Kategorijos

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris

XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“
Doris Lessing

„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“
Adam Zamoyski

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920-2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536-1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).

„Vilties istorijas“ – savo pirmąją negrožinę knygą – Heather Morris rašė kaip tiltą, jungiantį jos romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, kuris Lietuvoje pasirodys 2023-iaisiais, įžanga. 

Kalbėdamasi su savo skaitytojais Heather nuolat išgirsta klausimą: „Iš kur ta istorija?“ Ir iš tiesų – už kiekvieno jos romano siužeto slypi istorija. Lale’as jai papasakojo savo ir Gitos meilės, vilties, tvirtybės ir išgyvenimo istoriją. Cilkos istorija – autorės pažadas Lale’ui skaitytojams papasakoti apie drąsiausią jo pažinotą žmogų. O apie tris seseris Meller ji sužinojo iš elektroninio laiško, kurį parašė vienos jų sūnus. Šioje knygoje Heather dalinasi ir dalele savęs – iš kur yra kilusi, kas svarbiausi žmonės jos gyvenime, kaip ji iš savo prosenelio išmoko klausytis. Taip pat pasakoja apie patirtį didelės Australijos ligoninės Socialinio darbo skyriuje, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų, ir apie pacientus bei jų artimuosius, sutiktus skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis. 

„Vilties istorijos“ – tai įkvepiantis gyvenimo vadovas, kuriame Heather pasakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaprastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas. 

„Istorijos mus jungia ir primena, kad viltis visad gyva.“

Heather Morris 

„Nuoširdžiuose atsiminimuose autorė išaukština mokėjimą klausytis kaip meilės ir empatijos išraišką. Ši knyga – žmogiškojo ryšio šventė.“

Kirkus Review 

„Supinant puikų pasakojimą su išmintingais patarimais, šioje knygoje parodomas lėtesnio gyvenimo grožis išsiblaškymo amžiuje.“

Publishers Weekly 

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, galimas daiktas, turi vertą papasakoti istoriją. Diena, kai Heather susitiko su Lale’u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale’as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale’o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Jis tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesniais Morris romanais „Cilkos kelias“ ir „Trys seserys“ bei „Vilties istorijomis“ – per penkiolika milijonų egzempliorių. 

„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.“

Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.

Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...

Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?

„Įspūdinga, stiprius jausmus sukelianti kaltės išpirkimo istorija. Joje susipina psichologinė įtampa ir nerimastinga antgamtinė atmosfera, nužymėta žmogiškųjų manijų ir vaiduokliškų grėsmių.“
Booklist (US)

Susanne Jansson (Siusan Janson, 1972-2019) – švedų žurnalistė, fotografė ir rašytoja. Debiutinis autorės romanas „Aukojimo pelkė“ („Baltos lankos“, 2018) buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir išliaupsintas ne tik kritikų, bet ir populiariosios britų rašytojos Paulos Hawkins. Antras, paskutinis, autorės romanas „Žiemos vanduo“ išleidžiamas 22 šalyse.

Namo Grožis begalinis, jo Gerumas beribis.

Magiška istorija, kurios veiksmas vyksta į sapną panašioje alternatyvioje tikrovėje, nominuota World Fantasy Awards premijai ir įvertinta prestižine Women's Prize for Fiction premija už grožinę literatūrą. 

Piranezis gyvena labai neįprastame name – neišmatuojamo dydžio statinyje su galybe kambarių, koridorių ir pasieniuose stūksančiomis statulomis. Salių labirintuose nestinga gyvybės. Vandens srautų apsemtose žemutinėse salėse neršia žuvys, vėžiagyviai ir tarpsta jūrų augmenija, viršutinės salės skendi debesyse, o vidurinėse skrajoja paukščiai. Namo laiptatakiais neretai atplūsta bangos, bet Piranezis nebijo griausmingų potvynių ir atoslūgių – jis puikiai orientuojasi salių ir koridorių labirintuose. Jis yra mokslininkas ir gyvena tam, kad žvalgytų namą.

Du sykius per savaitę Piranezį aplanko vyras, pramintas Kitu. Kartais jis prašo padėti ieškoti informacijos apie name slypinčias Didžias ir Slaptas Žinias, kartais atgabena nesuprantamų, bet labai vertingų daiktų. Kitas – vienintelis Piraneziui žinomas gyvas žmogus, iki šiol name jam pavyko rasti tik keliolikos mirusių žmonių kaulus. 

Užsiimdamas įprastais tyrimais Piranezis aptiko dar vieno asmens pėdsakus ir leidosi į paieškas, galinčias atvesti į pasaulį, egzistuojantį anapus to, kurį jis visada pažinojo. Ar bent jau tarėsi pažįstąs.

„Knyga, kurios neįmanoma išleisti iš rankų. Kupina vaizdingų aprašymų, žavi, verianti širdį ir prisotinta magijos.“

Bookpage

Pirmieji bandymai skristi, nerti nuo uolos, pabėgti nuo plėšrūnų ar panirti į jūros gelmes... Kaip ir žmonių vaikai, gyvūnų mažyliai turi ugdyti gebėjimus, padėsiančius išgyventi. 

Ką mažieji gyvūnų mylėtojai ir jų tėvai ras šioje knygoje?

─ Gausybę įdomių faktų apie pačius įvairius gyvūnų karalystės mažylius: nuo žinduolių ir paukščių iki roplių ir žuvų.

─ Dideles, per du puslapius išsidėsčiusias mieliausių mažylių nuotraukas, kurios kaskart privers nusišypsoti.

─ Trumpus, bet informatyvius aprašymus apie gyvūnų elgesį ir jiems nepaprastai svarbų tarpusavio bendravimą.

─ Plačiai aptartus gyvūnų mažylių raidos etapus: pirmuosius žingsnius, medžioklės ir mitybos pamokas, ankstyvuosius žaidimus.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

„Romanas su ponaičiu Bridžertonu“ – jau ketvirtoji šios serijos knyga, kurioje turime progą iš arčiau susipažinti su dar vienu Bridžertonu – Kolinu. Nors patrauklumu jis toli gražu nenusileidžia kitiems broliams, o savo įgimtu žavesiu pakeri kiekvieno širdį, priešingai nei vyresnėliai, vis dar ieško to, kas gyvenimui suteiktų pilnatvės.

„Neabejotina pramoga.“

Daily Mail

Niekam ne naujiena, kad Kolinas Bridžertonas – vienas žaviausių vyrų Londone. Penelopė Fiderington savo geriausios draugės brolį slapta dievino, regis, mažiausiai visą amžinybę. Ji stebėjo jį iš tolo pusę savo gyvenimo ir manė apie jį žinanti viską. Tad kai vieną niekuo neišsiskiriančią dieną visai atsitiktinai sužino giliausiai slėptą Kolino Bridžertono paslaptį, ji supranta, kad galbūt šį jaunuolį pažįsta ne taip gerai, kaip manė.

Kolinui Bridžertonui nusibodo būti laikomam tik žavingu plevėsa. Jis pavargo nuo garsiosios ledi Visldaun, kuri, regis, negali išleisti nė vieno savo laikraščio numerio neskyrusi jam pirmosios pastraipos. Gelbėdamasis nuo šios monotoniškos kasdienybės Kolinas vis pasprunka į svečias šalis. Grįžęs iš vienos tokių kelionių vaikinas negali suprasti, ar pasikeitė jis, ar Londono aukštuomenė, bet dabar jam daug kas atrodo kitaip, o labiausiai jį nustebina Penelopė Fiderington.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...

Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).

Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);

Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;

Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

^{Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak}

„Prieš daugel amžių kažkada drakonų buvo mokykla,
Kur nuo pačių pirmų dienų drakonai mokės paslapčių...
išskirtinai drakoniškų.“

Zogis nori būti tikras drakonas, bet, kad toks taptų, jam reikia daug visko išmokti: riaumoti, skraidyti, leist liepsnas ir net grobti princeses! Ar pavyks Zogiui įvykdyti užduotis ir gauti geriausią drakonų įvertinimą – žvaigždės medalį?
Mažieji skaitytojai tai sužinos žaismingai eiliuotoje ir iliustruotoje Julia'os Donaldson ir Axelio Schefflerio knygoje „Zogis“.

„Julia'os Donaldson ir Axelio Schefflerio duetas tiesiog tobulas, nėra nieko geriau!“
Independent on Sunday

Julia Donaldson ir Axel Scheffler – visame pasaulyje gerai žinomi vaikiškų knygelių kūrėjai, pelnę gausybę svarbių apdovanojimų. Lietuvos skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su pamokančiomis ir spalvingomis jų sukurtomis istorijomis „Grufas“ („Alma Littera“, 2013, 2022) ir „Kam sugalvota skraidanti šluota“ („Baltos lankos“, 2012).

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“
Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“
Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“
Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“
Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“

Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“

Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“

Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“

Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Womenʼs Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„Šis iš popieriaus pastatytas namelis <...> vis stovi, kasmet laukia mūsų sugrįžtančių. Šis namelis žino visas mano paslaptis.“

Tobulą rugpjūčio rytą penkiasdešimtmetė, laimingai ištekėjusi trijų vaikų mama Elė Bišop nubunda Popieriniuose rūmuose – prieš daugelį metų ant ežero kranto jos senelio įkurtoje poilsiavietėje. Nuo pat mažų dienų Elė kartu su visa šeima čia leisdavo vasaras. Tačiau šis rytas kitoks. Vakar naktį, visiems garsiai kalbantis ir terasoje gurkšnojant gėrimus, Elė ir jos didžioji paauglystės meilė Džonas išsliūkino laukan ir, apgaubti pasalūniškos tamsos, pirmąsyk mylėjosi.

Dabar, per kitas dvidešimt keturias valandas, Elė turi apsispręsti: likti su mylinčiu, rūpestingu vyru Piteriu ar pagaliau patirti tą išsiilgtos pirmosios meilės išsipildymą, kuriam prieš daugelį metų kelią pastojo viską pakeitusi, Elę su Džonu skirtingais keliais nubloškusi tragedija.

„Popieriniai rūmai“ – vienos paros, sykiu daugiau nei penkiasdešimties metų istorija, žingsnis po žingsnio vedanti Elės sprendimo link.

„Čia jautriai veriasi pasirinkti keliai ir klystkeliai, ir skaudžios pasekmės, kurias jie lėmė.“
Claire Fuller

„Sodrūs gamtos aprašymai ir jų sužadintos juslės susipina su giliu veikėjų vidaus pasauliu.“
New York Times

Miranda Cowley Heller (Miranda Kauli Heler, gim. 1962), prieš pradėdama rašytojos karjerą, ilgus metus dirbo HBO kanale vyresniąja viceprezidente ir draminių serialų vadove, prisidėjo prie tokių serialų kaip „Sopranai“, „Šešios pėdos po žeme“ ar „Blakė“ kūrimo. Debiutinis autorės romanas „Popieriniai rūmai“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, „Barnes & Noble“ ir Reese Witherspoon knygų klubai jį išsirinko mėnesio knyga, 2021-aisiais jis pretendavo tapti geriausiu „Goodreads“ romanu, o 2022-aisiais pateko į „Womenʼs Prize for Fiction“ nominantų sąrašą.

„Jis sakydavo, kad paklydę vaikai šaukia garsiausiai. Jų mamos visą likusį gyvenimą girdėdavo juos šaukiant vėjyje. <...> Jeigu tai būtų tiesa, oras tyruose kauktų taip garsiai, kad dulkės niekada nenusėstų.“

Po negailestinga Australijos lygumų saule susitinka du broliai. Jų susitikimo vieta – paslaptimis apipintas nežinomo piemens kapas. Tačiau Neitanas ir Babas čia ne dėl vietinės legendos: prie šimtamečio antkapio rastas trečio brolio lavonas.

Policijai nerandant atsakymų į klausimus dėl Kamerono mirties, jų ieškoti imasi vyriausiasis – Neitanas. Kas pražudė Braitų šeimos atžalą? Mirtinai pavojinga gamta? Ar dar pavojingesnė jos nulemta vienatvė? Skaudžią šeimos dramą paženklina sunkumai, smurtas ir spengianti tyrų tyla.

„Knygos atmosfera tokia tiršta, kad tiesiog junti raudonojo molio dulkes, o paslaptingo piemens legenda šiai tamsiai ir įtaigiai istorijai prideda aštrumo.“
Booklist

„Klausiu nuoširdžiai: kaip, po galais, jai šitaip pavyksta? „Paklydėlis“ – trečia ir nuostabiausia Jane Harper knyga, joje brolis priverstas kovoti su broliu, žmogus su gamta, o skaitytojai – su laiku. Harper kuria stebuklus. Mums sekasi, kad galime juos matyti.“
A. J. Finn

„Meistriškas Harper kūrinys skaitytoją nukelia į vietą, savo atšiaurumu ir svetimumu primenančią Mėnulio paviršių, kur ilgalaikės atskirties padariniai visuomet kelia nerimą.“
Kirkus

Jane Harper (Džein Harper, gim. 1980) kilusi iš Mančesterio Anglijoje, bet dar vaikystėje su šeima ji persikėlė į Australiją, ten gyvena ir dabar. Jos romanai „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) ir „Gamtos galia“ („Baltos lankos“, 2020) pelnė daug apdovanojimų ir premijų ir užtikrino vienos geriausių šiuolaikinių detektyvinių romanų autorės – ne tik Australijoje, bet ir visame pasaulyje – vardą. Ne išimtis ir „Paklydėlis“: knyga 2019–aisiais pelnė „International Thriller Writers“ apdovanojimą, „Ned Kelly Awards“ buvo pripažinta metų grožinės literatūros knyga. 2020-aisiais romanas įtrauktas į „Theakston Old Peculier“ ir „LA Times Book Prize“ trumpuosius sąrašus.

Romanas „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ sukėlė didelį šurmulį literatūros pasaulyje, sulaukė teigiamo kritikų įvertinimo, o skaitytojų visame pasaulyje buvo pramintas literatūros klasikos „Vėjo nublokšti“ gruziniškąja versija. Iš Gruzijos (Sakartvelo) kilusios autorės vokiečių kalba parašytai istorinei šeimos dramai suteiktas ne vienas Vokietijos literatūrinis apdovanojimas, o jos vertimas į anglų kalbą 2020 m. pateko į Tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą.

XX a. pradžia, Tbilisyje gyvena klestinti šeima. Jai sėkmę atnešė ypatingas karšto šokolado receptas, sukurtas po kelionių Europoje, perduodamas iš kartos į kartą ir saugomas kaip karinė paslaptis. Įspėjimas naudoti jį itin atsargiai – ne šiaip užgaida: tai šokoladas, sukeliantis ekstazę, bet paliekantis labai kartų poskonį...

Stasia, paveldėjusi tėvo receptą, iš saulėtosios Gruzijos keliauja į šiaurę, į Sankt Peterburgą, ieškoti savo vyro Simono, kuris, vos spėjęs ją vesti, pragaišo Rusijos platybėse. Taip epinio pasakojimo gijos ima driektis nuo Tbilisio, Sankt Peterburgo ir Maskvos iki Berlyno, Vienos ir Londono, o Stasios istorija – tik pirmas pasakojimas apie didelę, bet pasmerktą meilę, kuri lyg šokoladas – iš pradžių kvaitulingai saldus, paskui apkarsta.

Viena karta keičia kitą, šeima gyvena neaprėpiamose ilgesio ir netekčių platybėse, persekiojama praeities aidų ir atspindžių. Pasauliui patiriant vieną sukrėtimą po kito, keičiasi ir šios istorijos personažai, pasirodo ir vėl išnyksta, o kartu su jais keliaujantis skaitytojas gali džiaugtis knyga, kuri ir sukrečia, ir moko, ir dar kartą leidžia patirti, koks trapus ir koks didingas gali būti žmogaus gyvenimas.

Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

„Altorių šešėly“ – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis romanas ypač svarbus XX a. ketvirtojo dešimtmečio literatūros kontekste, nes puikiai atskleidžia filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

RYŠKUS PIRMASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS PASIRODYMAS.

Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė. Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.


„Parašyta su naujoko užsidegimu. Ši istorija persmelkta ne tik vietos, kurioje buvo rašoma, dvasios, bet ir mano paties gyvenimo. Visai neseniai skaitydamas romaną per radiją išsigandau, kiek daug klaidų kaip jaunas rašytojas padariau, tačiau mane apstulbino kūrinio šviežumas ir drąsa.“
Jo Nesbø

„Šikšnosparnis užpildo ankstyvąsias Hūlės istorijos spragas – tikriausiai daugumos jo gerbėjų neapleido klausimas, kaip jis tapo tokia iškankinta siela. Turėdamas neabejotiną gebėjimą užuosti mirtį, Hūlė žengia pirmuosius netvirtus žingsnius – eidamas šiuo keliu jis taps personažu, kuriam neatsispirs joks trilerių gerbėjas.“
Yorkshire Evening Post


Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Raudongurklė“ (norvegų k. pasirodė 2000 m.), „Nemezidė“ (norvegų k. pasirodė 2002 m.), „Pentagrama“ (norvegų k. pasirodė 2003 m.), „Gelbėtojas“ (norvegų k. pasirodė 2005 m.), „Sniego Senis“ (norvegų k. pasirodė 2007 m.), „Šarvuota širdis“ (norvegų k. pasirodė 2009 m.), „Vaiduoklis“ (norvegų k. pasirodė 2011 m.).

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

„Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5"."

Tomas Vaiseta

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią."

Dovydas Pancerovas

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą."

Dr. Neringa Klumbytė

„Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. "
Giedrė Kazlauskaitė, skaitymometai.lt

„Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai."
Dovilė Kuzminskaitė, Metai

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

Jaunimui nuo 12 metų

„Nežinia kodėl toji galia nesidavė valdoma: kartais, kai baisiai norėdavau būti nematomas, mane regėdavo daugybė žmonių, arba atvirkščiai: trokšdavau, kad kiti į mane pažiūrėtų, bet kūnas savaime išnykdavo.“

Berniukas turėjo galią. Galią būti nematomas. 

Bet įvyko nelaimė, po kurios jis atsidūrė ligoninėje. Dabar berniukas vėl matomas. O gal tai pasaulis pagaliau praregėjo?

Oficiali versija – tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet berniukas žino geriau, tik nesakys. 

Trumpais skyreliais pasakojama detektyvą primenanti istorija sukrečia ir verčia skaitytoją spėlioti, kas nutiko, iš trupinėlių dėlioti vis ryškesnį įvykių vaizdą. Autorius labai jautriai ir su nuoširdžia atjauta pasineria į sudėtingą patyčių mokykloje temą, pabrėždamas neįsivaizduojamai didelę abejingumo kainą. Juk blogiau už pačias patyčias – tik abejingumas, kuris kiekvieną iš mūsų gali paversti nematomu.

Tai jautri ir skausminga istorija, kuri sukrės ir privers susimąstyti kiekvieną. Ją būtina perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, mokytojams. 

„Nematomas“:

• rašoma apie sudėtingas paauglių problemas: patyčias, depresiją, slogias mintis ir kt.;

• parodoma, kokia svarbi parama jaunuoliams, atsidūrusiems sudėtingose situacijose;

• skatina niekada nelikti abejingam, netylėti matant neteisybę ar kito skausmą;

• psichologinio pobūdžio itin paveiki knyga, kurią verta perskaityti ir jaunuoliams, ir suaugusiesiems.

Ispanų vaikų ir jaunimo rašytojas Eloy Moreno (g. 1976) žino, kaip sudominti jaunąjį skaitytoją, jis rado raktą į skaitytojų širdis ir geba sukurti jiems įdomias, aktualias temas nagrinėjančias knygas, kurias skaitant sunku atsitraukti. Jo knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir pelno premijas. Romanas „Nematomas“ pelnė Yoleo bei Hache apdovanojimus ir atsidūrė tarp finalininkų, pretenduojančių į kataloniečių Menjallibres apdovanojimus. Visų tų komisijų nariai – moksleiviai.

Eloy Moreno rašyti pradėjo vieną 2007 m. vakarą. Sėdėjo prie kompiuterio, o galvoje sukosi viena idėja: parašyti romaną, kurį pats mielai skaitytų. Ir parašė knygą – per dvejus metus, tačiau ji verta kiekvienos kūrybinio darbo valandos. Rašytojas ne tik buvo patenkintas rezultatu, bet netgi nusprendė nesikreipti į jokią leidyklą, knygą išleisti pats. Nors lengva nebuvo, autorių ir jo knygą „El bolígrafo de gel verde“ („Žalias gelinis rašiklis“) lydėjo sėkmė. 

Šiandien Eloy Moreno – jau dešimties knygų autorius, su tokiu pačiu užsidegimu kuriantis vis naujas istorijas. Jo romanas „Nematomas“, kuriame gilinamasi į patyčių ir jų padarinių problemą, būtina perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, mokytojams, kad geriau vieni kitus suprastų, kad pamatytų vienas kitą, kad niekada neliktų abejingi. 

„Šaltinis“, pirmąkart išleistas 1943 m. JAV – kvapą gniaužiantis intelektualus romanas apie pinigus, galią, idealo siekį, meilę, visuomenės ydas ir papročius. Romano pagrindinis herojus, jaunas architektas individualistas Hovardas Rorkas, kuria modernistinius pastatus, įgyvendina savo viziją ir nepaiso visuomenės kritikos. Autorė yra sakiusi, kad Rorkas įkūnija stiprų idealų žmogų, kūrėją.

Ar troškimas pasitarnauti žmonijai yra nesavanaudiškas? O šlovės, turtų ir apdovanojimų troškimas? Ar įmanoma siekti savo kūrybinės vizijos ir išlikti nepriklausomam nuo kitų nuomonės ir norų?

„Šaltinis“ – romanas, kurio anglų kalba iki šiol parduota daugiau nei 6 milijonai egzempliorių, išverstas į daugiau nei 25 kalbas. 

„Šaltinis“ – iš tų romanų, kurie nepalieka abejingų skaitytojų: jis arba patinka, arba jo nekenti. Tai idėjų, kontrastų, kraštutinių aistrų ir poelgių romanas. Ypač aktualus dabar, kai paaiškėjo, kad nei ideologinės, nei architektūrinės kovos nesiliovė. Jos vis dar vyksta.“

Poetas, knygos vertėjas Marius Burokas

„Pagrindinis romano motyvas yra kūrybinis pašaukimas ir pasirinkimas, dilema tarp prisitaikymo ir principingumo. Per protagonisto architekto Hovardo Rorko mąstymą, pasisakymus bei veiksmus romano autorė perteikia tuo metu aktualios moderniosios architektūros principus. Nors sakoma, kad asmenybės prototipu buvo pasirinktas bekompromisiškumu garsėjęs amerikiečių architektas Frank Lloyd Wright, tačiau Rorko idėjos yra artimesnės Le Corbusier funkcionalizmui.“

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė

Ayn Rand (1905–1982, Alisa Rozenbaum) – viena garsiausių JAV rašytojų, filosofė, scenaristė, dramaturgė. Iš Rusijos 1926 m. emigravusią žydų kilmės rašytoją išgarsino romanai „Šaltinis“ ir „Atlantas atsitiesė“ (Atlas Shrugged), kuriuose ji išdėstė savo filosofinę objektyvizmo sampratą. Ayn Rand kūryba, padariusi didelę įtaką XX a. Vakarų žmogaus mąstymui, Lietuvoje iki šiol žinoma tik nedaugeliui.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/a69e05d8-b27b-451e-8088-03d518e821ae.html

10 įtraukiančių istorijų – performansas rankose – intymus santykis su istorija

Schizmatikai – istorijos iškasenos, praeities futuristai, savo laiku vadinti disidentais, iškrypėliais, eretikais ir fanatikais – ribiniai protai, pajėgę pralaužti įsišaknijusį žinojimą.

„Schizmatikai“ – tai 10 fiktyvių pasakojimų apie pamirštas istorines asmenybes. Menininkės Godos Palekaitės knygos personažai – savamokslė dinozaurų atradėja Mary Anning, dangaus architektūrą empiriškai tyrinėjęs mistikas Emanuelis Swedenborgas, žydų-musulmonų rašytojas, orientalistas Essadas Bey – prikeliami naujam gyvenimui tarp history ir story svyruojančiuose tekstuose. 

Grožinės, akademinės literatūros ir meninio tyrimo elementus papildo amžininkų nuomonės, paskalos, padirbiniai ir fikcija. Dešimtyje pasakojimų aprašomos asmenybės pirmiausia pasirodė menininkės instaliacijose ir performansuose, pristatomuose šios dvikalbės knygos viduryje. Autorės santykį su faktais ir pramanais, tiesos ir žinių konstravimo mechanizmais bei transchronologinę laiko pajautą įvadiniame esė analizuoja kuratorius Valerio Del Baglivo, o schizmatikų kalbėjimo būdą poetiškai apibendrina Monikos Lipšic „Mįslė“. 

„Kaip dabartį išgydyti nuo nostalgijos?

Savo kūriniuose Goda Palekaitė ieško, kaip suserga pati istorija – kaip ji užsikrečia hegemoniškais diskursais, tikslumo ir tiesos validumo kriterijų apribotais akademinių disciplinų metodais, iškraipymais ir tiesiog pramanais. [...] Menininkė yra surinkusi išsamų marginalizuotų istorinių personažų gyvenimų archyvą – archyvą žmonių, kėlusių klausimus ir prieštaravusių kultūrinėms klišėms bei politinei ideologijai."

Kuratorius Valerio Del Baglivo

„Keliuose, vedančiuose per svetimus sapnus, kartais slypi ženklai", rašė Miloradas Pavićius, o Godos Palekaitės fantasmagoriškas protas ir kultūrinė vaizduotė „Schizmatikuose" iš tokių ženklų sukūrė daugialypį istorinį teatrą. Per šimtmečius dykumose ir presbiterijose susipynę kontekstai iš šios knygos auga ilgomis kasomis. Tokias knygas, kaip ir sapnų gaudytojus, gali lydėti pasakiška sėkmė arba baisi neganda.“

Kuratorė Monika Lipšic

Goda Palekaitė yra šiuolaikinio meno ir performanso kūrėja bei tyrėja, jungianti menines ir antropologines praktikas. Jos kūriniai – tai tekstai, instaliacijos, scenografijos ir performansai, nagrinėjantys istorijos ir tiesos konstravimo bei naikinimo mechanizmus, politinį sapnų potencialą ir skirtingų geografijų bei naratyvų įtampas. Godos Palekaitės tarpdisciplininė veikla yra pristatoma Lietuvos ir užsienio kultūros institucijose, o 2019 m. buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir Jaunojo menininko premija

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką.