Hubris

Purpuras buvo gaunamas iš keistų sraigių, be to, pasak Jacobo van Maerlanto, ir iš dramblių kraujo. O pati išskirtiniausia raudona spalva, pasak jo, gaunama iš Baltijos jūroje gyvenančios į moliuską panašios žuvytės. Tam dar buvusi reikalinga itin sudėtinga procedūra, nes, norint išspausti brangiąją medžiagą, gyvai žuvytei reikėjo pradurti specialią gysliukę.

Spalvos turi daug aspektų. Istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir vartojamos. Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apybraižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.

„Ši knyga – dviejų atviros Lietuvos viziją puoselėjančių draugų sukurta laiko kapsulė. Kruopščiai atrinktos istorijos atveria tarpukario Lietuvos žydų pasaulėžiūrą, humorą, vargus ir džiaugsmus, santykį su lietuviais. Buvau sužavėtas to meto žmonių geranoriškumo ir optimizmo. Kaip rašoma viename iš vertimų: „Niekas taip kelio neskina prie žmonių susiartinimo, kaip pažinimas viens kito.“ Šiuos tekstus skaityti ir saldu, ir rūgštu, it valgyti antologijos pavadinime minimą apelsiną. Jie leidžia pabėgti į realybę, kurioje multikultūrė Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, o jidiš – viena kertinių šalyje vartojamų kalbų. Kartu tai ir labai liūdna knyga, nes ji mums dar kartą primena, ką praradome. Tačiau galime pabandyti nors šiek tiek tai atkurti.“

Karolis Vyšniauskas

„Po Holokausto ir sovietų okupacijos lietuviams ir žydams teko naujai ieškoti kelių vieniems kitų link. Ne visi žino, kad tokio dialogo pagrindai buvo padėti tarpukariu. Viena abipusės pažinties forma tapo vertimai. Antologija „Nemirtingasis apelsinas” atgaivina tarpukario vertėjų ir knygų sudarytojų pastangas pristatyti žydų literatūrą lietuvių skaitytojui – uždavinys, ir šiandien nepraradęs aktualumo, kaip ir patys knygoje surinkti tekstai.“

Lara Lempertienė

Michaelas Casperas yra amerikiečių rašytojas ir istorikas, tyrinėjantis Lietuvos žydų kultūros istoriją. Jis studijavo Vilniaus universitete pagal Fulbraito stipendiją, vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele Istorijos fakultete apgynė daktaro disertaciją apie tarpukario Lietuvos žydų politinę kultūrą. Michaelas taip pat yra apdovanojimų pelniusios knygos „A Fortress in Brooklyn“ bendraautoris, publikavęs straipsnių „The New York Review of Books“, „The Times Literary Supplement“ ir kituose leidiniuose.

Mantautas Šulskus yra Vilniaus ir Roskildės (Danija) universitetų alumnas, judaikos tyrėjas, Ernsto Ludwigo Ehrlicho (Vokietija) ir Paideia Emmos Lazarus (Švedija) stipendijų laureatas. Heidelbergo Žydų studijų centre (Vokietijoje) jis parašė magistrinį darbą apie tarpukario Lietuvos žydų politiką, visuomenininką ir leidėją dr.  Mendelį Sudarskį. Mantautas yra nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Geros valios fondas

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Šis tekstas įkurdintas anapus psichologijos ir suicidologijos. Jis prasideda ten, kur baigiasi mokslinė suicidologija. Mėginau pažvelgti į savavališką mirtį ne iš išorės, iš gyvojo ar išgyvenusiojo pasaulio, bet iš vidujybės tų, kuriuos vadinu suicidarais ar suicidantais.

Jean Améry

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašyta dar iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, žymaus intelektualo ir istoriko Timothy Snyderio knyga Kelias į nelaisvę analizuoja Putino Rusijos ideologiją bei lengvabūdišką Vakarų požiūrį į Rusijos bandymus paveikti ir susilpninti Vakarų demokratijas. Anot The Guardian, tai bauginanti ir paveiki knyga, The New York Times ją apibūdino kaip kvietimą pabusti, o Yuvalas Noah Hararis teigia, kad tai knyga, kurią „turi perskaityti kiekvienas, norintis suprasti šiuo metu pasaulį apėmusią politinę krizę“. Knyga jau išleista 14 pasaulio kalbų ir buvo nominuota The New York Times bestselerių sąrašui.

„Šioje knygoje tiek išvadose, tiek skyrių pavadinimuose teigiama, kad politika neišvengiamai turi ir etinį dėmenį. Tai mums visiems priminė ukrainiečiai, pasipriešindami totalitarizmui, oligarchijai, melui ir pasiekdami tokių rezultatų, kokių niekas anapus Ukrainos sienų negalėjo įsivaizduoti. Esantiems ne Ukrainoje tokia milžiniška drąsa nebūtina, tačiau šiek tiek jos visgi reikia. Politikoje visada yra alternatyvų, o šiuo metu iškilo keletas išties labai blogų. Todėl reikia padėti įtvirtinti gerąsias – tokias kaip Ukrainos pasipriešinimas. Jei mes nepaisysime etikos dabar, kai iškilo labai aiškios moralinės dilemos, tai pasiduosime tiems, kurie sako, kad nėra jokios tiesos ir dėl to viskas leistina. Tokių idėjų raida turi savo istoriją, ją aš taip pat mėginu papasakoti šioje knygoje. O ar joms pavyks įsitvirtinti ateityje, priklausys nuo mūsų dabartinių sprendimų.“

Timothy Snyder, 2023

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

Kažkas nutiko. Laikas išsinėrė. Kasdien ateina ta pati diena. Visai to nenorėdama Tara Selter įstringa lapkričio 18-oje dienoje. Atsidūrusi naujoje realybėje ji negali paaiškinti daugybės „kodėl?“, tačiau išgyvendama sumaištį, nuostabą ir gilią vienatvę ieško išeities. Apie tūrio apskaičiavimą pasižymi kone gravitacine trauka ir veikia lyg stiprūs raminamieji. Tik šie neslopina – priešingai, pagalanda atidumą permainoms, vos regimiems niuansams, sąmojui; atveria naujas laiko ir žmogiškosios egzistencijos plotmes. Solvej Balle tekstuose pinasi fikcija, mokslas ir filosofija, o dėmesys kalbai ir formai kuria hipnotizuojantį pasakojimo ritmą.

„Solvej Balle – išskirtinė rašytoja, pasikartojime įžvelgianti subtiliausius ir įdomiausius pokyčius. Nieko panašaus į Apie tūrio apskaičiavimą nesate skaitę. Šis nepamirštamas romanas – apmąstymai apie kiekvieno mūsų vienišą ir mįslingą būvį laike, apie to laiko patyrimą, apie trapias, tačiau neišdildomas žymes, kurias paliekame pasaulyje. Ir taip kasdien.“

Hernan Diaz

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.

„Avromas Suckeveris — vienas didžiausių jidiš kalba kūrusių poetų, kovotojas už sunaikintos žydų bendruomenės ir jos kultūros atminties išsaugojimą. Savo misiją jis vykdė Vilniaus gete, kurdamas poeziją kasdienėje mirties akivaizdoje, slėpdamas žydų kultūros vertybes, vėliau priešindamasis ginklu, o po karo — liudydamas Niurnbergo tribunole ir rašydamas atsiminimus. Ši knyga yra vienas svarbiausių Holokausto istorijos šaltinių ir kartu paminklas nepalaužiamam ryžtui įamžinti Vilniaus žydų atminimą.“

Lara Lempertienė, Judaikos tyrimų centro vadovė

AVROM SUTZKEVER (1913–2010) – garsus Vilniuje gyvenęs poetas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo vienas pagrindinių avangardinio žydų rašytojų ir dailininkų judėjimo „Yung Vilne“ narių. Nenustojo kurti uždarytas į Vilniaus getą, priklausė pogrindinei „Popieriaus brigadai“. Jis yra daugiau nei dviejų dešimčių poezijos ir eksperimentinės prozos knygų autorius. 1947-aisiais emigravo į Tel Avivą, 1985 m. apdovanotas Izraelio nacionaline premija.

JUSTIN D. CAMMY — žydų studijų ir lyginamosios literatūros profesorius Smitho koledže (Masačusetsas, JAV). Jo išverstas ir sudarytas angliškasis knygos Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo leidimas apdovanotas Šiuolaikinių kalbų asociacijos įsteigtu Leviantų atminimo prizu. Šio leidinio pagrindu Cammy kartu su istorike ir šios knygos vertėja Saule Valiūnaite parengė lietuviškąjį leidimą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Amerikiečių autorės Jennifer Ackerman knyga „Genialieji paukščiai“ – ilgamečių tyrinėjimų kupinas, pagarbus, supratingas ir poetiškas žvilgsnis į paukščių pasaulį. Knygą puošia ne viena garbės plunksna: ji išversta į daugiau nei 25 pasaulio kalbas, tapusi The New York Times bestseleriu, vertinama kaip viena geriausių pastarųjų metų gamtos mokslų knygų.

„Paukščių klasė gyvuoja jau daugiau nei 100 milijonų metų. Jų istorija – viena sėkmingiausių gamtoje: siekdami išlikti sparnuočiai taiko naujas strategijas, pasižymi vien tik jiems būdingu išradingumu, tam tikrais atžvilgiais, regis, smarkiai lenkiančiu žmogiškąjį sumanumą.“

Ilgus metus žmonės paukščius laikė menko suopračio, vien instinktų valdomais sutvėrimais, kurių smegenys – primityvios, o protavimo galios – skurdžios. Moksliniai tyrimai rodo, kad tai anaiptol nėra tiesa. Paukščių elgsena – daugialypis konstruktas: jie sumanūs, šmaikštūs, artistiški, moka lengvai prisitaikyti. Jie pasidaro įrankius arba prisitaiko žmonių pagamintus, čiulba regioniniais akcentais, naudoja sudėtingą navigaciją, išmano abstrakčias sąvokas, geba nuskaityti, kokia yra psichologinė kito būsena.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba