Istoriniai romanai

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“

Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“

Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“

Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ – naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women’s Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

Troja krito. Bet jos moterys – ne.

Nugalėję trojėnus, triumfuojantys graikai laukia tinkamo vėjo, kad galėtų grįžti namo. Tačiau tūžmingas keistas vėjas nerimsta, nes dievai užsirūstinę. Graikai nekantrauja, ima vaidytis tarpusavyje, priversti stovyklauti prie tamsaus, pačių sunaikinto miesto, nelaisvėje laikydami savo karo trofėjus – Trojos moteris.

Kadaise buvusi karalienė ir Achilo vergė Briseidė, nors įkalinta, sudaro sąjungas su kuo tik pajėgia. Laikosi išvien su kitomis belaisvėmis Kasandra, Amina, Hekabe. Ir vis ryškiau ima matyti būdą atkeršyti...

„Trojos moterys“ – graikų mitų įkvėptas kūrinys, tęsiantis Pat Barker romane „Mergelių tyla“ nagrinėjamą karo skriaudas patyrusios moters likimo temą ir klausiantis, kas vyksta, kai pasibaigia karas. Kaip toliau klostosi nepaprastai tvirtų, drąsių, sumanių, laisvės trokštančių moterų gyvenimai. 

„Meistriška Homero „Iliados“ feministinė interpretacija.“

Publishers Weekly

„Šis Trojos moterų istorijos tęsinys – tai žmogaus, kurį nutildė istorija, pergalė.“

Refinery29 

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika knygų. Romanas „Mergelių tyla“ („Baltos lankos“, 2022) buvo įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Womenʼs Prize for Fiction“ premijų trumpuosius sąrašus. 2021 m. romaną „Trojos moterys“ dienraštis „Guardian“ išrinko metų knyga.

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.

Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...

Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios. 

Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“

Peter Golden 

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.

Trys seserys

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas

Jų istorija suspaus jums širdį.

Jų kelionė suteiks jums vilties.

Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties. 

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“ 

Publishers Weekly

Aušvico tatuiruotojas

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Cilkos kelias

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija

Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

„Ji buvo narsiausias mano pažinotas žmogus.“
Lale'as Sokolovas

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias“.

„Lakštingala“ pasakoja dviejų seserų istoriją Antrojo pasaulinio karo metais; Izabelė gyvena Paryžiuje, Viana — provincijos miestelyje. Abi prislėgtos ir įskaudintos ankstyvos motinos netekties ir nerūpestingo tėvo elgesio.

Seseris išskyrė metai ir patirtis, idealai, aistra ir susiklosčiusios aplinkybės; kiekvienai iš jų teko keliauti savuoju pavojų kupinu keliu vokiečių okupuotoje ir karo nualintoje Prancūzijoje. Vis dėlto abi randa būdų mylėti ir atleisti.

Tai pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame Izabelės paveikslą sukurti įkvėpė stiprios dvasios moters, vedusios numuštus sąjungininkų lakūnus per Pirėnus Didžiojo karo metais, gyvenimo istorija. Autorė drąsiomis įžvalgomis perteikia Antrojo pasaulinio karo panoramą ir atskleidžia nematomą karo pusę. Be to, rašytojos sumanymas kuo puikiausiai pateisina intrigą — istoriją pasakoja viena iš seserų, bet skaitytojas iki pat pabaigos nežino kuri. Veiksmas dinamiškas, emocinė įtampa, pagardinta geru žiupsniu romantikos, neatlėgsta per visą knygą. Tai romanas, parašytas visiems... kiekvienam.

„Lakštingala“ — pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame atskleidžiamas gyvenimas nacių okupuotoje Prancūzijoje.

„Gražiai parašyta jaudinanti gyvenimo, meilės, karo siaubo studija, atskleidžianti įvairius žmonių poelgius atsidūrus neįtikėtinai sunkiose situacijose, ką jau kalbėti apie sunkią prievolę saugoti paslaptis. Įtaigus, galingas pasakojimas sklidinas veiksmo ir emocijų; neabejoju, kad knyga bus dar vienas hitas.“

Sara Gruen, rašytoja

„Lakštingala“ neabejotinai užburianti! Paėmiau ją į rankas po vakarienės manydama, kad tą vakarą paskaitysiu tik kelis skyrius, bet niekaip negalėjau atsiplėšti. Tai ne tik emocionalus pasakojimas, puikiai sukurti personažai, kuriais ilgainiui pradedi rūpintis ir dėl jų nerimauti, bet ir istorinių žinių suteikianti knyga... Paskaitykite. Nuolat teks spėlioti, kuri iš dviejų seserų, jaunų drąsių moterų, Viana ar Izabelė, buvo teisi; jos abi elgėsi taip, kaip joms atrodė teisinga, susiklosčius pačioms sunkiausioms aplinkybėms. Antrojo Pasaulinio karo istoriko Lawrence′o Langerio žodžiais tariant, joms „per dažnai tekdavo rinktis neturint jokio pasirinkimo“.“

Dr. Miriam Klein Kassenoff, Majamio holokausto instituto direktorė

„Man patinka Kristin Hannah „Lakštingala“. Ji tarsi atriekė Antrojo Pasaulinio karo metų prancūziško gyvenimo riekę, nuostabiai perteikdama visas smulkmenas ir dramatizmą. Bet labiausiai šiame romane man patiko dviejų seserų santykiai ir Hannah svarstymai, kaip elgiamės tą akimirką, kai sulaukiame didžiulio iššūkio. Ar sukylame, ar pasiduodame? Ar būname didvyriai, ar bailiai? Ar liekame ištikimi mylimiems žmonėms, ar juos išduodame? Hannah aiškinasi šiuos klausimus atvira širdimi ir labai subtiliai.“

Lisa See, rašytoja

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

„Mirusios sielos“ — ypatingas literatūros veikalas. Kas yra tos „mirusios sielos“? Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir superka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus (atrodytų, kad nelaimingos „sielos“ — tai tie mirę baudžiauninkai). O kam jis perka, kam reikalingi mirusių žmonių sąrašai, kuriuos Čičikovas taip kruopščiai deda į savo dėželę ir užrakinęs saugo? Ilgai išlieka neaišku.

Galvok, skaitytojau, kaip nori, kaip tau geriau atrodo... 

Nikolajus Gogolis — ukrainiečių kilmės rašytojas, dar yra vadinamas rusų literatūros krikštatėviu. Nors N. Gogolis buvo laikomas viena ryškiausių rusų realizmo literatūros figūrų, tačiau šio titulo pats autorius nepripažino.

„Pavadinti Aušvicą moralinio nuopuolio vieta būtų pernelyg švelnu. Tai buvo panašu į juodąją skylę, kurioje visas žemės blogis įsiurbdavo ištisas tautas ir istorijas. (...) Tai buvo fenomenas.“

Vokiečio Oskaro Šindlerio ir jo išgelbėtų nuo Holokausto daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo šaknų. Ne be reikalo romano formą jai suteikęs australų rašytojas Thomas Keneally savo knygą 1982-aisiais pavadino „Šindlerio laivu“ (Schindler’s Ark) — kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Po dešimtmečio pasirodžiusi Steveno Spielbergo režisuota romano ekranizacija pakoreguotu pavadinimu „Šindlerio sąrašas“ šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai išpopuliarino visame pasaulyje, ir savo įtaigos mastais ji dar labiau susilietė su amžinomis ir universaliomis biblinėmis tiesomis.

Iš kur kyla „Šindlerio sąrašo“ — literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo — įtaigos jėga? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Šindlerio charakterio — žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio kriterijus. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė — pokario — Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties sustiprina metafizinį pojūtį, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos — kaip kitados judėjų patriarchą Nojų.

Tomas Kenelis (Thomas Keneally) gimė 1935 metais, studijavo Sidnėjuje, Australijoje. Be „Šindlerio sąrašo“, kuriam skirtos Bukerio ir L. A. Times premijos, jis dar yra parašęs knygas To Asmara („Į Asmarą“), Chant of Jimmie Blacksmith („Džimio Bleksmito giesmė“), Flying Hero Class („Skrydis didvyrių klase“), nominuotas Sunday Express Metų knygos premijai. Rašydamas „Šindlerio sąrašą“, autorius dėstė Kalifornijos universitete Irvine, ten jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas.

„Juodasis obeliskas“ — bene stipriausias ir geriausias XX a. pasaulinės literatūros klasiko Ericho Maria Remarque’o (1898—1970) romanas, skaitytoją nukeliantis į sunkios ekonominės padėties ir nesuvaldomos infliacijos alinamą Vokietiją 1923—1924 m. Žaismingas, šmaikštus pasakojimas, kaip priešprieša tamsiai ir sunkiai aprašomojo laikotarpio realybei, sukuria unikalią. literatūroje retai pasitaikančią dermę, kai pramoga, linksmybė, nuotykis ir humoras eina lygia greta su aforistine išmintimi bei filosofiškai giliomis egzistencinėmis įžvalgomis.

Ericho Maria Remarque‘o (1898-1970) romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Paprastomis, natūraliomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis Remarque‘as užčiuopė ir įprasmino pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio ir jo bendraamžių, atsidūrusių mirties akivaizdoje, dvasines būsenas.

Pasaulinės literatūros klasiko, vieno iš ryškiausių XX a. vadinamosios „prarastosios kartos“ rašytojų Ericho Maria Remarque‘o literatūrinė kūrinių vertė neblėsta iki šiol – jo romanai tebetraukia vis naujas skaitytojų kartas. Turbūt daugeliui dar jaunystėje teko susipažinti su jo garsiausiais romanais – „Vakarų fronte nieko naujo“, „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, liudijančiais išgyventą sudėtingą karo ir ekonominio nuosmukio Vokietijoje patirtį.

Ir nors šiandien skaitydami jo knygas žavimės rašytojo talentu, tačiau jeigu pamėgintume geriau įsivaizduoti, kokia skausminga kaina šie kūriniai atsirado, mūsų susižavėjimas tikriausiai sumištų su liūdesiu ar užuojauta. Visgi Remarque'o kūriniai mums, skaitytojams, perduoda šviesią viltį apie šio pasaulio trapumą ir meilę artimui. Kuomet šiandien beveik visą pasaulį vienijantys rūpesčiai ar ekonominės krizės grėsmė žadina nerimą ir nesaugumo jausmą, perskaičius bent vieną šio XX a. klasiko kūrinį, galime šiek tiek atsitraukti. Suprasdami – kad visa tai toli gražu nėra nei perpus tiek grėsminga, lyginant su tuo, ką teko patirti Remarque'ui ir visiems, išgyvenusiems net du pasaulinius karus. Siūlome susipažinti su dešimt mažai žinomų faktų apie šio rašytojo gyvenimą.

10 faktų, kurių galbūt negirdėjote apie rašytoją E. M. Remarque'ą

1.  Erichas Paulas Remarque'as nusprendė savo vardą pakeisti motinos garbei – tapdamas Erichu Marija Remarque'u. Visgi Paulo vardą jis panaudojo savo kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“, kurio vienas iš veikėjų – Paulas Baumeris, išgyvenęs karo siaubą, alkį, ligas, ilgesį bei neviltį, patirtą fronte. 

2.  Rašytojo šeima nebuvo turtinga, vaikystėje dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Paauglystėje autorius rašė poemas, esė ir netgi sukūrė savo pirmąjį romaną „Svajonių kambarys“. 

3.  Būsimasis vokiečių klasikas buvo talentingas pianistas, todėl mokė groti mergaites, kad galėtų užsidirbti knygoms ir dailesnei aprangai. Jis buvo įsitikinęs, jog tvarkinga išvaizda gali padėti visuomenėje tapti gerbiamu ir užimti gerą vietą. Tiesa, jo mokinėms labiau nei vedamos pamokos patiko mokytojo išvaizda. 

4.  Rašytojas studijavo Miunsterio universitete ir planavo tapti pradinių klasių mokytoju. Po sėkmingo dalyvavimo esė konkurse, laimėjo 30 markių prizą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, vos sulaukęs 18 metų, buvo pakviestas į vokiečių kariuomenę. Tuomet fronte pradėjo statyti bunkerius, ruošti karo lauką, apkasus. Daugiausiai dirbdamas naktimis, kad išvengtų priešų puolimo. 

5.  Karo laukas išsklaidė autoriaus jaunatvišką idealizmą – po to, kai turėjo iš apkasų nešti sužeistą draugą ir kovoti dėl savo bičiulio, kuris nukentėjo nuo priešų. Jis mirė taip kaip veikėjas Ketas romane „Vakarų fronte nieko naujo“, kuomet buvo sužeistas skeveldrų, tačiau mirė vėliau dėl žaizdos galvoje, vežamas pas gydytojus. Karo metu Remarque'as pats yra nukentėjęs nuo granatos skeveldrų, jam buvo sužalotos kojos, kaklas ir rankos. 

6.  Po Pirmojo pasaulinio karo metus karo dirbo mokytoju, vėliau kelerius metus laikraščių redaktoriumi. Taip pat kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R. 

7.  Remarkas turėjo nemažai hobių. Laisvalaikiu kolekcionavo drugelius, akmenėlius ir pašto ženklus, lankė gimnastiką. Taip pat mėgo žvejoti, mokėjo ne vieną magijos triuką, kūrė poemas ir esė. 

8.  1938 m. iš Remarque'o buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių apšauktas žydu. Po šių įvykių vokiečių klasikas emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1947 m. gavo JAV pilietybę. Protestuodamas prieš Hitlerio diktatūrą ir Antrąjį pasaulinį karą parašė romanus „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“ ir „Gyvenimo kibirkštis“. 

9.  Kaip ir daugelio autorių, taip ir Remarque'o knygos nacių valdymo laikotarpiu Vokietijoje buvo uždraustos. Tiek „Vakarų fronte nieko naujo“, tiek „Kelias atgal“, nors pastaroji knyga nebuvo politiškai šališka. Knygos pakliuvo į viešam sudeginimui skirtų kūrinių sąrašą. O filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ premjera buvo uždrausta nacių. 

10. Rašytojas sulaukė skaudaus likimo smūgio – 1943 m. jo sesuo buvo nužudyta už tai, jog buvo susijusi su pasaulinio garso rašytoju.

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/10-faktu-kuriu-galbut-negirdejote-apie-rasytoja-e-m-remarque-a-286-1399852

XX a. 4-asis dešimtmetis, JAV. Didžioji depresija — sunkiausia ir ilgiausia šiuolaikinio pasaulio ekonominė krizė. Artimą žmonių ryšį su žeme nutraukia mašinos, ryžtingai keičiančios rankų darbą, prievartaujančios žemę, kelyje nušluojančios namus, kaimus ir ištisus gyvenimus. Nuo žemės nuvarytieji rengiasi į kelionę: ieškodami darbo, genami oraus gyvenimo vilčių, patraukia į vakarus.

Džodų šeima, nuskurdę Oklahomos fermeriai, išvyksta ieškoti laimės turtingoje Kalifornijoje, bet vietoj nubalintų namukų ir apelsinų giraičių juos pasitinka skurdi kasdienybė lūšnynuose, alkis ir nesąžiningi žmonės, savo rankose sutelkę galią bei turtus. Tokiomis sąlygomis dorasis nusikalsta, naivusis sprunka, o tylusis pakyla į kovą.

Romanas „Rūstybės kekės“ pasakoja priespaudos ir diskriminacijos kupiną migrantų istoriją, kuri peržengia savo laiko ir erdvės ribas ir, kaip tikras klasikos kūrinys, atskleidžia žmogaus ryšio svarbą su kitu žmogumi, savo šeima ir bendruomene.

Amerikiečių literatūros klasiko Johno Steinbecko romanas „Rūstybės kekės“ (1939) laikomas geriausiu šio rašytojo kūriniu, už jį autorius pelnė prestižines Pulitzerio ir Nacionalinę knygų premijas. 1962 m. už realistinę kūrybą, kurioje socialinė problematika dera su švelniu, atjaučiančiu humoru, Steinbeckas apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Vos pasirodęs romanas sutiktas itin prieštaringai: tapo nacionaliniu bestseleriu, bet sulaukė ir griežtos kritikos, o Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždraustas. Dėl religinių motyvų bei „nešvankių“ scenų senasis vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1947 m., buvo kupiūruotas. Po daugiau nei septyniasdešimties metų skaitytojams pristatomas naujas Johno Steinbecko romano „Rūstybės kekės“ vertimas.

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas



Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O'Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – jau tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.


„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Tarptautinių bestselerių autorė Kristin Hannah

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“
Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė


Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ susilaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio trileriu.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Ch. Achebe – afrikiečių anglakalbės literatūros tėvas ir vienas svarbiausių XX a. antros pusės rašytojų.“

Caryl Phillips, The Observer

Okonkvas – bebaimis, pagarbos nusipelnęs ir stiprus igbų genties karys. Už nepriimtiną poelgį jis ištremiamas iš gimtojo Umuofijos kaimo ir atskiriamas nuo genties. Laikui bėgant kraštas neatpažįstamai pasikeičia: atvykę krikščionių misionieriai – baltieji žmonės, kuriems leista įsikurti Nešvariajame miške, – gudriai palenkia dalį igbų į savo pusę. Sugrįžusiam Okonkvui pasakoma, kad kovoti su atvykėliais per vėlu, – senasis bendruomenės įstatymas griežtai draudžia kariauti su gentainiais...

Nigerijos rašytojas Chinua Achebe romane „Sugriūva viskas“ (1958) per Okonkvo patirtį pasakoja europiečių įsiveržimo į Afriką XIX a. istoriją. Ši knyga – iki šių dienų skaitomiausias afrikiečių literatūros kūrinys – išversta į beveik 60 kalbų. 2007 m. Ch. Achebe už kūrybos pasiekimus buvo apdovanotas „Man Booker“ premija. Tai antras knygos leidimas lietuvių kalba. 

„Pasaulio literatūros klasika. Kūrinys, įkvėpęs ne tik Nigerijos, bet ir visos Afrikos bei viso pasaulio rašytojų kartas.“

Barack Obama

1925 metais iš žydiškos perspektyvos parašytas romanas, kurio veiksmas vyksta Kaune. Autorius originaliai supina savo gyvenamo laiko visuomeninių pervartų refleksiją, autobiografines patirtis, didmiesčio vaizduoseną, ekspresionistinę estetiką ir Kauno topografiją.

„Prieš mus — pirmas tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos, beveik nesiejamos su laikinąja sostine, ir taip praturtinantis literatūrinę miesto refleksiją unikaliu žvilgsniu. Literatūros tyrinėtojai kaip ankstyviausią Kauną tematizuojantį stambiosios prozos kūrinį iki šiol nurodo Teofilio Tilvyčio romaną „Ministerijos Rožė“, išleistą 1931 m., t. y. jau praėjus penkeriems metams po Zingmano „Oifn švindltrep“ pasirodymo. Tai skatina svarstyti apie nuoseklų daugiakultūrės perspektyvos įtraukimą į miesto literatūros tyrimus. Dabar jau aišku, kad pirmasis Kauno romanas priklauso visai ne lietuvių, o jidiš rašytojo plunksnai.“

Knygos vertėja Goda Volbikaitė

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas-kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą. 

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.

„Rafinuotai originalus.“

Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“

Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“

Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“

Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“

Observer

John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams. 

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas


Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas

Jų istorija suspaus jums širdį.

Jų kelionė suteiks jums vilties.

Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties. 

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“ 

Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių. 

Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.

Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.

Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.

„Užburianti. Begalės to paties pasakojimo gijų meistriškai suaudžiamos į magišką voratinklį, iš kurio skaitytojas nenori ištrūkti. Setterfield proza – graži, tamsi ir atmosferiška, o jos veikėjai įtaigiai atskleidžia tiek geriausius, tiek blogiausius žmonijos bruožus.“

Ruth Hogan, romano „Pamestų daiktų saugotojas“ autorė

Diane Setterfield (Dajan Seterfyld, gim. 1964) – britų rašytoja, akademikė. Jos debiutinis romanas „Tryliktoji pasaka“ („Alma littera”, 2008) tapo „New York Times“ bestseleriu, pasaulyje parduota per tris milijonus jo egzempliorių. „Kartą prie upės“ – trečia autorės knyga, iškart tapusi „Sunday Times“ ir „Amazon Kindle“ bestseleriu. 2019 m. kūrinys gavo prestižinį „The Gold Crown“ apdovanojimą ir buvo pripažintas metų istoriniu romanu. D. Setterfield gyvena Oksforde, prie Temzės.

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti

savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O’Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.

„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Kristin Hannah, tarptautinių bestselerių autorė

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“

Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė

Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ sulaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio knyga. 

Prancūzų rašytojo Gustaveʼo Flauberto romanas „Ponia Bovari“ (1856) – tai Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija. Ištekėjusi už kaimo daktaro, Ema įsivaizduoja gyvensianti prabangų ir aistringą gyvenimą, apie kurį buvo skaičiusi sentimentaliuose romanuose, tačiau provincijos gyvenimas nė kiek neprimena romantiškų svajonių, ir čia prasideda pražūtingas jos nuopuolis. 

Romano siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji jo vertė – įžvalgios, taiklios psichologinės detalės ir amžina aklos meilės tema. Istorija ir šiandiena išlieka tokia pati aktuali, kaip ir tuomet, kai buvo parašyta. Pirmą kartą išleistas romanas „Ponia Bovari“ virto skandalu ir atsidūrė teisme kaip „įžeidžiantis dorą ir tikėjimą“, – dabar jis laikomas literatūros šedevru, neginčijamu realistinio stiliaus etalonu bei vienu įtakingiausių kada nors parašytų romanų.

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.