Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.
Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.
„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal
„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post
„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle
Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu.
„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“
1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.
„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.
„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times
„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.
Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?
„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.
„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley
„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison
„Šiame beviltiškai liūdname romane autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“
Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.
Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.
„Šedevras.“
Kirkus Reviews
„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times
Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių–japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.
„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian
„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema - kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną „Avies medžioklė“ jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo - taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas.
Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?
Jeigu nebūtų buvę šios, per dešimt metų sukauptos, gyvenimo patirties, tikriausiai nebūčiau ėmęsis rašyti romanų, o jeigu ir būčiau pagalvojęs apie rašymą, tikrai nebūčiau nieko parašęs. Nepaisant to, žmogaus prigimtis nesikeičia taip drastiškai. Noras pabūti vienam ir dabar išlikęs. Todėl tas bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.