Kitos knygos

Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."

„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.

Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.

Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.

„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday

„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas

Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.

„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau – jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“

Autorė Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20 % koncentracijos stovykla“ (kitos knygos, 2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“

Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais?  O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme. 

Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę  ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską. 

Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.  

Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

„Net ir patys galingiausieji pasiekia ribą, už kurios nebegali naudotis jėga, nesunaikindami savęs.“

Praėjus 12-ai metų nuo „Kopos“ įvykių, antroje serijos dalyje tęsiasi Polo Atreido istorija. Visatos Imperatoriumi tapęs Polas yra įgijęs daugiau galios, negu vienas žmogus kada nors gebėjo sutelkti. Fanatiškieji fremenai stabmeldiškai garbina Imperatorių, politinės grupuotės, kurių įtaka nuslopo jam įžengus į sostą, bando pakenkti, o artimiausi patikėtiniai rezga sąmokslą. Tačiau labiausiai Polas nerimauja dėl mylimosios Čani ir dar negimusio dinastijos įpėdinio...

Į tolimą ateitį nukeliančioje sagoje, kurią sudaro šešios knygos, aprašomas tūkstantmečių laikotarpis. Autorius kalba apie žmonijos evoliuciją ir išlikimą, apie ekologiją, religijos, politikos ir galios susidūrimus, apie pavojus, kai žmonės vieną iš savųjų ima garbinti kaip aukštesnę būtybę. 

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, apdovanotas Hugo ir „Nebula“ premijomis, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija – „Kopos“ kronikomis. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ – pasirodė 1969 metais.

Mokslinės fantastikos epas, prasidėjęs romanu „Kopa“ – Hugo ir „Nebulos“ premijų laimėtoju, – tęsiasi. 

Arakio smėlynai tapo žaliuojančiais sodais, Kopos pasaulio tvarka pasikeitė. Prieš devynerius metus Imperatorius Polas Muadibas pradingo Arakio dykumos platybėse. Kopos vaikai – Muadibo dvyniai Letas ir Ganima Atreidai, iš tėvo paveldėję antgamtines galias, – ypač naudingi tetai Alijai, kuri dabar valdo Imperiją kaip Atreidų šeimos atstovė.

Vis dėlto valdžia slysta Alijai iš rankų, gresia išdavystė: nuo Imperijos valdymo nustumta Korinų šeima rezga sąmokslą, siekdama atgauti sostą, o paslaptingasis Pamokslininkas fanatikus fremenus atvirai kursto maištauti. Alija tiki, kad iš dvynių išgavusi pranašingų vizijų paslaptis išlaikys valdžią dinastijos rankose, tačiau Letas su Ganima patys žino, kaip elgtis su savo vizijomis ir lemtimi...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristine šešių romanų serija – „Kopos“ kronikomis. 2021 m. pasirodė kanadiečių režisieriaus Denis Villeneuve’o filmas „Kopa“ (Dune: Part One), kuriame ekranizuota pirma romano „Kopa“ (liet. 2021) pusė. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ (liet. 2022). Trečioje serijos dalyje „Kopos vaikai“, pirmą kartą išleistoje 1976 m., autorius išgrynina stilių ir pasiekia kūrybinio virtuoziškumo aukštumas.

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.