Knygos

„Neįmanoma perkonstruoti ar patobulinti būties taip, kad būtų išvengta skausmo.“

Niujorko policijos detektyvas Beris Satonas pirmą kartą susiduria su klaidingos atminties sindromu – paslaptingu reiškiniu, savo aukas išvedančiu iš proto prisiminimais gyvenimo, kurio jie niekada nepatyrė, – ant vieno dangoraižio stogo, mėgindamas sustabdyti nuo atbrailos ketinančią nušokti moterį. Negalėdamas užmiršti savižudės išsakytų žodžių, Satonas ima gilintis į jos istoriją ir netrukus atseka įtartiną organizaciją. Tačiau tie, kurie saugo paslaptis, nėra linkę jomis dalintis, ir detektyvas greitai savo kailiu patiria esąs nepageidaujamas įsibrovėlis.

Neuromokslininkė Helena Smit tiki, kad atsiminimai gali tapti realybe. Savo gyvenimą ji skyrė sukurti atminties kėdę, leisiančią iš naujo išgyventi gražiausias prabėgusias akimirkas: pergalingą futbolo varžybų smūgį, netikėtą bučinį, kūdikio atėjimą į pasaulį ar paskutinį brangaus žmogaus apkabinimą. Bet Helenos vadovas nori kur kas daugiau, nei tiesiog padėti prisiminti, todėl, technologijai patekus jam į rankas, pasaulis ir jo laikas ima netikėtai eižėti, į savo iškreiptą tėkmę įtraukdamas vis daugiau aukų.

Įkliuvę į pakitusio laiko tėkmę, Helena ir Beris turės paaukoti neįsivaizduojamai daug, kad išlaikytų savo prisiminimus ir neleistų griūvančiam pasauliui nusitempti jų drauge su savimi į nebūtį.

„Mokslinė fantastika visa savo esybe: veiksmas, intelektas, emocija, netikėtumas.“
Locus Magazine

„B. Crouchas sukūrė naują, kompleksišką, gyvybe pulsuojančią realybę.“
NPR

Blake Crouch (Bleikas Kraučas, gim. 1978) – amerikiečių rašytojas, išgarsėjęs „Veivardo pušyno“ trilogija, pagal ją 2015-aisiais sukurtas nemažai pagyrų sulaukęs mistinis serialas tokiu pačiu pavadinimu. „New York Times“ bestseleris „Laiko kilpos“ – naujausias autoriaus romanas. 2019 metais „Goodreads“ bendruomenė jį pripažino geriausiu mokslinės fantastikos kūriniu, o „Time", „NPR“ ir „BookRiot“ paskelbė metų knyga.

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų. 

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“

Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“

Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“

Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“

Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. „Vernonas Subutexas 2“ – antroji trilogijos knyga, pasirodanti lietuviškai.

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Jo romanas „Visas gyvenimas“ („Baltos lankos“, 2017) 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, romanas „Tabakininkas“ („Baltos lankos“, 2018) – 2018 m. „Europese Literatuurprijs“ literatūros premijai. „Laukas“ – trečia autoriaus knyga, pasirodanti lietuviškai.

„Toks gyvenimas tebuvo žaidimas, laiko stūmimas, mirtis apskritai neegzistavo. Iš visko juokėmės, net ir iš jos, ir tai nebuvo kvaila, nes juokas visada laimi...“

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai atneša didžiulį nusivylimą: vaikino užmojai platūs, tačiau suvokimas dar menkas, ir iš studijų nieko neišeina. Apsiginklavęs, regis, visai nepagrįstu atkaklumu, jis toliau daug skaito ir rašo. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Jo rašymo stilius keičiasi. Keičiasi ir santykis su pasauliu. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, meilę, priklausomybes, mirtį ir kūrybą. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Kaip jis sugeba rašyti taip pagaviai? Šviežia, keista, išskirtinė skaitymo patirtis.“
Kevin Canfield

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, gim. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, stiliumi lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, Norvegijoje pasirodžiusiu 2009–2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, K. O. Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

– Koks jausmas, kai atsijungi?

Va ir paklausiau.

Jis žiūri į mane.

– Nėra su kuo palygint.

Tikriausiai bando paerzint. Tačiau iš akių taip neatrodo. Aš jau spėjau nužvelgt kelis kartus: akys kaip tūkstančiai kitų, veidas kaip tūkstančiai kitų, bet koja! Jam iš blauzdos varva.

– Tau kraujas, – sakau ir skersakiuoju į sanitarą, tačiau šis jau suka kita kryptimi.

– Žinau.

Jis kažko patenkintas.

– Tu? – noriu pasakyti, kad jis bėgioja nuogas. – Tu bėgioji be plėvės?

– Antra savaitė.

– Kodėl?

Jis patyli, paskui sako:

– Man ji pradėjo trukdyti.

Nuo 14 metų

Tuoj penkiolikos sulauksiančiai Grytai sunku prisitaikyti steriliai išvalytame pasaulyje, kur nelikę pojūčių nei jausmų. Daiktai, spalvos, kvapai, taip pat santykiai ir bendravimas yra perkelti į visų naudojamą sistemą. Tačiau Gryta niekaip neįstengia būti kaip visi. Ji slapta klausosi pasakojimų apie tai, kaip kadaise žmonės taškydavosi balose, liesdavo vienas kitą, bučiuodavosi ir įsimylėdavo. 

Kartą apytuščiame stadione Grytai sutinka panašų į save. Beveik tuo pat metu pasiekia žinia, kad sistema sugalvojo, kaip dar geriau kontroliuoti žmones. Grytai ir jos naujai sutiktam nepažįstamajam Mantui teks apsispręsti, likti sistemoje ar sprukti iš jos. Tik ar pasprukti įmanoma? 

„Atjunk“ pasakoja apie tai, kuo galime virsti netolimoje ateityje.  Ši knyga tapo pirmojo leidyklos „Alma littera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominante 2015 metais. Tais pačiais metais buvo išrinkta Metų knyga paaugliams, apdovanota Prano Mašioto premija. Yra išversta į rusų kalbą ir išleista Rusijoje.

Rebeka Una yra išleidusi 11 knygų vaikams ir jaunimui. Gyvena ir kuria Kaune, nuo 2017 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Laikoma viena įdomiausių vaikams ir jaunimui kuriančių šiuolaikinių Lietuvos autorių. Jai svarbu, kad vaikai ne tik nebijotų skaityti – dar svarbiau, kad jie drįstų būti gyvi, gyventi ir kurti patys. 

LEIDYKLOS „ALMA LITTERA“ PAAUGLIŲ LITERATŪROS KONKURSO KNYGOS NUGALĖTOJOS

2021 m. nugalėtoja Agnesos Kenešytės-Gricės „Sulaukti aušros“, nominantė Monikos Mikėnaitės „Raudonoji Moteris“

2020 m. nugalėtoja Eglės Ramoškaitės „Ne tik geri, ne tik blogi“

2019 m. nugalėtoja Vytauto Varaniaus „Šiltnamis“

2018 m. nugalėtoja nepaskelbta

2017 m. nugalėtoja Rebekos Unos „Šeštadienį, aštuntą valandą“

2016 m. nugalėtoja Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nominantės Ilonos Ežerinytės „Sutikti eidą“, Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas Aš“

2015 m. nugalėtoja Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“, nominantės Rebekos Unos „Atjunk“, Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“

„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.

Iš Čikagos meno muziejaus pavagiamas Marko Šagalo paveikslas „Baltasis nukryžiavimas“. Iš pirmo žvilgsnio, tai dar viena vertingo dailės kūrinio vagystė. Vis dėlto nusikaltimo motyvai gali būti kur kas paslaptingesni. Yra manančiųjų, kad dailininkas paveiksle užšifravo informaciją, galinčią pakeisti pasaulį ir nulemti žmonijos likimą. 

Nusikaltimo siūlas Galią ir Polą iš Jungtinių Valstijų sugrąžina į Europą – į senovinį kelią, pažymėtą paslaptingo drakono simboliu. Juo prieš porą šimtmečių jau ėjo Napoleonas, o dabar juo leidžiasi įsimylėjėliai. Jie įsipainioja į įtampos ir pavojų kupinas lenktynes su paslaptingomis jėgomis, pasiryžusiomis sugriauti nusistovėjusią pasaulio tvarką. 

Naujame Ryčio Sabo istoriniame trileryje susipina tikri faktai, netikėtos hipotezės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos paslaptys ir žymiojo Vilniaus Gaono, kitų litvakų palikimas. Tai „Gaono kodas“ tęsinys, tačiau „Drakono uodegą“ galima skaityti ir kaip atskirą knygą. 

1972 metais Vilniuje gimęs Rytis Sabas karjerą pradėjo kaip žurnalistas, vėliau tapo komunikacijos profesionalu. Dirbo Irake, Afganistane, Kosove ir Bosnijoje, yra Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys. Prestižinės žurnalistinės Vytauto Gedgaudo premijos laureatas. Iš aistros istorijai 2019 metais gimė pirmasis jo romanas „Gaono kodas“. 

„Įspūdingas... aukščiausio meistriškumo kūrinys... Išskirtinis, gyvybingas romanas“. 

rašytojas A. J. Finn. 

„Širdį virpinantis, įdomus, intriguojantis romanas, suduodantis keletą stiprių emocinių smūgių. Viena iš tų retų knygų, stebinančių savo turiniu, o paskui dar ilgai išliekanti atmintyje, kai jau užverstas paskutinis lapas.“

rašytoja Kristin Hannah

Romanas „Mes pradedame nuo pabaigos“ – nuostabus pasakojimas apie dviejų tipų šeimas – tas, kuriose gimstame, ir tas, kurias patys susikuriame.

Dačis Dei Redli – trylikametė, atsiskyrėlė paauglė. Taisyklės skirtos kitiems, bet ne jai. Negailestinga savo penkiamečio brolio Robino gynėja bei savo motinos Star – vienišos mamos, negebančios pasirūpinti nei savimi, nei savo dviem vaikais, – globėja.

Volkas visą gyvenimą nebuvo niekur išvažiavęs iš savo miestelio, kuriame užaugo kartu su Star. Nors ir tapęs policijos nuovados viršininku, jis vis dar laižosi senas žaizdas, atsiradusias jam paliudijus teisme prieš geriausią draugą Vincentą Kingą, kurį prieš keletą dešimtmečių teismas pasiuntė už grotų. Dabar jis visaip stengiasi apginti Dačis ir jos mamą.

Galbūt keturiasdešimtmetis šerifas ir trylikametė paauglė nelabai ką turi bendra, bet juos vienija bendra patirtis, bylojanti, kad gyvenime tenka nusivilti. Tad kai Vincentui Kingui išėjus į laisvę Volką ir Dačis užgriūva bėdos, jiems nieko kito nelieka, tik pasiraitoti rankoves ir sutikti jas išskėstomis rankomis.

„Šiame romane netrūksta nieko – spalvingų personažų ir istorijos, konfliktų ir įtampos, humoro, tragedijos ir tikros, nepagražintos drąsos. Dar pridėkite įspūdingą pagrindinę  veikėją,  kokios dar nebuvau sutikęs romanuose per pastarąjį dešimtmetį, ir jūsų rankose atsidurs pats prasmingiausias pasakojimas, pakerėsiantis jus nuo pat pirmo puslapio.“ 

John Hart

„Vatikano princesė“ – tai dramatiškas pasakojimas apie Lukreciją Bordžiją, vis dar iki galo nesuprastą popiežiaus Aleksandro VI dukterį. Nors dažnai vadinama fatališka moterimi, galbūt Lukrecija – tik šeimos intrigų auka.

Bordžijų vardas giliai įsirėžęs Renesanso Italijos istorijoje ir daugeliui asocijuojasi su neįsivaizduojama prabanga, amoralumu ir niekšybe. Ir visa tai – klastingai užgrobus vieną švenčiausių pasaulyje titulų – popiežiaus. Šią istoriją apie save – Lukreciją Bordžiją, moterį, gimusią šeimoje, kuri siekdama valdžios padarytų bet ką, įskaitant manipuliavimą vienas kitu ir samdomų žudikų paslaugas, – pasakoja pati gražioji popiežiumi tapusio kardinolo Rodrigo Bordžijos duktė. Lukrecija – išsilavinusi, įžvalgi, protinga ir tikra Bordžija, gebanti regzti intrigas ne prasčiau nei jos šeima. Tačiau ši liekna, šviesiaplaukė mergina turi nepalenkiamus principus bei moralinį kompasą, kuris trukdo jai rinktis tarp asmeninės laimės ir mylimos šeimos interesų.

Nuo viskuo aprūpintos vaikystės Romos rūmuose iki skandalingų santuokų ir painių santykių su dievinamu tėvu ir broliais – tokia istorija apie Vatikano princesę, kurios drąsa ir meilė suteikė jai jėgų kovoti su Bordžijų kraujo primestu likimu.

„Šiame literatūriniame istorijos tyrinėjime, kuriame netrūksta šekspyriškų žmogžudysčių, melo, apgaulių ir išdavystės, [C. W.] Gortneris leidžia susipažinti su autentiška triukšmingos, purvinos ir pavojingos Romos mada, architektūra ir menu, o Lukrecijos Bordžijos gyvenimui suteikia feministinę perspektyvą.“

Kirkus Review

„Tai pasakojimas apie aistrą, politines intrigas ir viską apnuodijančią valdžios galią. Šis kruopščiais tyrinėjimais paremtas ir meistriškai sukurtas romanas nukelia skaitytojus į klastingąjį Bordžijų – vienos iš labiausiai „sugedusių“ valdančiųjų šeimų istorijoje – pasaulį, kuriame svarbiausia šeimos moteris Lukrecija vaizduojama taip, kaip niekada anksčiau.“

Allison Pataki, romano „Imperatorienė Sisi“ autorė

Šioje knygoje – nepagražinta dvasinio Tibeto vadovo praeitis, dabartis ir ateitis. Dalai Lama XIV išaukštino Tibeto tautą ir jos kovą už laisvę, nors jos autoritetą vis buvo bandoma sumenkinti.

Dabar, kai Tenzinas Giatso jau garbaus amžiaus ir ligotas, kai prasidėjo beprecedentė Tibeto budizmo vadovo paveldėjimo krizė, kai Kinija kaip niekada žiauriai spaudžia Tibetą, pats laikas atsiversti šią unikalią knygą.  

Tai ir istorinė kronika, ir Tibeto budizmo vadovas, ir jausminga saga, kurioje atsispindi tragiškas žmogaus likimas bei grėsminga tautos  lemtis.

Knygoje Tenzinas Giatso, paskutinis DALAI LAMA atskleidžiami Tibeto tautos naikinimo užmojai: represijos, badas, koncentracijos stovyklos, tremtys ir žudynės. Aprašoma ne tik garsiausio šių laikų tremtinio šviesa, bet ir jį gaubiantys šešėliai. Atskleidžiamos Tibeto budizmo paslaptys, tikėjimas ir ritualai, astrologija ir medicina. 

Knyga šiek tiek prasklaido hipnotizuojamą susižavėjimą šia asmenybe – jis darė įtaką ne tik misticizmo paveiktiems vakariečių protams, bet ir Trečiojo Reicho ideologams. 

Ši knyga yra ir geopolitinė, nes parodo, kaip ištremtojo Tibeto lamų ir  vyriausybinė valdžia sugebėjo paveikti tarptautinį elitą. 

Gilles Van Grasdorffas prognozuoja ir ateitį. Suvokdamas neišvengiamą Dalai Lamos iškeliavimą į amžinybę, jis atskleidžia įvairius Dalai Lamos reinkarnacijos scenarijus. Arba ne.

Gilles Van Grasdorffas, rašytojas, žurnalistas ir istorikas, parašė daugiau nei 50 knygų apie Tibetą. Jos visos išverstos į daugelį kalbų. O „Terre des dieux, malheur des hommes“ („Dievų žemė, žmonių nelaimė“), sudaryta iš pokalbių su Jo Šventenybe, tapo pasauliniu bestseleriu. Gilles Van Grasdorffas – Dalai Lamos XIV biografas ir pirmasis žmogus, parašęs pokalbių su Jo Šventenybe knygą.

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.

„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“

Publicistas Donatas Puslys

„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“

Istorikė Inga Baranauskienė

Malala Jusafzai patraukė žiniasklaidos dėmesį būdama vienuolikos, kai ėmė rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui. Prisidengusi Gulos Makai slapyvardžiu, ji dažnai kalbėdavo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje.

2012 metų spalį Talibanas pasikėsino į Malalą. Grįžtant autobusu iš mokyklos mergaitei į galvą pataikė kulka. Malala per stebuklą liko gyva ir tęsia kovą už mokslą.

Esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio.

 „Aš esu Malala“ – įstabus pasakojimas apie šeimą, kurią iš gimtos šalies išvijo terorizmas, apie kovą už mergaičių teisę į mokslą, apie tėvą, kuris pats būdamas mokyklos savininkas, palaikė ir ragino dukterį rašyti ir lankyti mokyklą, ir apie drąsius tėvus, kurie be galo myli savo dukterį, nors jų visuomenė vertina tik sūnus. „Aš esu Malala“ privers jus patikėti vieno žmogaus balso galia sukelti pokyčius pasaulyje.

Kai Talibanas užėmė Svato slėnį Pakistane, Malala Juzafsai (Malala Yousafzai) ryžosi pasisakyti. 2012 metų spalio devintą, antradienį, vos nesumokėjo už tai savo gyvybe. Ji buvo pašauta į galvą iš arti, kai autobusu važiavo namo iš mokyklos. Nedaug kas tikėjo, kad Malala išgyvens. Tačiau Malala stebuklingai pasveiko ir iš atokaus šiaurės Pakistano kaimelio pateko į Jungtinių Tautų būstinės Niujorke sales. Sulaukusi šešiolikos, ji tapo pasauliniu taikaus protesto simboliu ir jauniausia pretendente į Nobelio taikos premiją.

KRISTINA LEMB (Christina Lamb) yra viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje. Ji mokėsi Oksforde ir Harvarde, yra išleidusi penkias knygas, gavusi daugybę apdovanojimų.

Tegul mūsų neslegia blogų įpročių našta. Kaip jų atsikratyti visiems laikams? Kaip formuoti naudingus įpročius? Dar svarbiau: kokiu, po velniais, stebuklingu būdu nenustoti tų gerų įpročių laikytis?!

„New York Times“ bestselerio „YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori“ („Baltos lankos“, 2018) autorė Jen Sincero naujoje knygoje narsto pokyčių mechanizmą, formuojantį mūsų asmenybes įvairiose situacijose, – kai piktai, bet tyliai liepiame sau susiimti arba kai drąsiai skelbiame Naujųjų metų pažadus socialiniuose tinkluose. J. Sincero teigia, kad blogi mūsų įpročiai tiesiogiai susiję su neišpildytais norais, netvirtomis ribomis, sąmoningumo stoka, net su mūsų išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis. „Badass Habits“ parodo, kad, aiškiai įvardydami norus ir kurdami lengvą planą, kaip juos įgyvendinti, bet kokį naują tikslą galime paversti džiaugsmingu įpročiu.

Šioje knygoje rasite ne tik naudingų įžvalgų kupinus pokalbius su žmonėmis, išsiugdžiusiais valią laikytis gerų įpročių, bet ir paprastą 21 dienos gidą, skirtą padėti atsikratyti kenksmingų įpročių ir prisijaukinti nešančius sėkmę.

„Dievinu realistišką ir šmaikščią Jen viziją, kaip mėgautis gyvenimu. Ji turi puikią dovaną rašyti visiems lengvai prieinamu stiliumi! Jei ieškote vienaragių ir vaivorykščių – čia jų nerasite, bet gausite krūvą praktiškų ir paprastų patarimų, padėsiančių išlaisvinti vidinę BADASS ir pakeisti gyvenimą.“
Madisyn Taylor, „DailyOM“

Jen Sincero (Džen Sinčero, gim. 1965) jau daugiau nei dešimtmetį yra nepaprastai sėkminga gyvenimo būdo vadovė, knygomis ir viešomis paskaitomis tūkstančiams žmonių visame pasaulyje padedanti ne tik kardinaliai pagerinti gyvenimą, bet ir papildyti banko sąskaitą. Itin naudingomis mintimis autorė dalijasi ir asmeninėje interneto svetainėje jensincero.com.

Iliustruota, Beatos Nicholson balsu įgarsinta nuotykinė istorija, papildyta muzika ir linksmais garsiniais intarpais, sužadins vaiko vaizduotę bei norą skaityti, o dideli mygtukai leis vaikui savarankiškai klausytis pasakos vėl ir vėl.

Besimokantiems skaityti – papildomi SKIE-ME-NUO-TO pasakos teksto puslapiai

Ši Brolių Grimų pasaka aiškina daiktų kilmę: kodėl pupa turi dvi dalis, tarsi siūle susiūtas?

Istorijos pradžia – gyvenimiška situacija, kai moterėlei kuriant ugnį ant žemės nukrenta šiaudas ir žarija, o verdant sriubą iš saujos išsprūsta pupa. Šie skirtingi veikėjai draugiškai ieško būdų, kaip išspręsti bendras problemas. Susidūrus su kliūtimi – upeliu – šiaudas nusprendžia pabūti tiltu, kad draugai persikeltų per upelį. Viskas būtų pavykę, kaip sumanyta, jei žarija nebūtų sustojusi tilto viduryje ir pradėjusi galvoti tik apie save ir savo baimes... Pamiršusi kitus ir sukėlusi pavojų šiaudui, smarkuolė pokšteli į vandenį. Pupa plyšta juokais, tačiau iš nelaimės šaipytis nevalia, todėl ji skyla perpus. Laimė, lengvabūdę pupą susiuva pro šalį keliaujantis siuvėjas. Bet pupos iki šiol tebeturi tą siūlę, primenančią nedraugišką juoką.

Knygą iliustravo talentingas dailininkas, stalo žaidimų, knygų iliustratorius Dovydas Čiuplys, net menkiausiose kasdienybės detalėse žaviai kuriantis nuotykį ir su šypsena kurstantis mažųjų vaizduotę.

Pasakos garsą sukūrė kompozitorius, muzikantas Vytautas Leistrumas, kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe SOLO ANSAMBLIS.

Įgarsino kulinarijos, TV laidų autorė ir vedėja Beata Nicholson, ir šioje knygoje džiuginanti visiems atpažįstamu laisvu, užkrečiančiu juoku.

„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų...
Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.
Močiutė šiltai ramino marčią:
– Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų.
Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.“

Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.

Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.

„Kim Džijongė, gimusi 1982“ – kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija.

„Kim Džijongė tarsi auka, stiklinė figūrėlė, sudaužyta, kad išsilietų susikaupusi neteisybė.“
Guardian

„Apnuogina tiesas ir nebeleidžia nuo jų nukreipti žvilgsnio.“
Daily Telegraph

Cho Nam-joo (Čio Namdžiū, gim. 1978) – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja. Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio jos romano „Kim Džijongė, gimusi 1982“ pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo: vien Pietų Korėjoje parduota daugiau nei 1,3 mln. knygos egzempliorių, romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, nominuotas „National Book Award“ apdovanojimui, pagal jį pastatytas filmas.

Vėlų vakarą prisėdęs prie kompiuterio, Eidanas prisijungia prie vaizdo skambučių programos ir laukia, kol ekrane pasirodys jo mergina Zoja. Netrukus su siaubu suvokia, kad jos bute – įsibrovėlis. Eidanas tegali klausytis grumtynių garsų ir stebėti Zojos kambarį paliekantį šešėlį. Tačiau kodėl jis iškart neskambina policijai?

Galiausiai randamas Zojos kūnas, ir bylą tirti imasi detektyvas Džona Šynsas. Kartu su savo komanda jis pamažu atskleidžia, kiek daug žmonių naudojosi Zojos gerumu, – ji visuomet palaikydavo savo draugus ir gelbėdavo juos iš keblių situacijų. Ar gali būti, kad vienas jų slepia ne tik savo asmeninio gyvenimo detales, bet ir giliai įsišaknijusią neapykantą, privertusią žengti nedovanotiną žingsnį?

O galbūt pati tamsiausia – Eidano paslaptis?

„Pavergiantis, daugiasluoksnis ir šviežias.“
Will Dean

„Lodge itin tiksliai rašo apie jaunų moterų konkurenciją ir parodo, kad net geriausiais ketinimais grįstos draugystės gali tapti kenksmingos.“
Sunday Times

„Džona Šynsas – labai realistiškas detektyvas, su kuriuo lengva tapatintis. Gythos stilių mėgstu būtent todėl, kad ji nebijo originalių, kūrybiškų sprendimų.“
Gillian McAllister

Gytha Lodge (Gyta Lodž) – daugybės apdovanojimų sulaukusi romanų ir pjesių autorė, dabar ji gyvena Kembridže, Anglijoje. Kūrybinio rašymo G. Lodge mokėsi prestižinėje Rytų Anglijos universiteto programoje, tarp kurios absolventų – tokie garsūs rašytojai kaip Kazuo Ishiguro ir Ianas McEwanas. Autorės pirmoji, debiutinė, Džonos Šynso serijos knyga „Ji vis dar laukia“ („Baltos lankos“, 2020) tapo tarptautiniu bestseleriu. „Stebintis slapčia“ – antroji šios serijos knyga. Britų spauda pripažįsta: „G. Lodge be galo talentinga rašytoja“.

Christine Nöstlinger

„Pirmadienį viskas kitaip“

Vaikams nuo 10 metų

„Visada turiu daryti, kaip kiti nori. Ir atrodyti, kaip kiti liepia. Ir kalbėti, kaip kitiems patinka. Ir per televiziją žiūrėti, ką kiti užsimano. Ir valgyti, ir žaisti, ir skaityti, ką kiti liepia. Mokykloj. Grupėj. Ir pas mamą. Man niekada nevalia elgtis, kaip noriu. Bent jau apsikirpti turėtų būti galima, kaip patinka, jei jau išvis reikia kirptis.“

Kati nelengva – jos tėtis gyvena kitame mieste, mama dažnai būna griežta, o mokykloje ji nuolat įsivelia į peštynes su kitais vaikais. Mergaitę supranta tik močiutė Ledi, su kuria ji susitinka pirmadieniais. Vieną iš tokių pirmadienių Kati išsireikalauja, kad Ledi nukirptų jos puikiąsias garbanas ir suformuotų pankišką skiauterę. Prasideda tikra suirutė! Ar Kati pavyks išsaugoti naująją šukuoseną ir amžiams nesusipykti su mama bei draugais?

Istorija apie stiprią, drąsią ir atkaklią mergaitę, gebančią apginti savo nuomonę ir įsitikinimus. Aišku, net stipriausieji kartais neatsisako palaikymo bei pagalbos, kad išmoktų pripažinti savo klaidas ir neprarastų draugų.

Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto doc. dr. Kęstučio Urbos mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą.

Kristinė Niostlinger  (Christine Nöstlinger, 1936–2018) – austrų vaikų rašytoja, sukūrusi daugybę puikių knygų, kurios tapo vaikų literatūros klasika. Už savo kūrybą ji pelnė du svarbiausius tarptautinius vaikų literatūros apdovanojimus: Hanso Christiano Anderseno medalį ir Astridos Lindgren atminimo premiją.

ŠIĄ KOLEKCIJĄ SUDARO REIKŠMING IAUSI IR VER TINGIAUSI K ŪRINIAI – NUO L AIKO IŠBANDYMĄ ĮVEIK USIOS KL ASIKOS IKI ŠIUOL AIKINIŲ K ŪRINIŲ, JAU TAPUSIŲ MODERNIĄJA KLASIKA.

Jaunimui nuo 14 m. 

Šešiolikmetis Lainas gyvena gatvėje. Vieną dieną jis pagrobiamas ir įkalinamas požeminiame bunkeryje. Iš pradžių vaikinas pamano, kad buvo pagrobtas dėl išpirkos, – jis turi turtingą ir garsų tėvą. Tačiau ši istorija visai kitokia... Ji šokiruos, sujaudins ir sukrės. Tai žvilgsnis į tamsiausias ir šviesiausias žmonijos puses. Tik stiprių nervų skaitytojams.

2012 m. pasirodęs šiurpus psichologinis trileris sukėlė daugybę diskusijų, jis laužė paauglių literatūros tradicijas ir pelnė Karnegio (Andrew Carnegie) medalį, teikiamą už reikšmingiausią metų kūrinį vaikams arba paaugliams Jungtinėje Karalystėje. 

NEGALIU PATIKĖTI, KAD UŽKIBAU.

Vos pramerkęs akis žinojau, kur aš.

Bunkeryje.

Čia šeši kambariukai, po tris abipus ilgojo koridoriaus.

Jokių langų nėra. Nei durų.

Vienintelis kelias čia patekti ar išeiti – liftas.

Ką jis man darys?

Ką aš darysiu?

Jeigu neklystu, liftas nusileis po penkių minučių.

Ir nusileidžia.

Tik šį kartą jis netuščias...

Kevin Brooks – britų rašytojas, kuriantis provokuojančius ir nepadailintą paauglių realybę atspindinčius romanus, todėl jo knygos yra itin mėgstamos jaunimo. Daugybė jo kūrinių išversta į lietuvių kalbą: „Martynas Pigas“, „Lukas“, „Juodojo triušio vasara“ ir kt. 

„Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą visiems, kurie turės drąsos ją perskaityti. Neįtikima, kaip Kevinas Brooksas sugeba knygoje sudraskyti tavo mintis, o pabaigoje sudrasko tau ir sielą.“ 

Cora Linn

Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.

Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.

„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?

Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!

Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“. 

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

Hello everybody! Mokykimės anglų kalbos drauge su Ponuliu Oskaru!

Ponulis Oskaras ir jo auksinė žuvelė Mailius išsiruošė atostogauti. Prisijunk prie jų miško stovyklavietėje, kalnuose, prie ežero ir paplūdimyje ir tyrinėdamas spalvingus paveikslėlius mokykis naujų angliškų žodžių!

Knygelėje mažieji skaitytojai ras:
- pirmuosius svarbius angliškus žodžius ir pasakymus;
- smagią Ponulio Oskaro ir Mailiaus atostogų istoriją;
- smulkių detalių primargintus ir juokingų situacijų kupinus puslapius.

„Atgyjantys gyvūnai“ – iššokančių paveikslėlių knyga.
Sėlinanti tigrė, krykaujančios papūgos, visą dieną bambukų ūglius triauškianti didžioji panda... Kaskart, atvertus naują puslapį, mažyliams prieš akis atgis vis kiti gyvūnai.

Knygelėje „Atgyjantys gyvūnai“ rasite:
- penkias ryškiaspalves scenas iš viso pasaulio, kur sutiksite įvairiausių gyvūnų;
- iššokančius paveikslėlius, kuriuose gyvūnai supasi, sėlina ar net judina galūnes;
- pirmąsias žinias apie pasaulio gyvūnų kasdienybę.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

Pristatome romanų seriją apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.

Reikia įsivaizduoti savo svajonių gyvenimą, o tada tą svajonę paversti tikrove.

Marija Sklodovska-Kiuri

Būtų sunku rasti žmogų, kuris nėra apie ją girdėjęs. Tai moteris, kurios pasiekimų sąrašas itin įspūdingas: kartu su vyru ji atrado cheminį elementą radį, ji yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelis žmogus, pelnęs dvi Nobelio premijas skirtingose srityse. Ši knyga ne tik apie garsiosios mokslininkės Marijos Kiuri pasiekimus, bet ir apie jos gyvenimą – sunkų, kartais neteisingą, tačiau vis dėlto gražų. Mokslininkė, maištautoja, mylimoji – ši nepaprasta moteris užsibrėžė tikslą pakeisti pasaulį ir jį pasiekė.

Marija Sklodovska nuo mažens svajojo vieną dieną ištrūkti mokytis iš rusų engiamos Lenkijos. Po dvidešimties metų jos svajonė pagaliau išsipildo: Marijai leidžiama studijuoti Sorbonoje. Bet dėl to jai tenka įnirtingai kovoti, nes XIX a. pabaigoje mokslo pasaulis moterų nepripažįsta. Tačiau Marija žino, ko nori. Nepaisydama visuotinio priešiškumo drąsiai neria į mokslinius tyrimus ir kartu į gyvenimo verpetą. Pažintis su žaviu fiziku Pjeru Kiuri jai suteikia gyvenimo pilnatvę. Pjeras tampa jos didžiąja meile, kurios ji yra verta. Abu su vyru jiedu pasiekia neįtikėtinų aukštumų. Bet už tai brangiai sumoka – Marija nė nenutuokia apie tragiškus jos daliai skirtus likimo smūgius.

Mokslininkė, maištininkė, mylimoji – tai istorija apie išskirtinę moterį, užsibrėžusią tikslą pakeisti pasaulį. 

Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

„Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

Washington Post

„Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

Jill Barnett