Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Pirmoje knygoje – HERCOGAS IR AŠ – pasakojama apie Dafnę Bridžerton, vyriausiąją iš Bridžertonų seserų.

Dafnė, naujojo sezono debiutantė, sumani ir sąmojinga mergina, be vargo mezga draugystes su geidžiamiausiais Londono viengungiais, kurie, deja, jos nemato kaip būsimos žmonos, nes sąžiningoji Dafnė atsisako žaisti viliokiškus žaidimus, privalomus pagal nerašytas to meto Londono aukštuomenės taisykles.

Kitaip nei Dafnė, Heistingso hercogas Saimonas Basetas – geidžiamiausias jaunikis Londone – draugiškumu visai netrykšta. Jis tvirtai apsisprendęs vengti ir santuokos, ir visuomenės vakarėlių – lygiai taip pat kaip visą vaikystę jo vengė atsainus, jį niekinęs tėvas. Netikėtai sutikęs geriausio draugo seserį Dafnę, Saimonas sugalvoja planą: Dafnei sutikus su netikromis piršlybomis, jis atsikratytų įkyrių, savo dukteris jam peršančių mamyčių, o tuo tarpu smarkiai pagerėjus Dafnės reputacijai ji, tikėtina, sulauktų dėmesio vertų santuokos pasiūlymų.

Iš pradžių planas veikia nepriekaištingai, tačiau negailestingame, paviršinio žvilgesio ir apkalbų kupiname Londono elito pasaulyje tikram galima būti tik dėl vieno – meilė nepaiso jokių taisyklių.

Ši kupina šmaikštaus humoro, ryškių charakterių ir aistrų kronika, kurioje atsiskleidžia istorinis Romantizmo epochos paveikslas, jau tapo pasauliniu bestseleriu.

„Sumaniai ir žaismingai parašyta.“

Time magazine

1957 m. parašyta „Artūro sala“ pelnė prestižiškiausią Italijos literatūros apdovanojimą – Premio Strega. Jos autorė – Elsa Morante (1912–1985), sudėtinga ir uždara asmenybė, anksti paliko namus, kad taptų rašytoja. Jos kūrybai būdingas tiesmukumas ir sudėtingi šeiminiai santykiai, o vertingomis ji laikė tik tas knygas, kurios turi galios keisti pasaulį. Jos kūryba laikoma moderniąja Italijos klasika.

Artūras – laisvas, veik laukinis paauglys. Savo dienas jis leidžia vienas, klajodamas po kaimą ir paplūdimius savo gimtojoje Pročidos saloje, įsispraudusioje Neapolio įlankoje, o namo grįžta tik genamas alkio. Artūro pasaulėžiūrą formuoja godžiai skaitomos knygos, todėl ne tik jo motina, mirusi jį gimdydama, bet ir tėvas, pasirodantis ir vėl iškeliaujantis be jokio įspėjimo, jam – bene mitinės būtybės, neturinčios trūkumų ir besąlygiškai garbinamos. Kai vieną dieną tėvas namo parsiveda nedaug už Artūrą vyresnę nuotaką, tyliai ir idiliškai jo būčiai ateina galas. Staiga susidūręs su realybe Artūras ima jausti pavydą, o galiausiai ir meilę – jausmus, apie kuriuos nieko nesupranta.

Tai daugiasluoksnė, brutaliai realistiška ir kartu pasakiška šeiminė drama, kurios centre – skausminga, bet prisijaukinta vienatvė, sudrumsčiama niekad vietoje nestovinčio gyvenimo.

„Nuostabiai parašytas kūrinys, stulbinantis išgalvoto pasaulio sudėtingumu ir visapusiškai atskleista žmogiškosios būties drama.“

Elena Ferrante

Du šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende gerbėjams

„Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos vyras, giminės šaką.“

Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę Violką Toską ir ją veda.

Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius, viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita, Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė Violka...

Prasidėjusi bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi. Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių. Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti, regis, jau nulemtam likimui.

Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovo, vėliau ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko pokalbis su žurnalistu Valdu Bartasevičiumi apie organizuotą nusikalstamumą, jo priežastis ir šaknis, plėtrą atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę, kriminalistų kovą su nuožmiomis nusikaltėlių gaujomis, jų veiklos metodus, specifinį gyvenimo būdą. Pasakojama ir apie politinių intrigų žalą šalies teisėsaugai, prieštaringą, neretai asmeniniais išskaičiavimais grindžiamą politikos pasaulį.

Knygoje „Iš kriminalisto gyvenimo“ pateikta ir kitų kriminalinės policijos komisarų pasakojimų apie garsių organizuoto nusikalstamumo gaujų likvidavimą, jų vidinius ryšius ir santykius, psichologiją, nesuvokiamą žiaurumą ir nuožmų sąskaitų suvedinėjimą.

Alvydas Sadeckas beveik du dešimtmečius dirbo kriminalistu, vadovavo Vidaus reikalų ministerijos 6-ajam skyriui, sukurtam kovai su organizuotu nusikalstamumu, buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovas, vyriausiasis komisaras, pulkininkas. Vėliau dirbo prezidento Algirdo Brazausko patarėju nacionalinio saugumo klausimais, 2000–2008 m. – Seimo narys, 2000–2006 ir 2008 m. – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Vienas bendrovės „Ekskomisarų biuras“ įkūrėjų ir bendraturtis.

Valdas Bartasevičius ilgametis dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas, politikos apžvalgininkas, prezidento Valdo Adamkaus, užsienio reikalų ministro Antano Valionio ir JAV išeivijos veikėjo, mecenato, verslininko Juozo Kazicko bei jo žmonos Aleksandros prisiminimų knygų literatūrinis bendraautoris. Valdo Barto slapyvardžiu parašė detektyvinius romanus „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“ ir „Spąstuose“.

Donas Hennessy, ilgus metus dirbdamas tiek su smurtautojais, tiek su jų aukomis, perprato ypatingas vyrų smurto prieš partneres taktikas. Jo nuomone, smurto ir žiaurumo varomoji jėga – vyrų privilegijuotumas, skatinantis juos teikti pirmenybę seksualiniams savo poreikiams ir lemiantis taktiką kontroliuoti partnerę ir prieš ją smurtauti. Ši paskata ir skiria vyrų smurtą prieš partneres nuo kitų smurto artimoje aplinkoje, tokių kaip moterų smurtas prieš vyrus ar šiurkštus elgesys su vyresniais žmonėmis, formų.

Autorius išsamiai aprašo pedofilų ir prieš partneres smurtaujančių vyrų taktikų ir tokio elgesio paskatų panašumus. D. Hennessy pastebėjo, kad aiškindamas šias taktikas smurtautojų aukoms padėjo daugeliui jų išsivaduoti nuo psichologinės smurtaujančių partnerių kontrolės.

UŽVALDYTOS MOTERYS – TAI KNYGA, PUSLAPIS PO PUSLAPIO ATSKLEIDŽIANTI SLAPTĄ VYRŲ TAKTIKĄ KONTROLIUOTI SAVO PARTNERĘ.

Sužinosite:

• kaip pastebėti požymius, išduodančius galimą smurtą artimoje aplinkoje,
• kokiais būdais galime užkirsti kelią smurtui ar perdėtai kontrolei,
• kodėl bauginimas ir žeminimas neturi tapti kasdienybe gyvenant poroje,
• kaip jaučiasi vaikai, namie patiriantys ar matantys fizinį ar psichologinį smurtą,
• kaip padrąsinti artimą žmogų ir paskatinti kreiptis pagalbos.

„Ji nesuvokė, kaip ilgai užtrunka tapti kuo nors kitu arba koks vienišas jautiesi gyvendamas ne tau skirtame pasaulyje.“

Vaikystėje neišskiriamos nenuorama Dezirė ir tylenė Stela Vinjė visad liks identiškos dvynės, visad liks seserys. Užaugusios mažame, žemėlapyje nė nepažymėtame Luizianos juodaodžių miestuke, kurio gyventojų oda tokia šviesi, kad nė nesiskiria nuo baltųjų. Šešiolikos pabėgusios į Naująjį Orleaną ieškoti geresnio gyvenimo. Neilgai trukus, Stelai palikus tik atsisveikinimo raštelį, atsiskyrusios ir pasirinkusios gyventi visiškai skirtinguose pasauliuose. Dezirė susituokia su juodaodžiu ir pagimdo tamsios odos mergaitę. Stela nusprendžia tapti baltąja, bet jos baltaodis vyras apie žmonos praeitį nė nenutuokia.

Ar išskirtos daugelio mylių ir dar daugiau melo seserys Vinjė vėl susitiks? Ar jas jungiantys saitai atlaikys likimo skirtus išbandymus? Kokią kainą teks sumokėti už savo pasirinkimus? Kaip klostysis jų dukrų gyvenimai ir ar susikirs keliai?

Nuo Amerikos pietų iki Kalifornijos, nuo XX a. vidurio iki pabaigos šiame romane gija po gijos audžiamas kelių Vinjė šeimos kartų likimų žemėlapis, kuriame talentingai, jautriai ir išmintingai braižoma žmonių meilės ir neapykantos vienų kitiems istorija, nagrinėjamos daugialypės priežastys, kodėl žmonės kartais pasirenka savo gyvenimus nugyventi tapę visai kitais, nei yra iš tiesų, ir kaip tai keičia jų tarpusavio ryšius.

„Prilygsta Toni Morrison kūrybai.“
O, The Oprah Magazine

„Universalus, rafinuotas ir jaudinantis romanas. Giliai po oda prasiskverbiantis, ramiai ir užtikrintai klausiantis, kas mes esame ir kuo norime tapti.“
Entertainment Weekly

„Nepaprastai įtaigus rasės ir tapatybės klausimų apmąstymas.“
New York Times


Brit Bennett (Brita Benet, gim. 1990 Kalifornijoje) – viena perspektyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. „Nykstantys saitai“ – antras jos romanas, nominuotas 2021 m. „The Orwell Prize for Political Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

 „Skaitykime tik tas knygas, kurios kanda ir gelia. Jeigu knyga nesukrečia kaip smūgis per galvą, kam išvis ją skaityti? Knyga turi būti kirvis, galintis prakirsti užšalusį ežerą mūsų viduje.“

Kafka

„Tekstas“ (2017) – pirmas  Dmitry’aus  Glukhovsky’io knygos „Metro“ autoriaus, realistinis romanas – trilerio ir dramos sankirta, pasakojanti  skaudžią  „mažojo žmogaus“ istoriją. Iš F. Dostojevskio žinome schemą „nusikaltimas–bausmė“. D. Glukhovsky’is  pateikia mums naują: „bausmė–nusikaltimas–bausmė“. Bet ar ji leidžia likti žmogumi?..

2016 metai, Maskva. Ilja Goriunovas po septynerių kalėjime praleistų metų grįžta namo. Tačiau viskas yra ne taip, kaip tikėjosi. Jo motina mirė nuo širdies smūgio likus dienai iki jo grįžimo, mergina jau seniai su kitu. Nusivylęs Ilja malšina savo sielvartą alkoholiu, o vieną dieną nueina atkeršyti tyrėjui, neteisingai jį pasodinusiam už grotų, – užmuša jį ir pasiima jo išmanųjį telefoną.

Technologijos keičia žmonių santykius, o išmanusis telefonas tampa antruoju „aš“. Jame tarsi apsigyvena savininko siela. Turėdamas svetimą telefoną gali gyventi to žmogaus gyvenimą ir net jį režisuoti, nors tas gyvenimas... jau tik telefone.

2019 m. romanas buvo ekranizuotas, scenarijų parašė pats D. Glukhovsky‘is i ir gavo už jį apdovanojimą Prancūzijoje. Filmas pelnė net keturis „Auksinius erelius“ (Rusijos nacionalinė kino premija).

Dmitry Glukhovsky, lnstagram – @glukhovsky

Dmitry Glukhovsky, Twitter – @glukhovsky

Dmitry Glukhovsky, Facebook – @glukhovskybooks

 „Laukinių gėlių kalvos“ ir „Žaliųjų krioklių viešbučio“ autorės romanas „Žarijų sala“ – tai kupinas intrigos ir netikėtų siužeto vingių pasakojimas apie dvi moteris, gyvenusias skirtingais šimtmečiais, ir seną vilą Australijoje, išsaugojusią ne vieną tolimos praeities paslaptį.

1891-ieji. Tilės Kirkland vos kelis mėnesius trukęs nelaimingas santuokinis gyvenimas užsibaigia siaubinga nelaime. Tilė sukrėsta, ją persekioja slogus kaltės jausmas, todėl ji pabėga į kitą pasaulio kraštą, į Australiją. Jai pasisekė, gavo darbą Mortono įlankos Žarijų saloje; tapo ne pagal metus protingos tenykščio kalėjimo viršininko dukrelės Nelės guvernante. Tilė supranta – norėdama pradėti naują gyvenimą saloje, turi gerai slėpti savo praeitį. Tik ji nepastebi, kad Nelė akylai stebi kiekvieną jos žingsnį ir viską užsirašo, savo dienoraščio lapus sukaišiodama į viso jų didelio seno namo plyšelius.   

2012-ieji. Bestselerių autorę Niną Džouns ištinka kūrybinė krizė, jai niekaip nepavyksta užbaigti savo knygos. Lyg to būtų negana, Niną persekioja atkakli žurnalistė, kamantinėdama apie šios prosenelę. Priremta aplinkybių, Nina atvyksta į senus šeimos namus Žarijų saloje. Moteris viliasi tarp laiko paliestų „Starvoterio“ vilos sienų iš naujo pasisemti įkvėpimo.

   Ir Tilė, ir Nina, nepaisant to, kad gyveno skirtingais laikais, galiausiai suprato, kad yra paslapčių, kurios anksčiau ar vėliau iškyla aikštėn, ir kad rastum laimę, turi išmokti klausyti savo širdies.

„Perskaičius šį romaną, dažnam atminty išliks spalvingi Australijos pakrančių aprašymai.“

„Kirkus Reviews“

Trokšdama rasti tavyje užuovėją, nepastebėjau, kad tu esi audra. Kad nuo tavęs turėjau ieškoti užuovėjos.

Bet kas gi nori gyventi užuovėjoje nuo audrų?

Spalvingų drobių autorė Frida Kahlo, kurios gyvenimas dar spalvingesnis, išsiskiria iš garsiausių, ekstravagantiškiausių menininkų. Tiesiai, nedvejojant rėžiami žodžiai, išraiškingos manieros, kunkuliuojantis jausmingumas ir kiekvienas per nelaimingą atsitikimą suluošinto kūno judesys rodo, kad tai moteris, kurios negąsdina nei gyvenimas, nei mirtis.

Ji keikiasi kaip vežikas, mirksta tekiloje, mėgsta kaišytis plaukus gėlėmis, kalbėti apie seksą be užuolankų ir dalyvauti audringuose vakarėliuose. Ji dievina tapybą ir tapo savo gyvenimą. Tačiau jos visatos centras – Diegas Rivera, gyvenimo meilė ir garsiausias Meksikos dailininkas. Jis – saldžiausia jos palaima ir prakeiksmas, jos laimė ir gniuždantis sielvartas. Jis jai – viskas. Jos spalvų spalva.

Claire Berest drąsiai margina knygos puslapius legendinės Fridos ir Diego meilės istorijos spalvomis: nuo įsiskverbiančio mėlio, naktyje išnykstančios plieno mėlynos, ūmios ir šaižios laužo raudonos, šerkšnu kvepiančios ir šviežio sviesto geltonos iki pelenų pilkos – Fridos gyvenime nieko nėra juodo, tikrai nieko. Tai pasakojimas apie atskirai egzistuoti negalinčius ir nuo buvimo drauge kenčiančius mylimuosius, apie jų įspūdingą kūrybą, apie komunistų veiklą Meksikoje, kapitalizmą Amerikoje ir siurrealizmą Europoje.

PASLAPTINGA LABORATORIJA.

GRĖSMINGAS MOKSLININKAS.

PRIBLOŠKIANTI ISTORIJA.

Jei manote, kad žinote tiesą apie Vienuoliktosios mamą, pasiruoškite – ši jaudinanti neįtikimai populiaraus serialo STRANGER THINGS priešistorė jus tiesiog sukrės.

1969 metų vasara. Pasaulis keičiasi, ir Terei jau negana stebėti įvykius iš šalies. Išgirdusi apie slaptą valstybinį eksperimentą, vykdomą nedideliame Hokinso miestelyje, ji užsirašo dalyvauti tyrimų projekte kodiniu pavadinimu MKULTRA.

Hokinso Nacionalinė laboratorija, vadovaujama įtaigiojo daktaro Martino Brenerio, užsiima baisiais dalykais. Norint išsiaiškinti tiesą Terei prireiks kitų „bandomųjų triušių“ pagalbos. Čia ji susipažins su paslaptingu „subjektu“, apie kurio egzistavimą niekas pasaulyje nežino, – mergaite, turinčia tiesiog antžmogiškų galių.

„Šioje įtemptoje, šiurpuliukus keliančioje knygoje rasite viską, ko tik galima norėti iš geros priešistorės... Tai STRANGER THINGS – be jokios abejonės.“

SFX ŽURNALAS

#1 New York Times bestseleris

„Talebas yra didžiausias visų laikų pranašas, iškilus filosofas. Tas, kuris gali pakeisti pasaulį, perorientuoti žmonių mąstymą vien dėstydamas originalias, ryškias ir drąsias idėjas.“

John Gray

Frazė „rizikuoti savo kailiu“ vartojama gana dažnai, tačiau retai susimąstome, ką iš tiesų ji reiškia. Rizikuoti savo kailiu – pamatinis dalykas, kai kalbame apie rizikos valdymą, tai gali būti pritaikyta visiems gyvenimo aspektams. Talebas rašo: „Niekada nepasitikėk žmogumi, kuris niekuo nerizikuoja. Pasaulyje yra daug kvailių ir sukčių, kurie mielai susižeria pelną, o už savo klaidas niekaip nesumoka.“

Knyga „Rizikuoti savo kailiu“ ragina suabejoti vyraujančiais įsitikinimais apie riziką ir atlygį, politiką ir religiją, finansus ir asmeninę atsakomybę. Tai viena labiausiai provokuojančių knygų per visą leidybos istoriją.

Nassimas Nicholas Talebas, vienas iškiliausių dabarties mąstytojų, siūlo permąstyti įprastą pasaulio vaizdą. Jis klausia, ką reiškia profesinė sėkmė, kokią visuomenę galima vadinti sąžininga ir teisinga, moko, kaip atskirti nesąmones, ir neabejotinai daro įtaką kiekvienam skaitytojui. Talebas ginčija vertybes, kuriomis bandomos pagrįsti karinės intervencijos, finansinės investicijos, propaguojama religija, ir parodo, kad drąsa rizikuoti savo kailiu yra esminis žmonių bruožas. 

„Mažumos, o ne dauguma sukelia pokyčius pasaulyje. Pasaulis keičiamas ne tada, kai pasiekiamas sutarimas, o tada, kai atkakli ir kietakaktė mažuma primeta savo etinius įsitikinimus ir skonius.“

Nassim Nicholas Taleb

Nassimas Nicholas Talebas net dvidešimt vienus metus rizikavo vertybinių popierių srityje, kol pradėjo su tikimybėmis susijusias praktines problemas tyrinėti kaip filosofas, matematikas. Nors daugybę laiko jis praleido paprasčiausiai keliaudamas po pasaulį ir ramiai medituodamas kavinėse, tuo pat metu sugebėjo tapti elitiniu Niujorko universiteto Tandono inžinerijos mokyklos profesoriumi. Jo knygos yra išverstos į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Nassimas Nicholas Talebas yra parašęs daugiau nei penkiasdešimt mokslinių publikacijų, pradedant tarptautinių įvykių, baigiant statistinės fizikos temomis.

Talebo nuomone, socialinis teisingumas neatsiejamas nuo simetrijos ir pasidalijimo rizika. Jūs negalite pelną pasiimti sau, o rizikas perkelti kitiems, kaip tai daro bankininkai ar didžiosios korporacijos. Jūs netapsite turtingas, jei neprisiimsite atsakomybės už savo rizikas ir neįsipareigosite apmokėti praradimų. Rizika savo kailiu geriau koreguoja asimetriją nei tūkstančiai teisės aktų.

Nassimas Nicholas Talebas vertinamas kaip vienas iškiliausių šių laikų mąstytojų, tiriančių tikimybes ir neapibrėžtumo temą. Sakoma, kad jis yra retas drąsos ir erudicijos derinys.

„Problema su Talebu yra ne ta, kad jis šiknius. Jis iš tiesų toks yra. Problema ta, kad jis, deja, teisus.“

Danas iš Prahos, Čekija (Twitter)

„Talebas įsitveria į problemas, kurias kiti ignoruoja ar nemato, ir nepaleidžia jų iki galo, tarsi kovinis šuo.“

Grega iš Niujorko (Twitter)

Japonai leidžia viską, o prancūzai – nieko. Kokia auklėjimo teorija keroja Jūsų gyvenime?

35 metus konsultuojanti psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė knygoje kalba apie lietuvių patirtį, pritaikomą auginant mūsų vaikus.

Žemėlapis, kad nepasiklystumėt, o nuklydę rastumėt kelią.

Ar tenkinti visus dvimečio „noriu“? Leisti ar neleisti į darželį?

Ar mažajam viskas gerai, jei jis dėvi betmeno kostiumą ir nenori mokytis skaičiuoti?

Ar leisti vaikui bijoti? Ar išgyvens jis mokykloje?

Kūdikio laukimas ir rožinės svajonių pilys – Tėvo vaidmuo – Mažieji skundikai – Naujas didelis pasaulis mokykla – Pirmoji meilė – Santykio kūrimo magija – Netekties, emigracijos, skyrybų vaikai ir kt.

Mes, tėvai, nesame techninis vaikų aptarnavimo personalas, mes auginame žmogų, kuriam reikia ne tik maisto ir būsto, bet ir žmogiško santykio – meilės, dėmesio, užuojautos, bendravimo. Tik nuolatinis ryšys, kai apsikeičiame žodžiais, veiksmais ir jausmais, gimdo jautrumą, o šioje terpėje auga žmogus.

Išmoksite užauginti žmogų, o ne sukurti nepriekaištingai funkcionuojantį aparatą.

Dramatiškas pasakojimas apie imperatorienę Mariją Fiodorovną – Danijos princesę Dagmarą, paskutiniojo rusų caro motiną.

Moteris gali valdyti ir nesėdėdama soste.

Vos devyniolikos sulaukusi Dagmara, vadinama Mine, jau žino, kad jos, kaip Danijos princesės, pareiga – palikti šeimos lizdą ir ištekėti už valdovo. Įnoringas likimas nubloškia Minę į Rusiją, kur ji susituokia su Romanovų sosto įpėdiniu ir, jam paveldėjus sostą, tampa imperatoriene. 19 amžiuje kyla įnirtingas pasipriešinimas caro vienvaldystei, o Minei, stačiatikių papročiu vadinamai Marija Fiodorovna, tenka nuolatos ieškoti kompromisų šalyje, kurią ji ilgainiui pamilsta.

Mirus vyrui, Aleksandrui Trečiajam, jaunas ir nepatyręs jųdviejų sūnus Nikolajus Antrasis imasi valdyti siaubingai susiskaldžiusią ir byrančią imperiją. Norėdama padėti jam reformuoti Rusiją, Marija susiduria su atkakliu valingos ir užsispyrusios Nikolajaus žmonos Aleksandros pasipriešinimu: fanatiškas pastarosios religingumas suartina ją su keistuoliu mistiku, vardu Rasputinas.

Grėsmingoms revoliucijos bangoms nesulaikomai grasinant užlieti Rusiją, Marijai tenka dorotis su didžiausiais gyvenimo pavojais ir patirti skaudžiausią jai tekusią širdgėlą...

Iš prabangiausių Sankt Peterburgo rūmų ir intrigų persmelktų diduomenės salonų autorius veda mus per kruvinus Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus ir bolševikų užgrobtos šalies platybes, parodydamas į anarchiją grimztančios imperijos žūtį ir neprilygstamą narsą bei aistrą moters, mėginančios ją išgelbėti.

Ši įspūdinga saga atskleidžia mums neįtikėtiną carinės Rusijos prabangą, ir smurto bei tragizmo kupinas paskutines Romanovų valdymo dienas. C. W. Gortner drąsiai žengia dar neišmėgintu keliu, išmoningai piešdamas intymų ir tikrovišką šios įstabios imperatorienės bei jos šeimos portretą.

Stephanie Dray, New York Times

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“

Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.  

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

„Šioje moksliniais tyrimais pagrįstoje ir puikiai parašytoje knygoje Richardas Wranghamas pateikė trūkstamą grandį žmogaus evoliucijoje.“

Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universitetas

Dažnai sakoma, kad išsilavinusi moteris kelia pasibjaurėjimą Dievo akyse. Kadangi aš esu viena iš jų, tikiu, jog Dievas yra per daug užimtas, kad kreiptų dėmesį į panašius dalykus, o tokios moterys kaip aš tik vyrų širdyse sukelia neigiamus jausmus. Tačiau nesmagu, kai tau nuolat primenama, jog daugelis mano lyties atstovių, tokių kaip manoji mokinė Amelija Veinrait, tenori būti puošmena, pakibusia sutuoktiniui ant rankos.

1792 metai. Tėvams priklausančios Jaunų panelių akademijos mokytoja Madlena Moro gyveno atsiribojusi nuo pasaulio. Tačiau vieną naktį ištinka tragedija ir mergina lieka vienui viena. Impulso pagauta, beviltiškai trokšdama susirasti nė karto nematytus gimines, ji iškeliauja į Prancūziją. Paslaptingasis grafas Etjenas d’Obri, nujausdamas, kad tuoj prasidės karas, ir baimindamasis dėl Madlenos saugumo, pasiūlo jai prieglobstį savoje Mirabelės pilyje.

Graži Mirabelės pilis užburia Madleną, tačiau joje yra ir tamsių paslapčių. Vykstant revoliucijai, suliepsnoja aistros. Kovodama dėl savo likimo Madlena nori sužinoti, kas įvyko praeityje.

 „Pilis prie ežero“ – kvapą gniaužiantis istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta Prancūzijoje per revoliuciją. Turtingas, jausmingas ir įtraukiantis. Jei jums patiko kiti Ch. Betts romanai – „Vaistininko duktė“, „Prieskonių pirklio žmona“, „Karalienės siuvėjos paslaptis“, „Pamirštų svajonių rūmai“, – susižavėsite ir šiuo.

Kupina aistrų ir dramos... Mane užbūrė ši jaudinanti, širdį sušildanti ir gerai supinta istorija – pagauli, puikiai perteikianti atmosferą, papasakota vaizdinga kalba, turtinga detalių.

 Kate Furnivall, rašytoja

„Būtina perskaityti.“

JAV prezidentas Barakas Obama

„Nikelio berniukai“ – romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą. Per visą daugiau nei šimto metų gyvavimo istoriją ši institucija buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu, teroru ir smurtu, tačiau nė vienas tyrimas nepakeitė negailestingos sistemos.  2011 m. mokykla pagaliau buvo uždaryta. Jos teritorijoje buvo rasta keliolika nepažymėtų kapų, o vėliau nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta per 100 moksleivių.

Septintajame dešimtmetyje juodaodis berniukas Elvudas Kurtisas neteisingai nuteisiamas ir išsiunčiamas perauklėti į paauglių pataisos koloniją. Netrukus jis suvokia patekęs ne į perauklėjimo mokyklą, o į siaubo namus. Vienintelis vilties spindulėlis – naujas bičiulis Terneris, kitas Nikelio akademijos auklėtinis.

Terneris nuoširdžiai mano, kad Elvudas – beviltiškas, bejėgis naivuolis. Pataisos namuose išgyventi įmanoma tik pasitelkus visas įmanomas gudrybes, o ne sąžiningumą ir atvirumą. Iš esmės skirtinga idealisto Elvudo ir ciniko Ternerio pasaulėžiūra papildo viena kitą ir suteikia jėgų abiem draugams.

1969 m. gimęs Colsonas Whiteheadas (Kolsonas Vaithedas) yra parašęs aštuonis romanus, septynias apsakymų ir esė rinktines, porą publicistikos knygų. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų jau du kartus apdovanotas prestižine Pulitzerio premija už grožinės literatūros kūrinius: 2017 m. už „Požeminį geležinkelį“ (liet. „Alma Littera“, 2018 m.) ir 2020-aisiais – už šį romaną.

„Įtaigi vieno geriausių Amerikos rašytojų knyga. Išvengiantis sentimentalumo, įtampos nestokojantis šis puikus kūrinys pasakoja istoriją, po kurios į Ameriką pažvelgsite jau kitomis akimis.“

Toronto Star 

Knyga laimėjo prestižinį „Prudenci Bertrana, 2010“ apdovanojimą.

„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.

Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.

Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.

Įspūdingas epinis pasakojimas apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią.

Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėčiu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.

Nikola, Tomazas ir Bernas gyvena netoliese, paslaptingame ūkyje – maserijoje. Nors yra iš skirtingų šeimų, vaikinai gyvena lyg broliai, siejami sudėtingo, artimo ir, atrodytų, nesutraukomo ryšio. Tereza trokšta geriau pažinti šią trijulę ir pamažu tampa brolijos dalimi. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme.

Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios broliją, tampa nesantaikos pleištu.

Prestižinės italų Strega premijos laureato, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autoriaus Paolo Giordano romane „Užgrobti dangų“ pasakojama laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istorija. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe.

Tobulas, jaudinantis, nuoširdus, genialus romanas, kurio herojus pamilsite kaip savo senus draugus.

Andrew Sean Greer, Pulitzerio premijos laureatas

Irena Buivydaitė – tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Rožių dvaras“ autorė. „Mėnesiena ir tu“ – jau keturioliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos iš skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. 

Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

Irena Buivydaitė – lietuviškų melodramų karalienė. Veikėjų aistros įtraukia kaip verpetas ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Rimtai apsiverkiau net du kartus. Skaitytojams tikrai patiks ši šeimos dramų kupina istorija. Jolita Herlyn, rašytoja

Visi žino, kad Mariana gyvena dideliame baltame name, į kurį veda nuosavas keliukas, o Konelio mama dirba jame valytoja, bet niekas nesusieja šių dviejų faktų.Konelis ir Mariana gimė ir augo tame pačiame vakarų Airijos miestelyje, bet tuo panašumai ir baigiasi. Mokykloje Konelis yra populiarus ir visų mėgstamas, o Mariana – vienišė, iš karčios patirties išmokusi laikytis atokiai nuo bendramokslių. Kai jie Marianos virtuvėje užmezga pokalbį, – keblų, bet jaudinantį, – jų gyvenimas pradeda keistis.

NORMALŪS ŽMONĖS – tai istorija apie abipusį susižavėjimą, draugystę ir meilę. Pradėję nuo minėto pokalbio, mes kelerius metus lydime du žmones, – linksmus, kerinčius, sudėtingus, – bandančius gyventi atskirai, bet neįstengiančius. Romane parodoma, kaip sunku pasikeisti. Ir su jaudinančiu švelnumu atskleidžiama, kaip susipažįstame su seksu ir galia, su troškimu skaudinti ir būti skaudinamam, su geismu mylėti ir būti mylimam.Tai nepaprasta meilės istorija, įkvepianti literatūrai naujos gyvybės.

NORMALŪS ŽMONĖS – viena mėgstamiausių 2019 metų BARACKO OBAMOS knygų.

SALLY ROONEY (Sali Runi) gimė 1991 m. ir gyvena Dubline. Romanas NORMALŪS ŽMONĖS laimėjo Britanijos metų knygos apdovanojimą, buvo nominuotas THE MAN BOOKER PRIZE 2018 ir THE WOMEN'S PRIZE FOR FICTION 2019. Tapo SUNDAY TIMES ir NEW YORK TIMES bestseleriu, pagal jį bus statomas kino filmas.

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams, Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.

Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.


„Šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
Audrius Ožalas, knygų apžvalgininkas

„Paimkite Orwello „1984-ųjų“ pesimistinę neviltį, pridėkite Huxley'io „Puikaus naujo pasaulio“ hedonistinę neviltį, primaišykite amžiną mūsų siekį gerais norais išasfaltuoti bet kurį šunkelį į pragarą, pagardinkite jau dabar vykstančiais socialinio reitingo eksperimentais ir gausite visiškai įtikinančią ateitį – kuri, tikėkimės, neįvyks.“
Aidas Puklevičius, rašytojas, publicistas

Dainius Vanagas (g. 1989) baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose. Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.

„Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu.“

Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.

Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

„Viena iš daugybės įgimtų Tayari dovanų – savo žodžiais palytėti mūsų sielas.“
Oprah Winfrey

„Jaudinantis portretas jaunos afroamerikiečių poros, kurios gyvenimą nulemia neteisinga kalėjimo bausmė.“
Barack Obama

„Patiki kiekvienu žodžiu.“
knyguziurkes.wordpress.com

Tayari Jones (Tajari Džouns, g. 1970) – amerikiečių rašytoja. Parašė keturis romanus. Jos naujausias kūrinys „Nuojautos“ apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų literatūros prizų, įtrauktas į Oprah Winfrey knygų klubo skaitinių sąrašą ir Baracko Obamos mėgstamiausių 2018 m. skaitytų kūrinių sąrašą. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius gimė 1948 m. Lenkijoje. Išgarsėjęs pirmu apsakymu „Raganius“, apie raganių Geraltą jis parašė dar tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).

„Ir ėjo raganius per ugnį, per vandenį, ir atgalios nesidairė. Tik geležinėmis kurpėmis neapsiavė, geležinės lazdos kelionėn neėmė. Užtat pasiėmė raganiškąjį savo kalaviją. Nepaklaũsė būrėjos. Ir gerai padarė, mat buvo jinai piktoji būrėja.“

Floranas Delanua

„Pasakos ir padavimai“ Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne visi, kas slypi tamsoje, yra blogi, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.

„Krikštas ugnimi“ – pagal chronologiją penktoji „Raganiaus“ ciklo knyga. Išgydytas Brokilono driadžių raganius Geraltas nusprendžia ieškoti be žinios dingusios Cirilės. Lydimas ištikimojo trubadūro Vėdryno, temperamentingosios lankininkės Milvos, juodojo Nilfgardo riterio ir kitų pakeleivių, Geraltas joja į šventąją druidų buveinę, kur turėtų sužinoti, kokius dar išbandymus jam, Ciri ir Jenefer pasiųs atšiaurus likimas...