Istoriniai romanai

XVI a. Talinas. Smalsus berniūkštis Baltazaras, arba Palas, kaip jį vadina aplinkiniai, nepaklusęs mokytojui įsilipa į bažnyčios varpinę ir apstulbęs stebi paslaptinguosius lyno šokėjus, ore išdarinėjančius neįtikėtinus dalykus. Taip prasideda didžio Livonijos metraštininko Baltazaro Rusovo gyvenimo istorija.

Kuklių valstietiškų šaknų jaunuolis – tarsi netašytas deimantas: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, aštraus proto ir gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų, jis suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir atsidūręs tinkamu laiku, tinkamoj vietoj – pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams.

Virš Livonijos kaupiantis karo nuojautoms, plaukiančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiomis visuomenės pakopomis. Tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų ir neišsižada žmogiškų ir kūniškų aistrų.

„Krossas nusipelnė Nobelio.“
Neil Taylor, Guardian

„Dėl savo kūrybos masto ir gylio Krossas pelnytai laikomas vienu didžiųjų pasaulio rašytojų.“
Doris Lessing

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920–2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas, daugiausia į užsienio kalbas verčiamų kūrinių autorius. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, Livonijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. Į knygą „Lyno akrobatas“ sudėti pirmas ir antras tetralogijos romanai. Lietuvių kalba taip pat išleisti kiti Krosso romanai: „Dangaus akmuo“, „Imperatoriaus beprotis“, „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.



Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International“ 2018 m. premijos laureatė

„Sabaliauskaitės kūryboje susiduriame su literatūra, kuri peržengia įprastines ribas ir pasakoja apie esmines, fundamentalias kultūrines patirtis.“
Tygodnik Powszechny

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.

Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?

„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.

„Drąsi feministinė klasikinio mito interpretacija.“
O Magazine

„Kerintis pasakojimas apie paprastą ir sykiu ypatingą moters deivės gyvenimą.“
Eimear McBride

Madeline Miller (Madelina Miler, g. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas „Achilo giesmė“ 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją. „Kirkė“, antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą ir išverstas į 26 kalbas.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Justas Adamonis, buvęs caro armijos kontržvalgybos agentas, sugrįžta į laikinąją sostinę Kauną. Jis tikisi ramiai įsikurti ir imtis verslo, bet nugali įgimtas nuotykių troškimas, kovinga dvasia ir noras nedidukei jaunai savo šaliai padėti sustiprėti. Adamonis tampa Lietuvos karo kontržvalgybos viršininku ir atsiduria pačiame negailestingų politinių audrų verpete. Kaunas knibždėte knibžda užsienio šnipų, korupcijos, pavojingų operacijų, žmogiškųjų dramų, išdavysčių ir paslapčių, kurias slaptasis agentas gliaudytų lyg riešutus, jei ne viena silpnybė – enigmatiškoji antros eilės pusseserė Lilė, su vyru, buvusiu JAV diplomatu, netikėtai grįžusi iš Amerikos.

„Laikinai jūsų“ – lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas, tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį, kai laikinąja sostine tapo Kaunas, karo kontržvalgybos viršininko pareigas ėjo Jonas Budrys, o Klaipėdos krašto prijungimas rodės tolima svajonė. Kai „Metropolio“ ir „Versalio“ šokių salėse sukosi išsipusčiusios poros, kavinėse žaisdami biliardą svarbūs asmenys sprendė šalies ateitį, tamsiuose skersgatviuose šmėžčiojo skrybėlėti šešėliai, meilė maišėsi su apgavyste ir pavydu, žmonių gyvenimus negrįžtamai keitė lemtingi pasirinkimai.

„Šnipai, uždrausta meilė, stiprios moterys, į neviltį puolę vyrai, galios žaidimai ir subtilus humoras – žavingai įkūnyta tarpukario Lietuva.“
David Bergen

„Stilingas ir ryškus šalies užgimimo metraštis.“
Samantha Harvey

„Romanas, kuriame meistriškai parodomas moralinių pasirinkimų dviprasmiškumas ir sukuriama pulsuojanti, nepagražinta, įtampos kupina film noir realizmo atmosfera.“
Nino Ricci

Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. Į Lietuvos Metų knygos rinkimų penketukus įtrauktos dvi knygos – apsakymų rinktinė „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2015) ir atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ (2018). Romanas „Laikinai jūsų“ – šeštas autoriaus kūrinys.

„– Mums uždrausta gyventi, – pertarė Zilbermanas. – Ar norite prie to taikytis?“

Žydas Otas Zilbermanas, gerbiamas Vokietijos visuomenės narys, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų, negalėdamas pabėgti į užsienį, blaškosi po Vokietiją: iš Berlyno į Hamburgą, Dortmundą, Acheną, Dresdeną, dienų dienas leidžia traukiniuose, peronuose, stočių restoranuose. Keliaudamas susiduria su pabėgėliais ir naciais, su gerais ir blogais žmonėmis. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių iš šalies klausosi, kaip gyva iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau iš padorumo, o gal ir naivumo, žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.

„Keleivis“ – stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis, bene vienintelis ano laiko meninis liudijimas, parašytas būtent tuo metu. Tai suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią 1938-ųjų situaciją, pajusti knygos herojaus ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus – lyg pats būtum juos lydėjęs jų nesibaigiančiose kelionėse.

„XX a. literatūros šedevras.“
L'Espresso

„Kad „Keleivis“ apskritai sukurtas – daugeliu atžvilgių yra stebuklas.“
Süddeutsche Zeitung

„Ši istorija tiek pat opi mūsų dienomis, kiek ir amžina.“
Die Zeit

Ulrich Alexander Boschwitz (Ulrichas Aleksanderis Bošvicas, 1915–1942) – žydų kilmės vokiečių rašytojas. 1935 m. emigravo į Skandinaviją, vėliau į Angliją; pieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui internuotas ir išgabentas į Australiją. Laivą, kuriuo plaukė atgal į Europą, susprogdino vokiečių povandeninio laivo torpeda. Boschwitzas žuvo vos dvidešimt septynerių. Romanas „Keleivis“, sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio pogromų, buvo išleistas 1939 m. Anglijoje, 1940 m. – JAV. Po autoriaus mirties, 1945-aisiais, pasirodė Prancūzijoje. Išlikęs „Keleivio“ rankraštis nuo XX a. septintojo dešimtmečio saugotas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, kur 2015 m. atrastas iš naujo ir vokiečių kalba pirmą kartą išleistas tik 2018-aisiais. Teises išleisti knygą įsigijo 20 šalių.

„Anuomet, tą pirmą vasarą Paryžiuje, ji dar nežinojo, kokios galingos yra nuotraukos, kaip objektyvo rėmas sukuria realybę, kaip fotografija tampa atsiminimu, o šis tampa tiesa.“

Vos 22-ejų Li Miler su senu tėvo dovanotu fotoaparatu rankose atvyksta į Paryžių. Amerikoje palikusi spindinčią, prabangos ir susižavėjimo šūksnių kupiną „Vogue“ modelio karjerą, ji apsigyvena naują pradžią žadančiame mieste, turėdama prieš akis vieną tikslą: kurti meną, o ne būti jo objektu.

Vieną vakarą opijaus dūmuose paskendusiame Monmartro bute Li sutinka garsųjį siurrealistą Maną Rėjų. Jausdama, kad tai gali būti taip ilgai laukta galimybė, Li įtikina Maną tapti jos mokytoju. Rėjaus studijoje ji vis giliau neria į fotografijos pasaulį, atrasdama naujas išraiškos priemones ir kasdien vis labiau pranokdama savo mokytoją. Tačiau Manui ji – tik pagaulaus grožio mergina, jo mylimoji ir mūza.

Nuolatinė kova dėl pripažinimo vyrų valdomame meno pasaulyje blaško Li po nuoširdžios meilės nevertinantį, egocentrišką 4-ojo dešimtmečio bohemišką Paryžių ir griuvėsiuose skendinčius kariaujančios Europos miestus. Jaunos fotografės nuotraukose grožis pinasi su žiaurumu, tikėjimas – su neviltimi, siurrealistinius portretus keičia karo vaizdai. Li nė neįsivaizdavo, kokią kainą jai teks sumokėti, kad galėtų būti savimi.

„Modernios meilės istorija, kurios centre – savo balso ieškančios moters kūrėjos portretas.“
Celeste Ng

„Tai svarus, jautrus, mintis užvaldantis jaunos kūrėjos gimimo portretas.“
Madeline Miller

„Scharer žavi įtaigiai perteikta jaudinančia kūrybos atmosfera ir svaiginančiu paryžiečių hedonizmu.“
Times

„Įsivaizduokite Zeldą ir Scottą Fitzgeraldus, tik ne su rašikliais, o fotoaparatais rankose: kas iš jųdviejų – tikrasis kūrėjas?“
People


Whitney Scharer (Vitni Šėrer) baigė kūrybinio rašymo studijas Vašingtono universitete, 2015 m. „St. Botolph Club Foundation“ ją apdovanojo kaip daug žadančią pradedančiąją kūrėją. „Oprah“ ir „Entertainment Weekly“ debiutinį autorės romaną paskelbė laukiamiausia 2019-ųjų knyga. „Šviesos amžius“ – tikrais faktais paremtas romanas, svarus indėlis į moters, siekusios kurti ir būti pripažintos už savo darbus, palikimą. Daugeliui iki šiol Lee Miller buvo žinoma kaip modelis, bet dabar ji įsitvirtins kaip savito braižo fotografė ir reikšminga Antrojo pasaulinio karo fotoreporterė.

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Anglų slaugė Libė Rait paskiriama į mažytį kaimelį tirti, vietinių žodžiais tariant, medicinos anomalijos ar stebuklo. Žmonės kalba, kad vienuolikmetė Ana O'Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko kažkokios nematomos jėgos. Slaugės užduotis – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą.

Libė įsitikinusi, kad mergaitę ir jos šeimą valdo tamsybė ir prietarai, ir tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau?

Įkvėptas tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a., „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.

„Kibirkščiuojančios įtampos istorinis romanas apie galią naikinti.“
Stephen King

„Romane keliami itin drąsūs klausimai apie tai, kiek toli galima žengti, kad įrodytum savo tikėjimą.“
Publishers Weekly

„Pasakojimas, peržengiantis suvokimo ribas ir veriantis širdį.“
New York Times

Emma Donoghue (Ema Donohju, g. 1969 Dubline) – airių rašytoja. Kembridžo universitete įgijo daktaro laipsnį už disertaciją apie XVIII a. anglų grožinę literatūrą. Jos romanas „Stebuklas“ pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

„– Mums uždrausta gyventi, – pertarė Zilbermanas. – Ar norite prie to taikytis?“

Žydas Otas Zilbermanas, gerbiamas Vokietijos visuomenės narys, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų, negalėdamas pabėgti į užsienį, blaškosi po Vokietiją: iš Berlyno į Hamburgą, Dortmundą, Acheną, Dresdeną, dienų dienas leidžia traukiniuose, peronuose, stočių restoranuose. Keliaudamas susiduria su pabėgėliais ir naciais, su gerais ir blogais žmonėmis. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių iš šalies klausosi, kaip gyva iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau iš padorumo, o gal ir naivumo, žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.

„Keleivis“ – stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis, bene vienintelis ano laiko meninis liudijimas, parašytas būtent tuo metu. Tai suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią 1938-ųjų situaciją, pajusti knygos herojaus ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus – lyg pats būtum juos lydėjęs jų nesibaigiančiose kelionėse.

„XX a. literatūros šedevras.“
L'Espresso

„Kad „Keleivis“ apskritai sukurtas – daugeliu atžvilgių yra stebuklas.“
Süddeutsche Zeitung

„Ši istorija tiek pat opi mūsų dienomis, kiek ir amžina.“
Die Zeit

Ulrich Alexander Boschwitz (Ulrichas Aleksanderis Bošvicas, 1915–1942) – žydų kilmės vokiečių rašytojas. 1935 m. emigravo į Skandinaviją, vėliau į Angliją; pieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui internuotas ir išgabentas į Australiją. Laivą, kuriuo plaukė atgal į Europą, susprogdino vokiečių povandeninio laivo torpeda. Boschwitzas žuvo vos dvidešimt septynerių. Romanas „Keleivis“, sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio pogromų, buvo išleistas 1939 m. Anglijoje, 1940 m. – JAV. Po autoriaus mirties, 1945-aisiais, pasirodė Prancūzijoje. Išlikęs „Keleivio“ rankraštis nuo XX a. septintojo dešimtmečio saugotas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, kur 2015 m. atrastas iš naujo ir vokiečių kalba pirmą kartą išleistas tik 2018-aisiais. Teises išleisti knygą įsigijo 20 šalių.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Justas Adamonis, buvęs caro armijos kontržvalgybos agentas, sugrįžta į laikinąją sostinę Kauną. Jis tikisi ramiai įsikurti ir imtis verslo, bet nugali įgimtas nuotykių troškimas, kovinga dvasia ir noras nedidukei jaunai savo šaliai padėti sustiprėti. Adamonis tampa Lietuvos karo kontržvalgybos viršininku ir atsiduria pačiame negailestingų politinių audrų verpete. Kaunas knibždėte knibžda užsienio šnipų, korupcijos, pavojingų operacijų, žmogiškųjų dramų, išdavysčių ir paslapčių, kurias slaptasis agentas gliaudytų lyg riešutus, jei ne viena silpnybė – enigmatiškoji antros eilės pusseserė Lilė, su vyru, buvusiu JAV diplomatu, netikėtai grįžusi iš Amerikos.

„Laikinai jūsų“ – lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas, tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį, kai laikinąja sostine tapo Kaunas, karo kontržvalgybos viršininko pareigas ėjo Jonas Budrys, o Klaipėdos krašto prijungimas rodės tolima svajonė. Kai „Metropolio“ ir „Versalio“ šokių salėse sukosi išsipusčiusios poros, kavinėse žaisdami biliardą svarbūs asmenys sprendė šalies ateitį, tamsiuose skersgatviuose šmėžčiojo skrybėlėti šešėliai, meilė maišėsi su apgavyste ir pavydu, žmonių gyvenimus negrįžtamai keitė lemtingi pasirinkimai.

„Šnipai, uždrausta meilė, stiprios moterys, į neviltį puolę vyrai, galios žaidimai ir subtilus humoras – žavingai įkūnyta tarpukario Lietuva.“
David Bergen

„Stilingas ir ryškus šalies užgimimo metraštis.“
Samantha Harvey

„Romanas, kuriame meistriškai parodomas moralinių pasirinkimų dviprasmiškumas ir sukuriama pulsuojanti, nepagražinta, įtampos kupina film noir realizmo atmosfera.“
Nino Ricci

Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. Į Lietuvos Metų knygos rinkimų penketukus įtrauktos dvi knygos – apsakymų rinktinė „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2015) ir atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ (2018). Romanas „Laikinai jūsų“ – šeštas autoriaus kūrinys.

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.



Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International“ 2018 m. premijos laureatė

„Sabaliauskaitės kūryboje susiduriame su literatūra, kuri peržengia įprastines ribas ir pasakoja apie esmines, fundamentalias kultūrines patirtis.“
Tygodnik Powszechny

„Visi mes degūs. Vos gimę pradedame degti, ir kai kurie iš mūsų sudega greičiau nei kiti. Tačiau nedegti, niekada neužsiliepsnoti – tai būtų liūdnas gyvenimas, tiesa?“

Dvidešimt dvejų našlaitė Džeinė Ferčaild kilminguose anglų namuose nuo šešiolikos dirba tarnaite. Visus tuos metus ji yra slapta Polo Šeringemo, jaunojo kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė. Vieną neįprastai šiltą, saulės šviesos nulietą 1924-ųjų kovo dieną – Motinų sekmadienį – jiedu susitinka paskutinįkart. Tik tądien Džeinė to dar nežino. Tai diena, kurios įvykiai nuvilnys per visą nepaprastą Džeinės gyvenimą ir pakreips jį nauja linkme.
Šiame pasakojime, kaip vis iškylančiame prisiminime ar pasikartojančiame sapne, klajojama po vienos moters gyvenimo užkulisius, grakščiai stabtelima ties esminiais XX amžiaus pirmos pusės istorijos puslapiais, oriai linktelima gęstančiam vakarykščiam pasauliui ir nepaliaujama klausti: „kaip gali tapti kažkuo, nepabuvęs niekuo?“
„Motinų sekmadienis“ – įstabiai poetiška istorija apie savojo balso paieškas, apie intelektualinį, socialinį ir seksualinį moters išsilaisvinimą.


„Išskirtinio grožio, subtilus ir rafinuotas kūrinys.“
Kazuo Ishiguro

„Ko gero, tai geriausia, ką iki šiol yra sukūręs Swiftas.“
Observer

„Motinų sekmadienis“ nutviekstas saulės spindulių. Net tada, kai smogia tragedija, negali atsispirti tam nepakartojamam švytėjimui. Toks trumpas, bet toks meistriškas pasakojimas.“
Guardian

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų netgi įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Motinų sekmadienis“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Anglų slaugė Libė Rait paskiriama į mažytį kaimelį tirti, vietinių žodžiais tariant, medicinos anomalijos ar stebuklo. Žmonės kalba, kad vienuolikmetė Ana O'Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko kažkokios nematomos jėgos. Slaugės užduotis – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą.

Libė įsitikinusi, kad mergaitę ir jos šeimą valdo tamsybė ir prietarai, ir tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau?

Įkvėptas tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a., „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.

„Kibirkščiuojančios įtampos istorinis romanas apie galią naikinti.“
Stephen King

„Romane keliami itin drąsūs klausimai apie tai, kiek toli galima žengti, kad įrodytum savo tikėjimą.“
Publishers Weekly

„Pasakojimas, peržengiantis suvokimo ribas ir veriantis širdį.“
New York Times

Emma Donoghue (Ema Donohju, g. 1969 Dubline) – airių rašytoja. Kembridžo universitete įgijo daktaro laipsnį už disertaciją apie XVIII a. anglų grožinę literatūrą. Jos romanas „Stebuklas“ pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

XVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas Keip Kosto pilyje. O jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime.
Nuo medvilnės plantacijų Misisipėje, misionierių mokyklų Ganoje iki JAV Pilietinio karo, nuo anglių šachtų Alabamoje iki džiazo klubų XX a. Harleme, iki pat šių dienų – autorė aprėpia trejetą žemynų ir septynetą kartų, sukuria itin intymų pasakojimą apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

„Paliečia tarsi stebuklas.“
New Statesman

„Kupinas atjautos... Yaa Gyasi nuskriaustosioms ir nuskriaustiesiems suteikė kaip reta herojišką balsą.“
NPR

„Kai žmonės kalba apie dalykus, kurių gali išmokyti literatūra, jie kalba apie tokias knygas kaip ši.“
Marie Claire

„Perskaičius knygą jautriai suvoki ir negailestingą vergovės realybę, ir didžiulę emocinę žalą, kuria pažymėtos ištisos kartos, ištisi šimtmečiai.“
New York Times

Yaa Gyasi (g. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. „Auksinės šaknys“ – debiutinis romanas, išverstas į daugiau kaip 25 kalbas ir susižėręs gausybę literatūros apdovanojimų, pavyzdžiui, „American Book Awards“, „National Book Critics Award“, „PEN / Hemingway Award“ ir daugelį kitų.

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

XIX a. pabaigos Londonas. Korą Syborn po vyro mirties užlieja ir liūdesys, ir palengvėjimas. Santuoka buvo nelaiminga, mokslui gabią Korą varžė paklusnios, savęs atsižadėjusios žmonos vaidmuo. Moteris nutaria prieglobsčio ieškotis kaime ir atsikrausto į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur vikaru tarnauja Vilas Ransomas.

Kaimelis apsėstas gandų apie mitinę pabaisą: netoliese pastebėtas Esekso slibinas, kitados klajojęs po pelkes ir galabijęs žmones. Kora susižavi šia žinia ir kaip mokslininkė viliasi, kad iš tikrųjų pabaisa tėra dar neatrasta gyvūnų rūšis. Ji leidžiasi padaro pėdsakais ir netrukus sutinka vikarą. Šis slibino atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai. Parapijiečių susijaudinimas jam atrodo nedoras ir pražūtingas, atitraukiantis nuo tikrojo tikėjimo ir griaunantis tykaus kaimelio ramybę. Pamažu tarp nuolat besiginčijančių, bet vienas prie kito traukiamų Koros ir Vilo užsimezga keistas, gyvenimą keičiantis ryšys.

„Esekso slibinas“ – subtili ir intelektuali odė meilei bei nesuskaičiuojamai daugybei jos pavidalų.

„Kone akiplėšiškai ambicingas romanas. Sodrus ir egzotiškas, tarytum laukinis Edenas.“
New York Times

„Kupinas magijos.“
Kirkus Reviews

„Sukūrusi „Esekso slibiną“, Sarah Perry atsidūrė greta geriausių šiuolaikinių Britanijos rašytojų.“
John Burnside

Sarah Perry (Sara Peri, g. 1979 m. Esekse) – britų rašytoja. Karališkajame Holovėjaus koledže įgijo kūrybinio rašymo daktaro laipsnį, Prahos bei Prinstono universitetuose dėstė teologijos, istorijos bei literatūros kursus. Antrasis autorės romanas „Esekso slibinas“ išleistas 20 šalių, pateko į gausybės literatūros apdovanojimų (tokių kaip „Costa Book Awards“, „Baileys Women's Prize for Fiction“, Dylano Thomaso ir Walterio Scotto vardo) ilguosius arba trumpuosius sąrašus, tapo Didžiosios Britanijos Metų knyga, knygynų tinklo „Waterstones“ Metų knyga ir pasauliniu bestseleriu.

Skandalų ir paslapčių kupina istorija, nutikusi XIX a. vidurio Londone.

„Tai pasakojimas apie žmones, kurie gyveno prieš du šimtmečius, tačiau daugelis jų troškimų, nemenka dalis nuoskaudų ir širdyse siaučiančios aistros buvo labai jau panašios į dramas, vykstančias tarp mūsų, mūsų laikais…“

1815–ųjų birželio 15–ąją Didžiosios Britanijos aristokratijos didingieji ir galingieji susirenka į Ričmondo hercogienės puotą Briuselyje – vieną tragiškiausių puotų istorijoje, kurioje daugelis išvaizdžių ir pasitempusių jaunuolių sušoka savo paskutinį valsą prieš krisdami Vaterlo mūšyje.

Verslininko Džeimso Trenčardo dukros, žavingosios Sofijos Trenčard, gyvenimas tąvakar taip pat pasikeis negrįžtamai. Tačiau tik praėjus 25 metams, apsukriesiems Trenčardams įsikūrus naujame ir itin madingame Belgravijos rajone, išryškės tikrosios lemtingojo vakaro pasekmės. Naujajame pasaulyje, kur aristokratai priversti išsitekti su naujaturčiais, daugelis norėtų palikti paslaptis ten, kur joms ir vieta, – užmarštyje. Tačiau didžiosios paslaptys nepavaldžios laikui. Jos neišvengiamai ims skleistis pasirodžius jaunuoliui, vardu Čarlzas Popas.

„Tai – moderni klasika.“
Daily Express

„Tikras delikatesas – lyg ką tik iškeptas sausainis.“
The Inquirer Daily News

Julian Fellowes (Džulianas Felovesas, g. 1949) – rašytojas, aktorius, režisierius ir prodiuseris. Už savo sukurtą serialą „Dauntono abatija“ jis pelnė tris „Emmy“ apdovanojimus. „Belgravija“ yra jo trečias romanas. Lietuviškai taip pat išleistas rašytojo pirmasis romanas „Snobai“.

XIX amžiaus Naujosios Zelandijos epas

Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį, patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?

Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename, vertinamas už itin meistriškai sukurtą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“ – postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Charleso Dickenso kūriniais.

„Tokio tipo romaną ryte praryji, o užvertęs paskutinį puslapį supranti, kad nieko panašaus savo mastu ir teikiamu skaitymo malonumu tiesiog neberasi.“
Independent

„Parašydama vaizdingą XIX amžiaus romano parodiją, Catton sukūrė romaną XXI amžiui. Tai visiškai nauja. Nespėji versti puslapių. Žmogaus siela atskleista visomis skirtingomis nevilties formomis. Tiesiog palaima! O knygos apimtis... Ką gi, tokia gera knyga negali būti per ilga.“
New York Times Book Review

„Įspūdinga... Ji sugebėtų mus nukelti bet kur, o mes kaskart ja pasitikėtume, kad sugrąžintų atgal.“
Globe and Mail

Eleanor Catton (Eleonora Katon, g. 1985 Kanadoje) – jauniausia rašytoja, kada nors laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs, romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Autorė kartu su vyru gyvena Naujojoje Zelandijoje ir dėsto kūrybinį rašymą viename šalies universitetų.

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

„Meilė, kova, aistra ir menas – viskas viename."
Elle

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

„Gyvybe trykštantis pasakojimas."
Publishers Weekly

„Galingais potėpiais atkurtos ypatingos ir kasdienės gyvenimo akimirkos."
The FT

Jessie Burton (Džesė Barton) gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus dirbo aktore, vėliau pasuko į literatūrą. Tai antrasis autorės romanas, kuris jau spėjo užkopti į pasaulinių bestselerių viršūnes. Leidykla „Baltos lankos" taip pat išleido debiutinį autorės romaną „Miniatiūristas".

Naujas bestselerio „Paskutinės apeigos“ autorės romanas

„Nensė žinojo, ji pakenčiama tik todėl, kad atstovauja tam, kas nesuprantama ir nesuprastina. Ji – vartų sergėtoja pasaulio pakraštyje. Paskutinė žmonių giesmė prieš vėją, šešėlius ir keistai girgždančias žvaigždes.“

1825–ieji, pietvakarių Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.

Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.

„Gerieji žmonės“ – tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuriame atsiveria paslaptinga, kartais baugi ir nepažini, bet traukianti kaip magnetas XIX a. pradžios Airijos panorama: žmonių galvose iki gyvuonies įsišaknijęs besąlygiškas tikėjimas ir prietarai, žūtbūtinis noras pritapti ir meilė, kartais švelni, o kartais – aitriai tvilkanti.

„Reto grožio grynuolis.“
The Sunday Times

„Užburiančiai poetiška ir vaizdinga.“
Daily Express

„Aukščiausios prabos romanas, greito tempo ir įtemptas lyg trileris.“
Paula Hawkins

„Rimtas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip esantieji beviltiškoje situacijoje pasistato tvirtovę iš ritualų, bandydami apsisaugoti nuo savo pačių bejėgystės.“
The Guardian

Hannah Kent (Hana Kent, g. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“, apdovanotu daugybe literatūros premijų. „Gerieji žmonės“ – antrasis autorės romanas, per trumpą laiką jau spėjęs sulaukti pripažinimo.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.