Kategorijos

Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

„Vila“ – tai jaudinanti šeimos saga, neabejotinai nudžiuginsianti serialo „Dauntono abatija“ gerbėjus.

DIDELIS DVARAS.

ĮTAKINGA ŠEIMA.

TAMSI PASLAPTIS.

1913 metai, Augsburgas, Vokietija. Jauna mergina Mari priimama dirbti virtuvės padėjėja įspūdingoje viloje, kurioje gyvena pramonininko Johano Melcerio šeima. Netoliese įsikūręs ir jo audinių̃ fabrikas. Kol našlaičių prieglaudoje užaugusi mergina bando rasti savo vietą tarp tarnų, Melcerių šeima nekantriai laukia žiemos sezono pokylių, per kuriuos pirmą kartą pasirodys Katarina, jauniausia Melcerių dukra. Nuošaliai nuo visų įvykių laikosi tik Paulius, vyresnėlis sūnus ir įpėdinis, studijuojantis Miunchene. Bet viskas pasikeičia jam sutikus Mari...

„Vila“ yra įtraukianti klasikinė saga, kurioje apstu romantikos ir istorinių detalių. Jos pagrindinė herojė Mari – tarsi lygybės siekiančios, su blogiu nesitaikstančios, stiprios ir talentingos Pelenės versija, tikrai nustebinsianti skaitytoją. Dvi pasakojimo linijos – tarnų ir ponų – išties primena garsųjį serialą „Dauntono abatija“. Įvairiapusiškas, dėmesį prikaustantis ir kupinas jausmų romanas puikiai atspindi paskutinius metus iki Pirmojo pasaulinio karo.

„Marlena“ – tai odė ypatingai moteriai, individualybei ir laisvei.

C. W. Gortneriui puikiai pavyko dievaitę paversti žmogumi.

Washington Independent Review of Books

„Marlena“ – tai biografinis romanas apie moterį, kuri gyveno pagal savo taisykles ir nedvejodama peržengė jos lyčiai nustatytas ribas, leisdama sau klausytis instinktų, vytis troškimus ir atsiduoti geiduliams. Marlena Dytrich smarkiai pralenkė savo laiką ir dėl prieštaringo elgesio dažnai sulaukdavo kritikos, bet niekas negalėtų paneigti, kad ji – viena ryškiausių XX a. Holivudo žvaigždžių.

Marija Magdalena Dytrich gimė scenai. Po Pirmojo pasaulinio karo aristokratiškame skurde auganti valinga paauglė prisiekia sau tapsianti aktore ir dainininke. Ji padeda į šalį smuiką, palieka griežtos motinos valdomą šeimą ir pasineria į laisvą Berlyno kabaretų ir naktinių klubų dekadansą. Geidulingas Marlenos grožis, viliokiškas balsas ir androginiški kostiumai traukia lyg magnetas. Jos koncertų salės – sausakimšos, o mylimųjų įvairovė – nepralenkiama ir peržengianti socialinių normų ribas. Tikros sėkmės ji sulaukia bene pernakt, atlikusi kabareto dainininkės vaidmenį filme „Žydrasis angelas“.

Nei šlovė, nei santuoka, nei motinystė nenumaldė nepailstančios ir audringos Marlenos sielos. Į valdžią atėjus Hitleriui, ji išplaukia į Ameriką, kur jos erotiškas gundytojos įvaizdis patraukia viso pasaulio dėmesį, ir tampa viena garsiausių Holivudo aktorių. Hitleris bando parsivilioti ją atgal į Vokietiją, tačiau Marlena turi kitų planų: ji koncertuoja sąjungininkų kariams Antrojo pasaulinio karo frontuose.

Pati tikriausia neįtikėtinos įtampos kupina istorija apie meilę, tikėjimą, neviltį, skausmą, užmarštį ir atmintį, kurioje vienintelis teisingai atsakytas klausimas gali sugrąžinti viltį ir sušluoti visus atminties trupinius... Tik kaip jį prisiminti? Jeigu esi tik pasibaidęs Dievo žirgas...

Su šypsena stebint praeivių šventinį šurmulį, staiga visą esybę persmelkia nepaaiškinamas nerimas: Ką aš čia veikiu? Koks čia miestas? Kokie dabar laikai? Ir pagaliau, kuo aš vardu? – Aš nežinau savo vardo? Šito negali būti! Gal mane apnuodijo ar primušė? Gal aš koks šnipas? Kelinti dabar metai? – gal tai sužinojus bent kiek paaiškėtų, kas čia vyksta...

Kai nuoseklus laikas dingsta ir ištisi metai ar net tūkstantmečiai tampa dabartimi, o tai, kas buvo vakar, gali įvykti rytoj arba niekada, iškyla paprasti klausimai:

– Atleiskite, kelinti dabar metai? Ir nuo ko jie pradėti skaičiuoti?

– Nuo Kristaus.

– Nuo Kristaus? Atleiskite, o kas yra Kristus?..

Kas turi atsitikti žmogui, kurio visi penki pojūčiai gerai veikia, kad jis neprisimintų net Dievo? Kokioje neįsivaizduojamoje kelionėje jis yra, jeigu tik kirtus gatvę staiga pasikeičia metų laikai, prasideda karas arba keičiasi amžiai? Koks tos kelionės esminis tikslas? Ir pagaliau, kas tas žmogus???

– Jūs keliautojas laiku?

– Laikas neegzistuoja.

– Tai kaip čia atsidūrėte?

– Vakar buvau Galilėjoje su savo asilu, o šiandien vietoj asilo sėdite jūs...

„...Jūra turi du veidus. Turi priimti abu, gerąjį ir blogąjį, ir niekada nė nuo vieno nenusigręžti.“

1972-ieji, Kornvalis. Iš nuošalaus, toli nuo jūros kranto stūksančio Mergelės Uolos švyturio pradingsta trys jo prižiūrėtojai. Švyturio durys randamos užrakintos iš vidaus. Stalas padengtas valgiui, bet maistas nepaliestas. Vyriausiojo prižiūrėtojo orų žurnale – įrašas apie bokštą supančią audrą, nors tuo metu fiksuota giedra. Du laikrodžiai, abu sustoję aštuntą keturiasdešimt penkios. Kokia keista lemtis ištiko tris pasmerktuosius?

Po dvidešimties metų žibintininkų moterys vis dar negali susitaikyti su vyrų netektimi. Heleną, Dženę ir Mišelę ši nelaimė būtų galėjusi suartinti, bet tik dar labiau atitolino. Kai jas aplanko rašytojas, pasiryžęs atskleisti trijų vyrų dingimo paslaptį, moterys privalo pažvelgti praeičiai į akis.

Įkvėptas tikrų 1900-ųjų įvykių romanas „Žibintininkai“ – nuožmus ir sykiu atmosferiškas mistinis pasakojimas apie jūros ir švyturių viliones, atsiskyrimą ir apsėdimą, nostalgišką meilę ir nepaliekantį gedulą. Apie baimes, gebančias trinti ribas tarp to, kas realu, ir to, kas įsivaizduojama. Ir apie tai, kiek kainuoja išlaikyti rusenant šviesą, nors visa aplink ryja tamsa.

„Mano mėgstamiausias 2021-ųjų romanas.“
Hilary Mantel

„Neapsakytas, neištyrinėtas ir neregėtas pasaulis, mintantis prievarta ir melais, mūsų vadinamas antgamtišku, autorės rankose tampa baugiai apčiuopiamas.“
Guardian

„Puikiausia literatūra norint pabėgti nuo tikrovės.“
Stylist

„Ši knyga jus užliūliuos, vedžios per bangas, o tada panardins. Perskaitykite.“
Julia Phillips

Emma Stonex (Ema Stouneks, gim. 1983) – anglų rašytoja, augusi Nortamptonšyre, bene toliausiai nuo jūros Jungtinėje Karalystėje. Švyturiais susižavėjo per vaikystės atostogas Kornvalio grafystėje, iki šiol vienoje mėgstamiausių savo vietovių. „Žibintininkai“ – pirmas autorės romanas, pasirašytas ne pseudonimu.

Dženuarė Endrius ir Augustas Everetas – kaip diena ir naktis. Ji – populiarių meilės romanų autorė, jis – pripažintas rimtosios literatūros rašytojas. Dženuarės personažai žingsnis po žingsnio siekia išsvajotųjų „ilgai ir laimingai“, o Augustas be menkiausios sąžinės graužaties pribaigia visus savo knygų veikėjus.

Tiesą pasakius, vienintelis juos siejantis dalykas tas, kad kitus tris mėnesius jie abu praleis kaimyniniuose Šiaurinės Lokių Pakrantės paplūdimio nameliuose, mėgindami įveikti rašymo krizę ir sukurti skaitytojų ilgai lauktus naujus romanus.

Tačiau jųdviejų keliai kasdien neišvengiamai susikerta. Ir, nors abu nežmoniškai erzina mintis bent minutėlę praleisti drauge, vieną vėlų vakarą Dženuarė ir Augustas sukerta rankomis ir pasižada vienas kitam padėti parašyti po bestselerį. Kad ir kokių priemonių tektų imtis. Tik darbas, vien darbas ir jokių jausmų. Garantuotai.


„Viskas, ko reikia gardžiam skaitiniui: konkurencija, kūrybinės kančios, šeimos paslaptys ir... svaiginanti meilė.“
Christina Lauren, „(Ne)viskas įskaičiuota“ autorė

„Kiekvienas puslapis liepsnoja nuo jaudinančios įtampos, šmaikščių pasierzinimų ir meilės nuojautos. Karščiausia mano vasaros knyga.“
Josie Silver, „Vieną gruodžio dieną“ autorė

„Grynas malonumas!“
Publishers Weekly

Emily Henry (Emili Henri) – amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. „Vasaros romanas“ išsyk šoko į geriausių 2020-ųjų vasaros skaitinių „New York Times Book Review“, „Entertainment Weekly“, „O, The Oprah Magazine“, CNN, „Barnes & Noble“ bei daugelio kitų sąrašus.

"SUNDAY TIMES" BESTSELERIS NR. 1

BESTSELERIO "MERGINA TRAUKINY" AUTORĖS KNYGA

Kai Londono kanale, baržoje, randamas žiauriai nužudyto Danielio Saderlando lavonas, kaltės šešėlis krenta išsyk ant trijų moterų. Laura - mergina, kartu su Danieliu praleidusi paskutinę jo gyvenimo naktį. Karla - sielvartaujanti vaikino teta, vos prieš kelias savaites netekusi dar vieno artimojo. Mirjama - landi Danielio kaimynė, radusi kūną, bet nusprendusi policijai neatskleisti visko, ką žino.

Šių trijų moterų širdyse dėl skirtingų priežasčių jau ilgai rusena neapykanta. Visos tyliai dega lėta ugnimi - troškimu atkeršyti už gyvenimo skriaudas.

Ką kiekviena pasiryš padaryti, kad pagaliau rastų ramybę?

"Štai veikėjai, kurie atrodo realistiški ir lengvai pamėgstami, net kai atskleidžiamos tamsiausios jų ydos. Paula Hawkins geniali."
Lisa Jewell

"Vis mainosi ir šokiruoja, kaip dera geram trileriui. Kartu tai gilus, išmintingas ir nepaprastai žmogiškas kūrinys."
Lee Child


Paula Hawkins (Pola Hokins, gim. 1972) - britų rašytoja. Baigė Politikos, filosofijos ir ekonomikos studijas Oksfordo universitete ir penkiolika metų dirbo žurnaliste. Jos pirmas trileris "Mergina traukiny" ("Baltos lankos", 2015) tapo globaliu fenomenu - visame pasaulyje parduota per 23 milijonus knygos egzempliorių. Kitas romanas "Tamsus vanduo" ("Baltos lankos", 2017) vos pasirodęs tapo "Sunday Times" ir "New York Times" bestseleriu. "Lėta ugnis" - naujausias autorės kūrinys.

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

„Altorių šešėly“ – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis romanas ypač svarbus XX a. ketvirtojo dešimtmečio literatūros kontekste, nes puikiai atskleidžia filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

RYŠKUS PIRMASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS PASIRODYMAS.

Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė. Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.


„Parašyta su naujoko užsidegimu. Ši istorija persmelkta ne tik vietos, kurioje buvo rašoma, dvasios, bet ir mano paties gyvenimo. Visai neseniai skaitydamas romaną per radiją išsigandau, kiek daug klaidų kaip jaunas rašytojas padariau, tačiau mane apstulbino kūrinio šviežumas ir drąsa.“
Jo Nesbø

„Šikšnosparnis užpildo ankstyvąsias Hūlės istorijos spragas – tikriausiai daugumos jo gerbėjų neapleido klausimas, kaip jis tapo tokia iškankinta siela. Turėdamas neabejotiną gebėjimą užuosti mirtį, Hūlė žengia pirmuosius netvirtus žingsnius – eidamas šiuo keliu jis taps personažu, kuriam neatsispirs joks trilerių gerbėjas.“
Yorkshire Evening Post


Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Raudongurklė“ (norvegų k. pasirodė 2000 m.), „Nemezidė“ (norvegų k. pasirodė 2002 m.), „Pentagrama“ (norvegų k. pasirodė 2003 m.), „Gelbėtojas“ (norvegų k. pasirodė 2005 m.), „Sniego Senis“ (norvegų k. pasirodė 2007 m.), „Šarvuota širdis“ (norvegų k. pasirodė 2009 m.), „Vaiduoklis“ (norvegų k. pasirodė 2011 m.).

Apleistas senas namas, paslaptingi užkampiai, nematomos sieninės spintos, girgždančios grindlentės, vėjo gūsiai ir užsitrenkiančios durys. Čia nieko nėra. Arba gali būti bet kas.

Turtingos garbaus amžiaus ponios Adaldžizos Grizenti mirtis notarui Flavijui Aragonai sukėlė netikėtų rūpesčių. Kadangi senoji dama nepaliko testamento, į jos turtus nusitaikę paveldėtojai nusprendė, kad notaras apsigyvens jos namuose ir aprašys kiekvieną daiktą.

Norėdamas kuo greičiau susidoroti su užduotimi Flavijus į pagalbą pasitelkia savo asistentę Leticiją. Atvykę į vilą atokiame Italijos užkampyje jie kimba į darbą. Atrodė, kad tai bus įprasta, nesudėtinga, nors ir nuobodoka užduotis. Tačiau Leticijai nuojauta kužda, kad name vyksta keisti dalykai. Rūsyje šmėkštelėjusi mėlyna švieselė, keistas jos kalės Zoros elgesys ir tarp ponios daiktų rasti rožiniai mergaitės akinukai įsiūbuoja Leticijos vaizduotę ir prikelia seniai nuslopintą jos paranojiškos asmenybės dalį – Mediną.

Iš kur senyvos, vaikų neturėjusios ir su giminaičiais nebendravusios moters namuose atsirado šie daiktai? Kokios kraupios paslaptys slypi senovinės vilos užkaboriuose? Kodėl name taip dažnai dingsta elektra, o kartu ir kai kurie daiktai?

Rašytojos ir komiksų kūrėjos italės PAOLOS BARBATO (g. 1971 m.) romanas „Paskutinis svečias“ stebina, baugina ir vilioja. 

Įtaigus siužetas, originalūs veikėjai, sklandus ir įtraukiantis pasakojimas. Knyga, kurią lemta perskaityti vienu prisėdimu.

Amazon.com vertinimas

Jaunimui nuo 12 metų

„Nežinia kodėl toji galia nesidavė valdoma: kartais, kai baisiai norėdavau būti nematomas, mane regėdavo daugybė žmonių, arba atvirkščiai: trokšdavau, kad kiti į mane pažiūrėtų, bet kūnas savaime išnykdavo.“

Berniukas turėjo galią. Galią būti nematomas. 

Bet įvyko nelaimė, po kurios jis atsidūrė ligoninėje. Dabar berniukas vėl matomas. O gal tai pasaulis pagaliau praregėjo?

Oficiali versija – tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet berniukas žino geriau, tik nesakys. 

Trumpais skyreliais pasakojama detektyvą primenanti istorija sukrečia ir verčia skaitytoją spėlioti, kas nutiko, iš trupinėlių dėlioti vis ryškesnį įvykių vaizdą. Autorius labai jautriai ir su nuoširdžia atjauta pasineria į sudėtingą patyčių mokykloje temą, pabrėždamas neįsivaizduojamai didelę abejingumo kainą. Juk blogiau už pačias patyčias – tik abejingumas, kuris kiekvieną iš mūsų gali paversti nematomu.

Tai jautri ir skausminga istorija, kuri sukrės ir privers susimąstyti kiekvieną. Ją būtina perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, mokytojams. 

„Nematomas“:

• rašoma apie sudėtingas paauglių problemas: patyčias, depresiją, slogias mintis ir kt.;

• parodoma, kokia svarbi parama jaunuoliams, atsidūrusiems sudėtingose situacijose;

• skatina niekada nelikti abejingam, netylėti matant neteisybę ar kito skausmą;

• psichologinio pobūdžio itin paveiki knyga, kurią verta perskaityti ir jaunuoliams, ir suaugusiesiems.

Ispanų vaikų ir jaunimo rašytojas Eloy Moreno (g. 1976) žino, kaip sudominti jaunąjį skaitytoją, jis rado raktą į skaitytojų širdis ir geba sukurti jiems įdomias, aktualias temas nagrinėjančias knygas, kurias skaitant sunku atsitraukti. Jo knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir pelno premijas. Romanas „Nematomas“ pelnė Yoleo bei Hache apdovanojimus ir atsidūrė tarp finalininkų, pretenduojančių į kataloniečių Menjallibres apdovanojimus. Visų tų komisijų nariai – moksleiviai.

Eloy Moreno rašyti pradėjo vieną 2007 m. vakarą. Sėdėjo prie kompiuterio, o galvoje sukosi viena idėja: parašyti romaną, kurį pats mielai skaitytų. Ir parašė knygą – per dvejus metus, tačiau ji verta kiekvienos kūrybinio darbo valandos. Rašytojas ne tik buvo patenkintas rezultatu, bet netgi nusprendė nesikreipti į jokią leidyklą, knygą išleisti pats. Nors lengva nebuvo, autorių ir jo knygą „El bolígrafo de gel verde“ („Žalias gelinis rašiklis“) lydėjo sėkmė. 

Šiandien Eloy Moreno – jau dešimties knygų autorius, su tokiu pačiu užsidegimu kuriantis vis naujas istorijas. Jo romanas „Nematomas“, kuriame gilinamasi į patyčių ir jų padarinių problemą, būtina perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, mokytojams, kad geriau vieni kitus suprastų, kad pamatytų vienas kitą, kad niekada neliktų abejingi. 

Skaitytojų pamėgtų ir bestseleriais tapusių knygų „Eni beni“, „Juoda širdis“, „Lėlės namas“,  „Melagis melavo“, „Šešėlis“, „Slėpynės“ autorius M. J. Arlidgeʼas pristato dar vieną trilerį, kuriame detektyvė Helena Greis per 24 valandas privalo išsiaiškinti ir sustabdyti mirtiną grėsmę Sautamptono gyventojams keliančius žudikus.

Tikrą pragarą kalėjime išgyvenusi detektyvė inspektorė Helena Greis grįžo į Sautamptono policijos nuovadą, o čia jos laukia nauji išbandymai. Vykdama į darbą Helena tik per plauką išvengia susidūrimo su automobiliu, o netrukus pastebi ant kelio gulinčios moters kūną. Kas tai? Nelaimingas atsitikimas, avarija, o gal moteris tapo apiplėšimo auka? Kas tai padarė ir kokie nusikaltėlių motyvai?

Kol policininkai ieško įkalčių, miesto vaistinėje nušaunamas pardavėjas, tačiau pirkėja paliekama gyva. Ar tai ginkluotų psichopatų siautėjimas, o gal kruopščiai suplanuota keršto akcija? Kodėl vieni žmonės miršta, o kiti – paliekami gyventi? Ir kas taps kita auka?

Visą dieną Sautamptoną terorizuoja du jauni žudikai, kurie, regis, pasirenka atsitiktines, tarpusavyje nesusijusias aukas. Į pašėlusias lenktynes su nusikaltėliais įsivėlusi Helena Greis privalo kuo greičiau rasti atsakymus į šiuos klausimus ir išsiaiškinti žudikus, kol jų kruvinas žygis nepasiglemžė dar daugiau nekaltų žmonių gyvybių.

Britų rašytojas M. J. Arlidgeʼas daugiau nei 15 metų dirbo televizijoje, kurdamas scenarijus didelio pasisekimo sulaukusiems kriminaliniams serialams. 2014 m. pasirodęs pirmasis jo romanas „Eni beni“ iš karto tapo bestseleriu Jungtinėje Karalystėje, o jo herojė detektyvė Helena Greis užkariavo milijonų skaitytojų širdis. „Myli nemyli“ yra septintoji „naujuoju Jo Nesbø“ tituluojamo M. J. Arlidgeʼo knyga, pasižyminti maksimalia įtampa, beprotišku tempu ir nenuspėjamu siužetu.

Intensyvus ir įtraukiantis, įtampa žaižaruojantis kūrinys. 

SUN

2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais

apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“. 

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais.

„Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Marijus Gailius

Pancerovas sugeba meistriškai valdyti kūrinio tempą tai užšaldydamas veiksmą nykioje lietuviškoje kasdienybėje, tai iki maksimumo pakaitindamas liepsnojančiame Maidane ar neramiuose Ukrainos rytuose. Jis gabiai atrenka ir sudėlioja žodžius, todėl tekstas lengvai skaitomas, ir dviejų pavakarojimų šiai knygai užtenka.

„Verslo klasės“ knygų apžvalgininkas Egidijus Jurgelionis

Pulsuojantis tekstas. Jauti Molotovo kokteilių, degančių padangų ir mirties tvaiką. Atviras Dovydo Pancerovo dienoraštis primena ilgai saujoje laikytą granatą, kurios žiedas ištrauktas. Prisiminimų sprogimas kala itin stipriai.

Žurnalistas, publicistas, keliautojas Vytaras Radzevičius

Fotkės iš karo lauko. Taip pavadinčiau Dovydo Pancerovo knygą apie Rusijos karą prieš Ukrainą, matomą iš arti. Pačioje Ukrainoje. Bombarduojamoje, deginamoje, mėsinėjamoje. Knygoje nėra nei politikų pliurpalų, nei apžvalgininkų apžvelginėjimų, jokio beprasmio įvykių sąrašo. Žmogus buvo, matė, aprašė. Kitiems 99 proc. pasaulio to nereikia. Ukraina – tai ne mes (jie taip mano). Bet mes, broliai lietuviai, dar ne viską pamiršę, dar kai ką nugirstam.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas

„Kiborgų žemę“ galima skaityti bei interpretuoti kaip pasakojimą apie jauno žmogaus, ieškojusio didžiojo gyvenimo nuotykio ir atsidūrusio kažko tokio epicentre, vidines transformacijas; kaip žurnalistinį reportažą apie 2014-ųjų revoliuciją Ukrainoje ir Rusijos karinę agresiją šios valstybės atžvilgiu; kaip antropologinį šaltinį, kuriame išryškėja istorijos force majeure veikimo zonoje atsidūrusių žmonių veidai, poelgiai, mintys, emocijos; kaip publicistinį tekstą, kuris atskleidžia slinktis Lietuvos viešojoje erdvėje ir visuomenės savivokoje.

„Vilnius review“ literatūros apžvalgininkas Aurimas Švedas

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Jie susitinka.
Jie susidraugauja.
Jie įsimyli.

Čarlis ir Nikas lanko tą pačią mokyklą, bet iki šiol vienas kito nepažinojo. Visai atsitiktinai prasidėjus naujam semestrui abu pakliūva į vieną klasę ir greitai randa bendrą kalbą. Mokykloje ir po pamokų drauge jie ima leisti vis daugiau laiko, ir nors Čarlis žino, kad neturi jokių šansų, jo širdis kaskart, vos pamačius Niką, ima plakti stipriau ir stipriau...

Bet meilės keliai nenuspėjami, tad ką gali žinoti, tiesa?

Rašytoja, iliustratorė ir scenarijų autorė Alice Oseman (Elis Ousmen, gim. 1994) gimė ir augo Kente, Jungtinėje Karalystėje. Pirmąją knygą išleido būdama 19 metų, vėliau pelnė „YA Book Prize“ apdovanojimą. Dažniausiai Alice sutiksite intensyviai žvelgiančią į kompiuterio ekraną, audžiančią mintis egzistenciniais klausimais ar darančią viską, kas tik įmanoma, kad nereikėtų imtis darbo biure nuo 8 iki 17 val.

2022-aisiais kultine tapusią komiksų seriją „Heartstopper“ ekranizavo „Netflix“.

Jie tebuvo svetimi bėgantys vaikai.

Bet atsirado pasiryžusių jiems padėti.

Tai – šviesi istorija Holokausto tamsybėje.

„...pats brangiausias laikas yra tas, kurį nugvelbi iš mirties ir skausmo. Toks bus mano kerštas. Mano pergalė bus tai, kokiu būdu diena iš dienos trinsiu šį niekam nereikalingą skausmą.“

1942-ųjų vasarą Italijos Nonantolos miestelio traukinių stotyje išlipa keturiasdešimt žydų paauglių ir vaikų. Padedami gerų žmonių, jie per visą Europą bėgo iš nacistinės Vokietijos ir kitų šalių ir stengiasi pasiekti Izraelio Žemę.

Jų vedlys Joskas vaikams padeda įsikurti už miestelio plytinčioje apleistoje viloje „Emma“. Tarp jų yra vienuolikmetis Natanas. Jam tebediegia širdį prisiminus apie nacių iš namų ištemptą tėvą, atsisveikinimą su motina. Tarp jų – ir tylioji Sonja, kuri prarado viską. Bet viloje „Emma“ nėra geltonų žvaigždžių, nėra nei getų, nei naktinių reidų. Tai – visiškai naujas pasaulis, kur žemdirbiai atneša maisto, o miestelio meras suorganizuoja pianiną vaikų ūpui pakelti. Ir jie šioje užuovėjoje pasijunta beveik laimingi. Tačiau 1943-iųjų rudenį į Nonantolą įžengia nacių pajėgos ir vila „Emma“ pabėgėliams tampa nebesaugi. Tik šįkart, surėmę pečius, jų pusėn stoja visi miestelio gyventojai ir sukurpia išmoningą planą, kaip juos išgabenti iš Italijos...

„40 paltų ir viena saga“ − tikrais faktais paremta šviesi istorija, optimizmo properša Holokausto siaube. Romane pasakojama apie išgelbėtuosius ir juos gelbėjusius – kad jie niekada nebūtų užmiršti. Ir šiandien jų didvyriškumas, gerumas, dosnumas jaudina, ragina nepasiduoti baimėms ir abejingumui, kasdien ieškoti šviesos.

„Kai pirmą kartą susipažinau su įvykiais viloje „Emma“, pagalvojau, kad kiekvienas berniukas, kiekviena mergaitė nusipelno tokio miestelio kaip Nonantola, tokio vedlio kaip Joskas.“

Ivan Sciapeconi

Ivan Sciapeconi (Ivanas Šiapekonis, gim. 1969) – italų rašytojas. Dirba pradinės mokyklos mokytoju Modenoje, taip pat yra fondo „Villa Emma“ komiteto narys. Jis yra išleidęs knygų vaikams ir mokyklinių vadovėlių. „40 paltų ir viena saga“ – jo pirmas romanas.

Mieloji, kiekvienas iš mūsų dalyvaujame istorijoje, tik pasirenkame skirtingus vaidmenis. Vieni taikosi į pagrindinius, kiti tenkinasi masinėmis scenomis. Tačiau kiekvienas sprendžia pats.

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu“... Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų. 

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį? 

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas... Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų“ žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo veikėjų paveikslus, pasitelkia naujus, Lietuvos skaitytojui dažnai dar nežinomus istorinius duomenis, pateikia netikėtų įžvalgų ir – svarbiausia – kuria spalvingą, gilų, kiekvienam mūsų atpažįstamą jausmų ir santykių pasaulį.

Šio, jau vienuoliktojo romano, skaitytojai ne tik atpažins įprastą autorės braižą, bet ir bus maloniai nustebinti naujų skonių bei prieskonių, primenančių pasaulinės šlovės sulaukusios Jodi Picoult kūrybą. 

„Sidro namų taisyklės” – drąsus ir jausmingas, komiškų detalių kupinas Johno Irvingo romanas. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, našlaičiai, melas – tai tik keletas šio dvidešimto amžiaus klasika tapusio kūrinio temų.

Našlaitis Homeras Velzas auga Sent Klaudo prieglaudoje, globojamas daktaro Vilburio Larčo, kuris dirba Dievo darbą: priima gimstančius kūdikius ir daro abortus – nelygu kaip nori atvykstančios nelaimingos moterys. Daktaras Larčas myli visus savo našlaičius, ypač Homerą Velzą, kuris ilgainiui tampa jo padėjėju. 

Niekada neturėjęs nei šeimos, nei namų ir daug kartų atiduotas galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantis į prieglaudą, Homeras čia tariasi suradęs tikruosius namus. Tik šie namai nėra tvirtovė, kurioje galėtum pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Ir čia niekas neišmokys taisyklių, kuriomis vadovaudamasis galėtum susikurti įprastą ir ramų gyvenimą. Ar yra išeitis iš šio užburto rato? Užaugęs ir palikęs našlaičių prieglaudą, Homeras Velzas gauna galimybę pamėginti. Kurį kelią ir kokias taisykles jis pasirinks ir kur jos nuves?

 „Jeigu puikybė yra nuodėmė, – galvojo daktaras Larčas, – tai didžiausia nuodėmė būtų puikavimasis savo dorovingumu.“ Jis miegojo su tos merginos motina ir rengėsi jos dukters cigaro skleidžiamoje šviesoje. Jis nesunkiai susilaikys nuo lytinių santykių visą likusį gyvenimą, bet kaip galėtų kada nors smerkti kitą žmogų už tai, kad šis mylėjosi?  

Johnas Irvingas – garsus, didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukęs JAV rašytojas, kultinio romano „Pasaulis pagal Garpą“ autorius. Pagal romaną „Sidro namų taisyklės“ J. Irvingas parašė scenarijų filmui ir už jį gavo „Oskarą“.

„Sidro namų taisyklėse“ yra daugybė žmonių, kuriuos pamilsti ir užjauti... Johno Irvingo romano veikėjai laužo visas taisykles, bet vis tiek lieka kilnūs ir dvasiškai laisvi.“

The Houston Post

„[Irvingas] – vienas iš pačių geriausių dabar rašančių pasakotojų. Irvingo rūpinimosi doroviniais dalykais pagrindas – retai pasitaikanti nuolatinė pagarba žmogiškajam gerumui.“

The Philadelphia Inquirer

„Grandiozinis apimtimi ir originalumu, toks geras romanas, kokių tikimasi iš rašytojų visur, visais laikais. Įdomus, jaudinantis, visiškai pateisinantis lūkesčius.“

Joseph Heller

„Senamadis, kilniaširdiškas romanas... epiškai ilgesingas, lyg įstrigęs devynioliktame amžiuje, kažkur tarp Trollope’o ir Twaino.“

Boston Sunday Globe

„Žėručio gatvės byla“ – aštuonių dalių kriminalinis romanas-muzikos albumas, kuriame, tarsi tikroje knygoje, daina iš dainos narpliojama detektyvinė byla. Įvilktas į hiphopo muzikos ritmus ir džiazo aranžuotes kūrinys pasakoja vientisą legendinio Vilniaus policijos komisaro istoriją, prasidedančią jaunos moters žmogžudyste vienoje iš ramių Vilniaus miesto mikrorajono Lazdynų gatvių.

Liudininkų apklausos, korumpuoti pareigūnai, įtampa, susišaudymai ir kovos scenos. Ar ir šį kartą komisarui pavyks ištraukti ylą iš maišo, ar pasitvirtins Irenos alibi, o gal aukos kaimynas meluoja? Daug neatsakytų klausimų blaškantis tarp „Naručio“ viešbučio, garažų Naujanuose, kebabų kiosko Pilaitės rajone ir galų gale pačios Žėručio gatvės Lazdynuose.

Kastytis Sarnickas, geriau žinomas kaip Kastetas, – grupės „G&G sindikatas“ narys, tekstų autorius, 2018 metais išleidęs didelio atgarsio sulaukusį debiutinį romaną „Turnė“. „Žėručio gatvės byla“ – antrasis solinis albumas, išleistas 2020-ųjų pabaigoje. Šį albumą Kastetas įrašė kartu su pianistu Giedriumi Naku ir gitaristu Justinu Žyliu. Repo detektyvas „Žėručio gatvės byla“ – savitas bandymas sujungti literatūrą ir muziką. 

Įspėjimas: kūrinyje yra nenorminės leksikos.

Kastetas: balsas, tekstai, muzika

Giedrius Nakas: klavišiniai, aranžuotės

Justinas Žilys: gitara, aranžuotės

Tomas Verbaitis: garso korekcija

Zigmas Butautis: albumo dizainas

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose skamba žodžiai. Kartais šnabžda arba šūkčioja, kartais padrąsina arba pataria, kartais supeikia ar nepaliaujamai kartoja iki beprotybės erzinančią mintį. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali pakenkti ne tik mūsų psichikos sveikatai, bet ir fizinei savijautai. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas, psichologas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia mūsų smegenys ir kodėl jose susiformuoja vidinis balsas, aiškina, kokiomis aplinkybėmis šis balsas virsta žalingu tarškesiu, ir pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantys pokalbiai su savimi būtų naudingi, skatintų progresą bei geras emocijas. Vidinis balsas gali tapti nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, „Atkaklumo“ autorė

„Krossas ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke. Studijas baigė Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Tęsia tyrimus ir dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

TAI GRAŽI IR ĮTEMPTA, KELIAS KARTAS APIMANTI ISTORIJA APIE MEILĘ, PASIAUKOJIMĄ IR PASLAPTIS.

Reičelė Huber grįžta į gimtąjį Atspindžio miestelį prižiūrėti negaluojančios močiutės. Prieš dvidešimt metų čia įvyko baisi tragedija, dėl kurios miestelio gyventojai kaltina Reičelę, bet, regis, laikas žaizdų neužgydė – Reičelė vėl pajunta žmonių pyktį ir priešiškumą. Tačiau šį kartą ji turi užnugarį: Lilę Džekson, asmeniškai tragedijos paliestą moterį, kurios draugiškas elgesys su Reičele visus glumina, ir menonitų pastorių Maiklą Štolcą. Vaikystėje jis ir Reičelė buvo artimi draugai, o dabar jis ją palaiko. Vis dėlto didžiausia atrama Reičelei yra močiutė Helena, kuri nustebina išmintingais patarimais, retai pasitaikančia stiprybe ir daugybe paslapčių...

Diane Chamberlain kūryboje juntamas ir jos ankstesnės – psichoterapeutės profesijos pėdsakas: kuriamos istorijos visuomet įtemptos, paliečiančios ir širdį, ir protą, o personažai realistiški ir gyvybingi.

Nepaisant siužeto vingių, visų jos knygų centre – santykiai: tarp vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, seserų ir brolių, draugų ir priešų. Autorė negali įsivaizduoti nieko įdomesnio už žmonių akistatą su gyvenimo išbandymais ir vargais, nesvarbu, ar tuos iššūkius jiems tenka priimti vieniems, ar drauge su kitais.