Literatūros tipas

Pastojus tarnaitei, 16-metis vokietis Karlas išsiunčiamas laivu į Ameriką. Čia atsitiktinai sutinka savo dėdę. Turtingas giminaitis rūpinasi Karlu: samdo mokytojus, formuoja vaikino vertybes, duoda atskirą kambarį savo namuose. Tačiau vieną dieną Karlas netenka dėdės malonės ir per naktį virsta bedarbiu imigrantu ir benamiu…

„Pražuvėlis (Amerika)“ nukelia skaitytoją į XX a. pradžios Ameriką, depresijos ir nedarbo laikus. Vietoje laisvės ir neribotų galimybių Karlą pasitinka laukinis kapitalizmas ir izoliacija.

Franzas Kafka (1883 – 1924) – žymus austrų prozininkas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų. Dauguma jo kūrinių nėra baigti, bet vis tiek išspausdinti, nepaisant rašytojo pageidavimo juos sunaikinti. Romane „Pražuvėlis (Amerika)“ vaizduojama Amerika yra realybės ir rašytojo vaizduotės samplaika, nes pats autorius šiame žemyne niekada nesilankė.

Ledi Konstancija Čaterli ir jos vyras baronetas Klifordas gyvena „sterilioje“ santuokoje. Ne dėl to, kad taip būtų pasirinkę. Dėl objektyvių priežasčių: kare sužeistas Klifordas nuo juosmens iki apačios yra visiškai paralyžiuotas. Jaunoji Konstancija pamažu supranta, kad negalės gyventi pusinio, nevisaverčio gyvenimo, kuriame nėra patenkinami kūno poreikiai.

Uždrausti santykiai su dvaro eiguliu Oliveriu Konstancijai atneša ne tik palengvėjimą ir vėl atrastą gyvenimo džiaugsmą, bet ir anksčiau nepažintų moralinių problemų. Neištikimybė, kaltė nieko pakeisti negalinčiam vyrui, ryšys su žemesnio luomo vaikinu – visa tai verčia Konstanciją vis iš naujo permąstyti gėrio ir blogio sąvokas, atsakomybės ir kaltės sampratą bei savo pačios jausmus, poreikius ir asmeninės laisvės ribas.

Vienas iškiliausių ir svarbiausių XX amžiaus literatūros kūrinių atkreipė visuomenės akis į sritį, kuriai iki tol nebuvo skiriama daug dėmesio – moters, kaip atskiros asmenybės, koncepciją. Po drąsiu knygos stiliumi ir atvirai pikantiškomis scenomis slypi jokiais laikais aktualumo neprarandantys moraliniai, etiniai ir psichologiniai klausimai apie neišmatuojamai sudėtingą žmogiškąją prigimtį.

Davidas Herbertas Lawrence’as (1885–1930), britų poetas ir eseistas, amžininkų buvo vadinamas avangardistu ir „skonio neturinčiu pornografu“. Tačiau bėgant metams jo kūryba buvo pripažinta ir tapo svarbia britų bei pasaulinės literatūros dalimi. Dėl aistros tarp skirtingų visuomenės luomų atstovų ir atvirų sekso scenų romanas „Ledi Čaterli meilužis“ sukėlė didžiulį skandalą ne tik autoriaus gimtinėje, bet ir visame pasaulyje. Pirmą kartą knyga buvo išspausdinta 1928-aisiais Italijoje, po metų – Prancūzijoje. O Didžiojoje Britanijoje romanas išleistas tik 1960 m. Dėl nepadoraus turinio knyga ilgai buvo draudžiama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje ir Indijoje.

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“
Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“
Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“
Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ - naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women's Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

Nuo romano Graikijos saloje iki amžinybės?

Hermionei Kapas valdyti prabangų viešbučio kompleksą vaizdingoje Graikijos saloje reiškia kur kas daugiau nei darbą. „Ludus“ jos gyvenimas nuo tada, kai prarado namus ir šeimą. Į salą atvykus gražiajam Etlasui Otonui, neseniai paveldėjusiam kompleksą ir ketinančiam jį parduoti, Hermionė turi vos dvi savaites pakeisti vyro mintis. Tačiau artėjant Valentino dienai moters jausmai Etlasui virsta į kai ką daugiau...

Nepaprastas bučinys…

…pakeis jos paprastą gyvenimą!

Menininkei Indigai tapant oficialų Ridianijos princo Ištvano portretą, jos sukaustytos emocijos tampa nebevaldomos, kai jie netikėtai pasibučiuoja! Po to, kai Ištvano šeima sunaikino jos tėvą, Indiga buvo įspėta niekada nepasitikėti Ridianijos karališkosios šeimos nariu. Bet nors jos protas įspėja, jog tai neturėtų vesti niekur toliau, Indiga įžvelgia Ištvano išskirtinumą. Rizikuodama savo širdimi ji žino, kad jam verta patikėti... savo ateitį!

Draugų vestuvės juos suvedė dar kartą. Jiedu pažino vienas kitą iš naujo!

Milijardierius pabrolys Kristofas priverstas padėti surengti geriausio draugo svajonių vestuves. Teks darbuotis su pamerge Adara. Kristofas negali pamiršti kitados tarp jų liepsnojusios aistros, tačiau nė už ką nesivels į rimtus santykius. Leidžiant laiką prabangioje privačioje saloje, tarp jų įsižiebia dar stipresni jausmai. Vis dėlto šį kartą Adara pareiškia suteiksianti klajokliui graikui antrą galimybę, tik jei šis prisieks amžiną meilę...

Gerdos darbas – keliauti po pasaulį ir rašyti. Ji prie nieko neprisiriša, niekur neįleidžia šaknų, o apie Lietuvą pagalvoja tik tada, kai telefonu kalbasi su broliu Kajumi. Tačiau iš močiutės paveldėtas namas ir nauja darbo užduotis po kelerių klajonių metų priverčia grįžti į gimtinę, į vietą, kurioje patyrė šviesiausias ir lengviausias akimirkas.

Romantiška sena vila nuošaliame Liepynės kaime greitai tampa galvos skausmu: parduoti ir tęsti klajones ar pabandyti įleisti čia šaknis? Bėgant vienišoms dienoms dideliuose tuščiuose kambariuose, Gerda yra priversta iš naujo įvertinti praeities ir dabarties santykius ir apsispręsti dėl ateities. Kai vienatvė rodosi nebepakeliama, Gerdos gyvenime atsiranda žmogus, kuris tampa jos kelrodžiu ne tik gamtos, bet ir jausmų pasaulyje.

Naujausias Ignės Ale romanas „Migruojantys paukščiai“ nukelia į Kuršių neriją – smėlio, pušų ir vandenų kraštą. Tai melancholiškas pasakojimas apie vienišumą, prigimties šauksmą ir meilę, gimstančią iš gilaus, nuoširdaus ryšio.

Knygos veikėjai Ofisinis, Rūtelė, Edgaras, Tautvydas ir Arina gyvena tarp aukštų didmiesčio daugiabučių. Atsitiktinės pažintys, nepasitikėjimas savimi, priklausomybės, lengvų sprendimų paieškos – lošimas, alkoholis, dūmai, socialinių tinklų liūnas, emigracija – knygos veikėjų kasdienybė. Bet visi jie svajoja apie kitokį gyvenimą.

„Tiems, kurie neskaito“ – tai pasakojimas apie žmones, kuriuos galime sutikti bare penktadienio vakarą, sporto klube ar laukdami eilėje prie greitojo maisto kiosko. Galbūt tai mūsų vaikystės draugai ar seni klasiokai, o gal netgi mes patys arba mūsų jauni suaugę vaikai. 

Pirmoji tinklaraštininko Beno Lastausko knyga, parašyta gerai atpažįstamu žargonu, nevengiant organiško ir kartais itin šiurkštaus slengo, traukia autentiškais dialogais ir netikėtais siužeto posūkiais. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas pasakojimas kelia šiuolaikinio jauno žmogaus socialinio, emocinio gyvenimo ir priklausomybių klausimus, tampa lyg subjektyviu autoriaus antropologiniu tyrimu. 

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

„Žemė, žmonių planeta” - A. de Sent-Egziuperi plunksnai priklausantis romanas. Autoriaus, kurio kūryba žmonių sąmonėje susilieja su biografija, biografija su legenda, o asmenybė ir personažai tampa simboliais.

„Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmogaus rūpesčius. Tiesiogiai susiduri su vėju, su žvaigždėmis, su naktimi, su smėlynais, su jūra. Gudrumu rungiesi su gamtos jėgomis. Lauki aušros, kaip sodininkas laukia pavasario. Lauki eilinio aerodromo kaip žadėtosios žemės ir ieškai dangaus žvaigždėse savo tiesos.” 

„Sala“ — neįtikėtinas emocinis užtaisas, kviečiantis aplankyti nuostabiąją Kretą. O iš jos ir Spinalonga, kurioje kadaise buvo įkurta raupsuotųjų kolonija, ranka pasiekiama. Patirkite skausmingą gyvenimo istoriją, pamatykite kerinčio grožio kraštą.

Aleksis Filding, iš Anglijos atvykusi į motinos gimtinę Kretoje, netikėtai atranda Spinalongą — dabar jau nebegyvenamą salą, tačiau iki šiol išsaugojusią buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Aleksis čia sutinka ir netolimos praeities liudininkus, menančius ne tik Spinalongos pasmerktųjų kančias, bet ir su jomis susijusią merginos giminės istoriją, taip rūpestingai slepiamą motinos. Ką išgyveno Aleksis prosenelė, kai ją, susirgusią raupsais, atskirtą nuo bendruomenės ir vaikų, į amžinojo įkalinimo vietą valtele plukdė mylimas vyras? Kaip jautėsi įkandin keliavusi ir viena iš jos dukterų?.. Iki pat šių dienų Aleksis motina Sofija savo sieloje nešioja piktos lemties žymę — klaikios savo tėvų šeiminės dramos, išdavystės ir keršto paliktą pėdsaką… Praeities paslaptys merginą užgriūva tokiu asmeninio gyvenimo momentu, kai tenka susimąstyti dėl savo ateities. Kaip Aleksis apsisprendimą nulems netikėtai atsiskleidusi dramatiška giminės patirtis?..

Šios įstabios, skaitytojų itin pamėgtos istorijos tęsinys — naujame Victorios Hislop romane „Vieną rugpjūčio vakarą“.

„Nuoseklūs Hislop tyrinėjimai, vaizduotė ir neabejotina meilė Kretai sukuria įtikinamą gyvenimo saloje paveikslą... Jaudinanti ir įtraukianti knyga.“

Evening Standard

„Gražus pasakojimas apie didžiulę meilę ir neįtikimus prietarus.“

Express

„Pagaliau sulaukėme pramoginės knygos, parašytos širdimi.“

Observer

„Kaip puikiausia kulinarė ji suplaka istorinę romantiką, įmaišo žiupsnį šeimos paslapčių ir šlakelį moteriškos savistabos.“

Time Out

„Pasakojimas, primenantis, kad meilė ir gyvenimas tęsiasi net ir nepalankiausiai susiklosčius aplinkybėms.“

Sunday Express

„Aistringai įsigilinusi į temą... autorė kruopščiai ištyrinėjo stulbinamai įdomią medžiagą ir medicinos faktus.“

The Sunday Times

„Ryškus neramumų krečiamos šalies portretas... Giminaičių varžytuvės, kliūtys mylėti ir egzotiškas Viduržemio peizažas.“

Tatler

„Atveria akis ir sujaudina...“

Independent

„Paslaptys, išdavystės, sugriauti gyvenimai. Tai pasakojimas, kuris puslapis po puslapio užvaldo tavo širdį.“

Giola Argiropoulou, Tilerama

Viktorija Hislop — rašytoja ir žurnalistė. Jos kelionių apybraižos publikuojamos Sunday Telegraph, Mail on Sunday ir kai kuriuose žurnaluose. Taip pat ji nuolat rašo straipsnius lavinimo ir ugdymo klausimais Daily Telegraph ir trumpas biografines apžvalgas Woman & Home.

Naujas įtraukiantis puikios Sunday Times bestselerių autorės Victorios Hislop romanas, kurio veiksmas vyksta vokiečių okupuotos Graikijos, po okupacijos kilusio pilietinio karo ir karinės diktatūros laikotarpiu, graikų sąmonėje palikusiu gilius randus.

Atėnai, 1941 metai. Po dešimtmečius trukusio politinio nestabilumo, Graikiją okupavus vokiečiams, šalis pasidalija į dvi stovyklas: dešiniuosius ir kairiuosius.

Penkiolikmetė Temidė auga pagal politinius įsitikinimus itin susiskaldžiusioje šeimoje. Atotrūkis tarp namiškių padidėja, kai naciai okupantai Graikiją priveda prie skurdo. Matydama, kaip badas šalyje nusineša draugų gyvybes, mergina ryžtasi įsilieti į pasipriešinimo kovotojų gretas.

Po okupacijos kilusio pilietinio karo metu Temidė susiranda komunistų armiją, tampa kovotoja ir patiria meilės ir neapykantos kraštutinumus bei susiduria su karo paradoksais, kai graikas sukyla prieš graiką.

Galiausiai įkalinta liūdnos šlovės tremties stovyklose Makronisio ir Trikerio salose, Temidė susitinka su kita belaisve, kurios likimas neįtikimu būdu įsipina į jos gyvenimą. Temidei tenka priimti sunkų sprendimą — atkakliai laikytis principų ar išsivaduoti ir visavertiškai   gyventi toliau.

Atsigręžusi į praeitį Temidė supranta, kaip glaudžiai asmeninis žmogaus gyvenimas gali būti susijęs su politiniu valstybės gyvenimu. Ilgainiui vienoms žaizdoms užgijus, kitos pagilėja.

Naujas įtaigus bestselerių autorės Victorios Hislop romanas atskleidžia sudėtingą ir skaudžią Graikijos praeitį; šalies istorijos gijos įaustos į epinį pasakojimą apie paprastą moterį, priverstą nueiti išskirtinį gyvenimo kelią.

„Savo romanuose požiūrį į istoriją Victoria Hislop grindžia jai pačiai būdingomis savybėmis — užuojauta ir kilniaširdiškumu.“

Scotsman

Naujajame romane Victoria Hislop vėl grąžina skaitytoją į „Salos“ pasaulį, į kerinčiąją Kretą.

Pagaliau, likus keliolikai savaičių iki raupsuotųjų grįžimo iš tremties, atėjo metas vėl susitikti su Ana, Marija ir Andrėjumi...

1957-ųjų rugpjūčio 25 diena. Iš Spinalongos salos į Kretą parplukdomi pasveikę raupsuotieji. Džiugaus nerimo ir jaudulio kupiną vakarą nutraukia prasiveržęs smurtas. Šventiškos nuotaikos kaip nebūta. Marijai Petrakis ir jos seseriai Anai laikas sustoja, o Plakos žmonėms Spinalongos uždarymą visiems laikams paženklina tragedija. Kaip gyventi toliau? Kažkaip reikia ištverti skandalą, gėdą ir ant praeities griuvėsių kurti ateitį.

„Vieną rugpjūčio vakarą“ — dramatiška likimo nuskriaustųjų ir žmogiškosios atjautos, goslių aistrų ir pasiaukojamos ištikimybės, išsiskyrimų skausmo ir skaidrių suartėjimų istorija.

„Dramatiškas, įtraukiantis, Graikijos salos atmosfera dvelkiantis romanas.“

Daily Mail

„Dramatiška istorija apie meilę, išdavystę ir ištikimybę... Hislop labai gražiai atkuria Graikiją.“

Woman & Home 

„Šis nuostabiai vaizdingas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas spinduliuoja Hislop meilę Graikijai.“

Sunday Express

„Šis meilės laiškas Graikijai jus nublokš į kitą laiką ir vietą.“

The Sunday Mirror 

„Išties gražiai parašytoje šeimos sagoje Hislop profesionaliai gilinasi į sudėtingą nuostabios šalies istoriją.“

Daily Mirror

Bestselerio „Paryžiaus žmona” autorė grįžta prie Ernesto Hemingvėjaus temos romane apie jo aistringą, audringą santuoką su Marta Gelhorn – be galo nepriklausoma, ambicinga jauna moterimi, kuri taps viena žymiausių XX amžiaus karo korespondenčių.

1937 metais dvidešimt aštuonerių Marta Gelhorn viena keliauja į Madridą rašyti apie Ispanijos pilietinio karo žiaurumus, kur ją įtraukia paprastų žmonių, patekusių į pražūtingą konfliktą, istorijos. Tai jos galimybė įrodyti, kad yra verta žurnalistės vardo srityje, kurioje dominuoja vyrai. Ten ji netikėtai įsimyli Ernestą Hemingvėjų – vyrą, netrukus tapsiantį legenda. Jų santykiai ir profesinė karjera mezgasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Madride, Ki Veste ir ypač Kuboje, kur įsikuria Marta ir Ernestas. Tačiau Ernestui išleidus sėkmingiausią savo kūrinį „Kam skambina varpai“, jie nebėra lygūs, o Marta turi pasirinkti: pasiduoti varžantiems reikalavimams būti garsaus vyro žmona arba rizikuoti prarasti Ernestą einant savo pačios, moters ir rašytojos, keliu.

Paula McLain yra „New York Times“ bestselerių „Paryžiaus žmona“ bei „Meilė ir griuvėsiai“ autorė. Gimė Kalifornijoje 1965 m. Vaikystėje ją ir dvi jos seseris paliko tėvai, tad joms teko kraustytis iš vienos prieglaudos į kitą, vėliau uždarbiauti keisčiausiais būdais iki kol suvokė, kad gali (ir nori) rašyti. Ji baigė literatūros studijas Mičigano universitete, yra išleidusi ir daugiau grožinės prozos ir poezijos kūrinių, memuarus.

Jaudinantis romanas apie meilę ir praradimą, apie šeimą, išlikimą ir viltį „Didžiojo rato“, „Keturių vėjų“ ir „Ten, kur gieda vėžiai“ skaitytojams.

„Dramatiškas, įkvepiantis ir absoliučiai nepamirštamas.“

Bonnie Garmus, knygos Chemijos pamokos autorė

Septyniolikmetė Torė rūpinasi namais savo šeimos persikų ūkyje mažame Ajolos miestelyje. Ji – vienintelė likusi moteris šeimoje. Vilsonas Mūnas – jaunas paslaptingas klajoklis, palikęs savo genties žemę ir pasiryžęs gyventi taip, kaip nori. Jaunuoliams atsitiktinai susitikus, įsižiebia didelė aistra ir ne mažesnis pavojus. Nutikus tragedijai, Torei tenka palikti namus ir stoti akistaton su laukine gamta. Keičiantis metų laikams, ji pastebi besikeičianti ir pati – gamtoje pamažu atranda stiprybę ir prasmę. Ganisono upei grasinant pasiglemžti gimtąjį ūkį ir kelių šeimos kartų puoselėtą persikų sodą, Torė bando išsaugoti ne tik jį, bet ir išsigelbėti pati.

Tekėk lyg upė yra realių įvykių, nutikusių evakuojant Ajolos miestelį septintajame dešimtmetyje, įkvėptas pasakojimas apie tikrą meilę, liepsnojančią negandų ir praradimų sūkuryje, ir apie tai, kaip rasti drąsos, ryžto, draugystę ir, galiausiai, namus ten, kur to mažiausiai tikiesi. Šis kerintis debiutinis romanas atskleidžia, ką reiškia gyventi taip, kaip sruvenanti upė, – atsiduodant srovei, tekant ir prasiskverbiant pro visas užtvankas. 

„Visiškai užburiantis, ryškus ir kupinas šviesos romanas.“

John Green, knygos Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos autorius

„Shelley Read parašė nuostabią istoriją apie jauną aplinkybių gniuždomą moterį, kuri privalo rasti būdą atleisti sau, jei nori ir vėl pamilti. Viktorija Neš yra laikui nepavaldi knygos herojė, ieškanti amžino į išganymą vedančio kelio iš netekties, nevilties. Tekėk lyg upė yra pribloškiantis autorės debiutas, parašytas amerikietiškos svajonės dvasia.“

Adriana Trigiani, The Good Left Undone autorė

„Kokia sodri, graži, stipri knyga! Įtraukė į nepaprastai jausmingą kelionę. Mėgavausi kiekviena akimirka.“

Clover Stroud

Shelley Read yra penktos kartos koloradietė, su šeima gyvenanti Vakariniame šlaite, Elnių kalnuose. Beveik tris dešimtmečius ji dirbo vyresniąja dėstytoja Vakarų Kolorado universitete, dėstė rašymą, literatūrą, aplinkotyrą ir etiką, įkūrė Aplinkos ir tvarumo fakultetą ir paramos programą iš kitur atvykusiems bei rizikos grupės studentams. Shelley baigė rašymo ir literatūros studijas Denverio universitete ir yra Templo universiteto Kūrybinio rašymo programos absolventė. Ji reguliariai rašo leidiniams „Crested Butte Magazine“ ir „Gunnison Valley Journal“, rašė „Denver Post“ ir daugeliui kitų leidinių.  

Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.

Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.

„Colleen Hoover gilinasi į sielvartą ir kaltę, sukuria daugialypę atpirkimo istoriją, kurios veikėjai kovoja taip pat aršiai, kaip ir myli. Autorės gerbėjos ir gerbėjai neliks nusivylę.“

Publishers Weekly

„Sudaužys jums širdį, o paskui pagydys... Emocinga istorija apie netektį ir viltį, sielvartą ir atleidimą, apie tai, kaip gydo meilė.“

POPSUGAR

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“ ir „Bjauri meilė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2022 m., romanas „Viskas primena tave“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

Nes jinai – jo žmogus. Ne tam, kad jis ją pasisavintų. O tam, kad sutiktų ją su meile.

Ruta ir Gormas. Ji – pripažinta pasaulinio garso dailininkė, užaugusi neturtingoje šeimoje, vienoje iš Šiaurės Norvegijos priekrantės salų. Jis – iš to paties krašto kilęs pasiturinčio prekybininko sūnus. Atsitiktinis susitikimas vaikystėje abiem paliko neišdildomą pėdsaką. Ruta ir Gormas buvo skirti vienas kitam, bet per daugybę metų įvykę šeši susitikimai nepasirodė lemtingi. 

Septintas susitikimas viską pakeitė. Subrendę, išgyvenę skyrybas, naujas pradžias ir nuviliančias pabaigas – jie pagaliau surado vienas kitą. 

„Mano žmogus“ pasakoja bendrą Rutos ir Gormo istoriją: kalba apie Rutos santykį su tapyba ir pripažinimu, apie Gormo pastangas išsivaduoti iš verslininko rutinos ir pasiryžus drąsiems pokyčiams susikurti prasmingesnį gyvenimą. 

„Mano žmogus“ – nuostabus ir ambicingas romanas apie bekompromisį meną ir brandžią meilę. Perskaitysite jį vienu prisėdimu.“ 

Jyllands-Posten

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“

Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896–1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

Bookerio premijos ilgasis sąrašas

„New York Times“ šį kūrinį išrinko viena svarbiausių 2022 m. knygų.

„Protu nesuvokiamai genialus romanas.“ Hannah Kent

Nusprendžiau užrašyti viską, kas vyksta, nes turbūt jaučiuosi galinti atsidurti pavojuje.

Londonas, 1965 metai. Jauna moteris įsitikinusi, kad charizmatiškas psichoterapeutas Kolinsas Braitvaitas yra atsakingas už jos sesers savižudybę. Nusprendusi įminti sesers mirties paslaptį, ji susikuria alternatyvią tapatybę ir pati kreipiasi į gydytoją kaip klientė, o visus susitikimus kruopščiai fiksuoja užrašų knygelėse. Tačiau vis labiau įsitraukdama į psichoterapeuto siūlomą tamsų ir grėsmingą žaidimą moteris sutrinka, jai darosi vis sunkiau suvokti, kur realybė, o kur pramanas, kur jos tikrasis „aš“, o kur – susikurta asmenybė. 

Romane „Pacientė“ autorius Graemeʼas Macrae Burnetas siūlo skaitytojams „pažaisti tikrovę“. Meistriškai pasinaudodamas metafikcijos stiliumi Burnetas parašė stulbinančią, kandaus humoro nestokojančią, originalią istoriją apie žmogaus psichiką ir išprotėjimą, apie asmens tapatybę ir pačios tiesos prigimtį.

Užburiantis naujas rimtosios grožinės literatūros kūrinys... Kupinas įtampos, tamsus ir genialiai sukonstruotas. Edmund Gordon, Sunday Times

Taip, pridūrė dar tvirčiau įsitikinęs, jeigu būčiau priverstas gelbėtis, pasirinkčiau Tasmaniją.

Naujausiame savo kūrinyje „Tasmanija“ Paolo Giordano, prestižinės italų literatūros premijos Strega laureatas, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autorius, rašo apie mūsų dienų pasaulį ir jo ateitį. Tiksliau, apie pasaulį, kuris neturi ateities, kuriame sutrikusi ir įsibauginusi žmonija nebeišlaiko savo rankose kontrolės svertų, o visuotinis sąmyšis nuodija intymiausius žmonių jausmus ir griauna tarpusavio santykius. 

Šis jautrus, gyvybingas ir šiuolaikiškas romanas turi autobiografinių rašytojo gyvenimo motyvų, bet jame kiekvienas gali atrasti save, nes visi mes ieškome savosios Tasmanijos: vietos, kur dar įmanoma išsigelbėti.

40-metis Paolas, atsisakęs karjeros fizikos mokslų srityje, pasirinkęs žurnalistiką ir susidomėjęs klimato kaitos problematika, jaučia, kad viskas aplinkui byra į šipulius. Jo santuoka su devyneriais metais vyresne Lorenca atsidūrė aklavietėje, jis neįsivaizduoju jųdviejų ateities, tačiau bijo apie tai net užsiminti. Krizė ištiko ir jo artimiausius draugus bei pažįstamus. Jaunystės laikų bičiulis Džulijus išsiskyrė su žmona ir neranda bendros kalbos su savo sūnumi, kunigas Karolis įsimylėjo dvidešimtmetę merginą ir suabejojo savo pašaukimu, intelektualus debesų tyrinėtojas Novelis įsivėlė į skandalų virtinę dėl lyčių lygybės moksliniame pasaulyje, prarado šeimą ir savo reputaciją.

Krizė purto ne tik pavienius žmones. Europos miestus drebina teroristiniai išpuoliai, horizonte švyti karų ir pasaulinių kataklizmų nuojauta. Paolas jaučia, kad bręsta globali visos planetos krizė. Bėgdamas nuo savęs ir savo sunkumų jis blaškosi po pasaulį, bet tik išdrįsęs atsiverti meilei ir skausmui, Paolas gali surasti savo išsigelbėjimo krantą. Savo Tasmaniją.

Paolo Giordano parašė originalų, susimąstyti skatinantį romaną apie pasaulį, kuriame gyvename. Jame paliečiama daug temų, kurios veikia mus visus. Tai tikra mūsų laikų istorija.

De Bezige Bij

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

2023 m. Nobelio premijos laureato knyga.

Knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“ („Prosa frå ein oppvekst“), „Sesutė“ („Søster“), apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ („Det var slik det byrja“) ir apysaka „Rytas ir vakaras“ („Morgon og kveld“).

Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis. Apsakyme „Taip viskas prasidėjo“ jautriai perteikiama pirmosios meilės tema, bundantys jausmai ir juslės. „Rytas ir vakaras“ – apysaka, parašyta su koncentruota poezijos jėga, kurioje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties.

Jon Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – norvegų rašytojas, dramaturgas ir vertėjas. Itin produktyvus ir universalus autorius, parašęs per 50 kūrinių – romanų, poezijos, vaikų literatūros, eseistikos ir dramų. Fosse gausiai apdovanotas už savo kūrybą, ne sykį tituluotas kaip vienas iš ryškiausių šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų. Fosse literatūra gali būti apibūdinama kaip postmodernus minimalizmas.

Išleido „Aukso žuvys“

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu V. Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.