Baltos lankos

Vyrausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.

„Unikali ir įtraukianti istorija apie policijos detektyvo kovą už teisybę siaubingos nelaimės akivaizdoje.“
„The Martin Beck“ apdovanojimo komisija

„Nepriekaištingas, daugialypis ir kupinas įtampos pasakojimas.“
„Crime Time“

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.

Šnipų vadovas, perbėgėlis, dvigubas agentas - tai nepamirštama ir neišgalvota istorija žmogaus, kuris vadovavo Rusijos šnipinėjimo programai Jungtinėse Valstijose po Šaltojo karo.

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo pasaulio pertvarka. Viskas tartum pasikeitė. Tačiau vienas dalykas liko - šnipai.
Nuo 1995 m. iki 2000 m. aukščiausio rango Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojas, žinomas Draugo Ž. slapyvardžiu, asmeniškai vadovavo visoms slaptoms Rusijos žvalgybos operacijoms Niujorke, jam buvo tiesiogiai pavaldus kiekvienas Manhatane reziduojantis žvalgybos karininkas. Paprastai tariant, Jungtinėse Valstijose jis buvo kone svarbiausias šnipas - Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos labiausiai branginamų paslapčių saugotojas. Draugas Ž. žinojo ir užsienio diplomatų, kurie šnipinėja Rusijai Jungtinėse Tautose pavardes, ir JAV gyvenančio emigranto iš Rusijos, kuris rusų žvalgybai perdavė vogtus milijonų dolerių vertės medicininius tyrimus, tapatybę.
O 2000 m. Sergejus Tretjakovas - toks tikrasis Draugo Ž. vardas ir pavardė - perbėgo į JAV pusę. Ir tada paaiškėjo, kad jis turi dar vieną paslaptį. Neįtikėtina, bet pasirodė, kad mažiausiai trejus metus iki perbėgdamas S. Tretjakovas dirbo JAV žvalgybai ir šnipinėjo Rusiją. Nuo to laiko jis nedavė jokių interviu. FTB ir CŽV nesutiko atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus. S. Tretjakovas slapstėsi ir neatskleidė savo paslapčių.
Iki dabar...

Ši knyga apie tai, kaip KGB karininkų dinastijoje, siekiančioje Spalio revoliucijos laikus, išaugo vienas iš aukščiausio rango Rusijos operatyvininkų ir kaip, apimtas nepasitenkinimo dėl didėjančios korupcijos naujojoje Rusijoje, jis ryžosi žengti pavojingiausią žingsnį gyvenime.

Daugelis šnipų papasakojo savo istoriją. Bet nė viena nėra tokia stulbinanti.

Pete Early - buvęs The Washington Post reporteris, aštuonių įvariomis premijos apdovanotų knygų autorius. Kaip rašo žurnalas Washingtonian, Pete Early vienas iš nedaugelio žurnalistų, "kurie geba atpažinti naujas idėjas ir suteikti joms vertę".

Trumpas, taiklus ir žaibiškas trileris.

Ulavo meilė gali būti tokia pat stipri, kaip ir gebėjimas žudyti. Vis dėlto jis visada vienišas, nes jo profesija – baudėjas. Kai gyvenimui užsidirbi bausdamas, sunku su kuo nors užmegzti artimą ryšį. Tačiau, regis, pagaliau jis sutiko savo svajonių moterį. Tik yra dvi problemos: ji – jo boso žmona, o Ulavą ką tik nusamdė ją nužudyti.

Naujausias pasauliniu mastu pripažinto Hario Hūlės knygų ciklo autoriaus Jo Nesbø darbas – greito veiksmo, glaustas ir lyriškai tamsus trileris, kurio centre – rankas susitepęs, bet nuoširdus antiherojus, samdomas žudikas, ramiai besileidžiantis į meditacinius apmąstymus apie meilę ir mirtį.


„Neginčijamai skandinaviško trilerio karalius... Mums jau tapo įprasta, kad Nesbø trileriai didelės apimties, juose daug staigių siužeto vingių, žiaurios prievartos, o štai minimalistinis ir trumpas tarsi poezija Kraujas ant sniego – visiška priešingybė ankstesniems autoriaus romanams.<...>“
The Times


„Puikus romanas... Kraujas ant sniego turi vyriško romantizmo, kurį randame, pavyzdžiui, filmuose apie mafiją... Tai vienas iš „tų“ elementų, kurie šį romaną paverčia tikrai gera literatūra.“
Dagbladet (Norway)


„Kraujas ant sniego – asmeninis Nesbø „bulvarinis skaitalas“ dviem prasmėmis. Tai ir duoklė kietai sukaltam aštuntojo dešimtmečio pasakojimo stiliui, ir kartu paralelės su Quentino Tarantino filmais.<...>“
Dagsavisen (Norway)


„Gryna, kruvina, šalta, mistinė ir žavinti tamsuma.“
CrimeFictionLover

Trumpas, aštrus ir makabriškas trileris

Samdomas žudikas Ulfas bėga. Jo bosas, negailestingas ir nuožmus narkotikų magnatas Žvejys, už išdavystę baudžia mirtimi. Išsigelbėjimą Ulfas bando surasti Norvegijos šiaurės smaigaly – ten, kur saulė vasarą niekada nenusileidžia žemiau horizonto. Nors bet kokį tikėjimą vyras prarado seniai, jį priglaudžia vietinė religinė bendruomenė. Slėpdamasis medžiotojų trobelėje negyvenamoje plynaukštėje, Ulfas supranta, kad tik pamokslininko dukros Lėjos ir jos sūnaus Knuto dėka dar nesubyrėjo trapi riba tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau jų rūpestis Ulfo neapsaugo nuo beprotybės, besismelkiančios su vidurnakčio saulės sutemomis. Rodos, iš toli jau ataidi Žvejo smogikų žingsniai.


Naujausias pasauliniu mastu pripažinto Hario Hūlės knygų ciklo autoriaus Jo Nesbø kūrinys ir trilerio „Kraujas ant sniego“ tęsinys, kurį galima skaityti kaip atskirą knygą, – subtilus, tamsios nežinios ir stingdančios įtampos kupinas trileris apie samdomą žudiką, kurio širdis žvėriškoms kriminalinio pasaulio taisyklėms buvo per gera.


„Nepriekaištingo siužeto ir idealaus tempo knyga, dar ir sodriai juokinga bei mirtinai rimta.“
Publishers Weekly (US)

„Labai gerai parašyta... Meistriškas pasakojimas.“
NRK (Norway)

„Lingvistiniai fejerverkai pakylėja romaną. Šmaikštūs veikėjų portretai, nuostabūs peizažai... – užuomina, kad Nesbø mėgavosi kiekviena šios knygos rašymo akimirka.“
VG (Norway)

„Nesbø pasakojimas – elegantiškas ir stilingas. <...> Kaip ir kituose jo kūriniuose, nuotaika svyruoja: čia dar tik kelia virpulį, o štai jau audringa, čia švelni, vos trikdanti, o po akimirkos jau brutali.“
Ekstra Bladet (Denmark)

„Praryjamas vienu kartu <...>.“
The Independent (UK)

Kai gyvenimo rutiną sugriauna jausmų beprotybė

Siuzanai pirmąkart atėjus į Seržo namus Monmartre derinti jo sūnaus fortepijono, vyras jos nė nepastebi. Ji susituokusi, jis taip pat. Šešiasdešimtmetis Seržas turi viską: pelningą darbą, nuostabią žmoną ir du gražius vaikus. Tačiau vieną vakarą, kartu su žmona atklydęs į triukšmingą Paryžiaus barą, jis pamato vidury salės šokančią Siuzaną ir nebegali atitraukti nuo jos akių.

Seržas bando suprasti, kodėl jam staiga įsireikė Siuzanos, kuri visai ne jo skonio ir turbūt niekuo neypatinga. Kodėl jis kaip tik jai patikės savo vaikystės paslaptį, apie kurią niekam nepasakojo, paslaptį, kadaise iš pagrindų pakeitusią jo gyvenimą? Jųdviejų romanas tampa pražūtinga kančia ir sykiu išsigelbėjimu, kurio abu slapta troško ir ilgai ieškojo.

Knygos „Mes sukurti būti laimingi“ autorė, aprašydama užgimstančią herojų aistrą, giliai užslėptas tiesas ir kaltes, fatališkoje augančios teksto įtampos melodijoje ieškodama tikslios gaidos subtiliai atskleidžia lemtingus gyvenimo momentus.
Véronique Olmi (g. 1962), prancūzų dramaturgė ir prozininkė, gimė Nicoje, šiuo metu gyvena Paryžiuje. Už savo pjeses V. Olmi yra gavusi ne vieną apdovanojimą, o jos knygos pelnė tarptautinį pripažinimą.

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.
Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių–japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.

Ponas Kuzenas, keistuolis Statistikos agentūros darbuotojas, jaučia begalinę vienatvę Paryžiaus didmiestyje ir miršta iš meilės savo bendradarbei panelei Dreifus. Tik niekaip nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, nors ir yra įsitikinęs, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius būtina turėti ką nors mylimą. Išsiilgęs švelnumo, savo namuose jis priglaudžia smauglį ir pavadina jį Meilučiu. Bėda tik ta, kad vargu ar pasaulyje yra moteris, kuri sutiktų gyventi akis į akį su tokiu meilės įrodymu.

Šis stulbinantis humoristinis ir sykiu filosofinis pasakojimas apie žmogaus prigimtį – pirmas Romaino Gary romanas, pasirašytas Émile'io Ajaro slapyvardžiu. 1974 metais paskelbtas variantas neatitiko originalaus rankraščio: leidėjai, nežinoję, kas slepiasi už negirdėto slapyvardžio, be kita ko, smarkiai pakeitė knygos pabaigą. Naujesniame prancūziškame leidime, kaip ir šiame lietuviškame vertime, atsižvelgiant į kitados Romaino Gary pareikštą pageidavimą, atskirai išspausdinta ir originalioji, „ekologinė“ pabaiga.


„Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe. Man, reikia pasakyti, visada trūko rankų. Dvi rankos, manosios, – tai tuštuma. Reikėtų dviejų kitų, apsivijusių mane. Taip sakoma apie vitaminų stoką – be vitaminų kaip be rankų.“

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times


Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.


„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer


Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.