Tai kvietimas kiekvienam iš mūsų patirti gyvenimą visais savo pojūčiais ir pastebėti aplink esantį grožį.

Dauguma mūsų jaučiasi įtraukti į nuolatinių pokyčių ratą: į socialinius tinklus persikėlęs gyvenimas, nesibaigiantis naujienų srautas, į priešiškas stovyklas pasidalijusios šeimos. Esame išsigandę ir pavargę, atitolę nuo savo kūno, išsekę ir nebemokantys atsipalaiduoti žmonės. 

Šis nuolatinis nuovargis ir nerimas Katherine’ą May privertė susimąstyti, ką reikia keisti savo gyvenime, kad kūnas ir siela sutvirtėtų. Pasitelkusi humorą, apipindama pasakojimą empatija ir šiluma, ji dalijasi istorijomis apie sunkumus darbe, iššūkius, kurie kyla šeimyniniame gyvenime, ir pandemijos padarinius, ypač jausmus, kurie apėmė pasauliui skubant iš naujo atsiverti. Trokšdama kitokio gyvenimo būdo, Katherine May pradeda tyrinėti atkuriamąsias gamtos galias, analizuodama žemės, vandens, ugnies ir oro elementus bei atpažindama tylius pasaulio magijos pėdsakus, aptinkamus tik tada, kai akylai jų ieškome.

Ar galima pasaulyje, kuriame nuolat vyksta didžiuliai sukrėtimai, jaustis pailsėjusiems ir ramiems? 

Kaip išlikti jautriems aplinkai ir pajusti subtilią, aplink mus besiskleidžiančią magiją?

The New York Times bestselerio „Žiemojimas“ autorė Katherine May knygoje „Gamtos kerai“ kviečia skaitytoją leistis į kelionę, kuri padės pažinti savo baimes ir atrasti gamtos teikiamą paguodą.

„Jeigu egzistuotų šio amžiaus dvasia, ji būtų labai panaši į baimę. Jau daugelį metų mes bėgame kaip triušiai. <..> Tai grandininė reakcija, siaubo upė, nesuvokiamai besiveržianti pirmyn, pagriebdama kitus išsigandusius, įsitempusius kūnus, kurie savo ruožtu signalizuoja apie savo pavojų. Nėra vieno plėšrūno, nuo kurio reikėtų pabėgti; jų daug. Dabar mes užsiėmę bėgimu. Viskas yra labai skubu. Kasmet atrodo, kad turime bėgti dar greičiau. Kito sprendimo nėra. Galime tik bėgti, panikuoti ir ištransliuoti savo baimes kitiems, o šie kaip veidrodžiai atspindės jas mums patiems.“ 

„Kerai yra nedidelė nuostaba, kurią sustiprina prasmė, susižavėjimas, įstrigęs pasakos ir atminties voratinklyje. Jis palaikomas nedidelėmis, beveik homeopatinėmis pagarbios baimės dozėmis – tais paslėptais magijos pėdsakais, kuriuos aptinkame tik tada, kai jų ieškome. Tai jausmas, kad esame sujungti į vieną egzistencijos giją kartu su elementais, sudarančiais šią žemę, ir kad šiame tarpusavio ryšyje yra įkalinta jėga, mūsų suvokimo paribyje esantis virpulys. Tai užmiršti mūsų geologiniai tarpsluoksniai, nepagaunama dalelė, surišanti nepatvarią mūsų materiją: gebėjimas jausti kasdienybėje magiją, perduoti ją savo protais ir kūnais ir būti jos palaikomiems.“

„Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, grubiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi."

Viskas prasidėjo (o gal baigėsi?) nenuėjus į egzaminą. Tada buvo apleisti draugai, pamiršti įsipareigojimai, išbraukti planai. Dienomis beliko slėptis nuo viso pasaulio, o nakties tamsoje vaiduokliškai klaidžioti miesto gatvėmis: tapti žmogumi, kuris miega.

Garsus prancūzų postmodernistas Georges Perec (1936–1982) antruoju asmeniu parašytame romane tarytum paralyžiuoja laiką ir įtraukia į svaiginantį sapną, kuriame pinasi vidinės baimės, apatija ir prasmės paieškos.

„Skaitant šią knygą tereikia leisti sau užmigti kartu su žmogumi, kuris miega. O tada – rinktis, nubusti ar sapnuoti toliau."

Knygos vertėja Aušra Pokvietytė

„Akis žiūri į tave ir tame žvilgsnyje įkalina. Niekada nenustosi savęs matyti. Tu nieko negali padaryti, negali iš savęs ištrūkti, negali pabėgti nuo savo žvilgsnio ir niekada negalėsi: net jei sugebėtum taip giliai užmigti, kad joks supurtymas, šūktelėjimas, nudeginimas tavęs neišbudintų, vis tiek liktų toji niekada neužsimerkianti, niekada neužmieganti akis, tavo akis."

Georges Perec (1936–1982) — postmodernizmo rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą dėl novatoriškų žaidimų su kalba ir romano forma. Perecas priklausė eksperimentinei grupei Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurios tikslas buvo modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų ir pritaikant jai žaidimo taisykles. Žymiausi autoriaus kūriniai: „La Vie mode d’emploi" (1978), „Les Choses" (1965), „La Disparition" (1969). Už kūrybinius nuopelnus jis buvo apdovanotas Renaudot (1965), Jeano Vigo (1974) ir Médicis (1978) premijomis. 

Oksfordo literatūros profesorius Humbertas Botkinas savo gyvenimą paskyrė postmodernisto Ezros Slefo kūrybai. Botkinas ryžtasi rašyti Slefo biografiją (žinoma, nepraleisdamas pratarmės, išnašų ir glosarijaus), bet knyga apie literatūros meistrą netrunka tapti pasakojimu apie patį autorių: jo įtartinai prasidėjusią akademinę karjerą, nerealizuotas rašytojo ambicijas ir kelti antakį priverčiančius asmeninio gyvenimo pasirinkimus.

Šis šmaikštus, netikėtas formas įgaunantis pasakojimas – tai ir literatūrinis žaidimas. Knygoje netrūksta nuorodų į skirtingų autorių kūrybą, netikėtų žanrinių jungčių, postmodernistinio pastišo ir sveikai ironiško žvilgsnio į literatūros pasaulio gyventojus.

„Ši knyga yra postmodernistinio romano pastišas, parodijuojantis žanrą ir atiduodantis duoklę autoriaus pamėgtiems rašytojams. Į savo postmodernistinį šiupinį autorius įmaišo intertekstų, aliuzijų, nuorodų į šiuolaikinių rašytojų bei klasikų kūrinius. Knygoje pasišaipoma ir iš literatūros kritikos, žiniasklaidos, knygų fanų kultūros, apskritai iš pretenzingumo."

Knygos vertėja Daina Valentinavičienė

Andrew Komarnyckyj (1956), gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, rašytoju tapo per laimingą atsitiktinumą. Anksčiau jis yra dirbęs teisininku, viešųjų ryšių konsultantu, indų plovėju, slaugytojų padėjėju ligoninėje – atrodytų, klasikinė rašytojo biografija. Komarnyckyj, prisidengiantis skirtingais pseudonimais, žaidžia įvairiais literatūros žanrais. Tarp jo knygų: „Blacktelligence Rules" (2022), „The Revenge of Joe Wild" (2022), „Probate Made Simple" (2010). „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas" („Ezra Slef: The Next Nobel Laureate in Literature", 2021) – pirmoji rašytojo knyga lietuvių kalba.

Puikiai papasakota istorija su pribloškiama atomazga. Tikras skaitymo malonumas.“ 

Historical Novel Society

Devyniolikto amžiaus pradžia. Kento grafystėje, jūros pakrantėje, gyvena Lovelių šeima. Duktė Venecija – svajingos ir meniškos prigimties mergina – tiesiog dievina savo tėvą Teodorą. Pastarasis šeimą išlaiko dekoruodamas turtuolių namus. Dailininko gyslelę turinti Venecija irgi prisideda prie tėvo veiklos, piešdama eskizus.

Idiliškas Venecijos gyvenimas sugriūva, apsilankius netikėtam svečiui. Tėvo patikėtinis majoras Džekas Čemberleinas atneša siaubingą žinią – Teodoras Lovelis mirė. 

Netekus maitintojo, Loveliams tenka palikti jaukią provinciją ir keltis į sostinę, į Čemberleinų namą Kvil Korte. Ten Venecija nusprendžia tęsti tėvo verslą. Nors pradžia sunki, nuovoki ir entuziastinga mergina pamažu perpranta verslo subtilybes ir jaučiasi vis tvirčiau, tik visa sugriauti grasina reketininkas Karalius Midas, prieš kurį bejėgė net policija. Nejučia ima keistis ir Venecijos jausmai majorui Čemberleinui – iš pradžių atgrasus jaunas vyras rodosi vis artimesnis. Ar gali būti, kad kartu su nauju gyvenimu Veneciją aplankys ir nauja meilė? 

Skvarbus autorės žvilgsnis atveria skaitytojui istorines detales, o itin vaizdingas pasakojimo stilius puikiai perteikia tuometinio gyvenimo realijas, vaizdus ir netgi kvapus. Istoriniame fone meistriškai konstruojama įtampa ir intriga bei atskleidžiami stiprūs veikėjų, ypač moterų, charakteriai. Lietuvių skaitytojams jau žinomos autorės knygos „Vaistininko duktė“, „Dailininko mokinė“,  „Prieskonių pirklio žmona“,„Pamirštų svajonių rūmai“, „Pilis prie ežero“ ir kt. 

Jaunimui nuo 14 metų

Be galo neįprastoje ir vaizduotę kurstančioje Džeikobo Portmano istorijoje laukia jaudinantys lemtingi posūkiai. Siekdamas išgelbėti savo ypatinguosius draugus, įkalintus stipriai saugomoje tvirtovėje, Džeikobas turės nukakti į patį vargingiausią ir bjauriausią Viktorijos laikų Anglijos lūšnyną. Kelionėje jam padės atrasta nauja didžiulė galia ir bendražygiai: Ema Blum, mergina, mokanti savo rankose įžiebti ugnį, ir Edisonas Makhenris, šuo, galintis užuosti pradingusius vaikus. Dabar ypatingųjų ateitis priklauso nuo jų.

Ransom Riggs – amerikiečių rašytojas, kuriam pasaulinį žinomumą atnešė knygų serija „Ypatingų vaikų namai“. Vaikystėje buvo reguliariai maitinamas vaiduoklių istorijomis ir britų komedijomis, o tai turbūt paaiškina, kodėl jo knygos būtent tokios, kokios yra. Yra netgi tokia tikimybė, kad jis kaip tik dabar tavo namuose ir iš palovio stebi tave. (Gali patikrinti. Mes palauksim. Jei ne, bet kada gali rasti jį tviteryje: @ransomriggs.) Sukurti knygų apie ypatingus vaikus seriją rašytoją įkvėpė ir keistos, mįslingos senovinės fotografijos, kurias jis kolekcionuoja. Dalį nuotraukų, darniai įsiliejančių į kūrinio pasaulį ir jį praturtinančių, matome ir serijos knygose. 

„Įtempta, jaudinanti ir stebuklingai keista... Nuotraukos ir tekstas nuostabiai vienas kitą papildo ir kartu sukuria nepamirštamą pasakojimą.“

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

Architektei Keilai Karter gyvenime, atrodė, nieko netrūksta: augina ketverių metukų dukrelę, kartu su mylimu vyru susiprojektavo svajonių namus Raund Hile ir ketino netrukus tenai įsikelti. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo Keilos vyras žūsta, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, ir moteris ima dvejoti, ar jai nebus graudu gyventi tame svajonių name. 

Vieną dieną Keilą darbe aplanko keista moteris. Atrodo, kad ji žino apie Keilą kone viską, be to, bando atkalbėti nuo kraustymosi į Šedou Ridžo gyvenvietę. Neva tenai plytintis ežeras saugo baisias paslaptis, o miškai pilni vaiduoklių. 

Keila perspėjimų neklauso, įsikrausto į namą. Čia vienintelė jos kaimynė – senyva moteris Elė Hokli. Būdama studentė ji, numojusi ranka į tėvų viltis, savanoriavo juodaodžių paramos programoje. Elės gyvenimas irgi kupinas paslapčių ir kažkaip susijęs su vietove, kur stovi Keilos namas. 

Dvi istorijos, kurias skiria 45 metai, susipina į vieną. Dianos Chamberlain romanas – tai netikėti istorijos posūkiai ir paslaptys, kurios daugybę metų buvo palaidotos.   

„Neabejotinai patiks įtempto siužeto mėgėjams ir socialinių temų gerbėjams.“ 

Booklist

„Diane Chamberlain pristato dar vieną prikaustantį dramatišką kūrinį, kuris neabejotinai taps bestseleriu.“ 

Woman's World

Tarp Financial Times 2021 metų geriausiųjų knygų

Sunday Times bestseleris

LAIKAS yra didžiausias mūsų rūpestis – niekas nedrįsta sakyti, kad jo turime į valias. Ar žinote, kad jei sulauksite aštuoniasdešimties, būsite nugyvenęs kiek daugiau nei 4000 savaičių?

Mūsų darbų sąrašas vis nesibaigia, elektroninės pašto dėžutės sausakimšos, esame praradę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą bei įsivėlę į nuolatinę kovą su išsiblaškymu. Iš visų pusių girdime rekomendacijų, kaip tapti produktyvesniems ir efektyvesniems, mums siūlomi gyvenimą keičiantys patarimai. Tačiau tokie metodai dažnai tik dar labiau mums viską sujaukia. Nerimastingas jausmas, kad skubame, stiprėja, klaidžiojame tarp patarimų, kaip dar geriau ir prasmingiau susiplanuoti laiką, ir sukame galvas, kaip kuo geriau išnaudoti 4000 MUMS SKIRTŲ SAVAIČIŲ.

Oliveris Burkemanas kviečia į laiką pažvelgti kitaip – atmetant paviršutiniškus patarimus, kaip „suspėti viską padaryti laiku“, ir susitelkiant į žmogaus gyvenimo baigtinumą, kuriuo turime išmokti džiaugtis.

• Iš anksto numatykite laiko kasdieniams darbams ribas, o svarbiausia – jų laikykitės!

• Ar žinote, kad gebėjimas nieko neveikti yra neįkainojamas? 

• Nugalėkite nerimą, atidėkite viską į šalį ir dirbkite tik su vienu projektu.

• Sužinokite, kodėl svarbu susitelkti į tai, ką jau atlikote, o ne į tai, ką dar liko atlikti.

• Nuspręskite, kam skirsite savo energiją ir jėgas, nes visko padaryti – tiesiog neįmanoma.

Romanų serija apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei išgalvoti siužetai.

Dora Maar ir Pablas Pikasas – didžioji meilė, nepakartojama kaip ir jų menas.

Paryžius, 1936-ieji. Populiarioji fotografė Dora Maar yra Polio Eliuaro ir Man Rėjaus įkurto siurrealistų sambūrio žvaigždė. Jauna moteris netrukus susipažįsta su tapytoju Pablu Pikasu, tuo metu išgyvenančiu gilią kūrybinę krizę, ir jį įsimyli. Tamsioji Doros prigimties pusė įkvepia Pikasą, jis vėl ima tapyti. Doros paskatintas sukuria keletą šedevrų, iš jų garsiausias – triptikas „Gernika“. Tačiau pačios menininkės profesinis augimas sustoja. Tarp įsimylėjėlių veriasi vis gilėjanti praraja.

Užburiantis romanas apie Pablo Pikaso mylimąją, talentingą fotografę, tapytoją ir lygiavertę partnerę.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Skaitytojams nuo 14 metų

Nuotykių, įtampos, paslapčių ir netikėtumų kupinas vesternas, tapęs literatūros klasika.

XIX a. antros pusės Teksasas neramus: karas su Meksika baigėsi vos prieš kelerius metus, baimę nuolatos kelia plėšikai, be to, ne vieną žmogų prerijose užvaldo aistros ir godumas, nuvedantys prie žiaurių nusikaltimų.

Į šias pavojų ir galimybių kupinas žemes su šeima atvyksta naujakurė Luiza Poindekster. Netrukus gražuolė patenka į meilės trikampį: jos širdies geidžia pasipūtęs ir kerštingas pusbrolis Kasijus Kolhaunas bei atkaklus, bet neturtingas mustangų gaudytojas Morisas Džeraldas. 

Kolhaunas sukurpia niekšingą planą, kaip atsikratyti savo varžovo, bet nutinka didžiulė tragedija – žūsta Luizos brolis Henris. Visi įkalčiai rodo į Džeraldą. Tuo pačiu metu netoli Poindeksterių plantacijos pasirodo paslaptingas raitelis be galvos... Kas jis? Vaiduoklis? Nelabasis? Ir ko jis nori?

Laukia dar daug mįslingų ir šiurpą keliančių nutikimų, kol paaiškės raitelio be galvos mįslė ir bus išaiškintas tikrasis Henrio žudikas.

Thomas Mayne Reid (1818–1883) – airių kilmės amerikiečių rašytojas, kūryboje daugiausia kalbėjęs apie savo gyvenamojo laiko Ameriką, žemyno čiabuvių indėnų ir kolonizatorių gyvenimą, vergiją. Jo knygose daug spalvingų personažų, kvapą gniaužiančių nuotykių, intrigų, nusikaltimų ir netikėtumų. Rašytojo kūriniai sulaukė didelio populiarumo ir Amerikoje, ir Europoje, yra skaitomi iki šių dienų. Į lietuvių kalbą išversta nemažai autoriaus knygų: „Raitelis be galvos“, „Kvarteronė“, „Baltoji pirštinė“ ir kt. 

„Varnų Ežeras“ kupinas pasitikėjimo, tobulas romanas, kurį vos atsivertęs supranti – į šį nepaprasto talento autorės literatūrinį pasaulį išties verta pasinerti. Neretai tamsus, bet viltingas, įtraukiantis ir nepamirštamas „Varnų Ežeras“ demonstruoja jėgą, kuri iškelia M. Lawson į pirmąsias rašytojų gretas.

Šiaurės Kanadoje, mažame miestelyje gyvena Morisonai, auginantys keturis vaikus: Luką, Metą, Keitę ir Bo. Jie presbiterijonai, tad šeimoje emocijos užgniaužiamos ir nerodomos. Vieną dieną tėvai išvyksta į miestą ir grįždami abu žūva avarijoje. Vaikai tampa našlaičiais, o jų tarpusavio ryšiai pamažu ima trūkinėti.

Vaikystėje daug laiko praleisdavusi prie tvenkinių, kartu su vyresniu broliu Metu tyrinėdama įvairiausius gyvius, užaugusi Keitė tampa zoologe. Ji gali mikroskopu nustatyti organizmų tapatybę, bet, regis, yra visiškai sutrikusi savo pačios emociniame gyvenime ir su šeima beveik nebendrauja. 

Šioje dramoje apie meilę ir nesusipratimus, apie povandenines pykčio ir apmaudo sroves M. Lawson su širdį veriančiu humoru augina įtampą, tobulai suvaldydama pasakojimą ir apversdama skaitytojo lūkesčius aukštyn kojomis.

„Nuostabus, nepaprastai jaudinantis romanas... Perskaičiau jį vienu prisėdimu, o tada perskaičiau dar kartą, tiesiog savo malonumui.“

Joanne Harris, „Šokolado“ autorė

Mary Lawson – Kanados rašytoja, New York Times bestselerių autorė, pripažinta „žmogaus sielos gelmių“ tyrinėtoja. Jos romanai yra laimėję McKitterick premiją, patekę į Man Booker ilgąjį sąrašą. Knygos yra išleistos 28 šalyse ir išverstos į 24 kalbas. Lietuvių kalba išleista jos knyga „Prieš pirmą sniegą“

Skaitytojams nuo 10 metų

Po mįslingų įvykių gyvenimas Varnų kaime grįžo į senąsias vėžes, nors tik ką ir vėl prasiautė Didžioji audra. Kol suaugusieji vakarėlyje, šeši vaikai smaginasi namuose žiūrėdami filmą. Staiga dingsta elektra ir namą supurto žemės drebėjimas. Vaikai išsigandę žvelgia vienas į kitą, o tada praranda sąmonę.

Atsipeikėjęs šešetas supranta, jog įstrigo apgriuvusiame name. Vaikai neįsivaizduoja, kas jiems nutiko. Negana to, laikrodžiai sustoję, dingo telefonai, o svetainės viduryje stovi paslaptinga medinė skrynia su spyna.

Ir tada skrynia atsidaro…

„Tamsos mokyklos“ tęsinys „Apleistas namas“ žada dar vieną nepaprastai įdomų, mistišką ir šiurpuliukus keliantį nuotykį. Bus sunku atitraukti dėmesį!

„Apleistas namas“:

• įtampos kupina knyga patiks vaikams, mėgstantiems paslaptingas, įtempto siužeto istorijas;

• skatina pasitikėti draugais, branginti juos, o ištikus nelaimei nepasiduoti, darniai veikti kartu ieškant išeities;

• nors tai tęsinys, norint mėgautis nebūtina būti perskaičius pirmą dalį;

• parašyta lengvai, nesudėtinga kalba, todėl pasakojimas kaipmat įtrauks net mažiau skaitančius vaikus.

Sandra J. Paul – belgų rašytoja ir leidyklos „Hamley Books“ savininkė, angliškai parašytus kūrinius pasirašinėjanti Joanne Carlton slapyvardžiu. Ji rašo netikėtų posūkių kupinus įtempto siužeto psichologinius trilerius. Pirmoji serijos „Varnų kaimas“ dalis „Tamsos mokykla“ sulaukė daugybės jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Atsisakykite tradicinių ir nebūtinų žemės darbų, nešvaistykite daugiau energijos, negu gaunate naudos, ir pereikite prie natūralaus ūkininkavimo!

Gamtinė žemdirbystė nėra kokia nors nauja religija ar auksinių taisyklių rinkinys, tai netgi ne „žemės dirbimas“, o natūraliai vykstantys dirvodaros procesai. Darbą nudirba pati gamta.

Saulius Jasionis – gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas – buvo išskirtinė asmenybė. Jo neeilinės žinios, gyvenimo matymas padėjo suburti nemenką bendruomenę. Man, dar jaunam bernui, Saulius padarė didelę įtaką formuojantis vertybėms ir ateities pasirinkimams. Jo dėka mano jaunystė buvo pilna įdomių patirčių, o dabar galiu dirbti su aukšto lygio restoranais, šeimai parnešti tikro, kokybiško maisto. Saulius savo paskaitomis ir knygomis tęsia prasmingas pamokas ir daro pokyčius net po savo mirties. Ačiū likimui už galimybę turėti tokį draugą ir mokytoją.

Povilas Patumsis (Povilo ūkis)

• Jeigu daržovės puikiai auga neariamoje ir neperkasinėjamoje dirvoje, kam ją arti ir perkasinėti?

• Jeigu mes galime gauti gerą derlių be trąšų, o daržų bei sodų derlingumas kasmet didėja, kam pirkti trąšas?

• Jeigu mokame sukurti tokią aplinką, kurioje augalų ligos ir kenkėjai nepadaro žalos, kam rūpintis profilaktika ir gydymu?

• Jeigu dažnai aplinka jau yra sukurta arba kuriama pačios gamtos be mūsų įsikišimo, kam tą aplinką kurti?

Šie ir dar daugiau knygoje aptariamų neįtikėtinų „jeigu“, teorija ir praktika su vaizdžiomis iliustracijomis įrodys jums, kad išmėginti šį ūkininkavimo būdą, užsiauginti kokybiškų gėrybių išsaugant sveiką ir švarią aplinką neabejotinai verta.

Skaitytojams nuo 12 metų

„Oliveris garsiai klykė. Jeigu būtų žinojęs esąs našlaitis, paliktas parapijos seniūnų ir prižiūrėtojų gailestingajai globai, gal būtų rėkęs dar garsiau.“

Nuo gimimo Oliveris Tvistas buvo pasmerktas negailestingam likimui. Augdamas prieglaudoje jis patyrė vien nepriteklius ir žiaurumą. Ūgtelėjęs pabėga, bet geresnio gyvenimo viltis greit subliūkšta. Atsidūręs Londone berniukas papuola į nusikaltėlio Feigano vagių gaujos nagus ir kad išgyventų, yra priverstas tapti kišenvagiu. Nepaisydamas slogių patirčių, pavojų ir žlugdančios neteisybės, Oliveris išlieka geraširdis ir doras, o likimas pagaliau jam atsuka šviesiąją gyvenimo pusę.

Charlesas Dickensas (1812–1870) sukūrė nuotykių ir stiprių emocijų kupiną romaną, kuriam nė vienas skaitytojas negali likti abejingas. Rašytojas, pasitelkdamas ironiją bei humorą ir visada stodamas į silpnesniojo, nuskriaustojo pusę, vaizdavo XIX a. Londoną ir jo kriminalinį pasaulį, aštriai kritikuodamas pramonės revoliucijos padarinius visuomenei, neteisybę, sudėtingą vargšų padėtį ir vaikų išnaudojimą.

Knyga įtraukta į dr. Kęstučio Urbos „Mokiniams rekomenduojamų knygų" sąrašą.

Rekomenduojama literatūra 8 klasei

„Oliverio Tvisto nuotykiai“:

• Skatina atjautą silpnesniems ir ugdo teisybės jausmą.

• Supažindina su niūria XIX a. didmiesčio realybe, to meto papročiais ir kasdieniu gyvenimu.

• Suteikia vilties, kad, nepaisant sunkumų, gyvenimas yra vertingas, kad galiausiai likimas nusišypso ir labiausiai nuskriaustiems.

• Puikus, humoro ir stiprių emocijų nestokojantis pasakojimas sukels skaitytojui įvairių išgyvenimų, o galiausiai ir katarsį.

• Pasaulinė literatūros klasika.

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.

Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.


„Horstas turi ypatingą talentą išradingai ir netikėtai pažvelgti į tradicinį knygos siužetą.“
2019 m. „Petrona“ apdovanojimo komisija

Patyręs detektyvas Viljamas Vistingas skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“ ir „Aklas spėjimas“.


Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas yra gavęs gausybę literatūrinių apdovanojimų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“, taip pat prestižinę premiją „The Martin Beck“, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus

Esu toks, koks esu, ir priimu iššūkį tapti geriausias, koks tik galiu būti.

Ar galite įsivaizduoti, kokie būtume jo vietoje? Nors gimė be galūnių, Nikas Vujičičius įveikė savo negalią. Jis išmoko gyventi savarankišką, turtingą ir linksmą gyvenimą. Nikas yra pavyzdys visiems, norintiems atrasti tikrąją laimę.

Stiprus Niko tikėjimas Dievą buvo ir yra pagrindinis jėgų šaltinis. Savo gyvenimu ir paskaitomis jis skleidžia pagrindinę mintį: visų svarbiausia yra rasti savo gyvenimo tikslą ir niekada nepasiduoti, net kai sunkumai užtveria kelią. Tegul tai įkvepia jus pradėti savo gyvenimą be ribų.

„...gyvenimo iššūkiai sugniuždo arba įkvepia. Jei galite gyventi, būkite už tai dėkingi. Pasinaudodami tuo dėkingumu išsivaduokite nuo depresijos ir pykčio. Ženkite vieną žingsnį, paskui kitą, duokite impulsą ir kurkite gyvenimą, kokio norėtumėte.“ – Nick Vujicic

Interneto svetainė www.nickvujicic.com

Nikas Vujičičius (Nick Vujicic) keliauja po įvairias šalis ir skaito paskaitas, yra kelių knygų autorius ir ne pelno siekiančios organizacijos „Gyvenimas be ribų“ vadovas. Nikas yra puikus įkvėpimo pavyzdys viso pasaulio žmonėms, kviečiamas į seminarus, kalba didelėms auditorijoms apie tai, kaip įveikti kliūtis ir įgyvendinti svajones. Iš Australijos Nikas Vujičičius persikraustė į Kaliforniją, ten dabar ir gyvena su šeima. Jo pirmoji knyga „Gyvenimas be ribų“, išleista 2010 m., tapo bestseleriu, yra išversta į 30 pasaulio kalbų.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Penktojoje šios serijos knygoje „Serui Filipui, su meile“ pasakojama Eloizos istorija. Sezoną po sezono ji kaip išgalėdama vengė vedybų. Ir jai pavyko! Tačiau dabar Eloiza nebėra tokia įsitikinusi, kad jai išties skirta senmergės dalia, ypač kai geriausia draugė Penelopė, su kuria tikėjosi džiaugsmingai dalytis panašiu likimu, ne tik įsimylėjo, bet ir atrado santuokinę laimę. Staiga Eloiza ima baimintis, kad padarė klaidą, kurios ištaisyti nebegali...

„Išmoninga ir šmaikšti istorija.“

TIME MAGAZINE

Tai, kad Eloiza Bridžerton – senmergė, serui Filipui atrodė tik privalumas. Pasipiršo jai manydamas, kad ji veikiausiai jau kiek desperatiškai laukia vedybų pasiūlymo, ir tikėdamasis gauti ramią, nepretenzingą pačią. Tik desperacija Eloizai anaiptol nebūdinga. Šios ant jo durų slenksčio netikėtai išdygusios gražios moters ramia taip pat nepavadinsi, o tomis retomis akimirkomis, kai ji pagaliau liaujasi tauškusi, jis labai trokšta... ją pabučiuoti.

Eloiza Bridžerton, sulaukusi sero Filipo pasiūlymo, sutrinka – juk nė nebuvo jo sutikusi. Ir vis dėlto... ima apie tai svarstyti, o galiausiai pati nebesupranta, kaip vidury nakties atsiduria išsinuomotoje karietoje, vežančioje ją susitikti su šiuo įžūliu vyru.

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

„Lietus Amsterdame“ – tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. 

Jaunas žurnalistas velionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nutaręs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. 

Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Žurnalistas įsitraukia į savo šeimos praeities ir kartu šiurpių Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų tyrinėjimus. 

Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų. 

„Lietus Amsterdame“ – penktasis Valdo Barto slapyvardžiu grožines knygas pasirašančio žurnalisto, politikos apžvalgininko Valdo Bartasevičiaus romanas. Ankstesnės knygos „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“, „Spąstai“ priskirtinos detektyvų ir kriminalinio romano žanrui.