Kategorijos

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“

Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.  

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

„Šioje moksliniais tyrimais pagrįstoje ir puikiai parašytoje knygoje Richardas Wranghamas pateikė trūkstamą grandį žmogaus evoliucijoje.“

Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universitetas

Knyga laimėjo prestižinį „Prudenci Bertrana, 2010“ apdovanojimą.

„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.

Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.

Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.

„Būtina perskaityti.“

JAV prezidentas Barakas Obama

„Nikelio berniukai“ – romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą. Per visą daugiau nei šimto metų gyvavimo istoriją ši institucija buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu, teroru ir smurtu, tačiau nė vienas tyrimas nepakeitė negailestingos sistemos.  2011 m. mokykla pagaliau buvo uždaryta. Jos teritorijoje buvo rasta keliolika nepažymėtų kapų, o vėliau nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta per 100 moksleivių.

Septintajame dešimtmetyje juodaodis berniukas Elvudas Kurtisas neteisingai nuteisiamas ir išsiunčiamas perauklėti į paauglių pataisos koloniją. Netrukus jis suvokia patekęs ne į perauklėjimo mokyklą, o į siaubo namus. Vienintelis vilties spindulėlis – naujas bičiulis Terneris, kitas Nikelio akademijos auklėtinis.

Terneris nuoširdžiai mano, kad Elvudas – beviltiškas, bejėgis naivuolis. Pataisos namuose išgyventi įmanoma tik pasitelkus visas įmanomas gudrybes, o ne sąžiningumą ir atvirumą. Iš esmės skirtinga idealisto Elvudo ir ciniko Ternerio pasaulėžiūra papildo viena kitą ir suteikia jėgų abiem draugams.

1969 m. gimęs Colsonas Whiteheadas (Kolsonas Vaithedas) yra parašęs aštuonis romanus, septynias apsakymų ir esė rinktines, porą publicistikos knygų. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų jau du kartus apdovanotas prestižine Pulitzerio premija už grožinės literatūros kūrinius: 2017 m. už „Požeminį geležinkelį“ (liet. „Alma Littera“, 2018 m.) ir 2020-aisiais – už šį romaną.

„Įtaigi vieno geriausių Amerikos rašytojų knyga. Išvengiantis sentimentalumo, įtampos nestokojantis šis puikus kūrinys pasakoja istoriją, po kurios į Ameriką pažvelgsite jau kitomis akimis.“

Toronto Star 

Įspūdingas epinis pasakojimas apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią.

Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėčiu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.

Nikola, Tomazas ir Bernas gyvena netoliese, paslaptingame ūkyje – maserijoje. Nors yra iš skirtingų šeimų, vaikinai gyvena lyg broliai, siejami sudėtingo, artimo ir, atrodytų, nesutraukomo ryšio. Tereza trokšta geriau pažinti šią trijulę ir pamažu tampa brolijos dalimi. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme.

Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios broliją, tampa nesantaikos pleištu.

Prestižinės italų Strega premijos laureato, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autoriaus Paolo Giordano romane „Užgrobti dangų“ pasakojama laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istorija. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe.

Tobulas, jaudinantis, nuoširdus, genialus romanas, kurio herojus pamilsite kaip savo senus draugus.

Andrew Sean Greer, Pulitzerio premijos laureatas

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

Irena Buivydaitė – tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Rožių dvaras“ autorė. „Mėnesiena ir tu“ – jau keturioliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos iš skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. 

Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

Irena Buivydaitė – lietuviškų melodramų karalienė. Veikėjų aistros įtraukia kaip verpetas ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Rimtai apsiverkiau net du kartus. Skaitytojams tikrai patiks ši šeimos dramų kupina istorija. Jolita Herlyn, rašytoja

Vinsenta dirba barmene penkių žvaigždučių „Kajetės“ viešbutyje, tik laivais pasiekiamuose kedro ir stiklo rūmuose, įsikūrusiuose šiauriausioje Vankuverio salos dalyje. Šio viešbučio savininkas – turtingas ir charizmatiškas Niujorko finansininkas Džonatanas Alkaitis. Sykį, rytui brėkštant, viešbutyje jis prisėda prie baro – taip prasideda bendras jųdviejų gyvenimas. Tą pačią naktį ant „Kajetės“ viešbučio stiklo sienos paslaptinga figūra užrašo stingdančius žodžius: „Gal tu praryk stiklo šukių.“ Vandalizmo aktą pamato tik vienas viešbučio svečias – Leonas Prevantas, nemigos kamuojamas „Neptūno-Avramidžio" laivybos vadovas, – ir šis įvykis jį siaubingai sukrečia. Praėjus trylikai metų, Niujorke žlungant milžiniškai finansinio sukčiavimo schemai, Vinsenta mįslingai pranyksta viename „Neptūno-Avramidžio" laivų denių.

XX ir XXI amžių sandūroje čia pasirodant, čia vėl išnykstant laivų kontūrams, Manhatano bokštų smailėms, laukinei atkampios Britų Kolumbijos gamtai, galingais potėpiais mums prieš akis veriasi kaltės ir godulio, širdgėlos ir vienatvės, fantazijų ir iliuzijų, praeities vaiduoklių ir meno prisodrintas, meistriškas iš pažiūros nesusijusių, bet vienas kitam lemtingų gyvenimų paveikslas. Paveikslas ir bene svarbiausias jo motyvas – skirtingi, kartais keisti ir netikėti keliai, kuriais ieškome gyvenimo prasmės.

„Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn.“
Guardian

„Neaprėpiamos vaizduotės sukurta, filosofinės gelmės nestokojanti proza.“
Atlantic

Emily St. John Mandel (Emilė Sent Džon Mandel, gim. 1979 Britų Kolumbijoje, Kanadoje) – viena svarbiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų. Parašė penkis romanus, išgarsėjo 2014 m. išleistu distopiniu romanu „Vienuolikta stotis“. Naujausias autorės romanas „Stiklo viešbutis“, pasaulyje pasirodęs 2020-aisiais, sulaukė didžiulio skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio ir pateko į prestižinio literatūros apdovanojimo „Scotiabank Giller Prize“ finalą. E. St. J. Mandel gyvena Niujorke su vyru ir dukra.

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.

Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.

Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių-japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker Prize“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

Trisdešimtmetė Evė Dreik gyvena žaviame ir apsnūdusiame Meino valstijos pajūrio miestelyje, bet retai kada iškelia koją iš savo pernelyg didelių tuščių namų, daug skaito ir klausosi keisčiausių tinklalaidžių. Jos geriausias draugas Endis mano, kad ji gedi beveik prieš metus žuvusio vyro. Ir Evė neprieštarauja.

Kai Endis jai pasiūlo nenaudojamą namo dalį išnuomoti savo vaikystės draugui, buvusiam beisbolininkui Dinui Teniui, Evė sutinka. Kaip ir Evės, Dino gyvenimas pasisuko ne ta linkme, jis patyrė didžiausią sportininkų košmarą – vieną rytą pabudęs nebesugebėjo mėtyti kamuoliuko ir iki šiol negali išsiaiškinti, kodėl. Tad abu susitaria: Evė neklausinės apie beisbolą, o Dinas – apie jos mirusį vyrą. Bet taisyklės dažnai ir sukuriamos tam, kad būtų sulaužytos…

Evė ir Dinas pabandys viską pradėti iš naujo, nes gyvenime, kaip ir beisbole, visada būna dar vienas šansas.

„Evę Dreik“ patariama skaityti akmenuotame paplūdimyje su vaizdu į švyturį. Tai aukščiausios prabos eskapizmo literatūra ir graži meilės istorija.“
Washington Post

„Žavinga, viltinga ir romantiška... Evė – nuostabi kompanionė.“
Rainbow Rowell

„Viskas, ko reikia, – tai šis šilumos kupinas romanas, liepsnojantis židinys, taurė gero vyno ir švelni palaikanti ranka.“
Roxane Gay

Linda Holmes (Linda Houms) – JAV populiariosios kultūros žurnalistė, rašytoja. „Evė Dreik viską pradeda iš naujo“ – debiutinis jos romanas, 2019 m. tapęs vienu iš „Goodreads Choice Awards“ finalistų. Savo bute Vašingtone L. Holmes gyvena su šunimi, kuris kantriai pozuoja jos fotografijoms. Laisvalaikiu žiūri pernelyg daug romantinių komedijų, kepa duoną, skaito lovoje ir neseniai numezgė pirmąją savo kepurę.

Visi žino, kad Mariana gyvena dideliame baltame name, į kurį veda nuosavas keliukas, o Konelio mama dirba jame valytoja, bet niekas nesusieja šių dviejų faktų.Konelis ir Mariana gimė ir augo tame pačiame vakarų Airijos miestelyje, bet tuo panašumai ir baigiasi. Mokykloje Konelis yra populiarus ir visų mėgstamas, o Mariana – vienišė, iš karčios patirties išmokusi laikytis atokiai nuo bendramokslių. Kai jie Marianos virtuvėje užmezga pokalbį, – keblų, bet jaudinantį, – jų gyvenimas pradeda keistis.

NORMALŪS ŽMONĖS – tai istorija apie abipusį susižavėjimą, draugystę ir meilę. Pradėję nuo minėto pokalbio, mes kelerius metus lydime du žmones, – linksmus, kerinčius, sudėtingus, – bandančius gyventi atskirai, bet neįstengiančius. Romane parodoma, kaip sunku pasikeisti. Ir su jaudinančiu švelnumu atskleidžiama, kaip susipažįstame su seksu ir galia, su troškimu skaudinti ir būti skaudinamam, su geismu mylėti ir būti mylimam.Tai nepaprasta meilės istorija, įkvepianti literatūrai naujos gyvybės.

NORMALŪS ŽMONĖS – viena mėgstamiausių 2019 metų BARACKO OBAMOS knygų.

SALLY ROONEY (Sali Runi) gimė 1991 m. ir gyvena Dubline. Romanas NORMALŪS ŽMONĖS laimėjo Britanijos metų knygos apdovanojimą, buvo nominuotas THE MAN BOOKER PRIZE 2018 ir THE WOMEN'S PRIZE FOR FICTION 2019. Tapo SUNDAY TIMES ir NEW YORK TIMES bestseleriu, pagal jį bus statomas kino filmas.

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams, Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.

Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.


„Šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
Audrius Ožalas, knygų apžvalgininkas

„Paimkite Orwello „1984-ųjų“ pesimistinę neviltį, pridėkite Huxley'io „Puikaus naujo pasaulio“ hedonistinę neviltį, primaišykite amžiną mūsų siekį gerais norais išasfaltuoti bet kurį šunkelį į pragarą, pagardinkite jau dabar vykstančiais socialinio reitingo eksperimentais ir gausite visiškai įtikinančią ateitį – kuri, tikėkimės, neįvyks.“
Aidas Puklevičius, rašytojas, publicistas

Dainius Vanagas (g. 1989) baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose. Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.

„Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu.“

Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.

Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

„Viena iš daugybės įgimtų Tayari dovanų – savo žodžiais palytėti mūsų sielas.“
Oprah Winfrey

„Jaudinantis portretas jaunos afroamerikiečių poros, kurios gyvenimą nulemia neteisinga kalėjimo bausmė.“
Barack Obama

„Patiki kiekvienu žodžiu.“
knyguziurkes.wordpress.com

Tayari Jones (Tajari Džouns, g. 1970) – amerikiečių rašytoja. Parašė keturis romanus. Jos naujausias kūrinys „Nuojautos“ apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų literatūros prizų, įtrauktas į Oprah Winfrey knygų klubo skaitinių sąrašą ir Baracko Obamos mėgstamiausių 2018 m. skaitytų kūrinių sąrašą. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams, Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.

Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.


„Šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
Audrius Ožalas, knygų apžvalgininkas

„Paimkite Orwello „1984-ųjų“ pesimistinę neviltį, pridėkite Huxley'io „Puikaus naujo pasaulio“ hedonistinę neviltį, primaišykite amžiną mūsų siekį gerais norais išasfaltuoti bet kurį šunkelį į pragarą, pagardinkite jau dabar vykstančiais socialinio reitingo eksperimentais ir gausite visiškai įtikinančią ateitį – kuri, tikėkimės, neįvyks.“
Aidas Puklevičius, rašytojas, publicistas

Dainius Vanagas (g. 1989) baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose. Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.

„Korede, aš jį nužudžiau.“

Visi žino, kad kraujas – tirštesnis už vandenį. Tik Koredė nebėra tikra, kiek dar ilgai pajėgs ginti seserį ir slėpti jos nusikaltimus. Ypač dabar, kai Ajula nusitaikė suvilioti ilgą laiką slapta Koredės meile buvusį gydytoją.

„Žaižaruojantis debiutas, aštrus kaip tas peilis vyrų nugarose.“
Publishers Weekly

„Nuodėmingai gardu!“
New York Times

„Juodojo humoro prisotintas ištikimybės, smurto ir artimųjų santykių pjūvis.“
Time

Oyinkan Braithwaite (g. 1988) studijavo Kingstono universitete Anglijoje, gyvena ir kuria Lagose, Nigerijoje. Romanas „Mano sesuo, serijinė žudikė“ sulaukė išskirtinio dėmesio: 2019-aisiais nominuotas „Booker Prize“ ir „Women's Prize for Fiction“ prizams bei pelnė „Anthony Award for Best First Novel“ apdovanojimą, 2020-aisiais tapo vienu iš „British Book Awards“ nugalėtojų ir pateko į daugybę geriausių tų metų knygų sąrašų.

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius gimė 1948 m. Lenkijoje. Išgarsėjęs pirmu apsakymu „Raganius“, apie raganių Geraltą jis parašė dar tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).

„Ir ėjo raganius per ugnį, per vandenį, ir atgalios nesidairė. Tik geležinėmis kurpėmis neapsiavė, geležinės lazdos kelionėn neėmė. Užtat pasiėmė raganiškąjį savo kalaviją. Nepaklaũsė būrėjos. Ir gerai padarė, mat buvo jinai piktoji būrėja.“

Floranas Delanua

„Pasakos ir padavimai“ Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne visi, kas slypi tamsoje, yra blogi, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.

„Krikštas ugnimi“ – pagal chronologiją penktoji „Raganiaus“ ciklo knyga. Išgydytas Brokilono driadžių raganius Geraltas nusprendžia ieškoti be žinios dingusios Cirilės. Lydimas ištikimojo trubadūro Vėdryno, temperamentingosios lankininkės Milvos, juodojo Nilfgardo riterio ir kitų pakeleivių, Geraltas joja į šventąją druidų buveinę, kur turėtų sužinoti, kokius dar išbandymus jam, Ciri ir Jenefer pasiųs atšiaurus likimas...

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius Andrzej Sapkowski gimė Lenkijoje 1948 m. Išgarsėjęs dar pirmu apsakymu „Raganius“, jis parašė apie raganių Geraltą tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas „The Witcher“ irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus Andrzej Sapkowski gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).

Iš tiesų, sakau jums, atslenka kalavijo ir kirvio amžius, nuožmių pūgų amžius. Atslenka Baltojo Speigo ir Baltosios Šviesos Metas, Beprotybės Metas ir Paniekos Metas, Tedd Deireadh, Pabaigos Metas. <...> Laukite ženklų! Byloju jums, kokie tatai bus ženklai, – pirmų pirmiausia žemė paplūs Aen Seidhe krauju, Elfų Krauju...Andrzej Sapkowski

Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne viskas, kas slypi tamsoje, yra blogas, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.„Elfų kraujas“ – trečioji „Raganiaus“ ciklo knyga. Geraldas iš Rivijos laukia gimstant pranašaujamo vaiko. Šis turės galią pakeisti pasaulį – į geresnį arba blogesnį. Jau daugiau kaip šimtmetį žmonės, nykštukai ir elfai gyveno palyginti taikiai. Tačiau laikai pasikeitė, nelengvai pasiekta taika baigėsi ir rasės vėl kovoja... o ypatingųjų galių vaikas medžiojamas. Geralto pečius užgula sunki našta – atsakomybė už nepaprastą vaiką ir viso pasaulio likimą.

Herbjørg Wassmo (g. 1942) yra viena populiariausių autorių Norvegijoje. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės šalių tarybos premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Garsiausias iš jų – „Dinos knyga“.

Tai romanas apie išdavystę ir kaltę, gaivališką ir nepasotinamai juslingą moters prigimtį. Baisus sukrėtimas, patirtas ankstyvoje vaikystėje, persekioja Diną visą gyvenimą ir paveikia jos sąmonę.

Ši moteris šaltakraujiškai žaidžia aplinkinių žmonių gyvenimais, o kiekvienas, bandantis prie jos priartėti arčiau nei per žingsnį, arba pats skaudžiai nudega, arba palieka gilų randą Dinos širdyje.

Ryškus, charakteringas, šiaurietiško niaurumo persmelktas romanas pasakoja apie audringą Dinos gyvenimą, paženklintą sunkia kalte. Moters gaivališkumas nesutramdomas, aistra nepažabojama, o noras visk¬ valdyti lyg viesulas neša pražūtį visiems ir jai pačiai.

Šioje knygoje pasakojama apie šešiolikmetę merginą Dortę. Ji gyvena mažame Lietuvos miestelyje ir svajoja apie paprastus, pasiekiamus dalykus, todėl pati nustemba, kai vieną dieną sutinka išvykti į Stokholmą dirbti restorane. Naivi ir praradusi viltį Dortė pakliūva į rankas tiems, kurie planuoja ją parduoti kaip sekso vergę Norvegijoje, o kai pagaliau susivokia ir pajunta grėsmę, nieko jau nebegali padaryti...

Šis baisią tikrovę atskleidžiantis romanas sukrečia ir atkreipia dėmesį į neįtikėtiną žmogaus gebėjimą įveikti baisiausius iššūkius. Istorijos autorė ragina sutelkus jėgas sustabdyti smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.

Savo vietą ne tik Norvegijoje, bet ir svetur HERBJØRG WASSMO rado rašydama stiprias emocijas sukeliančius pasakojimus apie neapsaugotus ir pažeidžiamus žmones. Lietuvos skaitytojams ji gerai pažįstama kaip įspūdingosios „Dinos knygos“ autorė.

Piešdamas trijų, iš ankstesnio romano Ponas Mersedesas jau pažįstamų veikėjų paveikslus, Stephenas Kingas įtraukia į meistrišką įtempto siužeto pasakojimą apie skaitytoją, kurio maniakiška meilė rašytojui atsiskyrėliui nužengia per toli...

„Kelkis, genijau.“ Šitaip prasideda sukrečianti Kingo istorija apie keršto ištroškusį skaitytoją Morisą Belamį. Tas genijus – Džonas Rotsteinas, idealizuojamas autorius, sukūręs įspūdingą Džimio Goldo personažą, bet jau kelis dešimtmečius nebeparašąs nė vienos knygos. Morisas niršta. Ir ne tik todėl, kad Rotsteinas nebekuria, bet ir dėl to, kad jo herojus maištininkas Džimis parsidavė ir nuėjo dirbti į reklamos verslą. Morisas nužudo Rotsteiną ir ištuština jo seifą. Taip, paima pinigus, bet didžiausias lobis – krūva užrašų sąsiuvinių, kuriuose galbūt yra dar vienas romanas apie Goldą.Bet likimo valia Belamis neilgai tuo džiaugiasi, jis ilgam patenka už grotų, o išėjęs į laisvę žūtbūt trokšta atsiimti kadaise paslėptą grobį. Į įvykių sūkurį netikėtai įtrauktai keistajai trijulei – Bilui Hodžesui, Holei Gibni ir Džeromui Robinsonui – vėl tenka išbandymas: išardyti visiškai degradavusio Moriso planus.

Kingas jau gvildeno mintį parašyti knygą apie skaitytoją, kurio meilė rašytojui tampa grėsmingai pavojinga. Romanas Radybos yra nuostabus, kraują stingdančios įtampos kūrinys, atskleidžiantis autoriaus įsitikinimą, kad ir literatūra formuoja žmogaus požiūrį į gyvenimą – gerą, blogą, amžiną.

Nuostabu... Nežabota Kingo vaizduotė yra jėga, kurios neįmanoma suvaldyti. Puiki, bauginanti, jaudinanti.

The New York Times Book Review

PONAS MERSEDESAS RADO BŪDĄ PASTŪMĖTI ŽMONES NUSIŽUDYTI, IR BILUI HODŽESUI SU HOLE GIBNI TEKS SUGALVOTI, KAIP JĮ SUSTABDYTI – KITAIP IR PATYS TAPS JO AUKOMIS.

Galvos smegenų traumų klinikos 217-ojoje palatoje kažkas nubudo. Pragaištingasis Breidis Hartsfildas, per miesto rotušės skerdynes nužudęs aštuonis žmones ir dar daugiau sunkiai sužalojęs, penkerius metus praleido ligoninėje vegetacinės būklės. Išoriškai sustingęs, bukai spoksantis apsiseilėjęs Breidis iš tiesų atsigauna, negana to, įgyja naujų grėsmingų galių ir sugeba sukelti neįtikėtiną sumaištį nė neiškeldamas kojos iš palatos.

Buvęs policijos detektyvas, dabar – pensininkas Bilas Hodžesas, Pono Mersedeso ir Radybų herojus, yra įkūręs nedidelį tyrimų biurą ir dirba drauge su partnere Hole Gibni – ta pačia moterimi, kurios smūgis nugramzdino Hartsfildą į komą. Iškviesti dėl dviejų įtartinų mirčių, keistai susijusių su rotušės skerdynėmis, abu nejučia įtraukiami į pačią pavojingiausią bylą – grėsmė kyla ne tik jų gyvybėms. Breidis Hartsfildas grįžo – ir planuoja keršyti ne tik Hodžesui su draugais.

Knyga Budėjimas baigtas Stephenas Kingas užbaigia kvapą gniaužiančią Hodžeso trilogiją, sudeda taškus Pono Mersedeso ir Radybų detektyvinėse istorijose. Kaustančia įtampa pasižymi visi jo bestseleriai. Rezultatas – bauginantis žvilgsnis į žmogaus pažeidžiamumą ir neprilygstamas stingdantis laukimas. Niekas nėra šito įvaldęs geriau už Kingą.

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius gimė 1948 m. Lenkijoje. Išgarsėjęs pirmuoju apsakymu „Raganius“ jis parašė dar tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus apie raganių Geraltą, netrukus išverstus į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už viso gyvenimo nuopelnus rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą.„– Duosiu tau žirgą, juodesnį už naktį, eiklesnį už vėją, – pažadėjo kerėtoja. – Duosiu kalaviją, skaistesnį ir aštresnį už mėnulio spindulį. Bet daug nori, ragane, tad brangiai turėsi ir sumokėti.– Kuo? Juk nieko neturiu.– Krauju.“

Floranas Delanua, „Pasakos ir padavimai“

Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną ir pasiryžęs sunaikinti pasaulyje vešintį blogį. Tačiau ne visa, kas slypi tamsoje, yra blogis, ir ne visi pažiūrėti gerieji siekia gėrio.

„Kregždės bokštas“ – pagal chronologiją šeštoji „Raganiaus“ ciklo knyga. Sunkiai sužeista jaunoji Ciri, Senojo Kraujo paveldėtoja, vargais negalais pasislepia raistynuose prisiglaudusio atsiskyrėlio Vysogotos lūšnelėje. Cintros kunigaikštytės pėdomis tarsi įtūžusių vilkų ruja seka galvų medžiotojų šutvė. Tuo pačiu metu Geralto draugų būrelis, patyręs daugybę pavojingų nuotykių, suranda legendinį druidų ąžuolyną.

Su Austrijoje gimusios ir Paryžiuje gyvenančios rašytojos Susannos Kubelkos kūryba lietuviai pažįstami jau porą dešimtmečių. Turbūt sunkiai atsirastų moteris, neskaičiusi ar bent nežinanti nors vienos autorės knygos: „Ofelija mokosi plaukti“, „Pilis yra – ieškom princo!“, „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“ Ir, žinoma, šio romano, kurio pavadinimas jau tapo bendrine kalbos fraze.

Pažiūrėjus iš šalies, Ticijos gyvenimas – nuostabus. Austrijoje gimusiai moteriai dabar – 42-eji, ji ištekėjusi už geidžiamiausio Paryžiaus jaunikio ir gyvena prašmatniame bute, pro kurio langus matosi Eifelio bokštas. Tačiau taip atrodo tik iš šalies.

Jos vyras – senos ir turtingos giminės atžala Faustas Sent Apolas – sužavėjęs Ticiją savo galantiškumu, viengungiškų įpročių neatsisako ir po vestuvių. Iš pradžių moteris bando nematyti jo vėlų sugrįžimų namo, pasiteisinimų, o kartais ir visai akivaizdžių kitų moterų pėdsakų. Tačiau galų gale nusprendžia, kad viskas turi ribas.

Nusikračiusi paskutinių dvejonių ir pasakiusi „šiandien madam pareis vėliau“, moteris leidžiasi į meilės ir nuotykių kupiną Paryžių.

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.


Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv