Kitos knygos

„Kopa. Kapitulos Namai“ – klasika tapusių „Kopos“ kronikų įspūdinga atomazga. Serijoje aprašomas pasaulis skaičiuoja tūkstantmečius: žalia planeta virsta dykuma ir vėl sužaliuoja, kuriasi ir griūva imperijos. Gyvybės eliksyrui prilygstantis melanžas suteikia galimybę leistis į kosmines keliones. Franko Herberto knygose sprendžiami amžini filosofiniai klausimai apie žmogaus galios ir nemirtingumo troškimą, apie žmogaus įtaką aplinkai.

Dykumos planetos Rakio, dar vadinto Kopa, nebėra, tačiau Bene geseričių seserija bando jį atkurti: kolonizavusios žaliąją Kapitulos Namų planetą, seserys kilometras po kilometro verčia ją dykuma. Rodos, jos tuoj įgus veisti smėlio kirminus ir apsirūpins melanžu. Tačiau tikrieji bene geseričių ginklai kovoje su priešėmis – Garbiosiomis Motėmis – yra daugybę gyvenimų nugyvenęs, Atreidams ištikimai tarnavęs Dankanas Aidahas ir atgimęs bašaras Mailsas Tegas.

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ kronikų serija, kurią sudaro šešios dalys. Pirma serijos dalis – „Kopa“ – 1965 metais pelnė Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/1e6c22f9-00fd-4cee-b7cd-c9ed705861aa.html 

Letas Atreidas II, Kopos Dievas Imperatorius, mirė. Per tūkstantį penkis šimtus metų nuo jo mirties Imperija žlugo. Kilus Didžiajam Išsibarstymui, milijonai paliko byrančią civilizaciją ir pasklido tolyn, už pažįstamos erdvės ribų. Arakio planeta, dabar vadinama Rakiu, vėl virto dykuma.

Paklydusieji grįžta namo siekdami valdžios. Įvairioms grupuotėms varžantis dėl Imperijos likučių kontrolės, Gamu planetoje ugdomas naujas Dankano Aidaho gola, o Rakio dykvietėse pasirodo mergaitė vardu Šiana, turinti ypatingų gebėjimų. Apie ją buvo išpranašavęs Kopos Dievas Imperatorius...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ kronikų serija, kurią sudaro šešios dalys. Pirma serijos dalis – „Kopa“ – 1965 metais pelnė Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus.

Epub sertifikastas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/0ad46d0a-4a72-406c-bb6e-039b937c510b.html 

Vaikystėje ir paauglystėje Maya Angelou patyrė daug išbandymų – būtent jie ir išugdė tvirto charakterio moterį. Didžiosios depresijos laikais, po tėvų skyrybų, mergaitė su vyresniuoju broliu išsiunčiami gyventi pas pamaldžią močiutę į užkampį JAV pietuose. Čia jie auga pavalgydinti ir aprengti, bet emociškai apleisti. Sugrįžus gyventi pas mamą į Sent Luisą, Mayos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – ją išprievartauja daug vyresnis vyras.

Autobiografija, pasirodžiusi 1969 m., šokiravo JAV visuomenę ir dar dešimtmetį po išleidimo buvo drausta kai kuriose mokyklose ir bibliotekose. Nors ankstyvosiomis patirtimis autorė dalijasi jau būdama suaugusi, knygoje ji subtiliai atkuria smalsų ir naivų mergaitės žvilgsnį. Ji išpažįsta savo istoriją su atjauta sau ir kitam, geba pasijuokti iš savęs, pastebi to meto visuomenės trūkumus ir atranda netikėtų išeičių iš skausmingų gyvenimiškų situacijų. Tai nepalaužiamos moters, gebančios į pasaulį žiūrėti šviesiomis akimis, istorija.

Maya Angelou (1928–2014) – JAV kultūros ikona, aktyviai veikusi meno lauke, bendradarbiavusi su pilietinių teisių aktyvistais Martinu Lutheriu Kingu ir Malcolmu X. Parašė septynias autobiografines knygas, tris esė rinkinius ir keletą poezijos knygų. Už viso gyvenimo nuopelnus ją apdovanojo prezidentai Billas Clintonas ir Barackas Obama. Žymiausias jos kūrinys „Žinau, ko gieda paukštis narve“ buvo nominuotas Nacionalinei knygų premijai.

Rašytoja Olivia Laing būdama beveik 35-erių nusprendžia kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį. Kelionė jau suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvoja. Palikta viena, svetimame megapolyje moteris išgyvena radikaliausią vienatvės formą. Ji ima domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis – daugiausia tai žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę. O. Laing dėmesio centre atsiduria poparto ikona Andy Warholas, tapytojas Edwardas Hopperis, menininkas ir aktyvistas Davidas Wojnarowiczius, mėgėjų meno atstovas Henry Dargeris ir dainininkas Klausas Nomi.

Apmąstydama savo pačios ir pasirinktų menininkų patirčių sąsajas autorė teigia, kad vienatvė gali ne tik kankinti, bet ir suteikti naujų atradimų. Poetiškoje esė „Vienišas miestas“ autorė išpažįsta ir legitimuoja vienatvę, atskleisdama jos universalumą ir grožį.

„Menas negali padaryti daugybės dalykų. Negali prikelti mirusiųjų, negali išspręsti nesutarimų tarp draugų, išgydyti AIDS ar sustabdyti klimato kaitos. Vis dėlto menas atlieka nepaprastas funkcijas, turi keistą gebėjimą suvesti žmones, įskaitant ir tuos, kurie niekada nesusitiks, tačiau įsiskverbs į vienas kito gyvenimą ir praturtins vienas kitą. Menas geba suteikti intymumą; gali gydyti žaizdas ir dar geriau – parodyti, kad ne visas žaizdas reikia gydyti ir kad ne visi randai bjaurūs. Skamba kietai, nes kalbu iš asmeninės patirties. Kai atvykau į Niujorką, buvau palūžusi ir, nors keista sakyti, vientisumo pojūtį atgavau ne ką nors sutikusi ar įsimylėjusi, o veikiau prisilietusi prie kitų žmonių sukurtų dalykų, per tai pamažu įsisavindama, kad vienatvė ir ilgesys nėra nesėkmė, tiesiog tai rodo, kad žmogus yra gyvas.“

Olivia Laing (gim. 1977) – britų prozininkė, kultūros kritikė, šešių knygų autorė. Jos eseistikoje susipina asmeninė patirtis ir įžvalgos apie meno istoriją, žinios apie menininkų biografijas, psichologinės temos, kelionių įspūdžiai. 2014 m. rašytoja apdovanota Eklso britų bibliotekos rašytojų prizu(Eccles British Library Writers Prize), 2018 m. gavo Windhamo ir Campbell apdovanojimą už negrožinę kūrybą, o 2019 m. – Jameso Taito Blacko prizą už romaną „Crudo“. Ji yra Karališkosios literatūros draugijos narė.

Nuo Pasaulio pabaigos mūšio praėjo pusė šimtmečio. Tamsaus miško atgrasymo sistema sulaikė ateivių planetą Trisoliarį nuo puolimo ir Žemė suklesti kaip niekada anksčiau. Vis dėlto gyvenimas taikos sąlygomis žmones užliūliuoja. 

Kosminių skrydžių technologijos inžinierė Čeng Sin iš XXI amžiaus nubunda naujaisiais laikais. Ji vienintelė prisimena seniai pamirštą Trisoliario krizės pradžią. Trapiai taikai tarp civilizacijų iškyla pavojus. Ar žmonijai pavyks išsiveržti į žvaigždes, ar teks žūti savo lopšyje?

„Tikras atradimas, unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos apmąstymų mišinys, čia istoriniai Vakarų ir Kinijos karaliai bei imperatoriai susitinka svajingame žaidimo pasaulyje, o tikrovėje policininkai ir fizikai narplioja globalines intrigas, žmogžudystes ir stengiasi išvengti kosminių ateivių invazijos.“

George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius

„Trijų kūnų“ epas baigiasi tokiu plačiu mostu ir taip didingai, jog nė kiek nenusileidžia Frederikui Pohlui ar Poului Andersonui, U. Dzingdzi ar H. G. Wellsui. Visata darosi pavojinga. Jūs suprasite to pavojaus mastą... ir kaip gyvybė gali laimėti net tokiomis aplinkybėmis.“

David Brin, mokslinės fantastikos autorius

Liu Cixin (gim. 1963) – kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs Hugo premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. „Mirties pabaiga“ – trilogijos „Žemės praeities atminimui“ trečia dalis. Anksčiau išleistos „Trijų kūnų problema“ (kitos knygos, 2020) ir „Tamsus miškas“ (kitos knygos, 2020).

Sveiki sugrįžę į Sritį X!

Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.

Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu. 

„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“

The New Yorker

„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“

The New York Times

„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“

Robin Sloan, rašytojas

Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."

„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.

Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.

Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.

„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday

„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas

Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.

„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau – jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“

Autorė Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20 % koncentracijos stovykla“ (kitos knygos, 2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.