į save.“

Akušerė-ginekologė Reda Žiobakienė:

„Knyga, skatinanti nebijoti ir suteikianti daugiau supratimo, jau yra terapija. Kaip ginekologė žinau, kad kalbant apie menopauzę yra daug neatsakytų klausimų. Tai ne medicininis vadovėlis, o partnerystė su savimi pačia. Kaip specialistei man imponuoja autorės gebėjimas kalbėti švelniai ir negąsdinant – būtent toks turėtų būti mūsų laikų pokalbis apie menopauzę. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą ramybės ieškančioms moterims.“

Miego mentorė, knygos apie miegą autorė Ieva Anskaitienė:

„Tai ramus, palaikantis gidas kiekvienai moteriai, pavargusiai nuo gąsdinimų ir norinčiai pagaliau išgirsti bei suprasti savo organizmą. Ši knyga padeda suprasti, kas vyksta su moters organizmu, hormonais ir miegu perimenopauzės metu. Be kaltės ir baimės.“

Advokatė ir „Menopauzės klinikos“ Vilniuje įkūrėja Regina Derkintytė-Kaupienė: 

„Menopauzė pasireiškia vis anksčiau, o moterys dažnai lieka vienos su iššūkiais. Apie šiuos pokyčius privalome kalbėti jau nuo trisdešimties, o su dukromis – nuo paauglystės, kad jos nepatirtų tokio šoko ir informacijos vakuumo, kokį šiandien patiria daugelis mūsų kartos moterų.“

„Roma pilna atradimų. Jie padeda lopyti žinojimo spragas, kursto vaizduotę, žadina kūrybingumą, tiesiog džiugina. Jais norisi dalytis“, – sako knygos autorės Giedrė Jankevičiūtė ir Julija Reklaitė, praleidusios šiame mieste ne vienerius metus.

„Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ – tai pokalbiai su šiame mieste gyvenančiais, jį gerai pažįstančiais kultūros žmonėmis, kuriuose nušviečiamos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas. Dingęs ir esamas šio miesto pasaulis, jo dvasia ir regimybė. Visuose šiuose „pasivaikščiojimuose“ skaitytoją – keliautoją lydi profesionalai – atskirų epochų dailės ir architektūros mylėtojai bei specialistai.

Bernardo Gailiaus studijoje apžvelgiama naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istorija. Autorius teigia, kad žvalgų darbo organizavime per daugybę metų įvyko didžiulis pokytis nuo visiško slaptumo iki darbo „rampų šviesoje“ ir nuo siauro funkcinio pavaldumo XIX a. imperijai iki „hibridinio“ savarankiškumo šiuolaikinėje demokratijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje žvalgybos tarnybos ir jų formuojama žvalgybos kultūra išryškinama kaip reikšmingas ir funkcionalus Vakarų demokratijos dėmuo. Studijoje stengtasi parodyti žvalgybos tarnybų veikimą demokratinių struktūrų viduje, apčiuopti daugeliui Vakarų valstybių būdingus žvalgybos tarnybų raidos, augimo, tapatybės ir tikslo radimo, savotiško demokratinio „įsitinklinimo“ procesus. Studijos pirmoje dalyje pateikiama Vakarų žvalgybos tarnybų istorijos sintezė nuo XIX a. iki šių dienų, daug dėmesio skiriant žvalgybos tarnybų vietai bendroje valstybės institucijų sistemoje, Rytų ir Vakarų žvalgybų skirtumams, žvalgybos ir partizaninio karo sąsajoms. Antroje dalyje siekiama parodyti žvalgybos tarnybų „vidų“ – apžvelgiama žvalgo veikla, ugdymas ir kultūra, žvalgo tipai ir mitai.

Bernardas Gailius (gim. 1981 m.) – istorikas ir rašytojas, akademinių studijų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, romanų „Kraujo kvapas“ ir „Agentė“ autorius. Istoriniuose tyrimuose ir romanuose daug dėmesio skyrė žvalgybos tarnybų veiklai, studijoje „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ pabrėžė žvalgybos ir žvalgo mito reikšmę šiuolaikinei Vakarų kultūrai. „Žvalgyba Vakaruose“ pratęsia šios sąsajos svarstymą.

Glesum – stipri ir tvirta moteris, motina. Ji aistringa ir tvirtos valios, puikiai žino, ką gali ji pati ir supranta, kada reikia atsiduoti į likimo rankas.

Pasakojimas apie II amžiuje aisčių žemėse gyvenusią gentį. Labiau nei istorinio tikslumo romane siekiama emocinio, vaizduotės jautrumo. Genties vadas Gondas įsimyli ir pagrobia žavią rudaakę merginą, kurią pats pavadina Glesum (lot. gintaras). Jis turi žmoną Seliją, taigi jausmų trikampis neišvengiamas.

Romane „Glesum“ panaudota užburianti septynetų magija. Visas pasakojimas suskirstytas į septynis skyrius, kurie pavadinti Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždžių pavadinimais. Visuose skyriuose išskiriami dar septyni poskyriai, kurie atspindi to meto visuomenės sanklodą ir buitišku, ir itin menišku būdu. Istorija pasakojama pasitelkus sniego, vandens, kraujo, rūko, midaus, ašarų ir pieno elementus. Aisčiai vaizduojami kaip gamtai paklusnūs ir ją pažįstantys žmonės, jie vadovaujasi žvaigždėmis, įsiklauso tiek į savo pačių kūnus, tiek į aplinką.

Rasa Aškinytė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, „Metų knygos 2014“ laureatė, pelniusi apdovanojimą už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.