„Laukinių gėlių kalvos“ ir „Žaliųjų krioklių viešbučio“ autorės romanas „Žarijų sala“ – tai kupinas intrigos ir netikėtų siužeto vingių pasakojimas apie dvi moteris, gyvenusias skirtingais šimtmečiais, ir seną vilą Australijoje, išsaugojusią ne vieną tolimos praeities paslaptį.

1891-ieji. Tilės Kirkland vos kelis mėnesius trukęs nelaimingas santuokinis gyvenimas užsibaigia siaubinga nelaime. Tilė sukrėsta, ją persekioja slogus kaltės jausmas, todėl ji pabėga į kitą pasaulio kraštą, į Australiją. Jai pasisekė, gavo darbą Mortono įlankos Žarijų saloje; tapo ne pagal metus protingos tenykščio kalėjimo viršininko dukrelės Nelės guvernante. Tilė supranta – norėdama pradėti naują gyvenimą saloje, turi gerai slėpti savo praeitį. Tik ji nepastebi, kad Nelė akylai stebi kiekvieną jos žingsnį ir viską užsirašo, savo dienoraščio lapus sukaišiodama į viso jų didelio seno namo plyšelius.   

2012-ieji. Bestselerių autorę Niną Džouns ištinka kūrybinė krizė, jai niekaip nepavyksta užbaigti savo knygos. Lyg to būtų negana, Niną persekioja atkakli žurnalistė, kamantinėdama apie šios prosenelę. Priremta aplinkybių, Nina atvyksta į senus šeimos namus Žarijų saloje. Moteris viliasi tarp laiko paliestų „Starvoterio“ vilos sienų iš naujo pasisemti įkvėpimo.

   Ir Tilė, ir Nina, nepaisant to, kad gyveno skirtingais laikais, galiausiai suprato, kad yra paslapčių, kurios anksčiau ar vėliau iškyla aikštėn, ir kad rastum laimę, turi išmokti klausyti savo širdies.

„Perskaičius šį romaną, dažnam atminty išliks spalvingi Australijos pakrančių aprašymai.“

„Kirkus Reviews“

Trokšdama rasti tavyje užuovėją, nepastebėjau, kad tu esi audra. Kad nuo tavęs turėjau ieškoti užuovėjos.

Bet kas gi nori gyventi užuovėjoje nuo audrų?

Spalvingų drobių autorė Frida Kahlo, kurios gyvenimas dar spalvingesnis, išsiskiria iš garsiausių, ekstravagantiškiausių menininkų. Tiesiai, nedvejojant rėžiami žodžiai, išraiškingos manieros, kunkuliuojantis jausmingumas ir kiekvienas per nelaimingą atsitikimą suluošinto kūno judesys rodo, kad tai moteris, kurios negąsdina nei gyvenimas, nei mirtis.

Ji keikiasi kaip vežikas, mirksta tekiloje, mėgsta kaišytis plaukus gėlėmis, kalbėti apie seksą be užuolankų ir dalyvauti audringuose vakarėliuose. Ji dievina tapybą ir tapo savo gyvenimą. Tačiau jos visatos centras – Diegas Rivera, gyvenimo meilė ir garsiausias Meksikos dailininkas. Jis – saldžiausia jos palaima ir prakeiksmas, jos laimė ir gniuždantis sielvartas. Jis jai – viskas. Jos spalvų spalva.

Claire Berest drąsiai margina knygos puslapius legendinės Fridos ir Diego meilės istorijos spalvomis: nuo įsiskverbiančio mėlio, naktyje išnykstančios plieno mėlynos, ūmios ir šaižios laužo raudonos, šerkšnu kvepiančios ir šviežio sviesto geltonos iki pelenų pilkos – Fridos gyvenime nieko nėra juodo, tikrai nieko. Tai pasakojimas apie atskirai egzistuoti negalinčius ir nuo buvimo drauge kenčiančius mylimuosius, apie jų įspūdingą kūrybą, apie komunistų veiklą Meksikoje, kapitalizmą Amerikoje ir siurrealizmą Europoje.

Romanas parašytas pagal autorės močiutės istoriją.

Kristin Steinsdottir romanas „Šviesė“ parašytas remiantis autorės močiutės gyvenimo istorija. Jaudinantis pasakojimas, primenantis Herbjorg Wassmo knygas, laimėjo Islandų moterų literatūros premiją, o už savo indėlį į šalies literatūrą rašytoja pagerbta aukščiausiu Islandijos valstybės apdovanojimu – Sakalo ordinu.

XIX a. pabaigoje, nuošaliame Rytų Islandijos kaimelyje, ledynų, jūros ir plikų laukų apsuptyje gyvena mergaitė Paulina, kurią visi vadina Šviese. Atšiaurios gamtos žemėje gyvenimas nėra lengvas, bet Šviesė auga laiminga, apsupta seserų ir brolių, dievinanti savo tėvą – kaimo seniūną bei gydytoją homeopatą – ir nepatirianti didesnių negandų nei bet kuris kitas kaimo ar šalies gyventojas.

Bundant Šviesės moteriškumui, ima busti ir jos jausmai. Mergina įsimyli pas tėvą atvykusį gydytis jauną vyrą, o ir šis jai neabejingas. Tačiau pats ištikimybe niekad nepasižymėjęs tėvas nutaria, kad ši santuoka nieko gero neduos, ir išskiria jaunuolius, išsiųsdamas Šviesę mokytis į sostinę Reikjaviką.

Pirmosios meilės praradimas bei naujos aplinkos dirgikliai išjudina ir taip netvirtą Šviesės psichologinę pusiausvyrą. Paulina – dabar jau moteris – vis sunkiau susitaiko su realybe ir ieško paguodos fantazijų bei iliuzijų pasaulyje. Prieš skaitytojo akis pamažu skleidžiasi užburianti unikalios moters gyvenimo istorija – moters, apie kurios (ir į ją panašių žmonių) išgyvenamą realybę tuo metu viešai nebuvo kalbama.

„Unikali, jaudinanti ir autentiška. Nedažnai galiu visiškai nuoširdžiai pasakyti, kad romanas pakeitė mano mąstymą. Bet būtent tai ir daro geros knygos.“

Vigdis Grimsdottir, Vidskiptabladid weekly

PASLAPTINGA LABORATORIJA.

GRĖSMINGAS MOKSLININKAS.

PRIBLOŠKIANTI ISTORIJA.

Jei manote, kad žinote tiesą apie Vienuoliktosios mamą, pasiruoškite – ši jaudinanti neįtikimai populiaraus serialo STRANGER THINGS priešistorė jus tiesiog sukrės.

1969 metų vasara. Pasaulis keičiasi, ir Terei jau negana stebėti įvykius iš šalies. Išgirdusi apie slaptą valstybinį eksperimentą, vykdomą nedideliame Hokinso miestelyje, ji užsirašo dalyvauti tyrimų projekte kodiniu pavadinimu MKULTRA.

Hokinso Nacionalinė laboratorija, vadovaujama įtaigiojo daktaro Martino Brenerio, užsiima baisiais dalykais. Norint išsiaiškinti tiesą Terei prireiks kitų „bandomųjų triušių“ pagalbos. Čia ji susipažins su paslaptingu „subjektu“, apie kurio egzistavimą niekas pasaulyje nežino, – mergaite, turinčia tiesiog antžmogiškų galių.

„Šioje įtemptoje, šiurpuliukus keliančioje knygoje rasite viską, ko tik galima norėti iš geros priešistorės... Tai STRANGER THINGS – be jokios abejonės.“

SFX ŽURNALAS

#1 New York Times bestseleris

„Talebas yra didžiausias visų laikų pranašas, iškilus filosofas. Tas, kuris gali pakeisti pasaulį, perorientuoti žmonių mąstymą vien dėstydamas originalias, ryškias ir drąsias idėjas.“

John Gray

Frazė „rizikuoti savo kailiu“ vartojama gana dažnai, tačiau retai susimąstome, ką iš tiesų ji reiškia. Rizikuoti savo kailiu – pamatinis dalykas, kai kalbame apie rizikos valdymą, tai gali būti pritaikyta visiems gyvenimo aspektams. Talebas rašo: „Niekada nepasitikėk žmogumi, kuris niekuo nerizikuoja. Pasaulyje yra daug kvailių ir sukčių, kurie mielai susižeria pelną, o už savo klaidas niekaip nesumoka.“

Knyga „Rizikuoti savo kailiu“ ragina suabejoti vyraujančiais įsitikinimais apie riziką ir atlygį, politiką ir religiją, finansus ir asmeninę atsakomybę. Tai viena labiausiai provokuojančių knygų per visą leidybos istoriją.

Nassimas Nicholas Talebas, vienas iškiliausių dabarties mąstytojų, siūlo permąstyti įprastą pasaulio vaizdą. Jis klausia, ką reiškia profesinė sėkmė, kokią visuomenę galima vadinti sąžininga ir teisinga, moko, kaip atskirti nesąmones, ir neabejotinai daro įtaką kiekvienam skaitytojui. Talebas ginčija vertybes, kuriomis bandomos pagrįsti karinės intervencijos, finansinės investicijos, propaguojama religija, ir parodo, kad drąsa rizikuoti savo kailiu yra esminis žmonių bruožas. 

„Mažumos, o ne dauguma sukelia pokyčius pasaulyje. Pasaulis keičiamas ne tada, kai pasiekiamas sutarimas, o tada, kai atkakli ir kietakaktė mažuma primeta savo etinius įsitikinimus ir skonius.“

Nassim Nicholas Taleb

Nassimas Nicholas Talebas net dvidešimt vienus metus rizikavo vertybinių popierių srityje, kol pradėjo su tikimybėmis susijusias praktines problemas tyrinėti kaip filosofas, matematikas. Nors daugybę laiko jis praleido paprasčiausiai keliaudamas po pasaulį ir ramiai medituodamas kavinėse, tuo pat metu sugebėjo tapti elitiniu Niujorko universiteto Tandono inžinerijos mokyklos profesoriumi. Jo knygos yra išverstos į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Nassimas Nicholas Talebas yra parašęs daugiau nei penkiasdešimt mokslinių publikacijų, pradedant tarptautinių įvykių, baigiant statistinės fizikos temomis.

Talebo nuomone, socialinis teisingumas neatsiejamas nuo simetrijos ir pasidalijimo rizika. Jūs negalite pelną pasiimti sau, o rizikas perkelti kitiems, kaip tai daro bankininkai ar didžiosios korporacijos. Jūs netapsite turtingas, jei neprisiimsite atsakomybės už savo rizikas ir neįsipareigosite apmokėti praradimų. Rizika savo kailiu geriau koreguoja asimetriją nei tūkstančiai teisės aktų.

Nassimas Nicholas Talebas vertinamas kaip vienas iškiliausių šių laikų mąstytojų, tiriančių tikimybes ir neapibrėžtumo temą. Sakoma, kad jis yra retas drąsos ir erudicijos derinys.

„Problema su Talebu yra ne ta, kad jis šiknius. Jis iš tiesų toks yra. Problema ta, kad jis, deja, teisus.“

Danas iš Prahos, Čekija (Twitter)

„Talebas įsitveria į problemas, kurias kiti ignoruoja ar nemato, ir nepaleidžia jų iki galo, tarsi kovinis šuo.“

Grega iš Niujorko (Twitter)

Japonai leidžia viską, o prancūzai – nieko. Kokia auklėjimo teorija keroja Jūsų gyvenime?

35 metus konsultuojanti psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė knygoje kalba apie lietuvių patirtį, pritaikomą auginant mūsų vaikus.

Žemėlapis, kad nepasiklystumėt, o nuklydę rastumėt kelią.

Ar tenkinti visus dvimečio „noriu“? Leisti ar neleisti į darželį?

Ar mažajam viskas gerai, jei jis dėvi betmeno kostiumą ir nenori mokytis skaičiuoti?

Ar leisti vaikui bijoti? Ar išgyvens jis mokykloje?

Kūdikio laukimas ir rožinės svajonių pilys – Tėvo vaidmuo – Mažieji skundikai – Naujas didelis pasaulis mokykla – Pirmoji meilė – Santykio kūrimo magija – Netekties, emigracijos, skyrybų vaikai ir kt.

Mes, tėvai, nesame techninis vaikų aptarnavimo personalas, mes auginame žmogų, kuriam reikia ne tik maisto ir būsto, bet ir žmogiško santykio – meilės, dėmesio, užuojautos, bendravimo. Tik nuolatinis ryšys, kai apsikeičiame žodžiais, veiksmais ir jausmais, gimdo jautrumą, o šioje terpėje auga žmogus.

Išmoksite užauginti žmogų, o ne sukurti nepriekaištingai funkcionuojantį aparatą.

Jaudinantis, šiltas ir ašarą išspaudžiantis pasakojimas apie moterį, vyrą ir... šunį, pažadinantį svajones.

Erika. Gyvena viena su dukrele. Skaudžiai nudegusi nuo santykių, dabar baiminasi pradėti naujus, nors širdyje svajoja apie tikrą šeimą.

Martynas. Po avarijos, pasiglemžusios jo šeimą, nieko nebenori įsileisti į savo viengungišką gyvenimą.

Torė. Baikšti, iš namų išvaryta kalytė laiką leidžia šuniškoje vienatvėje.

Pavasarį, po keistai budinančio lietaus, benamė keturkojė išdrįsta prisiartinti prie žmonių, o vėliau per mistinį atsitiktinumą susieja jų likimus. Tie žmonės – Erika ir Martynas. Erika benamę pramina Tore, savo vaikystės šuns vardu, nes šioji itin panaši į jos kadaise turėtą kalytę. Torė tampa moters vedle per širdyje užrakintas emocijas, priverčia priimti praeitį ir žengti į šviesesnį gyvenimo etapą. Palengva atsiranda norų ir svajonių, ir Visatos norų tenkinimo departamentas ima pildyti net ir tuos troškimus, apie kuriuos romano herojai nė neįtarė.

Ši istorija tik patvirtina dvi mano seniai žinotas tiesas. Pirmoji – šunys suveda žmones. Sakau iš patirties. Antroji, kuria seniai tikiu, – iš šio gyvenimo išėję augintiniai pas šeimininkus grįžta. Grįžta kitu pavidalu, jei jaučia, kad jiems reikia pagalbos. Nors ši knyga visai ne apie šunis, be šuns šios istorijos nebūtų. Veikiausiai kaip ir daugelio kitų istorijų.

Žurnalistė Skaiva Jasevičiūtė

Jaunimui nuo 14 m. 

„Ne tik geri, ne tik blogi“ – istorija apie norą pritapti ir būti populiariam, apie kerštą ir kaltę, apie tėvų lūkesčius ir pasirinkimų kainą, apie tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, iš kurių tyčiojamasi. Ar tie, kurie tyčiojasi, yra tik blogi? Ar tie, iš kurių tyčiojamasi, tik geri? 

Miestelyje, kuriame galima mirti iš nuobodulio, dingsta penkiolikmetis Kailas. Nėra jokių pėdsakų, gimnazijos mokiniai nelabai ką gali apie jį pasakyti. Jis buvo nepriklausomas vienišius – visada pats sau. Tačiau ar tikrai mokykloje Kailas buvo toks nepastebimas, ar yra dalykų, kuriuos visiems patogu nutylėti? 

Kailą engusi populiarių mokinių grupelė nusprendžia jį rasti ir į pagalbą pasitelkia žmogų, kuris vienintelis, jų manymu, galėtų padėti. Kaip ir Kailas, Herieta yra vienišė, o tokie juk laikosi išvien. Bėda ta, kad Herieta visai nepažįsta dingusio vaikino, o pakviesta dėtis prie tų, kuriais slapčia žavisi, pasako jiems ką kita. Kaip išlaviruoti tarp melo, baimės, kaltės ir euforijos, kai pagaliau esi ten, kur visada troškai atsidurti? Kiek ilgai tai gali tęstis?

„Ne tik geri, ne tik blogi“ – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso 2020 m. nugalėtoja ir jau aštunta išleista šio konkurso knyga.

Eglė Ramoškaitė – rašytoja, kūrybinio rašymo skatintoja, kurianti „Facebook“ tinklaraštį  „NeRašyk“. „Ne tik geri, ne tik blogi“ – antroji autorės knyga jaunimui. Kūrėja prisipažįsta įsimylėjusi paauglių literatūrą, nes jokiose kitose knygose nėra tiek nuoširdumo ir tikrumo, neužglaistyto suaugusiųjų ribomis ir patirtimis.

Dramatiškas pasakojimas apie imperatorienę Mariją Fiodorovną – Danijos princesę Dagmarą, paskutiniojo rusų caro motiną.

Moteris gali valdyti ir nesėdėdama soste.

Vos devyniolikos sulaukusi Dagmara, vadinama Mine, jau žino, kad jos, kaip Danijos princesės, pareiga – palikti šeimos lizdą ir ištekėti už valdovo. Įnoringas likimas nubloškia Minę į Rusiją, kur ji susituokia su Romanovų sosto įpėdiniu ir, jam paveldėjus sostą, tampa imperatoriene. 19 amžiuje kyla įnirtingas pasipriešinimas caro vienvaldystei, o Minei, stačiatikių papročiu vadinamai Marija Fiodorovna, tenka nuolatos ieškoti kompromisų šalyje, kurią ji ilgainiui pamilsta.

Mirus vyrui, Aleksandrui Trečiajam, jaunas ir nepatyręs jųdviejų sūnus Nikolajus Antrasis imasi valdyti siaubingai susiskaldžiusią ir byrančią imperiją. Norėdama padėti jam reformuoti Rusiją, Marija susiduria su atkakliu valingos ir užsispyrusios Nikolajaus žmonos Aleksandros pasipriešinimu: fanatiškas pastarosios religingumas suartina ją su keistuoliu mistiku, vardu Rasputinas.

Grėsmingoms revoliucijos bangoms nesulaikomai grasinant užlieti Rusiją, Marijai tenka dorotis su didžiausiais gyvenimo pavojais ir patirti skaudžiausią jai tekusią širdgėlą...

Iš prabangiausių Sankt Peterburgo rūmų ir intrigų persmelktų diduomenės salonų autorius veda mus per kruvinus Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus ir bolševikų užgrobtos šalies platybes, parodydamas į anarchiją grimztančios imperijos žūtį ir neprilygstamą narsą bei aistrą moters, mėginančios ją išgelbėti.

Ši įspūdinga saga atskleidžia mums neįtikėtiną carinės Rusijos prabangą, ir smurto bei tragizmo kupinas paskutines Romanovų valdymo dienas. C. W. Gortner drąsiai žengia dar neišmėgintu keliu, išmoningai piešdamas intymų ir tikrovišką šios įstabios imperatorienės bei jos šeimos portretą.

Stephanie Dray, New York Times

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“

Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.  

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

„Šioje moksliniais tyrimais pagrįstoje ir puikiai parašytoje knygoje Richardas Wranghamas pateikė trūkstamą grandį žmogaus evoliucijoje.“

Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universitetas

Dažnai sakoma, kad išsilavinusi moteris kelia pasibjaurėjimą Dievo akyse. Kadangi aš esu viena iš jų, tikiu, jog Dievas yra per daug užimtas, kad kreiptų dėmesį į panašius dalykus, o tokios moterys kaip aš tik vyrų širdyse sukelia neigiamus jausmus. Tačiau nesmagu, kai tau nuolat primenama, jog daugelis mano lyties atstovių, tokių kaip manoji mokinė Amelija Veinrait, tenori būti puošmena, pakibusia sutuoktiniui ant rankos.

1792 metai. Tėvams priklausančios Jaunų panelių akademijos mokytoja Madlena Moro gyveno atsiribojusi nuo pasaulio. Tačiau vieną naktį ištinka tragedija ir mergina lieka vienui viena. Impulso pagauta, beviltiškai trokšdama susirasti nė karto nematytus gimines, ji iškeliauja į Prancūziją. Paslaptingasis grafas Etjenas d’Obri, nujausdamas, kad tuoj prasidės karas, ir baimindamasis dėl Madlenos saugumo, pasiūlo jai prieglobstį savoje Mirabelės pilyje.

Graži Mirabelės pilis užburia Madleną, tačiau joje yra ir tamsių paslapčių. Vykstant revoliucijai, suliepsnoja aistros. Kovodama dėl savo likimo Madlena nori sužinoti, kas įvyko praeityje.

 „Pilis prie ežero“ – kvapą gniaužiantis istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta Prancūzijoje per revoliuciją. Turtingas, jausmingas ir įtraukiantis. Jei jums patiko kiti Ch. Betts romanai – „Vaistininko duktė“, „Prieskonių pirklio žmona“, „Karalienės siuvėjos paslaptis“, „Pamirštų svajonių rūmai“, – susižavėsite ir šiuo.

Kupina aistrų ir dramos... Mane užbūrė ši jaudinanti, širdį sušildanti ir gerai supinta istorija – pagauli, puikiai perteikianti atmosferą, papasakota vaizdinga kalba, turtinga detalių.

 Kate Furnivall, rašytoja

Kaip tikras grobuonis jis jautė, kad ateina jo laikas. Pirmojo pasaulinio karo griuvėsiuose, kupinuose kančios ir skausmo, jis užuodė galimybę užvaldyti pervargusių, nepriteklių išsekintų, politinio elito pažadais nusivylusių žmonių sąmones. Kalbėjo tai, ką žmonės norėjo girdėti. Kalbėjo taip, kaip žmonės norėjo, kad su jais būtų kalbama. Jis atmetė tiesą ir padorumą, melavo ir apgaudinėjo, nes žmonės norėjo būti apgauti. Pradėjęs su saujele nusikaltėlių, vagių, apgavikų ir nuotykių ieškotojų, jis ilgainiui tapo vienvaldžiu visos šalies valdovu. Vieninteliu duče. 

Benito Mussolini, talentingas žurnalistas, puikus oratorius ir apsukrus politikas, pokario Italijoje sukūrė fašistinę santvarką, tapusią idealu ir siekiamybe įvairių šalių radikaliems politikams. Pasinaudodamas politinio elito susiskaldymu, ekonomine suirute, žmonių baimėmis ir abejingumu, jis stulbinamu greičiu iškilo į viršūnę ir daugiau nei du dešimtmečius kietu kumščiu valdė Italiją, nulemdamas milijonų likimus. 

Apie Mussolini rašoma istorijos vadovėliuose, jo veiklą ir asmenybę išsamiai studijavo daugybė mokslininkų, tačiau Antonio Scurati pirmasis ryžosi sukurti istorinį romaną apie įtakingiausią XX amžiaus Italijos žmogų. Romaną, kurio kiekvienas žodis pagrįstas kruopščiai surinktais istoriniais faktais, tačiau jie perteikiami kūrybiškai, pripildomi veikėjų jausmų ir minčių. 

Tarptautiniu bestseleriu tapusioje pirmoje trilogijos dalyje autorius atskleidžia Mussolini kelią į valdžią, tarsi iš vidaus skaitytojui parodydamas, kaip nereikšminga fašistinė Pirmojo pasaulinio karo dalyvių organizacija virto galinga ir negailestinga jėga, traiškančia politinius oponentus ir naikinančia visas demokratines laisvės ir teisės idėjas.

„Dešimtmečius lauktas romanas. Šedevras.“

Roberto Saviano

Tai romanas, kuriame autorius neišsigalvojo nė vieno fakto ar įvykio. Lapas po lapo versdami knygą mes tiesiogiai išgyvename įvykius, negrįžtamai pakeitusius žmonijos istoriją. 

„Panorama“

Knyga laimėjo prestižinį „Prudenci Bertrana, 2010“ apdovanojimą.

„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.

Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.

Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.

„Būtina perskaityti.“

JAV prezidentas Barakas Obama

„Nikelio berniukai“ – romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą. Per visą daugiau nei šimto metų gyvavimo istoriją ši institucija buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu, teroru ir smurtu, tačiau nė vienas tyrimas nepakeitė negailestingos sistemos.  2011 m. mokykla pagaliau buvo uždaryta. Jos teritorijoje buvo rasta keliolika nepažymėtų kapų, o vėliau nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta per 100 moksleivių.

Septintajame dešimtmetyje juodaodis berniukas Elvudas Kurtisas neteisingai nuteisiamas ir išsiunčiamas perauklėti į paauglių pataisos koloniją. Netrukus jis suvokia patekęs ne į perauklėjimo mokyklą, o į siaubo namus. Vienintelis vilties spindulėlis – naujas bičiulis Terneris, kitas Nikelio akademijos auklėtinis.

Terneris nuoširdžiai mano, kad Elvudas – beviltiškas, bejėgis naivuolis. Pataisos namuose išgyventi įmanoma tik pasitelkus visas įmanomas gudrybes, o ne sąžiningumą ir atvirumą. Iš esmės skirtinga idealisto Elvudo ir ciniko Ternerio pasaulėžiūra papildo viena kitą ir suteikia jėgų abiem draugams.

1969 m. gimęs Colsonas Whiteheadas (Kolsonas Vaithedas) yra parašęs aštuonis romanus, septynias apsakymų ir esė rinktines, porą publicistikos knygų. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų jau du kartus apdovanotas prestižine Pulitzerio premija už grožinės literatūros kūrinius: 2017 m. už „Požeminį geležinkelį“ (liet. „Alma Littera“, 2018 m.) ir 2020-aisiais – už šį romaną.

„Įtaigi vieno geriausių Amerikos rašytojų knyga. Išvengiantis sentimentalumo, įtampos nestokojantis šis puikus kūrinys pasakoja istoriją, po kurios į Ameriką pažvelgsite jau kitomis akimis.“

Toronto Star 

Įspūdingas epinis pasakojimas apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią.

Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėčiu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.

Nikola, Tomazas ir Bernas gyvena netoliese, paslaptingame ūkyje – maserijoje. Nors yra iš skirtingų šeimų, vaikinai gyvena lyg broliai, siejami sudėtingo, artimo ir, atrodytų, nesutraukomo ryšio. Tereza trokšta geriau pažinti šią trijulę ir pamažu tampa brolijos dalimi. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme.

Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios broliją, tampa nesantaikos pleištu.

Prestižinės italų Strega premijos laureato, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autoriaus Paolo Giordano romane „Užgrobti dangų“ pasakojama laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istorija. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe.

Tobulas, jaudinantis, nuoširdus, genialus romanas, kurio herojus pamilsite kaip savo senus draugus.

Andrew Sean Greer, Pulitzerio premijos laureatas

„Mano vardas Liv Marija Kristensen. Aš esu tas, kas esu.“ 

Liv Marija, idiliškoje Bretanės saloje užaugusi vienturtė švelnaus norvego ir mažakalbės prancūzės dukra, vietoje nenustygstanti paauglė, dėstytojo meilužė, našlaitė ir paveldėtoja, keliautoja ir nuotykių ieškotoja, o dabar ir motina, nuleidžia bures santuokos uoste. Bet prisitaikyti čia nelengva, nes prisiminimai apie buvusias liv marijas nepalieka ramybėje. Kaip jaukintis šeimos kasdienybę, tikrą intymumą, kai nuolat prisiveja praeities šešėliai?  

Įtraukiantis, sodrus ir aistringas pasakojimas apie moters drąsą ieškoti savęs ir būti laisvai, apie modernią graikų tragediją primenantį jos gyvenimą, netikėtus likimo posūkius, tikrą meilę ir pernelyg slegiančias paslaptis.

Irena Buivydaitė – tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Rožių dvaras“ autorė. „Mėnesiena ir tu“ – jau keturioliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos iš skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. 

Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

Irena Buivydaitė – lietuviškų melodramų karalienė. Veikėjų aistros įtraukia kaip verpetas ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Rimtai apsiverkiau net du kartus. Skaitytojams tikrai patiks ši šeimos dramų kupina istorija. Jolita Herlyn, rašytoja

Visi žino, kad Mariana gyvena dideliame baltame name, į kurį veda nuosavas keliukas, o Konelio mama dirba jame valytoja, bet niekas nesusieja šių dviejų faktų.Konelis ir Mariana gimė ir augo tame pačiame vakarų Airijos miestelyje, bet tuo panašumai ir baigiasi. Mokykloje Konelis yra populiarus ir visų mėgstamas, o Mariana – vienišė, iš karčios patirties išmokusi laikytis atokiai nuo bendramokslių. Kai jie Marianos virtuvėje užmezga pokalbį, – keblų, bet jaudinantį, – jų gyvenimas pradeda keistis.

NORMALŪS ŽMONĖS – tai istorija apie abipusį susižavėjimą, draugystę ir meilę. Pradėję nuo minėto pokalbio, mes kelerius metus lydime du žmones, – linksmus, kerinčius, sudėtingus, – bandančius gyventi atskirai, bet neįstengiančius. Romane parodoma, kaip sunku pasikeisti. Ir su jaudinančiu švelnumu atskleidžiama, kaip susipažįstame su seksu ir galia, su troškimu skaudinti ir būti skaudinamam, su geismu mylėti ir būti mylimam.Tai nepaprasta meilės istorija, įkvepianti literatūrai naujos gyvybės.

NORMALŪS ŽMONĖS – viena mėgstamiausių 2019 metų BARACKO OBAMOS knygų.

SALLY ROONEY (Sali Runi) gimė 1991 m. ir gyvena Dubline. Romanas NORMALŪS ŽMONĖS laimėjo Britanijos metų knygos apdovanojimą, buvo nominuotas THE MAN BOOKER PRIZE 2018 ir THE WOMEN'S PRIZE FOR FICTION 2019. Tapo SUNDAY TIMES ir NEW YORK TIMES bestseleriu, pagal jį bus statomas kino filmas.

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams, Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.

Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.


„Šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
Audrius Ožalas, knygų apžvalgininkas

„Paimkite Orwello „1984-ųjų“ pesimistinę neviltį, pridėkite Huxley'io „Puikaus naujo pasaulio“ hedonistinę neviltį, primaišykite amžiną mūsų siekį gerais norais išasfaltuoti bet kurį šunkelį į pragarą, pagardinkite jau dabar vykstančiais socialinio reitingo eksperimentais ir gausite visiškai įtikinančią ateitį – kuri, tikėkimės, neįvyks.“
Aidas Puklevičius, rašytojas, publicistas

Dainius Vanagas (g. 1989) baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose. Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.

Kas yra Vernonas Subutexas?
Miesto legenda. Puolęs žmogus. Visuomenės veidrodis.

Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.

Vienintelė Vernono Subutexo korta – trys kasetės, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, ką tik nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto ir Vernono šelpėjo, išpažintis. Ieškodamas naudos, Vernonas neapdairiai paskleidžia žinią apie kasetes, ir netrukus minia žmonių – nuo kino prodiuserių iki detektyvų ir garsenybių, – Vernonui nė neįtariant, jau lipa jam ant kulnų.

„Įžūlus, rafinuotas, jaudinantis, drąsus kūrinys apie mus visus: kaip garsiai mes rėkiame, kaip labai mums skauda. Tai istorija apie dabartį.“
Irish Times

„Ne silpnų nervų skaitytojams.“
Booklist

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, g. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė. Pirmasis V. Despentes filmas, 2000 m. pastatytas Prancūzijoje pagal romaną „Baise-moi“ (1993), dėl kontroversiško turinio buvo uždraustas rodyti, – tokia kūrinio cenzūra sukėlė daugelio menininkų pasipiktinimą. Jos esė knyga „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. V. Despentes parašė daugiau kaip 15 grožinių kūrinių ir yra apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė jos trilogija „Vernonas Subutexas“. Ji išversta į 24 kalbas, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ pateko į trumpąjį „Man Booker International“ 2018 sąrašą.

„Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu.“

Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.

Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

„Viena iš daugybės įgimtų Tayari dovanų – savo žodžiais palytėti mūsų sielas.“
Oprah Winfrey

„Jaudinantis portretas jaunos afroamerikiečių poros, kurios gyvenimą nulemia neteisinga kalėjimo bausmė.“
Barack Obama

„Patiki kiekvienu žodžiu.“
knyguziurkes.wordpress.com

Tayari Jones (Tajari Džouns, g. 1970) – amerikiečių rašytoja. Parašė keturis romanus. Jos naujausias kūrinys „Nuojautos“ apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų literatūros prizų, įtrauktas į Oprah Winfrey knygų klubo skaitinių sąrašą ir Baracko Obamos mėgstamiausių 2018 m. skaitytų kūrinių sąrašą. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius gimė 1948 m. Lenkijoje. Išgarsėjęs pirmu apsakymu „Raganius“, apie raganių Geraltą jis parašė dar tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).

„Ir ėjo raganius per ugnį, per vandenį, ir atgalios nesidairė. Tik geležinėmis kurpėmis neapsiavė, geležinės lazdos kelionėn neėmė. Užtat pasiėmė raganiškąjį savo kalaviją. Nepaklaũsė būrėjos. Ir gerai padarė, mat buvo jinai piktoji būrėja.“

Floranas Delanua

„Pasakos ir padavimai“ Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne visi, kas slypi tamsoje, yra blogi, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.

„Krikštas ugnimi“ – pagal chronologiją penktoji „Raganiaus“ ciklo knyga. Išgydytas Brokilono driadžių raganius Geraltas nusprendžia ieškoti be žinios dingusios Cirilės. Lydimas ištikimojo trubadūro Vėdryno, temperamentingosios lankininkės Milvos, juodojo Nilfgardo riterio ir kitų pakeleivių, Geraltas joja į šventąją druidų buveinę, kur turėtų sužinoti, kokius dar išbandymus jam, Ciri ir Jenefer pasiųs atšiaurus likimas...

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius Andrzej Sapkowski gimė Lenkijoje 1948 m. Išgarsėjęs dar pirmu apsakymu „Raganius“, jis parašė apie raganių Geraltą tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas „The Witcher“ irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus Andrzej Sapkowski gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).

Iš tiesų, sakau jums, atslenka kalavijo ir kirvio amžius, nuožmių pūgų amžius. Atslenka Baltojo Speigo ir Baltosios Šviesos Metas, Beprotybės Metas ir Paniekos Metas, Tedd Deireadh, Pabaigos Metas. <...> Laukite ženklų! Byloju jums, kokie tatai bus ženklai, – pirmų pirmiausia žemė paplūs Aen Seidhe krauju, Elfų Krauju...Andrzej Sapkowski

Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne viskas, kas slypi tamsoje, yra blogas, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.„Elfų kraujas“ – trečioji „Raganiaus“ ciklo knyga. Geraldas iš Rivijos laukia gimstant pranašaujamo vaiko. Šis turės galią pakeisti pasaulį – į geresnį arba blogesnį. Jau daugiau kaip šimtmetį žmonės, nykštukai ir elfai gyveno palyginti taikiai. Tačiau laikai pasikeitė, nelengvai pasiekta taika baigėsi ir rasės vėl kovoja... o ypatingųjų galių vaikas medžiojamas. Geralto pečius užgula sunki našta – atsakomybė už nepaprastą vaiką ir viso pasaulio likimą.

Herbjørg Wassmo (g. 1942) yra viena populiariausių autorių Norvegijoje. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės šalių tarybos premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Garsiausias iš jų – „Dinos knyga“.

Tai romanas apie išdavystę ir kaltę, gaivališką ir nepasotinamai juslingą moters prigimtį. Baisus sukrėtimas, patirtas ankstyvoje vaikystėje, persekioja Diną visą gyvenimą ir paveikia jos sąmonę.

Ši moteris šaltakraujiškai žaidžia aplinkinių žmonių gyvenimais, o kiekvienas, bandantis prie jos priartėti arčiau nei per žingsnį, arba pats skaudžiai nudega, arba palieka gilų randą Dinos širdyje.

Ryškus, charakteringas, šiaurietiško niaurumo persmelktas romanas pasakoja apie audringą Dinos gyvenimą, paženklintą sunkia kalte. Moters gaivališkumas nesutramdomas, aistra nepažabojama, o noras visk¬ valdyti lyg viesulas neša pražūtį visiems ir jai pačiai.

Šioje knygoje pasakojama apie šešiolikmetę merginą Dortę. Ji gyvena mažame Lietuvos miestelyje ir svajoja apie paprastus, pasiekiamus dalykus, todėl pati nustemba, kai vieną dieną sutinka išvykti į Stokholmą dirbti restorane. Naivi ir praradusi viltį Dortė pakliūva į rankas tiems, kurie planuoja ją parduoti kaip sekso vergę Norvegijoje, o kai pagaliau susivokia ir pajunta grėsmę, nieko jau nebegali padaryti...

Šis baisią tikrovę atskleidžiantis romanas sukrečia ir atkreipia dėmesį į neįtikėtiną žmogaus gebėjimą įveikti baisiausius iššūkius. Istorijos autorė ragina sutelkus jėgas sustabdyti smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.

Savo vietą ne tik Norvegijoje, bet ir svetur HERBJØRG WASSMO rado rašydama stiprias emocijas sukeliančius pasakojimus apie neapsaugotus ir pažeidžiamus žmones. Lietuvos skaitytojams ji gerai pažįstama kaip įspūdingosios „Dinos knygos“ autorė.