Istoriniai romanai

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

„Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo.“


1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai pasakojimas apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo–Birmos geležinkelį, kurį tiesdami dėl nepakeliamų darbo sąlygų žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanaganas – jam pavyko likti gyvam ir savo sūnui perduoti neįkainojamą šio skaudaus, bet pamažu į užmarštį grimztančio istorijos epizodo liudijimą.


„Šis romanas – tai australiškasis „Karas ir taika“.“
NPR

„Parašyta itin paveikiai ir elegantiškai, ši kaltės ir heroizmo istorija sujungia Rytus ir Vakarus, praeitį ir dabartį. Flanaganui buvo lemta gimti tam, kad sukurtų šį romaną, kuris jau spėjo atrasti savo vietą pasaulinės literatūros kanone.“
„Man Booker“ 2014 m. premijos komisija


Richard Flanagan (Ričardas Flanaganas, g. 1961 Tasmanijoje) daugelio literatūros kritikų laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju. Už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ autorius 2014 m. apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija. Šis romanas išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Economist“.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?



Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Čiun Do – prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, pripažintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens – siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.

Našlaičių prižiūrėtojo sūnus – pastarųjų metų literatūrinis atradimas. Vos pasirodęs kūrinys sulaukė nemenko dėmesio JAV ir Europoje. Romano pagrindas – jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje – Šiaurė Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų.

Kūrinį puikiai išvertė Šv. Jeronimo premija už nuopelnus vertėjo profesijai apdovanotas vertėjas Povilas Gasiulis.

Adamas Johnsonas studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (2012). Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją. Šiuo metu dėsto kūrybinį rašymą Stanfordo universitete.


„Drąsus, nuostabus romanas, kūrinys, kuris ne tik atveria šiurpinantį langą į paslaptingą Šiaurės Korėjos karalystę, bet ir atskleidžia pačią meilės bei pasiaukojimo prasmę.“
Michiko Kakutani

„Nuostabiai meistriškas romanas, kviečiantis skaitytoją leistis rizikingon kelionėn į totalitarinės Šiaurės Korėjos gelmes ir intymiausias žmogaus širdies erdves.“
Pulitzerio premijos komitetas

„Prie labai retų išskirtinių romanų, kurie atlieka dar ir humanitarinę misiją, dabar galime pridėti ir Našlaičių prižiūrėtojo sūnų.“
The New Republic

„Šios knygos išmonė, nuovoka ir tragizmas – vis dar neįveikiamos rašytinio žodžio galios įrodymai.“
The Wall Street Journal

„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – neįprasta formos raganystė, kai atvirai žiauri ir absurdiška realybė kažkaip paverčiama žmogiška ir įtikėtina fikcija. Tai didingas istorijų pasakojimo žygdarbis.“
Zadie Smith, Los Angeles Times

„Įtraukiantis romanas, pasižymintis bebaimiu išradingumu, pasakojimas apie pasiaukojimą ir laisvę valdant savo piliečius ryjančiai dinastijai, savalaikis priminimas, kad anoniminės priespaudos aukos – taip pat žmonės, kurie moka mylėti. Drąsi ir įspūdinga knyga.“
David Mitchell

„Niekada nebuvau skaitęs nieko panašaus. <…> Našlaičių prižiūrėtojo sūnus – šedevras.“
Charles Bock

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą.

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.


Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

„Meilė, kova, aistra ir menas – viskas viename."
Elle

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

„Gyvybe trykštantis pasakojimas."
Publishers Weekly

„Galingais potėpiais atkurtos ypatingos ir kasdienės gyvenimo akimirkos."
The FT

Jessie Burton (Džesė Barton) gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus dirbo aktore, vėliau pasuko į literatūrą. Tai antrasis autorės romanas, kuris jau spėjo užkopti į pasaulinių bestselerių viršūnes. Leidykla „Baltos lankos" taip pat išleido debiutinį autorės romaną „Miniatiūristas".

„Štai kas jam yra pašto ženklai – brangakmeniai. <…> Deimantai, rubinai, smaragdai.“

Austrija, 1938–ieji

Kristofo svajonė išsipildo, kai geriausias Austrijos pašto ženklų graveris žydas Frederikas Faberis priima jį savo pameistriu. Vokiečiams negailestingai žygiuojant per Austriją, Kristofas įsimyli užsispyrusią ir talentingą vyresniąją graverio dukterį Eleną. Naktimis jiedu pluša graviruodami pašto ženklų ir dokumentų klastotes, taip žydams padėdami pabėgti į saugesnes šalis. Tačiau netrukus Elena dingsta, o Kristofui lieka vienintelis jųdviejų meilės prisiminimas – suklastotas pašto ženklas su edelveisu – nepaprastos drąsos simboliu. Ir viltis, kad likimas juos vėl suves.

Los Andželas, 1989–ieji

Keitė visada žavėjosi savo tėvo Tedo aistra pašto ženklams. Todėl, tėvui susirgus ir jai paveldėjus jo pašto ženklų kolekciją, pasiryžta išsiaiškinti, ar joje yra kas vertinga. Drauge su filatelistu Bendžaminu Grosmanu jie atranda neįprastą Antrojo pasaulinio karo laikų austrišką pašto ženklą, ant voko užklijuotą aukštyn kojomis. Bendžaminas tvirtina, kad taip būdavo klijuojami ženklai ant meilės laiškų. Kiekviena nauja užuomina apie neišsiųstą ir neatplėštą laišką nardina Keitę ir Bendžaminą į praeitį – meilės, aistros, paslapčių ir netekčių kupiną vienos žydų šeimos istoriją.

Romantiškas, užburiantis, įtraukiantis ir nepaleidžiantis, šis pasakojimas atskleidžia stipresnę už laiką meilės ir prisiminimų galią.


„Praeitis ir dabartis šiame romane susilieja į vieną stulbinamai ryškų brangakmenį. Tai nepaprasta savęs atradimo istorija, kurios nepriekaištinga, kvapą atimanti pabaiga privers šiuo pasakojimu žavėtis kiekvieną.“
Mary Kubica


Jillian Cantor (Džilian Kantor) – amerikiečių rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi ne vieną apdovanojimą pelniusiais istoriniais romanais paaugliams ir suaugusiems.

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.


„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian

„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph

„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review


Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).

Vieną vidurnaktį, tąnakt, kai skelbiama Indijos nepriklausomybė, gimsta tūkstantis ir vienas vaikas. Tai vidurnakčio vaikai, nepaprasti, paslaptingi, dėl savo gimimo aplinkybių įgiję stebuklingų galių - vieni jų skraido, kiti keičia pavidalą, vaikšto vandeniu, savo grožiu keri aplinkinius, keliauja laiku. Ši knyga apie juos ir ypač apie vieną jų - Salymą Sinajį, vaiką didžiule nosimi, galinčia užuosti žmonių jausmus ir ateities įvykius.
Per Salymo istoriją autorius atskleidžia dviejų naujai užgimusių nepriklausomų valstybių, Indijos ir Pakistano, pirmųjų dešimtmečių istoriją. Joje daug magijos, stebuklų ir neįprastų įvykių. Deja, stebuklingųjų vidurnakčio vaikų lemtis - būti sunaikintiems, nes jie trukdo kurti šalies ateitį, ir Salymas paskutinis iš jų.

Romanas „Vidurnakčio vaikai“ sulaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų, tačiau nuo Indiros Gandhi laikų tebėra uždraustas Indijoje. Tai istorinė filosofinė alegorija, parašyta barokiškai puošniu stiliumi, kupina siurrealistinių veikėjų paveikslų, niūrios ironijos ir visų Indijos spalvų bei kvapų.
1981 m. šis romanas gavo Bookerių Bookerio apdovanojimą, taigi kūrinys buvo įvertintas kaip geriausia iš visų knygų, per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją.
Kūrinys lietuviškai pirmą kartą buvo išleistas 1999 m.


Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi) - indų kilmės anglų novelistas, eseistas, kritikas. Gimė Bombėjuje 1947 m., dabar gyvena Niujorke. Vienas garsiausių XX a. kūrėjų, Karališkosios literatūros draugijos narys, daugelio romanų autorius. Rushdie yra apdovanotas aštuoniais garbės daktaro laipsniais, 2002 m. buvo išrinktas į Amerikos PEN organizacijos tarybą.
Rašytojo pavardė žinoma net tiems, kurie nesidomi literatūra, - kai 1989-aisiais Irano dvasinis lyderis paskelbė jam mirties nuosprendį, fatvą, jo pavardė dar ilgai buvo minima pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir žinių laidose.

„The Sunday Times" bestseleris Nr. 1

Vieną 1686-ųjų rudens dieną aštuoniolikmetė Nela pasibeldžia į prabangaus namo duris turtingiausiame Amsterdamo kvartale. Po trumpos tuoktuvių ceremonijos, įvykusios prieš mėnesį, ji atkeliavo iš kaimo, kad pradėtų naują gyvenimą kaip garsaus pirklio Johaneso Branto žmona. Nors buvo laukiama, niekas neskuba jai atidaryti durų...
Johanesas pasirodo tik vėliau ir dovanoja jai ekstravagantišką vedybų dovaną – spintelės dydžio tikslią jų namo kopiją. O įrengti ją imasi paslaptingasis Miniatiūristas. Netrukus išaiškėja, kad mažyčiai jo kūrinėliai pačiais netikėčiausiais būdais atkartoja tai, kas vyksta didžiajame name ir, rodosi, geba atskleisti ateitį.
Ar Miniatiūristas laiko namo gyventojų likimą savo rankose? Ar Nelai lemta tapti jų gelbėtoja ar žlugimo architekte?

Šis nuostabus, pilnas įtampos, keliomis literatūros premijomis apdovanotas kūrinys – tai didinga meilės ir apsėdimo, išdavystės ir atpildo, tiesos ir iliuzijos istorija. „Company Pictures" pagal šį romaną Didžiojoje Britanijoje kuria televizijos serialą.

Jessie Burton gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus iki savo debiutinio romano "Miniatiūristas", sulaukusio didžiulės sėkmės, dirbo aktore. Šis kūrinys išverstas daugiau kaip į 30 kalbų.

„Intriguojanti, magiška, staigmenų kupina knyga – iš tų, kurios padeda pamilti skaitymą.“
S. J. Watson

„Mūsų liks tik tiek, kiek telpa banjano šešėly“ – šių pranašiškų Karalienės Močiutės žodžių, ištartų vieną kvapnią saulėtą popietę, mažoji princesė Raamė dar nesuprato. O pirmąkart išvydusi raudonąjį – kodėl gi jis raudonasis? – khmerą, visą apsitaisiusį juodai, su sandalais iš padangos, ji tarė sau reginti tevodą, angelą, Pajuodėlį. Deja, tai buvo ne angelas, o vienos šiurpiausių pasauly revoliucijų kareivis, atėjęs išvaryti taikios, išmintingos karališkosios šeimos į baisią kelionę po pragaru virstančią šalį. Tądien nuostabus Raamės vaikystės pasaulis ėmė byrėti į šipulius...

Romanas Banjano šešėly pasakoja apie visagalę tėvo ir dukters meilę katastrofos akivaizdoje, liudija realius įvykius XX a. 8-ojo dešimtmečio Kambodžoje, atskleidžia tai, kad ir negailestingame pasauly esama grožio, tik reikia gebėti jį įžvelgti.

Šis daugybe literatūrinių premijų apdovanotas kūrinys grįstas asmenine rašytojos patirtimi. Kaip ir pagrindinė romano herojė Raamė, Vaddey Ratner, Kambodžos karališkosios šeimos narė, patyrė Raudonųjų khmerų terorą, per kurį žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių. Lemtingaisiais 1975-aisiais autorei tebuvo penkeri. Po ketverių metų, išgyvenusi prievartą, badą ir artimųjų žūtį, ji pabėgo iš gimtosios šalies. 1981 m. Ratner atvyko į JAV beveik nemokėdama anglų kalbos. Po keliolikos metų ji su pagyrimu baigė Kornelio universitetą ir neilgai trukus išgarsėjo visame pasauly kaip rašytoja, pateikusi skaitytojams šį sukrečiantį liudijimą.


„Subtilus pasakojimas... gausus istorinių faktų, sodrių emocijų, reiškiamų vaizdinga kalba. Romanas, kuris neabejotinai bus skaitomas ir vertinamas ateities kartų.“
PEN/Hemingway Award Finalist citata

„Tokios istorijos kaip ši sujaudina iki širdies gelmių ir, drįstu pasakyti, pakeičia gyvenimą.“
Bookreporter.com

„Grožio ir netgi džiaugsmo kupinas pasakojimas. Neįtikėtina ir kilnu tai, kad apie įvykius kalbama be pykčio ir su begaline empatija.“
Ligaya Mishan, New York Times Book Review