Kategorijos

Fokusininkas bando iš cilindro ištraukti triušį, bet išima tik jo galvą; vaikinas pirmą sykį parsiveda namo merginą, bet pamato, kad geriausias draugas „pažymėjo“ jo duris; jaunuolis baigia burtininkų mokyklą, tačiau greitai sužino, kad gali toli gražu ne viską; du studentai susiremia su šaligatviu ir laimi; abipusę neapykantą jaučiančios vaikino motina ir mergina reikalauja viena kitos širdies...
Šių istorijų autorius Etgaras Keretas (gim. 1967 m.) – kultinis Izraelio rašytojas, kuriantis apsakymus, grafinius romanus ir filmų scenarijus. Ilgintis Kisindžerio – antroji pripažinimą jam pelniusi knyga, kurią sudaro 49 itin trumpi, taiklūs ir neretai siurrealistiniai apsakymai.

Etgardas Keretas yra genijus...
New York Times

Puikus rašytojas... nepanašus į jokį kitą man žinomą autorių. Būsimos kartos balsas.
Salman Rushdie

Nežinau, ar yra gyvenimas po mirties. Antrojo gyvenimo atsisakymas tam tikra prasme prilygsta savižudybei. O mano atveju netgi nužudymui – nužudysiu savąją Liv_Christine... O ar kas nors liko iš manęs, ar jau esu tik Liv_Christine... nes, jei neliko, tuomet ištrynus Liv iš viso nebebus nieko. Klausimas paprastas: aš esu ar manęs nėra? Ar išdrįsiu patikrinti? Nepamėginusi nesužinosiu. Be to, visada galiu šito atsisakyti. Nors kažkas man šnabžda, kad šįsyk viskas kitaip ir Liv_Christine operaciją... arba amputaciją, įvykdysiu iki galo.

Pagrindinė romano veikėja – autorės alter ego – išsinuomoja butą, atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir įninka į pažinčių bei pokalbių svetaines. Čia ji užsiregistruoja įvairiomis tapatybėmis ir veiksmas įsibėgėja – mezgasi virtualios pažintys, plėtojasi virtualūs santykiai… Liv_Christine, kurios tikrąjį vardą sužinome tik paskutiniuose knygos puslapiuose, nejučia prieš savo valią patenka į interneto spąstus, bet galiausiai pasiryžta iš jų sprukti ir nori drauge išsitempti virtualiajame pasaulyje pamiltą ir ten įstrigusį vaikiną... Ar jai pavyks?

„Second Life. Gyvenimas tinkle“ – intriguojantis ir nuoširdus romanas apie žmogiškųjų ryšių ir meilės paieškas virtualiajame pasaulyje.
Čia nėra „literatūrinių“ personažų, kruopščiai kuriamų „psichologinių paveikslų“, nesvarbi veikėjų išvaizda, susitelkiama į fabulą, svarbu veiksmas, dialogas, konfliktas; būdinga reportažinė, dokumentinė pasakojimo maniera. Į gvildenamas žmonių elgesio, jų santykių problemas autorė žvelgia patyrusios psichologės akimis: sublimacija, kompensavimas, vaikystėje patirtų komplikuotų santykių su tėvais pasekmės.

Stanislava Nikolova-Čiurinskienė (gim. 1976 m.) – bulgarė psichologė ir žurnalistė, išleidusi jau tris romanus. Išgarsėjo savo buvusio vyro lietuvio pavarde. Šiuo metu gyvena Briuselyje, bendradarbiauja su Bulgarijos spauda kaip politikos apžvalgininkė.
Kritikai pažymi, kad vienas svarbiausių šios autorės pasakojimo bruožų yra tiesiog šokiruojantis atvirumas, jos knygose nėra „meninio“ šydo, dengiančio, užtušuojančio vaizduojamus dalykus, jie neįvelkami į „literatūrinę“ vaizduotę. Kadangi apie šiandienines aktualijas rašo nesudėtinga kalba ir nebijo autobiografiškumo, autorė sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.

Pamažu ši ištarmė ima virsti tikrove: XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Deleuze’o ir jo knygų bendraautoriaus Félixo Guattari filosofijos suklestėjimas persikėlė ir į XXI amžių.
Deleuze’o ir Guattari idėjos tampa pagrindu naujai interpretuojant vizualinės kultūros, performatyvumo, teatro, kino, medijų reikšmes. Jų filosofija taip pat pasitelkiama kritikuojant globalų kapitalizmą, analizuojant galios struktūras, disciplinos ir kontrolės mechanizmus, naujas komunikacijos formas. Jų suformuota socialinių institucijų kritika tampa labai svarbi kvestionuojant laisvosios rinkos ir ją įtvirtinančius kontrolės režimus. Deleuze’o ir Guattari argumentai taip pat pasitelkiami analizuojant naujus socialinius judėjimus bei sprendžiant feminizmo, socialinės lyties (gender), postkolonializmo, antiglobalizmo klausimus. Deleuze’o ir Guattari filosofija kvestionuoja tiek demokratinių visuomenių konsensusą, tiek galimybę išspręsti ginčus racionalių debatų keliu: savo filosofija jie siekia konceptualizuoti situaciją tų, kuriems neleidžiama diskutuoti, kurie net nėra matomi viešojoje erdvėje.

Knygoje Deleuze’o ir Guattari filosofijos analizė pateikiama kitų šiuolaikinių mąstytojų (Foucault, Alaino Badiou, Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz) idėjų kontekste, teorinės įžvalgos derinamos su vizualinės kultūros, literatūros, teatro, kino reiškinių analize.

Vieną dieną šis [XX] amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu
Michelis Foucault

Audronė Žukauskaitė – filosofė, monografijų „Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika“ (2001) ir „Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos“ (2005) autorė, leidinių „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (2005) ir „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism“ (2010) sudarytoja.

Kai Ralfas Mesendžeris, intymius santykius greitai užmezgantis kognityvinių mokslų profesorius, ir velionio vyro gedinti, dvasinę krizę išgyvenanti rašytoja Helena Ryd susitinka Glosterio universiteto miestelyje, atmosfera įkaista. Ralfas žino, kad nori Helenos. Helenai jis patrauklus, bet ši atmeta jo pasiūlymus, nes Ralfas vedęs. Abu taria, kad klysta manydami, ką vienas apie kitą galvoja... Netikėtai Ralfas jai pasiūlo apsikeisti savo dienoraščiais... Helena sutrinka ir susimąsto apie minčių ir tikrojo žmonių artumo prigimtį – šis klausimas Ralfą domina jau seniai.
Išradingai sudėliojęs „slaptų“ Ralfo ir Helenos dienoraščių fragmentus, – iš jų matyti, kad tikrieji herojų jausmai dažnai neatitinka „išorėje“ regimo jų gyvenimo, – Davidas Lodge’as parašė žavingą ir linksmą „studiją“ apie meilę, neištikimybę, sąmonės klystkelius ir painiotis linkusią žmogaus širdį.

Meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto.
Literary Review

Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.

1929 – 1930m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą "Milžino paunksmė". Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija.

Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.

Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.

Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.

Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.

Kęstutis Nastopka – literaūros tyrinėtojas, kritikas, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centro profesorius, knygų „Lietuvių eilėraščio poetika“ (1985), „Išsprūstanti prasmė“(1991), „Reikšmių poetika“ (2002) autorius. Jo naujausia knyga „Literatūros semiotika“ – pirmasis Lietuvoje veikalas, kuriame susistemintos svarbiausios semiotikos idėjos, temos, sąvokos. Knygoje išsamiai pristatoma Algirdo Juliaus Greimo semiotikos mokyklos teorija nuo pat jos ištakų iki mūsų dienų. Aptariamos pagrindinės Tartu-Maskvos (Jurijaus Lotmano) ir amerikietiškosios (Charles'o Sanderso Pierce'o) semiotikos nuostatos. Teoriniai samprotavimai derinami su konkrečių lietuvių literatūros tekstų semiotine analize.
Gimusi iš bendravimo su studentais ir Lietuvos bei užsienio kolegomis, Kęstučio Nastopkos „Literatūros semiotika“ nėra beaistrė akademinė monografija, tai pulsuojantis pokalbis su bičiuliais ir oponentais, tarp kurių „kiečiausias“ oponentas pasirodo besąs pats „lėmėjas“ A. J. Greimas, kurio teoriją knygos autorius užsispyrėliškai gina, surasdamas vis naujų argumentų ir taip plėtodamas pačią teoriją.
Loreta Mačianskaitė

Iki šiol vyravo nuostata, kad semiotiniai tekstai nuobodūs ir nepaskaitomi dėl per daug specifinės juose vartojamos metakalbos, suprantamos tik siauram specialistų ratui. Naujausia Kęstučio Nastopkos knyga griauna šią semiotinio rašymo tradiciją. Joje semiotika ne tik deklaruojama, bet ir praktikuojama kaip ,,linksmasis mokslas'', lengvai ir žaismingai dėstant prasmės problematiką, semiotinio metodo gudrybes, sumaniai derinant teorinius svarstymus su praktinėmis jų iliustracijomis.
Nijolė Keršytė

Šis dvigubas žurnalo numeris skiriamas prancūzų mąstytojo, žymiausio ir įtakingiausio iki šiol prancūziškosios fenomenologinės filosofijos kūrėjo Maurice'o Merleau-Ponty idėjoms.

„Greimo ieškojimas“ – taip vadinosi tarptautinė konferencija, vykusi 2007 m. lapkričio 9–10 d. Vilniaus universitete. Pažymint 90-ąsias Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines, į jo gimtąją šalį buvo sukviesti po visą Europą išsibarstę jo mokiniai ar pasekėjai, gerai pažįstantys vienas kitą, bet nebeturintys progų susitikti. Baltų lankų žurnalo Nr. 30 skirtas Algirdui Juliui Greimui. Greta publikuojami konferencijoje skaityti pranešimai ir paties Greimo archyviniai tekstai.

„Lithuanian Heraldry“ is an original report of the twenty years of activity of the Lithuanian Heraldry Commission covering the period 1987-2007. Apart from the symbols of the state - the coat of arms, flags of the State, of the nation and of the President of the Republic of Lithuania, and the national anthem, here the reader will find the coats of arms of all ten counties of Lithuania, of six regional municipalities and of 251 cities and towns with their histories. In addition to colour drawings of the coats of arms, this book includes colour designs of the flags of the counties, regional municipalities, cities and towns, and other original iconographic material (over 900 colour and black-and-white illustrations) explaining the choice of particular symbols.

Pažinti Kauną nėra ir negali būti paprasta. Labai lengva pasimesti sudėtingoje miesto istorijoje, o ir Kauno urbanistika taip pat ne mažiau intriguoja. Tik miesto gyventojai nesunkiai orientuojasi mieste, besidriekiančiame dviejų upių – Nemuno ir Nėries – slėnyje, iš abiejų pusių apsuptame kalvų. Labai sunku Kauną apibūdinti vos keliais žodžiais, pateikti glaustą miesto istoriją ar ją paprasčiausiai paaiškinti.

Kaip apibūdinti Kauną? Tai miestas, kuris taip ir nesusitaikė su jam primesta antrojo Lietuvos miesto etikete ir kuris vis dar prisimena, kad tarp dviejų pasaulinių karų jis buvo laikinąja Lietuvos valstybės sostine. Tai senas prekybos ir pramonės centras, kurio jau keletą dešimtmečių taip ir neįstengia nurungti kiti Lietuvos miestai. Tai miestas, galintis didžiuotis didžiausiu Lietuvoje studentų skaičiumi, nors universitetas čia įkurtas tik 1920 metais. Tai miestas, sovietmečiu garsėjęs nepaklusnumu valdžiai ir tikėjimu „buržuazinėmis“ vertybėmis, nepriklausomybės metais meru išsirinkęs skandalingą populistą.

Kauno gyventojai niekada nemėgo savo miesto lyginti su kitais miestais ar išsakyti savo nuomonę apie jį, Kauno patriotai tiesiog išdidžiai konstatuoja: „Kaunas yra Kaunas.“
Gotikinė architektūra, gynybos įtvirtinimai, įvairių čia gyvenusių etninių grupių palikti pėdsakai, muziejai, Kaunas, kaip pirmosios Respublikos sostinė, architektūros racionalizmas ir funkcionalizmas – tik keletas iš visų galimų maršrutų pirmai pažinčiai su Kaunu.

Visiems Lietuvos gyventojams Kaunas yra pirmosios modernios Lietuvos valstybės paminklas ir dvidešimt vienerius metus trukusių pastangų sukurti valstybę įrodymas. 1990 metais bandanti atgauti nepriklausomybę Lietuva savo valstybingumo paminklus ir simbolius visų pirma atstatė Kaune. Kaunas išlieka modernios valstybės miestu.

„Pierwsze spotkanie z Litwą“ – jest to tematyczna seria ksiązek, ktora prezentuje Litvę w zwięzly ale jednoczesnie wszechstronny sposob. Seria jest przeznaczona dla tych, co pragną poznac ten wyjątkowy i interesujący kraj.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.

– Semiotinis meistrautojas: pokalbis su Kęstučiu Nastopka
– Saulius Žukas. „Ar tikėti lietuvių literatūra: postkolonijinis požiūris“
– Algis Mickūnas. „Don Kichoto sąmonė“
– Eric Landowski. „Skaitymo išbandymas“
– Jean Starobinski. „Trumpa kūno įsisąmoninimo istorija“
– Tom Stoppard. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“

Kas yra Lietuvai Amerika? Tiksliau sakant, kas mums yra užjūriuose atsidūrę artimi mūsų tėvų giminaičiai? Ką sovietmečiu lietuviams reiškė didžiuliai siuntiniai, tų giminaičių apsilankymai ir „apipirkimai“ garsiosiose „dolerinėse“ parduotuvėse? Pagaliau kaip mes būdavome priimami, kai atsirado galimybė pasisvečiuoti užjūriuose? Ar neprimena mūsų amerikonai „Bayer“ aspirino tabletės – nekalčiausio, labiau guodžiančio negu gydančio vaisto, kurio plastmasinį buteliuką jie įsprausdavo į Lietuvą vežamo lagamino kertėje. Bet ar esame pagalvoję, kaip toks bendravimas atrodė žvelgiant iš anos pusės, kaip jausdavosi svečiai iš Amerikos, patekę į kietą giminių glėbį?