Kategorijos

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?



Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

 „Skaitykime tik tas knygas, kurios kanda ir gelia. Jeigu knyga nesukrečia kaip smūgis per galvą, kam išvis ją skaityti? Knyga turi būti kirvis, galintis prakirsti užšalusį ežerą mūsų viduje.“

Kafka

„Tekstas“ (2017) – pirmas  Dmitry’aus  Glukhovsky’io knygos „Metro“ autoriaus, realistinis romanas – trilerio ir dramos sankirta, pasakojanti  skaudžią  „mažojo žmogaus“ istoriją. Iš F. Dostojevskio žinome schemą „nusikaltimas–bausmė“. D. Glukhovsky’is  pateikia mums naują: „bausmė–nusikaltimas–bausmė“. Bet ar ji leidžia likti žmogumi?..

2016 metai, Maskva. Ilja Goriunovas po septynerių kalėjime praleistų metų grįžta namo. Tačiau viskas yra ne taip, kaip tikėjosi. Jo motina mirė nuo širdies smūgio likus dienai iki jo grįžimo, mergina jau seniai su kitu. Nusivylęs Ilja malšina savo sielvartą alkoholiu, o vieną dieną nueina atkeršyti tyrėjui, neteisingai jį pasodinusiam už grotų, – užmuša jį ir pasiima jo išmanųjį telefoną.

Technologijos keičia žmonių santykius, o išmanusis telefonas tampa antruoju „aš“. Jame tarsi apsigyvena savininko siela. Turėdamas svetimą telefoną gali gyventi to žmogaus gyvenimą ir net jį režisuoti, nors tas gyvenimas... jau tik telefone.

2019 m. romanas buvo ekranizuotas, scenarijų parašė pats D. Glukhovsky‘is i ir gavo už jį apdovanojimą Prancūzijoje. Filmas pelnė net keturis „Auksinius erelius“ (Rusijos nacionalinė kino premija).

Dmitry Glukhovsky, lnstagram – @glukhovsky

Dmitry Glukhovsky, Twitter – @glukhovsky

Dmitry Glukhovsky, Facebook – @glukhovskybooks

 „Laukinių gėlių kalvos“ ir „Žaliųjų krioklių viešbučio“ autorės romanas „Žarijų sala“ – tai kupinas intrigos ir netikėtų siužeto vingių pasakojimas apie dvi moteris, gyvenusias skirtingais šimtmečiais, ir seną vilą Australijoje, išsaugojusią ne vieną tolimos praeities paslaptį.

1891-ieji. Tilės Kirkland vos kelis mėnesius trukęs nelaimingas santuokinis gyvenimas užsibaigia siaubinga nelaime. Tilė sukrėsta, ją persekioja slogus kaltės jausmas, todėl ji pabėga į kitą pasaulio kraštą, į Australiją. Jai pasisekė, gavo darbą Mortono įlankos Žarijų saloje; tapo ne pagal metus protingos tenykščio kalėjimo viršininko dukrelės Nelės guvernante. Tilė supranta – norėdama pradėti naują gyvenimą saloje, turi gerai slėpti savo praeitį. Tik ji nepastebi, kad Nelė akylai stebi kiekvieną jos žingsnį ir viską užsirašo, savo dienoraščio lapus sukaišiodama į viso jų didelio seno namo plyšelius.   

2012-ieji. Bestselerių autorę Niną Džouns ištinka kūrybinė krizė, jai niekaip nepavyksta užbaigti savo knygos. Lyg to būtų negana, Niną persekioja atkakli žurnalistė, kamantinėdama apie šios prosenelę. Priremta aplinkybių, Nina atvyksta į senus šeimos namus Žarijų saloje. Moteris viliasi tarp laiko paliestų „Starvoterio“ vilos sienų iš naujo pasisemti įkvėpimo.

   Ir Tilė, ir Nina, nepaisant to, kad gyveno skirtingais laikais, galiausiai suprato, kad yra paslapčių, kurios anksčiau ar vėliau iškyla aikštėn, ir kad rastum laimę, turi išmokti klausyti savo širdies.

„Perskaičius šį romaną, dažnam atminty išliks spalvingi Australijos pakrančių aprašymai.“

„Kirkus Reviews“

„Aš visiškai neketinau veltis į šitą reikalą. Esu miestelio teisėjas, Imperijai tarnaujantis atsakingas pareigūnas, nekantriai stumiantis šitame tingiame pasienyje dienas, kol sulauksiu pensijos. Renku Bažnyčios dešimtines ir mokesčius, administruoju bendruomenės žemes, prižiūriu, kad įgulai nieko netrūktų, vadovauju jaunesniesiems karininkams – kitokių čia nėra, – nenuleidžiu akių nuo prekybos ir dusyk per savaitę pirmininkauju teismo posėdžiams. O visa kita – grožiuosi saulėtekiais ir saulėlydžiais, valgau, miegu ir jaučiuosi patenkintas. Kai numirsiu, tikiuosi pelnyti tris smulkaus šrifto eilutes Imperijos laikraštyje. Nieko daugiau ir nenorėjau – tik ramaus gyvenimo ramiais laikais.
Bet pernai iki mūsų iš sostinės jau atsklisdavo pasakojimai apie barbarų keliamus neramumus...“

Romano „Barbarų belaukiant“ pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Būdamas paprastas žmogus, graužiamas sąžinės tolimais laikais nežinomoje šalyje, jis tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.


„Tikras literatūros įvykis.“
Irving Howe, The New York Times Book Review

„Nedaug težinau rašytojų, kurie gali taip nusiaubti žmogaus širdį... Autoriui pažįstamas neapčiuopiamas Kafkos siaubas.“
Bernard Levin, The Sunday Times


Johnas Maxwellas Coetzee (Džonas Maksvelas Kutsė, gim. 1940) – PAR rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, išleidęs apie dvidešimt knygų ir apdovanotas daugiau kaip dešimčia garsių premijų, tarp jų du kartus Bookerio premija: 1983 m. už romaną „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (liet. 2005) ir 1999 m. už romaną „Nešlovė“ (liet. 2002). Lietuvių kalba dar išleistas J. M. Coetzee romanas „Lėtas žmogus“ (2012).
„Barbarų belaukiant“ – vienas geriausių rašytojo romanų.

Trokšdama rasti tavyje užuovėją, nepastebėjau, kad tu esi audra. Kad nuo tavęs turėjau ieškoti užuovėjos.

Bet kas gi nori gyventi užuovėjoje nuo audrų?

Spalvingų drobių autorė Frida Kahlo, kurios gyvenimas dar spalvingesnis, išsiskiria iš garsiausių, ekstravagantiškiausių menininkų. Tiesiai, nedvejojant rėžiami žodžiai, išraiškingos manieros, kunkuliuojantis jausmingumas ir kiekvienas per nelaimingą atsitikimą suluošinto kūno judesys rodo, kad tai moteris, kurios negąsdina nei gyvenimas, nei mirtis.

Ji keikiasi kaip vežikas, mirksta tekiloje, mėgsta kaišytis plaukus gėlėmis, kalbėti apie seksą be užuolankų ir dalyvauti audringuose vakarėliuose. Ji dievina tapybą ir tapo savo gyvenimą. Tačiau jos visatos centras – Diegas Rivera, gyvenimo meilė ir garsiausias Meksikos dailininkas. Jis – saldžiausia jos palaima ir prakeiksmas, jos laimė ir gniuždantis sielvartas. Jis jai – viskas. Jos spalvų spalva.

Claire Berest drąsiai margina knygos puslapius legendinės Fridos ir Diego meilės istorijos spalvomis: nuo įsiskverbiančio mėlio, naktyje išnykstančios plieno mėlynos, ūmios ir šaižios laužo raudonos, šerkšnu kvepiančios ir šviežio sviesto geltonos iki pelenų pilkos – Fridos gyvenime nieko nėra juodo, tikrai nieko. Tai pasakojimas apie atskirai egzistuoti negalinčius ir nuo buvimo drauge kenčiančius mylimuosius, apie jų įspūdingą kūrybą, apie komunistų veiklą Meksikoje, kapitalizmą Amerikoje ir siurrealizmą Europoje.

PASLAPTINGA LABORATORIJA.

GRĖSMINGAS MOKSLININKAS.

PRIBLOŠKIANTI ISTORIJA.

Jei manote, kad žinote tiesą apie Vienuoliktosios mamą, pasiruoškite – ši jaudinanti neįtikimai populiaraus serialo STRANGER THINGS priešistorė jus tiesiog sukrės.

1969 metų vasara. Pasaulis keičiasi, ir Terei jau negana stebėti įvykius iš šalies. Išgirdusi apie slaptą valstybinį eksperimentą, vykdomą nedideliame Hokinso miestelyje, ji užsirašo dalyvauti tyrimų projekte kodiniu pavadinimu MKULTRA.

Hokinso Nacionalinė laboratorija, vadovaujama įtaigiojo daktaro Martino Brenerio, užsiima baisiais dalykais. Norint išsiaiškinti tiesą Terei prireiks kitų „bandomųjų triušių“ pagalbos. Čia ji susipažins su paslaptingu „subjektu“, apie kurio egzistavimą niekas pasaulyje nežino, – mergaite, turinčia tiesiog antžmogiškų galių.

„Šioje įtemptoje, šiurpuliukus keliančioje knygoje rasite viską, ko tik galima norėti iš geros priešistorės... Tai STRANGER THINGS – be jokios abejonės.“

SFX ŽURNALAS

Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams.

Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.

Įkvėptas Homero „Iliados“, romanas „Achilo giesmė“ – tai istorija apie žemiškus dievus ir dieviškus žmones, jų likimus, kovą dėl valdžios, nemirtingą šlovę, aistras, išdavystes ir meilę. Per jų poetiškai ir vaizdingai papasakotus likimus atgyja nemarios Trojos karo ir Antikos legendos.


„Laikui nepavaldi meilės istorija.“
O, The Oprah magazine

„Savitai papasakodama vieną iš seniausių pasaulio istorijų apie įsimylėjusius vyrus, karą ir ypatingas moteris, autorė užkariauja naujas literatūros teritorijas.“
Publishers Weekly

„Pats verčiausias laimėjimo – originalus, aistringas, išradingas ir pakilus pasakojimas.“
Joanna Trollope, 2012 m. „Orange Prize for Fiction“ komisijos pirmininkė


Madeline Miller (Madelina Miler, gim. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. „Achilo giesmė“ – jos pirmas romanas, 2012 m. pelnęs „Orange Prize for Fiction“ (dab. „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją ir iki šiol nesitraukiantis iš pasaulinių bestselerių sąrašų. Leidykla „Baltos lankos“ taip pat išleido M. Miller antrąjį romaną „Kirkė“, kuris įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą.

„Ji nesuvokė, kaip ilgai užtrunka tapti kuo nors kitu arba koks vienišas jautiesi gyvendamas ne tau skirtame pasaulyje.“

Vaikystėje neišskiriamos nenuorama Dezirė ir tylenė Stela Vinjė visad liks identiškos dvynės, visad liks seserys. Užaugusios mažame, žemėlapyje nė nepažymėtame Luizianos juodaodžių miestuke, kurio gyventojų oda tokia šviesi, kad nė nesiskiria nuo baltųjų. Šešiolikos pabėgusios į Naująjį Orleaną ieškoti geresnio gyvenimo. Neilgai trukus, Stelai palikus tik atsisveikinimo raštelį, atsiskyrusios ir pasirinkusios gyventi visiškai skirtinguose pasauliuose. Dezirė susituokia su juodaodžiu ir pagimdo tamsios odos mergaitę. Stela nusprendžia tapti baltąja, bet jos baltaodis vyras apie žmonos praeitį nė nenutuokia.

Ar išskirtos daugelio mylių ir dar daugiau melo seserys Vinjė vėl susitiks? Ar jas jungiantys saitai atlaikys likimo skirtus išbandymus? Kokią kainą teks sumokėti už savo pasirinkimus? Kaip klostysis jų dukrų gyvenimai ir ar susikirs keliai?

Nuo Amerikos pietų iki Kalifornijos, nuo XX a. vidurio iki pabaigos šiame romane gija po gijos audžiamas kelių Vinjė šeimos kartų likimų žemėlapis, kuriame talentingai, jautriai ir išmintingai braižoma žmonių meilės ir neapykantos vienų kitiems istorija, nagrinėjamos daugialypės priežastys, kodėl žmonės kartais pasirenka savo gyvenimus nugyventi tapę visai kitais, nei yra iš tiesų, ir kaip tai keičia jų tarpusavio ryšius.

„Prilygsta Toni Morrison kūrybai.“
O, The Oprah Magazine

„Universalus, rafinuotas ir jaudinantis romanas. Giliai po oda prasiskverbiantis, ramiai ir užtikrintai klausiantis, kas mes esame ir kuo norime tapti.“
Entertainment Weekly

„Nepaprastai įtaigus rasės ir tapatybės klausimų apmąstymas.“
New York Times


Brit Bennett (Brita Benet, gim. 1990 Kalifornijoje) – viena perspektyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. „Nykstantys saitai“ – antras jos romanas, nominuotas 2021 m. „The Orwell Prize for Political Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

#1 New York Times bestseleris

„Talebas yra didžiausias visų laikų pranašas, iškilus filosofas. Tas, kuris gali pakeisti pasaulį, perorientuoti žmonių mąstymą vien dėstydamas originalias, ryškias ir drąsias idėjas.“

John Gray

Frazė „rizikuoti savo kailiu“ vartojama gana dažnai, tačiau retai susimąstome, ką iš tiesų ji reiškia. Rizikuoti savo kailiu – pamatinis dalykas, kai kalbame apie rizikos valdymą, tai gali būti pritaikyta visiems gyvenimo aspektams. Talebas rašo: „Niekada nepasitikėk žmogumi, kuris niekuo nerizikuoja. Pasaulyje yra daug kvailių ir sukčių, kurie mielai susižeria pelną, o už savo klaidas niekaip nesumoka.“

Knyga „Rizikuoti savo kailiu“ ragina suabejoti vyraujančiais įsitikinimais apie riziką ir atlygį, politiką ir religiją, finansus ir asmeninę atsakomybę. Tai viena labiausiai provokuojančių knygų per visą leidybos istoriją.

Nassimas Nicholas Talebas, vienas iškiliausių dabarties mąstytojų, siūlo permąstyti įprastą pasaulio vaizdą. Jis klausia, ką reiškia profesinė sėkmė, kokią visuomenę galima vadinti sąžininga ir teisinga, moko, kaip atskirti nesąmones, ir neabejotinai daro įtaką kiekvienam skaitytojui. Talebas ginčija vertybes, kuriomis bandomos pagrįsti karinės intervencijos, finansinės investicijos, propaguojama religija, ir parodo, kad drąsa rizikuoti savo kailiu yra esminis žmonių bruožas. 

„Mažumos, o ne dauguma sukelia pokyčius pasaulyje. Pasaulis keičiamas ne tada, kai pasiekiamas sutarimas, o tada, kai atkakli ir kietakaktė mažuma primeta savo etinius įsitikinimus ir skonius.“

Nassim Nicholas Taleb

Nassimas Nicholas Talebas net dvidešimt vienus metus rizikavo vertybinių popierių srityje, kol pradėjo su tikimybėmis susijusias praktines problemas tyrinėti kaip filosofas, matematikas. Nors daugybę laiko jis praleido paprasčiausiai keliaudamas po pasaulį ir ramiai medituodamas kavinėse, tuo pat metu sugebėjo tapti elitiniu Niujorko universiteto Tandono inžinerijos mokyklos profesoriumi. Jo knygos yra išverstos į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Nassimas Nicholas Talebas yra parašęs daugiau nei penkiasdešimt mokslinių publikacijų, pradedant tarptautinių įvykių, baigiant statistinės fizikos temomis.

Talebo nuomone, socialinis teisingumas neatsiejamas nuo simetrijos ir pasidalijimo rizika. Jūs negalite pelną pasiimti sau, o rizikas perkelti kitiems, kaip tai daro bankininkai ar didžiosios korporacijos. Jūs netapsite turtingas, jei neprisiimsite atsakomybės už savo rizikas ir neįsipareigosite apmokėti praradimų. Rizika savo kailiu geriau koreguoja asimetriją nei tūkstančiai teisės aktų.

Nassimas Nicholas Talebas vertinamas kaip vienas iškiliausių šių laikų mąstytojų, tiriančių tikimybes ir neapibrėžtumo temą. Sakoma, kad jis yra retas drąsos ir erudicijos derinys.

„Problema su Talebu yra ne ta, kad jis šiknius. Jis iš tiesų toks yra. Problema ta, kad jis, deja, teisus.“

Danas iš Prahos, Čekija (Twitter)

„Talebas įsitveria į problemas, kurias kiti ignoruoja ar nemato, ir nepaleidžia jų iki galo, tarsi kovinis šuo.“

Grega iš Niujorko (Twitter)

Čiun Do – prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, įvertintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens – siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.

Romano „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ pagrindas – jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje – Šiaurės Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų.

Adam Johnson (Adamas Johnsonas, gim. 1967) – amerikiečių rašytojas, studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją.


„Drąsus, nuostabus romanas, kūrinys, kuris ne tik atveria šiurpinantį langą į paslaptingą Šiaurės Korėjos karalystę, bet ir atskleidžia pačią meilės bei pasiaukojimo prasmę.“
Michiko Kakutani

„Nuostabiai meistriškas romanas, kviečiantis skaitytoją leistis rizikingon kelionėn į totalitarinės Šiaurės Korėjos gelmes ir intymiausias žmogaus širdies erdves.“
Pulitzerio premijos komitetas

„Prie labai retų išskirtinių romanų, kurie atlieka dar ir humanitarinę misiją, dabar galime pridėti ir „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“. “
New Republic

„Šios knygos išmonė, nuovoka ir tragizmas – vis dar neįveikiamos rašytinio žodžio galios įrodymai. “
Wall Street Journal

„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – neįprasta formos raganystė, kai atvirai žiauri ir absurdiška realybė kažkaip paverčiama žmogiška ir įtikėtina fikcija. Tai didingas istorijų pasakojimo žygdarbis.“
Zadie Smith, Los Angeles Times

„Įtraukiantis romanas, pasižymintis bebaimiu išradingumu, pasakojimas apie pasiaukojimą ir laisvę valdant savo piliečius ryjančiai dinastijai, savalaikis priminimas, kad anoniminės priespaudos aukos – taip pat žmonės, kurie moka mylėti. Drąsi ir įspūdinga knyga.“
David Mitchell

„Niekada nebuvau skaitęs nieko panašaus. <…> „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – šedevras.“
Charles Bock

Prieš dvidešimt metų keturios geriausios draugės susitarė niekada nesusilaukti vaikų. Pasiryžusios pasipriešinti tradicijoms, jos siekė išsikovoti teisę pačios rinktis savąją ateitį. Ir nors laikui bėgant merginos nutolo, Šeila iki pat šių dienų ištikimai laikosi priesaikos. Bevaikė, netekėjusi, nuolat užmezganti beprasmius santykius su gerokai jaunesniais vyrais, ji tyliai plaukia per kartėlio kupiną gyvenimą. Iki ją pasiekia žinia apie Dinos mirtį.

Garsiai tradicinius žydų moterų vaidmenis kvestionavusi mokslų daktarė ir viena ketverto narių Dina Kaminer rasta negyva savo namuose. Pririšta prie kėdės, rankose – žaislinis kūdikis, ant kaktos užrašyta „motina“. Per prievartą paversta tuo, kuo niekad netroško būti, – mama. Šeilą užlieja prisiminimai ir ji ima nerimauti, kad nusikaltimas gali būti susijęs su kadaise merginų duotu pažadu. Tačiau kas po tiek metų galėtų linkėti joms mirties? Ar Šeilai irgi gresia pavojus?

„Kitokios“ – aštri socialinė kritika, pastanga garsiai išsakyti ne vieną moterį slegiančią baimę, kad asmeniniai pasirinkimai gali būti sutikti priešiškai ir visuomenės pasmerkti. Ar šiandienos pasaulyje moteris turi teisę rinktis ir nebūti už tai nubausta?

„Drąsu! Galimybė išgirsti maištingą tradicijomis sekti verčiamų moterų balsą.“
Publishers Weekly

Sarah Blau (gim. 1973) – scenaristė, laidų vaikams apie Bibliją kūrėja ir vedėja, kaip pati įvardija, „ne itin religinga“ feministė, 2015 m. pelniusi Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą hebrajų kalba rašantiems autoriams. Izraelyje romanas „Kitokios“ sukėlė daug diskusijų apie motinystę ir moterų teisę rinktis ir ilgai išliko vienas perkamiausių šalyje.

Japonai leidžia viską, o prancūzai – nieko. Kokia auklėjimo teorija keroja Jūsų gyvenime?

35 metus konsultuojanti psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė knygoje kalba apie lietuvių patirtį, pritaikomą auginant mūsų vaikus.

Žemėlapis, kad nepasiklystumėt, o nuklydę rastumėt kelią.

Ar tenkinti visus dvimečio „noriu“? Leisti ar neleisti į darželį?

Ar mažajam viskas gerai, jei jis dėvi betmeno kostiumą ir nenori mokytis skaičiuoti?

Ar leisti vaikui bijoti? Ar išgyvens jis mokykloje?

Kūdikio laukimas ir rožinės svajonių pilys – Tėvo vaidmuo – Mažieji skundikai – Naujas didelis pasaulis mokykla – Pirmoji meilė – Santykio kūrimo magija – Netekties, emigracijos, skyrybų vaikai ir kt.

Mes, tėvai, nesame techninis vaikų aptarnavimo personalas, mes auginame žmogų, kuriam reikia ne tik maisto ir būsto, bet ir žmogiško santykio – meilės, dėmesio, užuojautos, bendravimo. Tik nuolatinis ryšys, kai apsikeičiame žodžiais, veiksmais ir jausmais, gimdo jautrumą, o šioje terpėje auga žmogus.

Išmoksite užauginti žmogų, o ne sukurti nepriekaištingai funkcionuojantį aparatą.

Dramatiškas pasakojimas apie imperatorienę Mariją Fiodorovną – Danijos princesę Dagmarą, paskutiniojo rusų caro motiną.

Moteris gali valdyti ir nesėdėdama soste.

Vos devyniolikos sulaukusi Dagmara, vadinama Mine, jau žino, kad jos, kaip Danijos princesės, pareiga – palikti šeimos lizdą ir ištekėti už valdovo. Įnoringas likimas nubloškia Minę į Rusiją, kur ji susituokia su Romanovų sosto įpėdiniu ir, jam paveldėjus sostą, tampa imperatoriene. 19 amžiuje kyla įnirtingas pasipriešinimas caro vienvaldystei, o Minei, stačiatikių papročiu vadinamai Marija Fiodorovna, tenka nuolatos ieškoti kompromisų šalyje, kurią ji ilgainiui pamilsta.

Mirus vyrui, Aleksandrui Trečiajam, jaunas ir nepatyręs jųdviejų sūnus Nikolajus Antrasis imasi valdyti siaubingai susiskaldžiusią ir byrančią imperiją. Norėdama padėti jam reformuoti Rusiją, Marija susiduria su atkakliu valingos ir užsispyrusios Nikolajaus žmonos Aleksandros pasipriešinimu: fanatiškas pastarosios religingumas suartina ją su keistuoliu mistiku, vardu Rasputinas.

Grėsmingoms revoliucijos bangoms nesulaikomai grasinant užlieti Rusiją, Marijai tenka dorotis su didžiausiais gyvenimo pavojais ir patirti skaudžiausią jai tekusią širdgėlą...

Iš prabangiausių Sankt Peterburgo rūmų ir intrigų persmelktų diduomenės salonų autorius veda mus per kruvinus Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus ir bolševikų užgrobtos šalies platybes, parodydamas į anarchiją grimztančios imperijos žūtį ir neprilygstamą narsą bei aistrą moters, mėginančios ją išgelbėti.

Ši įspūdinga saga atskleidžia mums neįtikėtiną carinės Rusijos prabangą, ir smurto bei tragizmo kupinas paskutines Romanovų valdymo dienas. C. W. Gortner drąsiai žengia dar neišmėgintu keliu, išmoningai piešdamas intymų ir tikrovišką šios įstabios imperatorienės bei jos šeimos portretą.

Stephanie Dray, New York Times

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“

Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.  

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

„Šioje moksliniais tyrimais pagrįstoje ir puikiai parašytoje knygoje Richardas Wranghamas pateikė trūkstamą grandį žmogaus evoliucijoje.“

Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universitetas

Dažnai sakoma, kad išsilavinusi moteris kelia pasibjaurėjimą Dievo akyse. Kadangi aš esu viena iš jų, tikiu, jog Dievas yra per daug užimtas, kad kreiptų dėmesį į panašius dalykus, o tokios moterys kaip aš tik vyrų širdyse sukelia neigiamus jausmus. Tačiau nesmagu, kai tau nuolat primenama, jog daugelis mano lyties atstovių, tokių kaip manoji mokinė Amelija Veinrait, tenori būti puošmena, pakibusia sutuoktiniui ant rankos.

1792 metai. Tėvams priklausančios Jaunų panelių akademijos mokytoja Madlena Moro gyveno atsiribojusi nuo pasaulio. Tačiau vieną naktį ištinka tragedija ir mergina lieka vienui viena. Impulso pagauta, beviltiškai trokšdama susirasti nė karto nematytus gimines, ji iškeliauja į Prancūziją. Paslaptingasis grafas Etjenas d’Obri, nujausdamas, kad tuoj prasidės karas, ir baimindamasis dėl Madlenos saugumo, pasiūlo jai prieglobstį savoje Mirabelės pilyje.

Graži Mirabelės pilis užburia Madleną, tačiau joje yra ir tamsių paslapčių. Vykstant revoliucijai, suliepsnoja aistros. Kovodama dėl savo likimo Madlena nori sužinoti, kas įvyko praeityje.

 „Pilis prie ežero“ – kvapą gniaužiantis istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta Prancūzijoje per revoliuciją. Turtingas, jausmingas ir įtraukiantis. Jei jums patiko kiti Ch. Betts romanai – „Vaistininko duktė“, „Prieskonių pirklio žmona“, „Karalienės siuvėjos paslaptis“, „Pamirštų svajonių rūmai“, – susižavėsite ir šiuo.

Kupina aistrų ir dramos... Mane užbūrė ši jaudinanti, širdį sušildanti ir gerai supinta istorija – pagauli, puikiai perteikianti atmosferą, papasakota vaizdinga kalba, turtinga detalių.

 Kate Furnivall, rašytoja

„Būtina perskaityti.“

JAV prezidentas Barakas Obama

„Nikelio berniukai“ – romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą. Per visą daugiau nei šimto metų gyvavimo istoriją ši institucija buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu, teroru ir smurtu, tačiau nė vienas tyrimas nepakeitė negailestingos sistemos.  2011 m. mokykla pagaliau buvo uždaryta. Jos teritorijoje buvo rasta keliolika nepažymėtų kapų, o vėliau nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta per 100 moksleivių.

Septintajame dešimtmetyje juodaodis berniukas Elvudas Kurtisas neteisingai nuteisiamas ir išsiunčiamas perauklėti į paauglių pataisos koloniją. Netrukus jis suvokia patekęs ne į perauklėjimo mokyklą, o į siaubo namus. Vienintelis vilties spindulėlis – naujas bičiulis Terneris, kitas Nikelio akademijos auklėtinis.

Terneris nuoširdžiai mano, kad Elvudas – beviltiškas, bejėgis naivuolis. Pataisos namuose išgyventi įmanoma tik pasitelkus visas įmanomas gudrybes, o ne sąžiningumą ir atvirumą. Iš esmės skirtinga idealisto Elvudo ir ciniko Ternerio pasaulėžiūra papildo viena kitą ir suteikia jėgų abiem draugams.

1969 m. gimęs Colsonas Whiteheadas (Kolsonas Vaithedas) yra parašęs aštuonis romanus, septynias apsakymų ir esė rinktines, porą publicistikos knygų. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų jau du kartus apdovanotas prestižine Pulitzerio premija už grožinės literatūros kūrinius: 2017 m. už „Požeminį geležinkelį“ (liet. „Alma Littera“, 2018 m.) ir 2020-aisiais – už šį romaną.

„Įtaigi vieno geriausių Amerikos rašytojų knyga. Išvengiantis sentimentalumo, įtampos nestokojantis šis puikus kūrinys pasakoja istoriją, po kurios į Ameriką pažvelgsite jau kitomis akimis.“

Toronto Star 

Knyga laimėjo prestižinį „Prudenci Bertrana, 2010“ apdovanojimą.

„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.

Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.

Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

Įspūdingas epinis pasakojimas apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią.

Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėčiu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.

Nikola, Tomazas ir Bernas gyvena netoliese, paslaptingame ūkyje – maserijoje. Nors yra iš skirtingų šeimų, vaikinai gyvena lyg broliai, siejami sudėtingo, artimo ir, atrodytų, nesutraukomo ryšio. Tereza trokšta geriau pažinti šią trijulę ir pamažu tampa brolijos dalimi. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme.

Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios broliją, tampa nesantaikos pleištu.

Prestižinės italų Strega premijos laureato, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autoriaus Paolo Giordano romane „Užgrobti dangų“ pasakojama laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istorija. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe.

Tobulas, jaudinantis, nuoširdus, genialus romanas, kurio herojus pamilsite kaip savo senus draugus.

Andrew Sean Greer, Pulitzerio premijos laureatas

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

Irena Buivydaitė – tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Rožių dvaras“ autorė. „Mėnesiena ir tu“ – jau keturioliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos iš skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. 

Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

Irena Buivydaitė – lietuviškų melodramų karalienė. Veikėjų aistros įtraukia kaip verpetas ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Rimtai apsiverkiau net du kartus. Skaitytojams tikrai patiks ši šeimos dramų kupina istorija. Jolita Herlyn, rašytoja

Vinsenta dirba barmene penkių žvaigždučių „Kajetės“ viešbutyje, tik laivais pasiekiamuose kedro ir stiklo rūmuose, įsikūrusiuose šiauriausioje Vankuverio salos dalyje. Šio viešbučio savininkas – turtingas ir charizmatiškas Niujorko finansininkas Džonatanas Alkaitis. Sykį, rytui brėkštant, viešbutyje jis prisėda prie baro – taip prasideda bendras jųdviejų gyvenimas. Tą pačią naktį ant „Kajetės“ viešbučio stiklo sienos paslaptinga figūra užrašo stingdančius žodžius: „Gal tu praryk stiklo šukių.“ Vandalizmo aktą pamato tik vienas viešbučio svečias – Leonas Prevantas, nemigos kamuojamas „Neptūno-Avramidžio" laivybos vadovas, – ir šis įvykis jį siaubingai sukrečia. Praėjus trylikai metų, Niujorke žlungant milžiniškai finansinio sukčiavimo schemai, Vinsenta mįslingai pranyksta viename „Neptūno-Avramidžio" laivų denių.

XX ir XXI amžių sandūroje čia pasirodant, čia vėl išnykstant laivų kontūrams, Manhatano bokštų smailėms, laukinei atkampios Britų Kolumbijos gamtai, galingais potėpiais mums prieš akis veriasi kaltės ir godulio, širdgėlos ir vienatvės, fantazijų ir iliuzijų, praeities vaiduoklių ir meno prisodrintas, meistriškas iš pažiūros nesusijusių, bet vienas kitam lemtingų gyvenimų paveikslas. Paveikslas ir bene svarbiausias jo motyvas – skirtingi, kartais keisti ir netikėti keliai, kuriais ieškome gyvenimo prasmės.

„Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn.“
Guardian

„Neaprėpiamos vaizduotės sukurta, filosofinės gelmės nestokojanti proza.“
Atlantic

Emily St. John Mandel (Emilė Sent Džon Mandel, gim. 1979 Britų Kolumbijoje, Kanadoje) – viena svarbiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų. Parašė penkis romanus, išgarsėjo 2014 m. išleistu distopiniu romanu „Vienuolikta stotis“. Naujausias autorės romanas „Stiklo viešbutis“, pasaulyje pasirodęs 2020-aisiais, sulaukė didžiulio skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio ir pateko į prestižinio literatūros apdovanojimo „Scotiabank Giller Prize“ finalą. E. St. J. Mandel gyvena Niujorke su vyru ir dukra.

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.

Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.

Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių-japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker Prize“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.