Istoriniai romanai

Kuršių ir prūsų, žydų, vokiečių ir rusų pėdsakas Baltijos pajūrio smėly. Nutylėtos šeimų paslaptys ir karų laužomi likimai kerinčio grožio kraštovaizdyje. Kaip gintaro inkliuze išsaugota pirmykščio miško atmintis, taip Svenja Leiber romane „Kazimira“ nupūsdama laiko smiltis atskleidžia daugiasluoksnę Rytprūsių istoriją: nuo Antrojo Reicho epochos pradžios iki pat XXI amžiaus su (vis dar) neužgijusiomis okupacijos žaizdomis ir niauraus sovietinio palikimo grimasomis.

Baltijos jūra nuo seno buvo dosni gintaru, o didžiausi jo klodai telkšojo prūsų žemėse, Sembos pusiasalyje. XIX a. pabaigoje ant Baltijos jūros kranto įsikūrusiame nuošaliame Palmininkų kaimelyje Kazimira slapčia renka gintarą, o jos vyras Antas Damerau gamina iš jo nuostabias figūrėles. Jam, geriausiam apylinkėje tekintojui, paprastam žmogui, Vokietijos įstatymai draudžia liestis prie gintaro.

O pirklys ir verslininkas Moricas Hiršbergas gali oficialiai kasti gintarą. Atsitiktinai sužinojęs apie smėlingame pajūryje glūdinčius gintaro klodus, Antas pasiūlo Moricui įsigyti gintaringos žemės plotus ir įrengti pirmąją šachtą. Morico dukters Anos vardu pavadinta šachta netrukus tampa didžiausia gintaro kasykla pasaulyje. Tačiau laimės ir turtų joje sūrų prakaitą liejusiems žmonėms ji taip ir neatneša.

Svenja Leiber romane kelia klausimus: kur glūdi tautinės neapykantos šaknys, kur slypi totalitarizmo ir nacizmo užuomazgos, iš kur randasi drąsa spręsti, kam lemta gyventi, o kam ne? Subtilaus poetiškumo ir lakoniškumo kalba spinduliuojantis romanas atveria mitines prūsų žemės ir istorijos įsčias, papasakota istorija užgaus jautriausias sielos stygas.

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O'Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – jau tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.


„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Tarptautinių bestselerių autorė Kristin Hannah

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“
Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė


Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ susilaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio trileriu.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Ch. Achebe – afrikiečių anglakalbės literatūros tėvas ir vienas svarbiausių XX a. antros pusės rašytojų.“

Caryl Phillips, The Observer

Okonkvas – bebaimis, pagarbos nusipelnęs ir stiprus igbų genties karys. Už nepriimtiną poelgį jis ištremiamas iš gimtojo Umuofijos kaimo ir atskiriamas nuo genties. Laikui bėgant kraštas neatpažįstamai pasikeičia: atvykę krikščionių misionieriai – baltieji žmonės, kuriems leista įsikurti Nešvariajame miške, – gudriai palenkia dalį igbų į savo pusę. Sugrįžusiam Okonkvui pasakoma, kad kovoti su atvykėliais per vėlu, – senasis bendruomenės įstatymas griežtai draudžia kariauti su gentainiais...

Nigerijos rašytojas Chinua Achebe romane „Sugriūva viskas“ (1958) per Okonkvo patirtį pasakoja europiečių įsiveržimo į Afriką XIX a. istoriją. Ši knyga – iki šių dienų skaitomiausias afrikiečių literatūros kūrinys – išversta į beveik 60 kalbų. 2007 m. Ch. Achebe už kūrybos pasiekimus buvo apdovanotas „Man Booker“ premija. Tai antras knygos leidimas lietuvių kalba. 

„Pasaulio literatūros klasika. Kūrinys, įkvėpęs ne tik Nigerijos, bet ir visos Afrikos bei viso pasaulio rašytojų kartas.“

Barack Obama

1925 metais iš žydiškos perspektyvos parašytas romanas, kurio veiksmas vyksta Kaune. Autorius originaliai supina savo gyvenamo laiko visuomeninių pervartų refleksiją, autobiografines patirtis, didmiesčio vaizduoseną, ekspresionistinę estetiką ir Kauno topografiją.

„Prieš mus — pirmas tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos, beveik nesiejamos su laikinąja sostine, ir taip praturtinantis literatūrinę miesto refleksiją unikaliu žvilgsniu. Literatūros tyrinėtojai kaip ankstyviausią Kauną tematizuojantį stambiosios prozos kūrinį iki šiol nurodo Teofilio Tilvyčio romaną „Ministerijos Rožė“, išleistą 1931 m., t. y. jau praėjus penkeriems metams po Zingmano „Oifn švindltrep“ pasirodymo. Tai skatina svarstyti apie nuoseklų daugiakultūrės perspektyvos įtraukimą į miesto literatūros tyrimus. Dabar jau aišku, kad pirmasis Kauno romanas priklauso visai ne lietuvių, o jidiš rašytojo plunksnai.“

Knygos vertėja Goda Volbikaitė

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

Napoleonas Bonapartas iškovojo daugybę šlovingų pergalių mūšio lauke, tačiau jo paties širdį užkariavo viena ypatinga moteris – Žozefina. Žymiausio visų laikų karvedžio ir Žozefinos meilės istorija apipinta legendomis ir iki šiol virpina jautriausias sielos stygas. Atsitiktinė jauno karininko ir šešeriais metais vyresnės Paryžiaus aukštuomenės salonų viliokės pažintis peraugo į aistringą romaną, pavertusį stačiokę kreolę pirmąja Prancūzijos imperatoriene.

Mari Žozefa Roza de Tašė gimė 1763 metais Prancūzijai priklausiusioje Martinikos saloje, nusigyvenusio plantacijos savininko šeimoje. Augdama laukinės gamtos apsuptyje, ji svajojo apie Paryžių, prabangius aukštuomenės salonus, galantiškus kavalierius ir karališkas pramogas. Kai tėvas savo šešiolikmetę dukterį ištekino už jauno kilmingo paryžiečio Aleksandro de Boharnė, atrodė, kad mergaitės svajonėms lemta išsipildyti.

Tačiau plevėsa Rozos vyras mieliau leido laiką su meilužėmis, o galiausiai išvis paliko šeimą likimo valiai. Prasidėjus Prancūzijos didžiajai revoliucijai jis tapo vienu iš jos vadų, bet jakobinų teroro metais neišvengė giljotinos. Roza irgi pateko į kalėjimą, tik per stebuklą liko gyva ir ištrūko į laisvę. Pasitelkusi savo egzotišką žavesį ir sumaniai manipuliuodama turtingų meilužių jausmais, ji Paryžiuje įkūrė būrimo saloną ir tapo tikra aukštuomenės žvaigžde. Vieno vakarėlio metu Roza patraukė netašyto, bet labai ambicingo karininko – korsikiečio Napoleono Bonaparto – dėmesį. Taip prasidėjo didžiojo karvedžio ir Žozefinos meilės istorija.

Debiutinis amerikietės Heather Webb romanas „Žozefina“ atskleidžia nepaprastą vienos moters gyvenimo kelionę, jos pastangas rasti amžiną meilę ir savo vietą vyrų valdomame pasaulyje. Bet ar tikrai toji vieta – Prancūzijos imperatoriaus sosto pašonėje?

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas-kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą. 

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.

„Rafinuotai originalus.“

Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“

Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“

Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“

Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“

Observer

John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams. 

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas


Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas

Jų istorija suspaus jums širdį.

Jų kelionė suteiks jums vilties.

Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties. 

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“ 

Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių. 

Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.

Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.

Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.

„Užburianti. Begalės to paties pasakojimo gijų meistriškai suaudžiamos į magišką voratinklį, iš kurio skaitytojas nenori ištrūkti. Setterfield proza – graži, tamsi ir atmosferiška, o jos veikėjai įtaigiai atskleidžia tiek geriausius, tiek blogiausius žmonijos bruožus.“

Ruth Hogan, romano „Pamestų daiktų saugotojas“ autorė

Diane Setterfield (Dajan Seterfyld, gim. 1964) – britų rašytoja, akademikė. Jos debiutinis romanas „Tryliktoji pasaka“ („Alma littera”, 2008) tapo „New York Times“ bestseleriu, pasaulyje parduota per tris milijonus jo egzempliorių. „Kartą prie upės“ – trečia autorės knyga, iškart tapusi „Sunday Times“ ir „Amazon Kindle“ bestseleriu. 2019 m. kūrinys gavo prestižinį „The Gold Crown“ apdovanojimą ir buvo pripažintas metų istoriniu romanu. D. Setterfield gyvena Oksforde, prie Temzės.

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti

savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O’Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.

„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Kristin Hannah, tarptautinių bestselerių autorė

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“

Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė

Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ sulaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio knyga. 

Prancūzų rašytojo Gustaveʼo Flauberto romanas „Ponia Bovari“ (1856) – tai Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija. Ištekėjusi už kaimo daktaro, Ema įsivaizduoja gyvensianti prabangų ir aistringą gyvenimą, apie kurį buvo skaičiusi sentimentaliuose romanuose, tačiau provincijos gyvenimas nė kiek neprimena romantiškų svajonių, ir čia prasideda pražūtingas jos nuopuolis. 

Romano siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji jo vertė – įžvalgios, taiklios psichologinės detalės ir amžina aklos meilės tema. Istorija ir šiandiena išlieka tokia pati aktuali, kaip ir tuomet, kai buvo parašyta. Pirmą kartą išleistas romanas „Ponia Bovari“ virto skandalu ir atsidūrė teisme kaip „įžeidžiantis dorą ir tikėjimą“, – dabar jis laikomas literatūros šedevru, neginčijamu realistinio stiliaus etalonu bei vienu įtakingiausių kada nors parašytų romanų.

Romanų serija apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei išgalvoti siužetai.

Dora Maar ir Pablas Pikasas – didžioji meilė, nepakartojama kaip ir jų menas.

Paryžius, 1936-ieji. Populiarioji fotografė Dora Maar yra Polio Eliuaro ir Man Rėjaus įkurto siurrealistų sambūrio žvaigždė. Jauna moteris netrukus susipažįsta su tapytoju Pablu Pikasu, tuo metu išgyvenančiu gilią kūrybinę krizę, ir jį įsimyli. Tamsioji Doros prigimties pusė įkvepia Pikasą, jis vėl ima tapyti. Doros paskatintas sukuria keletą šedevrų, iš jų garsiausias – triptikas „Gernika“. Tačiau pačios menininkės profesinis augimas sustoja. Tarp įsimylėjėlių veriasi vis gilėjanti praraja.

Užburiantis romanas apie Pablo Pikaso mylimąją, talentingą fotografę, tapytoją ir lygiavertę partnerę.

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.

„Dirkui Husmanui puikiai pavyko sukurti virtuozišką istorinį nuotykį, kurio stiprioji pusė – greiti siužeto posūkiai ir įtampos kupinos scenos.“ 

 Münsterland Zeitung 

Vokiečių rašytojo Dirko Husemano (Dirk Husemann) knyga „Paryžiaus romanų fabrikas“ –sodrus XIX amžiaus Europos paveikslas, o centrinė figūra – garsusis rašytojas, „Trijų muškietininkų“ autorius Aleksandras Diuma, įsiveliantis į magiškų Egipto amuletų medžioklę. Vienas kitą vejantys nuotykiai, pašėlęs tempas ir nežabota autoriaus vaizduotė skaitytojui  padovanos neužmirštamą kelionę, ištrinsiančią ribą tarp fantazijos ir realybės. 

Devyniolikto amžiaus vidurys, Paryžius. Garsus rašytojas Aleksandras Diuma sostinės priemiestyje įkūręs romanų fabriką – keliasdešimt anoniminių plunksnos brolių jo idėjas paverčia kūnu. Fabrike užgimusius romanus A. Diuma, žinoma, publikuoja savo vardu. Toks įžūlumas kelia daugybę aistrų. Prasta ir pigi Diuma rašliava užrūstina ir grafienę Aną Dorn, po tragiško incidento praradusią vyrą.

Tačiau Anos ir Aleksandro keliams susidūrus paaiškėja, kad jiedu turi bendrą priešą. Pasirodo, žmogus, kaltas dėl Anos vyro mirties, – tai šarlatanas magnetistas Lemetras, mėginantis iš Diuma išpešti rašytojo tėvo neva nusavintus tris amuletus. Diuma būtų ne prieš parduoti juos už gerus pinigus, bet amuletai, deja, jau perduoti Luvrui, o iš ten iškeliavo į Sankt Peterburgo Ermitažą ir Britų muziejų. Ana, savo nuostabai, susivienija su keistuoliu Diuma, abu nusprendžia pirmiau už sukčių atgauti muziejams perduotus amuletus ir leidžiasi į nuotykį per visą Europą. Juolab šie amuletai, anot Lemetro, turi magiškų galių.

1965 m. gimęs Dirkas Husemanas studijavo ankstyvąją istoriją, archeologiją ir etnologiją. Publikuoja straipsnius įvairiuose specializuotuose žurnaluose. Vokietijoje itin populiarus rašytojas jau išleido 7 istorinius romanus.

„Lietus Amsterdame“ – tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. 

Jaunas žurnalistas velionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nutaręs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. 

Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Žurnalistas įsitraukia į savo šeimos praeities ir kartu šiurpių Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų tyrinėjimus. 

Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų. 

„Lietus Amsterdame“ – penktasis Valdo Barto slapyvardžiu grožines knygas pasirašančio žurnalisto, politikos apžvalgininko Valdo Bartasevičiaus romanas. Ankstesnės knygos „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“, „Spąstai“ priskirtinos detektyvų ir kriminalinio romano žanrui.

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

„Gęstančių žvaigždžių miškas“ – tai jaudinantis pasakojimas apie merginą, kuri panaudoja savo žinias apie girią, kad padėtų žydų pabėgėliams pasislėpti nuo nacių Antrojo pasaulinio karo metais 

Dvejų metų Jona buvo pavogta iš turtingų tėvų vokiečių ir užauginta atšiaurioje Rytų Europos girioje, kuri tapo jos namais. Senutė Džeruša išmokė ją išgyventi gamtoje be kitų pagalbos. 1941 m. Džeruša miršta ir dvidešimt vienų metų Jona girioje lieka visiškai viena. Sykį  ji netikėtai sutinka būrį žydų, bėgančių nuo nacių teroro. Sužinojusi, kas vyksta pasaulyje anapus miško tankmių, ji prisiekia perteikti būriui savo žinias apie tai, kaip išlikti gyvam girioje. Savo ruožtu žydai išmoko merginą atverti širdį po daugybės atskirties metų. Vis dėlto vieną dieną, išduota mylimojo, ji palieka būrį ir atsiduria vokiečių okupuotame kaime, o čia įvyksta sukrečiantis susidūrimas tarp jos praeities ir dabarties, galintis viską pakeisti.

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“ ir „Užmaršties saldumas“.

„Neužmirštami veikėjai, didžiulės įtampos drama ir gilios emocijos – visa tai išlieka ir po to, kai užmiršti paskutiniai žodžiai... „Gęstančių žvaigždžių miškas“ – pasakojimas, kuris sujaudins, pakeis ir pakylės skaitytoją aukštyn.“ — Santa Montefiore

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

Ausdamas subtilų intrigų, meilės, pavydo, paslapčių ir melo tinklą, Múñezas įtraukia skaitytoją į svaiginantį XVIII amžiaus Ispanijos dvaro gyvenimą.

Išsilavinusi, iš pasiturinčios šeimos kilusi Klara išgyvena tragediją: Ispanijos įpėdinystės kare žūsta jos mylimas tėvas. Kilmingoji Klara palieka namus ir įsidarbina pagalbininke didingo Kastamaro dvaro virtuvėje. Mergina greitai įsitikina: dvaro virtuvėje niekas jos nelaukia ir talentų neįvertins. Negana to, Klara tuojau pastebi, kad visi tarnai čia turi paslapčių, vieni kitus šantažuoja, už nugaros rezga intrigas ir netrukus į jas įtraukia ją pačią.

Dvaro šeimininkas donas Diegas, per tragišką nelaimingą atsitikimą netekęs žmonos, gyvena atsiskyręs nuo dvaro kasdienybės ir svitos intrigų. Tačiau Klaros atvykimas apverčia jo sielvarto persmelktą pasaulį aukštyn kojomis. Apsvaigintas gardžių virtuvės kvapų, Diegas nepastebi, kad jam po nosimi rezgamas keršto planas.

Vis dėlto ir Klara turi paslaptį, kurią atskleidusi bijo netekti darbo ir šeimininko prielankumo: mergina kenčia nuo agorafobijos – ji paniškai bijo atvirų erdvių ir nedrįsta net kojos iškelti pro duris.

Fernando J. Múnezas yra rašytojas, scenaristas ir režisierius. Jis baigė filosofijos studijas Madride ir kinematografijos studijas Meine, JAV. Nuo 2002 m. išleido apie penkiasdešimt knygų vaikų ir jaunimo literatūros srityje. „Kastamaro dvaro virėja“ – pirmasis autoriaus romanas suaugusiesiems, sulaukęs neįtikėtino pasisekimo ir įkvėpęs Netflix serialą.

Vokietija manė, kad jos užšifruoti pranešimai niekam neįkandami.

Bet jie klydo.

1940-ieji. Hitlerinė Vokietija užkariavo visą Europą, neparklupdyta tik Didžioji Britanija. Žūtbūtinė kova vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir gamyklose, laboratorijose, kabinetuose. Aiškindamiesi nacių planus britai subūrė mokslininkų, intelektualų ir mąstytojų būrį, o šis Blečlio parke įrengtoje bazėje laužė galvas šifruodamas užkoduotą priešo informaciją. 

Toje margoje komandoje darbuojasi ir trys moterys. Perimtus vokiečių pranešimus verčia žavi ir elegantiška Osla – kilmingos šeimos atstovė, Graikijos princo Filipo širdies draugė. Tiesi ir ryžtinga Mabė iš skurdaus Rytų Londono dirba prie iškodavimo mašinų. Drovioji Betė – paklusni valdingos motinos duktė – temoka lukštenti sudėtingiausius kryžiažodžius, bet tampa geriausia Blečlio parko kriptoanalitike. 

Deja, karas, skaudžios netektys ir slegianti pareiga saugoti darbo paslaptis išardo merginų draugystę.

1947-ieji. Didžioji Britanija ruošiasi princesės Elžbietos ir Graikijos princo Filipo vestuvėms, o dvi priešėmis tapusios draugės nuo trečiosios gauna koduotą laišką. Pamiršusios tarpusavio nuoskaudas, Osla, Mabė ir Betė susitelkia prie paskutinės užduoties. Trijulės sukviesta senoji komanda stengiasi atskleisti „Rožės“ kodą ir demaskuoti Blečlio parke dirbusį išdaviką. 

Kate Quinn yra „New York Times“ ir „USA Today“ bestselerių istorinių romanų autorė, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš romano „Alisos tinklas“. Naujausiame savo kūrinyje „Kodas „Rožė“ ji pasakoja dar vieną intriguojančią Antrojo pasaulinio karo laikų istoriją, kurioje kovoja, myli ir neapkenčia trys moterys, trys slapčiausios britų kodavimo ir šifravimo organizacijos darbuotojos, trys draugės ir vienas šnipas, pakeitęs jų likimus.

„Iš kojų verčiantis istorinių romanų karalienės kūrinys“ –  Fiona Davis, „New York Times“ bestselerių autorė.

„Šis kvapą gniaužiantis pasakojimas apie žvalgybą ir moterišką solidarumą – tikras šedevras; norėsite ir juoktis, ir verkti. Skiriama ryškioms, spalvingoms ir  nepamirštamoms Blečlio parko moterims“ – Stephanie Dray

Laukas

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Tabakininkas

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

Prašyk dar kartą

Frensis Glisonas ir Brajanas Stenhoupas – du jauni, neseniai šeimas sukūrę Niujorko policijos pareigūnai – 1973-iaisiais paskiriami drauge patruliuoti Bronkso gatvėmis. Porininkų keliai netrukus išsiskiria, jiems taip ir nespėjus tapti artimais draugais. Tik Frensio žmona Lena, sužinojusi, kad po kurio laiko į gretimą beveik idiliško užmiesčio namą atsikrausto Stenhoupai, tikisi pakeisti padėtį ir užmegzti šiltus santykius tarp šeimų. 

Tačiau už kiekvienų durų verda savas gyvenimas, ir, kad ir kiek stengtųsi Lena, keistai priešiškas ir dažnai nepaaiškinamas Anės Stenhoup elgesys užkerta kelią bet kokiam artimam ryšiui. Metams bėgant įtampa tarp šeimų auga, kol vieną dieną ją vainikuoja tragiškas įvykis, ne tik kardinaliai pakeičiantis visų pasaulius, bet ir galintis sugriauti beužsimezgančią vienturčio Stenhoupų sūnaus Piterio ir Glisonų jaunėlės Keitės meilę.

Mary Beth Keane švelniais, neskubriais potėpiais tapo sudėtingą šeimos ir mylimųjų santykių dinamiką, psichikos ligos paveiktų artimųjų, mėginančių tyla užgožti klausiamus aplinkinių žvilgsnius ir bijančių likti nesuprastų, paveikslą. Autorė jautriai prisiliečia prie pirmosios meilės, vaikystės traumų, priklausomybių demonų ir subtiliai kintančio pasaulio suvokimo, taip suteikdama galią ne tik naujai išvysti įsisenėjusias skriaudas, bet ir išmokti už jas atleisti.

„Nuostabi knyga!“
Taylor Jenkins Reid, romano „Septyni Evelinos Hugo vyrai“ autorė 

„M. B. Keane visą pasakojimą sutelkia vos į kelis veikėjus, leidžia pamatyti jų kismą šeimos, meilės, išdavystės ir atleidimo akivaizdoje.“
Daily Express 

Šiltinė

Jie vadino ją Mikrobų Moterimi. Šiltininke Mere.

Bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė Melon atvyksta į Niujorką. Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu ji prasiskina kelią į Niujorko aukštuomenės namus ir netrukus tampa visų gerbiama virėja. Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams, Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas.

Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė – mirtį sėjantis monstras, o gydytojams ji – sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus pats niekada nepasijunta prastai. Ir iš tiesų Merė nesijaučia serganti, todėl medikų ir visuomenės veiksmai jai atrodo neteisingi. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne po to, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti.

„Tai savita vienos moters atgailos istorija ir liudijimas, kokia stipri gali būti valia ir nenoras pripažinti to, kas sunkiai suvokiama. Tačiau saviapgaulei susidūrus su neišvengiama realybe, visos viltys subyra į šipulius.“
New York Times Book Review

„Įsibaiminusios XX a. pr. visuomenės akyse demonizuota Šiltininkė Merė pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas.“
LIBRARY JOURNAL

Mary Beth Keane (Merė Bet Kyn, g. 1977) – airių kilmės amerikiečių rašytoja. 2005 m. Virdžinijos universitete ji įgijo Vaizduojamojo meno magistro laipsnį. „Šiltinė“ – antroji autorės knyga, paremta tikra XX a. pradžioje Niujorke gyvenusios Mary Mallon, geriau žinomos Šiltininkės Merės vardu, istorija. 2017 m. „BBC America“ paskelbė žinią, kad pagal knygą kuria mini serialą, Merės vaidmenį atliks aktorė Elisabeth Moss.