Hubris

Charlesas Eisensteinas yra oratorius, mokytojas ir rašytojas, daugiausia dėmesio skiriantis civilizacijos, sąmonės, pinigų, aplinkosaugos ir kultūrinės žmonių evoliucijos temoms. Didžiulio populiarumo sulaukę jo straipsniai bei trumpi vaizdo įrašai išgarsino jį kaip originalų, į apibrėžimus netelpantį socialinį filosofą bei kontrkultūros atstovą.

Kas nutiktų, jei į ekologinę krizę pažvelgtume ne per kaltę, savigraužą, racionalius skaičiavimus ar grasinimus pasaulio pabaiga, o per meilės prizmę? Kaip planetos gydymas atrodytų iš bendrasties būvio, trinančio atskiros savasties ribas, perspektyvos? Kodėl daugumą mūsų apėmęs nejautrumas ir kaip tai prisideda prie krizės? Kaip dabartinę aplinkosaugininkų poziciją formuoja karo mentalitetas ir ar gali būti, kad jo aktualumas slopsta? Kaip upių, miškų ir kitų gamtos būtybių matymas kaip šventų galėtų būti pati pragmatiškiausia ir veiksmingiausia strategija?

Šioje knygoje Charlesas Eisensteinas, leisdamasis iki giliausių žmonijos problemų šaknų, pateikia vizionierišką, tiek mokslo, tiek dvasinę plotmę integruojančią perspektyvą. Iš esmės tai stipriai įžeminanti ir įgalinanti knyga, pateikianti nemažai realių, praktiškų ir labai įkvepiančių žemės ir žmonijos gydymo pavyzdžių.

"1930 m. Johnas Maynardas Keynesas spėjo, kad iki šimtmečio pabaigos technologijos jau bus pakankamai pažengusios, kad tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos būtų įvesta penkiolikos valandų darbo savaitė. Yra daugybė argumentų, leidžiančių manyti, kad jis neklydo. Technologine prasme mes esame visai pajėgūs tą padaryti. Ir vis dėlto tai neįvyko. Vietoj to technologijos pasitelktos ieškant būdų, kaip priversti mus visus dirbti dar daugiau. Tam reikėjo sukurti darbus, kurie iš esmės būtų beprasmiai. Didžiulės masės žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, praleidžia ištisas karjeras vykdydami užduotis, kurios, giliu jų įsitikinimu, iš tikrųjų yra nereikalingos. Būtent šiuos darbus ir siūlau vadinti „šūdmalos darbais“."

David Graeber

David Graeber (1961–2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

Daugybės akademinių interpretacijų susilaukęs romanas „Abiem pavidalais“ („Podoboji“) yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ („Trýznivé město“, 1999) dalis. Tai kruopščiai sukonstruota, intelektuali proza, iš skaitytojo reikalaujanti daug dėmesio ir, greičiausiai, ne vieno skaitymo.

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“

Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Michailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Mychailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“ Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

„Dramos filosofija“ – tai filosofo, krikščionių kunigo, nonkonformisto komentaras apie epochos ginčus ir dilemas, apie praeitin nueinantį sovietizmą, apie melo, smurto ir dvasios korupcijos užvaldytą pasaulį.

„ŽMOGUS dalyvauja dramoje kitaip negu scenoje esantys daiktai. Jis yra dramatiška esybė ne ta pačia prasme, kaip jis yra moteris ar vyras, vaikas ar senelis. Dalyvaudamas kokioje nors dramoje, žmogus daugiau ar mažiau aiškiai suvokia, jog – jei pasitelksime metaforą – nuo jo paties priklauso jo pražūtis ar išsigelbėjimas. Būti dramatiška esybe – tai teisingai ar klaidingai tikėti, kad pražūtis ar išsigelbėjimas priklauso nuo paties žmogaus.“

Józef Tischner

XX a. 7 deš. Niujorką Nobelio premijos laureato memuaruose matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“

„The Literary Review“

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“

„The New York Magazine“