Premijuotos ir nominuotos

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

Paauglystėje Giftė vis prašydavo mamos pasakoti jų šeimos kelionės iš Ganos į Alabamą istoriją. Taip ji ieškojo nusiraminimo herojiškuose šeimos mituose ir meilės istorijos romantikoje. Kai jos tėvas su broliu paniro į sunkią imigrantų realybę Amerikos pietuose, iš keturių šeimos narių liko tik jiedvi su mama. Giftės svajotas gyvenimas išslydo jai iš rankų.

Po daugelio metų, norėdama suvokti jos brolį sunaikinusią priklausomybę nuo narkotikų, Giftė atsigręžia į mokslą. Bet kai jos motina apsistoja kartu, Giftė netrunka suprasti, kad jų šeimos traumų šaknys siekia daug giliau, nei ji kada būtų pagalvojusi. 

Romane „Kitas pasaulis“ pasakojama apie tamsią vienos šeimos likimo šerdį, paženklintą imigrantų dalios, meilės, netekties, atpirkimo, tikėjimo. Ir galybę būdų, kuriais iš praeities griuvėsių bandome atkurti savo dabartį.

„Nuostabiai suaustas pasakojimas.“

Roxane Gay

„Sakyčiau, kad tai romanas mūsų laikams. Bet ir daug daugiau. Tad tai – romanas visiems laikams.“

Ann Patchett

„Romano veiksmas vyksta plačiame, trapiame kraštovaizdyje, kuriame susiduria Dievo slėpiniai ir mokslas. Tai gili meditacija apie sielvartą, religiją ir šeimą.“

Boston Globe

Yaa Gyasi (gim. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. Jos debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ („Baltos lankos“, 2018) buvo apdovanotas „National Book Critics Award“ ir kitomis literatūros premijomis. „Kitas pasaulis“ – antrasis jos romanas, nominuotas „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Women’s Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

„...o tada pasigirdo triukšmas. Aišku, jie niekada ligi tol nebuvo tokio garso girdėję. Tokio garso niekas negirdi – jį patiria, ištveria, išgyvena, paliudija. Beveik galėtum sakyti, kad jų gyvenimą galima padalyti į laikotarpį prieš išgirstant tą garsą ir į laikotarpį po.“

Amanda su Klėjumi atvyksta į atokų Long Ailando kampelį, tikėdamiesi atsipūsti nuo pragariško Niujorko ritmo, pabūti su paaugliais sūnumi ir dukra ir pasimėgauti ramiu gyvenimu prabangiame name, išsinuomotame savaitei. Tačiau šeimos idilę nutraukia netikėti svečiai: vėlai vakare į duris pasibeldžia Rutė ir Dž. H. Tvirtina, kad nuomojamas namas priklauso jiems, o jie patys atvyko mieste dingus elektrai. Tačiau čia, nuošaliose apylinkėse, kur taip pat  nustojo veikti televizija ir internetas, sunku suprasti, kuo tikėti.

Netrukus ima dėtis sunkiai paaiškinami dalykai: namo teritorijoje pasirodo kaimenės stirnų, orą perskrodžia keisti negirdėto stiprumo garsai... Ar tokiomis neįprastomis aplinkybėmis Amanda ir Klėjus gali pasitikėti svečiais? O ar Rutė su Dž. H. gali jaustis saugūs? Kas nutiko Niujorke? Ar nuo civilizacijos atskirtas namas – tikrai nepavojinga vieta šioms dviem šeimoms?

„Kupina įtampos, trikdančiai žvelgianti į pasaulio nestabilumą ir skirtingų socialinių klasių bei rasių santykius. Kai, regis, nutikti gali bet kas – net apokalipsė, – romanas siūlo realistiškai pamąstyti, kaip gali baigtis visiems mums pažįstamas pasaulis. Išmuš skaitytojus iš vėžių.“

Buzzfeed

Rumaan Alam (Rumanas Alamas, gim. 1977) – amerikiečių rašytojas. Vos pasirodęs 2020-aisiais, sėkmingiausiu laikomas jo romanas „Palikite pasaulį užmaršty“ tapo „New York Times“ bestseleriu, pateko į „National Book Award“ premijos finalininkų sąrašą, o tokie įtakingi leidiniai kaip „Washington Post“, „Kirkus“ ir „Boston Globe“ pripažino jį viena geriausių metų knygų. 2021 m. įtrauktas į Baracko Obamos metų vasaros skaitinių sąrašą ir nominuotas „Orwell Prize“ literatūros premijai.

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“

Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“

Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“

Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ – naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women’s Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

Kelios valandos blyškios šviesos – tik tiek žiemos dienomis saulė gali pasiūlyti šiauriau poliarinio rato gyvenančiai samių tautai. Paskui jų kraštovaizdį vėl užkloja tamsos skraistė. Vieną rytą slidinėdama devynmetė samė elnių ganytojų dukra Elsa pamato, kaip švedas iš gretimo kaimo žiauriai užmuša jos mylimą šiaurinių elnių jauniklį. Tokie nužudymai vietos policijos ataskaitose registruojami kaip vagystės ir nėra tiriami. Tačiau šiauriniai elniai – ne tik samių pragyvenimo šaltinis: žiaurumas šiems gyvūnams kartu yra išpuolis prieš samių kultūrą.

Po dešimties metų neapykanta samiams vis stiprėja. Elsa mato, kaip nuolatinis kaimynų smurtas ir nesikeičiantis vietinės valdžios institucijų abejingumas atima iš jos artimųjų viltį, net norą gyventi. Galiausiai ji nusprendžia pasipriešinti apatiškai policijai. Tačiau šį kartą vaikystėje sutiktas medžiotojas ima persekioti pačią Elsą...

Tikrais įvykiais paremtame Ann-Helén Laestadius romane vaizduojama jaunos moters kova ir siekis apginti savo tautos paveldą. Kartu tai pasakojimas apie brandą ir meilės giesmė dėl klimato kaitos nykstančiai gamtai.

„Nors šią knygą įkvėpė įniršis, didžioji pasakojimo dalis pasižymi tylia, mąslia ramybe... A. Laestadius pagirtinai subtiliai vaizduoja sunkumus ir įtampą, būdingus tautai, bandančiai išlikti ištikimai tradiciniam gyvenimo būdui ir tuo pat metu susiduriančiai su išankstinėmis nuostatomis, persekiojimu ir globalinio atšilimo poveikiu.“

The Observer

Ann-Helén Laestadius (An Helėn Lestadijus, gim. 1971) – rašytoja ir žurnalistė iš Kirunos (Švedija), samių ir Tornedalio tautinių mažumų atstovė. 2007 m. ji debiutavo kaip knygų jauniems suaugusiesiems autorė, o 2016 m. buvo apdovanota prestižine „August Prize for Best Young Adult and Children’s Novel“ premija. „Šiaurės elnių švytėjimas“ – pirmasis jos romanas suaugusiesiems, 2021 m. pripažintas metų knyga Švedijoje ir tapęs tarptautiniu bestseleriu.  Šiuo metu „Netflix“ kuria romano ekranizaciją.

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.”

Skånska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.”

Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway’aus kūryba. 1978–1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

Svartų šeima susirenka į ūkį šalia Pretorijos Pietų Afrikoje, – bus laidojama motina. Tačiau netgi tokią dieną justi nesutarimai tarp tėvo ir vaikų. Tėvas mirštančiai jų motinai pažadėjo, kad juodaodei šeimos tarnaitei Salomėjai padovanos namelį, kuriame ji gyvena, ir taip suteiks nuosavus namus, nuosavą žemę. Bet pažado jis netesi. Trys vaikai – Amor, Antonas ir Astrida – pasklinda po skirtingus Pietų Afrikos kraštus, jų ryšiai nutrūksta, bet pažadas, tėvo duotas motinai, visą gyvenimą persekioja juos tarsi prakeiksmas.  

Dešimtmetis keičia dešimtmetį, šeima susirenka palydėti vis kito mirusio nario, ir kiekvienąkart tarsi Damoklo kardas virš jų pakimba klausimas: ar sulaužius pažadą įmanoma išvengti pasekmių?

Romano įvykių fone skleidžiasi XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Pietų Afrikos Respublikos istorija, apartheido režimo įtaka žmogui ir visuomenei. Jame, meistriškai kuriant laiko tėkmės jauseną, vaizduojamos kelios šeimos kartos, atsidūrusios vertybių ir moralinių pasirinkimų kryžkelėje.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų.“

Edmund White

„Nuostabu, kaip romanas gali priversti matyti ir mąstyti naujai.“

„Booker Prize“ komisija, 2021

„Šedevras.“

Elizabeth Day 

Damon Galgut (Domonas Galgutas, gim. 1963) – Pietų Afrikos rašytojas. 2021 m. už romaną „Pažadas“ jis buvo apdovanotas „Booker Prize“ premija ir tapo vos trečiu Pietų Afrikos rašytoju, ją pelniusiu. Romane „Pažadas“ gausu tokių modernizmo prozai būdingų bruožų kaip sąmonės srautas, vidinis monologas, menamoji kalba, tad kritikų jis lyginimas su Jameso Joyce’o, Williamo Faulknerio, Virginios Woolf tradicija. Du ankstesni rašytojo romanai („The Good Doctor“ ir „In a Strange Room“) taip pat buvo įtraukti į trumpuosius „Booker Prize“ sąrašus.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Naujos norvegų detektyvinių romanų aukštumos.“

Fyens Stiftstidende

Oslas, 2018-ieji. Buvusi ilgų distancijų bėgikė Sonja Nurstriom nepasirodo savo kontroversiškosios autobiografijos „Visuomet pirmoji“ pristatyme. Įžymybių skilties tinklaraštininkė Ema Ram, nuvykusi į prabangią populiarios sportininkės vilą, randa atvirus vartus, neužrakintas pagrindines duris, išvartytus baldus ir ant televizoriaus ekrano priklijuotą starto numerį. Pirmoji.

Policijos tyrėjas Aleksandras Bliksas vis dar negali pamiršti prieš devyniolika metų įvykusios įkaitų dramos: tada jis nušovė smurtaujantį penkiametės mergaitės tėvą. Bliksui į rankas patenka Sonjos Nurstriom dingimo byla. Jos pėdsakų randama skirtingose miesto vietose ir ima atrodyti, kad kažkas tyčia palieka dramatiškas užuominas apie tragišką dingusios moters lemtį.

Susiklosčiusios aplinkybės priverčia Bliksą ir Ram suvienyti jėgas. Abu pasiryžę rasti ir sustabdyti negailestingą žudiką, akivaizdžiai tampantį juos už virvelių. Labiau už viską jis trokšta dėmesio. Rodos, Sonja Nurstriom nebus vienintelė jo auka...

„Niūri, kruvina, kupina tamsių siužeto vingių... Šioje ypatingoje knygoje neabejotinai pajusite skandinavišką šaltį.“

Scottish Sun

„Drąsus, naujas požiūris į serijinio žudiko, save laikančio genialiu meistru, stereotipą... Itin stipri naujos serijos pradžia.“

Sunday Times

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) ir Thomas Enger (Tomas Engeris, gim. 1973) – vieni populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų kūrėjų. J. Horstas Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas kaip Viljamo Vistingo serijos knygų autorius, daugybę metų dirbęs vyriausiuoju policijos inspektoriumi. T. Engeris tarptautinę šlovę pelnė detektyvinės serijos „Henning Juul“ knygomis. Ankstesnę autoriaus karjerą žymi ne tik žurnalisto, bet ir kompozitoriaus patirtis. „Atskaitos taškas“ – pirmoji Blikso ir Ram serijos knyga, 2021 m. įtraukta į trumpąjį britų įsteigtos „Petrona Award“ premijos už geriausią skandinavišką detektyvą sąrašą.

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“

Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“

Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“

Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.


„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“
Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“
New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“
Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“
Guardian

„Visi turi perskaityti šią šiuolaikinę literatūros klasiką. Tai meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“
Brigid Delaney


Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) – amerikiečių rašytoja. Jos debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womens Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes.

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė
„Man Booker Prize“ 2015 nominantė
„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Women's Fiction“ 2016 nominantė
„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė
„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų
„New York Times“ viena geriausių metų knygų
„Guardian“ viena geriausių metų knygų
„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų
„Washington Post“ viena geriausių metų knygų
„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

XX a. 7 deš. Niujorką Nobelio premijos laureato memuaruose matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“

„The Literary Review“

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“

„The New York Magazine“

Sritis X nuo žemyno atskirta nematoma riba. Civilizacijos pėdsakų veik nebelikę. Pirmoji ekspedicija ten rado tyrą gamtos kampelį. Antroji baigėsi masine savižudybe. Trečiosios ekspedicijos nariai per tarpusavio konfliktus iššaudė vieni kitus. Vienuoliktoji ekspedicija grįžo mirtinai nusilpusi...

Dabar į Sritį X išvyksta dvyliktoji – keturių moterų – ekspedicija: antropologė, kartografė, psichologė ir biologė. Jų misija – sudaryti vietovės žemėlapį, stebėti aplinką ir vienai kitą. O svarbiausia saugotis nenuspėjamo užkrato... Mokslininkės atranda keisčiausių gyvybės formų, o žemėlapį sudaryti pasirodo sunkiau, nei manyta. Šios ekspedicijos likimą nulems kai kas, visai nesusijęs su vietove, ir ekspedicijos narių paslaptys.

„Grėslu ir žavinga.“

Stephen King

„Mūsų dienų šedevras.“  

The Guardian

„Knyga primena paslaptingą salą piešiantį J. Verno ar H. G. Welso nuotykių romaną, permelktą F. Kafkos košmarų.“

Kim Stanley Robinson

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo Vandermeerio (gim. 1968) romanas – tai pasaulinės sėkmės susilaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos pirmoji dalis. Kūrinys pelnė Nebulos apdovanojimą, pagal jį 2018 m. pastatytas režisieriaus Alexo Garlando filmas (Annihilation). 

Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys, ieškodamas nežemiškų civilizacijų, siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O čia formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su užkariautojais, o kitos, nusivylusios Žemės civilizacija, ateivius pasiruošusios sutikti svetingai. Maža to, jos nori padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Plataus užmojo įžvalgus šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.

„Trijų kūnų problema“ nagrinėja, kas gali nutikti Visatai, jeigu fizikos dėsniai būtų imti naudoti kaip ginklai. Jeigu baisi atrodo atominė bomba, paskaitykite, ką Saulės sistemai gali padaryti dvimatis ginklas.“

Yuval Noah Harari

„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“

Saulius Tomas Kondrotas, vertėjas

„Šis mokslinės fantastikos romanas – apie pirmąjį žmonijos kontaktą su svetima civilizacija. Viena vertus, tai gali nutikti ateityje arba niekada nenutikti. Kita vertus, jie gali pasiekti mus jau rytoj, tad ši tema – ne šiuolaikinis mitas, bet labai aktuali problema. Šiuo metu tai sudėtingiausia ir didžiausią pavojų kelianti žmonijos mįslė.“

Autorius, iš lietuviško leidimo pratarmės

Kinų rašytojas Liu Cixin (gim. 1963) už šią knygą 2015 m. pelnė Hugo apdovanojimą, 2017 m. gavo „Lucus“ prizą, nominuotas „Nebula“ premijai, 9 kartus laimėjo „Galaktikos“ apdovanojimą, teikiamą Kinijos mokslinės fantastikos autoriams. Iki tapdamas rašytoju, dirbo kompiuterių inžinieriumi.

„Dievo istorija ne visa dieviška.“

Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.

Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...

„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.  

Europos Sąjungos 2014 metų literatūrinė premija

“Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn.

– Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau!

Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn.

– Gyvenimas neturi prasmės.

Visi pasižiūrėjo į Sinį.

Evos balsas buvo žemas:

– Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės.

Ji dėbtelėjo į Sinį:

– Nestovėk taip arti krašto.

– Viskas gerai, juk man baisu.

– Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto.

– Į kurią pusę?“

Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti... 

Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai. 

„Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija <...>. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“ 

Paulas Bankovskis, „lr“

„Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“

Martinš Kapranas, „Latvju Teksti“

„Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“

Una Alksne, „Ubi Sunt“

Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną ne­beliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė! 

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmo­nijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis. 

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nu­žvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo...

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.

Vytauto V. Landsbergio įskaityta meilės ir kelionių pasaka, 2004 metais išrinkta geriausia metų knyga vaikams. 

Baltas laukinis arklys Dominykas įsimyli šiek tiek išpaikusią rugiagėlę. Tačiau rudenį, artėjant šalnoms, jis yra priverstas paslėpti ją po akmeniu, o pats iškeliauja Afrikon ieškoti rugiagėlės giminių. 

Ten Dominykas susipažįsta su krokodilu, begemotu, beždžionėle, kupranugariu ir kitais linksmais personažais. Pavasarį arklys sugrįžta į Lietuvą ir apie savo pasakišką kelionę papasakoja vėl išdygusiai rugiagėlei. 

Knyga moko meilės, kūrybos. Kartu ji subtiliai paliudija ir apie amžinąjį gyvenimą, apie nuolat vykstantį atsinaujinimą ir atgimimą. Knygų apie arklį Dominyką serija – tai kelionė po meilės šalį, o meilė juk yra ir skaudi, ir džiaugsminga, ir pavydi, ir padykusi, ir melancholiška. Tinkama įvairaus amžiaus klausytojams.

„Stebuklingas Arklio Dominyko brangakmenis“ – trečioji Vytauto V. Landsbergio įskaityta šios pasakų serijos knyga apie arklį Dominyką.

Tai intriguojanti detektyvinė istorija apie tai, kaip nežinia kas pavogė Dominyko mylimosios rugiagėlės amžinai šildantį brangakmenį. Kartu tai ir kupinas graudžios ironijos pamokomas pasakojimas apie meilę, pavydą ir pasiaukojimą. 

2011 metais išrinkta geriausia metų knyga vaikams. Audioknygoje rasite sutrumpintą popierinės knygos versiją su dainelėmis.

Vytauto V. Landsbergio įskaityta pasakų ir anekdotų knyga, tapusi bestseleriu. Pirmąsyk pasirodžiusi dar 1994 metais ji buvo išrinkta geriausia metų knyga vaikams.

Nonsenso stiliaus kūrinys pradėjo visai šeimai skirtų knygelių tradiciją. Rudnosiuko pasvarstymai kelia šypseną, žadina vaizduotę, skatina optimizmą, ragina ir į save pažvelgti autoironiškai, o visas problemas traktuoti lengvai, nes tik taip jos gali būti išspręstos.

Knyga apima tris Rudnosiuko gyvenimo etapus – jaunystę okupuotose Rudnosiukiškėse, brandą tremtyje ir linksmą kūrybišką gyvenimą laisvose Rudnosiukiškėse. Audioknygoje rasite sutrumpintą popierinės knygos variantą su dainelėmis.

Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da. 

„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą. 

„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcíą Márquezą.“

New York Times Book Review

„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“

Jennifer Cody Epstein

Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt’ų“, „Femina“ ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.

Bernadetos gyvenimą aptarinėja visi. Jos vyras – technologijų genijus, dukra – mokyklos pažiba, pirmūnė penkiolikmetė Bi, o pati Bernadeta – kiauras dienas namuose leidžianti už milžiniškų juodų akinių pasislėpusi išskirtinio charakterio asmenybė, tikras kaimynų ir iš mokyklos vaikus pasiimančių mamų galvos skausmas.

Bet viskas turi ribas. Vieną dieną vis keistesnis ir atšiauresnis Bernadetos elgesys perpildo aplinkinių kantrybės taurę ir jai nelieka nieko kito, kaip tik sprukti kuo toliau nuo Siatlo. Bi teks keliauti iki pat pasaulio krašto, kad viską išsiaiškintų ir rastų pradingusią mamą.

Iš elektroninių laiškų, žurnalų straipsnių, policijos ataskaitų ir įvairiausių įrašų supinta knyga pasakoja išskirtinį talentą kurti užgniaužusios ir nuo pasaulio pasprukti mėginančios moters istoriją, jos santykį su aplinka ir ryšį su brangiausiu pasaulyje žmogumi – dukra.

„Maloniai ekscentriška, originali, tikras juoko užtaisas.“
Entertainment Weekly

„Neįtikėtina, kaip lengvai autorei pavyksta humoru nuspalvinti sunkumų ištiktos šeimos gyvenimą ir sykiu niekad neprarasti nuoširdumo.“
Florida Times-Union

„Lyg pašėlęs šokis – niekada nežinai, kur nuves toliau.“
Kate Atkinson


Maria Semple (gim. 1964) – rašytoja, televizijos laidų ir serialų scenarijų autorė, prisidėjusi kuriant Lietuvoje rodytus serialus „Beverli Hilsas, 90210“ ir „Pakvaišusi porelė“ bei šou „Ellen“ ir „Saturday Night Live“. Romanas „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ tapo nacionaliniu JAV bestseleriu, 2013-aisiais nominuotas „Women's Prize for Fiction“ apdovanojimui, o 2019 m. pagal knygą pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka garsi Holivudo aktorė Cate Blanchett.