Aukso žuvys

BŪTYBĖS, PADARAI IR VIRSMAI – šio žiemos žurnalo numerio tema.

Pažįstame senąsias Vilniaus būtybes, bet iš kur randasi naujos?

Vilniaus dailės akademijos studentės Ugnės Bungaitės animuotas tarmės padaras skatina klausti: galbūt šiuolaikiniame mieste klaidžioja ir mūsų vidiniai padarai?

Geležinio Vilko gatvėje nuo tilto atramos žiūri skvarbios Atlantidos akys. Pasukime į Verkių gatvę: sakoma, kad ten, palei Nerį, erelio lizde kunigaikštis Gediminas rado kūdikį. Šis užaugęs tapo žyniu Lizdeika. O ar žinote, kur netoli Katedros snaudžia trys barzdoti akmeniniai senoliai ir kokie jų vardai?

Bernardinų bažnyčios palėpėje apgyvendinusi skaitmeninę instaliaciją „Vandenynas“ menininkė Akvilė Anglickaitė svarsto apie bazilisko išskirtinumą. O mums dar labai įdomūs halemonai, kuriuos sutikome Halės turguje. Kaip ir katiną Vincą.

Suskaičiavome garsiausius Vilniaus vaiduoklius ir pabaisas. Pasirodo, šiurpus mena net Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras Antakalnyje. O štai Žvėryne daugybė gatvių pavadinta gyvūnų vardais, ten medinukų laiptinėse posėdžiauja laumės ir fėjos.

Ar turite užšalusios Neries nuotrauką? Jeigu taip, ji gali įkvėpti parašyti apie gyvenimą prie upės su ledo žvėrimis

Jeigu užsimanysite virsmo, susiraskite kavinę, kur yra ceremoninės kakavos. Gal net pastebėsite angelus. Nors... miestas ir taip jų pilnas, o vieną senamiesčio fasadą net puošia Amūras. Yra senamiestyje ir nemylimų būtybių – tarakonų. O gal jūsų knygose gyvena mieli skorpionai?

Tikriausiai jau girdėjote legendą apie linksmą padarėlį – Neakivaizdinuką. Žurnale rasite jo pirmąją užduotį vaikams.

Eime, paieškokime kartu senų ir naujų miesto būtybių!

„Roma pilna atradimų. Jie padeda lopyti žinojimo spragas, kursto vaizduotę, žadina kūrybingumą, tiesiog džiugina. Jais norisi dalytis“, – sako knygos autorės Giedrė Jankevičiūtė ir Julija Reklaitė, praleidusios šiame mieste ne vienerius metus.

„Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ – tai pokalbiai su šiame mieste gyvenančiais, jį gerai pažįstančiais kultūros žmonėmis, kuriuose nušviečiamos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas. Dingęs ir esamas šio miesto pasaulis, jo dvasia ir regimybė. Visuose šiuose „pasivaikščiojimuose“ skaitytoją – keliautoją lydi profesionalai – atskirų epochų dailės ir architektūros mylėtojai bei specialistai.

Tai įdomaus likimo kelionių dienoraštis – jo manuskriptas buvo išsklaidytas, kupiūruotas, laikytas pražuvusiu, nepilnai publikuotas Paryžiuje 1863 metais ir galiausiai surastas šiais laikais.

Dienoraščio autorius – kolekcininkas, archeologas, keliautojas, Biržų ordinatas, grafas Mykolas Tiškevičius. Savo kelionę po Egiptą ir Nubiją, trukusią nuo 1861 metų spalio iki 1862 metų vasario, jis aprašė greičiausiai jau grįžęs į Lietuvą. Gyvybingame, įvykiais ir potyriais žaižaruojančiame pasakojime fiksuojama visa grafo kelionės į Egiptą eiga ir jo atlikti kasinėjimai, kuriems buvo išrūpintas specialus leidimas. M. Tiškevičius kaip įtakingos aristokratų giminės atstovas Egipte sulaukė išskirtinio dėmesio – jo laivas pasitinkamas garbės salvėmis iš patrankų, aukščiausieji valdininkai ir užsienio konsulai jam siūlo paslaugas ir be perstojo kviečiasi pietų.

Turistas ir medžiotojas Tiškevičius netrukus atsiskleidžia kaip aistringas tyrinėtojas bei archeologas. Manoma, kad kolekcijoje, kurią grafas sukaupė Egipte, buvo apie 800 objektų, jos likučiai šiandien saugomi trijuose Lietuvos muziejuose. Taigi skaitytojas turi progą tapti Mykolo Tiškevičiaus kelionės ir nuotykių bendražygiu ir pasmalsauti, kaip per šimtmečius pasikeitė keliavimo sąlygos, papročiai ir žmonės.

Dienoraštį papildo įžanginis egiptologo A. Niwińskio tekstas, atveriantis detektyvinę paties manuskripto suradimo istoriją, bei istoriko ir knygos vertėjo Eligijaus Railos komentaras, supažindinantis su Tiškevičių gimine ir jų palikimu Lietuvai.

2010-ieji, Vaguras. Jauna moteris ilgisi šalies, kurioje niekada negyveno. Jos seneliai iš Farerų salų prieš pat okupaciją emigravo į Daniją, ir mirdami jie drauge su savimi į kapą nusineša didžiąją savo istorijos dalį. Anūkė keliauja į Farerų salas, kad susipažintų su gyvenimais, kurių iš tiesų niekada dorai nesuprato. Ar „namai“ – tik vieta, o gal ir kažkas daugiau?

Šis romanas – tai atmosferiškas ir poetiškas pasakojimas apie trijų šeimos kartų, atskirtų Atlanto vandenyno, praeitį ir dabartį, santykius, emigraciją ir bandymą įsišaknyti tarsi iš naujo. Meilės kupina kelionė po kraštovaizdį, kur virš kaimo spengia mėlynas kalnas, siaučia geležies skonio vėjas ir tvyro permirkęs, žalias rugpjūtis.

Siri Ranva Hjelm Jacobsen (gim. 1980) – fareriečių kilmės danų rašytoja ir vertėja, gyvenanti Kopenhagoje. Baigė literatūros studijas. Jos kūryboje svarbios tokios temos kaip gamtos ir žmogaus santykis, mitai ir transformacija, klimato kaita, laikas ir atmintis. Debiutavo 2016 m. romanu „Sala“ (Ø), jis buvo išverstas į keletą kalbų ir apdovanotas tarptautine „MarEtica“ premija.

„Keliautojai laiku“ – tai ES remiamas vertimų projektas, kuris vienija šiuolaikinių Europos rašytojų kūrinius, atveriančius netikėtą istorijos perspektyvą. Serijoje – vienuolika knygų, kurias skaitydami galėsite pakeliauti laiku – nuo tolimiausios praeities iki šių dienų.
Daugiau apie projektą www.keliautojailaiku.lt

Glesum – stipri ir tvirta moteris, motina. Ji aistringa ir tvirtos valios, puikiai žino, ką gali ji pati ir supranta, kada reikia atsiduoti į likimo rankas.

Pasakojimas apie II amžiuje aisčių žemėse gyvenusią gentį. Labiau nei istorinio tikslumo romane siekiama emocinio, vaizduotės jautrumo. Genties vadas Gondas įsimyli ir pagrobia žavią rudaakę merginą, kurią pats pavadina Glesum (lot. gintaras). Jis turi žmoną Seliją, taigi jausmų trikampis neišvengiamas.

Romane „Glesum“ panaudota užburianti septynetų magija. Visas pasakojimas suskirstytas į septynis skyrius, kurie pavadinti Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždžių pavadinimais. Visuose skyriuose išskiriami dar septyni poskyriai, kurie atspindi to meto visuomenės sanklodą ir buitišku, ir itin menišku būdu. Istorija pasakojama pasitelkus sniego, vandens, kraujo, rūko, midaus, ašarų ir pieno elementus. Aisčiai vaizduojami kaip gamtai paklusnūs ir ją pažįstantys žmonės, jie vadovaujasi žvaigždėmis, įsiklauso tiek į savo pačių kūnus, tiek į aplinką.

Rasa Aškinytė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, „Metų knygos 2014“ laureatė, pelniusi apdovanojimą už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

Ruduo – ryšiams kurti. Tokia yra pagrindinė „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalo rudens numerio žinutė.

Įkvėpk ir įsikvėpk istorijomis apie įvairią kasdienę komunikaciją mieste: kaip ryšius su ragautojais kuria „Michelin“ šefas Andrius Kubilius, o kaip – knygų restauratoriai universiteto kiemeliuose.

Tarp netikėčiausių Vilniaus pasakojimų – dieninių drugių ralis ir kovos tarp vampyrų Radvilų ir Goštautų. Apie pastarąsias „Vilniečio“ rubrikos pokalbyje su futuristu Adomu Rutkausku.

Rubrika „Vieta“ pakvies ištyrinėti Sarbievijaus kiemą, o „Vienos gatvės istorija“ – Petro Vileišio gatvę. „Rakursas“ paskatins kitu žvilgsniu pažiūrėti į Šeškinę. Pavyzdžiui, ar žinojai, kad čia gyveno tokios įžymybės kaip teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, baleto šokėjas Jonas Katakinas, aktorius ir režisierius Donatas Banionis, treneris Jonas Kazlauskas, dainininkai Algis Frankonis, Svaras iš grupės „G&G sindikatas“, Marijonas Mikutavičius?

Miesto renginių „Pulsas“ primins apie artėjančius „Vilniaus mechanizmus“ ir kitas patirtis tikriems miestinėtojams. Tad į rudenį – su naujausiomis istorijomis!

Odilė – paprasta vienuolikmetė mergaitė. Ir kas čia blogo, jei ji mėgsta viena vaikštinėti pelkynų pakraščiu vingiuojančiu senuoju keliu? Pasak miestelio gyventojų, ten vyksta visokios baisybės, bet Odilei šios kalbos sukelia tik juoką. Kad ir kiek kartų ten eita, nepavyko sutikti net nusususio vaiduoklio! Tačiau vieną dieną mergaitė randa paslaptingą skrynutę, nusprendžia ją atidaryti ir... stačia galva nugarma į pavojingą požemių pasaulį. Norėdama grįžti atgal į namus Odilė turės įveikti daugybę kliūčių ir panaikinti per amžius skrynelėje tūnojusį prakeiksmą.

Tai nuotykių ir magijos kupina istorija, jaudinanti, kelianti šiurpą ir priverčianti nusišypsoti.

„Pasakos – ne šilto pieno vonia, kurioje malonu vartytis. Pasakose nutinka blogų, baisių ir skausmingų dalykų“, – sako vaikų ir jaunesniųjų paauglių pamėgta rašytoja Neringa Vaitkutė. Puikiai žinomos ir įvairiomis premijomis įvertintos autorės knygos „Vaivorykščių arkos“, „Tamsos trilogija“ „Klampynių kronikos“ ir kitos. 2020 m. rašytojai skirta Vaikų literatūros premija.

XX a. vidurys, Lisabona. Dora Ruzariju, dar nė nesulaukusi keturiasdešimtmečio, tampa našle ir visa širdimi pasineria į gedulą. Naivoka, pasyvi moteris, dukters vadinama „žmogumi be amžiaus ir be vilties“, dienas leidžia penima kitų malone ir gailesčiu. Tačiau dešimt metų šventai saugojusi mirusio vyro atminimą, vieną dieną Dora sužino baisią paslaptį, kuri paradoksaliai pakreipia jos likimą.

Kelių kartų moteris vaizduojantis kūrinys atveria plačius socialinius, politinius ir tapatybės kontekstus, byloja apie nelengvas pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą.

„Tuščios spintos“ – melancholiškas, kartokas pasakojimas apie moteris, jų tarpusavio santykius, vienatvės ir vidinės tuštumos persmelktus gyvenimus.

Maria Judite de Carvalho (1921–1998), „kuklioji portugalų literatūros gėlė“, šiandien pristatoma kaip „vienas įdomiųjų XX amžiaus Europos literatūros balsų“. Lisabonoje gimusi rašytoja ir dailininkė Salazaro diktatūros metais gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje, bičiuliavosi su Albert’u Camus, Simone de Beauvoir ir kitais to meto intelektualais. Nors paveikta prancūzų egzistencializmo ir „naujojo“ romano, autorės kūryba, bylojanti apie vienatvę didmiestyje, beveidėje kasdienybėje slypintį nerimą ir neviltį, išliko savita. Gana glaustuose tekstuose sumaniai kaitaliojama pasakojimo perspektyva, o dramatizmą atmiešia ironija ar net groteskas. Romanas „Tuščios spintos“ (Os armários vazios, 1966) vadinamas portugalų literatūros atgimimo, atsinaujinimo viršūne.

Nobelio premijos laureato knyga

Mylimieji Alida ir Aslė atvyksta į Bjorgviną ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Nors Alida laukiasi ir po ilgos kelionės yra išsekusi, niekas nenori suteikti porai pastogės. Tamsų vakarą lietui lyjant vaikščiodami iš vienų namų į kitus, jie patiria žmonių abejingumą ir vis didėjantį nerimą. Vienintelė paguoda – prisiminimai apie būtus laikus, kai susipažino ir iškart suprato, kad yra skirti vienas kitam. Koks likimas jų laukia tarp nesvetingo miesto sienų? Tris istorijas surišantis pasakojimas panardina skaitytoją į meditatyvią keistų įvykių ir grįžtamojo laiko tėkmę, kurioje ryškiausiai aidi nusikaltimo ir bausmės tema.

Norvegų rašytojas Jonas Fossė (g. 1959) debiutavo 1983 m. romanu „Raudona, juoda“. Nuo tada rašė įvairių žanrų tekstus: romanus, dramaturgiją, poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir knygas vaikams. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, o pjesės visame pasaulyje pastatytos per tūkstantį kartų. Fossė apdovanotas galybe premijų ir gimtojoje šalyje, ir užsienyje, iš kurių reikšmingiausia – 2023 m. skirta Nobelio literatūros premija. Lietuviškai publikuota trumposios prozos knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (2020) ir pasakojimas „Baltybė“ (2024).

„Trilogiją“ sudaro trys pasakojimai apie Alidą ir Aslę, kurie iš pradžių Norvegijoje buvo išleisti atskiromis knygomis: „Nakvišų klajonės“ (2007), „Ulavo regėjimai“ (2012) ir „Prievakario nuovargis“ (2014).

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

Šio numerio tema – miesto kvapai, sužadinantys ir kitas jusles. Renkame kvapų kolekciją ir piknikaujame Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose po alyvomis – jos mieste auga nuo XVIII amžiaus. Keliaujame žemyn Dominikonų gatve, iš bažnyčių padvelkia smilkalais, senais rūsiais. Vinguriuoja kepsnių dūmelis iš Senatorių pasažo kavinių. Gaivus vėjas pro atvertus langus, gūselis XVI–XVII amžiaus Vilniaus dvoko.

Paskui nosis mus veda į Pilies gatvę – čia prieš šimtą metų maišėsi kvapai iš paryžiečio Aubry kirpyklos, Segalio vaistinės, kepyklų. Dabar mieste kybo sintetinių ambrų ir baltųjų muskusų debesis. Ir siūbteli motociklo mėlyno dūmo kvapas!

Tyrinėjame ir Vilniaus dvokulio topografiją: XIX amžiuje pro garbingus rūmus Pylimo, Trakų, Klaipėdos ir kitomis gatvėmis sruveno upelis Kačerga, atstojęs miestiečiams nuotekų kanalą. O kur dar praeiviai, alpstantys po asenizatorių gurguolės ratais! Jau geriau Šnipiškių kvapų kalvarijos – batų taisyklos klijų garas, vežiojamieji žvėrynai ir arbūzai.

Biomedžiagų bibliotekoje „Sodas 2123“ erdvėje liečiame medžiagas, iš kurių sukurti dizaino objektai gali kvepėti bičių vašku, sakais ar kava. Industriniame Vilkpėdės rajone randame „Desertų klubą“ ir svarstome, ar vilnietiška spurga taptų tarptautiniu desertu.

Atokvėpio ieškome buvusiuose miesto soduose. O kuo kvepia Vilniaus muziejaus saugykla? Cinamonine kramtomąja guma ir Kernagio kvepalais! Valstybinio Vilniaus mažojo teatro koridoriuose, sako aktorė Eglė Gabrėnaitė, galite akimirką užuosti baltų marškinių gaivą.

Žydinčios slyvos, traukinių dūmai, šuns kailis lietuje, sausa biurų vėsa, kruasanai, ant asfalto suminta braškė, upės drėgmė – kurį Vilniaus kvapo buteliuką rinksitės šiandien?