Kategorijos

Architektei Keilai Karter gyvenime, atrodė, nieko netrūksta: augina ketverių metukų dukrelę, kartu su mylimu vyru susiprojektavo svajonių namus Raund Hile ir ketino netrukus tenai įsikelti. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo Keilos vyras žūsta, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, ir moteris ima dvejoti, ar jai nebus graudu gyventi tame svajonių name. 

Vieną dieną Keilą darbe aplanko keista moteris. Atrodo, kad ji žino apie Keilą kone viską, be to, bando atkalbėti nuo kraustymosi į Šedou Ridžo gyvenvietę. Neva tenai plytintis ežeras saugo baisias paslaptis, o miškai pilni vaiduoklių. 

Keila perspėjimų neklauso, įsikrausto į namą. Čia vienintelė jos kaimynė – senyva moteris Elė Hokli. Būdama studentė ji, numojusi ranka į tėvų viltis, savanoriavo juodaodžių paramos programoje. Elės gyvenimas irgi kupinas paslapčių ir kažkaip susijęs su vietove, kur stovi Keilos namas. 

Dvi istorijos, kurias skiria 45 metai, susipina į vieną. Dianos Chamberlain romanas – tai netikėti istorijos posūkiai ir paslaptys, kurios daugybę metų buvo palaidotos.   

„Neabejotinai patiks įtempto siužeto mėgėjams ir socialinių temų gerbėjams.“ 

Booklist

„Diane Chamberlain pristato dar vieną prikaustantį dramatišką kūrinį, kuris neabejotinai taps bestseleriu.“ 

Woman's World

Tarp Financial Times 2021 metų geriausiųjų knygų

Sunday Times bestseleris

LAIKAS yra didžiausias mūsų rūpestis – niekas nedrįsta sakyti, kad jo turime į valias. Ar žinote, kad jei sulauksite aštuoniasdešimties, būsite nugyvenęs kiek daugiau nei 4000 savaičių?

Mūsų darbų sąrašas vis nesibaigia, elektroninės pašto dėžutės sausakimšos, esame praradę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą bei įsivėlę į nuolatinę kovą su išsiblaškymu. Iš visų pusių girdime rekomendacijų, kaip tapti produktyvesniems ir efektyvesniems, mums siūlomi gyvenimą keičiantys patarimai. Tačiau tokie metodai dažnai tik dar labiau mums viską sujaukia. Nerimastingas jausmas, kad skubame, stiprėja, klaidžiojame tarp patarimų, kaip dar geriau ir prasmingiau susiplanuoti laiką, ir sukame galvas, kaip kuo geriau išnaudoti 4000 MUMS SKIRTŲ SAVAIČIŲ.

Oliveris Burkemanas kviečia į laiką pažvelgti kitaip – atmetant paviršutiniškus patarimus, kaip „suspėti viską padaryti laiku“, ir susitelkiant į žmogaus gyvenimo baigtinumą, kuriuo turime išmokti džiaugtis.

• Iš anksto numatykite laiko kasdieniams darbams ribas, o svarbiausia – jų laikykitės!

• Ar žinote, kad gebėjimas nieko neveikti yra neįkainojamas? 

• Nugalėkite nerimą, atidėkite viską į šalį ir dirbkite tik su vienu projektu.

• Sužinokite, kodėl svarbu susitelkti į tai, ką jau atlikote, o ne į tai, ką dar liko atlikti.

• Nuspręskite, kam skirsite savo energiją ir jėgas, nes visko padaryti – tiesiog neįmanoma.

D. Duškino audioknyga „Retorika vaikams“ sužadins jaunųjų klausytojų dėmesį – knygoje daug naudingų ir įdomių faktų apie retoriką bei praktinių patarimų apie viešojo kalbėjimo meną.

Tekstas išsiskiria savo unikalumu – po retorikos pasaulį keliaujama kartu su atgijusiu graikų filosofu Aristoteliu, jis supažindina su retorikos meno ištakomis, įtaigia pasakojimo galia, žiniomis apie pamatines retorikos meno sąvokas, kilusias iš graikų kalbos. Knygoje Aristotelio pasakojimų klausosi tipinis šių dienų jaunuolis Tiltilis, su kuriuo galės tapatintis jaunieji skaitytojai. Pasakojimas apie retoriką apima istorijos ištakas nuo Graikijos iki Romos, Viduramžių, bei XVI a. Lietuvoje vyravusių tendencijų, skaitytojai galės išbandyti ir praktinius autoriaus pateiktus patarimus. 

Donaldas Duškinas (gim. 1972) – retorikos ir sąmoningo kvėpavimo mokytojas, lektorius. „Retorika vaikams“ – antroji jo knyga. Pirmoji autoriaus knyga „Retorika. Retoterapija“ išleista 2019 metais.

„Tai istorija apie kalbos stebuklą, kurį vienintelis visoje gyvoje gamtoje gali kurti žmogus. Tai knyga apie RETORIKOS ‒ RETOTERAPIJOS metodą, kurį sukūriau, remdamasis daugiau nei dvidešimties metų darbo su auditorija patirtimi.“

Donaldas Duškinas, lektorius, retorikos ir sąmoningo kvėpavimo mokytojas

Retorika. Vienas seniausių žmonijos menų, kurį daugelis supranta kaip gebėjimą įtaigiai kalbėti, pristatyti save, manipuliuoti auditorija. Tačiau tai –  tik ledkalnio viršūnė. O kas slypi po vandeniu? Kokia tikroji retorikos esmė? Retorika – tai laisvų žmonių menas. Retoterapija – būdas šiai laisvei pasiekti.

Mokydamiesi retorikos, ne tik mokomės kalbėti ir įtikinamai ginti savo argumentus, bet ir geriau pažįstame save. Mokomės atsipalaiduoti, atpažinti, ko bijome ir ko trokštame. Mokomės ginti savo tiesą, įsitikinimus, požiūrį. Mokomės patirti pauzę. Retorika – tai sąmoningas kalbėjimas, visiškai kitoks nei kasdienis, neįsisąmonintas žodžių srautas, prie kurio esame įpratę.

Donaldas Duškinas (gim. 1972) – retorikos ir sąmoningo kvėpavimo mokytojas, lektorius. „Retorika. Retoterapija“ – pirmoji ciklo knyga.

Susidūrimas su problemomis ir jų sprendimas yra skausmingas procesas, kurio daugelis mūsų stengiasi išvengti. O pats vengimas sukelia dar didesnį skausmą ir neleidžia tobulėti nei intelektualiai, nei dvasiškai.

Remdamasis savo paties profesine patirtimi dr. M Scottas Peckas, praktikuojantis psichiatras, siūlo būdus, kurie padeda pasiekti aukštesnį savęs pažinimo lygį, t. y. drąsų savo problemų pripažinimą ir pokyčių skausmo iškentėjimą. Jis aptaria nuoširdžios meilės ryšių prigimtį, moko, kaip atpažinti tikrąją tarpusavio santykių darną, kaip atskirti priklausomybę nuo meilės, kaip tapti jautresniems auklėjant vaikus ir būti atsakingam pačiam už save.

Ši knyga yra fenomenas. Išbuvusi New York Times bestselerių sąraše daugiau kaip 12 metų, ji gali pakeisti jūsų gyvenimą.

M. Scottas Peckas yra vienas žymiausių autoritetų religijos ir mokslo, ypač religijos ir psichologijos, sąsajų klausimais. 1992 m. Amerikos psichiatrų asociacija pripažino jo – pedagogo, tyrinėtojo ir klinicisto – išskirtinius nuopelnus psichiatrijoje.

Romanų serija apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei išgalvoti siužetai.

Dora Maar ir Pablas Pikasas – didžioji meilė, nepakartojama kaip ir jų menas.

Paryžius, 1936-ieji. Populiarioji fotografė Dora Maar yra Polio Eliuaro ir Man Rėjaus įkurto siurrealistų sambūrio žvaigždė. Jauna moteris netrukus susipažįsta su tapytoju Pablu Pikasu, tuo metu išgyvenančiu gilią kūrybinę krizę, ir jį įsimyli. Tamsioji Doros prigimties pusė įkvepia Pikasą, jis vėl ima tapyti. Doros paskatintas sukuria keletą šedevrų, iš jų garsiausias – triptikas „Gernika“. Tačiau pačios menininkės profesinis augimas sustoja. Tarp įsimylėjėlių veriasi vis gilėjanti praraja.

Užburiantis romanas apie Pablo Pikaso mylimąją, talentingą fotografę, tapytoją ir lygiavertę partnerę.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

„Varnų Ežeras“ kupinas pasitikėjimo, tobulas romanas, kurį vos atsivertęs supranti – į šį nepaprasto talento autorės literatūrinį pasaulį išties verta pasinerti. Neretai tamsus, bet viltingas, įtraukiantis ir nepamirštamas „Varnų Ežeras“ demonstruoja jėgą, kuri iškelia M. Lawson į pirmąsias rašytojų gretas.

Šiaurės Kanadoje, mažame miestelyje gyvena Morisonai, auginantys keturis vaikus: Luką, Metą, Keitę ir Bo. Jie presbiterijonai, tad šeimoje emocijos užgniaužiamos ir nerodomos. Vieną dieną tėvai išvyksta į miestą ir grįždami abu žūva avarijoje. Vaikai tampa našlaičiais, o jų tarpusavio ryšiai pamažu ima trūkinėti.

Vaikystėje daug laiko praleisdavusi prie tvenkinių, kartu su vyresniu broliu Metu tyrinėdama įvairiausius gyvius, užaugusi Keitė tampa zoologe. Ji gali mikroskopu nustatyti organizmų tapatybę, bet, regis, yra visiškai sutrikusi savo pačios emociniame gyvenime ir su šeima beveik nebendrauja. 

Šioje dramoje apie meilę ir nesusipratimus, apie povandenines pykčio ir apmaudo sroves M. Lawson su širdį veriančiu humoru augina įtampą, tobulai suvaldydama pasakojimą ir apversdama skaitytojo lūkesčius aukštyn kojomis.

„Nuostabus, nepaprastai jaudinantis romanas... Perskaičiau jį vienu prisėdimu, o tada perskaičiau dar kartą, tiesiog savo malonumui.“

Joanne Harris, „Šokolado“ autorė

Mary Lawson – Kanados rašytoja, New York Times bestselerių autorė, pripažinta „žmogaus sielos gelmių“ tyrinėtoja. Jos romanai yra laimėję McKitterick premiją, patekę į Man Booker ilgąjį sąrašą. Knygos yra išleistos 28 šalyse ir išverstos į 24 kalbas. Lietuvių kalba išleista jos knyga „Prieš pirmą sniegą“

Politikos teoretikės, filosofės Hannah‘os Arendt knygoje „Apie smurtą“ analizuojama XX a. antros pusės smurto prigimtis, priežastys ir reikšmė. Šiame klasikiniame, tačiau šiandien vis dar aktualiame veikale, H. Arendt savo teorijas apie smurtą pateikia iš istorinės perspektyvos, nagrinėja karo, politikos, smurto ir galios ryšius.

Kvestionuodama smurtinio elgesio prigimtį, Hannah Arendt prieštarauja Mao Dzedongo minčiai, kad „Galia išauga iš šautuvo vamzdžio“. H. Arendt sako: „Galia ir smurtas yra priešingybės; ten, kurie viena valdo absoliučiai, kitos nėra.“

Atsisakykite tradicinių ir nebūtinų žemės darbų, nešvaistykite daugiau energijos, negu gaunate naudos, ir pereikite prie natūralaus ūkininkavimo!

Gamtinė žemdirbystė nėra kokia nors nauja religija ar auksinių taisyklių rinkinys, tai netgi ne „žemės dirbimas“, o natūraliai vykstantys dirvodaros procesai. Darbą nudirba pati gamta.

Saulius Jasionis – gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas – buvo išskirtinė asmenybė. Jo neeilinės žinios, gyvenimo matymas padėjo suburti nemenką bendruomenę. Man, dar jaunam bernui, Saulius padarė didelę įtaką formuojantis vertybėms ir ateities pasirinkimams. Jo dėka mano jaunystė buvo pilna įdomių patirčių, o dabar galiu dirbti su aukšto lygio restoranais, šeimai parnešti tikro, kokybiško maisto. Saulius savo paskaitomis ir knygomis tęsia prasmingas pamokas ir daro pokyčius net po savo mirties. Ačiū likimui už galimybę turėti tokį draugą ir mokytoją.

Povilas Patumsis (Povilo ūkis)

• Jeigu daržovės puikiai auga neariamoje ir neperkasinėjamoje dirvoje, kam ją arti ir perkasinėti?

• Jeigu mes galime gauti gerą derlių be trąšų, o daržų bei sodų derlingumas kasmet didėja, kam pirkti trąšas?

• Jeigu mokame sukurti tokią aplinką, kurioje augalų ligos ir kenkėjai nepadaro žalos, kam rūpintis profilaktika ir gydymu?

• Jeigu dažnai aplinka jau yra sukurta arba kuriama pačios gamtos be mūsų įsikišimo, kam tą aplinką kurti?

Šie ir dar daugiau knygoje aptariamų neįtikėtinų „jeigu“, teorija ir praktika su vaizdžiomis iliustracijomis įrodys jums, kad išmėginti šį ūkininkavimo būdą, užsiauginti kokybiškų gėrybių išsaugant sveiką ir švarią aplinką neabejotinai verta.

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Gerai žinoma lietuvių liaudies pasaka apie tai, kad net būdamas mažas gali pasipriešinti blogiui ir neteisybei. Giedriaus Savicko ir Vytauto Leistrumo įgarsintoje pasakoje drąsus gaidelis keliauja į piktavalio pono dvarą atsiimti stebuklingų girnelių – vienintelio vertingo daikto, pono atimto iš beturčių senelių.

Klausykite arba skaitykite ir sužinokite, ar pavyks gaideliui, padedamam lapės, vilko ir meškos, stebuklingas girneles sugrąžinti seneliams?

Besimokantiems skaityti – SKIE-ME-NUO-TO pasakos teksto puslapiai.

Žaismingai ir linksmai įgarsino teatro, televizijos ir kino aktorius, TV laidų vedėjas Giedrius Savickas.

Pasaką aranžavo kompozitorius, muzikantas Vytautas Leistrumas, kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe SOLO ANSAMBLIS.

Knygos dailininkas – Dovydas Čiuplys, iliustravęs Lietuvoje pamėgtas garsines knygas „Džyru džyru muzikėlė“, „Šiaudas, žarija ir pupa“ (išleido „Baltos lankos“) bei kitas.

Visiems žinomos ir mažiau girdėtos linksmos lietuvių liaudies dainelės vaiko tarčiai lavinti.

Dainuoti smagu ir naudinga.

Mokantis dainas gerėja tarimas ir atmintis.

Knygelė „Džyru džyru muzikėlė“ sukurta visiems, kam būtų pravartu išmokti gražiai ištarti raides ir žodžius. Bet ne tik jiems. Visi norintys smagiai pamiklinti liežuvį greitakalbėmis–greitadainėmis, kuriems smagu traukti tradicines lietuviškas melodijas, galės šią knygelę vartyti, klausyti ir dainuoti kartu su vaikais. Dainelių melodijos nesudėtingos, jos įrašytos ir greitu, ir lėtu tempu. Muzikinis motyvas vis pasikartoja, tad mokantis bus paprasčiau įveikti sudėtingus tratančių, šnypščiančių, dardančių kalbos garsų iššūkius, o įveikus – patyrinėti ir pasidžiaugti nuostabiomis vaikiškomis dainelių herojų (vilko, lapės, kurmio, briedžio, sraigės, žiogo, pempės, širšinėlio) istorijomis, kurias šmaikščiai pasakoja knygelės piešiniai.

Knygelės sudarytoja Aušra Žičkienė yra projekto „Tilidūda“ sumanytoja, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja.

Daineles aranžavo kompozitorius, aktorius Vytautas Leistrumas, vaidinantis įvairiuose „Keistuolių“ ir „Atviro rato“ teatrų spektakliuose, aktyviai kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe „SOLO ansamblis“.

Talentingo dailininko Dovydo Čiuplio iliustracijos pradžiugins ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

Šioje nuotaikingoje knygelėje poetė, daugelio vaikiškų knygų autorė Ramutė Skučaitė nedidelėmis, šmaikščiomis, nostalgiškomis ar pamokančiomis eiliuotomis istorijomis supažindina vaiką su pirmaisiais skaičiais (nuo 1 iki 9) ir pagrindinėmis spalvomis. Juos įsiminti padeda dėmesį prikaustančios iliustracijos: raudona braškė, boružėlė, trys rudi voveriukai, šešios juodumą mylinčios katės, aštuonios kėkšto nesulestos mėlynės.

Be to, mažučiai aritmetikos uždaviniai pavirsta įtraukiančiomis pasakėlėmis, kviečiančiomis suskaičiuoti nuo obels nukritusius obuolius, dėl savo svarbos besiginčijančius pirštukus ar slibino neklausančias galvas.

Knygelę įskaitė ir didiesiems, ir mažiesiems puikiai pažįstama „Keistuolių teatro“ aktorė Ilona Balsytė. Klausantis lengva panirti į pasakiškai aprašytą pirmųjų skaičių pasaulį, o mokantis eilėraščius – lavinti tartį.


Toli, kol kas labai toli
Nerimsta skaičiai dideli,
Ir daug labai svarbių dalykų
Vaikus nustebint dar paliko
Pasauly dideliam spalvotam,
Skaičiuot ir džiaugtis sugalvotam!

Knyga „Raidžių namučiai“ kartu su žaismingais personažais padės mažiesiems pažinti ir išmokti abėcėlę. O paspaudus raidės mygtuką, aktorės Ilonos Balsytės įgarsinti eilėraštukai leis geriau įsiminti raidės tarimą.

Susispietusios į būrį,
Namučius raidelės turi.

Tai visai ne pasakėlė:
Jų namučiai – ABĖCĖLĖ.

Raideles po dvi, po vieną
Ir išmoksime kas dieną.

Kai išmoksim raideles,
Tai skaitysim knygeles.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.

Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.


„Horstas turi ypatingą talentą išradingai ir netikėtai pažvelgti į tradicinį knygos siužetą.“
2019 m. „Petrona“ apdovanojimo komisija

Patyręs detektyvas Viljamas Vistingas skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“ ir „Aklas spėjimas“.


Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas yra gavęs gausybę literatūrinių apdovanojimų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“, taip pat prestižinę premiją „The Martin Beck“, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

Kasparas Joachimas Utzas – Meiseno porceliano kolekcininkas, po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgęs į Prahą. Čia, dviejų kambarių bute, jis laiko vertingą, daugiau nei tūkstančio eksponatų kolekciją. Režimas jos neatima, tikėdamasis po Utzo mirties eksponatus perkelti į valstybinius muziejus, tačiau nuo šios minties Utzą purto – net jei mainais kartą per metus jam leidžiama išvykti iš Rytų bloko. Baimindamasis dėl kolekcijos lemties, jis tampa ir socialistinės valstybės, ir meilės menui įkaitu.

Ši švelniai ironiška žymaus britų rašytojo ir žurnalisto Bruce’o Chatwino knyga žvelgia į kolekcionavimą kaip obsesiją, svarsto apie asmeninę laikyseną politinių įtampų akivaizdoje ir nusiraminimo paieškas praeities mene.

„Taiklūs ir absurdiški dialogai, itin pastabi detalėms autoriaus akis, truputį mistiška ir siurrealistinė Prahos atmosfera – „Utzas“ yra puiki pirma pažintis su garsaus britų autoriaus Bruce’o Chatwino kūryba.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus