Baltos lankos

Tai lietuviškų dainelių rinkinys, kurį sudaro šaltuoju metų laiku – nuo advento, Kalėdų laikotarpio iki Užgavėnių šventės – skambėdavusios liaudies dainos. Jose apdainuojamos kasdienės situacijos, daug dėmesio skiriama visada arti žmogaus buvusiems gyvuliams, paukščiams, medžiams.

„Tai raibumai genelio“, „Už girių girių“ ir „Sodai, sodai, leliumoj“ dainuojamos advento, kalėdiniu laikotarpiu, o „Čiuž čiužela“ ir „O tai arklys“ – per Užgavėnes. Melodijos ir aranžuotės paprastos, kad dainuoti kartu būtų lengva ir mažiau patyrusiems dainininkams.

Knygelės lapai kartoniniai, todėl vartyti, tyrinėti ir klausytis tinkami net patiems mažiausiems skaitytojams.

Dainas atlieka:
Kotryna Stasikėlė
Vytautas Leistrumas
Jonas Šarkus
Sergejus Ivanovas

„Tu geras žmogus. Ši savybė, kurią tu laikai yda, ir yra priežastis, dėl kurios pradedu tave įsimylėti.“

Netikėtai mirus tėčiui, Leiken gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai. Ji, mama ir mažasis broliukas turi palikti vienintelius kada pažinotus namus Teksase ir kraustytis į šaltą ir nesvetingą Mičiganą. Leiken tikra, kad naujoji vieta jai nepatiks, tačiau kas gi daugiau, jei ne ji, padės atsitiesti savo gedinčiai šeimai. Iš pirmo žvilgsnio tvirta ir ryžtinga, viduje Leiken po truputį byra į šipulius.

Bet tada ji sutinka Vilį. Žavingas dvidešimt vienų kaimynas išsyk patraukia merginos dėmesį: rūpestingas, šmaikštus, visiškai kitoks nei anksčiau sutikti vaikinai. Jau po pirmojo pasimatymo slemo klube Leiken ir Vilis supranta, kad juos sieja kažkas ypatinga, kažkas, ką sunku įvardyti paprastais žodžiais. Tačiau staiga įsižiebusiai meilei dėl netikėtų aplinkybių lemta staiga ir nutrūkti.

Leiken ir Viliui reikės rasti būdą, kaip įveikti užgriuvusius sunkumus arba... teks išmokti gyventi vienam be kito amžinai.

„Unikalus, daugiau tokių romanų nerasite... Tiesiog eikit ir skaitykit.“
Tammara Webber, „The New York Times“ bestselerių autorė

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Debiutinis Colleen Hoover romanas „Slemas“ lietuviškai pirmąsyk pasirodė 2013 metais („Alma littera“). Nors skirtas jaunimui, neabejotinai sudomins visus autorės gerbėjus ir gerbėjas savo gvildenamomis temomis: gyvenimo ir mirties, meilės ir gedulo, atsakomybės ir širdį draskančių pasirinkimų.

Ar prisimeni Domą ir Tomą? Miestamiesčio mokyklos 4b klasės mokinius? Pačius kiečiausius detektyvus pasaulyje? Jų nuotykiai tęsiasi! Šįkart Domas ir Tomas vyksta į ekskursiją. Ir visai ne į kokį nuobodų muziejų, o į pačią smagiausią vietelę pasaulyje. Ir ne šiaip kokiu kledaru, o naujutėlaičiu mokyklos autobusu BRUM ČIANG DRAGON 2381!

Deja, ne visi mano, kad ši kelionė – puiki mintis. Kas tie paslaptingi niekšai, visaip mėginantys sužlugdyti ekskursiją? Ir kokia jiems iš to nauda? Domas ir Tomas suburia komandą, pavadinimu „Komanda“, ir griebiasi naujos bylos. Ar jiems pavyks išgliaudyti šį kietą riešutėlį? Klausyk ir sužinosi.

Įspėjimas! Prilaikyk pilvą, kad neplyštų iš juoko!

Tomas Dirgėla - jaunas vaikų rašytojas, užaugęs Palangoje ir pradėjęs kurti jau pradinėse klasėse. Tomo nuomone, pasaulį nuo liūdesio gali išgelbėti tik vaikai ir juokas. Tad jauniesiems skaitytojams jis dovanoja antrą serijos „Domas ir Tomas“ knygą. Pirmoji šios serijos knyga „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ 2017 m. pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Antrąją premiją už geriausią metų knygą vaikams.

„…perskaitę iki galo šį absurdišką epą prakeiks mane už sugaištą laiką bet neįstengs paneigti kad negalėjo mesti šalin nes tarp mano kvailų meilės ir mirties širdgėlų atrado daugybę to ką išgyveno patys taip pat ir moterys.“

 „Pusseserės“ – sapniška ir šiurpi istorija apie moteris iš žemesnės vidurinės klasės šeimos XX a. penktojo dešimtmečio La Platos mieste, Argentinoje. Sykiu – tai jaunos menininkės, turinčios kognityvinių sunkumų, brandos istorija. Šioje šeimoje vyrų nėra, o kai jie pasirodo, elgiasi negailestingai. Kenčiančios romano moterys susiduria su seksualine prievarta, skurdu, abortais, mirtimi ir kartu su menu, kaip vienintele išsigelbėjimo galimybe.

Kūrinio pasakotoja Juna – naivi, trapios sąmonės dailininkė, pasaulį matanti savitai. Ji rašo radikaliai atvirai, beveik be skyrybos ženklų, nes Juną jie „vargina“, o menkavertiškumo jausmą bando įveikti ieškodama naujų žodžių žodyne. Ir vis dėlto savo šiurkščiu, netobulu, bet galingu monologu ji pataiko tiesiai skaitytojams į širdį. 

Aurora Venturini sukūrė groteskišką autobiografinį romaną, kuriame juodasis humoras persipina su nuoširdumu, o neįsisąmoninta moterų kančia – su beatodairiškomis išsigelbėjimo paieškomis. Tai provokuojanti, nepatogi, jaudinanti literatūra, peržengianti normas ir išryškinanti tai, kas dažniausiai nutylima. Kaip kubistinis paveikslas, siekiantis praplėsti žmogaus suvokimo ribas.

„Pusseserės“ – tai aš, [...] tai mano šeima. Nebuvome kaip visi. Mano namuose visos seserys turėjo psichikos negalios požymių... Šios knygos turėjau savyje tiek daug, kad ją parašiau per du mėnesius.“

Aurora Venturini, autorė

„Venturini rašo tokią prozą, kuri meta iššūkį visiems literatūrinės kalbos kanonams.“

Alan Pauls, „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narys

„Prilygsta siurrealistinei Leonoros Carrington literatūrai.“

Catherine Taylor, rašytoja ir literatūros kritikė

„Baigusi skaityti romaną, [...] jaučiausi apstulbusi, suglumusi ir sužavėta. Ar tas romanas išties puikus? Ar tik drąsus tekstas, skandalinga smurto tema, suvokimas, kad dar nieko panašaus nebuvo išleista, ar nežinia iš kur sklindantis balsas? [...] Jeigu žiuri gebės įvertinti šios istorijos ir teksto radikalumą, knyga gali tapti laimėtoja. Ir ji ja tapo.“

Mariana Enriquez, rašytoja ir patariančioji „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narė

„Per meną „Pusseserės“ savo veikėjoms suteikia tokią pat stebinančią laisvę, kokią sau suteikia ir Venturini.“

Lily Meyer, literatūros kritikė

„Menininkės jaunų dienų portretas Davido Lyncho stiliumi.“

Cory Oldweiler, rašytojas

Aurora Venturini (1922–2015) – argentiniečių rašytoja ir psichologė, daugiau kaip 30 kūrinių autorė. Juose karštligiškai nagrinėjo šeimos temą. A. Venturini buvo 85-eri, kai už „Pusseseres“ 2007-aisiais laimėjo dienraščio „Página/12“ įsteigtą Naujojo romano premiją ir sulaukė didelio pripažinimo Argentinoje ir už jos ribų. Dabar ji laikoma svarbia Lotynų Amerikos rašytoja, o „Pusseserės“ jau išleistos daugiau kaip 20 šalių.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Manai, kad esi saugi... Bet ar tikrai?

Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis – neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.

Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška...
Ir tai dar ne pabaiga.

Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...

Italų kilmės rašytojas Chris Carter (Krisas Karteris) gimė Brazilijoje, Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. Dabar jis gyvena Londone, JK.

Lauke, pievoje, parke, miške, paežerėje ar net po žeme gyvena daugybė įvairiausių žvėrelių, paukščių ir vabalėlių. Kartais mes juos pastebime, bet dažniau – ne. Visi užsiėmę savais reikalais: džiaugiasi ir liūdi, serga, rūpinasi vieni kitais, pykstasi ir taikosi, mėgsta pasmaližiauti, augina vaikelius, toli iškeliauja ir vėl grįžta. Ir mėgsta pasilinksminti – visai kaip žmonės.

• Dainuodami apie gyvūnus, vaikai daug apie juos sužinos: kaip kuris atrodo, kaip elgiasi ir ką mėgsta.
• Dainelių melodijos paprastos, nesunkiai išmokstamos.

Dainuoja:
Vytautas Leistrumas
Jurgis Marčėnas
Kotryna Stasikėlė

„Vėl pažvelgė į knygą. <...> Ribos tarp gėrio ir blogio visada būdavo aiškios, jokių dviprasmybių. Veikėjai arba geri, arba blogi. Niekas nebūdavo ir toks, ir toks. Visai ne taip, kaip tikrovėje.“

1944-ieji, Prancūzija. Dordonės upės slėnyje, sename akmeniniame name gražaus kaimelio pakraštyje trys seserys laukia karo pabaigos. Vyriausioji Elena stengiasi iš visų jėgų apsaugoti savo šeimą net ir tada, kai nacių okupacija tampa vis grėsmingesnė. Eliza – maištininkė, pasiryžusi bet kokia kaina padėti pasipriešinimo judėjimui. O amžina svajotoja Florensija trokšta, kad Prancūzija būtų laisva.

Vieną tamsią naktį sąjungininkai paprašo seserų pagalbos. Elena supranta, kad nebegali likti nuošalyje. Tačiau jų mįslingos praeities paslaptys grasina sugriauti viską, kas seserims brangiausia...

„Jaudina ir įkvepia. Įspūdingas, turtingos vaizduotės romanas apie drąsą, meilę ir išbandymų purtomą ištikimybę šeimai.“

Rachel Rhys, rašytoja

„Išskirtinė, puikiai parašyta. Čia ne tik kraują stingdantys karo siaubai, bet ir gausu drąsos, meilės ir pasiaukojimo.“

Kate Furnivall, rašytoja

„Vaizdinga, intriguojanti, ryški, šilta – įtrauks ir nepaleis.“

Tracy Rees, romanų „Smėlio laikrodis“ ir „Eimė Snou“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) – populiari britų rašytoja. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo aukle didikų šeimoje, o rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „The Sunday Times“ bestseleriais.  Romanas „Karo dukterys“ – pirmoji epiškos šeimos sagos apie Bodenų seseris dalis.

Pasaulyje parduota daugiau nei 14 milijonų egzempliorių!

„Tavo gyvenimas yra ne tai, ką kažkas tau duoda, o tai, ką pasirenki pats, ir būtent tu priimi savo gyvenimo sprendimus.“

Ar galima pasirinkti būti laimingam? Kur slypi toji jėga, leidžianti mums keistis ir atrasti pilnatvę? Kaip galime nesibaimindami numoti ranka į kitų primestą nuomonę ir būti tuo, kuo norime būti?

Remdamiesi austrų gydytojo ir vieno svarbiausių XIX amžiaus psichologų Alfredo Adlerio mokymais, Ichiro Kishimi ir Fumitake Koga pateikia aiškų ir paprastą atsakymą: mes patys esame savo likimo kalviai.

Per išmintingo filosofo ir visa paneigti siekiančio jaunuolio dialogą autoriai ne tik perteikia svarbias psichologines ir filosofines sampratas, bet ir stulbinamai paprastai skatina išlaisvinti mintis ir atsikratyti praeities pančių, suteikia drąsos, įgalina keistis bei moko įveikti visus aplinkinių ar mūsų pačių susikuriamus ir prisiimamus suvaržymus. Kad laimė išties būtų pasiekiama mūsų pačių rankomis.

„Argumentuota ir tikslinga, padeda suvokti, ką ir kodėl darome gyvenime.“
The Emerald Street

„Išdrįsk“ lengvai įveiksite per vieną dieną, bet mintys, kurias ši knyga sukels, dar ilgai aidės jūsų galvoje. Tai pati neįprasčiausia <...>, bet ir pati vertingiausia savigalbos knyga, kokią tik perskaitysite per visus metus.“
The Culture Trip

„Kaip Marie Kondo, tik jūsų mintims.“
Hello Giggles

Ichiro Kishimi (gim. 1956) gyvena Kiote, Japonijoje. Filosofu norėjo būti dar mokydamasis mokykloje. Nuo 1989 metų, studijuodamas klasikinę Vakarų filosofiją ir specializuodamasis Platono filosofijos srityje, ėmė tyrinėti Adlerio psichologiją. Šia tema jis rašo, skaito paskaitas ir, būdamas Japonijos Adlerio psichologijos draugijos pripažintas konsultantas, konsultuoja jaunuolius psichiatrijos klinikose.

Fumitake Koga (gim. 1973) – ne vieną apdovanojimą pelnęs knygų autorius. Išleido nemažai bestseleriais tapusių knygų apie verslą. Su Adlerio psichologija susidūrė artėjant savo trisdešimtmečiui ir buvo labai paveiktas tradicinį mąstymą laužančių idėjų. Vėliau Koga daugybę kartų Kiote aplankė Ichiro Kishimi, iš jo daug sužinojo apie Adlerio psichologiją ir išdėliojo savo užrašus klasikiniu graikų filosofijos dialogo metodu, pasitelktu ir šioje knygoje.

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – tamsi giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas juodžiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.

„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“

Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“

New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“

Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“

Guardian

„Ši šiuolaikinė literatūros klasika – meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“ 

Brigid Delaney

Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) gyvena Niujorke. 

Autorės debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womenʼs Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes. Naujausias autorės romanas – „Į rojų“ („Baltos lankos“, 2025).

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė

„Man Booker Prize“ 2015 nominantė

„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Womenʼs Fiction“ 2016 nominantė

„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė

„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų

„New York Times“ viena geriausių metų knygų

„Guardian“ viena geriausių metų knygų

„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų

„Washington Post“ viena geriausių metų knygų

„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų

„Gyvenimas pasikeičia greitai.
Gyvenimas pasikeičia per akimirką.
Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia.“

2003-iaisiais, per Kalėdas, Joan Didion su vyru Johnu Gregory Dunne'u sužino, kad jų vienturtę dukrą Quintaną po plaučių uždegimo ištiko sepsinis šokas ir dabar ji prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po kelių dienų – Naujųjų Metų išvakarėse – Johnas staiga miršta nuo širdies smūgio.

„Maginio mąstymo metai“ – tai J. Didion bandymas suvokti pirmuosius metus po staigios netekties, „savaites, paskui mėnesius, sugriovusius bet kokius išankstinius įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko arba nesusitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi...“ Atsiminimai stulbina nuoširdumu, atskleidžia asmenišką, tačiau sykiu universalią bendro gyvenimo ir netekties patirtį.


„Nepaprastos literatūrinės drąsos kūrinys – minties aiškumu garsėjanti rašytoja leidžia mums stebėti, kaip sielvartas aptemdo protą… Ji grįžta į praeitį, kad atskleistų savo unikalios santuokos portretą… J. Didion rodo mums, ko neteko.“
Time


Joan Didion (Džoun Didijon, 1934-2021) – viena garsiausių amerikiečių rašytojų, memuaristė, eseistė, romanistė. 2005 m. pasirodžiusi knyga „Maginio mąstymo metai“, laikoma jos magnum opus, pelnė prestižinį „National Book Award“. 2013 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno ir humanitarikos medaliu už viso gyvenimo pasiekimus ir išskirtinį indėlį į amerikiečių literatūrą. J. Didion apie savo kūrybą yra sakiusi: „Rašau tik tam, kad sužinočiau, ką galvoju, į ką žiūriu, ką matau ir ką visa tai reiškia.“