Medžių motinos beieškant 

„Knyga „Miško išmintis“ primena, kad pasaulis – tai istorijų tinklas, jungiantis mus vienus su kitais. Ji pristato pasakojimus apie medžius, grybus, lokius ir žmogų, įsiklausantį į gamtos pokalbį. Asmeninis pasakojimas, mokslinės įžvalgos ir nuostabūs netikėti miško gyvenimo atradimai persipina su dėmesį prikaustančia istorija.“ 

Robin Wall Kimmerer, aplinkos ir miško biologijos profesorė 

Suzanne Simard – žymiausia pasaulyje miškų ekologė, pakeitusi žmonių požiūrį į medžius, jų tarpusavio ryšius ir santykius su kitais gyvais miško organizmais. Knygoje „Miško išmintis“ S. Simard pasakoja jaudinančią ir įkvepiančią savo atradimų istoriją apie tai, kaip ji vaikystėje pamilo miškus, kaip patikėjo, kad medžiai glaudžiai bendrauja tarpusavyje, ir kaip tapo pasaulinio garso mokslininke, atskleidusia miško paslaptis. 

Knygoje „Miško išmintis“ autorė atskleidžia, koks įdomus ir kartu sudėtingas yra miško gyvybės ciklas. Sužinokite, kaip medžiai bendrauja per milžinišką požeminį grybų tinklą, kurių centrus sudaro medžių motinos – paslaptingos, galingos esybės, maitinančios savo giminaičius ir palaikančios mišką. 

Visą gyvenimą tyrinėjau miškus ir mano supratimas apie juos vertėsi aukštyn kojomis. Su kiekvienu nauju atradimu aš vis giliau įsitvirtinu miške. Neįmanoma nepaisyti mokslinių įrodymų: miškas yra užprogramuotas išminčiai, jautrumui ir gydymui.

Ši knyga ne apie tai, kaip mes galime išgelbėti medžius. Ši knyga apie tai, kaip medžiai gali išgelbėti mus. 

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Nuo 14 metų

„Įspūdinga, jaudinanti ir be galo neįprasta... Senovinės nuotraukos ir tekstas nuostabiai dera, audžiant nepamirštamą istoriją.“

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Kiaurymių mieste“ Ransom Riggs toliau pasakoja istoriją, pakerėjusią „Ypatingų vaikų namų“ skaitytojus. Supleškėjus namams saloje, Džeikobas su kitais ypatingais vaikais sprunka į platųjį pasaulį ir atsiduria karo nusiaubtame 1940-ųjų metų Londone. Bombų sudaužytose gatvėse, kur namai spokso tuščiomis akiduobėmis, Džeikobas įgauna pasitikėjimą savimi, išmoksta vertinti draugystę ir turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.

„Kiaurymių miestas“ perkelia skaitytojus į įsivaizduojamą telepatijos ir laiko kilpų pasaulį, kur gyvena ypatingi suaugusieji ir vaikai, kraugeriai padarai ir daugybė neregėtų žvėrių. Meistriškai sustyguotas veiksmas, pilnas įtampos, paslapčių, kelia šiurpą ir drauge trykšta sąmoju. Knygą iliustruodamas senovinėmis nuotraukomis, autorius sumaniai ir originaliu būdu užmena subtilių mįslių, priblokšdamas skaitytojus stulbinančia vaizduote.

„Tie, kurie nėra skaitę pirmosios dalies, šį romaną ryte praris trokšdami sužinoti, kas atsitiko anksčiau, kad galėtų įsijausti į istoriją. O tie, kurie skaitė, negalės atsidžiaugti.“

Billy Parrott, New York Public Library

Nuo 14 metų

Rekomenduojama literatūra 9 klasei

Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodo tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos –tik klastotės. 

Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka. Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis.

Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten...

Kupinas įtampos, jaudinantis, nepaprastai intriguojantis romanas. Stulbinančių nuotraukų ir teksto derinys padeda sukurti išties nepamirštamą istoriją.

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

Skaitytojai, ieškantys naujojo Hario Poterio, neabejotinai norėtų apsilankyti panelės Peregrinės ypatingų vaikų namuose.

CNN

Žodis „ypatingas“ per silpnas šiai knygai apibūdinti. Kraują gyslose stingdantis, nuostabus Riggso romanas jau žengia ir į kino ekraną.

People

Skirta jaunimui nuo 13 metų

   – Greitai ateis vasara, – tarė Oskaras ir nukreipė žibintuvėlį link slėptuvės sienų. Jos buvo drėgnos. Vis tiek dabar čia buvo šilčiau nei žiemą.

   – O aš noriu, kad šis pavasaris niekada nesibaigtų, – prisipažino Beatričė.

   Oskaras pasikrapštė pakaušį. Ji pamanė, kad jis štai tuoj skels lotyniškai kokią išmintį. Vis dėlto, matyt, jokio tinkamo posakio neprisiminė.

   – Laikas greitai bėga, – nutęsė jis. – Sunku įsivaizduoti, bet greitai baigsim mokyklą. O tada... – jis išskėtė rankas. – Mūsų keliai nežinomi!

Visi keliai veda į Niujorką, pagalvojo Beatričė. Ir pagalvojo dar kai ką.

   – Mums reikia vienas kitam pažadėti vieną dalyką, – tarė ji ir staiga susidrovėjo. Nereikėjo šito sakyti.

    Bet Oskaras jau klausiamai žvelgė į ją. Beatričė užsimerkė.

   – Kai baigsim mokyklą, skrisim į Niujorką, – vis dar užsimerkusi ištarė ji. Niujorkas išsprūdo iš jos lūpų ir purptelėjo pro vos praviras duris.

Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir tada klasėje pasirodo naujokas Oskaras...

Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Sidnėjuje.

Ši knyga laimėjo leidyklos „Alma littera“ 2014 m. surengtą Paauglių literatūros konkursą, apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią realistinės prozos kūrinį, nominuota 2015 m. Metų knygos rinkimuose, pateko į 2015 m. LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką.

Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. 

Algimantas Čekuolis

Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.

Andrius Tapinas

SKIRTINGI. YPATINGI. NESUSTABDOMI. 

Turtingas švedų aristokratų palikuonis, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Hansas Rekė ir pabėgėlių iš Čilės šeimoje užaugusi Stokholmo policininkė Mikaela Vargas realiame pasaulyje neturėtų jokių šansų pažinti vienas kito. Tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės privertė juos susivienyti ir imtis keistos bylos tyrimo.

Stokholmo priemiestyje aptinkamas mirtinai sužaloto futbolo teisėjo Jamalio Kabiro kūnas. Vos prieš metus iš Talibano valdomo Afganistano ištrūkęs vyras dirbo su afganų pabėgėliais, rengė vaikų futbolo treniruotes ir teisėjavo jaunimo varžybose. Teisėjo nužudymo bylą tiriantys policininkai neabejoja, kad kaltininkas – rungtynėse dalyvavusio futbolininko tėvas Džuzepė Kosta. Karštakošis ir agresyvus vyras tądien buvo neblaivus, įsivėlė į konfliktą su teisėju, o vėliau sekė Kabirą laikydamas rankoje akmenį.

Regis, viskas akivaizdu. Vienintelė bėda – Džuzepė Kosta atkakliai nesutinka prisipažinti, o turimų įkalčių nepakanka jo kaltei įrodyti. Ieškodami išeities policininkai kreipėsi į Hansą Rekę. Pripažintas tardymo technikų specialistas susipažinęs su bylos medžiaga nedvejodamas pareiškė, kad policijos tyrimas remiasi klaidingomis prielaidomis, o tikrasis žudikas – vis dar laisvėje.

Rekės žodžiai tyrime dalyvavusios Mikaelos Vargas galvoje pasėjo abejonių sėklą. Profesorius ir detektyvė žingsnis po žingsnio artėja prie nusikaltimo ištakų, vis aiškiau suvokdami, kad Jamalio Kabiro praeitis sutepta krauju ir gali užtraukti mirtiną pavojų net ir tyrėjams.

Įspūdingais bestseleriais Švedijos skaitytojų širdis užkariavęs DAVIDAS LAGERCRANTZAS (g. 1962) pristato pirmąją naujo kriminalinio serialo apie Rekę ir Vargas dalį. Geriausiomis klasikinių Šerloko Holmso romanų spalvomis žaižaruojantis kūrinys stebina netikėtais siužeto vingiais, ryškiais psichologiniais potėpiais ir suvokimu, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

VIKTORIJA – simpatiška fotografė, turinti puikų humoro jausmą, nebijanti pasijuokti iš savęs. Legendinę Bridžitą Džouns primenanti mergina nesuka galvos dėl kūno linijų – ji tikrai nesušoktų „Gulbių ežere“, juolab strazdanomis nubarstytą nosį yra pasibalnojusi amžinai trukdančiais akiniais. Viktorija – gyvenimiška, paprasta ir nuoširdi.

JORIS – holivudinės išvaizdos odontologas, po ilgo laiko grįžęs į gimtąjį miestą. Vyrui ramybės neduoda praeities demonai, dažnai aplankantys sapnuose. Joris siekia suvesti sąskaitas su žmogumi, sugriovusiu jam gyvenimą. Ar jauną gydytoją apraizgęs paslapčių voratinklis jo neįkalins?

Kartais nuodėmingas „ak, kaip norisi ko nors saldaus“ prieš miegą gali būti lemtingas. O protą jaukiantys jausmai užsimegzti netikėčiausiu laiku ir netikėčiausiose vietose – kad ir... odontologo kėdėje!

JAUSMŲ ISTORIJA SU ŽIUPSNIU TRILERIO ĮTAMPOS IR SAUJA HUMORO NEAPLENKIANT RIMTŲ TEMŲ. TRUPINĖLIS TIKRO GYVENIMO, KURIAME YRA VIETOS IR SKAMBIAM JUOKUI, IR GRAUDŽIOMS AŠAROMS.

Debiutuojanti autorė Ieva Vill gyvena gražiame Suvalkijos mieste, kartu su vyru dirba fotografais. Humoro nestokojanti rašytoja įkvėpimo semiasi iš kasdienių situacijų. Anot Ievos, pats gyvenimas yra margas ir įdomus – tereikia apsidairyti i r viską užrašyti.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

Apie autorių:

Trumpa gyvenimo ir profesinė anamnezė: kilęs iš labai mažo pietryčių Lietuvos miestelio, devyniasdešimtųjų pabaigoje atvyko į sostinę mokytis medicinos. Baigęs universitetą spėjo padirbėti arba bent jau pasipraktikuoti ir „pasimatuoti“ viską: slaugo bachilus, registratoriaus ragelį, neperšlampamą greitosios medicinos pagalbos mediko striukę, gydytojo chalatą, lektoriaus podiumą ir direktoriaus švarką. Dabar, metęs taip medikų mėgstamą daugdarbystę, ramiai dirba tik vienoje privataus sektoriaus darbo vietoje, kartais skaito paskaitas ir rašo tekstus „Delfi“. 

Knygos citatos:

„Jei televizoriaus vaizdas staiga pradėjo mirgėti, o garso kolonėlėje kažkas šnypščia ir traška, kodėl dažnas vietoj remonto tiesiog trinkteli per korpusą kumščiu? Juk niekas to nedarys, jei iš skausmo mirga akyse ir cypia ausyse. Mes linkę nedaryti to, kas mums sukelia nepatogumų ir reikalauja bent šiek tiek pastangų: gerti vaistus, pasidaryti kraujo tyrimus, savanoriškai pasitikrinti prostatą ar gimdos kaklelį, nes tie laimėjimai po tokių procedūrų kažkur toli ir neaiškūs, o nepatogumas – štai jis, akivaizdus.“

„Sveikatą mes suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, norime gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais ir nežinia, ar padės, gal vargsiu be reikalo ir rezultato nebus. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke.“

„Norėdami neprarasti serviso garantinių paslaugų, automobilį tvarkingai nuvairuojame patikrinti kiekvienais metais. O kodėl nieko nedarome, kad išsaugotume sveikatą? Kodėl padangas kas sezoną pasikeičiame, <...> o dantų higienai pinigų gailime?“

Prieš keliolika metų viena mažoji pacientė paklausė mamos: „Ar eisime pas tą daktarą, kuris visada šypsosi?“ 

Gydytojas Valerijus Morozovas ne tik šypsosi, taikliai diagnozuoja ligą ar nustato, kokia tavo sveikata, bet ir stebina vaizduote bei aštria, šmaikščia plunksna. 

Susigalvojęs pašnekovą, statistinį ir menkai sveikatos priežiūros klausimais išprususį pilietį Vaclovą (bet šiaip neblogą vyruką), knygoje gydytojas aptaria nerimą šiam piliečiui keliančius simptomus ir griauna sveikatos mitus. Trumpi vizitai šeimos gydytojo kabinete Vaclovą padaro kantresnį ir rūpestingesnį savo ir savo šeimos sveikatai. Užvertę paskutinį puslapį, įsitikinsite, kokie esate panašūs į gydytojo pašnekovą, tad gal imsite dažniau šypsotis ir rūpintis sveikata.

Knygos temos:

▪ Tyrimai iš kraujo lašo ▪ Vitaminas D – vitaminų ir tyrimų karalius ▪ Maisto (ne)toleravimas ▪ Individualus antibiotikų poveikis ▪ Kepenų valymas ▪ Kas mažina temperatūrą, jeigu jos nemažina vaistai? ▪ Koks cholesterolis yra geras? ▪ Vaistai, kurių nepakanka; vaistai, kurie nebeveikia; vaistai, kurių nereikia ▪ 21 amžiaus maras – rūgštingumas ▪ Ar sloga – liga? ▪ Imuniteto programos ▪ Skiepytis ar persirgti?

P. S.

Apie ką ši knyga? 

Apie mediciną, apie ką daugiau gali parašyti gydytojas.

Apie vartojimo kultūrą ir kartais apie nekultūringą vartojimą medicinoje. 

Apie norą čia ir dabar, pageidautina be pastangų. 

Apie kiekvieną iš mūsų, jei leisime sau pažiūrėti į save iš šono. 

Ir apie šypsenas, kurių tuose puslapiuose daug, tereikia tik imti ir pasijuokti iš savęs. 

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

Knyga poroms, grįsta tyrimais ir ilgamete porų psichoterapijos praktika 

Vilija Girgždė yra socialinių mokslų daktarė, psichologė ir geštaltinė psichoterapeutė, daug metų konsultuojanti poras ir asmenis.

Knyga „Mes skirtingi. Negi skirtis?“ atveria asmenines ir sugyvenimo dilemas įsipareigojusiame santykyje. Jos puslapiuose nugulusiose tikrose istorijose skaitytojas atpažins ne tik savo svarstymus ir išgyvenimus, bet ir ras būdų, kaip būti savimi poroje ir su kitu, irgi norinčiu būti savimi. Standartiniai problemų sprendimai „kaip reikia“ nuvilia. Kai partneriai atsigręžia į tai, kokie jie yra, o ne kokie turėtų būti, prasideda ryšio kūryba. Knygoje atskleidžiamas požiūris į skirtybes, kaip atspirties tašką, puoselėjant poros santykį.

Poros įžadai: pasižadu pažinti savo ir tavo poreikius ir apie juos kalbėtis.

„Skaitant jaučiasi, kad Vilija leido kitų žmonių patirtims ją paliesti. Tekstas – gyvas, nedogmatiškas, jautrus. Argi ne to reikia, kai norisi geriau suprasti savo santykius su artimiausiu žmogumi?“

Paulius Skruibis. Psichologas-psichoterapeutas, Vilniaus universiteto profesorius

„Žinau, kad rašau apie sudėtingą dalyką, ir nebandysiu jo supaprastinti“, – pažada autorė knygos įžangoje. Patyrusi porų terapijos specialistė subtiliai ir profesionaliai veda skaitytoją per skirtybių labirintus, pateikdama labai vertingų įžvalgų poroms, kurios rimtai rūpinasi savo santykių darna.

Profesorė Danutė Gailienė

Kad ji nestabdytų savo polėkių ir kūrybiškumo, kai pamato susikrimtusį jo veidą.

Kad jis patikėtų, jog jo pasaulis irgi įdomus, net jei santūriau reiškia jausmus.

Kad ji galėtų rinktis drabužius, kurie jai patinka ir nesijaudinti, ar atitinka vyro pamėgtą įvaizdį.

Kad tiems, kam santykyje nuobodu, pramoktų atpažinti įtampą kaip natūralų skirtybių susidūrimo karštį.

Kad tie, kurie atsidūrė duobėje ir neišlipa kelerius metus, susidomėtų, ką gali patys ir nebelauktų iš kito.

Kad jie neprarastų ryšio kaip pametė save ir į krizę pažiūrėtų kaip į galimybę.

Nepaprasta dykumų mergaitės istorija

Waris Dirie gimė 1965 metais Somalio klajoklių gentyje. Jos vaikystė – tai nesibaigianti kelionė per dykumas su šeimos auginamais galvijais. Būdama penkerių ji išgyveno Afrikos klajoklių gentyse plačiai paplitusią moteriškų genitalijų apipjaustymo ceremoniją, palikusią ne tik fizinius, bet ir gilius dvasinius randus. Kai tėvas nusprendė 13-metę dukterį ištekinti už gerokai vyresnio vyro, Waris pirmą kartą pasipriešino likimui. Ji slapčia paliko gimtuosius namus ir pabėgo į Vakarus. Ten ją netikėtai pastebėjo mados fotografas ir netrukus paauglei atsivėrė stulbinantis aukštosios mados pasaulis.

Tapusi pasaulinio garso manekene Waris niekada nepamiršo savo šaknų. Pasiekusi karjeros viršūnę ji išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą ir pasidalino savo asmenine patirtimi. 1997 metais Waris Dirie tapo Jungtinių Tautų Organizacijos ypatingąja ambasadore ir prisidėjo prie kovos su mergaičių apipjaustymu.

Waris istorija – neįtikėtinos drąsos ir nepalaužiamo tikėjimo manifestas. Iš Somalio dykumų pakilusi į aukštosios mados pasaulį, ji atkakliai grūmėsi su visomis negandomis – ir kovą laimėjo. Tai yra gražiausias įkvėpimas visiems ir kiekvienam.

Elton John

Tikroviškas, provokuojantis, intelektualus – tai romanas apie dvi koledžo studentes ir jų keistoką netikėtai užsimezgusį ryšį su sutuoktinių pora.

21-erių Fransė – šalto proto koledžo studentė ir perspektyvi poetė, niūriai stebinti aplinkinį pasaulį. Ji visa siela atsidavusi kūrybai ir gražuolei, save įsimylėjusiai geriausiai draugei Bobei. Merginos kartu dalyvauja Dublino poezijos vakaruose, skaito eiles, linksminasi ir mėgaujasi gyvenimu. 

Viskas pasikeičia žinomai žurnalistei ir fotografei Melisai po vieno renginio pasikvietus merginas į savo namus. Bobę sužavi kiek vyresnė Melisa, o Fransei belieka pavydžiai gėrėtis prabangiais poros namais ir jos vyru, profesionaliu aktoriumi Niku. Patraukliam vyriškiui iš pradžių nė motais naujos žmonos draugės, bet netrukus Fransė pajunta, kad už atšiauroko kevalo slepiasi jautri ir sąmojinga asmenybė.

Nekaltas flirtas, peraugantis į keistą artumą ir nenugalimą kūnišką trauką, neaiškūs santykiai su Bobe, sudėtingi ryšiai su rimtų psichinių problemų turinčiu tėvu apverčia Fransės pasaulį aukštyn kojom. Jai tenka iš naujo atrasti savo vietą ir gyvenimo prasmę.

Pirmasis rašytojos Sally Rooney romanas „Pokalbiai su draugais“ – nepatogus, provokuojantis, subtiliu humoru žaižaruojantis intelektualus pasakojimas apie nenuspėjamą it amerikietiški kalneliai dviejų moterų draugystę.

„Tikras hitas, negailestinga ir realistiška komedija apie svetimavimą ir draugystę.“

Entertainment Weekly

„Nobelio premijos lygio romanas.“

Newsweek Polska

Romaną „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ Šveicarijos laikraštis Tages Anzeiger 2019 m. įtraukė į geriausių XXI a. pasaulio romanų dvidešimtuką. Romanas tituluotas Ukrainos 2010 m. knyga, apdovanotas Vidurio Europos literatūros premija Angelus (2013), Nacionaline T. Ševčenkos premija (2019) ir daugeliu kitų.

Šiame didingame romane autorė pasakoja kelių kartų istoriją, apimančią septynis dešimtmečius – nuo Ukrainos pokario kovų iki Oranžinės revoliucijos, pasibaigusios V. Juščenkos pergale. Tai dramatiška ir sudėtinga meilės, aistros, draugystės ir mirties saga. Jos centre – trys moterys, kurias sieja pamažu į paviršių kylančios praeities paslaptys.

Garsi televizijos žurnalistė Daryna atsitiktinai randa seną Ukrainos sukilėlių armijos kovotojos Olenos Dovhan nuotrauką. Oleną 1947 metais nužudė Stalino agentai. Suintriguota fotografijos, Daryna imasi kurti dokumentinį filmą apie šios moters likimą – tarytum atkasti seniai užmirštą vaikystės „sekretą“ – ir atveria duris į praeitį, nė nenumanydama, kaip tai pakeis jos pačios gyvenimą.

Tuo metu avarijoje žūva geriausia Darynos draugė dailininkė Vlada. Žurnalistė įsitikinusi, kad tai buvo ne nelaimingas atsitikimas, o korumpuotų politinių jėgų kerštas.

Daryna beatodairiškai siekia atskleisti šias slogias paslaptis, kol svetima kadaise neišmylėta meilė, pasiekusi ją per dešimtmečių nuotolį, stebuklingai pakeičia pasaulį.

Oksana Zabužko (g. 1960) – viena žymiausių naujausios, vadinamosios „postčernobylinės“ ukrainiečių literatūros kūrėjų. Septyniolikos knygų autorės kūryba jau išversta į 20 užsienio kalbų. Ji save laiko „tylos naštą“ paveldėjusios kartos atstove, kurios misija – prikelti tragišką žuvusiųjų istoriją ir perduoti ją toliau. Pirmasis romanas „Ukrainietiško sekso lauko praktika“ (1996), kalbantis apie moterį naujoje, nepriklausomos šalies tikrovėje, prilygo sprogusiai bombai.

New York Times bestselerio „Druska jūrai“ autorė 

Pagal šį romaną sukurtas to paties pavadinimo kino filmas. 

„Nedaug yra puikių knygų, dar mažiau – reikšmingų, o ši – ir puiki, ir reikšminga.“ 

The Washington Post

Ar jums kada teko spėlioti, ko verta žmogaus gyvybė?

Mano brolio gyvybė tą rytą tebuvo verta kišeninio laikrodžio.

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža ją į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.

Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia: jei liks gyva, įamžins savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe ji kuria ir siunčia meninius pranešimus, vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie dar gyvi.

Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?

„Tarp pilkų debesų“ – užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.

RUTA SEPETYS gimė ir užaugo Mičigane. Ji – lietuvio pabėgėlio duktė. Lietuva, Latvija ir Estija 1941-aisiais buvo ištrintos iš žemėlapių ir tik 1990-aisiais vėl išniro iš užmaršties. Apie šių šalių likimą kalbama retai, tad Ruta norėjo suteikti žodį tiems šimtams tūkstančių žmonių, kuriuos pražudė Stalino užmojai „išvalyti“ Baltijos regioną. 

„Tarp pilkų debesų“ – pirmasis jos romanas. Į lietuvių kalbą taip pat išversta „Nelengvu keliu“, „Druska jūrai“, „Kuždesių fontanas“, „Turiu tave išduoti“.

Skaitytojams nuo 18 metų

Galia ir meilė, aistra ir prievarta, magija ir mirtini pavojai susipina prikaustančiame Sarah J. Maas serijos „Dyglių ir rožių dvaras“ tęsinyje.

Aršioji Nesta Arčeron, Feirės sesuo, panardinta į Katilą ir prieš savo valią paversta Didžiąja Fėja, niekaip negali rasti vietos keistame ir pavojingame pasaulyje, kuriame atsidūrė. Dabar, nebegalėdama grįžti į žmonių žemes, privalo dirbti bibliotekoje ir treniruotis su Kasianu, kad išmoktų valdyti savo galią.

Iš pradžių mėginusi išvengti treniruočių Nesta pajuto jų naudą ir į jas įtraukė bibliotekos kuniges. O šios atgaivino valkirijų, moterų karių, tradiciją. Tarp Nestos ir Kasiano tvyrojusi įtampa ir rusenusi šiltesnių jausmų ugnis netrukus suliepsnoja. Tačiau ramybės laikas senka – Nestai ir jos bendražygėms teks kautis be ginklų ir kerų mirtinose Kraujo apeigose, kuriose iki šiol kovėsi tik kariai vyrai. 

Tuo metu išdavikės žmonių karalienės užmezgė naują sąjungą, grasinančią trapiai taikai. Nuniokotame, nežinios gaubiamame pasaulyje Nesta ir Kasianas kovoja su viduje ir išorėje tykančiomis pabaisomis, mėgindami rasti savo vietą ir išsigydyti žaizdas vienas kito glėbyje.

Geriausia „Goodreads choice award“ 2021 metų fantastinė knyga

Sarah J. Maas  – amerikiečių autorė, išgarsėjusi kraują ir fantaziją kaitinančiomis fantastinėmis knygomis jaunimui. Dauguma jos knygų tapo tarptautiniais bestseleriais, ypač didelio skaitytojų dėmesio sulaukė serija „Dyglių ir rožių dvaras“, kuri Lietuvoje anksčiau leista „Užkerėto dvaro“ pavadinimu.

Ausdamas subtilų intrigų, meilės, pavydo, paslapčių ir melo tinklą, Múñezas įtraukia skaitytoją į svaiginantį XVIII amžiaus Ispanijos dvaro gyvenimą.

Išsilavinusi, iš pasiturinčios šeimos kilusi Klara išgyvena tragediją: Ispanijos įpėdinystės kare žūsta jos mylimas tėvas. Kilmingoji Klara palieka namus ir įsidarbina pagalbininke didingo Kastamaro dvaro virtuvėje. Mergina greitai įsitikina: dvaro virtuvėje niekas jos nelaukia ir talentų neįvertins. Negana to, Klara tuojau pastebi, kad visi tarnai čia turi paslapčių, vieni kitus šantažuoja, už nugaros rezga intrigas ir netrukus į jas įtraukia ją pačią.

Dvaro šeimininkas donas Diegas, per tragišką nelaimingą atsitikimą netekęs žmonos, gyvena atsiskyręs nuo dvaro kasdienybės ir svitos intrigų. Tačiau Klaros atvykimas apverčia jo sielvarto persmelktą pasaulį aukštyn kojomis. Apsvaigintas gardžių virtuvės kvapų, Diegas nepastebi, kad jam po nosimi rezgamas keršto planas.

Vis dėlto ir Klara turi paslaptį, kurią atskleidusi bijo netekti darbo ir šeimininko prielankumo: mergina kenčia nuo agorafobijos – ji paniškai bijo atvirų erdvių ir nedrįsta net kojos iškelti pro duris.

Fernando J. Múnezas yra rašytojas, scenaristas ir režisierius. Jis baigė filosofijos studijas Madride ir kinematografijos studijas Meine, JAV. Nuo 2002 m. išleido apie penkiasdešimt knygų vaikų ir jaunimo literatūros srityje. „Kastamaro dvaro virėja“ – pirmasis autoriaus romanas suaugusiesiems, sulaukęs neįtikėtino pasisekimo ir įkvėpęs Netflix serialą.

Bėgdamas nuo politinės priespaudos aštuoniolikmetis Abdulrazakas Gurnah (1948 m.) paliko gimtąjį Zanzibarą ir apsigyveno Anglijoje. Dešimt romanų sukūręs autorius savo rašytojo karjerą paskyrė tremties temai, nagrinėdamas klausimą, kaip ir kodėl žmonės atsiduria toli nuo namų, šeimos, bendruomenės, o kartais ir nuo savęs. 2021 m. jam skirta Nobelio literatūros premija už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“.

NACIONALINIS BESTSELERIS

„New York Times“, „Washington Post“,

„Time“ geriausia metų knyga

Pabėgęs iš tėvų namų rytinėje Afrikos pakrantėje, dar visai mažas Iljasas pagrobiamas kolonijinės kariuomenės ir patenka į vokiečių misionierių mokyklą. Po daug metų jis galiausiai grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau tėvų neberanda, o sesuo Afija – atiduota žmonėms, kurie su ja elgiasi prasčiau nei su verge. Iš tos pačios kariuomenės kitas jaunuolis – Hamza irgi grįžta namo su giliais kūno ir sielos randais. Jis tetrokšta paprastų dalykų – turėti darbą ir užsitikrinti saugumą. Tik sutikęs gražuolę Afiją supranta taipgi troškęs meilės. Jaunuolių likimams pinantis į vieną, jiems gyvenant savo kasdieną ir įsimylint, ant kito žemyno ima tamsėdamas slinkti naujo karo šešėlis.

„Knygoje „Anapus mirties“ galime stebėti Abdulrazako Gurnah gebėjimą grakščiai nagrinėti skaudžią temą dviem lygmenimis vienu metu. Ši

istorija – tai Europos kolonializmo epas ir kartu intymus žvilgsnis į kaimo gyvenimą viename iš daugelio pro akis praleistų žemės kampelių. Čia iškalbingi tiek faktai, tiek jausmai.“

THE WASHINGTON POST

„Svarbus ir įspūdingas kūrinys, ištrinantis ribas tarp žanrų. Tai istorinis epas, nuotykių romanas ir galiausiai – meilės istorija.“

PITTSBURGH CITY PAPER

„Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo įrankis yra geštalto psichoterapija –  kadaise, dažniausiai vaikystėje, nutikusių, bet vis dar ramybės neduodančių įvykių perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.“

Rasa Andrikienė, pasisekimo sulaukusios knygos „Gyvenimas be šešėlio“ autorė

Šviesi knyga, kurios puslapiuose rasite net tris išeities variantus, kai atrodo, kad išeities nėra.

Nevyniodama žodžių į vatą, paprastu ir aštriu kasdieniu stiliumi Rasa Andrikienė pasakoja savo klientų istorijas, papildydama jas savo komentarais. Kai kurias jų verta skaityti ne vieną sykį – suprasime, kad mūsų gyvenimai yra normalūs ir teisingi, gal netgi pagaliau liausimės kaltinti save bei jaustis kažkokie netikę. 

Jei kažkas atsikimš vienu alaus buteliu mažiau arba susimąstys, ar tikrai nori tos vyno taurės. Jei kažkas pasijaus saugesnis, nes ne vienas toks. Jei kažkas dažniau apkabins savo vaiką. O kažkas gal nuoširdžiai apkabins pirmą kartą. Vaiką, Mamą. Tėvą. Jei taip nutiks, knygos misija bus išpildyta.

Neleiskime būtojo ir esamojo laiko įvykiams tekėti į mus. Nuvalykime nuo savo savivertės bjaurias nepasitikėjimo, kaltės, pykčio šiukšles. Leiskime sau mylėti, leiskime sau jausti. Nesitaškykime pykčiu ant artimųjų. 

„Ši knyga suteikia optimizmo. Joje randi modelį ir matai, kad jis veikia. Tik kažkodėl bijai išdrįsti, bet tai suvoki ir galų gale imi spręsti arba ne. Svarbiausia, kad yra žmonių, kurie gali padėti. Yra technikų, kurios plečia akiratį. O per istorijas atsiranda ir noras keisti savo gyvenimą. Pasirodo, jeigu tik nori – galima. Padaryk nors save laimingą.“

Vyrenijus Andrijauskas, gongai

Trevoras Noah nusikalto gimdamas – ne todėl, kad užkalbintas galėjo atsakyti penkiomis kalbomis; ne todėl, kad mama jį išmetė iš važiuojančio automobilio; ne todėl, kad su didinamuoju stiklu netyčia supleškino kažkieno namą; netgi ne todėl, kad į žydų šventę atsivedė Hitlerį – todėl, kad gimė Pietų Afrikos Respublikoje, jo mama buvo juodaodė, o tėvas – baltasis…

„Šmaikštu ir nepakartojama.“

O: THE OPRAH MAGAZINE 

„Gimęs neteisėtai“ – ne tik paveikūs memuarai, bet ir meilės laiškas autoriaus motinai.“

THE WASHINGTON POST

„Šmaikštu ir atvira… Noah istorija – tai šiuolaikinės Pietų Afrikos Respublikos istorija.“

PUBLISHERS WEEKLY

„Atvira, prikaustanti knyga, kuri vienu metu kelia nerimą, verčia liūdėti ir kvatotis.“ 

THE NEW YORK TIMES

„Gimęs neteisėtai“ – išskirtiniai, taiklių įžvalgų ir humoro kupini memuarai, kuriuose geriau nei bet kokiame pastarųjų metų istoriniame ar akademiniame veikale atskleidžiama tikroji apartheido žala, dėmesys beprasmėms detalėms ir siauraprotiškas kvailumas.“ 

THE GUARDIAN

„Gniaužia kvapą.“ 

COSMOPOLITAN

Vokietija manė, kad jos užšifruoti pranešimai niekam neįkandami.

Bet jie klydo.

1940-ieji. Hitlerinė Vokietija užkariavo visą Europą, neparklupdyta tik Didžioji Britanija. Žūtbūtinė kova vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir gamyklose, laboratorijose, kabinetuose. Aiškindamiesi nacių planus britai subūrė mokslininkų, intelektualų ir mąstytojų būrį, o šis Blečlio parke įrengtoje bazėje laužė galvas šifruodamas užkoduotą priešo informaciją. 

Toje margoje komandoje darbuojasi ir trys moterys. Perimtus vokiečių pranešimus verčia žavi ir elegantiška Osla – kilmingos šeimos atstovė, Graikijos princo Filipo širdies draugė. Tiesi ir ryžtinga Mabė iš skurdaus Rytų Londono dirba prie iškodavimo mašinų. Drovioji Betė – paklusni valdingos motinos duktė – temoka lukštenti sudėtingiausius kryžiažodžius, bet tampa geriausia Blečlio parko kriptoanalitike. 

Deja, karas, skaudžios netektys ir slegianti pareiga saugoti darbo paslaptis išardo merginų draugystę.

1947-ieji. Didžioji Britanija ruošiasi princesės Elžbietos ir Graikijos princo Filipo vestuvėms, o dvi priešėmis tapusios draugės nuo trečiosios gauna koduotą laišką. Pamiršusios tarpusavio nuoskaudas, Osla, Mabė ir Betė susitelkia prie paskutinės užduoties. Trijulės sukviesta senoji komanda stengiasi atskleisti „Rožės“ kodą ir demaskuoti Blečlio parke dirbusį išdaviką. 

Kate Quinn yra „New York Times“ ir „USA Today“ bestselerių istorinių romanų autorė, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš romano „Alisos tinklas“. Naujausiame savo kūrinyje „Kodas „Rožė“ ji pasakoja dar vieną intriguojančią Antrojo pasaulinio karo laikų istoriją, kurioje kovoja, myli ir neapkenčia trys moterys, trys slapčiausios britų kodavimo ir šifravimo organizacijos darbuotojos, trys draugės ir vienas šnipas, pakeitęs jų likimus.

„Iš kojų verčiantis istorinių romanų karalienės kūrinys“ –  Fiona Davis, „New York Times“ bestselerių autorė.

„Šis kvapą gniaužiantis pasakojimas apie žvalgybą ir moterišką solidarumą – tikras šedevras; norėsite ir juoktis, ir verkti. Skiriama ryškioms, spalvingoms ir  nepamirštamoms Blečlio parko moterims“ – Stephanie Dray