„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.

Neįtikėtina Stefanijos Podgurskos, lenkų paauglės, pasirinkusios drąsą ir žmogiškumą ir savo palėpėje per Antrąjį pasaulinį karą paslėpusios trylika žydų, istorija, kurią pasakoja New York Times bestselerių autorė Sharon Cameron.

1943-ieji, šešiolikmetė Stefanija jau ketvirtus metus dirba Diamantų šeimai priklausančioje maisto prekių krautuvėje Peremislyje, Lenkijoje. Mergina savo dainomis skinasi kelią į šių žmonių gyvenimus ir širdis. Ji netgi pasižadėjusi vienam iš jų sūnų, Izijui. Sužadėtuvės saugomos paslaptyje, nes ji katalikė, o Diamantai – žydai. 

Tačiau Peremislį užėmus vokiečių kariuomenei, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Diamantai išvaromi į getą ir Stefanija okupuotame mieste lieka viena rūpintis šešiamete sesute Helena. O tada vieną naktį pasigirsta beldimas į duris. Izijaus brolis Maksas iššoko iš traukinio, dundančio į mirties stovyklą. Stefanija ir Helena priima drąsų sprendimą paslėpti Maksą ir, galiausiai, dar dvylika žydų. Nuo tada jos kasdien laukia, kada į duris pasibels mirtis. Ir kai galiausiai sulaukia, už durų stovi du nacių pareigūnai, kurie nori rekvizuoti Stefanijos namus vokiečių kariuomenės reikmėms.

Du naciai apačioje, trylika slepiamų žydų ir šalia – mažoji sesutė. Stefanija turi priimti sunkų sprendimą.

Gražiai parašytas ir kruopščiu tyrimu paremtas pasakojimas apie vienos iš istorijos nutylėtų herojų likimą. Kiekviena širdį gniaužianti akimirka perteikta stipriai ir įtaigiai.

Rūta Šepetys, New York Times bestselerio „Druska jūrai“ autorė

Draugystės ir ištikimybės istorija nuo slėpiningos deimantų kasyklos Afrikos dykumoje iki žaliuojančių Anglijos lygumų.

Kiekvienas romano puslapis – tai lyg kelionė laiku.

JodiGibsson.com

1871-aisiais per Afrikos pietuose prasidėjusią deimantų karštligę miršta šešiametės Klementinos Nait motina. Dukters globa atitenka skurstančiam  tėvui Džeimsui Naitui. Tačiau mergaite daugiausia rūpinasi patikimas šeimos draugas Džozefas Vienabatis, kilęs iš zulų genties, ir tarp jų užsimezga laikui bei atstumui nepavaldus ryšys. 

Vyrams iškasus stulbinantį deimantą, Džeimsas apsidžiaugia išgelbėjęs dukros ateitį, tačiau netrukus jam tenka sumokėti milžinišką lobio kainą. Trijulės likimą aptemdo slaptas giminaičių iš Anglijos susitarimas žūtbūt pargabenti Klementiną namo, į prabangų Grantų šeimos dvarą šalies šiaurėje. Be to, paslaptingai dingsta didysis deimantas... 

Prabėgus dviem dešimtmečiams, pamažu atgyja Klementinos prisiminimai apie Afriką bei mylimą draugą Džozefą Vienabatį, ir ji nebežino, kuo galima pasikliauti. Trokšdama išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko jos tėvui, Klementina stoja akis į akį su skausminga šeimos praeitimi ir imasi vykdyti teisingumą.

„Deimantų ieškotojai“ – tai nuotykių istorija, aprėpianti slėpiningą Kimberlio deimantų kasyklą skurdžioje Afrikos dykumoje, žaliuojančias Anglijos šiaurės lygumas ir bruzdantį devyniolikto amžiaus pabaigos Londoną. Tai pasakojimas apie išdavystę, tiesos paieškas ir neįkainojamą meilę.

Fiona McIntosh (g. 1960) – populiari australų rašytoja. Gimė Anglijoje, jos vaikystė prabėgo keliaujant po Afriką. Sulaukusi devyniolikos Fiona išvyko į Paryžių, vėliau persikėlė į Australiją.

Tikrumas, susitaikymas su netobulu savimi priartina prie minties, kad tu gali būti pakankamas toks, koks esi.

Išmokime priimti savo širdies gyvenimą ir gerbti kitų širdies gyvenimus. Ieškokime ne to, kas mus skaldo, – ieškokime to, kas sieja, ir tieskime tiltus.

„Ramybės teologijoje“ rašoma apie vidinį asmens augimą ir ramybę šiame kelyje, apie tai, kaip priimti save, kaip įveikti baimes ir išsilaisvinti. Knygoje rasite minčių apie netobulumą, atsakomybę, sąžinę, susitikimą su kitu asmeniu, ji padės atrasti darną su pasauliu ir pasiūlys kryptį, kaip ieškoti prasmės.

Ramybė ateina ne tada, kai viskas lengva, – ji ateina tada, kai turime dėl ko įveikti sunkumus.

Kiekvienai metų dienai skirta po tekstą, kurį galima skaityti ir semtis ramybės keliais būdais:

• skaitant nuo tos dienos, kada knygą paimate į rankas;
• pradedant nuo pirmo puslapio;
• skaitant visą knygą;
• pradedant nuo bet kurio puslapio.

Žmogų galima gydyti vaistais, psichoterapija, maldomis, tačiau galima gydyti ir gerumu, švelnumu. Beno Lyrio knyga kalba apie vilties žodžių terapiją ir padeda atrasti įkvėpimą net skausminguose gyvenimo vingiuose.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų dalykų, kurie padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers bet kokį KAIP.

„Išmokime priimti kitus.

Žmonės laimingi, kai girdi kitus ir priima tokius, kokie jie yra. Tikro krikščioniško mąstymo pavyzdį pateikia Jėzus. Jis niekada neskriaudžia, neatsilygina blogu. Jis atveria širdį, girdi ir priima mus visokius.

Linkiu sau ir jums išmokti gyventi širdies gyvenimą, gerbti kitų širdis. Ieškoti ne to, kas skaldo, bet tiesti tiltus. Motina Teresė su meile kalbėjo apie tikrus dalykus. Ji sugebėjo liudyti Dievą liesdama žmogaus širdį. Nerūšiavo žmonių pagal tikėjimą ar kitus požymius – priėmė visus nieko nepaisydama.“

Benas Lyris

Viešpatie, padaryk mane

savosios ramybės pasiuntiniu

ir leisk man nešti meilę ten, kur siaučia neapykanta;

santaiką, kur kyla barniai;

vienybę, kur vyksta skilimas;

tikėjimą, kur kankina abejonės;

tiesą, kur viešpatauja klaida;

viltį, kur braunasi nusiminimas;

džiaugsmą, kur slegia liūdesys;

šviesą, kur užgulusios tamsybės.

Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau

kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;

kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;

kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,

nes kas duoda – gauna,

kas atleidžia, tam atleidžiama,

kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

Amen.

„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę.“

Akvilina Cicėnaitė

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.

Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.

Alfredo Nobelio, garsiausios pasaulyje premijos įkūrėjo, biografija

„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“

Tai Alfredo Nobelio žodžiai, kuriuos aptinku jo archyve pilką ir niūrų 2017-ųjų trečiadienį. Perskaičiusi tūkstančius laiškų ir atkapsčiusi begalę dokumentų, sulaukiu tokio negailestingo pagrindinio herojaus kirčio. Šią mintį jis išsakė 1887-ųjų gegužę.

Jaučiu kylantį susierzinimą. „Mielas Alfredai Nobeli, - noriu ištarti. – Parodyk bent šiek tiek pagarbos. Knyga, kurią rašau, yra ne tik apie tave, dramatišką tavo gyvenimą ir plačią tavo giminę. Joje nė kiek ne mažiau rašoma ir apie laikmetį, kuriame gyvenai, ir viską, kuo žavėjaisi. Turiu galvoje telegrafą, elektros apšvietimą ir bakterijų atradimą, atomus ir magnetizmą, karus ir svajones apie taiką. Kalbu apie tave, sužadinusį mokslą, kurio keliamas iššūkis bažnyčiai tau taip patiko. Savaime suprantama, taip pat ir apie visas knygas, kurias rijai ir svajojai parašyti pats.

Argi be to būtų įmanoma suprasti tave ir tavo didžiąją premiją?

Mielas Alfredai Nobelį, suteik man galimybę!“

INGRID CARLBERG

Alfredas Nobelis. Jo pasaulis ir premija – kvapą gniaužianti istorija apie Alfredo Nobelio kelią nuo nepritekliaus paženklintos vaikystės Stokholme iki aršios dramos, kurią sukėlė turtingojo dinamito magnato testamentas.

Tai įtraukiantis pasakojimas apie XIX amžiaus Europą – sudėtingas politines situacijas, literatūros lobynus ir mokslo genijus.

Tai pasakojimas apie troškimą įveikti ribas.

Nepaprastai įdomus, subtilus ir tiesą atskleidžiantis kūrinys.

SIMONAS SEBAGAS MONTEFIORE‘AS, BRITŲ ISTORIKAS, BESTSELERIŲ AUTORIUS

Vienas garsiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų Antonio Muñoz Molina (g. 1965 m.) – Ispanijos Nacionalinės literatūros premijos laimėtojas, Karališkosios Ispanijos akademijos narys, 2018 metais nominuotas prestižinei Tarptautinei Bookerio premijai.

Manuelis nuo mažų dienų troško ištrūkti iš gimtojo Mechinos miestelio. Pasirinkęs vertėjo profesiją, išvažinėjo visą pasaulį, tačiau begalinės klajonės neatnešė nei laimės, nei ramybės. Tik sutikęs Nadiją jis supranta, kad visą gyvenimą bergždžiai stengėsi pabėgti nuo savęs, užmiršti praeitį, šeimos ir giminės istoriją. Manuelio atmintyje iškyla seniai mirę šeimos nariai, giminaičiai, paprasti Mechinos gyventojai – su jų neįprastais, o kartais ir pribloškiančiais likimais. Manuelio pasakojimuose persipina sapnai ir realybė, fantazijos ir faktai, o iš jų formuojasi sodrus, skausmingas, bet neįtikėtinai išraiškingas XIX a. pabaigos – XX a. Ispanijos istorijos paveikslas.

1991 m. išleistas „Lenkų raitelis“ laikomas vienu iškiliausių ispanų literatūros kūrinių, įvertintas svarbiausiomis Ispanijos literatūrinėmis premijomis, o jo autorius sulaukė pripažinimo ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. 

Vieno Rembranto paveikslo įkvėptas romanas nuo pirmų puslapių įtraukia į magiškuoju realizmu alsuojančio pasakojimo sūkurius, provokuoja, erzina ir vilioja skaitytoją leistis drauge į nuostabią kelionę praeities labirintais.

– Koks jausmas, kai atsijungi?

Va ir paklausiau.

Jis žiūri į mane.

– Nėra su kuo palygint.

Tikriausiai bando paerzint. Tačiau iš akių taip neatrodo. Aš jau spėjau nužvelgt kelis kartus: akys kaip tūkstančiai kitų, veidas kaip tūkstančiai kitų, bet koja! Jam iš blauzdos varva.

– Tau kraujas, – sakau ir skersakiuoju į sanitarą, tačiau šis jau suka kita kryptimi.

– Žinau.

Jis kažko patenkintas.

– Tu? – noriu pasakyti, kad jis bėgioja nuogas. – Tu bėgioji be plėvės?

– Antra savaitė.

– Kodėl?

Jis patyli, paskui sako:

– Man ji pradėjo trukdyti.

Nuo 14 metų

Tuoj penkiolikos sulauksiančiai Grytai sunku prisitaikyti steriliai išvalytame pasaulyje, kur nelikę pojūčių nei jausmų. Daiktai, spalvos, kvapai, taip pat santykiai ir bendravimas yra perkelti į visų naudojamą sistemą. Tačiau Gryta niekaip neįstengia būti kaip visi. Ji slapta klausosi pasakojimų apie tai, kaip kadaise žmonės taškydavosi balose, liesdavo vienas kitą, bučiuodavosi ir įsimylėdavo. 

Kartą apytuščiame stadione Grytai sutinka panašų į save. Beveik tuo pat metu pasiekia žinia, kad sistema sugalvojo, kaip dar geriau kontroliuoti žmones. Grytai ir jos naujai sutiktam nepažįstamajam Mantui teks apsispręsti, likti sistemoje ar sprukti iš jos. Tik ar pasprukti įmanoma? 

„Atjunk“ pasakoja apie tai, kuo galime virsti netolimoje ateityje.  Ši knyga tapo pirmojo leidyklos „Alma littera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominante 2015 metais. Tais pačiais metais buvo išrinkta Metų knyga paaugliams, apdovanota Prano Mašioto premija. Yra išversta į rusų kalbą ir išleista Rusijoje.

Rebeka Una yra išleidusi 11 knygų vaikams ir jaunimui. Gyvena ir kuria Kaune, nuo 2017 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Laikoma viena įdomiausių vaikams ir jaunimui kuriančių šiuolaikinių Lietuvos autorių. Jai svarbu, kad vaikai ne tik nebijotų skaityti – dar svarbiau, kad jie drįstų būti gyvi, gyventi ir kurti patys. 

LEIDYKLOS „ALMA LITTERA“ PAAUGLIŲ LITERATŪROS KONKURSO KNYGOS NUGALĖTOJOS

2021 m. nugalėtoja Agnesos Kenešytės-Gricės „Sulaukti aušros“, nominantė Monikos Mikėnaitės „Raudonoji Moteris“

2020 m. nugalėtoja Eglės Ramoškaitės „Ne tik geri, ne tik blogi“

2019 m. nugalėtoja Vytauto Varaniaus „Šiltnamis“

2018 m. nugalėtoja nepaskelbta

2017 m. nugalėtoja Rebekos Unos „Šeštadienį, aštuntą valandą“

2016 m. nugalėtoja Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nominantės Ilonos Ežerinytės „Sutikti eidą“, Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas Aš“

2015 m. nugalėtoja Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“, nominantės Rebekos Unos „Atjunk“, Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“

„Įspūdingas... aukščiausio meistriškumo kūrinys... Išskirtinis, gyvybingas romanas“. 

rašytojas A. J. Finn. 

„Širdį virpinantis, įdomus, intriguojantis romanas, suduodantis keletą stiprių emocinių smūgių. Viena iš tų retų knygų, stebinančių savo turiniu, o paskui dar ilgai išliekanti atmintyje, kai jau užverstas paskutinis lapas.“

rašytoja Kristin Hannah

Romanas „Mes pradedame nuo pabaigos“ – nuostabus pasakojimas apie dviejų tipų šeimas – tas, kuriose gimstame, ir tas, kurias patys susikuriame.

Dačis Dei Redli – trylikametė, atsiskyrėlė paauglė. Taisyklės skirtos kitiems, bet ne jai. Negailestinga savo penkiamečio brolio Robino gynėja bei savo motinos Star – vienišos mamos, negebančios pasirūpinti nei savimi, nei savo dviem vaikais, – globėja.

Volkas visą gyvenimą nebuvo niekur išvažiavęs iš savo miestelio, kuriame užaugo kartu su Star. Nors ir tapęs policijos nuovados viršininku, jis vis dar laižosi senas žaizdas, atsiradusias jam paliudijus teisme prieš geriausią draugą Vincentą Kingą, kurį prieš keletą dešimtmečių teismas pasiuntė už grotų. Dabar jis visaip stengiasi apginti Dačis ir jos mamą.

Galbūt keturiasdešimtmetis šerifas ir trylikametė paauglė nelabai ką turi bendra, bet juos vienija bendra patirtis, bylojanti, kad gyvenime tenka nusivilti. Tad kai Vincentui Kingui išėjus į laisvę Volką ir Dačis užgriūva bėdos, jiems nieko kito nelieka, tik pasiraitoti rankoves ir sutikti jas išskėstomis rankomis.

„Šiame romane netrūksta nieko – spalvingų personažų ir istorijos, konfliktų ir įtampos, humoro, tragedijos ir tikros, nepagražintos drąsos. Dar pridėkite įspūdingą pagrindinę  veikėją,  kokios dar nebuvau sutikęs romanuose per pastarąjį dešimtmetį, ir jūsų rankose atsidurs pats prasmingiausias pasakojimas, pakerėsiantis jus nuo pat pirmo puslapio.“ 

John Hart

Šioje knygoje – nepagražinta dvasinio Tibeto vadovo praeitis, dabartis ir ateitis. Dalai Lama XIV išaukštino Tibeto tautą ir jos kovą už laisvę, nors jos autoritetą vis buvo bandoma sumenkinti.

Dabar, kai Tenzinas Giatso jau garbaus amžiaus ir ligotas, kai prasidėjo beprecedentė Tibeto budizmo vadovo paveldėjimo krizė, kai Kinija kaip niekada žiauriai spaudžia Tibetą, pats laikas atsiversti šią unikalią knygą.  

Tai ir istorinė kronika, ir Tibeto budizmo vadovas, ir jausminga saga, kurioje atsispindi tragiškas žmogaus likimas bei grėsminga tautos  lemtis.

Knygoje Tenzinas Giatso, paskutinis DALAI LAMA atskleidžiami Tibeto tautos naikinimo užmojai: represijos, badas, koncentracijos stovyklos, tremtys ir žudynės. Aprašoma ne tik garsiausio šių laikų tremtinio šviesa, bet ir jį gaubiantys šešėliai. Atskleidžiamos Tibeto budizmo paslaptys, tikėjimas ir ritualai, astrologija ir medicina. 

Knyga šiek tiek prasklaido hipnotizuojamą susižavėjimą šia asmenybe – jis darė įtaką ne tik misticizmo paveiktiems vakariečių protams, bet ir Trečiojo Reicho ideologams. 

Ši knyga yra ir geopolitinė, nes parodo, kaip ištremtojo Tibeto lamų ir  vyriausybinė valdžia sugebėjo paveikti tarptautinį elitą. 

Gilles Van Grasdorffas prognozuoja ir ateitį. Suvokdamas neišvengiamą Dalai Lamos iškeliavimą į amžinybę, jis atskleidžia įvairius Dalai Lamos reinkarnacijos scenarijus. Arba ne.

Gilles Van Grasdorffas, rašytojas, žurnalistas ir istorikas, parašė daugiau nei 50 knygų apie Tibetą. Jos visos išverstos į daugelį kalbų. O „Terre des dieux, malheur des hommes“ („Dievų žemė, žmonių nelaimė“), sudaryta iš pokalbių su Jo Šventenybe, tapo pasauliniu bestseleriu. Gilles Van Grasdorffas – Dalai Lamos XIV biografas ir pirmasis žmogus, parašęs pokalbių su Jo Šventenybe knygą.

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.

„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“

Publicistas Donatas Puslys

„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“

Istorikė Inga Baranauskienė

Malala Jusafzai patraukė žiniasklaidos dėmesį būdama vienuolikos, kai ėmė rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui. Prisidengusi Gulos Makai slapyvardžiu, ji dažnai kalbėdavo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje.

2012 metų spalį Talibanas pasikėsino į Malalą. Grįžtant autobusu iš mokyklos mergaitei į galvą pataikė kulka. Malala per stebuklą liko gyva ir tęsia kovą už mokslą.

Esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio.

 „Aš esu Malala“ – įstabus pasakojimas apie šeimą, kurią iš gimtos šalies išvijo terorizmas, apie kovą už mergaičių teisę į mokslą, apie tėvą, kuris pats būdamas mokyklos savininkas, palaikė ir ragino dukterį rašyti ir lankyti mokyklą, ir apie drąsius tėvus, kurie be galo myli savo dukterį, nors jų visuomenė vertina tik sūnus. „Aš esu Malala“ privers jus patikėti vieno žmogaus balso galia sukelti pokyčius pasaulyje.

Kai Talibanas užėmė Svato slėnį Pakistane, Malala Juzafsai (Malala Yousafzai) ryžosi pasisakyti. 2012 metų spalio devintą, antradienį, vos nesumokėjo už tai savo gyvybe. Ji buvo pašauta į galvą iš arti, kai autobusu važiavo namo iš mokyklos. Nedaug kas tikėjo, kad Malala išgyvens. Tačiau Malala stebuklingai pasveiko ir iš atokaus šiaurės Pakistano kaimelio pateko į Jungtinių Tautų būstinės Niujorke sales. Sulaukusi šešiolikos, ji tapo pasauliniu taikaus protesto simboliu ir jauniausia pretendente į Nobelio taikos premiją.

KRISTINA LEMB (Christina Lamb) yra viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje. Ji mokėsi Oksforde ir Harvarde, yra išleidusi penkias knygas, gavusi daugybę apdovanojimų.

Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.

Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.

„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?

Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!

Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“. 

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

Pristatome romanų seriją apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.

Reikia įsivaizduoti savo svajonių gyvenimą, o tada tą svajonę paversti tikrove.

Marija Sklodovska-Kiuri

Būtų sunku rasti žmogų, kuris nėra apie ją girdėjęs. Tai moteris, kurios pasiekimų sąrašas itin įspūdingas: kartu su vyru ji atrado cheminį elementą radį, ji yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelis žmogus, pelnęs dvi Nobelio premijas skirtingose srityse. Ši knyga ne tik apie garsiosios mokslininkės Marijos Kiuri pasiekimus, bet ir apie jos gyvenimą – sunkų, kartais neteisingą, tačiau vis dėlto gražų. Mokslininkė, maištautoja, mylimoji – ši nepaprasta moteris užsibrėžė tikslą pakeisti pasaulį ir jį pasiekė.

Marija Sklodovska nuo mažens svajojo vieną dieną ištrūkti mokytis iš rusų engiamos Lenkijos. Po dvidešimties metų jos svajonė pagaliau išsipildo: Marijai leidžiama studijuoti Sorbonoje. Bet dėl to jai tenka įnirtingai kovoti, nes XIX a. pabaigoje mokslo pasaulis moterų nepripažįsta. Tačiau Marija žino, ko nori. Nepaisydama visuotinio priešiškumo drąsiai neria į mokslinius tyrimus ir kartu į gyvenimo verpetą. Pažintis su žaviu fiziku Pjeru Kiuri jai suteikia gyvenimo pilnatvę. Pjeras tampa jos didžiąja meile, kurios ji yra verta. Abu su vyru jiedu pasiekia neįtikėtinų aukštumų. Bet už tai brangiai sumoka – Marija nė nenutuokia apie tragiškus jos daliai skirtus likimo smūgius.

Mokslininkė, maištininkė, mylimoji – tai istorija apie išskirtinę moterį, užsibrėžusią tikslą pakeisti pasaulį. 

Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

„Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

Washington Post

„Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

Jill Barnett

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today 

Jaučiate, kad gyvenimas, kurį gyvenate, yra tarsi ne Jūsų? Ne apie tokį svajojote? Jau kurį laiką suprantate, kad reikia kažką keisti, bet dar neapčiuopiate ką?

Tikiuosi, skaitydami knygoje pateiktas tikras žmonių gyvenimo istorijas ir atpažindami pasikartojančius jų elgesio modelius, išdrįsite peržvelgti ir savo gyvenimą. Galbūt net rasite noro ir ryžto pradėti veikti kitaip. Išlaisvinti besislapstančią savo tikrąją asmenybę, kad pagaliau galėtumėte pradėti gyventi SAVO tikrąjį gyvenimą.

Tačiau naujas gyvenimas, kuriamas ant tų pačių trauminių patirčių pamato – tarsi pajūrio smėlio pilys – didesnė banga jas nuplauna ir tenka statyti iš naujo. Kad sukurtume laimingesnį, kokybiškesnį gyvenimą, turime pakloti tvirtus pamatus – išsiaiškinti, kas mus veda į tuos klaidžius labirintus ir atrasti naujus kelius. Nes tik išvalant senas žaizdas išvalomos ir senos programos. Galima, tikrai galima jaustis laisviems būnant savimi ir savo gyvenime.

Tebūnie ši knyga tas lūžio taškas, įkvėpsiantis teigiamiems pokyčiams, kuriems esate pasirengę.

Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo „įrankis“ – geštalto psichoterapija – įvykių, nutikusių kadaise, dažniausiai vaikystėje, bet vis dar neduodančių ramybės, – perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems, ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.

Rasa Andrikienė

„Tai elegantiška knyga apie žmogišką skausmą. Žvelgdama į Rasą kaip astrologė puikiai suprantu, kodėl ji pasirinko tokias skaudžias istorijas. Astrologiškai jos talentas – pamatyti tai, kas labiausiai gelia ir griauna harmoniją. Autorė, pasirinkusi psichoterapeutės kelią, rado puikų būdą šį talentą panaudoti prasmingai – padėti žmonėms išbristi iš slegiančios tamsos. Jos pasakojimas poetiškas, bet sykiu ir dalykiškas. Įterpdama psichologinius paaiškinimus ji atskleidžia tikrąją nesąmoningų, gyvenimą griaunančių impulsų prigimtį.“

Loreta Stonkutė, astrologė, rašytoja

„Rekomenduoju Rasos knygą skaitytojams psichologijos mėgėjams. Jūsų laukia ne tik sunkūs žmonių išgyvenimai. Nuoširdžiai tikiu, kad daugelis joje ras ir savo patirčių. Šis kūrinys apie suaugusius žmones, bet skaitydami jį suprasite, kad visų knygos personažų bėdos prasideda vaikystėje. Man, kaip besidominčiam šia tema, buvo suteikta garbė vienam iš pirmųjų perskaityti Rasos knygos rankraštį. Labai patiko joje nagrinėjamų tikrų žmonių tikros istorijos ir gyvenimo verpetai. Dingtelėjo, jog kai kurios istorijos – puikus siužetas kino filmui. Skaitydamas jas stebiesi, kiek daug gali pakelti žmogus!“

Žydrūnas Sadauskas, knygos „Vaikystės šešėliai“ ir kt. autorius

„Žaviuosi Rasos įžvalgumu ir kryptingumu – man jos tvirtumas bei nuoseklumas buvo labai naudingas. Džiaugiuosi, kad galėjau visa tai patirti. Rezultatas pranoko lūkesčius. Dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė, lengviau suprantu save. Lengviau priimu save neypatingą ir netobulą. Save ir savo jausmus dažniau gebu priimti su šiluma ir atjauta. Tiesa, tenka pripažinti, kad terapijos sesijos ne visuomet buvo lengvos ir šviesios – kartais norisi tik atjautos ir paguodos, o tenka pažiūrėti į akis savo baimėms, silpnumui, ydoms ir su visu tuo nuoširdžiai dirbti nemeluojant sau. Investuoti save į save nėra lengva, gal net šiek tiek baisu, bet verta.“

Laiminga klientė

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.

Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“

Autorė

Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…

Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.

„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“

Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė

„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“

Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė

VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.

Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.

Sužinokite, kaip:

mokyti vaikus pažinti savo ir kitų jausmus, tinkamai juos išreikšti, pažinti save ir kitą, jautriai spręsti konfliktus;
ugdyti vaiko bendradarbiavimo įgūdžius, sveiką vaiko atsakomybę, empatiją, problemų sprendimo įgūdžius;
stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi.
„Kviečiu Jus į kelionę po vaiko vidinius jausmų ir įgūdžių, asmenybės savybių žemėlapius. Tikiu, jog ji gali padėti padaryti ne tik Jūsų vaikų, bet ir Jūsų pačių gyvenimą sėkmingesnį, laimingesnį ir visavertiškesnį.“

„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“

„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

Kam nepažįstama baimė per daug prisirišti ar būti paliktam?

Kas nebijo nežinomybės?

Kam nepažįstama ir pabaigos baimė?

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Per visą žmonijos istoriją nuolat rasdavosi vis naujų bandymų nugalėti, sumažinti, įveikti arba pažaboti baimę. Tikėjimas, kad galime gyventi be baimės, – viena iš mūsų nuolatinių iliuzijų.

Fritzas Riemannas, garsus vokiečių psichoanalitikas ir psichoterapeutas, aptaria pagrindines baimės formas ir būdus joms įveikti. Jis teigia, kad baimės priėmimas ir jos įveikimas yra žmogaus vystymosi žingsnis, leidžiantis bręsti. Knygą Pagrindinės baimės formos F. Riemannas parašė siekdamas padėti žmonėms suprasti savo ir kitų baimes. Remdamasis pagrindinėmis egzistencijos baimėmis, psichoterapeutas išskyrė keturis asmenybių tipus, suteikiančius visiems besidomintiems įžvalgų apie psichoanalitinę praktiką. F. Riemanno įvardytų šizoidinių, depresinių, suvaržytų ir isteriškų asmenybių apibūdinimai tapo neatsiejama psichologijos dalimi.

Fritzas Riemannas (1902–1979) studijavo psichologiją ir psichoanalitiką Leipcige ir Berlyne, įkūrė Miuncheno psichologinių tyrimų ir psichoterapijos institutą. Už nuopelnus psichoanalizei jis tapo Niujorko Amerikos psichoanalizės akademijos garbės nariu.

Jau pirmąkart 1961 metais išleista knyga Pagrindinės baimės formos tapo bestseleriu ir yra populiariosios psichologijos klasika.

„<..> keturių pagrindinių nuostatų ir pagrindinių baimių žinojimas gali būti naudingas ir partnerių santykiams, taip pat ir kitiems žmogiškiesiems ryšiams. Kai šiandien taip linkstama nutraukti partnerystę, vos kilus pirmiesiems nusivylimams, dažnai iš savęs atimama galimybė suprantant kitą pačiam šiek tiek praplėsti savo ribas. 

Kadangi keturiose buvimo pasaulyje formose kalbama apie esmines mūsų esybės galimybes, jų visada yra buvę ir visada bus. Įvairūs laikai, kultūros, socialinės struktūros ir kolektyvinės gyvenimo sąlygos; nuo laiko priklausomos ideologijos ir vertybės; etinės ir religinės, politinės ir ekonominės nuostatos leidžia kaskart skirtingai akcentuotai išgyventi keturias pagrindines baimes, nevienodai įvertinti struktūrinius tipus.“

FRITZAS RIEMANNAS

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba