4 moterys | 4 kartos | 4 likimai

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui jauna mergina iš visų pamiršto Sniegų kaimo sutinka paslaptingą keleivį skirtingų spalvų akimis. Taip prasideda istorija apie vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimą, nukelianti į dvidešimto amžiaus pradžios Lietuvą, tarpukarį, pokario laikus, sovietmetį ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Praėjusio šimtmečio istoriniame ir politiniame fone nusidriekęs pasakojimas atskleidžia, kas sieja skirtingus moterų likimus, ką jos nutyli ir slepia net nuo artimiausių, kodėl jų meilė pažymėta kalte, o tyla galiausiai tampa nusikaltimu.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Jos romanas „Anglų kalbos žodynas“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija, išrinktas 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje ir geriausia lietuvių autorių grožine knyga portalo 15min.lt Metų knygos rinkimuose, pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Tylos istorija“ pirmą kartą išleistas 2017 m.

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."

„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.

Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.

Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.

„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday

„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas

Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.

„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau – jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“

Autorė Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20 % koncentracijos stovykla“ (kitos knygos, 2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

„Knygoje atsakoma į svarbiausius istorijos ir šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimus.“ 
Jared Diamond, istorikas, knygos „Sumaištis“ autorius

Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.

Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.   

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?

Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.

Yuvalis Noah Harari (gim. 1976) – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Šioje knygoje jam rūpi klausimai: kaip susijusios istorija ir biologija? Kokie esminiai skirtumai tarp Homo sapiens ir kitų rūšių? Ar istorijoje egzistuoja teisingumas? Ar ji turi kryptį? Knyga „Sapiens“ išversta į 60 kalbų ir jau tapo bestseleriu daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje.

Keičiantys mąstymą, paaiškinantys stebuklus ir realybę sukrečiantys dalykai, kurie turės įtakos visai žmonijai.

„The New York Times“

Įspūdžiai perskaičius knygą kelia tokį entuziazmą, kad norisi ją rekomenduoti visiems gebantiems skaityti.

prof. A. Bagdonas, Vilniaus universitetas

Susipažinkite su devyniasdešimtmečiu daktaru, kuris vis dar praktikuoja mediciną, ir su insulto auka, kuri vėl išmoko judėti ir kalbėti, su moterimi, turinčia tik pusę smegenų, bet sugebėjusia „persiprogramuoti“ ir jaustis visaverte. Šių žmonių gyvenimus visiškai pakeitė nuostabus atradimas, kad pozityviai mąstant smegenys gali pačios „pasitaisyti“.

Kanados mokslininkas, psichiatras, psichoanalitikas, Toronto ir Niujorko universitetų bendradarbis Normanas Doidge’as bestseleriu tapusioje knygoje „Save keičiančios smegenys“ (The Brain That Changes Itself, 2007) išsamiai aprašo revoliucinį atradimą, teigiantį, kad žmogaus smegenys pasižymi gebėjimu keistis. Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.

Meilė, seksas, sielvartas, santykiai, mokymasis, priklausomybės, kultūra, technologijos ir psichoterapija gali keisti mūsų smegenis. Turėdami tokias plastiškas ir visą gyvenimą besimokančias smegenis esame savitos, unikalios asmenybės.

Knygos pratarmę ir paaiškinimus parašė Vilniaus universiteto profesorius Albinas Bagdonas.

Floranui Klodui Labrustui 46-eri. Jis daug rūko, važinėja taršiu dyzeliniu mersedesu ir į atliekų rūšiavimo konteinerius specialiai meta ne tai, ką reikia. Klerko karjera Žemės ūkio ministerijoje pasiekta. O dabar jis nusivylęs viskuo. Palikęs nekenčiamą merginą ir Paryžių, Labrustas išvyksta į Normandiją. Tik ten kadaise jautėsi iš tiesų laimingas. Jis aplanko buvusį bendrakursį Emeriką. Globalios ekonomikos reikalavimai per griežti – Emerikas kartu su kitais ūkininkais ruošiasi ginkluotam protestui. Labrusto asmeninei dramai atliepia žymiai didesnio masto šalies ir visos Europos krizės nuojauta. Serotonino lygis per žemas, antidepresantų šalutinis poveikis pernelyg stiprus. Kas galėtų išgelbėti nebepakeliamai drungną gyvenimą?

Ir taip miršta civilizacija, tyliai, be pavojų ir dramų, ir tik su trupučiu pralieto kraujo, civilizacija miršta paprasčiausiai nuo nuovargio, nuo pasibjaurėjimo savimi.

Michelis Houellebecqas (gim. 1956) – vienų dievinamas, kitų nekenčiamas, dėl aštrių ir pranašiškų įžvalgų laikomas aktualiausiu Europos autoriumi. Rašytojas yra pelnęs Goncourt’ų premiją, o pasirodžius romanui „Serotoninas“ gavo aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.

„Paklausykit! Bilis Piligrimas slidinėja po laiką....“ Jis vis iš naujo išgyvena Dresdeno bombardavimą, po karo grįžta į Ameriką, veda, patenka į lėktuvo katastrofą, per kurią jam sužalojamos smegenys, apsilanko Tralfamadorijos planetoje – ten drauge su iš Žemės pagrobta pornožvaigžde gyvena Tralfamadorijos zoologijos sode stikliniame kambaryje... Įprastinė laiko tėkmė neegzistuoja ir bet kada galima sugrįžti į praeitį ar nusikelti į ateitį.

„Skerdykla Nr. 5“ laikoma Kurto Vonneguto (1922–2007) kūrybos viršūne, vienu žymiausių prieš karą nukreiptų romanų, absurdo literatūros ir juodosios komedijos klasika. JAV rašytojas, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavęs Sąjungininkų armijoje, Vokietijoje paimtas į nelaisvę, tapo vienu iš nedaugelio išgyvenusių Dresdeno bombardavimą. Autobiografiniame kūrinyje aštrią satyrą, juodąjį humorą jis suplaka su mokslinės fantastikos elementais ir papildo sukrečiančiais prisiminimais.

Romano „Trijų kūnų problema“ tęsinys

Žemei iškilo pavojus – jau po keturių šimtų metų ją užkariaus ateiviai iš kosmoso. Nors su jais kolaboravę žmonės sunaikinti, liko sofonai – subatominės dalelės, per kurias ateivių planeta Trisoliaris gali pasiekti visą žmonijos informaciją. Tik žmogaus protas jiems vis dar tebėra paslaptis – bandymai jį perprasti nesėkmingi. Siekiant apsaugoti Žemę specialiai suburta keturių žmonių komanda ima vykdyti „Virtuozų“ planą: kuria mįslingas strategijas, kurių nesuvokia ne tik ateiviai, bet ir Žemės gyventojai. Trys išrinktieji yra įtakingi politikai ir mokslininkai, o ketvirtasis – niekam nežinomas. Būtent jį Trisoliaris ir siekia pašalinti sau iš kelio. 

„Unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos samprotavimų mišinys.“

George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius

„Protą kaitinančių idėjų ir naujoviškų strategijų epas.“ 

„The Washington Post“ apie trilogiją „Žemės praeities atminimui“

Liu Cixinas (gim. 1963) – populiarus kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs „Hugo“ premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. Kol nebuvo pradėjęs rašyti, dirbo kompiuterių inžinieriumi. Jo kūriniuose subtiliai perteikiamos kinų kultūrinės realijos, išryškinami ne patys moksliniai eksperimentai, bet politinė ir socialinė jų reikšmė bei tai, kaip jie lemia civilizacijos ateitį. „Tamsus miškas“ – antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis. Anksčiau išleista „Trijų kūnų problema“ („Kitos knygos“, 2020) buvo palankiai įvertinta kritikų ir skaitytojų.

Amerikiečių rašytojo, siaubo ir keistosios literatūros (weird fiction), klasiko H. P. Lovecrafto (1890–1937) tekstai – tarsi skiepai nuo egocentrizmo. Jie primena apie žmogaus vienatvę ir menkumą nepažinaus, neaprėpiamo, šalčiu alsuojančio kosmoso akivaizdoje. Didžiausio siaubo šaltinis – susidūrimas su absoliučiu nežmogiškumu. Knygos istorijose – rafinuoti estetai kapų plėšikai, menininkai, kuriems pavyksta užčiuopti Visatos paslaptis, mokslininkai, trokštantys atrasti tai, kas galbūt net neskirta žmogui, apleistos tolimos vietovės, tapusios šiurpių būtybių priebėga...

H. P. Lovecrafto kūriniai padarė milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Taip pat metalo muzikai, komiksams, kompiuteriniams žaidimams. Savo mokytoju jį laikė W. S. Burroughsas, S. Kingas, juo žavėjosi J. L. Borgesas, apie jį rašo M. Houellebecqas ir kiti. Nors rašytojas mirė neišleidęs nė vienos knygos, šiandien jo tekstai – JAV literatūros kanono dalis. 2005 m. autoriaus kūrybos rinktinė išleista prestižinėje „The Library of America“ serijoje. 

Per pastaruosius dešimtmečius H. P. Lovecrafto kaip kūrėjo vertinimas neįtikėtinai išaugo. Dabar jis laikomas vienu svarbiausių XX a. siaubo rašytojų, darančių milžinišką, nors dažnai ir netiesioginę, įtaką pačioms įvairiausioms sritims.

Pirmojoje lietuviškoje H. P. Lovecrafto rinktinėje – apsakymai ir apysakos, aprėpiantys visą jo kūrybos kelią.

Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys, ieškodamas nežemiškų civilizacijų, siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O čia formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su užkariautojais, o kitos, nusivylusios Žemės civilizacija, ateivius pasiruošusios sutikti svetingai. Maža to, jos nori padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Plataus užmojo įžvalgus šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.

„Trijų kūnų problema“ nagrinėja, kas gali nutikti Visatai, jeigu fizikos dėsniai būtų imti naudoti kaip ginklai. Jeigu baisi atrodo atominė bomba, paskaitykite, ką Saulės sistemai gali padaryti dvimatis ginklas.“

Yuval Noah Harari

„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“

Saulius Tomas Kondrotas, vertėjas

„Šis mokslinės fantastikos romanas – apie pirmąjį žmonijos kontaktą su svetima civilizacija. Viena vertus, tai gali nutikti ateityje arba niekada nenutikti. Kita vertus, jie gali pasiekti mus jau rytoj, tad ši tema – ne šiuolaikinis mitas, bet labai aktuali problema. Šiuo metu tai sudėtingiausia ir didžiausią pavojų kelianti žmonijos mįslė.“

Autorius, iš lietuviško leidimo pratarmės

Kinų rašytojas Liu Cixin (gim. 1963) už šią knygą 2015 m. pelnė Hugo apdovanojimą, 2017 m. gavo „Lucus“ prizą, nominuotas „Nebula“ premijai, 9 kartus laimėjo „Galaktikos“ apdovanojimą, teikiamą Kinijos mokslinės fantastikos autoriams. Iki tapdamas rašytoju, dirbo kompiuterių inžinieriumi.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“

Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais?  O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme. 

Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę  ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską. 

Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.  

Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.

Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.

Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai  – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.

Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.

Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių  sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų  motinų pasakojimai.

Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.

Antroji žurnalisto Mindaugo Milinio knyga apie 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karą Afganistane. Autorius tęsia tiriamąjį darbą, pradėtą 2010 m. išleistoje Lietuvos Afganistano karo veteranų prisiminimų knygoje „Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989“, šįkart susitelkdamas į karo priežastis.

Kodėl kilo šis karas? Kam Sovietų Sąjungai reikėjo Afganistano? Kodėl 18–19 metų vaikinai buvo verčiami atlikti kažkokią „internacionalinę pareigą“ ir savo krauju rašyti jiems visiškai svetimo karo istoriją?

Į šiuos klausimus galbūt retorinius klausimus mėgina atsakyti ne tik eiliniai lietuvių kariai – „afganai“, bet ir abiejų kariavusių pusių ekspertai: buvęs sovietų armijos karininkas Aleksėjus Koroliovas ir afganų armijos pulikininkas Ali Achmadas Džalalis, 1980 m. perėjęs į modžohedų pusę. Knygoje remiamasi kadaise visiškai slaptais, dabar jau išslaptintais SSRS vadovų dokumentais, pateikiama detali istorinė medžiaga apie žiaurią ir intriguojančią Afganistano karo pradžią.

Po daugelio grumtynėmis paženklintų metų iš Fondo likę tik griuvėsiai – jį sunaikino ypatingomis galiomis apdovanotas mutantas Mulas. Tačiau sklinda gandas, kad kažkur tolybėse, kitame Galaktikos gale, esama paslėpto Antrojo Fondo, kuris buvo įkurtas siekiant per ilgus barbariškuosius amžius išsaugoti žmonijos žinias. Mulas kartą jau leidosi jo ieškoti, bet nesėkmingai. Dabar, deramai pasiruošęs, Mulas vėl ieško...

„Antrasis Fondas“ – daugkartinio Hugo ir „Nebula“ premijų laureato Isaaco Asimovo šedevras, mokslinės fantastikos klasika ir trečia kultinės knygų serijos apie Fondą dalis. 

„Isaacas Asimovas buvo vienas didžiųjų ano meto išminčių. Kas dabar pasakys, kiek šiandieninių įvairiose šalyse dirbančių mokslininkų turi būti dėkingi būtent Asimovui už tą pirmąjį postūmį, įkvėpusį rašyti knygą, straipsnį ar apsakymą?“

Carl Sagan, JAV astronomas, rašytojas

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."

Encyclopedia Britannica

„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus. 

F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai. 

Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.

„Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos.“

„Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą.“

„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą. 

Verslininkas Dveinas Huveris iškeliauja į menų festivalį Midlande ir ten susitinka su mokslinės fantastikos rašytoju Kilgoru Trautu. Perskaitęs pastarojo romaną jis supranta tikrąją „tiesą“. Visi Žemės gyventojai, išskyrus jį patį, – robotai, bejausmės mašinos, gyvenančios kasdienį nuobodų gyvenimą. Jos dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, alina ir naikina savo planetą. Tik jis vienas geba galvoti, jausti, jaudintis ir planuoti. Tik jis vienintelis žino, kas yra skausmas ir turi laisvą valią. Visas pasaulis aplink jį tėra piktavalis Visatos kūrėjo eksperimentas.

„Carol Dweck atskleidžia, kaip mūsų įsitikinimai apie savo gebėjimus daro didžiulę įtaką tam, kaip mokomės ir kokius pasirenkame gyvenimo kelius.“

Billas Gatesas

CAROL S. DWECK – Kolumbijos ir Stanfordo universitetų psichologijos profesorė, Amerikos menų ir mokslų akademijos narė, knygų ir straipsnių autorė. Ji dirba socialinės psichologijos ir raidos psichologijos srityse, didelį dėmesį skiria sėkmės aspektų tyrimui. 

Visame pasaulyje žinoma Stanfordo universiteto psichologė Carol S. Dweck, dešimtmečius tyrinėjusi pasiekimus ir sėkmę, atrado išties novatorišką dalyką – mūsų mąstysenos galią.

Autorė paaiškina, kodėl sėkmę lemia ne tik mūsų gebėjimai ir talentas, bet ir tai, ar į juos žiūrime vadovaudamiesi nekintančia, ar augimo mąstysena. Nekintančios mąstysenos žmonės, t. y. tie, kurie mano, kad gebėjimai yra pastovūs, turi mažesnę tikimybę suklestėti nei tie, kurie vadovaujasi augimo mąstysena, t. y. mano, kad gebėjimus galima lavinti. Pasirinkę tinkamą mąstyseną, galime motyvuoti savo vaikus ir padėti jiems pagerinti pažymius, taip pat pasiekti savo asmeninius ir profesinius tikslus.

„Sėkmės psichologija“ atskleidžia tai, ką jau žino visi nuostabūs tėvai, mokytojai, vadovai ir sportininkai: kaip pakeitus mintis galima išsiugdyti meilę mokymuisi ir padidinti atsparumą, kurie yra puikių pasiekimų visose srityse pagrindas.

2017 metais knyga buvo išleista pavadinimu „Tu gali“.

Jaunimui nuo 14 metų ir suaugusiesiems

„Romeo ir Džuljeta“ įtraukta į mokyklose rekomenduojamos perskaityti literatūros sąrašą 8 klasėje.

„Romeo ir Džuljeta“ – nemirtinga mirtingųjų meilės istorija, kurios pagrindiniai veikėjai tapo uždraustos ir pasmerktos meilės simboliais. 

Dvi įtakingos Italijos Veronos miesto šeimos – Montekiai ir Kapulečiai – mirtini priešai. Tačiau ar meilė paiso šeimų vaidų, politinių įtampų ir neapykantos? Kai Romeo Montekį ir Džuljetą Kapuleti aplanko tyriausias pasaulyje jausmas, neturintis jokių ribų ir lydimas jaunatviškos aistros bei nutrūktgalviškumo, jie dėl meilės leisis į bet kokias avantiūras ir kovos iki paskutinio atodūsio. Jų neišskirs net mirtis.

Meistriškai parašyta vieno garsiausių pasaulio dramaturgų pjesė jau kelis šimtmečius žavi viso pasaulio skaitytojus, menininkus ir režisierius, kelia daug diskusijų ir susilaukia vis naujų interpretacijų teatre bei kine.

William Shakespeare (1564–1616) – garsiausias pasaulio dramaturgas, kurio sukurtos komedijos ir tragedijos išlaikė amžių išbandymą ir iki šių dienų yra skaitomos bei statomos kone visuose pasaulio teatruose. Jis atnaujino to laikmečio teatrą, priartindamas jį prie Renesanso idealų ir humanizmo principų.