Elektroninės knygos

Klaidinga tapatybė...

...viską pakeitusios sužadėtuvės!

Fotografei Džianai vyrų gana. Ją, ieškančią prieglobsčio savo viloje ant Komo ežero kranto, pribloškia staigmena – namus besinuomojantis žavingasis Darijas! Kai nuomininkas klaidingai palaikomas jos seniai dingusiu sužadėtiniu, jiedu suvokia, kad netikros sužadėtuvės gali išspręsti abiejų problemas. Apsimesti įsimylėjėliais neturėtų būti sudėtinga, tačiau kas laukia ėmus augti tikriems jausmams?

Nejaugi jųdviejų sudarytas verslo sandoris... virs kažkuo daugiau?

Trokšdama įtikti valdingam tėčiui, Karla pasako, kad ruošiasi ištekėti. Tačiau kol kas sužadėtinio... neturi! Tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku atsiduria Frankas – jei jie laikinai susituoks, Karla pasirūpins, kad iš šios santuokos naudos gautų abiejų įmonės. Nė vienas nėra pasiruošęs rimtiems santykiams ir prie altoriaus tardami „sutinku“ tai daro tik dėl finansinių paskatų. Tačiau ar pajėgs numalšinti tarp jųdviejų tvyrančią chemiją? Ar vis dėlto išlaikys šaltus, dalykinius santykius?

Ar šventinis romanas gali trukti visą gyvenimą?

Niūrus baronas Ksanderis Montekis, turintis daugybę prabangių viešbučių, privalo atnaujinti savo viešąjį įvaizdį. Nenoromis sutikęs Kalėdoms priimti šunį iš prieglaudos, Ksanderis nėra pasirengęs antrai susitarimo daliai – uraganui, kurį sukelia laisvos dvasios šunų auklė Elfė. Tačiau atsivedęs ją į savo pasaulį, Ksanderis sužino, kad Elfė – daug gilesnė asmenybė, nei tikėjosi, ir netrukus baronas nebeįsivaizduoja gyvenimo be jos – ir be šuns…

„Nieko blogo retkarčiais pasielgti lengvabūdiškai.“
Pavogtas bučinys privers patikrinti šią teoriją…

Kai Teilorė Tompson sužino apie neplanuotas piršlybas, ji tikrąja to žodžio prasme pasislepia spintoje! Čia ją aptinka Roisas Noksas, jos vaikino vyresnis ir, jos nuomone, gerokai seksualesnis brolis. Apimta panikos jį pabučiuoja. 
 
Roisas nesusilaikęs atsako į bučinį. Tačiau, kai juos užtinka jo brolis, tenka nemenkai pasiaiškinti. O faktas, kad jis su broliu varžosi dėl vadovo kėdės, situacijos visai nepalengvina. Roisas dabar turi pasirinkti tarp mylimos įmonės ir moters, kuri jį uždega...

„Prisiekiu, dar iki vidurnakčio būsi mano.“

Asmeninė asistentė Edisona Abrams pasiryžta išsižadėti šiltų jausmų milijardieriui bosui Brenonui Noksui. Tačiau Brenas turi kitų planų. Netikėtai kelionė prie ežero virsta romantišku savaitgaliu su kaukių pobūviu. Vakaro pabaigoje kaukės nukrenta ir vos vienas jųdviejų bučinys įžiebia nežabojamą aistrą. Edė iš paskutiniųjų stengsis užgniaužti jausmus ir pasitenkinti vienu savaitgaliu su Brenu. Tik tai padaryti bus beveik neįmanoma...

Kvapą gniaužiantis bučinys jiems tapo tiltu į dar vieną galimybę būti kartu. Ir tai tik pradžia.

Džija Noks-Kuper ir Džeisonas Kuperis po skyrybų sutaria puikiai: drauge dirba, o Džeisonas liko lygiaverčiu Džijos milijardus uždirbančios šeimos nariu. Tačiau netrukus įvyksiančiose šeimos vestuvėse paaiškės tikroji tiesa. Tarp atskirai gyvenančių buvusių sutuoktinių vis dar rusena aistros kibirkštis. Vos vienas žadą atimantis bučinys ir netramdomas geismas grįžta. Geismas, besikėsinantis apversti jųdviejų gyvenimus aukštyn kojomis...

Dėl meilės, skirtingai nei dėl karūnos, klasta nepakovosi.

Princas Edvardas įsimyli Adelę, dėl jo galvą pametusią geriausio draugo nuotaką. Jos tėvas despotiškasis karalius Albrechtas nekenčia princo.

Albrechto sūnus Rikardas dega vieninteliu noru – kad atšiaurus tėvas įtrauktų jį į karūnos paveldėtojų sąrašą. Tėvas sutinka tai padaryti, jeigu intrigomis garsėjantis sūnus jo mirtino priešo Lyros karaliaus dukrą Lyją supirš su Edvardu. Netikėtai Rikardas supranta, kad pats geidžia karalaitės.

Gražuolė Lyja atstumia visus jaunikius, kurių siūloma kariuomenė ar turtai padėtų laimėti ilgamečius karus. Ji tiki pranašyste, jog pati yra Lyros gelbėtoja, o jai padės Žaibo Žmogus, už kurio ir ištekės. Tačiau kas yra Žaibo Žmogus? Tiksliau tariant, kuris iš jų yra tikrasis?

Herojai nuolat priversti rinktis, paklusti šaltam protui ir pareigai ar visgi klausyti širdies. Juk jeigu karaliai negali tuoktis iš meilės, ką jie apskritai gali?

„Tai tas atvejis, kai fantastinis pasaulis atrodo toks realus, kad beveik galima jį pačiupinėti. Aistra ir skausmas, karališki siekiai susipynę su paprastais žmogiškais troškimais, o magija, savo prigimtimi tokia moteriška, visapusiška, trapi ir kartu galinga. Meilė šioje istorijoje tarsi žaltvykslė, viliojanti skaitytoją sekti klaidžiais nepraeinamais keliais, ir vis dingstanti už staigių siužeto posūkių. Netikėtumai garantuoti kiekviename puslapyje iki pat pabaigos – ar tikrai karaliai myli kitaip?“ – Lavisa Spell

„Autorės valia atsiduriame fantastinėje, bet ir labai tikroviškoje karalystėje, kupinoje karų, tarpusavio kovų, paslapčių, intrigų ir magijos. Herojams teks patirti aistrą ir išdavystę, kalėjimą ir žaizdas, mirtį ir viską nugalinčią meilę. Įvykiai svaiginančiu greičiu įtraukia į sūkurį ir nepaleidžia iki pat paskutinio puslapio.“ – Irena Buivydaitė

„Romanas priverčia pamiršti kasdienius rūpesčius ir lyg vėtra įtraukia į herojų kovas dėl meilės, karūnos, taikos ir laisvės.“ – Jolita Herlyn

Joana Maks

Dievina kavos kvapą, bet geria tik arbatą. Savo knygose vengia ilgų aprašymų ir nelaimingos pabaigos.

Nora Roberts, New York Times bestselerių sąrašo pirmoje vietoje atsidūrusios epinės knygos „Pirmieji metai“ autorė, grįžta su nauju pasakojimu apie siaubą ir magiją pasaulyje, išgyvenusiame Pražūtį dėl paplitusios virusinės ligos.

Sviftai gyvena paprastą žemdirbių gyvenimą, tačiau už taikaus ūkio ribų siautėja neįsivaizduojamos tamsos ir šviesos jėgos. Felona Svift baigia tryliktuosius metus ir beveik nėra mačiusi kadaise egzistavusio pasaulio — praslinkus milijardus susargdinusiam ir nužudžiusiam užkratui, miestas, kuriame gyveno jos tėvai, virto griuvėsiais ir sugrįžo gamtai. Keliauti kur nors pavojinga. Šiurpios reiderių gaujos ir religiniai fanatikai, apsiskelbę Tyraisiais Kariais, dairosi naujų aukų. Ypač medžiojami tokie kaip Felona, apdovanotieji neįprastomis galiomis, o laikas, kai tikroji jos, Išrinktosios, prigimtis laikyta paslaptyje, baigiasi.

„N. Roberts kerinčiu tęsiniu toliau pasakoja apokaliptinę kroniką apie Išrinktąją... Pažintis su naująja karta ir pagrindinės veikėjos virsmas pakerėjo.“ 
Kirkus

„Knygą „Iš kraujo ir kaulų“ galima skaityti kaip atskirą romaną, jis patiks mėgstantiems įtempto siužeto distopinius pasakojimus su stipria heroje.“ 
Publishers Weekly

„N. Roberts pasakoja taip aistringai, kad gali įsivaizduoti kiekvieną perskaitytą sakinį. „Iš kraujo ir kaulų“ yra tobulas šios trilogijos tęsinys, leidžiantis nubėgti į ateitį laike ir erdvėje, apdovanotas gausybe paslaptingų veikėjų, kurie gali atstovauti tiek gėriui, tiek blogiui.“  
Shelf Life

Po savaitės intensyvaus darbo Paryžiuje lietuvaitė Elinga nekantrauja greičiau grįžti namo, pas Paulių. Staiga netekęs stabilaus pagrindo po kojomis, paryžietis Alenas kasdien prieš užmigdamas svajoja nebepabusti. O Paryžius, rodos, deda visas pastangas, kad jo ir Elingos keliai vėl ir vėl susikirstų. Kurioziškos aplinkybės priverčia du netikėtai susipažinusius žmones įsitikinti, kad priešingybės – išties traukia. Tik ar meilės miesto pastangos nenueis veltui? Juk Elinga geriau žino, ką myli ir ko nekenčia! Ir Paryžiaus – užvis labiausiai!

Istorija plėtojasi ne tik romantiškame Paryžiuje, bet ir Kaune. Pasirodo, meilės miestas gali būti ten, kur myli. Ir net kai dega Dievo Motinos katedra, dviejų ne kartą įskaudintų, nusivylusių, iš nelaimingų santykių ištrūkusių žmonių troškimas mylėti ir gyventi liepsnoja karščiau.

Romanas linksmas ir dinamiškas, švelnus ir romantiškas, paliečiantis jautrias ir reikalingas temas. Autorė ne tik džiugina gražia meilės istorija, bet ir įrodo, kad kiekvienas savo lagamine (rožiniame, bet nebūtinai!) į santykius atsineša ir per ilgus metus susikaupusių nuoskaudų, kurioms išgydyti reikia meilės.

Aleksandra M. Aistė

Pagal specialybę esu informatikė, mano vyras – menotyrininkas. Draugai sako, kad turėtų būti atvirkščiai. Muziejų ir meno galerijų man reikia kaip oro. Dievinu senus Italijos ir Prancūzijos miestus, žaviuosi jų istorija, architektūra ir žmonėmis. Svajoju kada nors išbandyti gido darbą.

Rašytoja, su kuria norėčiau pasikalbėti prie arbatos, būtų Astrid Lindgren. Prie vyno taurės – Umberto Eco.

Jis prisiekė ją saugoti.

Ji kelia grėsmę kiekvienai jo statomai užtvarai.

Lolai Suares pradeda grasinti persekiotojas, o vienintelis žmogus, kuris jai gali padėti, yra Najalas Pedersenas. Savamokslis apsaugos sistemų įmonės magnatas ir geriausias jos brolio draugas iš karto pasiūlo merginai saugią slėptuvę. Pasirodo, tai jo privati poilsiavietė Australijos glamūrinėje Auksinėje pakrantėje!

Lola – Najalui uždraustas vaisius, bet įsiplieskusi svilinanti aistra sudegina jo pasipriešinimą. Tačiau kai Lola atsidurs su juo lovoje, jis nebegalės nuslėpti tiesos: ji nusipelnė laimingo gyvenimo. Kaip tik to, ko Najalas, paženklintas tragedijos, visada prisiekinėjo negalįs suteikti!

Vaikams nuo 9 metų

Jei tu nemiršti, kol tave kažkas myli, kaip sakė senelis, o mirusio žmogaus nesimato, vadinasi, jis pavirsta į kažką kita – į tą, kas jam labai patiko gyvenime.

Tonino seneliai – kažkas nepaprasto! Staigaus būdo senelė Teodolinda su atsidavimu augina savo vištas ir inteligentišką žąsį Alfonsiną. O senelis Otavianas daug ramesnis, tačiau linksmo būdo, mėgsta karstytis po medžius ir be galo rūpinasi vyšnaite, kurią pasodino Tonino mamos gimimo proga ir pavadino Feliče. Berniukas negali susilaikyti nepapasakojęs visko, ką patyrė ir išmoko būdamas su jais.

Valdžiai nusprendus nutiesti greitkelį per senelių sodybą ir išrauti brangiąją senelio vyšnaitę, Toninas ryšis bet kam, kad tik sutrukdytų šiuos planus. 

Tai jautri ir šviesi knyga apie anūko ir senelio ryšį, šeimos svarbą, drąsą kovoti už tai, kuo tiki, gyvenimą ir mirtį, kuri niekada nėra pabaiga.

Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto Kęstučio Urbos 5 kl. mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą. 

„Mano senelis buvo vyšnia“:

• jautrus pasakojimas, skatinantis branginti artimiausius žmones, rūpintis šeima ir puoselėti ryšį su ja;

• skatinama meilė gamtai, gamtos pajautimas, mokoma ją vertinti ir puoselėti;

• pasakojime svarbi mirties tema, kuri suvokiama kaip natūrali gyvenimo dalis, bet kartu pabrėžiama, kokia svarbi yra tarpusavio meilė, ryšiai. Būtent jie artimajam išėjus lieka su mumis, šildo mūsų gyvenimą ir leidžia pajusti, kad išėjęs žmogus vis vien yra su mumis;

• gausiai apdovanota knyga, palankiai įvertinta ir vaikų literatūros specialistų, ir jaunųjų skaitytojų.

Angela Nanetti (g. 1942) – garsi italų rašytoja, pelniusi daug apdovanojimų už savo kūrybą vaikams. Viena svarbiausių rašytojos temų – vaikų ir suaugusiųjų santykiai. „Mano senelis buvo vyšnia“, pirmą kartą išleista 1998 m., yra vienas svarbiausių ir brandžiausių rašytojos darbų, autorei pelnęs tarptautinę šlovę.

Šis kūrinys įeina į leidyklos „Alma littera“ leidžiamą vertingiausių klasikos kūrinių kolekciją. Ją sudaro reikšmingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

Retas vyras taip gerai pažįsta moteris kaip šios knygos autorius – savo darbe jam tenka daugiausia susidurti su moterimis ir pasinerti į svarbiausias jų gyvenimo problemas. Ši didžiule profesine ir gyvenimiška patirtimi pagrįsta knyga suteikia skaitytojoms progą pažiūrėti į save jas suprantančio ir įdėmiai analizuojančio vyro akimis, skaitytojams – geriau suprasti savo esamą ar potencialią antrąją pusę, o visiems kartu galbūt išsiaiškinti kai ką svarbaus savo gyvenime.

Trys amžiaus tarpsniai nuo kūdikystės iki senatvės ir pluoštas moters gyvenimo problemų bei situacijų su siūlomomis išeitimis.

Apie kūdikio atspindį motinos akyse. Apie laimę ir gyvenimo prasmę. Apie savasties paieškas. Apie JO paieškas. Apie kentėjimo „filosofiją“. Apie gimdymą. Apie marčios ir anytos opoziciją. Apie baimės ir nerimo kaukes. Apie tobulumo siekį. Apie karjerą. Apie vaikų auklėjimą. Apie mamos ir tėčio vaidmenį.

Knygoje grakščiai ir išmintingai – apie santykį su savimi, su kitu, su savo tęsiniu.

Eugenijus Laurinaitis – vienas žymiausių, labiausiai tituluotų Lietuvos psichoterapijos specialistų, daugelio mokslinių publikacijų, fundamentalių veikalų autorius ir sudarytojas. Pelnęs skaitytojų pripažinimą dėl gebėjimo suprantamai, šmaikščiai ir įtaigiai perteikti profesionalo požiūrį ir savitą filosofiją. Tai atsiskleidžia ir šioje plačiajai publikai skirtoje knygoje.

„Kad moteris išgyventų, jai reikia dviejų komplimentų per dieną, kad gyventų – reikia penkių, o kad žydėtų – dešimties.“

„Kartkartėm išties reikia mokėti atsisėsti prieš veidrodį ir pažvelgti sau į akis: pažiūrėti, kas jose matyti, ir ar tai, kas matyti, tau tikrai patinka. Ir jeigu patinka, tada pagalvoti, kaip tai padauginti, o jeigu nepatinka – kaip tai pakeisti.“

„Žmonės dažnai skundžiasi, kad jausmams išreikšti trūksta žodžių, nors iš tikrųjų jausmams žodžių netrūksta, nes jausmai yra tik tai, kas žodžiais pavadinta.“

Eugenijus Laurinaitis

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.

Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?

Jis nėra linkęs pamilti geros merginos.

Atšiaurus barzdotas kirpėjas Noksas linkęs gyventi taip, kaip geria kavą — vienas, neskaitant šuns, baseto Veilono.

Noksas nepakenčia dramų, net jeigu jas kelia beviltiškoje padėtyje atsidūrusi, nuo altoriaus pabėgusi nuotaka.

Naomė ne tik spruko iš savo vestuvių. Ji atvažiavo padėti nutolusiai seseriai dvynei į Nokemautą, atšiaurų Virdžinijos miestelį, kur ginčai sprendžiami senoviniu būdu: kumščiais ir alumi. Taip jau čia įprasta...

Deja, bjaurioji Naomės sesutė Tina visai nepasikeitė. Nugvelbusi Naomės mašiną ir grynuosius, jai dar paliko siurprizą — dukterėčią, apie kurią sesuo net neįtarė. Moteris įstrigo miestelyje be automobilio, be darbo, be pinigų ir namų... Negana to, ji dar turi pasirūpinti vienuolikmete mergaite, kurios patirtis — tarsi trisdešimtmetės. 

Dėl tam tikrų priežasčių Noksas nemėgsta komplikacijų ir reiklių moterų, ypač romantiškuose santykiuose, bet kadangi Naomės gyvenimas sugriuvo jam prieš akis, bent jau padės merginai išjudėti iš vietos. Vos tik Naomė išbris iš vis atsinaujinančių bėdų, jis galės grįžti į savo ramų vienišiaus gyvenimą.

Toks buvo Nokso planas, kol bėdos nevirto rimtu pavojumi.

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu. 

Bučinys trunka akimirką. 

Bet tūkstantis bučinių gali trukti visą gyvenimą. 

Vaikinas ir mergina. 

Ryšys, užsimezgęs akimoju ir puoselėjamas dešimtį metų. 

Ryšys, kurio nepajėgė nutraukti nei laikas, nei atstumas. 

Ryšys, truksiantis amžinai. 

Bent jau jųdviejų įsitikinimu.

Kai septyniolikmetis Rūnas Kristiansenas iš gimtosios Norvegijos grįžta į ramų Blosom Grovo miestelį JAV, Džordžijoje, kur vaikystėje susidraugavo su Pope Ličfild, jam rūpi tik viena: kodėl mergina, kuri buvo jo sielos dalis, kuri žadėjo ištikimai laukti jo sugrįžtant, ničnieko nepaaiškinusi išbraukė jį iš savo gyvenimo?

Rūnas išgyveno širdgėlą prieš dvejus metus, kai taip ir nesulaukė žinių iš Popės. Sužinojęs tiesą, jis supranta, kad didžiausias širdies sielvartas jo dar laukia...

„Nuo juokingo iki atkaklaus, nuo jausmingo iki nepatogaus — įsitikinome, kad ši autorė gali rašyti apie bet ką. Tai stulbinamai papasakota, gražiausia ir jausmingiausia meilės istorija, kokią tik esame skaitę... Ypatingų ypatingiausia knyga.“

Totally Booked Blog

„Nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą. Pasiruoškite gailiai verkti. Galbūt ne kartą. Beveik garantuoju, kad skaitydami vienu ar kitu metu apsiraudosite. Bet žinokite: knyga verta kiekvienos išlietos ašaros, nes jos pabaiga gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.“

Aestas Book Blog

„Tillie Cole išplėšė man širdį, o tada vėl įsodino ją krūtinėn kartu su tūkstančiu bučinių. Autorė rašo skausmingai gražiai, jos talentui apibūdinti trūksta žodžių. Įspėju: knyga „Tūkstantis vaikino bučinių“ sudaužys jums širdį pačia geriausia prasme.“

Jess Daniels, USA Today bestselerių autorė

Tillie Cole (Tili Koul) — šiaurietė iki kaulų smegenų, kilusi iš vietovės Didžiojoje Britanijoje, pavadinimu Tisaidas, gimusi anglės ir škoto šeimoje. Baigusi Niukaslo universitetą, septynerius metus dėstė socialinius mokslus vidurinėje mokykloje, paskui su vyru persikėlė gyventi į Kanadą. Rašo šiuolaikinius meilės romanus, „tamsiosios“ romantikos žanro knygas bei grožinę literatūrą jaunimui.