Literatūros klasika

Edgar Allan Poe (1809–1849) – Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistras, laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Puikiai įgudęs pasiekti ribinį psichologinį poveikį, rašytojas sukūrė ne vieną pasakojimą apie blogį, mirtį, terorą ir šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, groteskiškų būtybių bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų.

„Auksinis vabalas“ – populiariausių autoriaus novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu jo kūriniu tapusi novelė.

„Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.“

Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir užėmusi deramą vietą XX a. prancūzų literatūroje. F. Sagan rašymo stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Françoise Sagan romanas „Truputis saulės šaltam vandeny“ pasirodė 1969 metais. Pagrindinis knygos veikėjas žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau staiga praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris jam tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio ir paisydamas gydytojo rekomendacijos pakeisti aplinką, jis bėga ieškoti atgaivos į savo sesers namus provincijoje.

Čia jis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau jiedviem grįžus į Paryžių, įgimtas mylimosios gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu. Netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny...

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas „Lanarkas“ autorių Alasdairą Gray’ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.

„Turbūt svarbiausias amžiaus romanas.“

Observer

„Įstabus kūrinys.“

William Boyd

„Vienas kertinių XX a. grožinių kūrinių. „Lanarkas“ pakeitė škotų literatūros kraštovaizdį.“

Guardian 

„Geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“

Anthony Burgess

Alasdair Gray (Alisteris Grėjus, 1934–2019) – škotų rašytojas, dramaturgas ir menininkas. Baigė dizaino ir sienų tapybos studijas Glazgo menų mokykloje. Sukūrė ir iliustravo aštuonis romanus, keletą apsakymų knygų, teatro, radijo ir televizijos pjesių. „Lanarkas“ – pirmas jo kūrinys, laikomas svarbiausiu ir rašytas beveik 30 metų. Jis lyginamas su Franzo Kafkos, George’o Orwello, Jameso Joyce’o ar netgi Dantės kūryba. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Kas siekia pažinti išorinį pasaulį, tas galės džiaugtis, žiūrėdamas į vandenį. Kas rūpinasi doroviniu tobulumu, tas pasirinks kalnus. Vienas – nuolatos judantis, kitas sklidinas vidinės ramybės. Vienas džiugina įvairove, kitas pastovumu.“ 

Konfucijus

Konfucijus (tikrasis vardas 孔丘, Kong Qiu) – kinų filosofas, politikas, mokytojas ir konfucianizmo pradininkas, gyvenęs 551-479 m. pr. Kr., kurio mokymai darė didelę įtaką Azijos tautų civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms. Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingumas, mokymosi ir tobulėjimo svarba. 

Konfucijui būdingi giliareikšmiai posakiai, kurie neretai turi ne vieną prasmę, todėl reikalauja išsilavinimo. Visgi paviršinę mintį suprasti įmanoma ir kiekvienas ją gali interpretuoti pagal savo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą. Manoma, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl būtent konfucianizmas suklestėjo Šimtų filosofinių mokyklų laikotarpiu bei, taip ilgai išsilaikęs, tapo neatsiejama Kinijos kultūros dalimi.

FRANZAS KAFKA (1883–1924) – žymus austrų rašytojas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų.

ŠĮ RINKINĮ SUDARO:
romanas „Procesas“ (1914),
novelės „Nuosprendis“ (1913),
„Metamorfozė“ (1915),
„Pataisos darbų kolonijoje“ (1919),
„Kaimo gydytojas“ (1919),
„Pranešimas akademijai“ (1919),
„Bado meistras“ (1924) ir kt.

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.

Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?

Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?

Williamo B. Irvine‘o knygoje „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“, pasitelkus  senovės stoikų įžvalgas ir psichologijos mokslo žinias, brėžiamos gairės visiems, kas nori išvengti nuolatinio nepasitenkinimo jausmo, pasiekti taip trokštamą ramybę ir sumažinti nerimą. Autorius pataria nesigręžioti į praeitį, o verčiau tapti dėmesingais savo pačių gyvenimo stebėtojais ir, žinoma, veikėjais. Aprašo, kaip reaguoti į nemalonias patirtis, identifikuoti nesėkmių ištakas, išgyventi sielvartą, susitaikyti su neišvengiama senatve, kaip atsispirti garbės ir kuo didesnio turto pagundoms. 

Williamas B. Irvine‘as – filosofijos profesorius, dėsto valstybiniame Wrighto universitete Ohajaus valstijoje, JAV. Septynių knygų autorius, taip pat rengiantis straipsnius tokioms žiniasklaidos gigantėms kaip Time, BBC, Huffington Post.

Labiausiai norėčiau, kad knygoje išsakytos mintys pasiektų žmones, susimąstančius apie tai, ar tinkamai jie gyvena. Supratusius, kad jiems stinga aiškios gyvenimo filosofijos, ir besiblaškančius savo kasdienėse veiklose, kai vienos dienos darbais paneigiami kitos dienos pasiekimai. [...] Rašiau galvodamas apie tai, ką pasakytų senovės stoikai, jei jiems patiems tektų sudaryti patarimų XXI a. žmogui, kaip tinkamai nugyventi savo gyvenimą, sąvadą, – kokia būtų ta jų patarimų knyga? 

Balys Sruoga (1896-1947) - lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

„Šimtas metų vienatvės“ – Pietų Amerikos ir viso pasaulio literatūrą pakeitęs kūrinys. Romano stilius, kupinas detalių, spalvų ir jausmo, ištrynė ribas tarp realybės ir fantazijos, tapo žinomiausiu magiškojo realizmo žanro pavyzdžiu literatūros istorijoje.

Romane pasakojama Buendijų šeimos ir jų įkurto Makondo miesto šimto metų istorija – nuo įkūrimo iki tragiškos pabaigos. Kiekviena iš septynių Buendijų kartų į pasaulį atsineša savo lemtį, patiria savus džiaugsmus, kovoja su savais demonais. Jų visų likimai yra neišvengia¬mai susiję ir persipynę, formuojantys ne tik žmones, bet ir gimtąjį miestą.  Į Buendijų ir Makondo kasdienybę nuolat įsibrauna legendinės asmenybės, įsipina tikri istoriniai įvykiai ir šio pasaulio dėsniams nepaklūstantys magiški nutikimai.

„Daugiau šviesos, sąmojaus, išminties ir poezijos, nei būtų galima tikėtis iš šimto metų literatūros apskritai, o ne vieno žmogaus.“ 

Washington Post 

Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje. Tėvai Gabrielį, vyriausią iš šešioli¬kos vaikų, paliko auklėti seneliams – močiutei, aiškiaregei, ir seneliui pulkininkui, Ne¬priklausomybės karų veteranui. Vaikystės miestelis ir senelių pasakojimai atsispindėjo visoje rašytojo kūryboje. „Jis kuria istorijas nuo vystyklų“, – sakydavo jo senelis.

„Altorių šešėly“ (1933) – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis, autobiografinių elementų turintis romanas atskleidžia introvertiškos prigimties, poeto talentu apdovanoto, bet kunigystę pasirinkusio pagrindinio veikėjo Liudo Vasario vidinį pasaulį, siekį surasti savo tikrąjį pašaukimą, asmenybės formavimosi ir brandos kelią, filosofinį santykį su gyvenamuoju XX a. pradžios laiku. Ir sykiu kelia universalius žmogaus tapatybės paieškų klausimus. 

„Altorių šešėly“ pradėjo naują – psichologinio romano – kelią lietuvių literatūroje ir iki šiol laikomas vienu svarbiausių šio žanro kūrinių.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūrologas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

RETRO laida!

Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis automatiškas darbas, vienatvė, trauminės vaikystės bei karo ir pokario patirtys, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios. Regis, jis tuoj tuoj išprotės. 

„Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, nuoseklios chronologijos, tai – sąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, praeities atsiminimus.

Antanas Škėma (1910–1961) – vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, novatoriškai laužęs nusistovėjusias pasakojimo normas. Rašytojo kūryba artima avangardui. A. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernųjį meną. Emigravęs į JAV, vaidino išeivijos teatro trupėse, režisavo. Autoriaus kūryba buvo smarkiai kritikuojama, romanas „Balta drobulė“ ketverius metus nebuvo išspausdintas, o dabar jis pripažįstamas lietuvių literatūros klasika.

Ši „Baltos drobulės“ laida parengta pagal išeivijoje išleistų A. Škėmos „Raštų“ pirmąjį tomą (Chicago: A. Škėmos raštų leidimo fondas, 1967). Siekiant autentiškumo, leidžiančio pajusti kalbų, kultūrų mišinyje sukurtą tekstą, pasirinkta perteikti romano rašymo metu vyravusią rašybą, skyrybą, taip pat leksikos ir sintaksės ypatumus, kuriančius romano ritmiką ir atliepiančius jame aprašomas situacijas. 

Trečiasis „Džeinės Eir“ autorės Šarlotės Brontės romanas „Vijetė“ pirmą kartą buvo išleistas 1853-iaisiais – likus porai metų iki autorės mirties. Įpindama asmeninio gyvenimo detalių, Š. Brontė pasakoja Viktorijos epochos moters Liusės Snou istoriją. Po šeimą ištikusios tragedijos mergina palieka gimtąją Angliją ir iškeliauja į žemyninę Europą. Apsistojusi nedideliame Vijetės miestelyje, ji įsidarbina mergaičių pensione anglų kalbos mokytoja. Narsiai kovodama su likimo jai siunčiamais iššūkiais, Liusė savo talentu, užsispyrimu ir atsidavimu pamažu išsikovoja pripažinimą, pagarbą ir atranda savo vietą po saule. 

Šarlotė Brontė (1816–1855) yra viena iš trijų seserų rašytojų (kartu su Emilija ir Ane), sulaukusių pripažinimo ir tapusių neatskiriama klasikinės anglų literatūros dalimi. Iš viso Šarlotė parašė keturis romanus („Džeinė Eir“, „Šerlė“, „Vijetė“, „Profesorius“) ir buvo pradėjusi penktąjį – „Ema“. Deja, netikėta mirtis vos 38-erių neleido jo užbaigti – yra išlikę tik maždaug 20 puslapių „Emos“ rankraščio. 

Jūsų gidas – žavingas, plepus kosminis visažinis beveik neištariamu vardu Qfwfq. Jam teko garbė liudyti visą keleto milijardų metų Visatos istoriją – nuo Didžiojo sprogimo, kai į vieną tašką susitraukusios Visatos erdvė buvo visiems nepatogi, Saulės ir Mėnulio formavimųsi, atmosferos ir, kartu su ja, spalvų atsiradimo, laiko, kai pirmosios žuvys išlipo į sausumą, iki nerealaus, tačiau šiuolaikinio Niujorko, kur pasenusį Mėnulį norima keisti šviežesniu. Qfwfq, per šį laiką buvęs bekūniu balsu, kupranugariu, pirmuoju moliusku ir paskutiniuoju dinozauru, mėgaudamasis pasakoja, kaip žaidė vandenilio atomais it su stiklo rutuliukais, pavyduliaudamas Mėnuliui rinko jo pieną, porina apie pirmąją, stebuklingą aušrą, grimzdimus į ūką ir paties prisijaukintą Saulės dukterį.

Legendinio italų rašytojo Italo Calvino „Kosmikomiksai“ – tai 34 apsakymai, kuriuose kalbama apie gamtos ir kosmoso reiškinius, Visatos pradžią ir pirmykščius laikus. Šios istorijos, įkvėptos mitologijos, senovinės kosmogonijos, astronomijos ir matematikos, mokslą žavingai sujungia su literatūra, pamirštas ar sudėtingas teorijas susieja su jaukiomis žmogiškomis realijomis. Qfwfq ir kiti „Kosmikomiksų“ pasakotojai, nors menantys laikus, kai, rodos, nieko žmogiško aplink nebuvo, pyksta, įsimyli, siekia, ieško ir žaidžia, o Calvino, abstrakciją jungdamas su kunkuliuojančia vaizduote, parodo, kad mokslas ir beorė Visata gali tapti puikia erdve mąstyti apie amžinybę ir gyvenimo sudėtingumą, o gal kaip tik – apie paprastumą.

„Didis pasiekimas grožinėje literatūroje, meistro darbas.“

Ursula K. Le Guin, The Guardian

„Jei niekada neskaitėte „Kosmikomiksų“, laukia pati džiaugsmingiausia skaitymo patirtis gyvenime.“

Salman Rushdie, NPR

„Šis nuotaikingas apsakymų rinkinys patiks įvairiems skaitytojams, įskaitant fantastikos ir grožinės literatūros mėgėjus.“

Chris Pusateri, Library Journal   

Dorotė Kaliban – vieniša. Gyvena pustuščiame priemiestyje, vyras jai neištikimas, o geriausia draugė yra priklausoma nuo alkoholio. Kaip ir kiekvieną rytą, atsisveikinusi su į darbą išeinančiu vyru, Dorotė imasi namų ruošos darbų, fone įjungusi radiją – vienintelį ištikimą palydovą, per kurį pastaruoju metu ji ėmė girdėti specialius, jai asmeniškai skirtus pranešimus, kartais prasidedančius guodžiančiu kreipiniu „nesijaudink, Dorote“. Tačiau šįkart paskelbiama sensacinga žinia apie iš Okeanografinių tyrimų instituto pabėgusį pavojingą monstrą. Tą patį vakarą jis, kaip tyčia, įsliūkina į Dorotės virtuvę prašydamas maisto ir pagalbos. Taip prasideda netikėtas ir aistringas romanas tarp namų šeimininkės Dorotės, pernelyg nelaimingos, kad skirtųsi, prislėgtos viena po kitos ją ištikusių netekčių, sustingdytos tylaus pasidavimo, ir Lario – raumeningo, bet švelnaus varliažmogio, mielai iškeitusio mokslinio racionalumo brutalumą į pagalbą Dorotei ruošiantis namuose.

Kritikų lyginta su „King Kongu“, Edgaro Allano Poe istorijomis ir Davido Lyncho filmais, „Ponia Kaliban“ (1982) – atgimimą išgyvenantis XX a. amerikiečių literatūros perlas. Tyliu tragizmu, lengvu siurrealizmu ir neįprastu žavesiu persmelktame Rachel Ingalls romane kalbama apie vienišumą, meilę ir socialines konvencijas, kartu sugretinant gilų, tamsų, namuose tvyrantį beviltiškumo jausmą ir viską apverčiantį fantastiškumą.

„Ponia Ingalls yra įgudusi romanų ir apsakymų rašytoja, o jos perfor-mancai nepaprastai meistriški, primenantys geriausius kino trilerius.“

Ursula K. Le Guin, The New York Times

„Man labai patiko Ponia Kaliban. Tokia vikri ir paprasta proza, tokia šmaikščiai atsitiktinė fantastika, bet atsiverianti į gilų moterišką liūdesį, kuris priverčia mus stabtelėti. Nepriekaištinga istorija, parašyta gražiai nuo pirmos iki paskutinės pastraipos.“

John Updike

„Nors parašytas prieš keturiasdešimt metų, savo tempu, keistumu ir romantiškumu pranoksta viską, kas rašoma šiandien.“

Marlon James, The Amazon Book Review

Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“

Martin Amis

„„Pninas“ - geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“

Ted Gioia, The Millions