Piešdamas trijų, iš ankstesnio romano Ponas Mersedesas jau pažįstamų veikėjų paveikslus, Stephenas Kingas įtraukia į meistrišką įtempto siužeto pasakojimą apie skaitytoją, kurio maniakiška meilė rašytojui atsiskyrėliui nužengia per toli...

„Kelkis, genijau.“ Šitaip prasideda sukrečianti Kingo istorija apie keršto ištroškusį skaitytoją Morisą Belamį. Tas genijus – Džonas Rotsteinas, idealizuojamas autorius, sukūręs įspūdingą Džimio Goldo personažą, bet jau kelis dešimtmečius nebeparašąs nė vienos knygos. Morisas niršta. Ir ne tik todėl, kad Rotsteinas nebekuria, bet ir dėl to, kad jo herojus maištininkas Džimis parsidavė ir nuėjo dirbti į reklamos verslą. Morisas nužudo Rotsteiną ir ištuština jo seifą. Taip, paima pinigus, bet didžiausias lobis – krūva užrašų sąsiuvinių, kuriuose galbūt yra dar vienas romanas apie Goldą.Bet likimo valia Belamis neilgai tuo džiaugiasi, jis ilgam patenka už grotų, o išėjęs į laisvę žūtbūt trokšta atsiimti kadaise paslėptą grobį. Į įvykių sūkurį netikėtai įtrauktai keistajai trijulei – Bilui Hodžesui, Holei Gibni ir Džeromui Robinsonui – vėl tenka išbandymas: išardyti visiškai degradavusio Moriso planus.

Kingas jau gvildeno mintį parašyti knygą apie skaitytoją, kurio meilė rašytojui tampa grėsmingai pavojinga. Romanas Radybos yra nuostabus, kraują stingdančios įtampos kūrinys, atskleidžiantis autoriaus įsitikinimą, kad ir literatūra formuoja žmogaus požiūrį į gyvenimą – gerą, blogą, amžiną.

Nuostabu... Nežabota Kingo vaizduotė yra jėga, kurios neįmanoma suvaldyti. Puiki, bauginanti, jaudinanti.

The New York Times Book Review

PONAS MERSEDESAS RADO BŪDĄ PASTŪMĖTI ŽMONES NUSIŽUDYTI, IR BILUI HODŽESUI SU HOLE GIBNI TEKS SUGALVOTI, KAIP JĮ SUSTABDYTI – KITAIP IR PATYS TAPS JO AUKOMIS.

Galvos smegenų traumų klinikos 217-ojoje palatoje kažkas nubudo. Pragaištingasis Breidis Hartsfildas, per miesto rotušės skerdynes nužudęs aštuonis žmones ir dar daugiau sunkiai sužalojęs, penkerius metus praleido ligoninėje vegetacinės būklės. Išoriškai sustingęs, bukai spoksantis apsiseilėjęs Breidis iš tiesų atsigauna, negana to, įgyja naujų grėsmingų galių ir sugeba sukelti neįtikėtiną sumaištį nė neiškeldamas kojos iš palatos.

Buvęs policijos detektyvas, dabar – pensininkas Bilas Hodžesas, Pono Mersedeso ir Radybų herojus, yra įkūręs nedidelį tyrimų biurą ir dirba drauge su partnere Hole Gibni – ta pačia moterimi, kurios smūgis nugramzdino Hartsfildą į komą. Iškviesti dėl dviejų įtartinų mirčių, keistai susijusių su rotušės skerdynėmis, abu nejučia įtraukiami į pačią pavojingiausią bylą – grėsmė kyla ne tik jų gyvybėms. Breidis Hartsfildas grįžo – ir planuoja keršyti ne tik Hodžesui su draugais.

Knyga Budėjimas baigtas Stephenas Kingas užbaigia kvapą gniaužiančią Hodžeso trilogiją, sudeda taškus Pono Mersedeso ir Radybų detektyvinėse istorijose. Kaustančia įtampa pasižymi visi jo bestseleriai. Rezultatas – bauginantis žvilgsnis į žmogaus pažeidžiamumą ir neprilygstamas stingdantis laukimas. Niekas nėra šito įvaldęs geriau už Kingą.

Šioje knygoje pasakojama apie šešiolikmetę merginą Dortę. Ji gyvena mažame Lietuvos miestelyje ir svajoja apie paprastus, pasiekiamus dalykus, todėl pati nustemba, kai vieną dieną sutinka išvykti į Stokholmą dirbti restorane. Naivi ir praradusi viltį Dortė pakliūva į rankas tiems, kurie planuoja ją parduoti kaip sekso vergę Norvegijoje, o kai pagaliau susivokia ir pajunta grėsmę, nieko jau nebegali padaryti...

Šis baisią tikrovę atskleidžiantis romanas sukrečia ir atkreipia dėmesį į neįtikėtiną žmogaus gebėjimą įveikti baisiausius iššūkius. Istorijos autorė ragina sutelkus jėgas sustabdyti smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.

Savo vietą ne tik Norvegijoje, bet ir svetur HERBJØRG WASSMO rado rašydama stiprias emocijas sukeliančius pasakojimus apie neapsaugotus ir pažeidžiamus žmones. Lietuvos skaitytojams ji gerai pažįstama kaip įspūdingosios „Dinos knygos“ autorė.

Su Austrijoje gimusios ir Paryžiuje gyvenančios rašytojos Susannos Kubelkos kūryba lietuviai pažįstami jau porą dešimtmečių. Turbūt sunkiai atsirastų moteris, neskaičiusi ar bent nežinanti nors vienos autorės knygos: „Ofelija mokosi plaukti“, „Pilis yra – ieškom princo!“, „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“ Ir, žinoma, šio romano, kurio pavadinimas jau tapo bendrine kalbos fraze.

Pažiūrėjus iš šalies, Ticijos gyvenimas – nuostabus. Austrijoje gimusiai moteriai dabar – 42-eji, ji ištekėjusi už geidžiamiausio Paryžiaus jaunikio ir gyvena prašmatniame bute, pro kurio langus matosi Eifelio bokštas. Tačiau taip atrodo tik iš šalies.

Jos vyras – senos ir turtingos giminės atžala Faustas Sent Apolas – sužavėjęs Ticiją savo galantiškumu, viengungiškų įpročių neatsisako ir po vestuvių. Iš pradžių moteris bando nematyti jo vėlų sugrįžimų namo, pasiteisinimų, o kartais ir visai akivaizdžių kitų moterų pėdsakų. Tačiau galų gale nusprendžia, kad viskas turi ribas.

Nusikračiusi paskutinių dvejonių ir pasakiusi „šiandien madam pareis vėliau“, moteris leidžiasi į meilės ir nuotykių kupiną Paryžių.

Algimantas Čekuolis – rašytojas. Taip pat žurnalistas, vertėjas, profesionalus jūrininkas. Savo gyvenimą jis pavertė dokumentiniu nuotykių serialu.

Jūrose plaukiojo 12 metų. Išsitarnavo iki bocmano. Moka daug užsienio kalbų. Atsisako pasakyti kiek.

Baigęs mokslus nėrė į gyvenimą, nors šalis buvo uždaryta kaip cemento rūsys. Prisidėjo prie ruonių medžiotojų Baltojoje ir Barenco jūrose, vėliau tapo geologų grupės juodadarbiu, naru trepangų gaudymo artelėje.

Galų gale gavo jūreivio pasą. Tai leido dirbti laivuose, užsukančiuose į užsienio uostus.

Susikūrė spaudos agentūra „Novosti“. Jai reikėjo žurnalistų, mokančių užsienio kalbų ir gebančių dirbti savarankiškai.

Pakvietė Čekuolį ir išsiuntė korespondentu į Kanadą. Vėliau ketveriems metams – į Portugaliją, dar vėliau penkeriems – į Ispaniją. Ispanijos karalius jį apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Ispanijai“. Prieš tai panašų ordiną jam skyrė Portugalijos prezidentas. Tai buvo neįprasta.

„Novosti“ galų gale nusigando tokios laisvės. Čekuolį atšaukė ir atėmė užsienio pasą.

Prasidėjo „Gimtojo krašto“ epocha. Po dar dvejų metų užgimė „Sąjūdis“.

Šioje knygoje rasite ir autoriaus gyvenimo patirties, ir pasaulinės spaudos prošvaisčių. Gana plačiai – apie meilę. Nes ji – mozaika, o ne stulpas. Galbūt skaitytoją nustebins, kad autorius pataria ją (jį) mylėti labiau negu vaikus. Apie kinų piršlybas bei kitus kuriozus.

Knyga patogi dažnai keliaujančiam. Gali bet kada užversti ir bet kada vėl atsiversti.

„Džordžas pasilenkė.Klounas ištiesė ranką.Ir vaikas pamatė, kaip keičiasi jo veidas.“

Deris – mažas miestelis, nesiskiriantis nuo daugybės kitų tokių Meino valstijoje. Bent jau taip atrodo jo gyventojams, paskendusiems kasdieniuose rūpesčiuose. Ir tik vaikai jaučia, kad gimtasis jų miestelis kitoks. Ypatingas. Siaubingai, šiurpiai, tragiškai ypatingas, nes po jo gatvėmis ir tiltais, begaliniuose nuotekų vamzdynuose ir Kanale tyko TAS...Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Derį supurto žiaurių nusikaltimų virtinė. Kol suaugusieji bergždžiai ieško nusikaltėlio, septyni paaugliai perpranta, kas tikrasis blogio šaltinis ir kur jis slypi. Įveikę didžiausias savo baimes, jie stoja į kovą su TUO ir jį nugali. Vis dėlto po 27 metų paaiškėja, kad TAS grįžo ir jiems vėl teks patirti siaubą, kurį buvo pasistengę ištrinti iš atminties kurdami savo gyvenimą toli nuo Derio. Šis siaubo romanas, rašytas ketverius metus, tapo nuostabiu gausios Stepheno Kingo kūrybos brangakmeniu. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius išvydęs dienos šviesą jis iš karto pelnė pasaulinį pripažinimą ir atsidūrė geriausių Amerikos knygų sąrašų viršūnėse.

„Tas“ – nepaprastos galios ir poveikio romanas apie vaikystę ir brendimą, apie nuoširdžią draugystę ir besąlygišką ištikimybę, ir apie kiaurai persmelkiantį, kliuksintį, stingdantį ir kiekvienoje tamsioje kertėje aukų tykantį bevardį siaubą.

„Kol kas puikiausias romanas... Nors kiekvienas puslapis šokiruoja ir stebina, Stephenui Kingui pavyko sukurti ir nepakartojamai šiurpią pabaigą.“

Yorkshire Evening Post

Meilė pakreipia istorijos vagą...Pranciškus Juozapas Habsburgas daugiatautės Austrijos imperijos valdovu tampa 1848 m., kai per Europą ritasi revoliucijų banga. Nuslopinęs maištus Vengrijoje ir Italijoje, jis perima sostą iš silpno dėdės. Įtakingiausias Pranciškaus Juozapo patarėjas – jo motina erchercogienė Sofija kuri nuo pat vaikystės ruošė sūnų imperatoriaus vaidmeniui. Po pasikėsinimo į Pranciškų, ji nusprendžia, kad sūnus turi kuo greičiau vesti, ir parenka jam nuotaką.Nevaržomos dvasios penkiolikametė Bavarijos kunigaikštytė Elžbieta, kitaip Sisi, su vyresniąja seserimi Elena, jaunojo imperatoriaus sužadėtine, keliauja į Habsburgų dvarą. Bet ten Sisi iškyla netikėta dilema: ji netyčia pamilsta sesers sužadėtinį ir pavergia jo širdį. Pranciškus Juozapas atsisako įsipareigojimo Elenai ir paskelbia apie ketinimą vesti Sisi.Pasodinta į labiausiai Europoje intrigomis apipinto imperatoriškojo dvaro sostą, Sisi  stengiasi pelnyti ir išsaugoti vyro, pavaldinių bei pasaulio meilę, bet apleidžia savo politines ir šeimines priedermes...Allison Pataki romane „Imperatorienė Sisi“ pateikia gausybę to meto istorinių detalių ir sukuria sudėtingų bei spalvingų veikėjų galeriją. Tai puiki galimybė pažvelgti į vienos įdomiausių Europos istorijoje karališkosios šeimos gyvenimą, kitokioje šviesoje pamatyti didingą, auksu spindintį Habsburgų dvarą ir 19 a. grožio etalonu laikomą ekscentriškąją imperatorienę Sisi.Allison Pataki neria į istorijos gelmę ir iškelia veikėją, kuri nėra vien brangakmenis imperijos karūnoje – tai spalvinga, sudėtinga asmenybė, kurios gyvenimo istorija suteikia progą į istorinius įvykius pažvelgti iš visai kitokios perspektyvos. Sumaniai parašyta, įdomi, kupina išdavysčių, intrigų ir meilės, „Imperatorienė Sisi“ prikaustė mano dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių.

Lee Woodruff, populiari New York Times autorė

Nauja bestselerio „Dievas visada keliauja incognito“ autoriaus knyga tiems, kurie ieško atsakymų ir trokšta pažinimo. Supindamas populiariąją psichologiją ir įtraukiantį siužetą, Laurentʼas Gounelleʼis stengiasi padėti savo skaitytojams atrasti kelią į laimingą gyvenimą. 

Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime būna dienų, kai atrodo, kad pati visata susimokė prieš jus: viskas krenta iš rankų, o blogą naujieną veja dar blogesnė. Būtent tokią dieną išgyvena Sibilė Širdūn. Pirmiausia jos viršininkas pareiškia, kad moteris teturi dešimt dienų darbo vietai išsaugoti. Lyg to būtų maža, partneris nedviprasmiškai duoda Sibilei suprasti, kad jo nebetenkina jų santykiai. Pagrindinė problema atrodo esanti Sibilės asmenybė – ji turi pasikeisti. Priblokšta moteris karštligiškai puola ieškoti išeities – kaip tuo pat metu išsaugoti tai, ką turi, ir neprarasti savęs? 

Atsitiktinumo, likimo ar Dievo dėka atsakymą jai pasiūlo seniai matytas, netikėtai sutiktas pažįstamas Remis. Jis papasakoja Sibilei apie paslaptingą vyrą, įvaldžiusį senovinį meną visiškai pakeisti žmogaus asmenybę. Iš pradžių moteris reaguoja skeptiškai, bet įrodymai – prieš akis: universiteto laikais Remis buvo tikras drovumo įsikūnijimas, o dabar tiesiog spinduliuoja vidinį pasitikėjimą savimi. Sibilė pasijunta suintriguota. Galų gale – ką ji gali prarasti? 

Socialinių mokslų, psichologijos, filosofijos ir asmeninio tobulėjimo entuziastas Laurentʼas Gounelleʼis yra tikra sensacija ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir daugybėje kitų šalių. Jo knygos, nagrinėjančios daugybei žmonių aktualias problemas, išverstos į 27 kalbas ir yra mėgstamos milijonų skaitytojų visame pasaulyje. 

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

„Šamanas“ yra antroji amerikiečių rašytojo Noah Gordono trilogijos knyga (pirmoji – „Gydytojas. Avicenos mokinys“), pasakojanti Koulų šeimos istoriją. Praėjus 800 metų nuo pirmosios knygos įvykių, Robo Koulo proproprovaikaitis Robas Džeremis Koulas ir jo sūnus Šamanas mėgina įsitvirtinti Naujajame Pasaulyje – Amerikoje.

Nuo pat XI amžiaus vyriausiasis kiekvienos Koulų kartos sūnus pagal tradiciją gauna žymiojo protėvio vardą Robas, ir daugelis jų renkasi tą pačią gerbiamą mediko profesiją. Kelis iš jų likimas apdovanojo ir išskirtiniu diagnostiniu protėvio talentu bei ypatingu šeštuoju pojūčiu – galimybe instinktyviai pajusti artėjančią mirtį.

XIX a. Robo Džeremio Koulo tragedija yra jo sūnaus Roberto Džefersono, kurį visi vadina Šamanu, kurtumas. Pastarojo gyvenimas nelepina: privalėjęs išmokti kalbėti, kad galėtų pritapti girdinčiųjų pasaulyje, vaikinas turi nuolat kovoti su išankstinėmis fiziniam neįgalumui nepakančios visuomenės nuomonėmis ir nusistatymais. Šamanui sunkiai ieškant savo vietos pasaulyje, Koulų giminė kartu su Amerika įtraukiama į nuožmų konfliktą tarp šalies Šiaurės ir Pietų: įsiliepsnoja JAV pilietinis karas.

N. Gordonas pradėjo rašyti sulaukęs 39 m., nuo to laiko rašymas – didžiausia jo aistra. Autorius išgarsėjo romanu „Gydytojas. Avicenos mokinys“, kuris daugelyje šalių tapo tikra sensacija. Antrąją knygą – „Šamanas“ – Amerikos istorikų draugija 1993 m. išrinko istoriniu metų romanu. Šie ir kiti istoriniai rašytojo romanai pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų, kritikų.

Preciziškai, tvirtai ir įtikinamai parašyta puiki istorinė drama. N. Gordono stilių galima lyginti su mediko kantrybe ir profesionalumu. – The New York Times Book Review

Ar pastebėjote, kad tam tikrose gyvenimo situacijose visada elgiatės taip pat, tarsi būtumėte užprogramuoti? Nuolat laikotės įsikibę artimų žmonių, nes bijote, kad jie jus paliks, keliate sau didžiulius reikalavimus, teikiate pirmenybę ne savo, o kitų poreikiams, nepasitikite kitais žmonėmis... Jausmas, kad elgiatės ar mąstote netinkamai, bet negalite to pakeisti, slegia. Knygos „Ištrūk iš spąstų“ autoriai, žymūs JAV psichologai, filosofijos mokslų daktarai J. E. Youngas ir J. S. Klosko siūlo naują strategiją, leidžiančią palengva keisti savo asmenybę ir priartėti prie tokio savęs, koks trokštate būti.Išsiaiškinsite, kaip:atrasti ryšį su žmonėmis ir išsilaisvinti iš spąstų;atsikratyti priklausomybės nuo kitų žmonių ir išsiugdyti gebėjimą savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą;išguiti įsitikinimą, kad kiti žmonės tenori jus įskaudinti ir išnaudoti;pažaboti pyktį, nuoskaudą ir tuštumos jausmą.

Jeffrey E. Young – filosofijos mokslų daktaras, dėsto Kolumbijos universiteto Psichiatrijos fakultete. Vadovauja Kognityvinės psichoterapijos centrui Niujorke ir Schemų psichoterapijos institutui. Dr. Youngas yra schemų psichoterapijos pradininkas ir vienas iš Kognityvinės psichoterapijos akademijos steigėjų. Pastaruosius 25 metus jis skaito paskaitas, rengia seminarus apie kognityvinę ir schemų psichoterapiją. Nuolat publikuoja straipsnius, yra išleidęs dvi knygas – „Schemų terapija: praktinis vadovas psichikos sveikatos specialistams“ (Schema Therapy: A Practitioner‘s Guide, for mental health professionals) ir „Ištrūk iš spąstų“ (Reinventing Your Life) – bestseleriu tapusią saviugdos knygą.Janet S. Klosko – filosofijos mokslų daktarė, viena iš Long Ailando Kognityvinės psichoterapijos centro Greit Neke bendradirektorių, vyriausioji Schemų psichoterapijos instituto ir Vudstoko moterų sveikatos klinikos Niujorke psichologė.

„Spąstai – tai elgesio ir mąstymo modeliai, susiformuojantys dar vaikystėje ir lydintys mus visą gyvenimą. Jie prasideda nuo to, ką mums padarė mūsų šeima ar kiti vaikai. Buvome apleisti, peikiami, pernelyg saugomi, išnaudojami, išskirti iš kitų ir atstumti arba ko nors stokojome – kitaip tariant, vienaip ar kitaip sužeisti. Galiausiai šie spąstai tapo mūsų dalimi. Net ir palikę namus, kuriuose užaugome, ir toliau kuriame tokias situacijas, kur kartojasi netinkamas elgesys mūsų atžvilgiu, esame ignoruojami, menkinami, kontroliuojami ir nesugebame pasiekti to, ko labiausiai trokštame.“

Jeffrey E. Young, Janet S. Klosko

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja. Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, dėstė Klaipėdos universitete, dirbo miesto savivaldybėje, rašė straipsnius vietiniams laikraščiams, porą metų vedė TV laidą „Proto aistros“. Vėliau Kopenhagoje ketverius metus dirbo banke. Čia jos vyras Svenas ir pasiūlė šeimai persikelti į jo gimtąjį Hamburgą. 

Jolitos Herlyn meilės, aistrų ir gyvenimiškos išminties kupini romanai buvo įvertinti skaitytojų. LATGA duomenimis, 2017–2019 metais Jolita Herlyn buvo skaitomiausių šalies bibliotekose lietuvių autorių trejetuke.

Dvidešimt septynerių metų Johana – sėkmės įsikūnijimas. Praeityje palikusi konfliktus su tėvais, jauna žurnalistė gyvena su karjeros laiptais kylančiu Marku, lanko senelių namus puoselėjančią ekscentrišką tetą ir ieško įdomių temų straipsniams. Kai darbas Johaną nuveda į sergančių ežių prieglaudą, jos gyvenimas ima keistis. Merginą ima lankyti keisti sapnai, ji regi paslaptingus ženklus ir vis dažniau jai kyla klausimas, ar čia tikrovė, ar tik laki jos vaizduotė… Tačiau žurnalistės smalsumas nugali, ir Johana ima ieškoti visų šių įvykių priežasčių, kol galiausiai mažutėje Danijos  Skarės saloje ji gauna atsakymą. Ir sužino, kad meilę nuo beprotybės skiria tik vienas žingsnis.

Tai jaudinantis, įtaigus ir spalvingas romanas su detektyvo elementais apie meilę ir jos iliuziją, apie drąsą kliautis intuicija ir  apie tai, kad kelio gale mūsų visada laukia apdovanojimas.

Jeigu jums kada nors teko savęs gailėti, jei baiminatės pokyčių, rizikos ar gyvenate praeitimi, šioje knygoje rasite įkvepiančių, veikti skatinančių tikrų istorijų ir naudingų, psichologinei stiprybei ugdyti skirtų patarimų. Autorė dalijasi ne tik savo profesinės praktikos istorijomis, bet ir skaudžia asmenine patirtimi.

Sužinosite, kaip:# atsikratyti savigailos;# nebijoti pokyčių;# atsikratyti noro visiems įtikti;# neužstrigti praeityje ir judėti pirmyn;# nekartoti klaidų ir iš jų pasimokyti;# džiaugtis dėl kitų sėkmės;# nebijoti laiko leisti vienumojeir daug kitų jūsų gyvenimą pakeisiančių pamokų.

Blogi įpročiai yra tarsi sunkūs svarmenys, kuriuos tampotės su savimi visą dieną. Dėl jų viską atliekate lėčiau, pavargstate ir jaučiatės suirzę. Net jei sunkiai dirbsite ir pasitelksite visą savo talentą, tam tikros mintys, elgesys ir jausmai jums trukdys atskleisti visą potencialą.

Išguikite blogus įpročius ir sustiprėkite psichologiškai.

Amy Morin yra pripažinta psichoterapeutė. Tapusi našle vos 26-erių, kad ištvertų netektį ir pradėtų gyventi iš naujo, ji pasikliovė savo psichologine stiprybe. Amy dėsto Šiaurės Rytų universitete, turi savo skiltį Forbes.com, kur rašo apie psichologinius verslo veiksnius. Jos straipsniai kas mėnesį pritraukia 2 mln. skaitytojų, o TEDx kalbą „Psichologinės stiprybės paslaptis“ („The Secret of Becoming Mentally Strong“) peržiūrėjo beveik 8 mln. žmonių. Knyga „Ko nedaro stiprūs žmonės“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išversta į 25 kalbas.

Geriausius sprendimus gyvenime priimame išlaikydami emocijų ir racionalaus mąstymo pusiausvyrą. Stabtelkite ir pagalvokite, kaip elgiatės smarkiai supykę. Tikėtina, tuo metu sakote arba darote tai, dėl ko vėliau gailėsitės, nes elgiatės kliaudamiesi emocijomis, užuot rėmęsi logika. Tačiau jei kliausitės vien racionaliu mąstymu, taip pat nepriimsite gerų sprendimų. Esame žmonės, ne robotai. Mūsų galva ir širdis privalo veikti išvien, kad suvaldytų kūną.

Geri įpročiai yra svarbūs, tačiau kaip tik blogieji įpročiai trukdo mums atskleisti visą savo potencialą. Galite didžiuotis išsiugdę naudingiausius įpročius pasaulyje, tačiau neatsikračius blogųjų jums bus sunku pasiekti savo tikslus. Galvokite šitaip: jūsų gerumas vertinamas pagal jūsų blogiausius įpročius.

Jeigu vengsite trylikos šioje knygoje aprašytų įpročių, ne tik padėsite sau išgyventi širdgėlą. Atsikratę jų taip pat išsiugdysite psichologinę stiprybę, kuri būtina sprendžiant ir dideles, ir mažas problemas.

Nesvarbu, koks jūsų tikslas, jausdamiesi psichologiškai stiprūs būsite geriau pasirengę atskleisti visą savo potencialą. <…> Ši knyga yra apie asmeninį augimą, tobulėjimą ir siekį tapti šiek tiek geresniu žmogumi, nei buvote vakar.

Trylikametis niujorkietis Teo Dekeris stebuklingai išgyvena katastrofą, kuri pasiglemžė jo mamą. Tėvo paliktą paauglį į savo namus priima turtinga jo draugo šeima. Nesavas naujuosiuose namuose, trikdomas bendramokslių, nežinančių, kaip su juo bendrauti, o užvis labiausiai kamuojamas begalinio mamos ilgesio, Teo ištikimai saugo vienintelį ją primenantį daiktą: nediduką paslaptingą paveikslą, kuris galiausiai įtraukia jaunuolį į turtingą ir uždarą meno mylėtojų bendruomenę.

Suaugęs Teo mikliai sukasi turčių salonuose ir dulkėtuose antikvariato, kuriame dirba, labirintuose. Vienišas, įsimylėjęs ir – pavojingų įvykių sūkuryje...
Įspūdingo pasisekimo sulaukusios knygos „Slapta istorija“ autorė Donna Tartt naują šedevrą brandino daugiau nei dešimtmetį. 2013 m. dienos šviesą išvydęs „Dagilis“ iš karto sulaukė išskirtinio literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio. „Amazon” šį romaną pripažino absoliučiai geriausia metų knyga, o 2014 m. autorė buvo apdovanota prestižine Pulitzerio premija.

Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame romane autorė įtaigiai ir suprantamai kalba apie meilę ir nusivylimą, jaunatvišką maištą, kovą dėl išlikimo, žmogiškos laimės paieškas bei ryžtą pasipriešinti gniuždantiems likimo kirčiams.

„Dagilis“ yra literatūrinė retenybė, nutinkanti gal tik keletą kartų per dešimtmetį. Tai sumaniai parašytas romanas, sukrečiantis ne tik širdį, bet ir protą. Donna Tartt pateikė mums ypatingą grožinės literatūros šedevrą. Stephen King, The New York Times Book Review

Kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia? Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą?

Dvi moterys – motina ir dukra.

Menininkė Gunda ir lietuvės bei dano šeimoje užaugusi Gerda, nusprendusi atvykti į Vilnių ieškoti savo šaknų. Du likimai, kurie dar stipriau tarpusavyje susipina, kai atsitiktinai dukra randa ir pradeda skaityti mamos dienoraštį.

Knygoje skaitytojai sutiks Gundą, apie kurią autorė pasakojo 2015 m. išleistame savo romane. Ši knyga toliau pasakoja Gundos istoriją ir lygiagrečiai tarsi naują giją įaudžia dukros Gerdos subtilų moterišką virsmą, kurį nulemia stiprūs išgyvenimai, netektys, o kartu meilė ir tarpusavio artumas.

Rūta Mataitytė yra penkių knygų autorė, norvegų kalbos vertėja ir keturių vaikų mama. Laisvalaikiu ji kopia į kalnus ir bėga maratonus. Savo knygose rašytoja pasitelkia darbo patirtis ir kelionių išgyvenimus, gilinasi į trapų žmogaus santykį su aplinka, pačiu savimi ir savo praeitimi. Jos aprašomos istorijos sudėtingos ir skaudžios, bet kartu pilnos šilumos, žmogiškumo ir vilties.

Carinės Rusijos imperijos glūdumoje trylikametė RACHELĖ svajoja apie knygas, nors skurdžios žydų gyvenvietės moterims draudžiama skaityti. Sicilijoje tėvui mirus nedidelį žemės lopinėlį paveldėjusi 20-metė ROZETA priversta ne tik kovoti su vietos žemvaldžiu, bet ir atlaikyti kaimiečių, manančių, kad jaunai ir gražiai merginai nedera gyventi be vyro, pyktį ir pagiežą. Ir 20-metis ROKAS šioje saloje priverstas rinktis – mirtis arba ištikimybė mafijai. Visi jie trokšta ištrūkti iš mirtinais spąstais tapusios gimtinės. Pabėgti kuo toliau, kad ir į kitą pasaulio kraštą.

Tūkstančiai žmonių Buenos Airėse, Argentinos sostinėje, viliasi rasti geresnį gyvenimą, tačiau tikrovė be gailesčio daužo svajones. Emigrantai priversti paklusti žiauraus žaidimo taisyklėms, tik Rachelė, Rozeta ir Rokas nepasiduoda. Nors praeities šešėliai iš Senojo pasaulio apgaubia jaunuolius mirtino pavojaus skraiste, jie atkakliai kabinasi į gyvenimą ir drąsiai grumiasi su neteisybe.

Lietuvos skaitytojus italas Luca Di Fulvio jau sužavėjo knyga „Žmogus, kuris dovanojo svajones“. Romanas „Laisvės dukros“ ir vėl patvirtina nepaprastą šio pasakotojo ir istorijų kūrėjo talentą. Trijų jaunų žmonių kova dėl teisės gyventi ir mylėti negailestingame pasaulyje prikausto dėmesį, žadina jausmus ir įtraukia į nepakartojamą nuotykį.

„Vidinis getas“ – tikra autoriaus senelio gyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip motinos laiškai sūnui, keliavę iš Varšuvos geto į naująjį jo gyvenimą Buenos Airėse, paskandino jauną vyrą kaltėje, bejėgiškume ir tyloje.

„Prieš dvidešimt penkerius metus pradėjau rašyti šią knygą norėdamas išsivaduoti iš tylos, kuri mane slėgė nuo pat gimimo.“

Net nežinau, ar iš tiesų įmanoma šnekėtis apie holokaustą. Mano senelis nepajėgė. Žodžių , kuriais galėčiau pasakyti visa tai, ką jis užrakino beribėje tyloje, ieškojau ne tik norėdamas numalšinti jo skausmą, ir ne dėl to, kad norėčiau sau ir kitiems apie jį priminti. Atvirkščiai, suteikdamas šiam skausmui žodžius norėjau pagaliau nustumti jį į užmarštį.

Išsigelbėjimas nuo holokausto gali tapti sunkesne bausme nei mirtis – tai liudija autoriaus senelio gyvenimas. Trečiajame dešimtmetyje Lenkijos žydas Visentė Rozenbergas neatsigręždamas paliko tėvus, seserį ir brolį, kad pradėtų naują gyvenimą Buenos Airėse. Ten jis vedė nuostabią merginą, susilaukė vaikų ir tvarkėsi savo baldų parduotuvėje, stengdamasis kuo labiau atsiriboti nuo Lenkijoje likusios šeimos. Tik motina nenustojo rašiusi jam apie kasdienį badą, šaltį ir baimę, kurie galiausiai baigėsi masinėmis žudynėmis visoje Europoje. Kai Visentė pagaliau susivokė, kas iš ties dedasi jo gimtinėje, buvo per vėlu – motinos laiškų daugiau nebegavo.

ISTORIJA APIE ŠIOS TYLOS PRADŽIĄ TAPO PASAULINE LITERATŪROS SENSACIJA IR TRIJŲ PRESTIŽIŠKIAUSIŲ PRANCŪZIJOS LITERATŪROS PREMIJŲ FINALININKE.

„Tai, kas nutiko man, iš tiesų yra geriausia, ką galėjau patirti per visą savo gyvenimą. Galbūt tik sukrėstas žmogus gali labiau save pažinti.“

Virginijus Šaulys

Prieš septynerius metus Virginijui buvo diagnozuoti ketvirtos stadijos piktybiniai kasos, kepenų ir tulžies latakų navikai. Praėjus pirmajam šokui, jis nusprendė, kad privalo išgyventi dėl artimųjų.

Jokių stebuklų neįvyko, Virginijaus neišgelbėjo nei burtininkai, nei piramidės. Jam padėjo stipri valia ir tikslo siekimas. Pasiekęs kelis mažus tikslus, jis išsikėlė didesnius, kol galiausiai užsibrėžė pasveikti. 

„Vėžys – ne nuosprendis, jį tikrai galima įveikti“, – sako Virginijus ir šią knygą skiria vėžiu sergantiems žmonėms bei jų artimiesiems – tiems, kurie turi vilties ir ryžto. Ją perskaitę sužinosite, kaip elgtis išgirdus onkologinės ligos diagnozę. Ką daryti, kad kuo greičiau suvaldytumėte ligą, o vėliau ir visiškai pasveiktumėte.

Virginijus Šaulys pasakoja savo sveikimo istoriją, atskleidžia, kas svarbiausia kovojant su šia klastinga liga, kaip padėti gydytojui gydyti, o įvairių sričių specialistai nuosekliai atsako į onkologiniams pacientams kylančius klausimus. 

• Ką valgyti susirgus onkologine liga?

• Kodėl toks svarbus fizinis aktyvumas? Kaip ir kiek reikia judėti?

• Koks yra fitoterapijos, žolinių preparatų, jų veikliųjų medžiagų poveikis ir sąveika su vaistais?

• Kaip išsaugoti dvasinę pusiausvyrą ir atrasti save kitokį?

• Kaip gydyti limfedemą ir jos sukeliamas komplikacijas?

„Dauguma gali tik įsivaizduoti, kas yra ne kartą išgirsta vėžio diagnozė, operacijos, chemoterapija, skausmas, vilties praradimas, baimė prieiti prie tyrimų kabinetų, galiausiai labai stiprus troškimas gyventi. Virginijus Šaulys kalba ne apie įsivaizdavimus, gyvenimą filosofuojant, o apie patirtį ir dalykus, su kuriais pats išmoko gyventi ir kurių galia gali padėti kitiems, einantiems panašų kelią. Rekomenduoju šią knygą kaip praktinio gyvenimo vadovą, aplankius būtent tokioms patirtims.“

Nuoširdžiai Kunigas Benas Lyris

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija


Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

„Ji buvo narsiausias mano pažinotas žmogus.“
Lale'as Sokolovas

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias“.

„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję.“

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį („Anguilla anguilla“). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?


„Gilus žmogaus likimo, laiko, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties apmąstymas.“
Kirkus Reviews

„Neabejotinai nuostabiausia dešimtmečio gamtos istorijos knyga.“
Mark Siddall, Amerikos gamtos istorijos muziejaus kuratorius ir profesorius

„Ungurių istorija – viena mūsų planetos įspūdingiausių, bet lygiai tiek pat įspūdingas ir Svenssono pasakojimas apie mūsų būties paslaptis.“
Bernd Heinrich, Vermonto universiteto biologijos profesorius


Patrik Svensson (Patrikas Svensonas, g. 1972 Švedijoje) – meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. „Apie ungurius ir žmones“ yra jo debiutinė knyga, už kurią 2019 m. jis apdovanotas svarbiausiu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. „Apie ungurius ir žmones“ tapo 2019 m. perkamiausia negrožine knyga Švedijoje ir bus išleista 34 šalyse.

„Pyktis yra signalas, kurį verta išgirsti“, – rašo pripažinimą pelniusi garsi psichoterapeutė dr. H. Lerner klasika tapusioje knygoje, kuri pirmą kartą išleista 1985 metais. Knyga „Pykčio šokis“ išversta į keliasdešimt kalbų, išleista 29 šalyse, jos parduota per 3 mln. Egzempliorių.

„Pykčio šokis“ pakeitė daugybės žmonių mąstymą ir gyvenimą. Nors pyktis nusipelno mūsų dėmesio ir pagarbos, mes labai dažnai linkę apie jį nutylėti, visiškai jį neigti arba lieti tokiu būdu, kuris verčia mus jaustis bejėgiais. Šioje turiningoje ir vaizdžiai parašytoje knygoje autorė moko moteris ir vyrus atrasti tikrąsias savo pykčio priežastis ir panaudoti pyktį svarioms ir prasmingoms permainoms santykiuose su artimaisiais.

„Pykčio šokio“ autorė teigia, kad dauguma mūsų problemų dėl pykčio kyla tada, kai mums tenka rinktis: išlaikyti santykius ar būti savimi. Šioje knygoje rašoma, kaip galima išsaugoti ir viena, ir kita.

Laiką sulėtinti galima, jei tik labai užsinori – juk geriems darbams jo pakaks visada.

Kūčių naktį nutinka kai kas netikėta: senasis Niklas Kalėda, visiems žinomas kaip Kalėdų Senelis, smarkiai suserga ir negali išdalyti vaikams dovanų. Skaudama širdimi Niklas priverstas perduoti šį darbą jaunėliui broliui Lučianui, Kalėdas įsivaizduojančiam visai kitaip.

Ironiška, jautri, nenuspėjama istorija nukels į magišką kaukų, trolių, nykštukų, valkirijų ir pasakų veikėjų pasaulį. Pasaulį, stulbinamai panašų į mūsiškį – su visais netobulumais, nesutarimais ir silpnybėmis. Tai šiuolaikiškas pasakojimas apie mūsų vartotojišką, susvetimėjusią visuomenę, socialinę nelygybę, o kartu – apie nuoširdumą, gerumą, draugystę ir ištikimybę.

– Kaip manot, kodėl mes tiek daug perkame? Jis nesuprato, kas ta daiktų galia, traukianti žmones į save kaip magnetas.

<...>

– Gal todėl, kad pirkdami pasijuntame lygūs, o rinkdamiesi – ypatingi...

Skirta kiekvienam, kuris laukia Kalėdų ir širdyje tebėra nors truputį vaikas.

„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.

„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.

Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <...>

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“

Svetlana Aleksijevič

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.

„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.

„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times

„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian

„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe

„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times

Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.

Dar neskelbti faktai ir garsių kalinių išpažintys.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pataisos namų užkulisius atskleidęs ir visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo „Delfi.lt“ specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius šioje knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotus kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimus apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir pasakoja apie viešai neskelbtus ir nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus, taip pat publikuoja pirmą kartą prabilusių garsių kalinių išpažintis.

Pasakodamas apie šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikuoti teisėsaugos pareigūnų, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji ir ką jie išgyvena išėję į laisvę.

„Ši knyga taip įtraukia, kad net ir padėjęs ją nebegali nustoti galvojęs apie tai, ką perskaitei. Dar labiau sukrečia, kad aprašomi įvykiai ir herojai yra tikri ir jie yra visai šalia mūsų. Mes, kaip visuomenė, privalome padaryti viską, kad situacija šalies įkalinimo įstaigose pasikeistų.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, apdovanotas įvairiomis premijomis už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. Dainiui Sinkevičiui taip pat įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.