Baltos lankos

RYŠKUS PIRMASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS PASIRODYMAS.

Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė. Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.


„Parašyta su naujoko užsidegimu. Ši istorija persmelkta ne tik vietos, kurioje buvo rašoma, dvasios, bet ir mano paties gyvenimo. Visai neseniai skaitydamas romaną per radiją išsigandau, kiek daug klaidų kaip jaunas rašytojas padariau, tačiau mane apstulbino kūrinio šviežumas ir drąsa.“
Jo Nesbø

„Šikšnosparnis užpildo ankstyvąsias Hūlės istorijos spragas – tikriausiai daugumos jo gerbėjų neapleido klausimas, kaip jis tapo tokia iškankinta siela. Turėdamas neabejotiną gebėjimą užuosti mirtį, Hūlė žengia pirmuosius netvirtus žingsnius – eidamas šiuo keliu jis taps personažu, kuriam neatsispirs joks trilerių gerbėjas.“
Yorkshire Evening Post


Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Raudongurklė“ (norvegų k. pasirodė 2000 m.), „Nemezidė“ (norvegų k. pasirodė 2002 m.), „Pentagrama“ (norvegų k. pasirodė 2003 m.), „Gelbėtojas“ (norvegų k. pasirodė 2005 m.), „Sniego Senis“ (norvegų k. pasirodė 2007 m.), „Šarvuota širdis“ (norvegų k. pasirodė 2009 m.), „Vaiduoklis“ (norvegų k. pasirodė 2011 m.).

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.

ANTRASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Norvegijos ambasadorius Tailande randamas negyvas Bankoko viešnamy. Inspektorius Haris Hūlė išsiunčiamas iš Oslo pasirūpinti, kad skandalingo fakto aplinkybės neiškiltų aikštėn.

Tačiau atvykęs į įvykio vietą jis pamato, jog tai anaiptol ne atsitiktinė, įprasta žmogžudystė. Jos priežastys glūdi gerokai giliau, nei regi akis, ir veda kur kas toliau, nei apsilaupiusios viešnamio sienos. Kitaip tariant, Hūlė supranta, kad kiekvienam tarakonui, šmirinėjančiam viešbučio kambary, tenka šimtai kitų, besislepiančių už pastato sienų. Supamas niekad nenutylančio eismo triukšmo Hūlė klaidžioja Bankoko gatvėmis – mirga „go-go“ barai, mainosi šventyklos, svaigina opijaus rūsiai – ir stengiasi iš paskirų dalelių sulipdyti ambasadoriaus gyvenimo bei mirties istoriją. Nors niekas jo neprašė ir niekas to nenori – net pats Haris.

„Kūrinio pasaulis tamsus ir šaltas, kaip ir dera pagal šiaurietiškojo noir žanro taisykles – toks pats, kaip ir žmogaus širdis. Tačiau svarbiausia – magija, kurią Nesbø kuria, žaisdamas šiomis taisyklėmis…“

Chicago Tribune

„Autoriaus valia personažui atsidūrus visiškai ne norvegiškoje aplinkoje, pasirodo, kad vaizdingai perteikta slogi Bankoko ir Tailando nuotaika – tai natūrali Hario Hūlės būsena.“

The Independent

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Tarakonai – tai antrasis ryškus Hūlės pasirodymas, kurio istorija tęsiasi „Baltų lankų“ išleistuose kriminaliniuose romanuose „Šikšnosparnis“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego Senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“ ir naujausioje serijos knygoje „Peilis“.

Lietuvių liaudies pasakos atgimsta!

Pasakose „Dangus griūva“, „Žiogas ir skruzdėlė“, „Varna ir sūris“ naujomis spalvomis atgyja nepamirštami jų personažai – baikštusis katinėlis ir išmintingoji meška, darbščioji skruzdėlė ir lengvabūdis žiogas muzikantas, savimyla varna ir gudrioji lapė.

Ši paveikslėlių knyga skirta 4–7 metų vaikams, besimokantiems skaityti. Pasakos knygelėje su–skie–me–nuo–tos, kad vaikas, atpažindamas raides ir tardamas garsus, galėtų jas perskaityti pats.

Visa apgobė tamsumos ir jis tegalėjo girdėti alkanų musių zyzimą.

Varnų pašnekovui Krankui nugalėjus žiauriausią vorų užkalbėtoją Mezgėją, nuo Juodamūrio miesto nuslenka taip ilgai jį kausčiusios blogio jėgos.

Tačiau ši ramybė – tik tyla prieš audrą. Netrukus į miestą sugrįžta nedoroji Musių Močia. Kyla nauja nusikaltimų, korupcijos ir chaoso banga.

Krankas, pasitelkęs visą įmanomą drąsą ir kiekvieną jam likusį draugą, padedamas savo ištikimųjų varnų, privalo susigrumti su pavojingąja piktavale. Tačiau jis nė nenutuokia, kokios tamsios paslaptys, koks mirtinas pavojus jo tyko ir kad bet kuris iš draugų akimirksniu gali virsti išdaviku.

„Moteriai iš už ausies išniro mažas juodas vabzdys mirgančiais sparneliais. Ji nusišypsojo. Pastėrusiam Krankui beregint, vabzdys pabėgėjo tobulai glotnia žando oda ir įlindo į šnervę. Komisarė net nesusiraukė.“

Tai antroji trilogijos dalis. Skaitykite pirmąją – „Krankas. Varnų užkalbėtojas“.

„Romano herojai pasineria į sudėtingus ir painius širdies reikalus… Skaitydami šį intriguojantį pasakojimą pasijusite lyg slapta vartytumėte savo geriausios draugės dienoraštį.“
Redbook

Tesa – dviejų vaikų mama, garsaus plastikos chirurgo Niko Ruso žmona. Nepaisydama mamos perspėjimo, ji atsisakė karjeros, kad visą savo laiką galėtų skirti šeimai. Valerija – advokatė, vieniša mama, auginanti šešiametį Čarlį, kuris niekada nepažinojo savo tėvo. Abi moterys gyvena tame pačiame Bostono priemiesčio rajone, tačiau niekada nebuvo susitikusios.

Baisus nelaimingas atsitikimas suveda Valeriją ir Tesą netikėčiausiu būdu ir pakeičia jų gyvenimus. Susipynę moterų likimai ir skaudi išdavystė priverčia jas iš naujo pažvelgti į save, šeimą, meilę ir pasirinkti, už ką verta kovoti stipriausiai.

„The New York Times“ bestselerių autorė Emily Giffin (Emili Gifin, gim. 1972 m.) baigė Virdžinijos universiteto Teisės fakultetą. Kelerius metus dirbusi teisininke Manhatane, persikėlė gyventi į Londoną ir atsidėjo rašymui. Jos knygų išspausdinta daugiau nei vienuolika milijonų egzempliorių visame pasaulyje, o žurnalas „Vanity Fair“ rašytoją pavadino „šių dienų Jane Austin“.

Apsilankykite autorės svetainėje www.emilygiffin.com

„The New York Times“ bestseleris Nr. 1

Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?

Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.

„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times

Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.