Grožinė literatūra

Patas turi įdomią teoriją: gyvenimas – tai filmas, kurį kuria Dievas. Ir Dievo jam skirta užduotis – tapti fiziškai stipriam, išmintingam ir jautriam, kitaip tariant, būti puikiu vyru. Kai jis toks taps, Dievas jam dovanos laimingą filmo pabaigą – grįš jo žmona Niki. Bėda ta, kad Patas daug laiko praleido psichiatrijos ligoninėje, o namie niekas su juo apie Niki nesikalba. Lyg to būtų negana, jo mėgstama komanda, Filadelfijos „Eagles“, vis pralaimi rungtynes, jį persekioja keistuolė Tifani, o naujasis psichoterapeutas kaip gydymo būdą siūlo neištikimybę...

Romanas „Auksinis debesies kraštelis“ buvo sėkmingai ekranizuotas. Režisierius Davidas O. Russellas sukūrė kino filmą „Optimisto istorija“. 2013 m. aktorė Jennifer Lawrence, filme suvaidinusi Tifani, laimėjo „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Kūrinys išverstas į dvidešimt penkias kalbas, gavęs „PEN/Hemingway Award Honorable Mention“ apdovanojimą. Autorius kartu su žmona, rašytoja ir pianiste Alicia Bessette, gyvena Masačusetse.

„Matthew Quickas sukūrė širdį veriantį romaną.“
Kirkus Reviewers

„Drąsus debiutas... Quicko puslapiuose tiek absurdo, proto ir tikro jausmo, kad jo veikėju neįmanoma nesižavėti.“
Allison Lynn, People

„Sušildantis širdį, kupinas humoro ir paguodžiantis sielą kūrinys.“
Nancy Pearl, NPR

Tai atrodė vien patogus susitarimas.

Vyrų dėmesio nestokojanti gražuolė našlė Izabelė Pelham nebetrokšta vedybų. O markizui Džerardui Folkneriui reikalinga žmona. Ir Izabelė, ir Džerardas, skandalingai pagarsėję savo meilės ryšiais, turi asmeninių sumetimų: abu puikiai suvokia, kad jųdviejų vedybos būtų abipusiškai naudingas susitarimas. Deja, netrukus po šios „patogios“ santuokos paslaptingas tragiškas įvykis priverčia Džerardą išvykti iš Londono ir palikti žmoną. Kai jis grįžta po ketverių metų, tai jau nebe tas žavingas palaidūnas, už kurio ištekėjo Izabelė. Surimtėjusio, ryžtingo, paslaptingo vyro nebetenkina santuoka, grįsta vien išskaičiavimu.
Ar moteris, apsisprendusi nebeatverti širdies meilei, išlaikys sau duotą pažadą? Ar ji pasitiki Džerardu tiek, kad visiškai atsiskleistų sutuoktiniui, kuris grįžo kaip žavus nepažįstamasis?

Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą „The New York Times“ ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dvidešimt apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė. Dvidešimt septyniose šalyse Sylvia Day yra perkamiausia autorė, jos kūriniai išspausdinti daugiau kaip šešiolikos milijonų egzempliorių tiražu. „Goodreads Choice Award“ rašytoja nominuota geriausia autore.

Knygą „Kaip tekantis vanduo“ sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-aisiais. Kūrinių veiksmo laikas apima XVI-XVII amžius. Pirmame apsakyme „Anna, soror...“ vaizduojama tragiška brolio ir sesers meilė Neapolyje. Apsakymo „Nežinomas žmogus“ veiksmas vyksta Rembrandto laikų Amsterdame, jo herojus Natanaelis – paprastas žmogus, naivus ir atviras pasauliui. Apsakyme „Gražus rytas“ jo sūnus Lozorius prisideda prie keliaujančiųjų aktorių trupės ir gauna galimybę nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų.

Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Lietuvių kalba išleistas romanas „Filosofinis akmuo“ (2001, 2006), „Adriano memuarai“ (1986, 1996), „Rytietiškos novelės“ (2008).

Visiems rašytojos kūriniams būdinga subtili, poetiška kalba, tapybiški vaizdai ir filosofinės įžvalgos.

Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d'Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai, turbūt, tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.

Ar geriausi gyvenimo metai visada priklauso tik praeičiai? O jeigu taip, kas už tai atsakingas?

Šie klausimai neduoda ramybės architektei, vienišai motinai Ingridai Drejer keturias lemtingas kovo dienas – kai ji staiga supranta, kad ją supantis pasaulis visiškai kitoks, nei jai iki šiol atrodė. Ingridos paauglys sūnus areštuojamas už smurtą, o jos santykiai su vyresniu vedusiu vyru netikėtai ima šlyti. Panirusi į prisiminimus apie savo vienišą jaunystę ir nepavykusią santuoką, Ingrida stengiasi sau atsakyti, kodėl jos gyvenimas tampa vis panašesnis į aklavietę.
Ar ji, stipri ir ryžtinga moteris, pasmerkta elgtis taip, kaip elgėsi jos motina ir senelė, ar jai lemta pakartoti jų gyvenimo klaidas? O gal jų visų trijų istorijos tėra tik tos pačios temos variacijos?

Jensas Christianas Grøndahlis (Jensas Kristianas Griondalis, gim. 1959) – žymus danų prozininkas, literatūros kritikų vertinamas kaip vienas įžvalgiausių šiuolaikinių romanistų. Atverdamas skaitytojui plačią vyro ir moters santykių įvairovę, autorius parodo puikiai besiorientuojantis subtiliuose emocijų labirintuose. Į lietuvių kalbą išversti trys kūriniai: „Spalio tylėjimas“, pelnęs autoriui europinę šlovę, „Luka“, 2008 m. tapusi perkamiausia metų knyga Danijoje, ir „Kitokia šviesa“, laimėjusi BG banko įsteigtą literatūrinę premiją.

XIX a. Amerikoje gyvenimas virte verda. Greta turtuoliai ir vargšai, kasdienybė ir šventės, niekšiškumas ir pasiaukojimas. Šių nepamirštamų apsakymų veikėjai – ir kilnūs sukčiai, ir pardavėjos, svajojančios tapti aristokratėmis, ir romantiški kaubojai, laukiantys laimingo atsitiktinumo, pakeisiančio jų gyvenimą, arba provokuojantys tuos atsitiktinumus patys. JAV literatūros genijaus istorijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, tačiau jose glūdi daug gyvenimiškos išminties.

O. Henry (tikrasis vardas Williamas Sydney Porteris, 1862–1910) – autorius, patyręs daug likimo smūgių: anksti liko be tėvų, sėdėjo kalėjime, neteko žmonos bei sūnaus. Vėliau jam nusišypsojo fortūna ir jis tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai mokamu JAV rašytoju. O. Henry – daugiau nei 300 apsakymų autorius.

Valteris Feiberis netiki atsitiktinumais ar likimu – viską juk galima paaiškinti logiškai, numatyti, apskaičiuoti. Tačiau to, kas jam nutinka, taip paprastai nepaaiškinsi. Atsitiktinumas po atsitiktinumo Feiberis tampa aplinkybių auka. Keliaudamas jis susipažįsta ir susižavi trisdešimčia metų jaunesne moterimi, su kuria, pasirodo, juos sieja kraujo ryšys, tačiau užsimezgusio romano jau nebeatšauksi.

Maxas Frischas (1911–1991) – vienas įtakingiausių XX a. šveicarų rašytojų, apdovanotas daugeliu prestižinių premijų. Dirbo įvairiuose laikraščiuose žurnalistu, vėliau tapo architektu. Rašė dienoraštį, kuris tapo reikšmingu visos jo kūrybos pagrindu. Sulaukęs sėkmės, atsidavė tik rašymui. Geriausiai žinomi trys jo romanai: „Štileris“, „Homo Faber“, „Tarkim, aš Gantenbeinas“; visi išversti į lietuvių kalbą.

Apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ – tai spalvinga XX a. pradžios Airijos visuomenės gyvenimo - politikos, kultūros, religijos - mozaika. Skaitant apsakymą po apsakymo atsiveria ne tik dubliniečių, bet ir simbolinis viso pasaulio bei visos žmonijos prigimties ir charakteringų jos bruožų paveikslas.
Jamesas Joyce'as (1882–1941) – airių rašytojas ir poetas, padaręs didžiulę įtaką moderniai avangardo literatūros raidai, vieno garsiausių XX a. romanų „Ulisas“ autorius. Ieškodamas naujų formų psichikos procesams perteikti, jis įtvirtino sąmonės srauto techniką, kuri vėliau ne kartą buvo panaudota ir yra tebenaudojama šiuolaikinėje literatūroje. Apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ laikomas rašytojo kūrybinio kelio pradžia.

„Mažoji Fadetė“ – romanas, įkvėptas rašytojos vaikystės prisiminimų. Pagrindinė knygos herojė – atstumta kaimo bendruomenės mergaitė, neturtinga, gyvenanti su močiute ir turinti neįgalų brolį, tačiau sugebanti išlikti tvirta asmenybe ir savo vidiniu grožiu sužavėti turtingo vietinio ūkininko sūnų. Užsimezgusi draugystė patiria daug išbandymų ir turi atlaikyti aplinkinių rezgamas intrigas.

George Sand (1804–1876) – garsi XIX a. prancūzų rašytoja ir visuomenės veikėja, kovojusi už moterų teises ir savo elgesiu sukėlusi tikrą pasipiktinimo audrą tuometėje visuomenėje – mat mėgo viešose vietose rūkyti tabaką ir dėvėti vyriškus drabužius. Ne tik rašytojos gyvenimo būdas sulaukė prieštaringų vertinimų, taip pat neliko nepastebėta ir jos kūryba. Charles'as Baudelaire'as ją nuožmiai kritikavo, net išvadino kvaila, o Honoré de Balzacas reiškė nuoširdų prielankumą.

„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.

Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.

Aleksandras fon Briukenas, turtingo fabrikanto sūnus, netikėtomis aplinkybėmis susipažįsta su nepasiturinčių tėvų dukra Sofija ir ją įsimyli. Netrukus jų keliai išsiskiria, bet Aleksandras milžiniškomis pastangomis susiranda Sofiją. Tačiau ši gyvena savo gyvenimą, ir jos vertybės bei pažiūros visai kitokios nei Aleksandro. Negalėdamas pelnyti Sofijos meilės, Aleksandras fon Briukenas tenkinasi visomis išgalėmis tvarkydamas jos gyvenimą, negaili jai pinigų, naudojasi plačiais ryšiais. Paveldėjęs tėvo turtus, jis gali nusipirkti viską – išskyrus mylimą moterį. Čia baigiasi jo visagalybė, ir neišsipildžiusi meilė Sofijai virsta manija...

Romanas apie trapias ribas tarp meilės, aistros ir beprotybės, apie manijos anatomiją ir, lyg tarp kitko, apie katastrofų kupiną dvidešimtą amžių. „Erosas“ – stipriausias, švelniausias ir poetiškiausias Helmuto Krausserio romanas. Tikrai didi knyga.
Daniel Kehlmann

Helmutas Krausseris (gim. 1964) – Berlyne gyvenantis garsus šiuolaikinis vokiečių rašytojas, 17 knygų autorius. Romanai Didysis Bagarocis ir Riebus pasaulis buvo ekranizuoti. Romanas Tanatas 1999 m. buvo išleistas lietuviškai ir sulaukė nemažo populiarumo.

Romanas „Dingęs horizontas“ – literatūros legenda. Pagal jame aprašytą vietovę Šangrila buvo pavadintas ištisas Kinijos regionas ir prabangių Azijos viešbučių tinklas, šiuo vardu savo rezidenciją praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas.
Kūrinys buvo du kartus ekranizuotas, pagal jį pastatytas miuziklas. Šis romanas pradėjo pasaulinę knygų minkštais viršeliais revoliuciją.
Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno – apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę – joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...
Šangrila – Tibeto Šambalos, amžinos palaimos šalies, ir dvasinio savęs atradimo atitikmuo.

Viena iš geriausių ir nuostabiausių istorijų... Išmoningiausia intriga... Išradingumas, kuriam sunku prilygti.
The New Yorker

Jamesas Hiltonas (Džeimsas Hiltonas, 1900–1954) – anglų literatūros klasikas, ne vieno tarptautinio bestselerio autorius.

Šios istorijos nebuvo...

Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Miestelis ir miestas ir Kelyje pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji Dharmos valkatos ir Vienatvės angelai – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašyta Požemių gyventojų istorija vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia Big Suras. Romano veiksmas vyksta vieną septintojo dešimtmečio vasarą Big Sure, Kalifornijoje. Baigiantis šiai vasarai J. Kerouaco dvasinė būsena taip suprastėjo, kad jis daugiau nepajėgė atsiduoti protą ir jausmus sutelkiančiai introspekcijai.
Vis dėlto, kaip ir F. Scottas Fitzgeraldas, J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pat metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas nebuvo išgalvotas. Po romane vaizduojamų įvykių J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė rašyti taip meistriškai ir atvirai.

Big Suras – paskutinė siekusiojo nušvitimo bitniko knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra senojo autostopo svaigulio, o kalbos apie pabudimą niūrumo akimirką rodosi buvusios tik žodžiai, į kuriuos nėra kaip atsiremti.
Vis dėlto pačioje romano pabaigoje autorius prabyla apie „auksinę visus laiminančią amžinybę“. Baigiamieji kūrinio žodžiai kalba apie ne vienus metus brandintą ir, nepaisant audringo gyvenimo, giliai įsišaknijusią budistinę pasaulėžiūrą, pasak kurios „Nieko niekada nebuvo – Netgi šios istorijos“, taigi, išsisklaidžius slegiančioms šio pasaulio iliuzijoms, „Viskas vis tiek išeis į gera – Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu.“

Fokusininkas bando iš cilindro ištraukti triušį, bet išima tik jo galvą; vaikinas pirmą sykį parsiveda namo merginą, bet pamato, kad geriausias draugas „pažymėjo“ jo duris; jaunuolis baigia burtininkų mokyklą, tačiau greitai sužino, kad gali toli gražu ne viską; du studentai susiremia su šaligatviu ir laimi; abipusę neapykantą jaučiančios vaikino motina ir mergina reikalauja viena kitos širdies...
Šių istorijų autorius Etgaras Keretas (gim. 1967 m.) – kultinis Izraelio rašytojas, kuriantis apsakymus, grafinius romanus ir filmų scenarijus. Ilgintis Kisindžerio – antroji pripažinimą jam pelniusi knyga, kurią sudaro 49 itin trumpi, taiklūs ir neretai siurrealistiniai apsakymai.

Etgardas Keretas yra genijus...
New York Times

Puikus rašytojas... nepanašus į jokį kitą man žinomą autorių. Būsimos kartos balsas.
Salman Rushdie

Nežinau, ar yra gyvenimas po mirties. Antrojo gyvenimo atsisakymas tam tikra prasme prilygsta savižudybei. O mano atveju netgi nužudymui – nužudysiu savąją Liv_Christine... O ar kas nors liko iš manęs, ar jau esu tik Liv_Christine... nes, jei neliko, tuomet ištrynus Liv iš viso nebebus nieko. Klausimas paprastas: aš esu ar manęs nėra? Ar išdrįsiu patikrinti? Nepamėginusi nesužinosiu. Be to, visada galiu šito atsisakyti. Nors kažkas man šnabžda, kad šįsyk viskas kitaip ir Liv_Christine operaciją... arba amputaciją, įvykdysiu iki galo.

Pagrindinė romano veikėja – autorės alter ego – išsinuomoja butą, atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir įninka į pažinčių bei pokalbių svetaines. Čia ji užsiregistruoja įvairiomis tapatybėmis ir veiksmas įsibėgėja – mezgasi virtualios pažintys, plėtojasi virtualūs santykiai… Liv_Christine, kurios tikrąjį vardą sužinome tik paskutiniuose knygos puslapiuose, nejučia prieš savo valią patenka į interneto spąstus, bet galiausiai pasiryžta iš jų sprukti ir nori drauge išsitempti virtualiajame pasaulyje pamiltą ir ten įstrigusį vaikiną... Ar jai pavyks?

„Second Life. Gyvenimas tinkle“ – intriguojantis ir nuoširdus romanas apie žmogiškųjų ryšių ir meilės paieškas virtualiajame pasaulyje.
Čia nėra „literatūrinių“ personažų, kruopščiai kuriamų „psichologinių paveikslų“, nesvarbi veikėjų išvaizda, susitelkiama į fabulą, svarbu veiksmas, dialogas, konfliktas; būdinga reportažinė, dokumentinė pasakojimo maniera. Į gvildenamas žmonių elgesio, jų santykių problemas autorė žvelgia patyrusios psichologės akimis: sublimacija, kompensavimas, vaikystėje patirtų komplikuotų santykių su tėvais pasekmės.

Stanislava Nikolova-Čiurinskienė (gim. 1976 m.) – bulgarė psichologė ir žurnalistė, išleidusi jau tris romanus. Išgarsėjo savo buvusio vyro lietuvio pavarde. Šiuo metu gyvena Briuselyje, bendradarbiauja su Bulgarijos spauda kaip politikos apžvalgininkė.
Kritikai pažymi, kad vienas svarbiausių šios autorės pasakojimo bruožų yra tiesiog šokiruojantis atvirumas, jos knygose nėra „meninio“ šydo, dengiančio, užtušuojančio vaizduojamus dalykus, jie neįvelkami į „literatūrinę“ vaizduotę. Kadangi apie šiandienines aktualijas rašo nesudėtinga kalba ir nebijo autobiografiškumo, autorė sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.

Kai Ralfas Mesendžeris, intymius santykius greitai užmezgantis kognityvinių mokslų profesorius, ir velionio vyro gedinti, dvasinę krizę išgyvenanti rašytoja Helena Ryd susitinka Glosterio universiteto miestelyje, atmosfera įkaista. Ralfas žino, kad nori Helenos. Helenai jis patrauklus, bet ši atmeta jo pasiūlymus, nes Ralfas vedęs. Abu taria, kad klysta manydami, ką vienas apie kitą galvoja... Netikėtai Ralfas jai pasiūlo apsikeisti savo dienoraščiais... Helena sutrinka ir susimąsto apie minčių ir tikrojo žmonių artumo prigimtį – šis klausimas Ralfą domina jau seniai.
Išradingai sudėliojęs „slaptų“ Ralfo ir Helenos dienoraščių fragmentus, – iš jų matyti, kad tikrieji herojų jausmai dažnai neatitinka „išorėje“ regimo jų gyvenimo, – Davidas Lodge’as parašė žavingą ir linksmą „studiją“ apie meilę, neištikimybę, sąmonės klystkelius ir painiotis linkusią žmogaus širdį.

Meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto.
Literary Review

Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.

1929 – 1930m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą "Milžino paunksmė". Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija.

Kas yra Lietuvai Amerika? Tiksliau sakant, kas mums yra užjūriuose atsidūrę artimi mūsų tėvų giminaičiai? Ką sovietmečiu lietuviams reiškė didžiuliai siuntiniai, tų giminaičių apsilankymai ir „apipirkimai“ garsiosiose „dolerinėse“ parduotuvėse? Pagaliau kaip mes būdavome priimami, kai atsirado galimybė pasisvečiuoti užjūriuose? Ar neprimena mūsų amerikonai „Bayer“ aspirino tabletės – nekalčiausio, labiau guodžiančio negu gydančio vaisto, kurio plastmasinį buteliuką jie įsprausdavo į Lietuvą vežamo lagamino kertėje. Bet ar esame pagalvoję, kaip toks bendravimas atrodė žvelgiant iš anos pusės, kaip jausdavosi svečiai iš Amerikos, patekę į kietą giminių glėbį?