Grožinė literatūra

Įtampos ir veiksmo kupinas, po platųjį pasaulį vedžiojantis šnipų romanas, įkvėpęs įspūdingą veiksmo filmą „Argailas“ (2024 m.)

Į Maskvą ir į akistatą su likimu skrieja prabangus traukinys.

Į Auksinį trikampį nukrenta CŽV lėktuvas.

Atokiuose pietvakarių Lenkijos kalnuose paslėptas nacių lobis.

Septynis dešimtmečius dingęs aštuntasis pasaulio stebuklas.

Ruso magnato svajonė atkurti tautos didybę išjudina įvykių grandinę, atvesiančią pasaulį prie chaoso slenksčio.

Sutrukdyti gali tik legendinė CŽV šnipų vadovė Frensė Kofi, bet tam jai reikalingas neeilinis pagalbininkas.

Susipažinkite su Argailu. Šio vaikino gyvenimas dužo dar paauglystėje. Nuo to meto jis plaukia pasroviui, statydamas barjerus tarp savęs ir išorinio pasaulio. Tačiau vieną akimirką, kai susitiks užuojauta ir genialumas, dėmesį į jį atkreips galingiausia slaptingo pasaulio moteris.

Kofi žino viską apie Argailo praeitį. Žino, kad toji praeitis jį persekioja. Tačiau taip pat žino, kad jo įgūdžiai labai svarbūs tampant dalimi komandos, stosiančios į kovą su vienu iš galingiausių pasaulyje vyrų.

Argailas iš Tailando džiunglių, praėjęs intensyvų šnipų mokymo kursą, atsidurs Monako bulvaruose, Atono kalno vienuolyne, Versaliui didingumu nenusileidžiančiuose Fontenblo rūmuose ir galiausiai giliai kalnuose paslėptuose požemiuose.

Tai tarsi amerikietiški kalneliai virš prarajos, kurie arba užgrūdins jį, arba palauš...

„Puikus veiksmo trileris.“

Daily Telegraph

„Įtampa nenuslūgsta nė akimirką.“

Daily Mail

„Tikra pramoga.“

Guardian

„Pripažinimo vertas senamadis romanas. Conway rašo gyvai, nestokoja ambicijų.“

Financial Times

„Neįtikėtina šnipų istorijų franšizė, pirma tokia nuo Iano Flemingo laikų.“

Matthew Vaughn

Prieš penkerius metus nekaltas vyras sėdo į kalėjimą už sūnaus nužudymą. Šiandien jis sužino, kad jo vaikas gyvas.

Kadaise Deividas Barouzas buvo atsidavęs tėvas, augino trejų metų sūnų Matą ir džiaugėsi svajonių gyvenimu su žmona Šerile, — kol pabudęs vieną lemtingą naktį pamatė, kad Matas buvo nužudytas, jam bemiegant koridoriaus gale.

Neteisingai apkaltintas Deividas yra nuteistas už žmogžudystę ir iki gyvos galvos įkalintas griežto režimo kalėjime. Gedintis, kaltės kamuojamas vyras nerado savyje valios pasipriešinti tokiai lemčiai. Pasaulis toliau sukasi be jo. Tačiau vieną dieną Šerilės jaunesnioji sesuo Reičelė netikėtai aplanko Deividą ir atsineša keistą nuotrauką. Joje — per atostogas nufotografuotas žmonių knibždantis pramogų parkas. Draugės parodytame atvaizde matyti vos į kadrą telpantis berniukas, neįtikėtinai panašus į Deivido sūnų. Nors tai atrodo neįmanoma, tėvas tvirtai žino: Matas tebėra gyvas.

Kalinys suplanuoja varginantį pabėgimą, pasiryžęs įvykdyti neįmanomą misiją: išgelbėti savo atžalą, atgauti gerą vardą ir išsiaiškinti, kas nutiko iš tikrųjų. Tačiau ar ant kortos gyvenimą pastatęs Deividas, kurio kiekvieną žingsnį seka FTB, sugebės išsisukti nuo persekiotojų tiek ilgai, kad atskleistų pribloškiančią tiesą?

„Cobenas kuria įtampą nepriekaištingai, kaip tikras profesionalas.“

CrimeReads

„Surasiu tave“ — išties įtraukus, intelektualus pasakojimas, kuriam sunku atsispirti. Tai Cobeno sritis.

Financial Times

Džeikas Brigansas vėl su mumis! Labai populiarių mūsų laikų romanų „Metas žudyti“ ir „Jovarų Takas“ herojus grįžta naujoje teisinėje dramoje, kuri, pasak The New York Times, prikausto užburiančia įtampa.

Klantonas, Misisipė, 1990-ieji. Džeikas Brigansas įtraukiamas į labai kontroversišką bylą. Teismas paskiria jį Driu Gemblo, baugštaus šešiolikmečio, apkaltinto vietinio šerifo pareigūno nužudymu, gynėju. Dauguma miestiečių trokšta greito teismo ir mirties bausmės, bet Brigansas atkapsto tai, kas slypi giliau, nei matoma iš pirmo žvilgsnio. Aršiai atsidavęs tikslui išgelbėti Driu nuo dujų kameros Džeikas pastato į pavojų savo karjerą, finansinį stabilumą ir šeimos saugumą.

Šiame bene asmeniškiausiame ir meistriškiausiame teisiniame trileryje per visą legendinę Johno Grishamo karjerą dar artimiau susipažįstame su ikonišku JAV Pietų miesteliu Klantonu ir ryškiais personažais, kuriuos tiek daug skaitytojų pamena su meile ir susižavėjimu. Šis seniai lauktas ir laikui nepavaldus romanas, pilnas sąmojo, dramatizmo ir širdingumo, teikia didžiulį skaitymo malonumą.

Kupina teisinių sąmokslų, mažo miestelio intrigų ir stulbinančių siužeto posūkių, kuriais išsiskiria visa teisinių trilerių meistro Johno Grishamo kūryba, „Metas pasigailėti“ yra galingiausia jo parašyta teisinė drama.

Yra metas žudyti ir metas teisingumui. Dabar atėjo „Metas pasigailėti“.

„Grishamas grįžo prie to, kas jo širdžiai artimiausia. Romanas įtraukia. Stebina perteikta teismo proceso įtampa, žadą atima smulkiausios detalės.“

The New York Times

„Vadovėlinis Grishamas, ir tai komplimentas. Sparčiai besivystančio veiksmo teisinė drama su tiksliai atseikėtu įtampos, konfliktų, netikėtų siužeto posūkių ir teismo proceso teatrališkumo kiekiu.“

St. Louis Post-Dispatch

„Neįmanoma padėti į šoną. Sudėtingas ir stebinantis.“

Booklist

„Geriausias trilerių rašytojas tarp gyvųjų.“

Ken Follet

Romane „Demaskuotojas“ Leisė Stolts ėmėsi tirti korumpuoto teisėjo, kuris gaudavo milijoninius kyšius iš kriminalinio susivienijimo. Jai pavyko sulaikyti nusikaltėlius, tačiau tik po to, kai ją pačią užpuolė ir ji vos nežuvo. Po trejų metų, artėjant keturiasdešimtmečiui, Leisė Stolts jau pavargo nuo darbo Floridos teisėjų veiklos vertinimo komisijoje ir yra pasirengusi pokyčiams.

Tačiau tada ji susitinka su paslaptinga moterimi, kuri tokia įsibaiminusi, kad dangstosi slapyvardžiais ir jokiu būdu nesutinka atskleisti savo tapatybės. Na, bent jau kol kas. 

Prieš dvidešimt metų Džerės Krosbi tėvas buvo nužudytas, o byla nuo to laiko vis dar neištirta, tyrimas taip ir nepajudėjęs iš mirties taško. Vis dėlto Džerė įtariamąjį turi — ji taip įniko į tėvo žudiko paieškas, kad įtariamąjį sekė du dešimtmečius. Paaiškėjo stulbinantis faktas — jo aukų gali būti ne viena.

Įtarinėti lengva, bet įrodyti, regis, neįmanoma. Tas žmogus nepaprastai nuovokus, kantrus ir visad žingsniu lenkia teisėsaugą. Klastingiausias iš visų žinomų serijinių žudikų. Jis išmano teismo mediciną, policijos procedūras, o svarbiausia — teisę.

Jis — teisėjas iš Floridos. Turintis sąrašą aukų. Tiems žmonėms tiesiog nepasisekė, kad kadaise su juo prasilenkė ir kažkokiu būdu jį užrūstino. Kaip Leisei jį prigriebti, kad pačios pavardė neatsidurtų jo sąraše?.

„Po susitikimo su kliente Leisei Stolts paaiškėja pribloškiantis dalykas — įtariamasis yra pareigas einantis teisėjas. Visa tai viename geriausių metų kriminalinių skaitinių... Čia nestokojama šiurpą keliančių technologijų ir nerimastingos nežinios... Neabejotinai verta sėdėti kiaurą naktį, kol perskaitysi.“

Wall Street Journal

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“

India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“

Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“

Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. 

Visų pamėgtų, bestseleriu tapusių Julios Quinn „Bridžertonų kronikų“ aštuntoji knyga. Pagal šią knygų seriją sukurtas Netflix serialas. 

Tai Gregorio Bridžertono istorija.

Ne taip, kaip dauguma pažįstamų, Gregoris Bridžertonas iš visos širdies tiki tikra meile.

Ir turi tam priežastį: visi septyni jo broliai ir seserys laimingai susituokę. Gregoris įsitikinęs, kad jam skirtoji anksčiau ar vėliau pasirodys, o iki tol galima smagiai pagyventi. Išvydęs Hermioną Votson jis kiekviena savo ląstele pajunta, kad jiems lemta būti kartu.

Tačiau iš geriausios, tik ne tokios gražios Hermionos draugės Liusės Abernati Gregoris sužino, kad Hermiona karštai myli kitą vyrą. Deja, kai Gregoris supranta, kad toji mergina vis dėlto nebuvo jam skirtoji, o iš tikrųjų jis myli Liusę, nebelieka laiko ką nors pakeisti. Liusė ruošiasi tekėti už kito!

Taigi vykstant vestuvėms Gregoris turi sugalvoti, kaip jas nutraukti ir įtikinti Liusę, kad ji turi tapti jo žmona...

„Julia Quinn – istorinio romano meistrė.“

Entertainment Weekly

Atokioje vietovėje, slaptame rojuje Jutos dykumoje, poligamas Bleikas Nelsonas įsirengė sodybą ir ten apsigyveno su savo trimis žmonomis. Reičelė, pirmoji žmona, – paklusni, ištikima ir rūpestinga. Tina, žmona maištininkė, – tikra Reičelės priešingybė, į Jutą atkeliavusi tiesiai iš reabilitacijos klinikos. Ir jauniausioji Emilė – naivi, įbauginta, atsiskyrusi nuo savo katalikiškos šeimos.

Visas šias moteris sieja tik Bleikas. Ir visos trys apkaltinamos jo nužudymu.

Įsibėgėjus policijos tyrimui ir į viešumą iškilus kraupiems pasakojimams apie netolimose kalvose įsikūrusią religinio kulto komuną, be to, pasklidus gandams apie ketvirtąją Bleiko žmoną, Reičelė, Tina ir Emilė turės nuspręsti: ar jos gali viena kita pasitikėti?

„Kupina įtampos, prikaustanti dėmesį, puiki.“

Will Dean

„C. Quinn meistriškai piešia kiekvieną našlę vis kitu teptuku, parodo ją kaip unikalią, užburiančią... ir įtartiną.“

Julie Clark

„Nors C. Quinn drąsiai narsto tokias sudėtingas temas kaip smurtas šeimoje, poligamija ir religiniai kultai, aišku, kad pagrindinis ir labiausiai jaudinantis jos tikslas – suprasti moterų draugystės prigimtį.“

New York Times

Cate Quinn (Keit Kvin) – britų rašytoja ir kelionių žurnalistė, jos straipsniai publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „Times“, „Guardian“ ir „Mirror“. Prieš pasirodant romanui „Juodosios našlės“ (2021), ji tyrinėjo istoriją ir gavo prestižinį Didžiosios Britanijos meno tarybos finansavimą. Tikras istorijas ji derina su savo autentiška patirtimi iš atokiausių pasaulio vietų, kad sukurtų kritikų pripažįstamus ir bestseleriais tampančius trilerius.

Jaudinanti dviejų draugių istorija nacių okupuotoje Prancūzijos sostinėje. Tai knyga apie baimę, kančią ir skaudžius likimo smūgius, kuriuos nugali nepalaužiama vidinė stiprybė, pasiaukojimas ir meilė. 

1939-ieji. Europa vis labiau kaustoma niūrios karo nuojautos. Paryžiuje gyvenančios draugės Eliza ir Žiuljetė įsitikinusios, kad karas jų nepalies. Deja, šios viltys netrukus sudūžta į šipulius. Naciams okupavus Paryžių, Eliza supranta, kad jai Prancūzijos sostinėje nebesaugu. Apsisprendusi bėgti, brangiausią savo turtą – dukrelę – moteris patiki Žiuljetei, taip pat auginančiai panašaus amžiaus dukrą ir du šiek tiek vyresnius sūnus. 

Karui pagaliau pasitraukus iš Prancūzijos, Eliza sugrįžta į Paryžių, kur sužino sukrečiančią naujieną: į Žiuljetės namų rajoną pataikė bomba, akimirksniu sugriovusi tiek pastatus, tiek žmonių gyvenimus. Siaubo apimta Eliza bando surasti bent menkiausią užuominą apie savo dukrą ir ja besirūpinusią draugę, tačiau bergždžiai. 

Nors Eliza tūkstančius kartų įsivaizduoja blogiausia, vis dėlto jos širdis atsisako tuo patikėti. Galų gale moteris užčiuopia nors ir menką, bet vilties šiek tiek teikiantį siūlo galą. Kupina vėl užgimusios vilties, Eliza iškeliauja į Niujorką, kur tikisi pagaliau sužinoti, kas nutiko jos dukrai ir geriausiai draugei. 

„Motinos meilės stiprybė ir nesuvokiamai sunkūs karo meto pasirinkimai; šeimos saga, odė menininko sielai ir netgi detektyvo elementai. Skaitydama negalėjau sulaikyti ašarų ir atsitraukti iki pat paskutinio puslapio.“ 

Jill Santopolo, knygos „Šviesa, kurios netekome“ autorė 

„Nuostabus ir širdį veriantis kūrinys.“ 

 Kate Quinn , knygų „Kodas „Rožė“, „Alisos tinklas“ autorė

„Kristin Harmel – tikra pasakojimo meistrė. Puikus istorinis romanas!“

 Sadeqa Johnson, knygų „The House of Eve“, „Yellow Wife“ autorė

Kristin Harmel (g. 1979 m.) yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Autorė rašymu „susirgo“ būdama šešiolikos. Baigusi Floridos universitetą, ji dirbo žurnalo „People“ reportere, taip pat rašė kitiems žurnalams bei televizijos laidoms. Pirmąją knygą K. Harmel išleido 2006-aisiais, būdama 27-erių. „Paryžiaus dukra“ yra 15-oji autorės knyga. Jos kūryba išversta į daugiau nei 30 kalbų. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“, „Užmaršties saldumas“ ir „Gęstančių žvaigždžių miškas“.

Knygos autorius Alessandro Baricco teigia: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga – apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis... Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą, ir žvelgiant į tuos, kurie šoka kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika. Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“

ALESSANDRO BARICCO (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, daugelio kultinių romanų autorius. Rašytojas studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje la Repubblica. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas originalia literatūrine maniera parašytas romanas „Šilkas", iškart užkariavęs Italiją, o paskui – ir visą pasaulį. Į 33 kalbas išverstas A. Baricco romanas – subtilus, neįprastas pasakojimas apie meilę. Už romano žodžių tarsi įvyniota į šilką glūdi poetiška, savitai regima tikrovė.

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

– <...> Esu lėta, nepaslanki...

– Kaip vėžliukė? – paklausė jis, draugiškai pažvelgęs į Žozefiną.

– Kaip vėžliukė, kuri juda dviejų kilometrų per valandą greičiu ir tirta iš baimės!

– Vėžliai man patinka, – meiliai pratarė jis. – Tai labai ištikimi gyvūnai, žinote, labai ištikimi... Jie verti mūsų dėmesio.

Šiame prancūzų autorės Kathrine Pancol megabestseleryje – knygos „Geltonos krokodilų akys“ tęsinyje, – kuriuo be vargo mėgausis ir su pirmąja knyga nesusipažinęs skaitytojas, Žozefinai, pagaliau pajutusiai troškulį save pažinti, tenka susidurti su išsiskyrimu, šeimos problemomis ir net žmogžudyste.

Per pastaruosius metus Žozefinos Kortes gyvenimas pasikeitė į gerą. Dar neseniai buvusi vos galą su galu sudurianti Viduramžius tyrinėjanti mokslininkė – palikta sutuoktinio, atstumta motinos ir persekiojama bankininko, dabar ji bestselerio autorė, turinti butą Paryžiuje ir patrauklų, kad ir paniurusį, meilužį. Ir vis dėlto ramybėje jos nepalieka nuojauta, kad tikroji laimė ją aplenkia. Taigi kai vieną vakarą ši keturiasdešimtmetė susiduria su gyvenimą keičiančiais įvykiais, ji supranta, kad laikas pradėti klausytis širdies.

Pakliuvus į painių santykių ir virtinės žmogžudysčių raizgalynę, Žozefinai tenka mokytis ryžtingai veržtis į priekį, rasti drąsos ir stiprinti pasitikėjimą savimi. 

Romanas „Artumo laboratorija“ – knyga apie moters ir vyro santykius. Kūrinyje keliaujama per susipažinimo situacijas, parodoma, kaip sukuriamas artimas ryšys. Vis dėlto knygos esmė – ne bendravimo įdomybės, o sąmoningas pagrindinės veikėjos Vitos suvokimas, kas vyksta su jos jausmais, poreikiais, vaikystės žaizdomis santykių metu. Knyga prasideda tuo, kad pagrindinė herojė baigia ilgai trukusią psichoterapiją ir dabar gana aiškiai mato su ja vykstančius procesus. Kai santykiuose jaučiasi skaudinama, kai vėl pakliūva į pažįstamas problemas, Vita savo vidiniame pasaulyje – saugioje erdvėje – bando pamatyti, kokie vidiniai veikėjai dalyvauja situacijoje ir sąmoningai juos reguliuoja. Jėgas ji atgauna meno pasaulyje, o sustiprėjusi grįžta į santykių frontą.

Kadangi šis romanas parašytas profesionalios psichologės, išnašose ji paaiškina, kaip vienas ar kitas psichologinis dėsningumas atsispindi romano situacijose. „Artumo laboratorijos“ personažai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė semiasi iš psichoterapinio darbo praktikos.

Genovaitė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 28 metus konsultuojanti žmones; nuolat dėsto ir veda seminarus, 6 metus kuria radijo laidas ir yra išleidusi 2 psichologines bei 5 grožines knygas; be to – dar ir atsidavusi keliautoja.

„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę.“ – Akvilina Cicėnaitė

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.

Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.

„Šiame krašte svarbu ne tai, ką darai, o kas esi.“

1975 metai. Šiaurės Airijoje atvirai liepsnoja protestantų ir katalikų nesutarimai, aidi šūviai ir griaudėja sprogimai, o jauna moteris blaškosi tarp ištikimybės savo bendruomenei ir pavojingos aistros. 

Nepaisant sumaišties ir smurto protrūkių, Kušla su motina gyvena ramų gyvenimą mažame miestelyje netoli Belfasto. Dienomis ji dėsto parapijos mokykloje, o naktimis dirba šeimos užeigoje. Būtent ten ji susipažįsta su Maiklu Egniu, advokatu, išgarsėjusiu teismuose ginant Airijos respublikonų armijos (IRA) narius. 

Maiklas yra protestantas, o Kušla – katalikė. Be to, jis vedęs vyras, tad Kušlai derėtų laikytis nuo jo atokiau. Visgi nepaisydama įspėjimų Kušla leidžiasi įtraukiama į rafinuotą gerokai vyresnio vyriškio pasaulį, ir tarp jų užsimezga romanas. Tačiau idilė greitai baigiasi. Netrukus miestelio prieigose randamas žiauriai sumuštas vieno jos mokinio tėvas. Kyla neapykantos ir pykčio banga, grasinanti palaidoti visus, kuriuos Kušla labiausiai nori apsaugoti.

Louise Kennedy gimė ir užaugo greta Šiaurės Airijos sostinės Belfasto. Rašydama romaną „Peržengus ribą“ rėmėsi tikrais įvykiais. Iš skausmo ir žiaurumo ji sukūrė labai gyvenimišką ir jautrią dramą apie sužlugdytą meilę ir nepalaužiamą ištikimybę saviems idealams, kur tai, iš kur esi kilęs, atrodo, svarbiau nei tai, kas tu esi. 

Jos romanas „Peržengus ribą“ Washington Post išrinktas geriausia metų knyga ir yra įtrauktas į Moterų grožinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville


Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Iš numirėlių gali prikelti tik pačios tamsiausios istorijos...

Tarptautinį pripažinimą savo įspūdingais kūriniais pelnęs Davidas Lagercrantzas (g. 1962) pristato antrą kriminalinio serialo apie ekscentrišką Stanfordo universiteto psichologijos profesorių Hansą Rekę ir Stokholmo priemiesčių policininkę Mikaelą Vargas dalį.

Prieš 14 metų Klerė Lidman žuvo daug aukų nusinešusioje benzinvežio avarijoje, tačiau jos vyras Samuelis atsisako tuo patikėti. Kartą vienos fotografijos fone atsitiktinai išvydęs moterį, kuri atrodo visai kaip Klara, jis nusprendė kreiptis pagalbos į Hansą Rekę ir Mikaelą Vargas. Iš pradžių jie abu buvo skeptiškai nusiteikę, bet pažvelgęs į nuotrauką Rekė atranda detalių, kurios rodo, kad joje tikrai įamžinta Klerė. Ar tai įmanoma? 

„Memoria“ nukelia skaitytojus į paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai Rytų Europą purtė politinės permainos, bankų krizės ir naujųjų turtuolių grumtynės su postsovietiniu KGB monstru dėl įtakos. Įtampos kupiname švediškame trileryje atskleidžiami žiaurūs nusikaltimai, jų poveikis atskirų žmonių gyvenimams ir patiems tyrėjams.

Sukrečianti psichologinė drama apie keturias šeimas, kurių gyvenimai negrįžtamai pasikeičia po vieno sunkiai suvokiamo įvykio.

Tėvas ir motina Loverliai kantriai budi ligoninėje prie sūnaus lovos, nes šis vidurnaktį iškrito pro savo kambario langą. Jo motina Vitnė su niekuo nekalba. Šoko ištikti draugai ir kaimynai savo ruožtu bando išsiaiškinti, ar jie patys kaip nors neprisidėjo prie to, kas atsitiko tą baisų vėlų vakarą. Tai šilti ir pažiūrėti altruistiški geriausi Loverlių šeimos draugai Parkai, jauna ir ambicinga vaikų trokštanti susilaukti Rebeka ir jos vyras bei tyli rami portugalų senukų pora, gedinti savo vienturčio suaugusio sūnaus, kuriam buvo nustatyta sutrikusios raidos diagnozė.

Tačiau kas nutiks vėliau, kai po savaitės paaiškės ilgai slėpta ir nepatogi, šias šeimas jungianti tiesa? 

Romanas, kuriame nagrinėjamos žlugdančio pavydo, pasiaukojančios motinystės, trūkinėjančių santuokinių ryšių, skausmingos persileidimų ir nutildytos nuojautos temos, kelia klausimus, kas nutinka, kai geri žmonės priima netinkamus sprendimus.

Įspūdinga knyga apie motinystę, pasiaukojimą ir didžiulius lūkesčius, primetamus moterims.

Good Housekeeping

Kritikų pripažinimo sulaukęs įtempto siužeto romanas, parašytas tikro 1897 m. Vakarų Virdžinijoje įvykdytos žmogžudystės teismo proceso pagrindu.

Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo vestuvių Zona Hister Šu savo namuose nukrito nuo laiptų ir mirė. Sukrėsti Livsėjaus miestelio gyventojai užjautė našliu likusį jos vyrą, tačiau Zonos motina Merė Džeinė įtikėjo, kad dukra buvo nužudyta, o gyvybę jai atėmė sutuoktinis.

Visgi niekas netiki, kad išvaizdus, miestelio gyventojų mylimas kalvis yra žudikas. Niekas, išskyrus Merę Džeinę ir Liusę, geriausią Zonos draugę, –jai pastarasis visada kėlė įtarimų. Bylai atsidūrus teisme Grinbrajerio apygardos vyrai susivienijo prieš abi moteris. Kaistant aistroms Merė Džeinė ir Liusė privalo apsispręsti, ar atskleisti didžiausią Zonos paslaptį, kad būtų įvykdytas teisingumas. Ir dabar joms padėti tegali Zona, iš anapus paskelbsianti paskutinę sukrečiančią žinią.

Dramatiško istorinio romano „Raudonasis paukštis gieda“ veikėjos kupinos slopinamo įniršio ir apsėstos teisingumo poreikio. Giliai išjaustas, meistriškas debiutas. – Anne Enright  

Emiri Abrams užgriūva, regis, neįveikiami sunkumai. Mirties patale gulinti motina prisipažįsta nužudžiusi Emiri tėvą, po laidotuvių moteris sužino, kad visas palikimas atitenka nekenčiamam patėviui, o jos pačios sutuoktinis pralošė ir garbę, ir turtą. Emiri nusprendžia grįžti į vienintelę likusią saugią užuovėją – tetos namus tolimoje provincijoje, kur leido laimingiausias vaikystės dienas.

Sent Mertono miestelis pasitinka Emiri tylia laidotuvių procesija. Ji pajunta bundantį prigimtinį smalsumą: kodėl mirusysis laidojamas grafų Ansonų valdose? Iš kur ta visus stingdanti įtampa? Kokia tamsi paslaptis gaubia jos mylimą miestelį? Emiri būtų ne Emiri, jei nesiimtų šią paslaptį atskleisti. Žingsnis po žingsnio ji tampa neatsiejama šios baugios, kelias kartas trunkančios istorijos dalimi.

Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė Tomo Valiūno knyga skaitytoją nukels į XIX a. pradžios Angliją, kur tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų verda žmogiškosios aistros, nuvedančios iki šaltakraujiškai suplanuotų nusikaltimų.

Tomas Valiūnas – abiturientas, visada žavėjęsis Agatha Christie. „Lažybos prie karsto“ yra pirmoji jo visiškai baigta knyga. Autorius taip pat verčia iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų, yra laimėjęs filologų konkurse aukso medalį už kūrinio vertimą iš prancūzų kalbos, taip pat bronzos medalį už vertimą iš vokiečių kalbos, dalyvavo pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Yra kūręs savo verslus su Lietuvos „Junior Achievement“ organizacija.

„Tomo Valiūno istorinis detektyvas „Lažybos prie karsto“ suintrigavo, įtraukė iki paskutinių puslapių ir maloniai nustebino. Nekantriai lauksiu kitos knygos!“ – Gina Viliūnė 

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

Tokia pat sukrečianti istorija kaip ir Waris Dirie „Dykumų gėlė“

Įsivaizduokite esanti šešerių metų mergaitė, kurią vieną dieną prikėlė vos prašvitus, išmaudė, apvilko skarmalais ir nuvedė į kiemo pakraštyje pastatytą ir grėsmingai atrodančią palapinę. Ten buvote žiauriai sužalota, nes taip pageidavo jūsų motina...

Hibo Wardere gimė Somalyje. Šešerių buvo apipjaustyta ir tik atvykusi į Angliją sužinojo, kad tokios apeigos, ne vienoje Afrikos šalyje rengiamos ne tik daugybei mergaičių, bet ir kūdikių, neįmanomas dalykas Vakaruose. Autorė pasakoja savo istoriją, išgyvenimus per apipjaustymą ir po jo, santykius su motina, išgyvenimus ir patirtis Anglijoje, kultūrų skirtumus ir požiūrį į moteris. Knygoje galbūt pirmą kartą sužinosite, kas yra kintir ir gudnin, MGŽ. Deja, vakariečiams nesuprantamas paprotys dar gyvas ir Anglijoje...

„Sužalota“ –  skaudžiai atviras Hibo Wardere pasakojimas apie mūsų laikais gyvuojančius viduramžių papročius, mergaičių, net kūdikių apipjaustymą, kurį dažnas suprantame kaip kultūros tradiciją, o ne kaip smurtą prieš vaikus.

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

Jaudinantis romanas apie meilę ir praradimą, apie šeimą, išlikimą ir viltį „Didžiojo rato“, „Keturių vėjų“ ir „Ten, kur gieda vėžiai“ skaitytojams.

„Dramatiškas, įkvepiantis ir absoliučiai nepamirštamas.“

Bonnie Garmus, knygos Chemijos pamokos autorė

Septyniolikmetė Torė rūpinasi namais savo šeimos persikų ūkyje mažame Ajolos miestelyje. Ji – vienintelė likusi moteris šeimoje. Vilsonas Mūnas – jaunas paslaptingas klajoklis, palikęs savo genties žemę ir pasiryžęs gyventi taip, kaip nori. Jaunuoliams atsitiktinai susitikus, įsižiebia didelė aistra ir ne mažesnis pavojus. Nutikus tragedijai, Torei tenka palikti namus ir stoti akistaton su laukine gamta. Keičiantis metų laikams, ji pastebi besikeičianti ir pati – gamtoje pamažu atranda stiprybę ir prasmę. Ganisono upei grasinant pasiglemžti gimtąjį ūkį ir kelių šeimos kartų puoselėtą persikų sodą, Torė bando išsaugoti ne tik jį, bet ir išsigelbėti pati.

Tekėk lyg upė yra realių įvykių, nutikusių evakuojant Ajolos miestelį septintajame dešimtmetyje, įkvėptas pasakojimas apie tikrą meilę, liepsnojančią negandų ir praradimų sūkuryje, ir apie tai, kaip rasti drąsos, ryžto, draugystę ir, galiausiai, namus ten, kur to mažiausiai tikiesi. Šis kerintis debiutinis romanas atskleidžia, ką reiškia gyventi taip, kaip sruvenanti upė, – atsiduodant srovei, tekant ir prasiskverbiant pro visas užtvankas. 

„Visiškai užburiantis, ryškus ir kupinas šviesos romanas.“

John Green, knygos Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos autorius

„Shelley Read parašė nuostabią istoriją apie jauną aplinkybių gniuždomą moterį, kuri privalo rasti būdą atleisti sau, jei nori ir vėl pamilti. Viktorija Neš yra laikui nepavaldi knygos herojė, ieškanti amžino į išganymą vedančio kelio iš netekties, nevilties. Tekėk lyg upė yra pribloškiantis autorės debiutas, parašytas amerikietiškos svajonės dvasia.“

Adriana Trigiani, The Good Left Undone autorė

„Kokia sodri, graži, stipri knyga! Įtraukė į nepaprastai jausmingą kelionę. Mėgavausi kiekviena akimirka.“

Clover Stroud

Shelley Read yra penktos kartos koloradietė, su šeima gyvenanti Vakariniame šlaite, Elnių kalnuose. Beveik tris dešimtmečius ji dirbo vyresniąja dėstytoja Vakarų Kolorado universitete, dėstė rašymą, literatūrą, aplinkotyrą ir etiką, įkūrė Aplinkos ir tvarumo fakultetą ir paramos programą iš kitur atvykusiems bei rizikos grupės studentams. Shelley baigė rašymo ir literatūros studijas Denverio universitete ir yra Templo universiteto Kūrybinio rašymo programos absolventė. Ji reguliariai rašo leidiniams „Crested Butte Magazine“ ir „Gunnison Valley Journal“, rašė „Denver Post“ ir daugeliui kitų leidinių.