Literatūros klasika

Trokšdamas nuotykių jaunas mokytojas Izmaelis sėda į banginiautojų laivą „Pekodas“ ir leidžiasi į klajones po jūrų platybes. Laivo kapitonas Ahabas, norėdamas atkeršyti už seną skriaudą, visą įgulą įtraukia į pašėlusią paslaptingo Baltojo Banginio medžioklę. Šis pusiau realistinis, pusiau fantastinis pasakojimas vystomas dviem plotmėmis – tai banginių medžioklė ir drauge romantinės simbolikos kupina intelekto ir valios kova su jėgomis, nardinančiomis žmogų į nuodėmę, trukdančiomis jam siekti tiesos, teisingumo ir išganymo. Tai romanas-alegorija, persmelktas Biblijos motyvų ir itin savitų jų aiškinimų.

„Mobis Dikas, arba banginis“ šiandien laikomas vienu svarbiausių amerikiečių literatūros klasikos kūrinių, tačiau amžininkai jo neįvertino, o Hermanas Melville'is buvo visiškai užmirštas. Jo kūrybos atgimimas prasidėjo XX a. pradžioje. Tokie rašytojai kaip Williamas Faulkneris, Jorge Luisas Borgesas, Gabrielis Garcia Marquezas paskelbė Melville'į vienu didžiųjų savo mokytojų, o romanas „Mobis Dikas, arba banginis“ buvo pripažintas pasaulinės literatūros šedevru. Romano sakinys „Aš vardu Izmaelis“ iki šiol yra viena geriausiai atpažįstamų Amerikos literatūros pirmųjų eilučių.

„Nedaug tėra tokios apimties knygų kaip romanas „Mobis Dikas, arba banginis“, kurios, sukomponuotos iš įvairios ir prieštaringos medžiagos, pasižymėtų tokiu vaizduojamo pasaulio vientisumu bei įtikinamumu. Maža tėra didžiųjų romanų, kurie, disponuodami be galo konkrečia, proziška medžiaga, tuo pat metu būtų tokie poetiški kalbine raiška ir vidine prigimtimi.“

Irena Balčiūnienė


Hermanas Melville'is (1819–1891) – JAV rašytojas, romantizmo atstovas. Išbandęs ne vieną darbą, tarp jų ir mokytojo, jis penkerius metus praleido prekybos, žvejybos bei karo laivuose. Tai buvo ypatinga dvasinė patirtis, subrandinusi Melville'į kaip rašytoją. Tačiau didžiausią įtaką jam padarė Shakespeare'o kūryba. Žinomiausi Melville'io kūriniai: „Mobis Dikas, arba banginis“ (1851), „Raštininkas Bartlbis“ („Bartleby, the Scrivener“, 1853), „Jūreivis Bilis Badas“ („Billy Budd, Sailor“, išleistas po mirties, 1924).

Dvidešimt penkerių Žanas dirba taksistu Paryžiuje. Jei būtų turėjęs galimybę siekti mokslo, būtų nemažai nuveikęs, deja, nebuvo sąlygų. Tačiau Žanas pasižymi atvira siela ir gera širdimi. Vieną dieną į jo automobilį įlipa aštuoniasdešimtmetis Saliamonas Rubinšteinas - nemenkus turtus susikrovęs buvęs siuvėjas, „kelnių karalius". Nors juodu skiria didelis amžiaus skirtumas, Žanas ir Saliamonas susidraugauja. Holokaustą išgyvenęs Saliamonas stengiasi padėti apleistiems, vienišiems, bejėgiams žmonėms. Jis yra įkūręs psichologinės pagalbos centrą ir pasiūlo Žanui tapti savotišku „SOS savanoriu" - siunčia jį į misijas pas nevilties apimtus žmones. Vieną rytą Saliamonas paprašo Žano nuvažiuoti pas Korą Lamener, visų užmirštą buvusią šansono žvaigždę. Tai moteris, kurią Saliamonas kadaise mylėjo. Kora vėl atranda jėgų svajoti ir siekia iš Žano padaryti kino žvaigždę.
Literatūros kritikai Saliamoną tapatina su pačiu Gary - juos sieja baimė pasenti ir tapti niekam nereikalingiems.
Tai vienas paskutinių Romaino Gary romanų, išleistas 1979 metais Émilio Ajaro slapyvardžiu.

Knygą „Kaip tekantis vanduo“ sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-aisiais. Kūrinių veiksmo laikas apima XVI-XVII amžius. Pirmame apsakyme „Anna, soror...“ vaizduojama tragiška brolio ir sesers meilė Neapolyje. Apsakymo „Nežinomas žmogus“ veiksmas vyksta Rembrandto laikų Amsterdame, jo herojus Natanaelis – paprastas žmogus, naivus ir atviras pasauliui. Apsakyme „Gražus rytas“ jo sūnus Lozorius prisideda prie keliaujančiųjų aktorių trupės ir gauna galimybę nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų.

Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Lietuvių kalba išleistas romanas „Filosofinis akmuo“ (2001, 2006), „Adriano memuarai“ (1986, 1996), „Rytietiškos novelės“ (2008).

Visiems rašytojos kūriniams būdinga subtili, poetiška kalba, tapybiški vaizdai ir filosofinės įžvalgos.

Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d'Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai, turbūt, tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.

XIX a. Amerikoje gyvenimas virte verda. Greta turtuoliai ir vargšai, kasdienybė ir šventės, niekšiškumas ir pasiaukojimas. Šių nepamirštamų apsakymų veikėjai – ir kilnūs sukčiai, ir pardavėjos, svajojančios tapti aristokratėmis, ir romantiški kaubojai, laukiantys laimingo atsitiktinumo, pakeisiančio jų gyvenimą, arba provokuojantys tuos atsitiktinumus patys. JAV literatūros genijaus istorijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, tačiau jose glūdi daug gyvenimiškos išminties.

O. Henry (tikrasis vardas Williamas Sydney Porteris, 1862–1910) – autorius, patyręs daug likimo smūgių: anksti liko be tėvų, sėdėjo kalėjime, neteko žmonos bei sūnaus. Vėliau jam nusišypsojo fortūna ir jis tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai mokamu JAV rašytoju. O. Henry – daugiau nei 300 apsakymų autorius.

„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.

Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.

Romanas „Dingęs horizontas“ – literatūros legenda. Pagal jame aprašytą vietovę Šangrila buvo pavadintas ištisas Kinijos regionas ir prabangių Azijos viešbučių tinklas, šiuo vardu savo rezidenciją praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas.
Kūrinys buvo du kartus ekranizuotas, pagal jį pastatytas miuziklas. Šis romanas pradėjo pasaulinę knygų minkštais viršeliais revoliuciją.
Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno – apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę – joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...
Šangrila – Tibeto Šambalos, amžinos palaimos šalies, ir dvasinio savęs atradimo atitikmuo.

Viena iš geriausių ir nuostabiausių istorijų... Išmoningiausia intriga... Išradingumas, kuriam sunku prilygti.
The New Yorker

Jamesas Hiltonas (Džeimsas Hiltonas, 1900–1954) – anglų literatūros klasikas, ne vieno tarptautinio bestselerio autorius.

Šios istorijos nebuvo...

Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Miestelis ir miestas ir Kelyje pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji Dharmos valkatos ir Vienatvės angelai – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašyta Požemių gyventojų istorija vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia Big Suras. Romano veiksmas vyksta vieną septintojo dešimtmečio vasarą Big Sure, Kalifornijoje. Baigiantis šiai vasarai J. Kerouaco dvasinė būsena taip suprastėjo, kad jis daugiau nepajėgė atsiduoti protą ir jausmus sutelkiančiai introspekcijai.
Vis dėlto, kaip ir F. Scottas Fitzgeraldas, J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pat metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas nebuvo išgalvotas. Po romane vaizduojamų įvykių J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė rašyti taip meistriškai ir atvirai.

Big Suras – paskutinė siekusiojo nušvitimo bitniko knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra senojo autostopo svaigulio, o kalbos apie pabudimą niūrumo akimirką rodosi buvusios tik žodžiai, į kuriuos nėra kaip atsiremti.
Vis dėlto pačioje romano pabaigoje autorius prabyla apie „auksinę visus laiminančią amžinybę“. Baigiamieji kūrinio žodžiai kalba apie ne vienus metus brandintą ir, nepaisant audringo gyvenimo, giliai įsišaknijusią budistinę pasaulėžiūrą, pasak kurios „Nieko niekada nebuvo – Netgi šios istorijos“, taigi, išsisklaidžius slegiančioms šio pasaulio iliuzijoms, „Viskas vis tiek išeis į gera – Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu.“