Premijuotos ir nominuotos

Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.

Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?

„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.

„Drąsi feministinė klasikinio mito interpretacija.“
O Magazine

„Kerintis pasakojimas apie paprastą ir sykiu ypatingą moters deivės gyvenimą.“
Eimear McBride

Madeline Miller (Madelina Miler, g. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas „Achilo giesmė“ 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją. „Kirkė“, antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą ir išverstas į daugiau kaip 25 kalbas.

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019-ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942-ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė „V“, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis „Veivord“, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619-ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

„Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.“

Bridget Collins

„Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.“

Sunyi Dean

„Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.“

Kirkus

„Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.“

New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų-australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

Audio Virsti vilku

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

Audio V kaip vanagas

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

Audio Raizgus gyvenimas: Kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį

GERIAUSIA NEGROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA 2021

Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. Tai nei augalas, nei gyvūnas, jų randama visame pasaulyje, ore ir mūsų kūnuose. Grybai sprendžia užduotis neturėdami smegenų, gali pribloškiamai taikliai manipuliuoti gyvūnų elgesiu. Davę mums duonos, alkoholinių gėrimų ir gyvybę gelbstinčių vaistų, grybai formavo žmonijos istoriją, o visuomenę nuo pat Antikos laikų stebinusios grybų psichodelinės savybės palengvino nemažai psichikos ligų simptomų. Grybų gebėjimas virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus ir žaliavinę naftą yra pasitelkiamas pažangiausioms technologijoms, o atradus, kad jie jungia augalus požeminiais tinklais, „miško internetu“, pakito ir tai, kaip suvokiame ekosistemas. Tačiau didumą gyvenimo grybai nugyvena slapčiomis, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų rūšių iki šiol nėra aprašyta.

„Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo labiau neįmanomas be jų atrodo gyvenimas.

„Nepaprastai puiki!“
Margaret Atwood

„Aktuali ir reikalinga.“
Helen Macdonald

„Keičianti matymą.“
Robert Macfarlane

Dr. Merlin Sheldrake (Merlinas Šeldreikas, gim. 1987) – britų biologas ir rašytojas. Atlikęs tyrimą apie požeminius Panamos atogrąžų miškų grybų tinklus, Kembridžo universitete jis apgynė atogrąžų ekologijos mokslų daktaro laipsnį. „Raizgus gyvenimas“ – jo pirmoji knyga, 2020-2021 m. nominuota daugeliui premijų, tarp kurių: „British Book Awards“, „Royal Society Science Book Prize“, „Goodreads Choice Awards“; 2021 m. ji apdovanota „Wainwright Prize for Global Conservation Writing“ ir kt. premijomis. Sheldrake'o tyrinėjimai apima platų lauką – nuo grybų biologijos iki Amazonijos etnobotanikos istorijos. Jis yra entuziastingas aludaris ir fermentuotojas, taip pat muzikantas, groja pianinu ir akordeonu.

Audio Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija

„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję.“

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį („Anguilla anguilla“). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?

„Gilus žmogaus likimo, laiko, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties apmąstymas.“
Kirkus Reviews

„Neabejotinai nuostabiausia dešimtmečio gamtos istorijos knyga.“
Mark Siddall, Amerikos gamtos istorijos muziejaus kuratorius ir profesorius

„Ungurių istorija – viena mūsų planetos įspūdingiausių, bet lygiai tiek pat įspūdingas ir Svenssono pasakojimas apie mūsų būties paslaptis.“
Bernd Heinrich, Vermonto universiteto biologijos profesorius

Patrik Svensson (Patrikas Svensonas, g. 1972 Švedijoje) – meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. „Apie ungurius ir žmones“ yra jo debiutinė knyga, už kurią 2019 m. jis apdovanotas svarbiausiu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. „Apie ungurius ir žmones“ tapo 2019 m. perkamiausia negrožine knyga Švedijoje ir bus išleista 34 šalyse.

Audio Moiros ir Furijos

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times

Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.

„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer

Audio Matrix

„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.

Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.

„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“
Madeline Miller

„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“
Emma Donoghue

„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“
Guardian

Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.

Audio Sausra

Alinančios sausros kankinamą Kievaros miestelį Australijoje ištinka nelaimė: vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame miestelyje jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip, įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.
Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

„Emociškai galingas pasakojimas ir kvapą gniaužiantis detalumas. Jeigu planuojate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą – būtinai skaitykite šį!“
Daily Mail

„Debiutas, nepaliekantis abejingų… Įtraukiantis pasakojimas, pilnas garsų ir įniršio, kartu ir nuostabus, ir bauginantis.“
Publishers Weekly

Audio Paklydėlis

„Jis sakydavo, kad paklydę vaikai šaukia garsiausiai. Jų mamos visą likusį gyvenimą girdėdavo juos šaukiant vėjyje. <...> Jeigu tai būtų tiesa, oras tyruose kauktų taip garsiai, kad dulkės niekada nenusėstų.“

Po negailestinga Australijos lygumų saule susitinka du broliai. Jų susitikimo vieta – paslaptimis apipintas nežinomo piemens kapas. Tačiau Neitanas ir Babas čia ne dėl vietinės legendos: prie šimtamečio antkapio rastas trečio brolio lavonas.

Policijai nerandant atsakymų į klausimus dėl Kamerono mirties, jų ieškoti imasi vyriausiasis – Neitanas. Kas pražudė Braitų šeimos atžalą? Mirtinai pavojinga gamta? Ar dar pavojingesnė jos nulemta vienatvė? Skaudžią šeimos dramą paženklina sunkumai, smurtas ir spengianti tyrų tyla.

„Knygos atmosfera tokia tiršta, kad tiesiog junti raudonojo molio dulkes, o paslaptingo piemens legenda šiai tamsiai ir įtaigiai istorijai prideda aštrumo.“
Booklist

„Klausiu nuoširdžiai: kaip, po galais, jai šitaip pavyksta? „Paklydėlis“ – trečia ir nuostabiausia Jane Harper knyga, joje brolis priverstas kovoti su broliu, žmogus su gamta, o skaitytojai – su laiku. Harper kuria stebuklus. Mums sekasi, kad galime juos matyti.“
A. J. Finn

„Meistriškas Harper kūrinys skaitytoją nukelia į vietą, savo atšiaurumu ir svetimumu primenančią Mėnulio paviršių, kur ilgalaikės atskirties padariniai visuomet kelia nerimą.“
Kirkus

Jane Harper (Džein Harper, gim. 1980) kilusi iš Mančesterio Anglijoje, bet dar vaikystėje su šeima ji persikėlė į Australiją, ten gyvena ir dabar. Jos romanai „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) ir „Gamtos galia“ („Baltos lankos“, 2020) pelnė daug apdovanojimų ir premijų ir užtikrino vienos geriausių šiuolaikinių detektyvinių romanų autorės – ne tik Australijoje, bet ir visame pasaulyje – vardą. Ne išimtis ir „Paklydėlis“: knyga 2019–aisiais pelnė „International Thriller Writers“ apdovanojimą, „Ned Kelly Awards“ buvo pripažinta metų grožinės literatūros knyga. 2020-aisiais romanas įtrauktas į „Theakston Old Peculier“ ir „LA Times Book Prize“ trumpuosius sąrašus.

Audio Liudijimai

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Audio Tarnaitės pasakojimas

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

Audio Sizifo mitas

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Audio Maras

194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Audio Svetimas

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Pasiklydęs savyje jaunuolis Darvinas atvyksta į svetimą Port Andželo miestą Trinidado saloje ieškoti laimės, bet laimei nusisukus tegauna duobkasio darbą. Nutolęs nuo savo motinos ir jų rastafarių tikėjimo, klaidžiodamas nepažįstamomis Port Andželo gatvėmis, jis tikisi surasti tėvą, kurio niekad nepažinojo.

O sename name ant kalvos, kur miestas susilieja su miškais, Jedžidės motina guli mirties patale. Ji Jedžidei paliks svarbiausią savo palikimą: gebėjimą bendrauti su mirusiaisiais. Sakoma, kad Jedžidės šeimos moterys kilusios iš corbeaux, kreolų vadinamų grifais, juodų paukščių, saulei leidžiantis, į rytus nusinešančių mirusiųjų sielas.

Darvinas ir Jedžidė kiekvienas turi tai, ko ilgisi kitas. Jų likimams neišvengiamai susipynus, jie suras vienas kitą netikėčiausioje vietoje, kur sugyvena gyvieji ir mirusieji, – Trinidado salos šerdyje, senosiose miesto kapinėse.


„Šis romanas žymi išskirtinio ir raiškaus balso gimimą.“
Pat Barker

„Jaudinamai švelni ir įtaigi meilės istorija.“
Bolu Babalola

„Meilės laiškas Trinidadui.“
Guardian

„Mitiška ir žavinga.“
New York Times

„Nutvilkanti magijos ir netekties, vilties ir meilės istorija.“
Marlon James


Ayanna Lloyd Banwo (Ajana Loid Banvo) – Trinidado ir Tobago rašytoja, šiuo metu gyvenanti Londone. „Kai buvome paukščiai“ jos debiutinis romanas, 2023 m. apdovanotas „BOCAS Prize“ ir "Authors' Club Best First Novel Award“ literatūros premijomis.

1561-ųjų žiema. Lukrecija de Mediči, Feraros kunigaikštienė, savo vyro Alfonso netikėtai atgabenama į nuošalų užkampį. Sėsdamasi už ilgo, nušveisto iki vandens glotnumo pietų stalo, ji supranta, kad Alfonsas ketina ją nužudyti.

Lukrecijai šešiolika, po vestuvių nepraėjo nė metų. Prieš tai ji gyveno visai kitokį gyvenimą: būdama trečioji Kozimo, Toskanos didžiojo kunigaikščio, dukra, galėjo laisvai klaidžioti po didžiuosius Florencijos rūmus ir užsiimti, kuo širdis geidžia. Tačiau savo vestuvių su Feraros kunigaikščiu išvakarėse mirus jos vyresniajai seseriai, Lukrecija visai to nenorėdama atsiduria dėmesio centre. Kunigaikštis Alfonsas netrunka paprašyti Lukrecijos rankos, o jos tėvas netrunka jos vardu sutikti. 

Taip prasideda naujas Lukrecijos gyvenimas naujuose nesvetinguose rūmuose, kuriuose mažiausiai perprantamas jai atrodo pats Alfonsas. Ar jis žaismingas ir sofistikuotas estetas, geriausiai besijaučiantis meno apsuptyje, ar negailestingas politikas, prieš kurį, regis, gūžiasi net jo paties seserys? 

Maggie O’Farrell „Santuokos portrete“ savo žvilgsnį sutelkia į grožio ir žiaurumo kupiną Renesanso laikų Italijos aristokratų šeimos gyvenimą, kuriame ryškiausiai spindi jaunos moters ryžtas kovoti už savo išlikimą.

„O’Farrell rankose istorinės detalės tiesiog atgyja.“

Observer

„Gražiai parodo bedugnes, kurios atsiveria tarp žmonos ir vyro.“

Oprah Daily

Maggie O’Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių Šiaurės Airijos rašytojų, devynių romanų autorė. Jos romanas „Hamnetas“ („Baltos lankos“, 2021), 2020 m. tapo „Women’s Prize for Fiction“ ir „National Book Critics Circle Award“ laureatu ir „Waterstones“ metų knyga. „Santuokos portretas“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Women’s Prize for Fiction“.

„Galbūt terasime dešimt gerų žmonių. Ar išgelbėtum miestą dėl dešimties?“

Jaunystėje pabėgusi iš tėvo vadovaujamos religinės bendruomenės Oregone, dabar Marta Einkorn yra socialinės žiniasklaidos magnato dešinioji ranka. Ji sukasi tarp milijardierių, ne tik valdančių visuomenės nuotaikas, orų prognozes, bet ir kuriančių slaptus technologinius ginklus, mat pasaulis gyvena katastrofos nuotaikomis. Nors ir paliko kultą, Martai ima atrodyti, kad tam tikru požiūriu apokaliptinės tėvo pranašystės išties ima pildytis, tad kiek beliko ateities?

Kitame pasaulio gale, Singapūro pasauliniame prekybos centre, internete žinoma išgyvenimo ekspertė Lai Žen bėga nuo žudikės. Ji nesupranta, kas vyksta, ir įspeista į kampą nebežino, kaip išsigelbėti. Staiga jos telefone prabyla tobula programa ir nurodo, ką daryti. Makabriškai išnešusi sveiką kailį, genama baimės ir smalsumo, dabar Žen turi išsiaiškinti, koks ypatingas pranašas jai padeda ir kodėl.

Martos ir Žen keliai netrukus ima pintis į neįtikėtinų įvykių grandinę. Savo saugumu pasirūpinusi grupelė milijardierių veda pasaulį į pražūtį. Ar bendraminčių bičiulių planas gali tai pakeisti?

„Žaismingas, ryškus, siaubingai aktualus ir stebėtinai viltingas romanas. Žiupsnelis Atwood, žiupsnelis Gibsono, visa sauja – Alderman, tiesiog puikus.“
Lauren Beukes

„Tik talentingoji Alderman geba į tokį greito tempo romaną įlituoti šitokį sumanų ir provokuojantį mūsų laikų apmąstymą.“
Karen Joy Fowler

„Didelių idėjų romanas, meilės istorija ir prikaustantis pasakojimas apie mūsų civilizacijos pliusus ir minusus.“
Emma Donoghue

Naomi Alderman (Naomė Alderman, gim. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Autorės romanas „Galybė“ („Baltos lankos“, 2019), kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women's Prize for Fiction". „Ateitis“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Goodreads Choice Awards“ mokslinės fantastikos kategorijoje.

„...kaip ir su žaizda savame kūne, intymus pažinimas gali išsivystyti ir labiausiai trikdančių dalykų atžvilgiu.“

Japonė Ecuko gyvena viena savo namuose Anglijoje ir nesiliauja galvojusi apie nusižudžiusią dukrą. Mintims vis dažniau nuklystant į praeitį, prieš akis jai iškyla viena karšta pokario vasara Nagasakyje. Tos dienos, kai ji, jos artimieji ir draugai kaip įmanydami stengėsi susigrąžinti gyvenimo kasdienybę. Galvodama apie tuos laikus, Ecuko prisimena ir keistąją, ilgai pamirštą Sačiko bei tąsyk užsimezgusią jųdviejų draugystę. Ecuko prisiminimai pasisuka trikdančia linkme.

„Makabriška ir be priekaištų sukurta enigma.“

Sunday Times

„Nepaprastai savita.“

New York Times 

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ („Baltos lankos“, 2017) jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų. „Tolumoje blyškios kalvos“ – debiutinis autoriaus romanas, pirmąkart pasirodęs 1982 m.

Beveik keturiasdešimt metų bandau nupiešti savo paveikslą, bet man nepavyksta. Tačiau šiandien galiu sujungti visus taškus, todėl tarp puslapyje išsibarsčiusių žvaigždyno fragmentų atsiranda siluetas, kuriame pagaliau atpažįstu save: esu išgyvenusiųjų dukra ir anūkė. 

2003-iųjų sausis, Prancūzija. Kartu su įprastais šventiniais laiškais į Berestų šeimos namus atkeliauja anoniminis atvirukas su Paryžiaus „Opéra Garnier“ teatro vaizdu. Kitoje atviruko pusėje – Anne Berest prosenelių iš motinos pusės Ephraïmo ir Emmos Rabinovitchių bei jų vaikų Noémie ir Jacques’o vardai. Visi jie buvo nužudyti Aušvice.

Praėjus daugiau nei dešimčiai metų, Anne mėgina išsiaiškinti, kas ir kodėl atsiuntė atviruką. Padedama motinos, draugų, privataus detektyvo, grafologo ir daugybės kitų žmonių, ji mėgina atsekti Rabinovitchių šeimos likimą nuo pabėgimo iš carinės Rusijos, kelionės į Latviją, Palestiną ir Paryžių iki pat Antrojo pasaulinio karo ir tragiškų jo padarinių. Atskleistos paslaptys privers Anne permąstyti savo santykį su šeima, šalimi ir savimi pačia.

„Atvirukas“ – jaudinantis, tikrais įvykiais pagrįstas romanas apie XX a. Paryžiaus intelektualų bei menininkų gyvenimą. Jo centre – Holokausto sunaikinta žydų šeima, iš dalies atkurta meilės ir pasakojimo galios.

A. Berest atliko literatūrinės magijos triuką: sudėtingą ir skaudžią savo šeimos istoriją, užtemdytą Holokausto, pavertė romanu, meistriškai derinančiu dramą, paslaptį ir filosofiją. Tai veržlus, bet ir gilus, intymus netekties apmąstymas, o jį vainikuoja meilė.

People

Anne Berest (Ana Berest) – prancūzų rašytoja, scenaristė ir aktorė. 2021 m. išleistas jos romanas „Atvirukas“ Prancūzijoje išsyk tapo nacionaliniu bestseleriu, o 2023 m. anglų kalba pasirodžiusią knygą į metų knygų sąrašus įtraukė tokie prestižiniai žiniasklaidos šaltiniai kaip „Library Journal“, NPR ir „Time“. 2021 m. „Atvirukas“ pelnė „Prix Renaudot des lycéens“ premiją, taip pat buvo nominuotas Goncourt’ų premijai. 2022 m. romanas pelnė „Choix Goncourt US 2022“ literatūros premiją, o 2023 m. buvo įtrauktas į „National Jewish Book Award“ premijos finalininkų sąrašą.

„Gyvenimas pasikeičia greitai. 

Gyvenimas pasikeičia per akimirką. 

Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia.“

2003-iaisiais, per Kalėdas, Joan Didion su vyru Johnu Gregory Dunne’u sužino, kad jų vienturtę dukrą Quintaną po plaučių uždegimo ištiko sepsinis šokas ir dabar ji prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po kelių dienų – Naujųjų Metų išvakarėse – Johnas staiga miršta nuo širdies smūgio. 

„Maginio mąstymo metai“ – tai J. Didion bandymas suvokti pirmuosius metus po staigios netekties, „savaites, paskui mėnesius, sugriovusius bet kokius išankstinius įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko arba nesusitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi...“ Atsiminimai stulbina nuoširdumu, atskleidžia asmenišką, tačiau sykiu universalią bendro gyvenimo ir netekties patirtį.

„Nepaprastos literatūrinės drąsos kūrinys – minties aiškumu garsėjanti rašytoja leidžia mums stebėti, kaip sielvartas aptemdo protą… Ji grįžta į praeitį, kad atskleistų savo unikalios santuokos portretą… J. Didion rodo mums, ko neteko.“

Time

Joan Didion (Džoun Didijon, 1934–2021) – viena garsiausių amerikiečių rašytojų, memuaristė, eseistė, žurnalistė, romanistė. 2005 m. pasirodžiusi knyga „Maginio mąstymo metai“, laikoma jos magnum opus, pelnė prestižinį „National Book Award“. 2013 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno ir humanitarikos medaliu už viso gyvenimo pasiekimus ir išskirtinį indėlį į amerikiečių literatūrą. J. Didion apie savo kūrybą yra sakiusi: „Rašau tik tam, kad sužinočiau, ką galvoju, į ką žiūriu, ką matau ir ką visa tai reiškia.“

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“
2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“
Go'kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

1506-aisiais jauną, bet jau didžiai pagarsėjusį skulptorių Mikelandželą sultonas Bajazitas II pakviečia į Konstantinopolį suprojektuoti tiltą per Aukso Ragą. Prieš tai atmetęs Leonardo da Vinčio piešinį, sultonas per savo pasiuntinius Mikelandželui pažada ne tik didžiulius turtus, bet ir nemirtingą šlovę: „Jūs pranoksite jį šlove, jeigu sutiksite, nes jums pavyks ten, kur nepavyko jam, ir jūs padovanosite pasauliui neprilygstamą paminklą, tokį kaip jūsų „Dovydas“. 

Šiek tiek padvejojęs, Mikelandželas palieka Romą ir nebaigtą taip netikusiai su juo besielgiančio karingojo popiežiaus Julijaus II antkapį. Atvykęs, jis ima tyrinėti tolimą ir nuostabą keliantį Osmanų pasaulį, kiauras dienas piešia, apžiūrinėja miestą, jo architektūrą. Ir, besikamuodamas prie tilto eskizų, nejučia pasineria į draugystės, aistros, intrigų kupiną rūmų gyvenimą. 

Romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ iš atskirų detalių į vieną mozaiką sudeda fikcinę kuriančio menininko kelionę į Konstantinopolį ir ieško atsakymų į amžinus klausimus: kas yra kūryba, kodėl pasakojamos istorijos ir kodėl nepailstamai statomi tiltai tarp krantų, miestų ir civilizacijų.

„Borgesiškas minties eksperimentas, pasakojantis apie didžiulį įspūdį Mikelandželui galėjusį palikti įvykį, kuris niekada neįvyko.“

London Review of Books

„Tarytum elegantiškas ir aistringas meilės laiškas.“

Spectator

„Išradingumo pliūpsnis, kokio nesitikėtum iš daugelio kitų šiuolaikinių rašytojų.“

New York Times

Mathias Enard (Matijasas Enaras, gim. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Anksčiau lietuviškai pasirodė šie jo romanai: „Kompasas“ („Baltos lankos“, 2019), apdovanotas Goncourtʼų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017), ir „Vagių gatvė“ („Baltos lankos“, 2020). Romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ 2010 m. apdovanotas licėjaus mokinių Goncourt’ų literatūros premija.

„Galbūt terasime dešimt gerų žmonių. Ar išgelbėtum miestą dėl dešimties?“

Jaunystėje pabėgusi iš tėvo vadovaujamos religinės bendruomenės Oregone, dabar Marta Einkorn yra socialinės žiniasklaidos magnato dešinioji ranka. Ji sukasi tarp milijardierių, ne tik valdančių visuomenės nuotaikas, orų prognozes, bet ir kuriančių slaptus technologinius ginklus, mat pasaulis gyvena katastrofos nuotaikomis. Nors ir paliko kultą, Martai ima atrodyti, kad tam tikru požiūriu apokaliptinės tėvo pranašystės išties ima pildytis, tad kiek beliko ateities?

Kitame pasaulio gale, Singapūro pasauliniame prekybos centre, internete žinoma išgyvenimo ekspertė Lai Žen bėga nuo žudikės. Ji nesupranta, kas vyksta, ir įspeista į kampą nebežino, kaip išsigelbėti. Staiga jos telefone prabyla tobula programa ir nurodo, ką daryti. Makabriškai išnešusi sveiką kailį, genama baimės ir smalsumo, dabar Žen turi išsiaiškinti, koks ypatingas pranašas jai padeda ir kodėl.

Martos ir Žen keliai netrukus ima pintis į neįtikėtinų įvykių grandinę. Savo saugumu pasirūpinusi grupelė milijardierių veda pasaulį į pražūtį. Ar bendraminčių bičiulių planas gali tai pakeisti?

„Žaismingas, ryškus, siaubingai aktualus ir stebėtinai viltingas romanas. Žiupsnelis Atwood, žiupsnelis Gibsono, visa sauja – Alderman, tiesiog puikus.“

Lauren Beukes

„Tik talentingoji Alderman geba į tokį greito tempo romaną įlituoti šitokį sumanų ir provokuojantį mūsų laikų apmąstymą.“

Karen Joy Fowler

„Didelių idėjų romanas, meilės istorija ir prikaustantis pasakojimas apie mūsų civilizacijos pliusus ir minusus.“

Emma Donoghue

Naomi Alderman (Naomė Alderman, gim. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Autorės romanas „Galybė“ („Baltos lankos“, 2019), kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women’s Prize for Fiction“. „Ateitis“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Goodreads Choice Awards“ mokslinės fantastikos kategorijoje.

„...akmeninių laiptų apačioje, tamsiame šešėlyje, stovinti žmogysta pasisuko ir įsistebeilijo į juos – įsistebeilijo tyliai ir ramiai, kaip nejudantis tamsos stulpas, o jo veido vietoje žiojėjo tuštuma, galbūt dūmai...“

Nors šešiolikmetį Čarlį Ovidą visą gyvenimą lydėjo žiaurumai, ant jo kūno – nė menkiausio randelio. Jis geba išgyti. Aštuonmetį Marlou kartkarčiais persmelkia melsvas švytėjimas. Prisilietimu jis gali tirpdyti kūnus. Detektyvė Alis Kvik pasamdoma jų pristatyti poniai Harogeit ir daktarui Bergastui į Edinburgo Kerndeilo institutą, tiriantį neįprastų talentų ir savybių turinčius vaikus.

Čarlis, Marlou ir Kvik leidžiasi į kelionę po skirtybių ir pavojų kupiną neregimą XIX a. antros pusės Viktorijos laikų pasaulį. Nuo blausiai apšviestų Londono gatvių, medinių Tokijo kabukio teatrų iki paslaptingo instituto dvaro Škotijoje. Jame jie sutiks devynmetę dulkių sukėją ir raganiukę Komako Onoję, nematomą galinčią virsti Ribs ir kitus vaikus, vadinamus Talentais.

Ten, kur susiduria mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis, Talentams teks susigrumti su jėgomis, keliančiomis grėsmę jų saugumui, spręsti savo neįprastų gebėjimų mįslę ir aiškintis paslaptis, glūdinčias tarp tamsių Kerndeilo instituto sienų.


„Pašėlusios vaizduotės, dikensiškos ekscentrikos, antgamtinio siaubo ir kvapą gniaužiančios įtampos kupinas pasakojimas.“
Joe Hill

„Žemę po kojomis sujudinanti knyga.“
Tamora Pierce

J. M. Miro – amerikiečių rašytojas. „Žemiškos pabaisos“ – pirmasis „Talentų“ trilogijos romanas.

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“

2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“

Go’kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“
India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“
Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“
Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

„...akmeninių laiptų apačioje, tamsiame šešėlyje, stovinti žmogysta pasisuko ir įsistebeilijo į juos – įsistebeilijo tyliai ir ramiai, kaip nejudantis tamsos stulpas, o jo veido vietoje žiojėjo tuštuma, galbūt dūmai...“

Nors šešiolikmetį Čarlį Ovidą visą gyvenimą lydėjo žiaurumai, ant jo kūno – nė menkiausio randelio. Jis geba išgyti. Aštuonmetį Marlou kartkarčiais persmelkia melsvas švytėjimas. Prisilietimu jis gali tirpdyti kūnus. Detektyvė Alis Kvik pasamdoma jų pristatyti poniai Harogeit ir daktarui Bergastui į Edinburgo Kerndeilo institutą, tiriantį neįprastų talentų ir savybių turinčius vaikus.

Čarlis, Marlou ir Kvik leidžiasi į kelionę po skirtybių ir pavojų kupiną neregimą XIX a. antros pusės Viktorijos laikų pasaulį. Nuo blausiai apšviestų Londono gatvių, medinių Tokijo kabukio teatrų iki paslaptingo instituto dvaro Škotijoje. Jame jie sutiks devynmetę dulkių sukėją ir raganiukę Komako Onoję, nematomą galinčią virsti Ribs ir kitus vaikus, vadinamus Talentais.

Ten, kur susiduria mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis, Talentams teks susigrumti su jėgomis, keliančiomis grėsmę jų saugumui, spręsti savo neįprastų gebėjimų mįslę ir aiškintis paslaptis, glūdinčias tarp tamsių Kerndeilo instituto sienų.

„Pašėlusios vaizduotės, dikensiškos ekscentrikos, antgamtinio siaubo ir kvapą gniaužiančios įtampos kupinas pasakojimas.“

Joe Hill

„Žemę po kojomis sujudinanti knyga.“

Tamora Pierce

J. M. Miro – amerikiečių rašytojas. „Žemiškos pabaisos“ – pirmasis „Talentų“ trilogijos romanas. 2022 m. jis nominuotas „Goodreads Choice Award“ premijai už geriausią maginės fantastikos žanro knygą.