„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“
Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.
Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?
„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times
„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR
Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.
„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“
Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.
Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...
„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus
„Sušildo širdį.“
Japan Times
„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness
Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.
„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“
Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.
Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...
„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus
„Sušildo širdį.“
Japan Times
„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness
Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.
„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“
Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.
Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?
„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times
„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR
Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.
„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“
Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.
„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?
„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright
„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.
Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.
Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?
„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter
„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate
Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.
„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“
Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.
„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph
„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.
„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“
Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.
„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph
„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.
Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.
Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?
„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter
„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate
Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.
Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema - kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną „Avies medžioklė“ jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo - taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas.
Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?
Jeigu nebūtų buvę šios, per dešimt metų sukauptos, gyvenimo patirties, tikriausiai nebūčiau ėmęsis rašyti romanų, o jeigu ir būčiau pagalvojęs apie rašymą, tikrai nebūčiau nieko parašęs. Nepaisant to, žmogaus prigimtis nesikeičia taip drastiškai. Noras pabūti vienam ir dabar išlikęs. Todėl tas bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.
Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.
Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?
„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter
„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate
Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.
Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.
„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“
Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.
„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas
Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.
Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.
Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?
„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“
Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė
„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“
Architektė Aistė Galaunytė
Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.
„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“
Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.
„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph
„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.
„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“
Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.
„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?
„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright
„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.
„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“
Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.
Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.
„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times
„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian
„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe
„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times
Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.
„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“
Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Bet prieš iškeliaudama į žmonių namus, ji perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Nors ir protingesnė, naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti, o suaugusieji, naujame pasaulyje turėdami daryti sudėtingus sprendimus, linkę elgtis desperatiškai. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.
„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?
„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright
„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.
Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?
„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.
„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien
„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time
„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year
Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.
Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?
„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.
„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien
„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time
„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year
Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.
„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“
Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.
Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.
„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian
„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart
„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“
Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.
Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.
„Šedevras.“
Kirkus Reviews
„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times
Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių-japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker Prize“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.
Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?
Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.
„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal
„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time
„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle
„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post
„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian
Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.
„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“
Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.
Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.
„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian
„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart
„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“
Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.
Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.
„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times
„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian
„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe
„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times
Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.
„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“
Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.
Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.
„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times
„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian
„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe
„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times
Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.