Baltos lankos

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie.
Iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, o Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar gyvas būdamas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.
Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jo durys buvo atvertos kiekvienam.
Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę. Gyvas krikščioniškumo liudijimas.

Paberžė – vieta, kur nesikryžiuoja dideli keliai.
Paberžė – vieta, kur į vieną nesuteka didelės upės.
Paberžė – vieta, kur susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas.
Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.

Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, kurios „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų, šioje esė ir fotografijų knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, ne tik atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

Ši knyga – papildytas ir atnaujintas 2012 m. išleistos „Norvegų kalbos gramatikos“ leidimas. Tai praktinė gramatika, skirta besimokantiems norvegų kalbos. Joje išsamiai aprašomos norvegų kalbos dalys, sakinio struktūra, tarimas, paaiškinama nemažai kalbos reiškinių, kurie nebūdingi lietuvių kalbai. Lietuviams sunkesni norvegų kalbos vartojimo atvejai aptariami atskiruose skyriuose. Knygoje gausu kalbos vartosenos pavyzdžių, gramatinių konstrukcijų iliustracijų. Kad skaitytojui būtų lengviau suprasti, visi pavyzdžiai išversti į lietuvių kalbą.

Dr. Aurelija Mickūnaitė Griškevičienė nuo 1997 m. dirba Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre, kur dėsto norvegų kalbą, bendrosios ir skandinavų kalbotyros disciplinas, yra „Norvegų-lietuvių kalbų žodyno“ vyriausioji redaktorė.

„Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos“ yra „Scandinavistica Vilnensis“ serijos dalis. Ją sudaro Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro parengtos ir aprobuotos mokymo priemonės (gramatikos, mokomieji žodynai, vadovėliai, tekstų antologijos).

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Knyga parengta pagal Lietuvos kultūros instituto 2018 m. išleistą anglišką knygos leidimą.

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Anglų slaugė Libė Rait paskiriama į mažytį kaimelį tirti, vietinių žodžiais tariant, medicinos anomalijos ar stebuklo. Žmonės kalba, kad vienuolikmetė Ana O'Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko kažkokios nematomos jėgos. Slaugės užduotis – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą.

Libė įsitikinusi, kad mergaitę ir jos šeimą valdo tamsybė ir prietarai, ir tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau?

Įkvėptas tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a., „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.

„Kibirkščiuojančios įtampos istorinis romanas apie galią naikinti.“
Stephen King

„Romane keliami itin drąsūs klausimai apie tai, kiek toli galima žengti, kad įrodytum savo tikėjimą.“
Publishers Weekly

„Pasakojimas, peržengiantis suvokimo ribas ir veriantis širdį.“
New York Times

Emma Donoghue (Ema Donohju, g. 1969 Dubline) – airių rašytoja. Kembridžo universitete įgijo daktaro laipsnį už disertaciją apie XVIII a. anglų grožinę literatūrą. Jos romanas „Stebuklas“ pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Kokių vėjų genamas Kanados ukrainietis, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys sumanytų grįžti į neramius laikus išgyvenančią Ukrainą ir ten pradėtų auginti kviečius?
Nikas Fosa – laisvos sielos ir aukštų idealų žmogus – jaučia ne tik nostalgiją žemei, kurioje gyveno ištisos Fosų giminės kartos, bet ir pareigą padaryti šalį šviesesnę. Tačiau įsikūręs susiduria su Ukrainoje klestinčia korupcija, banditų gaujomis, oligarchija ir įsišaknijusiomis nerašytomis taisyklėmis. Pasitelkęs į pagalbą ypatingosios paskirties milicijos dalinį, Nikas kartu su lietuviu ūkininku Algirdu bando pažaboti nusikaltėlius ir įsitraukia į sudėtingą kovą prieš visą kraštą apraizgiusį voratinklį. Vyrai valstybės būklę prilygina asmenybės raidai: jie atkakliai tiki, kad Ukraina gali išaugti iš posovietinės sumaišties kaip žmogus iš paauglystės ir sąmoningai kurti savo ateitį. Tik ar jų pasiryžimo pakaks nugalėti vis labiau supančias priešų pajėgas?

Šis įtempto siužeto romanas – tai pavojų kupina kelionė po pūliuojančią, bet bandančią išgyti šalį nuo tebemiegančio provincijos Maidano iki spalvingos Odesos ir kartu vidinė kelionė žmogaus, kuris žūtbūt siekia laisvės ir teisingumo.

„Šiame romane juntamas preciziškas Ramūno Bogdano jautrumas detalėms, kurios leidžia pajusti mūsų laikų Ukrainos kasdienybę ir buitį. O pagrindinė drama – skaidriai tvarkytis ketinančio vakariečio kaktomuša su agresyvia, korumpuota posovietine realybe – praplečia supratimą, kodėl šioje šalyje net kelis kartus kilo revoliucijos. Rekomenduoju!“
Edmundas Jakilaitis

Ramūnas Bogdanas (g. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajeve, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-tos kartos senojo čen stiliaus kovos meistrus. „Prie bedugnės“ – R. Bogdano debiutinis romanas ir pirma romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje, knyga.

Dar daugiau skie-me-nuo-tų pa-sa-kų!

Trečioji skiemenuotų pasakų dalis smalsius mažuosius skaitytojus supažindina su dar neregėtais veikėjais! Skruzdėlytė, padedama gerųjų vabalėlių, skuba namo iki saulė nusileis, Saulė ir Mėnulis rūpinasi dukrele Žeme, o trečias, jauniausias, brolis mandagumu ir gudrumu laimi princesės širdį ir karalystę.

Kad skaitytojų akelės nepavargtų nuo raidžių, smagius veikėjų nuotykius lydi žaismingos Marijos Smirnovaitės iliustracijos.

Ši paveikslėlių knyga skirta 4–7 metų vaikams, kurie nori pradėti skaityti patys. Pasakos knygelėje su-skie-me-nuo-tos, o kirčiuota raidė – paryškinta, kad mažiesiems būtų lengviau perskaityti ir tinkamai ištarti žodžius.

Populiarusis Amsterdamo meras Robertas Valteris pamatęs, kaip jo žmona linksmai šnekučiuojasi su vienu iš jo pavaduotojų per Naujųjų metų priėmimą, akimoju išsigąsta paties blogiausio. Nepaisydamas jųdviejų ilgos ir laimingos santuokos, Robertas įsitikinęs, kad Silvija jį apgaudinėja su puritoniškuoju pavaduotoju. Paskui, tarsi perkūnas iš giedro dangaus, Roberto 94 metų tėvas pasirodo ant rotušės laiptų ir reikalauja pasikalbėti: praneša, kad drauge su žmona nusprendė numirti. Tėvai nenorį apsunkinti sūnaus vis prastėjančia sveikata, tad kodėl gi jiems nepabaigus savo gyvenimo, kai tam toks tinkamas laikas.

Iš pažiūros tvirtai ant žemės stovintis Robertas Valteris palengva įsipainioja į savo paties baimes, įtarinėjimus ir vis stiprėjančią paranoją. O gal iš tiesų jis iš pirmo žvilgsnio geba pamatyti visa ko esmę?

„Hermanas Kochas sparčiai tampa vienu iš mano mėgstamiausių autorių. Trys jo romanai sudėti draugėn yra kaip žiauriai geras CD, kur kiekvienas gabalas spiria į subinę.“
Stephen King

„Autorius nuostabiai parodo, kaip galima regėti dalykus, kurių visiškai nėra, kaip vaizduotė gali pasiglemžti žmogų. „Griovys“ yra odė vaizduotei.“
Het Parool

„Kochas mėgsta rūko uždangas ir neaiškumą, kuriais nepakartojamai geba sukurti ir palaikyti įtampą.“
Close

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanais „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Romanas „Griovys“ – trečias autoriaus kūrinys lietuviškai. Pasakodamas klaidinančią ir nerimą keliančią istoriją, šiame romane autorius susitelkia į galios ir pavydo temas.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

„O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Tad Dievas yra tas, kuris visada atnaujina, nes Jis visuomet naujas: Dievas yra jaunas!“

„Seni svajokliai ir jauni pranašai – tai mūsų visuomenės, netekusios šaknų, išsigelbėjimas ir raktas į švelnumą, kuriam visi esame pašaukti.“

Liudydama Dievą, kuris yra ne tik Tėvas (ir Motina, kaip jau buvo pasakęs Jonas Paulius I), tačiau ir Sūnus, todėl – ir Brolis, popiežiaus Pranciškaus išlaisvinimo žinia perskrodžia dabartį ir nubrėžia ateitį, kad atnaujintų mūsų visuomenę. Šioje knygoje popiežius į dėmesio centrą iškelia jaunąsias kartas, ištraukia jas iš užribio, į kurį pernelyg ilgai buvo nustumtos, nurodo jas kaip pagrindines mūsų istorijos veikėjas. Nors šiais neramiais laikais jaunuomenė patiria atskirtį, iš tiesų jie – „drėbti iš to paties molio“ kaip ir Dievas, geriausios jų savybės – tai Jo savybės. Tik nutiesus tiltą tarp senolių ir jaunuolių, bus galima pasukti į švelnumą, kurio mums taip reikia.

Šiame drąsiame, intymiame ir atvirame pokalbyje su Thomas Leoncini Pranciškus kreipiasi ne tik į viso pasaulio jaunuolius, priklausančius ir nepriklausančius Bažnyčiai, tačiau ir į suaugusiuosius, dalyvaujančius juos ugdant. Su stiprybe, išmintimi ir aistra, įpindamas asmeninių prisiminimų, teologinių komentarų ir tikslių bei pranašiškų pastabų, neatsisakydamas nė vieno šių laikų iššūkio, popiežius žvelgia į didžiąsias šiandienos problemas - nuo pačių intymiausių temų iki viešosios sferos.