Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

„Man svarbu, kad aplinkiniai žmonės, kolegos, matytų mane, o ne mano negalią.“


Beveik kas dešimtas žmogus Lietuvoje turi negalią, dar daugiau jų yra neuroskirtingi. Dažnai net neįsivaizduojame, kokių kliūčių žmonėms su negalia tenka įveikti, kad pavyktų ne tik pasinaudoti kasdienėmis – pavyzdžiui, banko ar poliklinikos – paslaugomis, bet ir tapti mūsų kolegomis. Ne visada susimąstome, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad kiekvieną dieną matomas bendradarbis ar bendradarbė gali turėti nematomą negalią, apie kurią nedrįsta prabilti.

Šioje knygoje susipažinsite su dvidešimčia žmonių, kurie turi skirtingų tipų negalią. Jie drąsiai, atvirai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip būti negaliai draugišku kolega ar kolege. Jų istorijas lydi organizacijos „SOPA“, jau dvidešimt metų padedančios žmonėms su negalia įsidarbinti, komandos įžvalgos, mokančios atliepti individualius žmonių su negalia poreikius profesinėje aplinkoje.

Knygoje taip pat pateikiami prasmingi pokalbiai apie negalios sampratą visuomenėje bei žmonių su negalia patirtį darbo rinkoje: su Jurgita Kupryte – „SOPA“ vadove, Vaida Kaikariene – „Rimi Baltic Group“ Lietuvos skyriaus personalo vadove, Simona Aginskaite – Lietuvos negalios organizacijų forumo Advokacijos ir komunikacijos projektų vadove, Karile Levickaite – organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktore.

Į negalią Lietuvoje dažnai dar žvelgiama per morališkai pasenusį, apdulkėjusį atskirties filtrą: „mes“ ir „jie“, „sveiki“ ir „nesveiki“. Knygos autorė Barbora Suisse nori parodyti skaitytojams ir skaitytojoms, kad „visi turime daugiau panašumų nei skirtumų. Juk, nepaisant mūsų negalių, visi esame tiesiog kolegos“.


Barbora Suisse – organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja, knygos „Autizmas – dalis manęs“ („Baltos lankos“, 2024) bendraautorė, Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė. Veda mokymus organizacijoms, padeda joms tapti draugiškoms autizmui ir negaliai.

BŪTYBĖS, PADARAI IR VIRSMAI – šio žiemos žurnalo numerio tema.

Pažįstame senąsias Vilniaus būtybes, bet iš kur randasi naujos?

Vilniaus dailės akademijos studentės Ugnės Bungaitės animuotas tarmės padaras skatina klausti: galbūt šiuolaikiniame mieste klaidžioja ir mūsų vidiniai padarai?

Geležinio Vilko gatvėje nuo tilto atramos žiūri skvarbios Atlantidos akys. Pasukime į Verkių gatvę: sakoma, kad ten, palei Nerį, erelio lizde kunigaikštis Gediminas rado kūdikį. Šis užaugęs tapo žyniu Lizdeika. O ar žinote, kur netoli Katedros snaudžia trys barzdoti akmeniniai senoliai ir kokie jų vardai?

Bernardinų bažnyčios palėpėje apgyvendinusi skaitmeninę instaliaciją „Vandenynas“ menininkė Akvilė Anglickaitė svarsto apie bazilisko išskirtinumą. O mums dar labai įdomūs halemonai, kuriuos sutikome Halės turguje. Kaip ir katiną Vincą.

Suskaičiavome garsiausius Vilniaus vaiduoklius ir pabaisas. Pasirodo, šiurpus mena net Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras Antakalnyje. O štai Žvėryne daugybė gatvių pavadinta gyvūnų vardais, ten medinukų laiptinėse posėdžiauja laumės ir fėjos.

Ar turite užšalusios Neries nuotrauką? Jeigu taip, ji gali įkvėpti parašyti apie gyvenimą prie upės su ledo žvėrimis

Jeigu užsimanysite virsmo, susiraskite kavinę, kur yra ceremoninės kakavos. Gal net pastebėsite angelus. Nors... miestas ir taip jų pilnas, o vieną senamiesčio fasadą net puošia Amūras. Yra senamiestyje ir nemylimų būtybių – tarakonų. O gal jūsų knygose gyvena mieli skorpionai?

Tikriausiai jau girdėjote legendą apie linksmą padarėlį – Neakivaizdinuką. Žurnale rasite jo pirmąją užduotį vaikams.

Eime, paieškokime kartu senų ir naujų miesto būtybių!

„Roma pilna atradimų. Jie padeda lopyti žinojimo spragas, kursto vaizduotę, žadina kūrybingumą, tiesiog džiugina. Jais norisi dalytis“, – sako knygos autorės Giedrė Jankevičiūtė ir Julija Reklaitė, praleidusios šiame mieste ne vienerius metus.

„Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ – tai pokalbiai su šiame mieste gyvenančiais, jį gerai pažįstančiais kultūros žmonėmis, kuriuose nušviečiamos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas. Dingęs ir esamas šio miesto pasaulis, jo dvasia ir regimybė. Visuose šiuose „pasivaikščiojimuose“ skaitytoją – keliautoją lydi profesionalai – atskirų epochų dailės ir architektūros mylėtojai bei specialistai.

Tai įdomaus likimo kelionių dienoraštis – jo manuskriptas buvo išsklaidytas, kupiūruotas, laikytas pražuvusiu, nepilnai publikuotas Paryžiuje 1863 metais ir galiausiai surastas šiais laikais.

Dienoraščio autorius – kolekcininkas, archeologas, keliautojas, Biržų ordinatas, grafas Mykolas Tiškevičius. Savo kelionę po Egiptą ir Nubiją, trukusią nuo 1861 metų spalio iki 1862 metų vasario, jis aprašė greičiausiai jau grįžęs į Lietuvą. Gyvybingame, įvykiais ir potyriais žaižaruojančiame pasakojime fiksuojama visa grafo kelionės į Egiptą eiga ir jo atlikti kasinėjimai, kuriems buvo išrūpintas specialus leidimas. M. Tiškevičius kaip įtakingos aristokratų giminės atstovas Egipte sulaukė išskirtinio dėmesio – jo laivas pasitinkamas garbės salvėmis iš patrankų, aukščiausieji valdininkai ir užsienio konsulai jam siūlo paslaugas ir be perstojo kviečiasi pietų.

Turistas ir medžiotojas Tiškevičius netrukus atsiskleidžia kaip aistringas tyrinėtojas bei archeologas. Manoma, kad kolekcijoje, kurią grafas sukaupė Egipte, buvo apie 800 objektų, jos likučiai šiandien saugomi trijuose Lietuvos muziejuose. Taigi skaitytojas turi progą tapti Mykolo Tiškevičiaus kelionės ir nuotykių bendražygiu ir pasmalsauti, kaip per šimtmečius pasikeitė keliavimo sąlygos, papročiai ir žmonės.

Dienoraštį papildo įžanginis egiptologo A. Niwińskio tekstas, atveriantis detektyvinę paties manuskripto suradimo istoriją, bei istoriko ir knygos vertėjo Eligijaus Railos komentaras, supažindinantis su Tiškevičių gimine ir jų palikimu Lietuvai.

Politine satyra „Gyvulių ūkis“ ir niūria pranašiška antiutopija „1984“ išgarsėjęs George Orwell (1903–1950) nepralenkiamas ir kaip intelektualių, aštrių ir polemiškų esė kūrėjas.

Per kelis kūrybos dešimtmečius jis parašė daugiau nei 500 esė. Ankstyviausia publikuota prancūzų kalba 1929 metais, paskutinė – 1972-aisiais, radus rankraštį.

Į šią rinktinę pateko 45 esė. Atrenkant vadovautasi 1950–2023 metais išleistomis įvairiakalbėmis rinktinėmis. Įtraukti ir ne tokie žinomi, tačiau kontroversiški ir įdomūs tekstai: Adolfo Hitlerio knygos „Mein Kampf“ ir Charleso Chaplino filmo „Didysis diktatorius“ recenzijos, už demokratinį socializmą agituojantys ir pacifizmą kritikuojantys straipsniai. Eseistikoje, stojančioje prieš totalitarizmą, už žmonių laisvę ir lygiateisiškumą, iškyla tikrasis G. Orwell – taurus žmogus, iškilus mąstytojas ir įžvalgus politinis rašytojas.

Knygos leidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

https://itraukiojileidyba.lt/cert/40e8b7eb-4dd4-4d9e-9c8a-ebda55de437a.html

Vienos labiausiai įkvepiančių JAV politinių lyderių knyga ,,Įsipareigojusi tiesai“ apie mus vienijančias kertines tiesas ir atkaklias pastangas jas atpažinti ir įprasminti – tiek asmeniniame, tiek ir viešajame valstybės gyvenime.

„Netgi tada, kai mūsų demokratijai kyla grėsmė, baisesnė už bet ką, ką mums yra tekę regėti per visą gyvenimą, privalome prisiminti: jei tie, kuriems rūpi jų valstybė, pakils iš patogių vietų ir pradės aktyviai veikti sistemoje – ji tikrai veiks.

Kasdien pati sau keliu iššūkį tapti sprendimo dalimi ir džiaugsmingai pulti į laukiantį mūšį už mūsų nacijos sielą. Mano iššūkis jums – prie jo prisidėti. Atėjus metui pasiraitoti rankoves, nenuleiskime rankų.

Praėjus daugeliui metų, ši akimirka jau bus praeityje. Mūsų vaikai ir anūkai paklaus, kur buvome, kai visa kabėjo ant plauko.

Paklaus, kaip viskas vyko. Nenoriu, kad papasakotume tik apie tai, kaip jautėmės. Noriu, kad išklotume, ką nuveikėme.“ – Kamala Harris

Kamala D. Harris – Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentė. Savo karjerą pradėjusi Alamedos apygardos prokuratūroje, vėliau ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore.

Tapusi Kalifornijos generaline prokurore, Harris kovojo su tarptautinėmis nusikalstamomis grupuotėmis, didžiaisiais bankais, stambiomis naftos korporacijomis bei pelno nesąžiningai siekiančiais koledžais ir gynė kritikos strėlių sulaukusį Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą.

Ji taip pat aktyviai sprendė pradinių mokyklų lankomumo problemą, pirmoji šalyje ėmėsi duomenų viešinimo iniciatyvos rasinėms skirtims baudžiamosios justicijos sistemoje atskleisti ir įteisino policijos pareigūnams būtinus mokymus apie pasąmoninį šališkumą.

Antrąja į JAV Senatą išrinkta juodaode, o vėliau – pirmąja moterimi, pirmąja juodaode ir pirmąja indų kilmės amerikiete JAV viceprezidente tapusi Harris be atvangos siekė reformuoti baudžiamosios justicijos sistemą, padidinti minimalų atlyginimą, nemokamą aukštesnįjį išsilavinimą padaryti prieinamą absoliučiai daugumai amerikiečių ir apsaugoti pabėgėlių bei imigrantų teises.

JAV viceprezidentei Kamalai Harris užsispyrimas kalbėti atvirai buvo skiepijamas nuo mažumės. Imigrantų dukra augo Ouklande, Kalifornijoje, bendruomenėje, kuriai itin rūpėjo socialinis teisingumas. Jos tėvai – pripažintas ekonomikos ekspertas iš Jamaikos ir visų mylima vėžį tyrinėjusi mokslininkė iš Indijos – susipažino dar studijuodami Berklyje, kur abu aktyviai dalyvavo pilietinių teisių judėjime.

Augdama Harris niekada neslėpė aistros teisingumui, tad vos baigusi teisės mokyklą ir išsyk priimta dirbti prokuratūros teisininke netrukus pagarsėjo kaip viena drąsiausių naujovių ir pokyčių iniciatorių JAV teisėsaugos sistemoje.

Greitai ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore, o vėliau – ir aukščiausiąja teisėsaugos pareigūne Kalifornijos valstijoje. Aktyvia kova už viduriniosios klasės gerovę ir atstovavimu tiems, kurie dažnai lieka neišgirsti, garsėjanti Harris per iškeldinimo krizę bylinėjosi su didžiaisiais bankais ir Kalifornijos darbininkų šeimoms iškovojo istorinės reikšmės žalos atlyginimą.

Ji pritaikė holistinius, konkrečiais duomenimis paremtus metodus daugeliui skaudžiausių Kalifornijos problemų spręsti ir sąmoningai vengė „griežtų bausmių“ retorikos, kurią laikė tiesiausiu keliu į kraštutinumus. Jos mantra tapo ne „griežtos“ ir ne „švelnios“, tačiau „sumanios“ bausmės.

Sumanumas – tai išmoktos ir visomis jėgomis puoselėjamos tiesos, leidžiančios mums tapti geresne bendruomene. Būtent šis principas Harris nuvedė neįtikėtinu, pokyčių gausiu karjeros keliu – nuo Kalifornijos generalinės prokurorės iki JAV senatorės ir galiausiai viceprezidentės. Kiekvienose šių pareigų jai teko spręsti gausybę sudėtingų problemų, pradedant sveikatos priežiūros sistema ir baigiant imigracija, nacionaliniu saugumu, opioidų krize ir vis augančia gyventojų nelygybe.

Aptardama milžiniškus mums visiems kylančius iššūkius ir remdamasi didžiulėmis pastangomis įgyta išmintimi bei įžvalgomis tiek iš pačios Harris karjeros, tiek iš labiausiai ją įkvėpusių žmonių darbų, knyga ,,Įsipareigojusi tiesai“ tampa neįtikėtinu problemų sprendimo, krizių valdymo ir lyderystės nelengvu laikotarpiu vadovėliu.

Pasakodama apie savo gyvenimo kelionę ir įspūdingus pastaruoju metu nuveiktus darbus, Kamala Harris atskleidžia bendrų pastangų, bendro tikslo ir bendrų vertybių viziją.

Knygoje ,,Įsipareigojusi tiesai“ gausu kertinių tiesų, tarp kurių – ir tai, jog palyginti maža žmonių saujelė atkakliai stengiasi milžinišką mūsų daugumą įtikinti, jog mus sieja kur kas mažiau bendrumų nei iš tikrųjų. Mūsų pareiga – jų nepaisyti ir toliau gyventi su mūsų visų bendra tiesa.

Kai to pasieksime, bendros pastangos mums ir puikiai mūsų valstybei (JAV) leis klestėti dabar ir dar daugelį ateinančių metų.

„Šis Jono Öhmano „džiazas“ – ir apie Ukrainą, ir apie Lietuvą. Apie valstybingumą, pralaimintį prieš feodalinę korupciją, biurokratiją ir tingumą. Knyga autentiška, atvira ir nuoširdi, provokuojanti klausimus, kamuojančius ir patį autorių – gryną švedą, patyrusį su Lietuva audringą laisvės romaną, todėl taip tiksliai užčiuopiantį istorines paraleles. Žingsnis po žingsnio virtusį tikru šiuolaikiniu partizanu, „išdurnėjusiu litovcu“, „šalena panda“, „volontioru“, džiazuojančiu visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kad padėtų ir gelbėtų. O su šia knyga – kad primintų, kas mums yra Ukraina, skatintų palaikyti ir suprasti kovotojus, kurie Rytų Ukrainoje gina savo ir mūsų laisvę.“ 
Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Kai Rusija staigiai okupavo Krymą ir įsibrovė į Rytų Ukrainą, supratau, kad kituose sąrašuose būsime mes, Baltijos šalys. To niekada nebus, pasakiau sau, ir kartu su draugais ėmėme gabenti paramą Ukrainos kariams Donbase.

Teko būti apšaudytam rusų separatistų, pajusti mirties baimę, būti apsuptam juodo nevilties šešėlio. Bet taip pat teko ragauti ryžto ir ištvermės vaisių, be to, aiškiai suvokti, kas yra tikroji laisvės kova ir kaip ji turi būti vedama.

Ukrainoje per savo išgyvenimus, žvelgdamas pro karo marazmo prizmę ir bendraudamas su ten kovojančiais žmonėmis, pradėjau suprasti, ką reiškia „hibridinis karas“. Tai – visiškas džiazas. Ši knyga yra mano signalas, kad mes Lietuvoje, norime ar nenorime, privalome tai suprasti. Ir išmokti džiazuoti.

Jaunimui nuo 13 m. 

Stebuklas, kad dar neatsisakiau visų savo vilčių – juk jos juokingos ir neįgyvendinamos. Laikausi jų įsikibusi ir, nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis iš prigimties gera.

Anos Frank dienoraštis – vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Slapstydamasi nuo nacių su šeima ir draugais Amsterdame, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. iki 1944 m. 

Anos dienoraštis – ne vien holokausto liudijimas, bet ir mergaitės brendimo, jos nepalaužiamo optimizmo ir tikėjimo pačiu gyvenimu istorija. Jauna mergina stebėjo skeldėjantį pasaulį, didžiausias žmonijos nuodėmes, bet neprarado tikėjimo žmonių gerumu ir vilties, kad vieną dieną gyvenimas ir vėl sugrįš į įprastą. Ana aprašė gyvenimą slėptuvėje, paaugliškas problemas, gimstančius jausmus, savęs atradimą.

Šis dienoraštis – sukrečiantis argumentas, kur veda prietarai, nepakanta ir akla neapykanta, kai neduodamas atsakas, kai elgiamasi be atodairos.

Ana mirė Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą – paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 70 kalbų.

Rašyti dienoraštį – keistas užsiėmimas tokiai kaip aš. Ir ne vien todėl, kad anksčiau niekuomet nerašiau. Man atrodo, kad vėliau nei man pačiai, nei kam nors kitam nebus įdomios trylikametės mokinukės išpažintys. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyti, maža to – atvirai pasakoti viską, kas guli ant širdies.

Michellės Robinson Obamos knyga „Mano istorija" – tai nuoširdžiu atvirumu žavintys ir ryžtu siekti svajonių įkvepiantys JAV pirmosios ponios prisiminimai apie gyvenimą nuo paprastų svajonių kupinos vaikystės ankštame butelyje iki 2006-ųjų, kai jos vyras pradėjo svarstyti galimybę dalyvauti prezidento rinkimuose, pasakojimą baigiant vieno šalto ryto akimirkomis, kai įsėdo į limuziną su Melania Trump ir lydėjo ją į jos sutuoktinio inauguraciją.

Knyga jau pirmosiomis prekybos dienomis sudrebino knygų pasaulį ne tik Amerikoje, bet ir kituose žemynuose. „Mano istorija" iškart pasirodė 24 kalbomis, vos per pirmą prekybos savaitę parduota per 1,4 mln. knygos egzempliorių ir, nors išleista tik lapkričio mėnesį, tapo perkamiausia 2018 m. knyga Amerikoje.

Jausmingoje, asmeninio gyvenimo detalių kupinoje autobiografijoje Michelle Obama pripažįsta: „Ne kartą buvau įskaudinta. Ne kartą išties įniršusi. Tačiau dažniausiai stengdavausi iš viso to pasijuokti." Chronologiškai keliaudama per vaikystės dienas kukliuose namuose, šiltai prisimindama išmintingą tėvų auklėjimą paauglystėje, pasidalindama užplūsdavusiomis mintimis studijuojant tarp studentų, kurių daugumą sudarė baltaodžiai vyrai, Michelle Obama atskleidžia dar nematytą savo asmenybės pusę ir padeda geriau suprasti, kas lėmė reišmingiausius šios išskirtinės moters gyvenimo sprendimus.

Knygoje taip pat daug dėmesio skiriama tarpusavio santykiams, vyro Baracko Obamos prezidentavimo laikotarpiui, sąmoningai prisiimtai jos kaip JAV pirmosios ponios misijai, neišvengiamai iškilusiai dilemai, kai teko pasirinkti tarp karjeros ambicijų ir šeimos. Tai tarsi trūkstama dėlionės dalis, atskleidžianti smalsumą keliančias aukščiausio lygio politiko gyvenimo puses, nenutylinti politinių žaidimų niuansų ir leidžianti suprasti, kokį neįkainojamą indėlį sėkmei turi besąlyginis partnerio palaikymas.

„Mano istorija" – tai knyga, kuri patiks ne tik atvirų, gilių ir analitiškų autobiografijų gerbėjams, bet ir visiems ieškantiems įkvėpimo, paskatinimo nepasiduoti, tikėti savimi ir nepaliauti siekti savo tikslų. Kartu tai stiprios moters žinutė kitoms moterims, svarstančioms, kaip suderinti asmenines ambicijas su šeimos interesais. Drąsi, ambicinga, išmintinga ir nesibaiminanti reikšti savo nuomonės – tai pažintis su unikalia asmenybe, jos triumfo akimirkomis, nusivylimais, įsitikinimais, reikšmingiausiais pasiekimais ir tikslais.

„Rašymo procesas man buvo labai prasmingas. Praleidau daug laiko tiesiog prisimindama ir galvodama. To negalėjau sau leisti bene dešimtmetį. Vos Barackui pradėjus prezidento rinkimų kampaniją, kiekviena diena buvo tarsi sprintas. Buvo labai malonu šiek tiek atsipalaiduoti ir paklausti savęs „Kaip čia patekau? Kada mano istorija pakrypo kita linkme?" Aš atskleidžiau daug mažų akimirkų – akimirkų, apie kurias žmonės gali nežinoti, tačiau jos buvo išties svarbios man tampant ta moterimi, kuria esu dabar." Michelle Robinson Obama

„Originalu ir įtraukia, gausu intymumo ir refleksijų." Evening Standard

„Sulig kiekvienu perskaitytu knygos skyriumi mano žandikaulis iš nuostabos atvipdavo iki krūtinės... Tai nebuvo ta Obama, kurią pažinojau. Ji buvo daugiau." Independent

Michelle Robinson Obama (g. 1964 m.) geriausiai žinoma kaip buvusi Jungtinių Amerikos Valstijų pirmoji ponia, 44-ojo JAV prezidento Baracko Obamos žmona. Prieš tapdama vieno įtakingiausių pasaulio politikų antrąja puse, Michelle Robinson Obama gyveno įprastą gyvenimą. Vaikystę praleido kukliame bute kartu su tėvais ir broliu pietų Čikagoje. Baigė studijas Prinstono universitete ir teisės mokyklą Harvarde, dirbo rinkodaros ir intelektinės nuosavybės klausimų grupėje teisinių paslaugų įmonėje „Sidley & Austin", kur beje ir susipažino su savo būsimu vyru.

Vėliau teko būti Čikagos mero padėjėja ir išsivystymo komisijos nario asistente. Beveik ketverius metus išdirbo Čikagos nekomercinės organizacijos vykdomąja direktore. Paskutinė darbo vieta, kur jai teko dirbti iki susitelkiant į pagalbą vyro rinkimų kampanijai ir šeimai, buvo Čikagos universiteto medicinos centras, kur jai buvo patikėtos bendruomenės užsienio ryšių viceprezidentės pareigos. Šiuo metu, perdavusi pirmosios JAV ponios pareigas Melaniai Trump, Michelė dirba Čikagos Visuomeninių reikalų tarybos direktorių valdyboje. Drauge su Baracku Obama turi dvi dukras – Sashą ir Malią.

„Istorijos eigoje išnyksta ištisos civilizacijos. Kaip jos gyveno paskutinius savo dešimtmečius ir dienas? Rusija ir rusai merdėjo jau šimtmetį – karuose, Gulage ir, svarbiausia, kasdien nuvertindami žmogaus gyvybę. Tą nuvertinimą ji visada laikė aplaidumu, bet galbūt tai buvo aktyvus troškimas.“

Masha Gessen puikiai supranta šiandienos Rusijos režimo prigimtį. Knygoje „Rusija be ateities“, kurią M. Gessen vadina „negrožiniu romanu“, pasakojamas keturių žmonių, gimusių devintojo dešimtmečio pradžioje, gyvenimas. Kiekvienas jų užaugo turėdamas neeilinių lūkesčių: paskatinti to paties dešimtmečio pabaigoje prasidėjusios Sovietų Sąjungos atvirumo politikos ir optimistinių reformų, verslininkai, aktyvistai, mąstytojai ir rašytojai vylėsi sukurti demokratišką ateitį.

Tačiau vieną po kito šiuos žmones sutriuškino Vladimiro Putino režimas, sugrąžinęs senosios sovietinės tvarkos veikimo principus ir sukūręs mafijinę valstybės valdymo formą. M. Gessen atskleidžia, kaip Rusija tapo įkalinta savo pačios praeities, ir diagnozuoja jos visuomenę kaip sergančią „pasikartojančiu totalitarizmu“ – lėtine liga, sunaikinsiančia šalį.

„Ilgametė nuosekli ir netriviali V. Putino ir jo režimo kritikė Masha Gessen šioje knygoje parodo, kaip galima pažinti Rusiją po Sovietų Sąjungos žlugimo, – ne kartoti abstrakčias klišes, o pasakoti konkrečių individualių žmonių istorijas. Šitaip mes sužinome, kodėl Rusijai nepavyko iškelti galvos virš tamsos ir ji paniro į dar gilesnę tamsą. O sekdami jos nesėkmės istorija, netikėtai paraštėse galime suprasti, kada ir kodėl mes, skendę toje pačioje tamsoje, sugebėjome nuplaukti kitu keliu ir mums pavyko. Tada tampa lengviau atpažinti ir pasipriešinti autoritarizmo vilionėms. Tai knyga prieš šias pražūtingas pagundas.“

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Masha Gessen (Maša Gėsen, gim. 1967, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – rusų ir amerikiečių žurnalistai, pelnę prestižinius „Guggenheim Fellowship“ ir  „Carnegie Fellowship“ apdovanojimus. Šiuo metu gyvena JAV, Rusijos ir žmogaus teisių temomis rašo žurnalams „The New Yorker“ ir „The New York Times“. 2017 m. „Rusija be ateities“ pelnė „National Book Award“ apdovanojimą, o tokie leidiniai kaip „The New York Times Book Review“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“ įtraukė ją į geriausių metų knygų sąrašus.

„Kieta, tyra ir kupina meilės knyga apie kūną, protą ir sielą moters, kuriai pavyko prasibrauti pro gyvenimo betoną, dumblą ir mėšlą, kad prisikeltų.“ 

Rebecca Brown, amerikiečių rašytoja

 Skaityti Lidiją Yuknavitch – tai jausti, kaip žodžiai duria, bado, pjauna. Ji rašo apie architektą tėvą, smurtaujantį prieš dukras ir žmoną, apie geriančią motiną, apie alinančias plaukimo treniruotes ir žlungančias viltis pelnyti olimpinį auksą, apie paauglišką maištą, kūrybą, svaiginimąsi ir valkatavimą, apie meilužius, meilužes ir lėtą žaizdų randėjimą. Apie išsigelbėjimą, kurį suteikia meilė, lyg vanduo nugludinanti aštrius patyrimus.

„Vandens chronologija“ – tai triumfuojančiai atviras žvilgsnis į gyvenimą moters, gebančios sukurti save iš nuolaužų. Gyvu, pulsuojančiu romanu jį paverčia drąsi stilistika, suardyta struktūra ir plastiškas nardymas tarp gyvenimo įvykių. 

Lidia Yuknavitch (gim. 1963) – Oregone (JAV) gyvenanti lietuvių kilmės rašytoja, kurios proseneliai Juknevičiai emigravo į Jungtines Valstijas. Ji dažnai mini močiutę, pasakojusią legendas apie Eglę žalčių karalienę ir vandenų deivę Laumę. Dėl išskirtinės kūrinių stilistikos rašytoja vadinama kalbos bandite. Autobiografinis romanas „Vandens chronologija“ yra garsiausias autorės kūrinys. Oregono universitete L. Yuknavitch įgijo literatūros daktaro laipsnį, veda kūrybinio rašymo dirbtuves. Yra puiki plaukikė. 

„Vėjas į veidą delnai dega skauda kelius minu atgal greitis ir greitisgreitisgreitisgreitis sulaikau kvėpavimą oda dilgčioja kaip tada aukštai medžiuose šiurpūs vorai ropoja mano oda kaip tada aukštai prie Didžiojo kanjono mano galva per karšta suksuksuksuksuk aš suku aš stabdau aš nejaučiu pėdų aš nejaučiu kojų aš nejaučiu rankų aš nejaučiu delnų galvos širdies tėvo balsas rėkia gera mergaitė tėvas bėga nuo kalno tėvas kuris tai padarė kuris mane pastūmė mano akys merkiasi mano galūnės atsipalaiduoja aš pasileidžiu aš paleidžiu tokia mieguista tokia lengva kažkas skrieja skrieja greitis akys užmerktos smarkus smūgis trenksmas niekas.“ 

„Visi mano gyvenimo įvykiai nardo vieni tarp kitų. Be chronologijos. Kaip sapnuose. Taigi kai galvoju apie buvusius santykius arba apie važiavimą dviračiu, arba apie meilę literatūrai ir menui, arba apie tai, kaip pirmą kartą paragavau alkoholio, arba kaip dievinau savo seserį, arba apie tą dieną, kai tėvas pirmą kartą mane palietė, – tarp šių prisiminimų nėra jokio linijinio ryšio. “

https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/88c8ef69-85b3-47a9-8767-bc725392e942.html

Vaikai, diktatoriškai nutarę, kad jų ligotiems garbaus amžiaus tėvams nereikalingi skiepai, ir taip tapę (ar vos netapę) jų žudikais. Paskutines gyvenimo valandas skaičiuojanti moteris, kuri sukaupusi kuklias jėgas vos vos kilsteli prie čiužinio priaugusią ranką su iškeltu į viršų nykščiu ir ištaria „Vo!!!“, taip pagirdama ryškiai geltonas ją lankančios medikės kelnes. Mama, dienas leidžianti su niekada neužaugsiančiu dideliu vaiku tarp kalnų jo mėgstamų dėlionių.

Laima Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, jos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.

„Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ – knyga apie gyvenimą. Nes, autorės įsitikinimu, kalbėti apie mirtį – tai kalbėti ne tik apie kančią, skausmą, gedulą, bet ir apie vaikų ir tėvų santykius, baimes, ateitį, meilę, laimę.

Laima Baršauskienė – slaugytoja, paliatyviosios pagalbos specialistė, lektorė, konsultantė ir jau... rašytoja.

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

Ruduo – ryšiams kurti. Tokia yra pagrindinė „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalo rudens numerio žinutė.

Įkvėpk ir įsikvėpk istorijomis apie įvairią kasdienę komunikaciją mieste: kaip ryšius su ragautojais kuria „Michelin“ šefas Andrius Kubilius, o kaip – knygų restauratoriai universiteto kiemeliuose.

Tarp netikėčiausių Vilniaus pasakojimų – dieninių drugių ralis ir kovos tarp vampyrų Radvilų ir Goštautų. Apie pastarąsias „Vilniečio“ rubrikos pokalbyje su futuristu Adomu Rutkausku.

Rubrika „Vieta“ pakvies ištyrinėti Sarbievijaus kiemą, o „Vienos gatvės istorija“ – Petro Vileišio gatvę. „Rakursas“ paskatins kitu žvilgsniu pažiūrėti į Šeškinę. Pavyzdžiui, ar žinojai, kad čia gyveno tokios įžymybės kaip teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, baleto šokėjas Jonas Katakinas, aktorius ir režisierius Donatas Banionis, treneris Jonas Kazlauskas, dainininkai Algis Frankonis, Svaras iš grupės „G&G sindikatas“, Marijonas Mikutavičius?

Miesto renginių „Pulsas“ primins apie artėjančius „Vilniaus mechanizmus“ ir kitas patirtis tikriems miestinėtojams. Tad į rudenį – su naujausiomis istorijomis!

„Gyvenimas pasikeičia greitai.
Gyvenimas pasikeičia per akimirką.
Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia.“

2003-iaisiais, per Kalėdas, Joan Didion su vyru Johnu Gregory Dunne'u sužino, kad jų vienturtę dukrą Quintaną po plaučių uždegimo ištiko sepsinis šokas ir dabar ji prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po kelių dienų – Naujųjų Metų išvakarėse – Johnas staiga miršta nuo širdies smūgio.

„Maginio mąstymo metai“ – tai J. Didion bandymas suvokti pirmuosius metus po staigios netekties, „savaites, paskui mėnesius, sugriovusius bet kokius išankstinius įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko arba nesusitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi...“ Atsiminimai stulbina nuoširdumu, atskleidžia asmenišką, tačiau sykiu universalią bendro gyvenimo ir netekties patirtį.


„Nepaprastos literatūrinės drąsos kūrinys – minties aiškumu garsėjanti rašytoja leidžia mums stebėti, kaip sielvartas aptemdo protą… Ji grįžta į praeitį, kad atskleistų savo unikalios santuokos portretą… J. Didion rodo mums, ko neteko.“
Time


Joan Didion (Džoun Didijon, 1934-2021) – viena garsiausių amerikiečių rašytojų, memuaristė, eseistė, romanistė. 2005 m. pasirodžiusi knyga „Maginio mąstymo metai“, laikoma jos magnum opus, pelnė prestižinį „National Book Award“. 2013 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno ir humanitarikos medaliu už viso gyvenimo pasiekimus ir išskirtinį indėlį į amerikiečių literatūrą. J. Didion apie savo kūrybą yra sakiusi: „Rašau tik tam, kad sužinočiau, ką galvoju, į ką žiūriu, ką matau ir ką visa tai reiškia.“

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

Šio numerio tema – miesto kvapai, sužadinantys ir kitas jusles. Renkame kvapų kolekciją ir piknikaujame Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose po alyvomis – jos mieste auga nuo XVIII amžiaus. Keliaujame žemyn Dominikonų gatve, iš bažnyčių padvelkia smilkalais, senais rūsiais. Vinguriuoja kepsnių dūmelis iš Senatorių pasažo kavinių. Gaivus vėjas pro atvertus langus, gūselis XVI–XVII amžiaus Vilniaus dvoko.

Paskui nosis mus veda į Pilies gatvę – čia prieš šimtą metų maišėsi kvapai iš paryžiečio Aubry kirpyklos, Segalio vaistinės, kepyklų. Dabar mieste kybo sintetinių ambrų ir baltųjų muskusų debesis. Ir siūbteli motociklo mėlyno dūmo kvapas!

Tyrinėjame ir Vilniaus dvokulio topografiją: XIX amžiuje pro garbingus rūmus Pylimo, Trakų, Klaipėdos ir kitomis gatvėmis sruveno upelis Kačerga, atstojęs miestiečiams nuotekų kanalą. O kur dar praeiviai, alpstantys po asenizatorių gurguolės ratais! Jau geriau Šnipiškių kvapų kalvarijos – batų taisyklos klijų garas, vežiojamieji žvėrynai ir arbūzai.

Biomedžiagų bibliotekoje „Sodas 2123“ erdvėje liečiame medžiagas, iš kurių sukurti dizaino objektai gali kvepėti bičių vašku, sakais ar kava. Industriniame Vilkpėdės rajone randame „Desertų klubą“ ir svarstome, ar vilnietiška spurga taptų tarptautiniu desertu.

Atokvėpio ieškome buvusiuose miesto soduose. O kuo kvepia Vilniaus muziejaus saugykla? Cinamonine kramtomąja guma ir Kernagio kvepalais! Valstybinio Vilniaus mažojo teatro koridoriuose, sako aktorė Eglė Gabrėnaitė, galite akimirką užuosti baltų marškinių gaivą.

Žydinčios slyvos, traukinių dūmai, šuns kailis lietuje, sausa biurų vėsa, kruasanai, ant asfalto suminta braškė, upės drėgmė – kurį Vilniaus kvapo buteliuką rinksitės šiandien?

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

VANDUO – šio vasaros numerio tema.

Miesto globėjas šv. Kristoforas brenda per vandenį. Gulbė lipa iš vandens japoniškame sode Šnipiškėse. Atostogautojai šoka ant dviračių ir skaičiuoja gaivinančius miesto šaltinius rubrikoje „Vieta“. Šaltinio fragmentą galima rasti net Filharmonijoje. Darbo voverės ruošiasi į darbą ir galbūt pravažiuoja A. Goštauto gatve palei Nerį. Apie ją, gatvę, pasakojame rubrikoje „Vienos gatvės istorija“. Prieš porą šimtmečių čia virė Lukiškių uosto gyvenimas. Dabar ji – penkių tiltų gatvė.

Kai mieste palyja, atspindžių ieškantis fotografas medžioja senų gatvių duobelėse susikaupusias balas – apie tai pasakoja „Kadre“. O jei poilsiausite prie Balsių ežero, žinokite, kad jį labai mėgsta unguriai. Su šias gudrias žuvis tyrinėjančiu mokslininku kalbamės „Vilnietyje“.

Žiemos maudynių mėgėja rašo, kaip rado joms pamainą vasarą ir pasidavė bėgimo tėkmei Vingio parke – atsiverskite „Atvirumus“. Garsių plaukikų šeimoje augusi autorė apžvelgia įdomius Vilniaus baseinus „Baseinų istorijose“. O jei vasarą norisi tik upių ir ežerų, prašom – tarp Neries ir Balsių ežero įsitaisiusiame Balsių rajone gyvenanti rašytoja „Rakurse“ atskleidžia ir jo mitologines paslaptis.

Vilnietis Karoliniškėse pripildo stiklinę vandens iš čiaupo, atitekėjusio iš Bukčių vandenvietės. Miesto vandens kelią sekame rubrikoje „Vilnius žalias“.

Uždarę biurų, mokslo įstaigų, namų duris, po darbų keliaujame pasėdėti kavinėse.

„Skonyje“ skaičiavome tas, kuriose patiriame pikniko prie vandens jausmą.

Vilniuje apie vandenį kalba „Vandens nešėjo“ skulptūra – nuo jos pradėję, daugiau nuorodų rasite „Maršrute“.

O jeigu vanduo būtų muziejaus eksponatas? „Vilniaus meduoliuose“ tyrinėjame geologinius Vilnios sluoksnius. Rubrikoje „Atraskite patys“ ieškome Turniškių hidroelektrinės pėdsakų. „Pulse“ teka renginių srovė. Kelionė per žurnalą baigiasi komiksu – statome plaustą per Nerį.

Eime, paplaukiosim per vasaros miestą!

„Genijai ateidavo ir kalbėdavosi su Gertruda Stein, o žmonos bendraudavo su manimi.“

1903-iaisiais amerikietė Gertruda Stein persikrausto į Paryžių. Vaikšto po parodas, perka keistus jaunų menininkų kūrinius – Paulio Cezanne’o, Henri Mattise’o, Pablo Picasso. Į vakarėlius jos namuose renkasi modernizmo ikonomis netrukus tapsiantys tapytojai, rašytojai, teatro žmonės.

Šis kūrinys – literatūrinis pokštas. Stein savo gyvenimo partnerės Alice B. Toklas lūpomis kalba apie save ir tuos, kurie ją įkvėpė. Tiesa, čia aprašytieji tekstą kritikavo: Henri Matisse’ą papiktino tai, kaip vaizduojama jo žmona, o Ernestas Hemingway’us neatleido pavadintas bailiu, tačiau dabar ši knyga – tarp svarbiausių XX amžiaus negrožinės literatūros kūrinių.

Gertrude Stein (1874–1946) – įtakinga amerikiečių rašytoja avangardistė, meno kolekcionierė, artima rašytojų bei menininkų bičiulė ir patarėja, sąvokos „prarastoji karta“ autorė ir modernizmo epochos pilkoji kardinolė.

https://itraukiojileidyba.lt/cert/87034c85-7598-4cbf-832b-4a9bcb825706.html 

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Šis tekstas įkurdintas anapus psichologijos ir suicidologijos. Jis prasideda ten, kur baigiasi mokslinė suicidologija. Mėginau pažvelgti į savavališką mirtį ne iš išorės, iš gyvojo ar išgyvenusiojo pasaulio, bet iš vidujybės tų, kuriuos vadinu suicidarais ar suicidantais.

Jean Améry

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rinkodaristas Gojus ryžtasi statytis namą. Tačiau jo planus jaukia netikėtos aplinkybės: tampa aišku, kad statybos bus neeilinės ir reikalaujančios aukų.

Visi, kam per trisdešimt, gyvenime jau yra ką nors statę: vieni namą, kiti karjerą, treti santykius; dažniausiai – nuo pat pamatų.

Debiutinis Jauniaus Petraičio romanas Tu kažką turi pašiepia tragikomišką šių dienų realybę ir kviečia ieškoti atsakymų į nuolat kylančius egzistencinius klausimus. Kaip teisingai pasistatyti gyvenimą? Kaip jį statyti vyrams, o kaip moterims? Kaip statybų dulkėse nepamesti to, kas iš tiesų svarbiausia?

Knyga apie šių dienų laiko dvasią – dideles ambicijas ir pamestą prasmės jausmą. Šiurkštų pasaulį, kuriame statymai dideli, o pralaimėjimo jausmas visuomet kažkur šalia. Autorius provokuoja, bandydamas atrasti, kokia pasaulio galimybė vis dar egzistuoja tarp kraštutinių polių? 

– Audrius Ožalas, literatūros kritikas

Tai šiuolaikinės visuomenės atspindys – kaimynų, bendradarbių, klientų, užsakovų ir mūsų pačių gyvenimai. Situacijos, kalba ir kūrinio eiga tokia įtaigi, kad skaitant verčia karts nuo karto pakelt akis ir apsidairyt, ar tik nebus kur nors kambaryje įtaisytos slaptos vaizdo kameros, kurios fiksuoja tavo pačio būsenas ir gal net slapčiausias mintis, o Jaunius tiesiog stebėdamas viską užrašo.

– Kastytis Sarnickas, rašytojas ir G&G Sindikato narys

Jaunius Petraitis studijavo politiką ir tarptautinius santykius Vilniuje ir Bolonijoje. Į lietuvių kalbą išvertė H. J. Morgenthau klasikinį veikalą Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos (2011), taip pat dirbo LR Užsienio reikalų ministro patarėju. Su partneriu įkūrė prekės ženklų pozicionavimo butiką Black Florence. Pirmąjį kūrybinį eksperimentą Jaunius atliko dar mokykloje: jo apysaka apie šiukšlininko darbą Londone buvo išspausdinta Kauno jaunųjų prozininkų almanache (Tesco, 2005). Romane Tu kažką turi autorius autoironiškai tyrinėja gyvenimo prasmės, savirealizacijos ir santykių temas.

Kodėl pasaulio turtingieji ir galingieji – prezidentai, diktatoriai, milijardieriai – taip mėgsta didingą architektūrą? Nori parodyti galią, sukelti pasigėrėjimą, įbauginti ar įsiamžinti pastatuose ir taip priartėti prie nemirtingumo? 

Žymus britų kuratorius, redaktorius ir architektūros kritikas Deyan Sudjic knygoje Galios architektūra žvalgosi po pasaulio galingųjų ir jų architektų susitikimų užkulisius ir narplioja po pastatų fasadais slypintį politikos, pinigų ir architektūros santykį. Kritiškas ir istoriškai informatyvus Sudjiciaus balsas lydi skaitytoją po plačią galios architektūros geografiją – nuo Hitlerio Germanijos iki Rockefellerių Niujorko, nuo Husseino Bagdado iki Mao Pekino. 

Analizuodamas architektūrą kaip komunikacijos priemonę ir žmogaus psichologijos išraišką, autorius klausia, kokių tikslų statydami pastatus siekia individai ir visuomenės, ką architektūra gali papasakoti apie mūsų aistras, baimes, visuomenę apibrėžiančius simbolius ir gyvenimo būdo formas. 

Bernardo Gailiaus studijoje apžvelgiama naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istorija. Autorius teigia, kad žvalgų darbo organizavime per daugybę metų įvyko didžiulis pokytis nuo visiško slaptumo iki darbo „rampų šviesoje“ ir nuo siauro funkcinio pavaldumo XIX a. imperijai iki „hibridinio“ savarankiškumo šiuolaikinėje demokratijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje žvalgybos tarnybos ir jų formuojama žvalgybos kultūra išryškinama kaip reikšmingas ir funkcionalus Vakarų demokratijos dėmuo. Studijoje stengtasi parodyti žvalgybos tarnybų veikimą demokratinių struktūrų viduje, apčiuopti daugeliui Vakarų valstybių būdingus žvalgybos tarnybų raidos, augimo, tapatybės ir tikslo radimo, savotiško demokratinio „įsitinklinimo“ procesus. Studijos pirmoje dalyje pateikiama Vakarų žvalgybos tarnybų istorijos sintezė nuo XIX a. iki šių dienų, daug dėmesio skiriant žvalgybos tarnybų vietai bendroje valstybės institucijų sistemoje, Rytų ir Vakarų žvalgybų skirtumams, žvalgybos ir partizaninio karo sąsajoms. Antroje dalyje siekiama parodyti žvalgybos tarnybų „vidų“ – apžvelgiama žvalgo veikla, ugdymas ir kultūra, žvalgo tipai ir mitai.

Bernardas Gailius (gim. 1981 m.) – istorikas ir rašytojas, akademinių studijų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, romanų „Kraujo kvapas“ ir „Agentė“ autorius. Istoriniuose tyrimuose ir romanuose daug dėmesio skyrė žvalgybos tarnybų veiklai, studijoje „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ pabrėžė žvalgybos ir žvalgo mito reikšmę šiuolaikinei Vakarų kultūrai. „Žvalgyba Vakaruose“ pratęsia šios sąsajos svarstymą.

Istoriko Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ atskleidžiamas neeilinio žmogaus – germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės Irenos Veisaitės – likimas.

Praeities tyrinėtojo ir savąsias patirtis apmąstančios asmenybės dialoguose atsiveria įvykių prisodrinta vieno gyvenimo istorija, aprėpianti keturias, radikaliai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą. Istorijos ir atminties akistatoje išryškėja ne tik Irenos Veisaitės biografijos kontūrai, bet ir XX amžiaus akivaruose dingusio Lietuvos žydų pasaulio vaizdai, atkuriami knygos herojės sutiktų iškilių kultūros pasaulio asmenybių portretai, atgyja jos matytų legendinių spektaklių fragmentai, suskamba prieš daugelį dešimtmečių pasakyti ar išgirsti prasmingi žodžiai. Knygoje taip pat pateikti profesorės Irenos Veisaitės tekstai, pasisakymai, laiškų ištraukos, kurie papildo, pagilina, padeda naujai interpretuoti pokalbiuose gimusią gyvąją istoriją.

Jos – tai tūkstančiai moterų, kurių dažnai net nevadindavo vardais. Jų gyvenimai buvo pašvęsti kitiems, o patys beveik be pėdsakų išnyko. Tai ir jaunos, vos 15 metų sulaukusios merginos, ir pagyvenusios moterys. Užaugusios skurdžiuose kaimeliuose ar vienkiemiuose, neraštingos, neišmokytos gerų manierų, jos dėl skurdo buvo priverstos kraustytis į miestus ir įsidarbinti pasiturinčių miestiečių namuose.

Tarnaičių darbo ir buities sąlygų nereguliavo įstatymai, jos priklausydavo nuo ponų malonės. Neturėjo teisės į atostogas ir ilgesnį poilsį, negalėdavo išeiti iš namų be leidimo. Jas įtarinėdavo amoralumu, ligų platinimu ir vagystėmis. Jos neretai tapdavo seksualinio išnaudojimo aukomis, o susilaukti vaiko, jei kuri ir ryždavosi, būdavo tikras išbandymas.

Knygoje aprašoma XIX a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės Lenkija, kur turtingųjų namuose dirbo apie 500 000 tarnų, daugiausia moterų. Tarnaičių padėtis Vilniuje ar Kaune niekuo nesiskyrė – apie Lietuvą knygoje irgi užsimenama. Šis gyvąja istorija – laiškais, laikraščių žinutėmis, dienoraščiais – paremtas tyrimas atveria akis ir svariai papildo XX a. Lenkijos ir Lietuvos socialinio gyvenimo vaizdą.

„Tarnaičių gyvenimas tarpukario Lenkijoje buvo labai panašus kaip ir to meto Lietuvoje. Nepaisant sparčiai modernėjančio pasaulio, matome lėtai besikeičiančius žmonių tarpusavio santykius, veikiamus luominės bei socialinės atskirties ir prietarų.“

Istorikas dr. Ryšard Gaidis, Vilniaus universitetas

„Knyga labai daug pasako apie mūsų visuomenės šaknis, apie išnaudojimą, apie moterų, prisiėmusių vergišką likimą, nuolankumą, o kartu ir apie žmogišką stiprybę, galinčią peržengti klasių skirtumus. Man tai ypač daug emocijų kelianti knyga, nes mano auklė, kuri galėtų būti šios knygos herojė, buvo viena svarbiausių mano vaikystės žmonių. Autorė atliko milžinišką darbą, ačiū!“

Režisierė Agnieszka Holland

Joanna Kuciel-Frydryszak – Vroclavo universiteto polonistikos absolventė, žurnalistė. Daugiausia dėmesio sulaukė jos knyga „Tarnaitės visa kam“ (2018). Pagrindinio Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ ir didžiausio interneto knygyno „Lubimyczytać“ skaitytojai ją išrinko į geriausių 2018 m. knygų dešimtukus. Knyga nominuota žurnalų „Polityka“ ir „Newsweek“ premijoms.

„Tarkime, bėgdamas pagalvojai: „Kaip sunku, daugiau nebegaliu.“ „Sunku“ yra neišvengiama tikrovė, bet tai, ar tikrai „daugiau nebegaliu“, priklauso tik nuo tavo paties sprendimo.“

Sulaukęs 32-ejų, Haruki Murakami pardavė džiazo barą Tokijo centre, kad galėtų visą savo laiką skirti rašymui. Po metų, sukūręs romaną „Avies medžioklė“, jis pradėjo bėgioti norėdamas palaikyti gerą fizinę formą. Nubėgami atstumai pamažu ilgėjo – taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas. Po daugiau nei dvidešimties metų, ruošdamasis Niujorko maratonui, H. Murakami nusprendė dienoraštyje fiksuoti progresą ir įamžinti aplankytas vietas – nuo Tokijo Džingū Gaien sodų, kur kadaise bėgo kartu su olimpiniu čempionu, iki Čarlzo upės Bostone.

Kalbėdamas apie bėgimą itin uždaras autorius leidžia pamatyti jo prisiminimų ir įžvalgų panoramą. Kodėl jis bėgioja ir ką galvoja bėgdamas? Kaip jautėsi tą akimirką, kai nusprendė tapti rašytoju? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš rašymo gyvenančiam kūrėjui? Kokios didžiausios jo pergalės ir nusivylimai?

„...bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.“

Haruki Murakami

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.