Baltos lankos

Architektas Randolfas Tyfentaleris, su šeima persikraustęs į naują gražų butą prestižiniame Berlyno rajone, netrukus susipažįsta su keistoku, bet draugišku kaimynu Dyteriu Tiberijum, kuris gyvena bute pusrūsyje. Tačiau laikui bėgant naujasis kaimynas ima elgtis vis įtartiniau: Tyfentalerio žmonai palieka meilės laiškus ir eilėraščius, šnipinėja, galiausiai apkaltina šeimą seksualiniu vaikų tvirkinimu.

Virš Tyfentalerio šeimos lyg tamsus debesis susikaupia grėsmės, baimės ir paranojos atmosfera, tačiau jokių teisinių priemonių jie imtis negali, nes jokių teisinių priemonių tiesiog nėra – pagal įstatymus leistinos ribos Tiberijus neperžengia. Baimė virsta neviltimi, neviltis panika, o panika veda beprotybės link. Rodos, jokios išeities nėra. Iki tos akimirkos, kai užsuka pasisvečiuoti Tyfentalerio tėvas, išgeria puodelį kavos, pasiima ginklą ir nusileidęs į pusrūsį Tiberijų nušauna.

„Baimė“ nagrinėja pamatines šiuolaikinės visuomenės temas, tokias kaip smurtas, įstatymų galia, meilė artimui, ir iškelia vieną iš svarbiausių klausimų: kiek toli galima žengti, stengiantis apsaugoti tau brangius žmones?

„Baimė“ keičia mūsų moralės normas, priverčia pateisinti smurtą iš keršto ir taip mus padaro žmogžudystės bendrininkais. Ar mes norime, kad auka išgyventų? Ne.“
Herman Koch

„Romane meistriškai sukurta paranojos ir prisiminimų atmosfera puikiai išnaudojama kiekvieno, auginančio vaikus, giliausioms baimėms kurstyti.“
Fiona Barton

„Trikdantis romanas… Autorius kuria įtampą, priversdamas skaitytoją nuolat svarstyti, kas iš tikrųjų lėmė Tiberijaus nužudymą <…> ir kaip elgtųsi kiekvienas iš mūsų, atsidūręs Tyfentalerio vietoje.“
Publishers Weekly

Dirk Kurbjuweit (Dirkas Kurbiuveitas, g. 1962) – Vokietijos rašytojas ir žurnalistas, savaitraščio „Der Spiegel“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Parašė septynis romanus, yra apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Pagal daugumą jo romanų Vokietijoje buvo sukurti filmai. Didžiausio pasisekimo visame pasaulyje sulaukęs romanas „Baimė“ kritikų lyginamas su Hermano Kocho „Vakariene“.

Džoselina Batler turi paslaptį. Kankinama praeities demonų, vos sulaukusi 18-kos, ji palieka Virdžinijos valstiją ir išvyksta gyventi į kitą Atlanto vandenyno krantą – Škotiją. Čia jaučiasi saugi nuo praeities ir nepageidaujamų klausimų. Nesileidžia į artimus romantinius santykius, neatvirauja draugams, nemezga jokių įpareigojančių ryšių. Su niekuo. Tačiau viskas pasikeičia tą dieną, kai Džosė nusprendžia persikelti į butą Dublino gatvėje.

Vykdama apžiūrėti naujosios vietos, Džosė susiduria su be galo patraukliu verslininku Breidenu Karmaiklu. Vienas jo intensyvus žvilgsnis kaipmat užvirina visą kūną: pasprukti nuo minčių apie jį tiesiog nebeįmanoma. Breidenas – pasitikintis savimi, įpratęs gauti bet ką, ko tik užsigeidžia, – išsyk pajunta trauką Džosei. Dabar jo tikslas – bet kokiais būdais įsitraukti dailių formų gražuolę į lovą. Pamatęs, kad lengva nebus, Džoselinai pasiūlo sandėrį. Aistringas romanas įgauna pagreitį, kiekvieno susitikimo karštis ima vesti iš proto, tačiau Breidenas kažkodėl pradeda klausinėti apie praeitį...

„Šioje knygoje yra visko... romantikos, neapsakomai gardžiai aprašytų aistrų, šeimos istorijų, draugystės, sudaužytų širdžių, ilgesio ir visad gelbstinčios vilties. O paskutiniai puslapiai tiesiog sukelia euforiją.“
Bookish Temptations

„Kiekvienas Džoselinos ir Breideno susitikimas užvirins jums kraują.“
Rainy Day Reads

Samatha Young (Samanta Jang, g. 1986) – neįtikėtinu greičiu į „New York Times“, „USA Today“ ir „Wall Street Journal“ aukštumas užkopusi autorė iš Škotijos. „Pavojingi žaidimai“ – pirmoji autorės knyga, skirta tik suaugusiesiems. Knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą ir buvo išleista daugiau nei 30 šalių, nominuota „Goodreads Choice Award 2012“ kaip geriausias metų meilės romanas.

194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime, o romanas „Maras“ laikomas vienu brandžiausių rašytojo kūrinių. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.

„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.

„Aukščiausios prabos literatūra.“
New York Times Book Review

„Kibirkščiuojantis pasakojimas... Toks sklandus – rodos, puslapiai patys veja vienas kitą.“
Observer

„Nedaugelio autorių mąstymas ir kalba taip įtraukia. Ši knyga yra nuostabiai sąmojinga, intelektuali ir jaudinanti.“
Independent on Sunday

„Autorius ne tik suteikia skaitytojams nepakartojamą pramogą, jis meistriškai analizuoja tiek tamsiuosius skausmo ir išdavystės klodus, tiek ant farso ribos balansuojančius meilės mechanizmus.“
New Yorker

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu Barneso kūrybos pavyzdžiu.

2018–ieji – jubiliejiniai Tėvo Stanislovo metai

…Gal aš turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą? Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms, ir žmogui – nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau kapucinų vienuolio Tėvo Chrizostomo autobiografją, jo pamokymus.
Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei aš gausiu dangų, jį gausiu už tai, kad sėdėjau ir klausiau.
Pagalvojau, ir aš pamėginsiu. Yra teologijoje pastoralinė medicina, aš bandžiau jos paslaptis įsisavinti. Taip ir įėjau į tą „šnekėjimo teologiją”.

Tėvas Stanislovas

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ — tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

VIENUOLIKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.

Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.

Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

„Nesbø – viešpataujantis skandinaviškojo detektyvo karalius.“
The Guardian

„Kurdamas serijinių žudikų portretus, Nesbø neabejotinai naudojasi savo stebuklingo prisilietimo galia.“
The New York Times Book Review

„Šiame romane Nesbø Harį Hūlę vaizduoja kamuojamą širdį draskančių vidinių konfliktų – jis trokšta pamiršti visus praeities baisumus, tačiau žino, kad privalo juos prisiminti iki žiauriausių smulkmenų.“
Publishers Weekly

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
The New York Times

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego Senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“.


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Naujausias autoriaus romanas „Troškulys“, tik pasirodęs Europoje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes, o Norvegijoje pateko į leidybos istoriją kaip knyga, išleista didžiausiu, 300 000 egzempliorių, pirmuoju tiražu. „Troškulys“ paskelbtas geriausiu 2017 m. skandinaviškojo nuaro trileriu.

2011 m. pasirodė romano „Galvų medžiotojai“ ekranizacija. Netrukus didžiuosius ekranus pasieks romano „Sniego Senis“ ekranizacija, kurioje pagrindinį Hario Hūlės vaidmenį atlieka Michaelis Fassbenderis. Taip pat planuojama ekranizuoti romanus „Sūnus“ ir „Vidurnakčio saulė“.

Telefonuose buvo visas jų gyvenimas...

Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu.

Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Fransiske.

Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...

Ar galime tikėtis laimės, neišnarplioję praeities paslapčių? Ar gali vienas atsitiktinis susitikimas visiškai pakeisti mūsų gyvenimą? „Angelo kvietimas“ – tai du nepaprasti žmonių pasauliai dviejuose mažuose telefonuose.

Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 40 kalbų. Nuo 2011 m. Prancūzijoje G. Musso yra perkamiausias autorius. Knyga „Angelo kvietimas“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje.

„Istorija, kuri galėjo nutikti bet kuriam iš mūsų... Romantiškas juodos ir raudonos spalvos trileris.“
France Info