Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų.

Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę?

Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas.

„Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus."

Kristupas Sabolius, filosofas, knygos sudarytojas

Kristupas Sabolius – Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotas mokslininkas, tyrinėjantis vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų mąstyme, taip pat vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų, ontologijos, posthumanizmo, naujosios aplinkodairos ir ekofilosofijos problemas.

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu kuria filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla.

Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.

„Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“?

A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje.

B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes.

C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą.

D. Tai istorija trisdešimtėjantiems ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti.

E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės.

F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais.“

Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, 2010 m. išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, sulaukusį kontroversiškų kritikų vertinimų ir vadintą šiandienos balsu literatūroje. Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas autorę grąžino į gimtąjį Vilnių.

Kastytis Sarnickas puikiai lietuviams pažįstamas kaip Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“.

 
„Turnė̃“ – pirmasis jo romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“.

Praeityje – 15 metų muzikinės karjeros, priešakyje – 10 dienų koncertinis turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis darkart susipakuoja savo instrumentus ir paskui vadybininką Rolandą lipa į lėktuvą, tik gerai nežino kodėl. Laikai pasikeitė, maišto kultūra numirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams.

Ar gali tokiame pasaulyje egzistuoti „Alkūninis velenas“, užgimęs priplėkusiame garaže iš begalinės meilės muzikai ir draugystės? Ar pavyks grupės nariams prisiminti, kodėl jie paauglystėje paėmė į rankas gitaras? O gal ieškodami atsakymo jie tiesiog nuskandins savo liūdesį neišsenkančioje alkoholio jūroje?

Viena aišku – jei lig šiol nežinojote jų, užvertus paskutinį puslapį jūsų lūpos nejučia pačios skanduos VE-LE-NAS!

„Kastetas vadovaujasi turbūt seniausiu istorijoje patarimu rašytojams – rašyk apie tai, ką geriausiai žinai. Ir būtent dėl to viskas atrodo labai autentiška. Knyga patiks kiekvienam, kas bent kartą pagalvojo: blemba, man rodos, galėčiau būti roko žvaigždė.“
Komikas Paulius Ambrazevičius

„Skaitydami žmonės retai kada žvengia garsiai, visu balsu, bet Turnė̃ yra būtent tokia knyga. Lietuviškas rokenrolo epas, toks beprotiškas kaip Baimė ir neapykanta Las Vegase ir tamsiai herojiškas kaip Kovos klubas, jungiantis juodą, taiklų humorą su giluminiais prasmės, šlovės, muzikos ir draugystės klausimais.“
Rašytoja Gabija Grušaitė

„Kasteto knyga vėl sugrąžino mane prie lietuviškos literatūros. Tokio žanro, kai visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs, bet įvilkti į nuotykinės-grožinės literatūros rūbą, šiek tiek hiperbolizuotą ir pagardintą rašytojo išmone bei humoro jausmu – mūsuose man dar neteko skaityti. Kaip ir juoktis dar nė viena mano skaityta knyga tiek neprivertė. Tikrai skaitysiu dar ne kartą ir jau laukiu tęsinio.“
Muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Kastytis Sarnickas yra vienas garsiausių Lietuvos hiphoperių, su grupe „G&G Sindikatas“ pelnęs visus pagrindinius muzikinius apdovanojimus. Leidyklą netikėtai pasiekė jo pirmojo romano, pavergusio autentiška kalba ir gyvu nuoširdžiu pasakojimu, rankraštis.

2011–2016 m. Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių.

Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?

„Ši knyga turi būtinai pasirodyti lietuviškai: tokia mintis man stuktelėjo į galvą prieš dvejus metus, vos tik patyrus, kad Felixas ėmėsi rašyti. Dar tiksliai nežinojau, kokią, aišku tik, kad „kažkas apie Lietuvą“. Užtat žinojau, kaip Felixas rašo.“
Istorikas, knygos vertėjas Nerijus Šepetys

„Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.“
Ieva, perskaičiau.lt

„Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje. Nors lietuviškai kalbu ir prasčiau už savo vaikus, bet juk tikrai liuks, kad aš apskritai bent jau suprantu šitą antrą pagal sunkumą pasaulyje kalbą, argi ne? Be išlygų liuks yra tai, kad mano dukters, vardu Emilia, pase gimimo vieta nurodyta „Wilna“. Druskininkų vandens parko sovietinė architektūra – liuks. Liuks yra Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaitykloje turėti savo rašomąjį stalą. Ir ypač liuks yra galėti gyventi Žvėryne. Man liuks buvo ir tai, kad aš Regitros dėka galėjau pažinti visą Lietuvą, mėgindamas vis kitoje jos vietoje gauti vairuotojo teises.“
Felix Ackermann

Knygą vokiečių kalba 2017 m. išleido viena didžiausių Vokietijos leidyklų „Suhrkamp“.  Dabar knyga pasirodo lietuviškai – labiau pritaikyta Lietuvoje gyvenantiems ar su ja besitapatinantiems skaitytojams.

Felix Ackermann – vokiečių istorikas ir miesto antropologas, nagrinėja Rytų Europos migracijos procesus, smurtą ir miesto erdves. 2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs Felix Ackermann čia dėstytojavo, telkė akademinę bendruomenę.

Skaitytojų pamėgtų ir bestseleriais tapusių knygų „Eni beni“, „Juoda širdis“, „Lėlės namas“,  „Melagis melavo“, „Šešėlis“, „Slėpynės“ autorius M. J. Arlidgeʼas pristato dar vieną trilerį, kuriame detektyvė Helena Greis per 24 valandas privalo išsiaiškinti ir sustabdyti mirtiną grėsmę Sautamptono gyventojams keliančius žudikus.

Tikrą pragarą kalėjime išgyvenusi detektyvė inspektorė Helena Greis grįžo į Sautamptono policijos nuovadą, o čia jos laukia nauji išbandymai. Vykdama į darbą Helena tik per plauką išvengia susidūrimo su automobiliu, o netrukus pastebi ant kelio gulinčios moters kūną. Kas tai? Nelaimingas atsitikimas, avarija, o gal moteris tapo apiplėšimo auka? Kas tai padarė ir kokie nusikaltėlių motyvai?

Kol policininkai ieško įkalčių, miesto vaistinėje nušaunamas pardavėjas, tačiau pirkėja paliekama gyva. Ar tai ginkluotų psichopatų siautėjimas, o gal kruopščiai suplanuota keršto akcija? Kodėl vieni žmonės miršta, o kiti – paliekami gyventi? Ir kas taps kita auka?

Visą dieną Sautamptoną terorizuoja du jauni žudikai, kurie, regis, pasirenka atsitiktines, tarpusavyje nesusijusias aukas. Į pašėlusias lenktynes su nusikaltėliais įsivėlusi Helena Greis privalo kuo greičiau rasti atsakymus į šiuos klausimus ir išsiaiškinti žudikus, kol jų kruvinas žygis nepasiglemžė dar daugiau nekaltų žmonių gyvybių.

Britų rašytojas M. J. Arlidgeʼas daugiau nei 15 metų dirbo televizijoje, kurdamas scenarijus didelio pasisekimo sulaukusiems kriminaliniams serialams. 2014 m. pasirodęs pirmasis jo romanas „Eni beni“ iš karto tapo bestseleriu Jungtinėje Karalystėje, o jo herojė detektyvė Helena Greis užkariavo milijonų skaitytojų širdis. „Myli nemyli“ yra septintoji „naujuoju Jo Nesbø“ tituluojamo M. J. Arlidgeʼo knyga, pasižyminti maksimalia įtampa, beprotišku tempu ir nenuspėjamu siužetu.

Intensyvus ir įtraukiantis, įtampa žaižaruojantis kūrinys. 

SUN

2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais

apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“. 

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais.

„Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Marijus Gailius

Pancerovas sugeba meistriškai valdyti kūrinio tempą tai užšaldydamas veiksmą nykioje lietuviškoje kasdienybėje, tai iki maksimumo pakaitindamas liepsnojančiame Maidane ar neramiuose Ukrainos rytuose. Jis gabiai atrenka ir sudėlioja žodžius, todėl tekstas lengvai skaitomas, ir dviejų pavakarojimų šiai knygai užtenka.

„Verslo klasės“ knygų apžvalgininkas Egidijus Jurgelionis

Pulsuojantis tekstas. Jauti Molotovo kokteilių, degančių padangų ir mirties tvaiką. Atviras Dovydo Pancerovo dienoraštis primena ilgai saujoje laikytą granatą, kurios žiedas ištrauktas. Prisiminimų sprogimas kala itin stipriai.

Žurnalistas, publicistas, keliautojas Vytaras Radzevičius

Fotkės iš karo lauko. Taip pavadinčiau Dovydo Pancerovo knygą apie Rusijos karą prieš Ukrainą, matomą iš arti. Pačioje Ukrainoje. Bombarduojamoje, deginamoje, mėsinėjamoje. Knygoje nėra nei politikų pliurpalų, nei apžvalgininkų apžvelginėjimų, jokio beprasmio įvykių sąrašo. Žmogus buvo, matė, aprašė. Kitiems 99 proc. pasaulio to nereikia. Ukraina – tai ne mes (jie taip mano). Bet mes, broliai lietuviai, dar ne viską pamiršę, dar kai ką nugirstam.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas

„Kiborgų žemę“ galima skaityti bei interpretuoti kaip pasakojimą apie jauno žmogaus, ieškojusio didžiojo gyvenimo nuotykio ir atsidūrusio kažko tokio epicentre, vidines transformacijas; kaip žurnalistinį reportažą apie 2014-ųjų revoliuciją Ukrainoje ir Rusijos karinę agresiją šios valstybės atžvilgiu; kaip antropologinį šaltinį, kuriame išryškėja istorijos force majeure veikimo zonoje atsidūrusių žmonių veidai, poelgiai, mintys, emocijos; kaip publicistinį tekstą, kuris atskleidžia slinktis Lietuvos viešojoje erdvėje ir visuomenės savivokoje.

„Vilnius review“ literatūros apžvalgininkas Aurimas Švedas

Mieloji, kiekvienas iš mūsų dalyvaujame istorijoje, tik pasirenkame skirtingus vaidmenis. Vieni taikosi į pagrindinius, kiti tenkinasi masinėmis scenomis. Tačiau kiekvienas sprendžia pats.

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu“... Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų. 

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį? 

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas... Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų“ žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo veikėjų paveikslus, pasitelkia naujus, Lietuvos skaitytojui dažnai dar nežinomus istorinius duomenis, pateikia netikėtų įžvalgų ir – svarbiausia – kuria spalvingą, gilų, kiekvienam mūsų atpažįstamą jausmų ir santykių pasaulį.

Šio, jau vienuoliktojo romano, skaitytojai ne tik atpažins įprastą autorės braižą, bet ir bus maloniai nustebinti naujų skonių bei prieskonių, primenančių pasaulinės šlovės sulaukusios Jodi Picoult kūrybą. 

„Sidro namų taisyklės” – drąsus ir jausmingas, komiškų detalių kupinas Johno Irvingo romanas. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, našlaičiai, melas – tai tik keletas šio dvidešimto amžiaus klasika tapusio kūrinio temų.

Našlaitis Homeras Velzas auga Sent Klaudo prieglaudoje, globojamas daktaro Vilburio Larčo, kuris dirba Dievo darbą: priima gimstančius kūdikius ir daro abortus – nelygu kaip nori atvykstančios nelaimingos moterys. Daktaras Larčas myli visus savo našlaičius, ypač Homerą Velzą, kuris ilgainiui tampa jo padėjėju. 

Niekada neturėjęs nei šeimos, nei namų ir daug kartų atiduotas galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantis į prieglaudą, Homeras čia tariasi suradęs tikruosius namus. Tik šie namai nėra tvirtovė, kurioje galėtum pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Ir čia niekas neišmokys taisyklių, kuriomis vadovaudamasis galėtum susikurti įprastą ir ramų gyvenimą. Ar yra išeitis iš šio užburto rato? Užaugęs ir palikęs našlaičių prieglaudą, Homeras Velzas gauna galimybę pamėginti. Kurį kelią ir kokias taisykles jis pasirinks ir kur jos nuves?

 „Jeigu puikybė yra nuodėmė, – galvojo daktaras Larčas, – tai didžiausia nuodėmė būtų puikavimasis savo dorovingumu.“ Jis miegojo su tos merginos motina ir rengėsi jos dukters cigaro skleidžiamoje šviesoje. Jis nesunkiai susilaikys nuo lytinių santykių visą likusį gyvenimą, bet kaip galėtų kada nors smerkti kitą žmogų už tai, kad šis mylėjosi?  

Johnas Irvingas – garsus, didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukęs JAV rašytojas, kultinio romano „Pasaulis pagal Garpą“ autorius. Pagal romaną „Sidro namų taisyklės“ J. Irvingas parašė scenarijų filmui ir už jį gavo „Oskarą“.

„Sidro namų taisyklėse“ yra daugybė žmonių, kuriuos pamilsti ir užjauti... Johno Irvingo romano veikėjai laužo visas taisykles, bet vis tiek lieka kilnūs ir dvasiškai laisvi.“

The Houston Post

„[Irvingas] – vienas iš pačių geriausių dabar rašančių pasakotojų. Irvingo rūpinimosi doroviniais dalykais pagrindas – retai pasitaikanti nuolatinė pagarba žmogiškajam gerumui.“

The Philadelphia Inquirer

„Grandiozinis apimtimi ir originalumu, toks geras romanas, kokių tikimasi iš rašytojų visur, visais laikais. Įdomus, jaudinantis, visiškai pateisinantis lūkesčius.“

Joseph Heller

„Senamadis, kilniaširdiškas romanas... epiškai ilgesingas, lyg įstrigęs devynioliktame amžiuje, kažkur tarp Trollope’o ir Twaino.“

Boston Sunday Globe

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose skamba žodžiai. Kartais šnabžda arba šūkčioja, kartais padrąsina arba pataria, kartais supeikia ar nepaliaujamai kartoja iki beprotybės erzinančią mintį. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali pakenkti ne tik mūsų psichikos sveikatai, bet ir fizinei savijautai. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas, psichologas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia mūsų smegenys ir kodėl jose susiformuoja vidinis balsas, aiškina, kokiomis aplinkybėmis šis balsas virsta žalingu tarškesiu, ir pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantys pokalbiai su savimi būtų naudingi, skatintų progresą bei geras emocijas. Vidinis balsas gali tapti nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, „Atkaklumo“ autorė

„Krossas ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke. Studijas baigė Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Tęsia tyrimus ir dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

TAI GRAŽI IR ĮTEMPTA, KELIAS KARTAS APIMANTI ISTORIJA APIE MEILĘ, PASIAUKOJIMĄ IR PASLAPTIS.

Reičelė Huber grįžta į gimtąjį Atspindžio miestelį prižiūrėti negaluojančios močiutės. Prieš dvidešimt metų čia įvyko baisi tragedija, dėl kurios miestelio gyventojai kaltina Reičelę, bet, regis, laikas žaizdų neužgydė – Reičelė vėl pajunta žmonių pyktį ir priešiškumą. Tačiau šį kartą ji turi užnugarį: Lilę Džekson, asmeniškai tragedijos paliestą moterį, kurios draugiškas elgesys su Reičele visus glumina, ir menonitų pastorių Maiklą Štolcą. Vaikystėje jis ir Reičelė buvo artimi draugai, o dabar jis ją palaiko. Vis dėlto didžiausia atrama Reičelei yra močiutė Helena, kuri nustebina išmintingais patarimais, retai pasitaikančia stiprybe ir daugybe paslapčių...

Diane Chamberlain kūryboje juntamas ir jos ankstesnės – psichoterapeutės profesijos pėdsakas: kuriamos istorijos visuomet įtemptos, paliečiančios ir širdį, ir protą, o personažai realistiški ir gyvybingi.

Nepaisant siužeto vingių, visų jos knygų centre – santykiai: tarp vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, seserų ir brolių, draugų ir priešų. Autorė negali įsivaizduoti nieko įdomesnio už žmonių akistatą su gyvenimo išbandymais ir vargais, nesvarbu, ar tuos iššūkius jiems tenka priimti vieniems, ar drauge su kitais.

Du labai populiarūs Švedijoje autoriai – Camilla Läckberg ir Henrikas Fexeus – pristato kvapą gniaužiantį detektyvinį trilerį „Dėžė“. Ši knyga labiausiai pradžiugins Jo Nesbø ir televizijos serialo „Mentalistas“ gerbėjus. Kupina geriausių Skandinavijos trilerių tradicijų, „Dėžė“ yra pirmoji būsimos trilogijos apie policijos detektyvės Minos ir mentalisto Vincento darbą dalis. 

Kai Stokholme aptinkama auka – kardais subadyta moteris dėžėje, pirmoji policininkai sutrinka. Ar tai žiauri žmogžudystė, ar tiesiog nepavykęs iliuzionisto pasirodymas? Bylą tirianti policininkė iš specialiosios grupės Mina Dabiri į pagalbą pasitelkia mentalistą Vincentą Valderį, puikiai šifruojantį ir kūno kalbą. Bendromis jėgomis ėmę tirti nusikaltimą netrukus išsiaiškina apie dar vieną, kuris taip pat primena nesėkmingą pasirodymą cirke. Šįkart atrodo, kad auka žuvo, dantimis gaudydama kulką. Trečioji žmogžudystė nepalieka abejonių, kad bus ir ketvirta. 

Tiek Mina, tiek Vincentas yra tikri savo srities profesionalai, tačiau bendravimas su žmonėmis nėra stiprioji abiejų pusė. Nepadeda ir tai, kad kiekvienas turi tamsių asmeninių paslapčių. Pamažu ima aiškėti, kad būtent Vincento praeitis keistai siejasi su dabar tiriamais nusikaltimais. Prasideda įtampos ir baimės kupinos lenktynės su laiku, siekiant sugauti žudiką ir užkirsti kelią Stokholmą imančiam kaustyti siaubui. 

Henrikas Fexeus – žinomas švedų mentalistas, kūno kalbos specialistas, knygų autorius ir televizijos laidų vedėjas. Jis yra parašęs 12 knygų, visame pasaulyje jų parduota daugiau nei 1,2 milijono egzempliorių 35 kalbomis. Nemažai išleista ir lietuviškai: „Persikrauk! Išmok laiku sustoti“,  „Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas“,  „Minčių skaitymo menas“ ir kt.

Camilla Läckberg – viena sėkmingiausių Švedijos rašytojų. Jos knygų išversta į daugiau nei 40 kalbų, išleista daugiau nei 60-yje šalių, parduota daugiau nei 30 milijonų kopijų tiražu. 

„Nuostabi genialaus C. Läckberg rašytojos talento ir ištobulintų H. Fexeus triukų kombinacija.“

Borås Tidning

„Negaliu sulaukti antros trilogijos dalies. Negana to, tikrai skaitysiu ir naujausią bet kurio iš šių autorių išleistą asmeninę knygą, nes abiejų rašymo stilius – tiesiog puikus.“

Koukleum

„Originalus detektyvų duetas (abu su savomis paslaptimis ir nerangumu), jaudinantis ir tvirtai suręstas siužetas. Tikėkimės, antros dalies ilgai laukti neteks.“ In de Boekenkast

„C. Läckberg ir H. Fexeus puikiai išmano, kaip parašyti kvapą gniaužiantį ir įtraukiantį kūrinį.“

Göteborgs-Posten

 „Jaudinanti istorija, kurioje siužetas supintas taip gerai, kad esmę pagauni tik pačioje pabaigoje. Nuo pat pirmojo trilogijos puslapio ėmiau galvoti apie tai, koks bus tęsinys, kokie bus tolesni Minos ir Vincento nuotykiai. Neabejoju, kad būsiu nustebintas, ir nekantriai laukiu antrosios dalies.“

Thrillers & more

Adam Christopher

STRANGER THINGS. Tamsa miesto pakraštyje

Į miestą, kuris niekada nemiega, atslenka tamsa

Policijos viršininkas Džimas Hoperis įdukrai Vienuoliktajai atskleidžia seniai viliojusias paslaptis apie savo ankstesnį gyvenimą, kai dirbo nužudymų skyriaus detektyvu Niujorke, prisimena savo praeitį prieš populiariojo serialo „Stranger Things“ įvykius. 

1984 m. Kalėdos, Hokinsas. Policijos viršininkas Džimas Hoperis tenori džiaugtis pirmosiomis ramiomis Kalėdomis su Vienuoliktąja, bet jo įvaikinta dukra turi kitų planų. Nepaisydama Hoperio prieštaravimų, iš rūsio ištraukia užrašu „Niujorkas“ pažymėtą kartoninę dėžę, ir pasipila sunkūs klausimai. Kodėl Hoperis kadaise išsikraustė iš Hokinso? Ką reiškia „Vietnamas“? Ir kodėl jis niekada nekalbėjo apie Niujorką? 

Nors Hoperis mieliau stotų prieš gaują demogorgonų, nei kalbėtų apie savo praeitį, suvokia, kad nebegali neigti tiesos. Tad ima pasakoti apie Niujorke išgyventą nutikimą – paskutinę stambią bylą prieš gyvenimui apsiverčiant aukštyn kojomis.

1977 m. vasara, Niujorkas. Grįžęs iš Vietnamo Hoperis bando pradėti gyvenimą iš naujo. Dukra, rūpestinga žmona ir naujos detektyvo pareigos Niujorko policijos departamente padeda įsilieti į civilio gyvenimą. Bet staiga pasirodžius paslaptingiems federaliniams agentams ir perėmus bylą apie žiaurias, neišspręstas žmogžudystes, Hoperis imasi veikti savo nuožiūra, rizikuoja viskuo bandydamas atskleisti tiesą. 

Netrukus, veikdamas su priedanga, prisijungia prie labai prastai pagarsėjusios Niujorko gatvės gaujos. Narpliojant bylą, gyvenamuosiuose Niujorko rajonuose dingsta elektra, ir Hoperį apgaubia tokia tamsa, kokios iki tol dar nebuvo matęs. 

Pirmasis ADAMO CHRISTOPHERIO romanas „Empire State“ buvo išrinktas „SciFiNow“ Metų knyga ir „Financial Times“ Metų knyga. Jis dar yra parašęs „Septynis stebuklus“ (Seven Wonders), „Korimo vielą“ (Hang Wire), „Liepsnojančią tamsą“ (The Burning Dark) ir Rėjaus Elektromato detektyvų seriją. A. Christopheris prisidėjo prie tarptautinio bestselerio „Žvaigždžių karai: iš tam tikros perspektyvos“ (Star Wars: From a Certain Point of View) keturiasdešimtųjų metinių antologijos, taip pat parašė oficialius romanus pagal populiarios CBS televizijos laidos „Elementary“ bei apdovanojimus pelniusios kompiuterinių žaidimų franšizės „Dishonored“ siužetą, o su Chucku Wendigu parašė „Skydą“ (The Shield) „Dark Circle“ – buvusiems „Archie“ – komiksams. A. Christopheris gimė Naujojoje Zelandijoje, o Didžiojoje Britanijoje gyvena nuo 2006 m. 

Nuo 14 metų

George Orwell „Gyvulių ūkis“

Skaitytojams nuo 14 metų

Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie – lygesni.

Tai buvo eilinis ūkis, kol... gyvuliai nesukilo.

Jie atsikrato neatsakingo ūkio savininko, o valdžią perima du jauni kuiliai. Likę gyvuliai dėl gudrių kuilių kalbų įsitikinę, kad gyvenimas gerėja, bet, santvarkai keičiantis, svajos apie laisvę ir lygybę virsta nauja priespauda.

George’o Orwello pasakojimas apie propagandą, valdžią ir godulį dar niekada nebuvo toks aktualus.

Chrisas Mouldas niūrų šios nepamirštamos istorijos humorą sustiprina išraiškingais ir vaizduotę žadinančiais piešiniais.

„Gyvulių ūkis“ – vienas reikšmingiausių XX a. kūrinių – garsaus britų rašytojo ir žurnalisto politinė satyra, pašiepusi 1917 m. Rusijos revoliuciją ir Sovietų Sąjungą. Orwellas ją parašė dar tada, kai Didžioji Britanija ir kitos šalys su Sovietų Sąjunga buvo sudariusios sąjungą prieš nacistinę Vokietiją, o britų inteligentija į Staliną žiūrėjo palankiai. Vos pasirodžiusi 1945 m. iš karto sulaukė sėkmės ir buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais (1996-aisiais pelnyta Hugo premija, o Time knygą įtraukė į geriausių anglų kalba parašytųjų šimtuką). Pasaulyje parduota daugiau nei 11 milijonų šios Vakarų literatūros klasikos egzempliorių.

Tai viena Vakarų literatūros klasikos knygų, kurią perskaityti reikėtų kiekvienam.

Šeštasis Ukrainos prezidentas nuėjo ilgą kelią: jis buvo aktoriumi, o tapo ukrainiečių tautos lyderiu; jis buvo žmogus, kurį pasaulio valstybių vadovai sutikdavo smalsiai ir su pašaipa, o tapo politiku, kuris dabar Vakaruose pasitinkamas plojimais. Maža to, įtakingiausių pasaulio valstybių lyderiai jaučiasi pagerbti, galėdami pavadinti jį savo draugu.

„Zelenskis“ – pirmoji ir kol kas vienintelė Ukrainos prezidento biografija. Žinomas Ukrainos žurnalistas ir knygų autorius Serhijus Rudenka pasakoja apie skirtingus Volodymyro Zelenskio gyvenimo etapus, pradedant jo vaikyste Kryvyj Rihe ir baigiant 2022 metų Rusijos ir Ukrainos karu.

Tai istorija žmogaus, kuris, neturėdamas politinės patirties ir reikalingų žinių, pažadėjo ukrainiečiams pakeisti jų gyvenimą. Istorija žmogaus, kuriuo patikėjo 13,5 milijono rinkėjų. Žmogaus, supratusio, kad didžiulis pasitikėjimas – tai ir milžiniška atsakomybė. Tai istorija žmogaus, priėmusio Vladimiro Putino iššūkį ir šiuo sunkiu metu tapusiu Ukrainos valstybės vadovu.

Sužinokite, kaip pasikeitė visuomenės nuomonė ir kaip neaukštus reitingus turėjęs prezidentas virto prezidentu, mūru stojusiu už savo tautiečius ir ginančiu ne tik Ukrainos, bet, rodos, ir visos Europos laisvę.

Thich Nhat Hanh „Ramybė su kiekvienu žingsniu“ 

Kaip sąmoningumas keičia mūsų kasdienybę

Įkvėpdamas aš rimdau kūną,

Iškvėpdamas – šypsausi.

Būdamas dabartyje

Patiriu akimirkos žavesį!

Thich Nhat Hanhas, visame pasaulyje žinomas dzenbudizmo meistras, dar vadinamas „dėmesingumo tėvu“, atskleidžia, kaip kiekvieną akimirką atrasti ramybę, kaip elgtis situacijose, kurios kelia įtampą ar erzina. Didžiausias pasitenkinimas, giliausias džiaugsmo ir pilnatvės jausmas yra taip arti, kaip mūsų kitas įkvėpimas. 

Knygoje „Ramybė su kiekvienu žingsniu“ Thich Nhat Hanh pateikia pratimus, padedančius pagilinti mūsų suvokimą apie kūną ir protą per sąmoningą kvėpavimą, kuris suteikia džiaugsmą ir ramybę. 

• Atskleidžia pasaulio grožį.

• Kviečia skaitytoją pasiekti ir išlaikyti savo vidinę ramybę. 

• Paaiškina, kaip suvokti santykius su kitais ir mus supančiu pasauliu.

• Moko iš „nesąmoningo“ tapti „sąmoningam“.

• Skatina sužinoti, kaip medituoti esamu momentu ir sutelkti sąmonę į dabarties potyrius.

Mūsų valioje šypsotis, kvėpuoti, žingsniuoti ir valgyti taip, kad nuolat jaustume laimės perteklių. Tačiau gyventi dar neišmokome, tik rengtis gyvenimui gebame puikiai. Esame pasiryžę dėl diplomo paaukoti dešimtį metų, iš peties triūsti, kad tik turėtume darbą, automobilį, namą ir visa kita. O suvokti, kad gyvename dabar – vienintelį mums priklausantį būties akimirksnį, mums labai sunku. Iš tiesų kiekvienas mūsų žingsnis, kiekvienas įkvepiamo oro gurkšnis gali skleisti ramybę, džiaugsmą, giedrą nuotaiką – tereikia prabusti, tereikia išmokti gyventi dabarties akimirka.

„Žmonių istorija nebuvo gėrio, siekiančio nugalėti blogį, kova. Žmogaus istorija – tai didžiulio blogio, siekiančio sumalti žmogiškumo grūdelį, kova. Bet jeigu ir dabar žmoguje nenužudytas žmogiškumas, tai blogis jau nepasieks pergalės.“

Ukrainoje gimęs, du pasaulinius karus, senųjų imperijų žlugimą ir naujų autoritarinių valstybių susikūrimą išgyvenęs V. Grosmanas ilgai brandino „Gyvenimo ir likimo“ idėją.  Didžiulė patirtis, žmogiškas jautrumas, skvarbus analitinis protas ir žaižaruojantis rašytojo talentas sukūrė XX amžiaus literatūros deimantu vadinamą romaną, kuriame tarsi rentgeno kabinete išryškinama bendra nacių ir sovietų totalitarinių režimų prigimtis ir kraugeriški jų tikslai.

1960 metų rudenį rašytojas įteikė leidyklai romaną „Gyvenimas ir likimas“, ir tuometiniai Sovietų Sąjungos vadovai pastėro iš siaubo. Knyga buvo tokia pavojinga, kad valstybės saugumo agentai tą pačią dieną konfiskavo ne tik rankraštį, bet ir juosteles, kuriomis ji buvo atspausdinta. Vis dėlto sunaikinti kūrinio jiems nepavyko. 

1964 metais po sunkios ligos mirusio rašytojo bendražygiai išsaugojo vieną knygos rankraštį ir slapčia išgabeno į užsienį. Prireikė kelių dešimtmečių, kol knyga pagaliau išvydo dienos šviesą. 1980 metais V. Grosmano gyvenimo kūrinys buvo išspausdintas Šveicarijoje. 

„Gyvenimas ir likimas“ pasakoja apie milijonus gyvybių nusinešusį Stalingrado mūšį, kurio baigtis pakeitė viso Antrojo pasaulinio karo eigą. Tačiau kruvinos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenių skerdynės – tik nedidelis šios epinės istorijos akcentas. Iš įvairiausių veikėjų – rusų, vokiečių, žydų ir kitų tautybių žmonių pasakojimų gijų V. Grosmanas nuaudžia ištisą dviejų XX amžiaus politinių sistemų – nacistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos – istorijos kilimą, kuriame raibuliuoja eilinio kareivio ir generolo, sūnų praradusios motinos ir į dujų kamerą žengiančio šešiamečio berniuko, žydo mokslininko ir seno komunisto slapčiausios mintys, baimės ir troškimai. Kiekviena istorija, kiekvienas knygos puslapis skaitytojams atskleidžia pribloškiančią tiesą apie dviejų nežmoniškų totalitarinių režimų panašumą, jų kraugerišką prigimtį ir siekį sunaikinti žmonėse bet kokias žmogiškumo apraiškas.

„Vienas iškiliausių XX amžiaus literatūros kūrinių. Pribloškiantis ir visas gyvenimo sferas persmelkiantis šedevras, kurį privalo perskaityti kiekvienas.“

Flavorwire

„Prieš 50 metų žmogiškumo ir moralės vadovėliu tapęs „Gyvenimas ir likimas“ ir mūsų dienomis vis dar taip pat šokiruoja ir įkvepia.“ 

Foreign Policy

Vyras,  moteris, pasmerkta meilė ir nusikaltimas, kurio neįmanoma nuslėpti.

Lorena dirba reklamos agentūroje Paryžiuje. Prieš daug metų ji neteko tėvo, garsaus galerijos savininko, jis buvo nušautas, o nusikaltėlis nerastas. Nepažįstamasis, teigiantis, kad nužudė jos tėvą ir dabar ketina nužudyti ją, atakuoja trumposiomis žinutėmis. Todėl Lorena nudžiunga sulaukusi pasiūlymo vadovauti agentūrai Niujorke – ji tikisi, kad ten bus ramu ir persekiotojas jos neras.

Leo – jaunas dailininkas iš Niujorko. Jis ką tik išėjo iš kalėjimo už žymių dailininkų darbų klastojimą ir pardavimą. Sugrįžęs Leo sulaukia nepageidaujamų svečių. Turtingas kolekcininkas, kurį jis apgavo, nori priversti Leo sumokėti už patirtą žalą ir reikalauja 2 milijonų dolerių.

Atvykusi į Niujorką, Lorena užpuolama Centriniame parke. Likimas taip susiklosto, kad netoliese esantis Leo padeda merginai apsiginti. Persekiotojas randa ją ir čia. Kai Leo išgelbsti Loreną, jų likimai susipina: abu drauge turi įveikti tykančius mirtinus pavojus ir nugalėti visas kliūtis.

Greitas tempas, įvykiai vienas po kito, pavojai, žavus ir viliojantis Niujorko meno pasaulis ir vienintelis pasirinkimas, kuris gali pakeisti viską.

Intriguojanti istorija, kurios nepamiršite.

Žurnalistė Candice Mahout

Dienoraštis iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos. 1944 m. kovas – 1945 m. balandis – unikali istorija, atspindinti milijonų žmonių kančias. 

1943 m. lapkritį Amsterdame gyvenanti žydų kilmės Renata Laqueur, profesoriaus dukra, ir jos vyras Paulas Goldschmidtas buvo nacių suimti ir išvežti į Vesterborko stovyklą Nyderlanduose, o po kelių mėnesių – į Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Šią priverstinę tremtį Renata regi kaip savotišką kelionę ir vos patekusi į stovyklą ima raštu fiksuoti, ką patiria pati ir jos vyras. Tai savotiškai padeda jai ištverti stovyklos gyvenimo baisybes. Dienoraštį ji rašo iki 1944 m. gruodžio, tol, kol visiškai nusilpusi tiesiog nebepajėgia rašyti. 

Po kelių mėnesių, 1945 m. balandžio 10 d., vos penkios dienos iki anglams ir kanadiečiams išlaisvinant stovyklą, 2500 mirtinai sergančių ir išbadėjusių belaisvių, tarp jų ir Renata su vyru, sukišami į traukinį. Saugomi esesininkų, jie važiuoja per sunaikintą Vokietiją, nežinodami galutinio kelionės tikslo. Balandžio 23-iąją belaisvius Trėbice išvaduoja rusų kariuomenė. 

Grįžusi į Nyderlandus R. Laqueur paverčia savo dienoraštį bei kelionės užrašus rišliu tekstu. 1946 metais Renata atiduoda jį Valstybiniam karo dokumentacijos institutui. 

„Aš – išgyvenusioji, o ne auka.“

Renata Laqueur 

Renata Laqueur (1919–2011) – „Dienoraštis iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos. 1944–1945“ autorė. Prasidėjus karui ji susipažino su Paulu Goldschmidtu ir 1941 m. jie susituokė Amsterdame. Po skyrybų 1950 m. Laqueur išvyko į Niujorką, ten ištekėjo antrą kartą.  Renata studijavo anglų, ispanų filologiją, gilinosi į literatūrologiją ir apgynė disertaciją, kurioje lygino koncentracijos stovyklose rašytus dienoraščius bei jų literatūrinę vertę.

R. J. Palacio „Stebuklas“

Vaikams nuo 10 metų

Abejingų nepaliekanti istorija, tapusi ir jaudinančiu kino filmu

Štai ką aš manau: vienintelė priežastis, dėl kurios nesu normalus, yra tai, kad niekas manęs nelaiko normaliu. Manau, vienintelis žmogus pasaulyje, kuris supranta, kad esu toks kaip visi, – aš pats.

Beje, aš vardu Ogastas. Nepasakosiu, kaip atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau.

Dešimtmetis Ogastas Pulmanas niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Ir visgi jis yra kitoks negu visi. Todėl Ogastas niekada nelankė mokyklos. Bet į penktąją klasę jis turės eiti tikroje mokykloje. 

Ogastas žino, kad dauguma vaikų jį įskaudina netyčia, todėl galvoja – visiems bus geriau, jei mokykloje jis laikysis atokiau nuo naujųjų bendraklasių ir pasistengs per daug nekristi į akis.

Bet ar tai įmanoma, kai taip nori susirasti draugų ir esi toks draugiškas, drąsus, sumanus, geraširdis ir linksmas kaip Ogastas?

Šią šiltą, išmintingą ir sąmojingą R. J. Palacio knygą skaitytojai dažnai pavadina stebuklu. Rašytojai ir Ogastui pavyko įrodyti – kai labai nori, gali pasiekti didelių pergalių. Net jei esi vaikas su kitokiu nei visų veidu.

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius knygą apdovanojo kaip Reikšmingiausią ir meniškiausią 2014 metų vertimą paaugliams.

„Stebuklas“:

• ugdo empatiją ir gerumą;

• moko suprasti sergančius, turinčius negalių, kitaip atrodančius vaikus bei nevertinti žmonių pagal išvaizdą;

• skatina priimti save tokį, koks esi;

• įkvepianti, pakylėjanti istorija;

• meniškai vertinga knyga ugdo literatūrinį suvokimą ir skonį.

R. J. Palacio – amerikiečių rašytoja, kuriai pasaulinę šlovę atnešė skaitytojų ir kritikų pripažintas kūrinys „Stebuklas“. Ši knyga pelnė ne tik daugybę apdovanojimų JAV bei kitose šalyse, bet ir 140 savaičių išsilaikė „New york times“ bestselerių sąraše, o žurnalas „Times“ ją įtraukė į 100 geriausių visų laikų knygų paaugliams sąrašą. Pagal knygą 2017 m. pastatytas Holivudo filmas pavadinimu „Gerumo stebuklas“.

Įtraukta į 9 klasės rekomenduojamos literatūros sąrašą

Skaitytojams nuo 9 metų

„Gerai apgalvojau, ko noriu. Todėl nemėginkit manęs perkalbėti ar ką. Tiesiog negaliu būti kitoks, nei esu. O kas esu, turiu pats suprasti.“

Padaužai Lasei nelabai sekasi mokykloje, bet tai ne didžiausia jo bėda. Per Kalėdas išsiskiria berniuko tėvai. Lasei su mama tenka kraustytis į kitus namus. Skirtingai nei smarkaus būdo tėtis mėsininkas, niekada nemėgęs mokyklos, naujasis mamos vyras, dantų gydytojas Hildingas Torstensonas pasiryžęs Lasę paversti pavyzdingu mokiniu. Tik ar pasiduos Lasė naujo mamos vyro įtakai? Ir ar pavyks Lasei išsaugoti trūkinėjantį ryšį su mylinčiu ir mylimu tėvu?

Su humoru autorius knygoje pasakoja apie sudėtingus ir jautrius dalykus. Ne tik tėvų skyrybas, bet ir savęs paieškas bei berniukui itin svarbų ryšį su tėvu.  

Ulfas Starkas (1944–2017) – vienas žymiausių Švedijos vaikų ir paauglių literatūros kūrėjų, 2018 metais patekęs į Hanso Christiano Anderseno medalio, dar vadinamo vaikų literatūros Nobeliu, trumpąjį sąrašą. Jis sukūrė daugiau nei 100 knygų vaikams ir jaunimui. Jo kūryboje nestinga humoro, švelnios ironijos, kurioziškų ir net tragikomiškų nuotykių, kuriuos pasitelkęs rašė apie svarbius, skaudžius, sudėtingus vaikų išgyvenimus.

„Iki vaikų literatūros reikia užaugti“, – sakė Ulfas Starkas, 2007 metais viešėdamas Lietuvoje. 

Autorius tikėjo knygų ir skaitymo galia, be to, itin gerbė jaunuosius skaitytojus ir puikiai juos suprato. Todėl jo kūryboje nestinga humoro, kurioziškų ir net tragikomiškų nuotykių, kuriuos pasitelkęs rašė apie svarbius, skaudžius, sudėtingus vaikų potyrius. Jo kūrinius lengva ir smagu skaityti, tačiau tai nėra vienadienė literatūra, ji įstringa giliai ir ilgam, todėl geriausi Ulfo Starko kūriniai laikytini moderniąją klasika. 

Šis kūrinys įeina į leidyklos „Alma littera“ leidžiamą klasikos kūrinių kolekciją. Ją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

Įtraukta į 8 klasės rekomenduojamų knygų sąrašą 

Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto dr. Kęstučio Urbos mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą. 

Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Skausmingai atviras romanas apie motinystę ir šeimą

Laimingai ištekėjusi Eva Kačiadurian po ilgų dvejonių ryžtasi pastoti, bet labai greitai suvokia nesanti sukurta motinystei. Gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas, tarsi jausdamas mamos abejones, nuo pat pirmųjų dienų niekais paverčia visas jos pastangas.

Dėl motinystės atsisakiusi dinamiško ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, nesugebėdama užmegzti ryšio su sūnumi, niekur nerasdama pagalbos ir supratimo, Eva pamažu grimzta į melancholiją, o užsisklendęs, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja.

Ilgai ir tyliai tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Per pusę skyla ne tik sūnaus, bet ir Evos pasaulis.

Po šio įvykio nieko nebebus, kaip buvę. Kad galėtų gyventi toliau, Eva su Kevinu turės nueiti ilgą kelią ieškodami atsakymų į daugybę sunkių klausimų.

Tarp geriausių pastarojo dešimtmečio knygų minimas romanas sukėlė daug karštų, vienareikšmiškų atsakymų nesiūlančių diskusijų ir buvo įvertintas Orange premija. Pagal jį sukurtas kino filmas sukėlė nemažesnį rezonansą visame pasaulyje.

Kartkartėmis pasirodo neįtikėtinai stiprių romanų, kurie išmuša žemę iš po kojų ir užgniaužia kvapą. Tokia yra ir ši knyga – šiurpinanti, savita, sąmojinga, drąsi ir tyčia griaunanti visas mūsų lengvabūdiškas prielaidas apie šeiminį gyvenimą ir ypač motinystę.

Daily Mail