Hubris

Žiaurus karas, Izraelio pradėtas prieš Gazą reaguojant į 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytą išpuolį, oficialiai pavadintas operacija „Geležies kalavijai“, yra vienas reikšmingiausių įvykių krauju paženklintoje Izraelio ir Palestinos konflikto istorijoje. Tai jau aštuntoji Izraelio karinė operacija Gazos Ruože; pirmoji, pavadinta „Lydytas švinas“, pradėta 2008 m. gruodį. Ši operacija taip pat tapo barbariškiausia, labiausiai naikinančia ir daugiausia gyvybių pareikalavusia ataka – aukų skaičius daug kartų viršijo visų ankstesnių septynių operacijų aukas kartu sudėjus.

Šioje Avi Shlaimo knygoje Izraelio politika Gazos Ruožo atžvilgiu atsiduria po bekompromisiu didinamuoju stiklu. Autorius teigia, kad nuolat pasikartojančios karinės atakos, kurias patys Izraelio generolai ciniškai pavadino „žolės pjovimu“, yra neišvengiama sionistinio kolonializmo, siekiančio sunaikinti vietos gyventojus, pasekmė.

Anot autoriaus, šis naujausias karas yra daugiau nei žemės grobimas ar etninis valymas – Izraelis vykdo nusikaltimų nusikaltimą: genocidą.

Pratarmę knygai parašė Francesca Albanese, Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių okupuotose Palestinos teritorijose klausimais:
„Galima be perstojo kartoti, kad sionizmas ir judaizmas yra du skirtingi dalykai. Sionizmas yra pasaulietinė politinė ideologija; judaizmas – religija. Tačiau sionistų lyderiai savo kovą dėl žydų valstybės siekė pagrįsti judaizmu. Nors patys sionistai netiki Dievu, jie pasitelkė jo autoritetą tarsi nekilnojamojo turto agentą, teigdami, jog šis pažadėjo visą vadinamąją „Izraelio žemę“ žydų tautai. Vis dėlto judaizmo ir sionizmo vertybės iš esmės skiriasi. Pagrindinės judaizmo vertybės yra altruizmas, tiesa, teisingumas ir taika. Benjamino Netanyahu vadovaujama vyriausybė – Izraelio politinio gyvenimo svorio centras – yra šių vertybių antitezė. Judaizmo esmė yra nesmurtinė, o Netanyahu vyriausybė yra agresyviausiai nacionalistinė, etnocentriška, mesianistiška ir smurtiškiausia per visą Izraelio istoriją. Jos tikslas – ne taikus sambūvis su palestiniečiais, bet hegemonija ir dominavimas.
Benjaminas Netanyahu, Itamaras Ben-Gviras ir Bezalelis Smotrichas – dominuojančios šios vyriausybės figūros – tvirtai tiki doktrina, kad smurtu galima pertvarkyti pasaulį pagal jų rasistinę, žydų suprematizmo viziją. Didelė jų vidaus ir užsienio politikos dalis grindžiama fašistine nuostata, jog teisus tas, kuris stiprus. Iškelti tautą aukščiau individo, diskriminuoti nežydus, paminti teisinės valstybės principus vidaus politikoje ir remtis gryna karine jėga užsienio politikoje – visa tai yra fašizmo elementai. Šio triumvirato retorika ir politika Gazoje juos demaskuoja ne tik kaip fašistus, bet ir kaip genocidinius fašistus.“

„Kaip iš pradžių atsargiai vartojau terminą „genocidas“, taip dvejojau ir prieš pavartodamas žodį „fašistinis“. Esu mokslininkas, todėl privalau kruopščiai pasverti savo žodžius. Netanyahu vyriausybė nepasižymi visomis klasikinio fašizmo ypatybėmis, tačiau, be abejonės, turi jų pakankamai, ypač militarizmo, kad nusipelnytų „fašizmo“ etiketės. Taip, ji buvo išrinkta demokratiškai. Tačiau demokratiškai buvo išrinkta ir nacių partija Vokietijoje, fašistų partija Italijoje, o mūsų dienomis – Viktoro Orbáno dešinioji populistinė partija Vengrijoje.
Kaip žydas jaučiu moralinę pareigą atsistoti ir reikalauti, kad mano balso būtų paisoma: kalbėti laisvai ir drąsiai, pačiais stipriausiais žodžiais pasmerkti Netanyahu ir palaikyti palestiniečius tuo metu, kai jiems to labiausiai reikia. Šis esė rinkinys yra mano kuklus asmeninis indėlis į kovą prieš sionistinį fašizmą ir už teisingumą taip ilgai kenčiančiai palestiniečių tautai. Jis grindžiamas įsitikinimu, kad vienintelis demokratiškas Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimas yra viena valstybė nuo Jordano upės iki Viduržemio jūros, su lygiomis teisėmis visiems jos piliečiams, nepriklausomai nuo religijos ar etninės kilmės.“

Avi Shlaimas, mokslininkas, istorikas ir eseistas

Avi Shlaimas (Avi Šlaimas) – Oksfordo universiteto tarptautinių santykių profesorius emeritas, Šv. Antano koledžo tarybos narys, pasaulinio garso mokslininkas, besispecializuojantis šiuolaikinėje Artimųjų Rytų istorijoje. 1995–1997 m. jis buvo Britų akademijos docentas, 2003–2006 m. – profesorius; 2006 m. išrinktas Britų akademijos tarybos nariu, o 2017 m. apdovanotas akademijos medaliu už viso gyvenimo nuopelnus.

Kad rastųsi mažasis pasaulio centras, negana administraciniame žemėlapyje aptikti apleistą ir pamirštą pasienį. Jei nebus žmogaus, turinčio idėjų ir žinančio, kaip jas įgyvendinti, nieko neatsiras.

„Viešojo intelektualo įsipareigojimas, Czyżewskio supratimu, yra įrodinėti, jog idėjų praktika įmanoma, jog galima savo pavyzdžiu skleisti tikėjimą nepraktiško, bet paveikaus gyvenimo kuo toliau nuo didžiojo Centro grožiu. Su viena absoliučia sąlyga, kad Centras perkeliamas į patį idėjomis tikinčio individo vidų, o perkėlimo kaina – nuolatinis įsipareigojimas ir atsakomybė už viską, kas darosi mūsų pasaulyje.“

Egidijus Aleksandravičius

Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958 m. Varšuvoje) – poetas, eseistas, teatro kūrėjas, redaktorius, vertėjas, kultūros iniciatyvų kūrėjas ir intelektualas. Studijavo filologiją Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, dėstė estetiką ir kultūros istoriją, tačiau visą savo gyvenimą paskyrė aktyviai kultūrinei ir pilietinei veiklai pasienio regionuose. Jis – vienas iš „Paribio fondo“ (lenk. Pogranicze – sztuk, kultur, narodow) steigėjų ir pagrindinių veikėjų, kuris kartu su žmona Małgorzata Sporek-Czyżewska ir bendraminčiais per daugiau nei trisdešimt metų transformavo Krasnagrūdos dvarą, buvusį poeto Czesławo Miłoszo šeimos namus, į gyvą kultūrų dialogo centrą.

Czyżewskio veikla apima tarpkultūrinį dialogą, konfliktų transformaciją, pilietinį ugdymą, meninius projektus ir intelektinę eseistiką. Jis nuolat publikuojamas Lenkijos ir Europos spaudoje, yra kelių knygų autorius, tarp jų: „Linija grįžta. Užrašai iš pasienio“, „Atsakomybės menas“, „Miłoszo alėja“, „Mažasis pasaulio centras“ ir kt. Taip pat žinomas kaip subtilios, lakoniškos poezijos kūrėjas bei meninės fotografijos autorius.

Jis yra apdovanotas daugeliu nacionalinių ir tarptautinių kultūros, taikos ir pilietinės visuomenės premijų, o 2018 m. „Paribio fondui“ įteiktas Europos kultūros apdovanojimas. Jo veikla įvertinta kaip išskirtinis pilietinės visuomenės kūrimo pavyzdys.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

„Greimas ilgą laiką kūrė semiotiką kaip mokslą, kuris tyrinėja tekstų reikšmę ir jos artikuliavimo schemas. Šis veikalas kitoks – jame grožiniai tekstai yra išeities taškas tiriant subjektyvius estetinius išgyvenimus. Semiotikui estetiniai išgyvenimai pasirodo kaip vienas, o gal ir vienintelis galimas kelias, kuriuo žengiant atgaivinama gyvenimo, o gal ir mirties prasmė.“
Paulius Jevsejevas

„Ši ryškaus skonio knygelė sudaro kontrastą ankstesniems A. J. Greimo darbams dėl savo, atrodytų, nemokslinės, labiau literatūrinės, moralinės bei filosofinės (vietomis numanomai politinės) orientacijos. Tačiau už tokio atrodymo slypi gairės iš esmės naujam mokslinių tyrinėjimų etapui. Ši meditacija apie prasmės patyrimą susilietus su jusliniu pasauliu atvėrė kelią semiotikos atsinaujinimui, kiek tik įmanoma priartinusiam ją prie išgyventos patirties.“
Eric Landowski, A. J. Greimo bendražygis

Šis Algirdo Juliaus Greimo 1987 metų esė De l’imperfection leidimas yra antras, naujas vertimas iš prancūzų kalbos į lietuvių kalbą.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas ir Prancūzų institutas Lietuvoje.

Jürgeno Habermaso klasikinis veikalas „Struktūrinė viešosios sferos transformacija“ – tai vienas svarbiausių modernios politinės filosofijos ir komunikacijos teorijos tekstų, kuriame analizuojama kaip iš ankstyvosios buržuazinės viešosios sferos formavosi šiuolaikinė, žiniasklaidos ir rinkos logikos veikiama visuomeninė komunikacija. Remdamasis istorine ir sociologine analize, Habermasas atskleidžia, kaip kritiško pilietinio diskurso sfera, kadaise buvusi autonomiška ir orientuota į racionalų argumentavimą, palaipsniui prarado savo galią masinės kultūros, komercinių interesų ir politinės manipuliacijos akivaizdoje.

Ši knyga – tai ne tik viešosios sferos genealogija, bet ir demokratijos kokybės diagnozė, aktuali tiek XX a. pabaigoje, tiek šiandienos skaitmeninių platformų laikotarpiu. Habermasas kviečia permąstyti, kokiomis sąlygomis įmanomas racionalus, argumentais grįstas visuomenės dialogas ir kokių institucinės tvarkos pokyčių reikalauja tikrai įtrauki demokratija.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Walterio Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai (beje, kryžkelė buvo jo mėgstamas įvaizdis). Antra vertus, Benjamino išskirtinumą, net unikalumą tarp amžininkų nulėmė tai, kad savo veiklos jis niekad netraktavo kaip būdo padaryti karjerą, išgarsėti ir apskritai — kaip profesijos. Toks egzistencinis intelektualinės veiklos supratimas galioja ir žvelgiant iš kitos pusės: kaip nedaugelio vokiečių intelektualų, Benjamino mąstymas glaudžiai susijęs su jo gyvenimo įvykiais. Jo darbai, nebūdami subjektyvūs, neprarasdami idėjinio intensyvumo ir visuotinumo, yra giliai asmeniški. Nebus perdėta teigti, kad tragiškai pasibaigęs jo gyvenimas įgijo emblemine kokybę, tapdamas XX amžiaus vidurio Europos intelektualo likimo simboliu.

Laurynas Katkus

Nors nuo vokiečių filosofo, literatūros kritiko ir eseisto Walterio Benjamino mirties praėjo 85 metai, jo darbai iki šiol yra humanitarų dėmesio centre. Benjamino vardas dažniausiai siejamas su vadinamąja Frankfurto mokykla, tačiau jo idėjos seniai peržengė ideologines ribas ir barjerus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Karlas Jaspersas knygoje „Kaltės klausimas” drąsiai imasi vienos sudėtingiausių temų – žmogaus ir visuomenės atsakomybės ribų. Remdamasis Vokietijos patirtimi po Antrojo pasaulinio karo, jis išskiria moralinę, politinę, kriminalinę ir metafizinę kaltę, parodydamas, kad kaltė nėra vien teisinė kategorija, bet ir egzistencinis santykis su savimi ir kitais. Autorius siūlo ne tik vertinti istoriją, bet ir permąstyti savo pačių atsakomybę pasaulyje, kuriame sprendimai niekada nebūna neutralūs.

Tai vienas svarbiausių XX a. tekstų apie sąžinę, bendruomenę ir skirtį tarp kolektyvinės ir individualios atsakomybės.

„Visus žmones, kaip žmones, sieja solidarumo ryšys, dėl to kiekvienas yra bendrai atsakingas už visą blogį ir neteisingumą pasaulyje, ypač už nusikaltimus, vykdomus jo akivaizdoje ar su jo žinia. Kai nepadarau to, ką galiu padaryti, kad sutrukdyčiau nusikaltimui, tampu kaltas. Kai nerizikuoju savo gyvybe, kad sutrukdyčiau žudyti kitus, o tik stoviu nuošaly, jaučiuosi kaltas tuo būdu, kuris iš galo nesuvokiamas nei teisiškai, nei politiškai, nei morališkai.“

Karl Jaspers

Karlas Jaspersas (1883–1969) – vienas ryškiausių XX a. egzistencinės filosofijos kūrėjų, tyrinėjęs žmogaus atsakomybės, laisvės ir ribotumo temas. Jo darbai formavo pokario Europos intelektualinį klimatą ir iki šiol išlieka kertiniai mąstant apie moralę, politiką ir žmogaus orumą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga.

Toma Gudelytė

Emanuele Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos universitetuose, nuo 2011-ųjų – „École des hautes études en sciences sociales" (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį Le Monde. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame" (Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam, 2009), o jo knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika" (La vie des plantes: Une métaphysique du mélange, 2017, prancūzų k.) apdovanota „Prix des Rencontres philosophiques de Monaco" premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų.

Knygos vertimą parėmė Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Knygoje nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas”,  jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

„Tie jusliniai čiuptuvai, kuriais liečiame tikrovę, mūsų paviršiai, susisiekiantys su kitais paviršiais, yra daug svarbesni, nei galėjote pamanyti. Paradoksalu, jie atitrauks dėmesį nuo jūsų pačių vidinių dramų, išgyvenimų, emocijų (tiek gyvenime, tiek rašant) ir nuves į kitą pasaulį, kito pasaulį, išgalvotą tikrovę, kuri, jeigu talentingai parašyta, tampa tikresne už tiesą.“

Sandra Bernotaitė

Sandra Bernotaitė kuria poeziją, prozą, dramaturgiją, yra penkių knygų autorė, už kūrybą apdovanota Augustino Griciaus ir Lazdynų Pelėdos vardo premijomis. Jos romanas „Akys chimeros” (2021) pateko į Metų knygos bei Kūrybiškiausios knygos sąrašus, knyga „Laisvojo rašymo elementai” (2016) perleista du kartus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Tara Selter įstrigusi lapkričio aštuonioliktoje – dienoje, kuri kartojasi be galo. Išbandė visa, kad ištrūktų: keliavo į šiaurę ieškoti žiemos, į pietus – vasaros; ieškojo kelio atgal į įprastą laiko tėkmę.
Veltui. Tačiau jos tūkstantis šimtas keturiasdešimt trečiąją lapkričio aštuonioliktą kai kas pasikeičia: vyras vilki kitokius marškinius. Henris D. taip pat prisimena.
Staiga Tara nebėra viena. Kartu jiedu turi iš naujo mokytis, ką reiškia dalytis tikrove su kitu žmogumi, nors pasaulis aplinkui ir byra. Henris netiki, kad laikas pats atsistatys, bet jo buvimas viską keičia. Jei jie – du, galbūt yra ir daugiau?
Poezijos ir filosofinių refleksijų dialogą tęsianti Apie tūrio apskaičiavimą trečioji knyga kviečia svarstyti, kiek ir kaip vienas žmogus yra atsakingas už šio pasaulio išsaugojimą. Tai paprastai nepaprasta istorija apie draugystę ir laiko gelmę.

„Nepaliaujantis stulbinti gilių klausimų apie kalbą, žmogiškąjį ryšį ir laiką tyrinėjimas.“ – The New Yorker

Knygos leidybą parėmė Danijos menų fondas ir Lietuvos kultūros taryba.

Solvej Balle gimė 1962 m. Pietų Jutlandijoje, Danijoje, baigė literatūros ir filosofijos studijas Kopenhagos universitete. Ilgus metus keliavo ir gyveno Prancūzijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Kelių prozos kūrinių, taip pat meno teorijos ir eseistikos knygų autorė.
Apie tūrio apskaičiavimą – romano žanro ribas plečianti 7 knygų serija, kurios pirmos 3 dalys 2022 m. apdovanotos Šiaurės Tarybos literatūros premija.
Lietuvių kalba šios septologijos knygos pradėtos leisti 2024 m.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Apie tūrio apskaičiavimą antroji knyga traukia gilyn į laiko labirintą ir naujos realybės erdves, kur pojūčiai paaštrėja, objektai atgyja – tarsi pasaulis šnabždėtų mums nauja kalba. Tačiau, nors viskas veriasi naujai, Taros gyvenimas byra, ji pradeda manyti esanti praeities reliktas, kažkieno likučiai, kaip toji romėniška moneta, kurią vis nešiojasi kišenėje. Beviltiškai ieškodama būdų, kaip atgauti save laike, Tara traukiniu keliauja į šiaurę ieškoti žiemos, tačiau netrukus pasuka į pietus, kad patirtų pavasarį. Apie tūrio apskaičiavimą antroji knyga – tai judėjimas per Europos šalis, metų laikus ir kalbas, tai nuostabus kelionės dienoraštis, o kartu ir meilės laiškas cikliškam laikui. Laukite tęsinio.

Solvej Balle gimė 1962 m. Pietų Jutlandijoje, Danijoje, baigė literatūros ir filosofijos studijas Kopenhagos universitete. Ilgus metus keliavo ir gyveno Prancūzijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Kelių prozos kūrinių, taip pat meno teorijos ir eseistikos knygų autorė. Apie tūrio apskaičiavimą – romano žanro ribas plečianti 7 knygų serija, kurios pirmos 3 dalys 2022 m. apdovanotos Šiaurės Tarybos literatūros premija.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.