Knygos

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.

„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“

Publicistas Donatas Puslys

„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“

Istorikė Inga Baranauskienė

Malala Jusafzai patraukė žiniasklaidos dėmesį būdama vienuolikos, kai ėmė rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui. Prisidengusi Gulos Makai slapyvardžiu, ji dažnai kalbėdavo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje.

2012 metų spalį Talibanas pasikėsino į Malalą. Grįžtant autobusu iš mokyklos mergaitei į galvą pataikė kulka. Malala per stebuklą liko gyva ir tęsia kovą už mokslą.

Esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio.

 „Aš esu Malala“ – įstabus pasakojimas apie šeimą, kurią iš gimtos šalies išvijo terorizmas, apie kovą už mergaičių teisę į mokslą, apie tėvą, kuris pats būdamas mokyklos savininkas, palaikė ir ragino dukterį rašyti ir lankyti mokyklą, ir apie drąsius tėvus, kurie be galo myli savo dukterį, nors jų visuomenė vertina tik sūnus. „Aš esu Malala“ privers jus patikėti vieno žmogaus balso galia sukelti pokyčius pasaulyje.

Kai Talibanas užėmė Svato slėnį Pakistane, Malala Juzafsai (Malala Yousafzai) ryžosi pasisakyti. 2012 metų spalio devintą, antradienį, vos nesumokėjo už tai savo gyvybe. Ji buvo pašauta į galvą iš arti, kai autobusu važiavo namo iš mokyklos. Nedaug kas tikėjo, kad Malala išgyvens. Tačiau Malala stebuklingai pasveiko ir iš atokaus šiaurės Pakistano kaimelio pateko į Jungtinių Tautų būstinės Niujorke sales. Sulaukusi šešiolikos, ji tapo pasauliniu taikaus protesto simboliu ir jauniausia pretendente į Nobelio taikos premiją.

KRISTINA LEMB (Christina Lamb) yra viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje. Ji mokėsi Oksforde ir Harvarde, yra išleidusi penkias knygas, gavusi daugybę apdovanojimų.

Tegul mūsų neslegia blogų įpročių našta. Kaip jų atsikratyti visiems laikams? Kaip formuoti naudingus įpročius? Dar svarbiau: kokiu, po velniais, stebuklingu būdu nenustoti tų gerų įpročių laikytis?!

„New York Times“ bestselerio „YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori“ („Baltos lankos“, 2018) autorė Jen Sincero naujoje knygoje narsto pokyčių mechanizmą, formuojantį mūsų asmenybes įvairiose situacijose, – kai piktai, bet tyliai liepiame sau susiimti arba kai drąsiai skelbiame Naujųjų metų pažadus socialiniuose tinkluose. J. Sincero teigia, kad blogi mūsų įpročiai tiesiogiai susiję su neišpildytais norais, netvirtomis ribomis, sąmoningumo stoka, net su mūsų išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis. „Badass Habits“ parodo, kad, aiškiai įvardydami norus ir kurdami lengvą planą, kaip juos įgyvendinti, bet kokį naują tikslą galime paversti džiaugsmingu įpročiu.

Šioje knygoje rasite ne tik naudingų įžvalgų kupinus pokalbius su žmonėmis, išsiugdžiusiais valią laikytis gerų įpročių, bet ir paprastą 21 dienos gidą, skirtą padėti atsikratyti kenksmingų įpročių ir prisijaukinti nešančius sėkmę.

„Dievinu realistišką ir šmaikščią Jen viziją, kaip mėgautis gyvenimu. Ji turi puikią dovaną rašyti visiems lengvai prieinamu stiliumi! Jei ieškote vienaragių ir vaivorykščių – čia jų nerasite, bet gausite krūvą praktiškų ir paprastų patarimų, padėsiančių išlaisvinti vidinę BADASS ir pakeisti gyvenimą.“
Madisyn Taylor, „DailyOM“

Jen Sincero (Džen Sinčero, gim. 1965) jau daugiau nei dešimtmetį yra nepaprastai sėkminga gyvenimo būdo vadovė, knygomis ir viešomis paskaitomis tūkstančiams žmonių visame pasaulyje padedanti ne tik kardinaliai pagerinti gyvenimą, bet ir papildyti banko sąskaitą. Itin naudingomis mintimis autorė dalijasi ir asmeninėje interneto svetainėje jensincero.com.

Iliustruota, Beatos Nicholson balsu įgarsinta nuotykinė istorija, papildyta muzika ir linksmais garsiniais intarpais, sužadins vaiko vaizduotę bei norą skaityti, o dideli mygtukai leis vaikui savarankiškai klausytis pasakos vėl ir vėl.

Besimokantiems skaityti – papildomi SKIE-ME-NUO-TO pasakos teksto puslapiai

Ši Brolių Grimų pasaka aiškina daiktų kilmę: kodėl pupa turi dvi dalis, tarsi siūle susiūtas?

Istorijos pradžia – gyvenimiška situacija, kai moterėlei kuriant ugnį ant žemės nukrenta šiaudas ir žarija, o verdant sriubą iš saujos išsprūsta pupa. Šie skirtingi veikėjai draugiškai ieško būdų, kaip išspręsti bendras problemas. Susidūrus su kliūtimi – upeliu – šiaudas nusprendžia pabūti tiltu, kad draugai persikeltų per upelį. Viskas būtų pavykę, kaip sumanyta, jei žarija nebūtų sustojusi tilto viduryje ir pradėjusi galvoti tik apie save ir savo baimes... Pamiršusi kitus ir sukėlusi pavojų šiaudui, smarkuolė pokšteli į vandenį. Pupa plyšta juokais, tačiau iš nelaimės šaipytis nevalia, todėl ji skyla perpus. Laimė, lengvabūdę pupą susiuva pro šalį keliaujantis siuvėjas. Bet pupos iki šiol tebeturi tą siūlę, primenančią nedraugišką juoką.

Knygą iliustravo talentingas dailininkas, stalo žaidimų, knygų iliustratorius Dovydas Čiuplys, net menkiausiose kasdienybės detalėse žaviai kuriantis nuotykį ir su šypsena kurstantis mažųjų vaizduotę.

Pasakos garsą sukūrė kompozitorius, muzikantas Vytautas Leistrumas, kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe SOLO ANSAMBLIS.

Įgarsino kulinarijos, TV laidų autorė ir vedėja Beata Nicholson, ir šioje knygoje džiuginanti visiems atpažįstamu laisvu, užkrečiančiu juoku.

„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų...
Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.
Močiutė šiltai ramino marčią:
– Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų.
Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.“

Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.

Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.

„Kim Džijongė, gimusi 1982“ – kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija.

„Kim Džijongė tarsi auka, stiklinė figūrėlė, sudaužyta, kad išsilietų susikaupusi neteisybė.“
Guardian

„Apnuogina tiesas ir nebeleidžia nuo jų nukreipti žvilgsnio.“
Daily Telegraph

Cho Nam-joo (Čio Namdžiū, gim. 1978) – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja. Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio jos romano „Kim Džijongė, gimusi 1982“ pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo: vien Pietų Korėjoje parduota daugiau nei 1,3 mln. knygos egzempliorių, romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, nominuotas „National Book Award“ apdovanojimui, pagal jį pastatytas filmas.

Vėlų vakarą prisėdęs prie kompiuterio, Eidanas prisijungia prie vaizdo skambučių programos ir laukia, kol ekrane pasirodys jo mergina Zoja. Netrukus su siaubu suvokia, kad jos bute – įsibrovėlis. Eidanas tegali klausytis grumtynių garsų ir stebėti Zojos kambarį paliekantį šešėlį. Tačiau kodėl jis iškart neskambina policijai?

Galiausiai randamas Zojos kūnas, ir bylą tirti imasi detektyvas Džona Šynsas. Kartu su savo komanda jis pamažu atskleidžia, kiek daug žmonių naudojosi Zojos gerumu, – ji visuomet palaikydavo savo draugus ir gelbėdavo juos iš keblių situacijų. Ar gali būti, kad vienas jų slepia ne tik savo asmeninio gyvenimo detales, bet ir giliai įsišaknijusią neapykantą, privertusią žengti nedovanotiną žingsnį?

O galbūt pati tamsiausia – Eidano paslaptis?

„Pavergiantis, daugiasluoksnis ir šviežias.“
Will Dean

„Lodge itin tiksliai rašo apie jaunų moterų konkurenciją ir parodo, kad net geriausiais ketinimais grįstos draugystės gali tapti kenksmingos.“
Sunday Times

„Džona Šynsas – labai realistiškas detektyvas, su kuriuo lengva tapatintis. Gythos stilių mėgstu būtent todėl, kad ji nebijo originalių, kūrybiškų sprendimų.“
Gillian McAllister

Gytha Lodge (Gyta Lodž) – daugybės apdovanojimų sulaukusi romanų ir pjesių autorė, dabar ji gyvena Kembridže, Anglijoje. Kūrybinio rašymo G. Lodge mokėsi prestižinėje Rytų Anglijos universiteto programoje, tarp kurios absolventų – tokie garsūs rašytojai kaip Kazuo Ishiguro ir Ianas McEwanas. Autorės pirmoji, debiutinė, Džonos Šynso serijos knyga „Ji vis dar laukia“ („Baltos lankos“, 2020) tapo tarptautiniu bestseleriu. „Stebintis slapčia“ – antroji šios serijos knyga. Britų spauda pripažįsta: „G. Lodge be galo talentinga rašytoja“.

Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.

Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.

„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?

Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!

Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“. 

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

Hello everybody! Mokykimės anglų kalbos drauge su Ponuliu Oskaru!

Ponulis Oskaras ir jo auksinė žuvelė Mailius išsiruošė atostogauti. Prisijunk prie jų miško stovyklavietėje, kalnuose, prie ežero ir paplūdimyje ir tyrinėdamas spalvingus paveikslėlius mokykis naujų angliškų žodžių!

Knygelėje mažieji skaitytojai ras:
- pirmuosius svarbius angliškus žodžius ir pasakymus;
- smagią Ponulio Oskaro ir Mailiaus atostogų istoriją;
- smulkių detalių primargintus ir juokingų situacijų kupinus puslapius.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

„Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

Washington Post

„Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

Jill Barnett

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Tamsią rudens naktį vienoje Kopenhagos ligoninių budinti slaugytoja pritraukia švirkštą mirtinos vaistų dozės ir tyliai įeina į senyvo paciento palatą.

Po šešių dienų, lietingą spalio rytą miesto centrinės gatvės fontane randamas buvusios psichiatrijos ligoninės darbuotojos kūnas, nusėtas keistomis simetriškomis pjautinėmis žaizdomis. Policijos tyrėjas Jepė Kiorneris išsyk imasi tirti šią šiurpią bylą: viena po kitos atsirandančios aukos nužudytos iki šiol jam negirdėtu būdu – visiškai nuleidžiant kraują. Jepė įsitraukia į sveikatos priežiūros sistemą, vedamas siaubą keliančio klausimo: ligoninės suteikia saugų prieglobstį, tačiau ar visomis jomis verta aklai pasitikėti?

Tuo metu jo porininkė Anetė Verner išėjusi gimdymo atostogų. Ji bando pratintis motinystę, tačiau nepajėgia lengvai palikti policijos tyrėjos vaidmens. Anetė nusprendžia sudalyvauti Jepės tyrime iš šalies, nė nenujausdama jos tykančio pavojaus…

„Drugelio namai“ primena elegantiškai atliktą magijos triuką. Daugiau nieko neatskleisim. Skaitykite patys.“
Information

„Engberg kuriamas siužetas tvirtas kaip senas ąžuolas, o kalba lengva, žaisminga ir mirtina kaip drugelis.“
Berlingske

Katrine Engberg (Katrinė Engberg, gim. 1975) – danų rašytoja, choreografė ir režisierė. „Drugelio namai“ – trečiasis serijos „Kopenhagos bylos“ romanas apie policijos tyrėjus Jepę Kiornerį ir Anetę Verner, įtrauktas į „Times“ 2021 m. geriausių trilerių ir detektyvų sąrašą. Pirmieji du šios serijos romanai – „Sėjikas“ („Baltos lankos“, 2017) ir „Kruvinasis Mėnulis“ („Baltos lankos“, 2020) – Danijoje tapo bestseleriais. Rašytoja užaugo Kopenhagos Esterbro rajone, ten dabar gyvena su vyru ir sūnumi.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today 

Bestselerio nr. 1 „Pravieniškių mafija“ autoriaus nauja knyga.

Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.

Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.

„Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga „Pravieniškių mafija“ (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. „Policijos dievai“ – antra autoriaus knyga.

„Jautriai ir žaismingai apie galią džiaugtis, smalsauti, draugauti ir augti. Apie dideles vaikų širdis, gebančias priimti. Rekomenduoju.“
Aušra Kurienė, psichologė psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė

Kokie nepakartojamai įdomūs būna RATAI! Vieni rieda žeme, kiti sukasi danguje, o treti apsigyvena skubančių močiučių virtuvėse ar priverčia tėvelius imtis rimtų matematinių skaičiavimų. Mažoji Rytė trokšta apie juos visus kuo daugiau sužinoti!

„Rytės ratai“ – žaismingai rimuota knygelė, skirta 2–5 metų mažyliams:
- lengvai atpažįstamos kasdienės situacijos leis lengviau įsijausti į pasakojamą istoriją ir susitapatinti su veikėjais;
- padrąsins aptarti svarbias, jautrias temas, skatins samprotauti sudėtingais klausimais nuo mažų dienų;
- augins empatiškus mažylius, ugdys jų socialinius įgūdžius ir emocinį intelektą;
- kvies tyrinėti ne tik margus paveikslėlius, bet ir mūsų kalbos vingrybes – tai gali virsti ir smagiu „pamatyk ir atpažink“ žaidimu.

Audronė Kvietkutė – vertėja, debiutuojanti rašytoja, gyvena Didžiojoje Britanijoje. „Rytės ratai“ 2021-aisiais tapo „Baltų lankų“ trumpos vaikiškos istorijos konkurso nugalėtoja.

Alice Celia – margiausių iliustracijų ir smagių personažų kūrėja iš Italijos, grafikos dizainerė.

Garnerio grafystę gaubia prietarai ir baimė. Čia nuo seno tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti kruopščiai saugomą visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet paliepia surinkti visas šešiolikmetes, įpinti joms į plaukus po raudoną kaspiną ir išsiųsti į tolimą salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Viskas tam, kad merginos atsikratytų jų kūnus ėdančios magijos ir pasiruoštų tapti tinkamomis žmonomis bei motinomis, geromis bendruomenės narėmis.

Tik dar nėra buvę taip, kad visos merginos sugrįžtų namo gyvos ir sveikos...

Tiernė Džeims, maištinga, sumani ir laisvės trokštanti mergina, ruošiasi savajam išbandymui. Apie skaistybės metus uždrausta kalbėti viešai, tad viskas, ką ji žino, tėra paslapčiomis nugirstos vyrų kalbos ir vilties nesuteikiantis grįžusiųjų vaizdas: viena netekusi ausies, kita šlubčiojanti, trečia – taip ir nepasiekusi namų, sučiupta pakeliui į stovyklą merginų tykančių brakonierių. Tiernė žino, kad lengva nebus, tačiau ji pasiryžusi išgyventi skaistybės metus bet kokia kaina. Net jei didžiausiomis priešėmis taps tos, kuriomis norėtųsi pasitikėti labiausiai.

„Išlikimo ir pasipriešinimo istorija, persmelkta kraują stingdančių akimirkų.“
Kirkus Reviews

Kim Liggett (Kim Liget) – romanų paaugliams autorė. Gimė ir augo JAV, šešiolikos atvyko į Niujorką, dainavo roko grupėse, vėliau pradėjo rašyti. Jos romanas „Skaistybės metai“ akimirksniu šovė į „New York Times“ bestselerių aukštumas ir buvo lyginamas su tokiais kūriniais kaip Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ar Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Teises pagal knygą kurti filmą įsigijo kino studija „Universal“ ir aktorė bei režisierė Elizabeth Banks.

„Tavo širdis plaka, tavo akys mato ir ausys girdi. Šitoje klasėje sėdi visiškai gyva. Taigi nemiršti. Tu gyveni. Jūs abi gyvenat.“

Lenei vos septyniolika, bet ji puikiai žino, koks trumpas iš tiesų yra gyvenimas. Iki koktumo nuobodžiai vienodas dienas ji leidžia ligoninės palatoje. Čia nuolat plieskia ryški šviesa ir niekas nepadeda nuvyti slogių minčių apie artėjančią nebūtį. Vienintelis Lenės prasiblaškymas – pokalbiai su tėvu Arturu ligoninės koplyčioje. Jai patinka jį provokuoti galvoti kitaip ir versti ieškoti paaiškinimų juos supančiam pasauliui. Tačiau ir tėvas Arturas neturi atsakymo į svarbiausią Lenės klausimą: „Kodėl aš mirštu?“

Vieną dieną, nusižengusi daktarų nurodymui nesikelti iš lovos ir kuo mažiau slampinėti koridoriais, Lenė įsliūkina į ką tik ligoninėje įsteigtą dailės klasę. Patekusi į senolių grupę, ji išsyk pastebi žvitrią pacientę violetiniu megztiniu – aštuoniasdešimt trejų Margo. Sužinojusi, kad sudėjus jųdviejų metus jos jau nugyveno visą šimtmetį, Lenė pasijunta pagaliau radusi šį tą reikšminga. Taip gimsta paskutinis Lenės ir Margo projektas – šimtas paveiksluose įamžintų istorijų apie jaunystę ir senatvę, apie begalinę laimę ir užgniaužtą skausmą, apie prarastą meilę ir iššūkių nepagailėjusius metus. Nepaisant artėjančios pabaigos, likusios jųdviejų dienos sužvilga naujomis spalvomis.

„Cronin – viena tų rašytojų, kurie, kalbėdami apie mirties neišvengiamumą ir kviesdami darsyk atsigręžti į gyvenimą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp sentimentalumo ir jautrumo.“
Booklist

„Šviesi gyvenimo, meilės ir draugystės istorija.“
Publishers Weekly

Marianne Cronin (Mariana Kronin) gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje, Birmingamo universitete įgijo taikomosios kalbotyros magistro laipsnį, laisvalaikiu dalyvauja improvizacijos teatro pasirodymuose. Laikraštis „Independent“ debiutinę M. Cronin knygą „Šimtas Lenės ir Margo metų“ paskelbė šilčiausia ir optimistiškiausia 2021 metų knyga, o teises pagal knygą kurti filmą įsigijo viena didžiausių Holivudo kino studijų.

Petro imperatorė

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Petro imperatorė II

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

Mes dedame tašką

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

Ką praleidau, kol miegojai

„– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“

Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę.
Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.

„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas.“
Kirkus Reviews

„Taip tikra. Net gelia.“
USA Today

„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti.“
US Weekly

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

Lietuvių liaudies pasakos atgimsta!

Pasakose „Dangus griūva“, „Žiogas ir skruzdėlė“, „Varna ir sūris“ naujomis spalvomis atgyja nepamirštami jų personažai – baikštusis katinėlis ir išmintingoji meška, darbščioji skruzdėlė ir lengvabūdis žiogas muzikantas, savimyla varna ir gudrioji lapė.

Atnaujintoje antroje paveikslėlių knygelių serijos SKIE-ME-NUO-TOS PA-SA-KOS dalyje rasite tris gerai žinomas, pamokančias pasakaites: „Kaip senelis ir senutė ropę rovė“, „Išdidūs baravykai“ ir naująją „Laimingas žmogus“. Skaitydami linksmai atgijusias istorijas darbštuoliams seneliams padėsite išrauti ropę, gal rasite miške pasislėpusius baravykus, o drauge su liūdesio liga susirgusiu karaliumi ieškosite laimės – gal surasite?

Trečioji skiemenuotų pasakų knygelės pasakos „Skruzdėlytės nuotykiai“, „Saulė ir mėnulis“, „Šimtas žuikučių“ smalsius mažuosius skaitytojus supažindina su dar neregėtais veikėjais! Skruzdėlytė, padedama gerųjų vabalėlių, skuba namo iki saulė nusileis, Saulė ir Mėnulis rūpinasi dukrele Žeme, o trečias, jauniausias, brolis mandagumu ir gudrumu laimi princesės širdį ir karalystę.

Šios paveikslėlių knygos skirtos 4–7 metų vaikams, besimokantiems skaityti. Pasakos knygelėse su–skie–me–nuo–tos, kad vaikas, atpažindamas raides ir tardamas garsus, galėtų jas perskaityti pats.

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.

2021-aisiais knyga įvertinta prestižiniu Johno Newbery'io medaliu!

„Seniai seniai, kai tigras vaikščiojo kaip žmogus...“

Taip, kiek tik pamena aštuonmetė Lilė, prasidėdavo visos močiutės pasakos. Ir kaip mergaitė nustemba, kai vieną lietingą dieną vidury kelio išvysta tikrų tikriausią milžinišką tigrą – tarsi nužengusį tiesiai iš magiškų istorijų! Bet viskas trunka tik akimirką – kaip netikėtai jis atsirado, taip staiga ir dingsta.

Kiek išsigandusi, Lilė mėgina įtikinti save, jog tai buvo tik sapnas, tačiau neilgai trukęs tigras pasirodo vėl ir pasiūlo netikėtą, bet labai svarbų sandorį. Ilgai negalvojusi mergaitė sutinka, nors ne kartą girdėjo, kokie klastingi ir pavojingi gali būti šie padarai... Kad pažvelgtų gudriajam pasakų plėšrūnui į akis, Lilei prireiks ne tik begalinės drąsos ir ryžto, bet ir naujai atrastų draugų bei nuolat purkštaujančios vyresnės sesers Semės pagalbos.

„Kaip sučiupti tigrą“ – jautri ir magiška pasaka apie mergaitę ir jos šeimą, apie mus supančias istorijas, neapsakomą jų galią, norą surasti savo balsą ir leisti jam suskambėti kitų balsų ir istorijų chore.

„Jei pasakojimai būtų žvaigždės, šioji spindėtų neapsakomai ryškiai.“
Booklist

Tae Keller (Tei Keler) gimė Seule, Pietų Korėjoje. Būdama trejų kartu su tėvais persikėlė gyventi į Havajus. Ją nuo vaikystės supo močiutės sekamos korėjiečių liaudies pasakos apie magišką pasaulį – ypač tigrus, tad užaugusi T. Keller nusprendė sukurti ir savo istoriją apie šiuos mįslingus pasakų plėšrūnus.

Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“

Autorė

Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…

Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.

„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“

Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė

„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“

Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė

Helsingborgo centre, sprukdamas nuo policijos, į sąsiaurio vandenis nulekia raudonas BMW. Iš nuskendusio automobilio narai ištraukia Peterio Brisės – vienos ryškiausių šalies IT žvaigždžių – kūną. Policija įtaria savižudybę, tačiau atlikus skrodimą paaiškėja, kad Brisė mirė dar gerokai prieš pakliūdamas į vandenį – jau du mėnesiai kaip nužudytas ir užšaldytas. Šįsyk Fabianui Riskui ir jo komandai tenka nemenkas galvosūkis. Juolab kad ne vienas tikina vos prieš kelias dienas matęs Brisę sveiką ir gyvą...

Kitame sąsiaurio krante Dunja Hougard, kartu su kolega patruliuodama mieste, gauna pranešimą apie gatvėmis besiblaškančią kruviną moterį. Nuskubėję į vietą, iš klejojančios benamės sužino, kad kraujas ne jos – ji tik žmogžudystės, kurią įvykdė gauja keistai besišypsančių užpuolikų, liudininkė. Hougard jau kuris laikas nušalinta nuo tyrėjos pareigų ir šios bylos jai niekas neplanuoja skirti, bet taip lengvai pasiduoti – ne Dunjos būdui: ji žino, ką turi daryti, – gaus tam leidimą ar ne.

Kai tyrėjai Fabianas Riskas ir Dunja Hougard imasi vienų sudėtingiausių kada nors matytų bylų, jų keliams ir vėl neišvengiamai lemta susikirsti.

„Tokio įtaigaus negailestingo žudiko paveikslo jau seniai nėra tekę regėti.“
Kirkus Reviews

„Tobulai išlaikytas įtampos, veiksmo ir intrigos balansas.“
Crime Review

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „18 laipsnių šalčio“ – jau trečioji Fabiano Risko tyrimų dalis: anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018) ir „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.