Literatūros tipas

JAI BUVO LEMTA GIMTI IST ENDE...

Jaunajai Kvinei gyvenimas Vaitčapelio gatvelėse prilygo išgyvenimo pamokoms — Hitlerio bombos skaudžiausiai kirto tiems, kurie nieko neturėjo. Kai pasidarė nebesaugu ir namuose, Kvinė rado prieglobstį pas ponią O’Liri, kurios du sūnus pažinojo visas Ist Endas. Ir nors O’Lirių šeima tapo šviesuliu Kvinės gyvenime, lemtis numatė jai kitą kelią.

O VYRAI YRA TOKIE, KOKIUS JUOS PADARO JŲ MOTINOS...

Ištekėjusi už netikėlio Albio Batlerio, Kvinė augino vaikus, mokydama juos kovoti už savo likimą. O’Liriai jai įdiegė: kad išgyventum, turi su daug kuo susitaikyti, tačiau šeima privalo išlikti pirmoje vietoje. Batlerių sūnūs pasirūpins, kad jų motinos vardas taptų žinomas Ist Ende.

SUSIPAŽINKITE SU KVINE.

ŠTAI JOS ISTORIJA.

„Jei mėgstate šiurkščius, nenušlifuotus detektyvus, šis romanas jums patiks.“
Rachel Abbott

„Ši puikiai suregzta, skaudi istorija neleis atsiplėšti iki pat pabaigos. Nepaprastai įtaigus pasakojimas apie išdavystes, smurtą ir meilę.“
Amanda Prowse

Atėjus vakarui patogiai įsitaisykite su knyga „Paskutinis jos pažadas“. Tai kupinas intrigos, širdį virpinantis naujausias Kathryn Hughes pasakojimas apie praradimo pelenuose galinčią sužibti viltį ir nenugalimą meilės galią.

Tara Ričards buvo paauglė, kai neteko motinos. Po daugelio metų iš Londono advokato ji gauna laišką, kuris sukrečia ją iki širdies gelmių. Kažkas paliko jai raktą nuo seifo. Jame Tara randa tai, kas dar kartą apverčia moters gyvenimą aukštyn kojomis ir paskatina leistis kelionėn į Ispaniją — ten ji tikisi praskleisti keturiasdešimt metų kamavusios paslapties šydą.

Violeta Skai gailisi, kad į atostogų kelionę nepasiėmė paauglės dukters. Saulei leidžiantis už kalnų ji primena sau, jog stengiasi tik dėl jųdviejų ateities. Ir viliasi, kad šįvakar, 1978 metų birželio 4-ąją, prasidės naujas jų gyvenimas. Išties, šį vakarą likimas Violetą nublokš ten, kur ji nė nesapnavo...

Labiausiai pribloškęs 2019-ųjų kriminalinis trileris.

Du vaikystės draugai.

Geriausi draugai Tomis Boilas ir Dryžė visada buvo vienas už kitą. Augę globos namuose ir žiauriai išduoti visų, kuriais pasitikėjo, jie sutarė kartu skintis kelią iš skurdo.

Dvi įstatymo pusės.

Londono gatvėse sunku atsikratyti praeities. Tomis susideda su žinomų nusikaltėlių Darlingų šeima ir palieka Dryžę likimo valiai. Jai lemta eiti kitu keliu ir ji atgyja kaip pareigūnė Kimė Regan. 

Vienas lemtingas susitikimas.

Dabar jie skirtingose įstatymo pusėse. Vykdydama operaciją „Geluonis“, Kimė pasiryžusi sutriuškinti Darlingų imperiją, tačiau jai trukdo vienintelė kliūtis — jos senasis draugužis Tomis.

Žiaurus ir pavojingas kaip Londono gatvės, kuriose vyksta veiksmas, šis Kimberley Chambers romanas priblokš skaitytoją...

„Jei mėgstate žiaurius romanus apie nusikalstamo pasaulio gyvenimą, jums patiks ši knyga.“

Rachel Abbott

„Puikus dar vienas mūsų mylimos detektyvų autorės skaitalas.“

Closer

Sunday Times išrinkta populiariausia autorė Kimberley Chambers gyvena Rytų Londone, kur kitados yra dirbusi ir diskotekos vedėja, ir prekiavusi gatvėje, ir vairavusi taksi. Šiuo metu ji visiškai atsidėjusi kūrybai. 

Autorė išleido vienuolika romanų, įskaitant didžiulės sėkmės sulaukusius „Butlers Series“ bei „The Mitchell / O‘Hara Saga“. 

Kimberley Chambers romanuose dominuoja brutalus Ist Endo / Esekso nusikaltėlių gyvenimas. Jos išskirtinis stilius, kupinas humoro, šilumos ir smurto, pelnė jai ištikimą ir vis augantį gerbėjų būrį.

Kimberley pradėjo rašyti jau būdama trisdešimt aštuonerių, kai nusprendė pakeisti gyvenimą ir parašyti savo pirmąjį romaną „Billie Jo“.

Jos romanas „Gimę nusikalsti“ iškart pateko į Sunday Times perkamiausių knygų sąrašą.

„Keturi vėjai“ — naujausias autorės romanas apie meilę, pasiaukojimą ir viltį Ameriką ištikus Didžiajai depresijai.

Mano žemė pasakoja savo istoriją, tik paklausyk. Tai mūsų šeimos istorija.

1934-ųjų Teksasas. Milijonai praradę darbą, nesibaigiančios sausros ir pragaištingi vėjai niokoja Didžiąsias Lygumas. Ūkininkai kovoja, iš paskutiniųjų bandydami išlaikyti žemes ir išsaugoti pragyvenimo šaltinį; derliaus nuimama vis mažiau, vandens pavojingai trūksta, smėlis grasina palaidoti visa, kas gyva. Smėlio audrų periodas — juodžiausias Didžiosios depresijos metas — smogė visa jėga.

Šiuo netikrumo ir pavojų kupinu metu Elsa Martineli, kaip ir daugelis jos kaimynų, turi apsispręsti — arba nelygioje kovoje grumtis už mylimą žemę, arba keliauti į vakarus, į Kaliforniją, viliantis geresnio gyvenimo. 

„Keturi vėjai“ — tai nepamirštamas Amerikos ir amerikietiškos svajonės portretas nepalaužiamos moters akimis. Šios moters drąsa ir auka taps skiriamuoju visos kartos ženklu.

„„Keturi vėjai“ 2021-aisiais atrodo keistai pranašingi... Romano siunčiama žinutė viltinga ir iškalbinga — esame mokančiųjų išgyventi tauta. Buvome atsidūrę baisiame varge, bet išbridome. Išbrisime ir vėl. Laikykimės išvien.“
The New York Times

„Vienos moters kelionė įkūnija sunkius daugelio šeimų pasirinkimus — galimybė išgyventi ar namai.“
GoodMorningAmerica.com

„Pasakodama apie vienos moters gebėjimą išgyventi itin sunkiu smėlio audrų metu talentinga romanistė Kristin Hannah mums primena, kad žmogaus širdis ir mūsų Žemė yra tokios tvirtos ir kartu tokios trapios, kaip nenuspėjamai besikeičiantis vėjas.“
Delia Owens, „Ten, kur gieda vėžiai“ autorė

„Išskirtinis... Sodrus, intriguojantis romanas apie šeimos ryšius, atkaklumą, moterų draugystę ir tvirtybę.“
Booklist

„Nuostabus kūrinys, atskleidžiantis nepakeičiamą, bet dažnai nepakankamai įvertinamą didžiosios kartos moterų vaidmenį.“

People

„Pasakodama jaudinančią istoriją apie meilę, drąsą ir auką K. Hannah puikiai derina rupų realizmą, emocingus personažus ir lyrinę prozą, įtikinančią nuo pirmos eilutės...“
Publishers Weekly

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

„Tikrosios spalvos“ — provokuojantis, įtraukiantis, širdį gniaužiantis Kristinos Hannah pasakojimas; pasitelkusi lengvą žodį ir nepamirštamus personažus (tokius geba sukurti tik ji) rašytoja pasakoja apie tris seseris, kurių nepajudinamą pasaulį sudaužo pavydas, išdavystė ir aistra.

Seserys Grėj visada buvo labai artimos. Po motinos mirties mergaitės tapo neišskiriamos. Užsispyręs priešgyna tėvas labiau rūpinasi reputacija nei savo vaikais. Henriui Grėjui svarbiausia šeimos įvaizdis; nors dukros jau suaugusios ir savarankiškos, jis vis tiek reikalauja, kad bendruomenės akyse laikytųsi jo pozicijos.

Vyriausiajai Vinonai tėvo pritarimo reikia labiausiai. Protinga ir ambicinga ji niekada puikiai nesijautė rančoje, kurioje gyveno jau trečia Grėjų giminės karta; ji įsitikinusi, jog neturi tėvo vertinamų savybių. Tapusi miestelio advokate, ji pasiryžusi rasti būdą įrodyti tėvui, jog yra šio to verta.

Vidurinioji sesuo Aurora — šeimos taikdarė. Taigi ji paprastai nutraukia visus ginčus ir stengiasi, kad artimieji būtų laimingi, nors savo skausmu dalytis neskuba.

Vivi Ana — apylinkių žvaigždė, stulbinančio grožio svajotoja turinti plačią kaip vandenynas širdį; ją dievina visi, kas tik pažįsta. Vivi Anai viskas klostosi kuo puikiausiai, kol vieną dieną į miestelį atklysta nepažįstamasis...

Per kelias akimirkas viskas pasikeis. Seserys Grėj ims šiauštis viena prieš kitą, kils pavojus draugystei ir ištikimybei, bus atskleistos paslaptys, baisus nusikaltimas supurtys šeimą ir miestelį.

„Tikrosios spalvos“ — įtaigus, nepamirštamas romanas apie seseris, atleidimą bei atpirkimą ir apie tai, ką reiškia būti šeimos dalimi.

„Šiame romane rašytoja pasakoja apie tris Vašingtono valstijoje įsikūrusioje rančoje gyvenančias seseris... Pikantiškai romantiška, kartais širdį draskanti knyga įtrauks ir nepaleis.“

People 

„Knygoje atsiskleidžia ryškiausi rašytojos gebėjimai — vietos pojūtis, atjauta personažams ir šeimos gyvenimo supratimas.“

Kirkus Reviews

„Graži, intriguojanti istorija apie meilę ir konkurenciją, šeimą ir bendruomenę; skaitytojai liks patenkinti.“

Booklist

„Įdomūs pasakojimo vingiai, sudėtingi intriguojantys personažai... „Tikrąsias spalvas“ labai gera skaityti.“

USA Today

„Įtraukianti, greitai pasakojama istorija patiks Barbara’os Delinsky skaitytojams ar moterų literatūros mėgėjams.“

Library Journal

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

Visos šeimos išgyvena savo lūžio tašką. Visos šeimos patiria žaizdų. Visi karai turi savo kainą...

Kristin Hannah savo bestseleriuose gilinasi į draugystės, seserų ištikimybės bei motinų saugomų paslapčių gelmes. Šįkart savo bene jausmingiausiame romane ji tyrinėja intymius sudėtingo santuokinio gyvenimo aspektus per susimąstyti verčiantį vyro ir žmonos santykį meilėje ir kare.

Savo nepaprastai giliu žvilgsniu į šiuolaikinę šeimą „Namų frontas“ yra pasakojimas apie meilę, netektį, didvyriškumą, garbę ir, žinoma, viltį.

„Sudėtingi, įtraukiantys veikėjai. Aktualus ir dinamiškas siužetas. Nuostabi proza. Kristin Hannah „Namų frontas“ — giliai jaudinantis skaitinys, kurio ilgai nepamiršite.“ 

USA Today

„Šis naujas bestselerių sąrašą papildęs romanas neabejotinai patrauks daug dėmesio ne tik dėl K. Hannah jau užmegzto ryšio su skaitytojais, bet ir dėl savo jaudinančios aktualios temos.“ 
Booklist

„„Namų frontas“ — nepaprastai jaudinanti išgyvenimų istorija, parodanti, kiek pastangų įdedama į pasiruošimą karui ir kaip mažai kreipiama dėmesio, kad grįžę kariai vėl išmoktų būti tėvais.“ 

People

„„Namų fronto“ skaitytojai galbūt nežino, ką reiškia, kai tavo mylimasis ar mylimoji atlieka karinę tarnybą, tačiau jie tikrai žino, kas yra santykių sunkumai ir iššūkiai derinant karjerą su šeima.“ 

Associated Press

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, santykius šeimoje.

Bestselerių „Tada ji dingo“, „Stebiu tave“ ir „Šeima iš viršaus“ autorė pristato dar vieną įtraukiančią ir painią istoriją apie tamsias šeimos paslaptis bei išdavystę.

Jūs nematote jos, bet ji mato jus.

Vidurnaktis. Apleistoje statybvietėje vidury miesto, kur medžioja katės ir amsi lapės, mergina stebi...

Kai Seifarei Medoks buvo dešimt metų, nutiko kai kas siaubingo, ir nuo tada širdyje ji nešiojasi nuoskaudą. Jos sielą pagydyti turėjęs žmogus vis dėlto nesugebėjo to padaryti, dėl to dabar Seifarė slapstosi šešėliuose — tapo nematoma — ir bando sužinoti to vyro paslaptis.

Ovenas Pikas taip pat nematomas. Jis niekada neturėjo merginos, niekada neturėjo draugų. Jo niekas nemato. Ovenas Pikas niekam nerūpi. 

Tačiau kai vėlų Valentino dienos vakarą netoli jo namų Seifarė dingsta, staiga visų akys susminga į Oveną. Jis kaltinamas dėl gražuolės paauglės pagrobimo...

„Nematoma mergina“ — sumaniai supinta istorija apie tai, kaip dažnai blogų žmonių ieškome netinkamose vietose, kol tikrieji grobuonys ramiai vaikšto tarp mūsų.

„Užbaigiau Lisos Jewell įtraukiančią „Nematomą merginą“ ir negaliu atsidžiaugti, kad atsispyriau pagundai padėti knygą į šalį. Geriausia jos knyga iki šiol.“ 
Jojo Moyes

„Puikus pavyzdys, kaip rašyti išlaikant tempą ir įtampą.“
Harriet Tyce

„Įdomi ir įtraukianti knyga.“
Mirror

„Rašytoja nebijo įsmeigti ledinių ašmenų skaitytojams į širdis, nagrinėdama šiurpias gyvenimo realijas.“
Adele Parks

„Įtraukianti, netikėtais siužeto vingiais vis supainiojanti knyga — Lisa Jewell niekada jūsų nenuvils.“
Clare Mackintosh

Lisa Jewell gimė ir užaugo šiaurinėje Londono dalyje, kur dabar gyvena su vyru ir dviem dukromis. Parašė per penkiolika romanų, įskaitant „Stebiu tave“, „Tada ji dingo“, „Šeima iš viršaus“. Jos knygos nuolat patenka į The New York Times, The Wall Street Journal ir USA Today bestselerių sąrašus.

„Mirusios sielos“ — ypatingas literatūros veikalas. Kas yra tos „mirusios sielos“? Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir superka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus (atrodytų, kad nelaimingos „sielos“ — tai tie mirę baudžiauninkai). O kam jis perka, kam reikalingi mirusių žmonių sąrašai, kuriuos Čičikovas taip kruopščiai deda į savo dėželę ir užrakinęs saugo? Ilgai išlieka neaišku.

Galvok, skaitytojau, kaip nori, kaip tau geriau atrodo... 

Nikolajus Gogolis — ukrainiečių kilmės rašytojas, dar yra vadinamas rusų literatūros krikštatėviu. Nors N. Gogolis buvo laikomas viena ryškiausių rusų realizmo literatūros figūrų, tačiau šio titulo pats autorius nepripažino.

Zeinas ir Derbė — abu nusprendžia šaknis suleisti nedideliame mieste ir abiejų praeitis slepia skausmingas paslaptis. Jie susipažino nuo skaudžių išgyvenimų prabėgus daugeliui metų ir mėgina iš naujo kurti gyvenimą. Ar tamsioji praeitis juos paleis? O gal įtrauks į savo pražūtingas gelmes?

Zeinas Bigelou augo gražiame, rūpestingai prižiūrimame name šalia Mėlynųjų kalnų Šiaurės Karolinoje. Zeino tėvai — gerbiamas chirurgas ir daili prašmatnybes mėgstanti jo žmona — pasirodo savo dukros baleto spektakliuose ir sūnaus beisbolo rungtynėse. Miestelyje visiems, netgi Zeino tetai, gyvenančiai kitapus ežero, jie atrodo puiki pora. Tikrąją tiesą žino tik Zeinas ir jo sesuo Brita. Vis dėlto vieną baisią naktį nepriekaištingu laikytas namų fasadas sutrūkinėja...

Prabėgus daugeliui metų, Zeinas vis dėlto grįžta į gimtąjį miestelį. Nepaisydamas skausmingų prisiminimų jis nutaria vėl užmegzti ryšius su jam brangiomis vietomis ir čia gyvenančiais žmonėmis. Nespėjęs įsikurti vaizdingoje vietoje, jis sutinka talentingą kraštovaizdžio specialistę Derbę, kuri bėga nuo savo praeities vaiduoklių.

Kartu jiems teks išmokti žvelgti praeičiai į akis ir pakovoti už tuos, kuriuos myli.

Sveiki sugrįžę į Kamino salą, kur gali nutikti bet kas — net ir žmogžudystė per patį uraganą, nes, pasirodo, tai tinkamiausias laikas nusikaltimui...

Vos tik Briusas Keiblas pradeda rengti sutiktuves literatūrine sėkme besimėgaujančiai rašytojai Mersersai Man, uraganas Leo nukrypsta nuo savo numatytos trajektorijos ir pasuka tiesiai link salos. Floridos gubernatorius įsako pradėti evakuaciją, tad daugelis gyventojų užkala namų langus ir sprunka į žemyną.

Uragano žala neįsivaizduojama: namai ir kotedžai sulyginti su žeme, viešbučiai ir parduotuvės sugriautos, gatvės užtvindytos, tuzinas žmonių žuvo. Tarp jų ir Briuso bičiulis, trilerių rašytojas Nelsonas Keras. Tačiau iš sužalojimų galima spręsti, kad dėl jo mirties kaltas ne vėjas — ant Nelsono galvos matyti keletas labai įtartinų žaizdų...

Kam būtų naudinga Nelsono mirtis? Vietinę policiją užgriuvo audros padarinių likvidavimo rūpesčiai, be to, ji nėra pasirengusi tirti tokius nusikaltimus. Briusas ima svarstyti, ar paslaptingieji Nelsono romanų veikėjai nebus tikresni, nei gali pasirodyti. Gal pastarojo jo romano juodraštis kompiuteryje galėtų pateikti raktą ieškant nusikaltimo užsakovų?

„Vėjai Kamino saloje“ — tai smagi šėlionė, kuriai neįmanoma atsispirti, ir kuo puikiausias įtempto siužeto skaitinys poilsiaujant paplūdimyje. Bestselerių rašytojas Johnas Grishamas pasirūpins, kad puikiai praleistumėte laiką.

„Naujame kultinio amerikiečių rašytojo Johno Grishamo romane „Vėjai Kamino saloje“ keistoka detektyvų rašytojų, iš kurių keletas patys teisti, kompanija aptinka, kad vienas jų kolega buvo nužudytas siaučiant galingam uraganui — kuo tinkamiausiu metu žmogžudystei. Kadangi pareigūnai užsiėmę audros padarinių likvidavimu, rašytojai ryžtasi patys ieškoti nusikaltėlio — šitokios pašėlusios, bet išmoningos avantiūros jau pamėgtos Grishamo skaitytojų.“
Delia Owens, romano „Ten, kur gieda vėžiai“ autorė.

Džonas Grišemas yra daugiau nei dvidešimties romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio „Nekaltasis“ (liet. k. išleistas 2010 m.) autorius. Buvęs baudžiamosios teisės advokatas, baigęs Misisipės universiteto Teisės fakultetą, taip pat dvi kadencijas rinktas valstijos Atstovų rūmų nariu. Gyvena Misisipės ir Virdžinojos valstijoje.

Vieną lemtingą vasarą trys labai skirtingos moterys susitinka Samer Hilyje, Virdžinijoje, kur išsiaiškina turinčios daug daugiau bendro, nei įsivaizdavo...

Pirmoji šešiasdešimtmetės Olivijos santuoka buvo ilga ir nelaiminga, tačiau dabar, neseniai ištekėjusi, ji nekantrauja pagaliau pradėti gyvenimą su vyru, kurį visuomet iš tikrųjų mylėjo, — nesvarbu, kad ši pradžia ir gana vėlyva. Į penktąją dešimtį įkopusi Keitė yra ištekėjusi už išvaizdaus ir sėkmingo verslininko. Jų santuoka kone primintų pasaką, jeigu ne viena problema: jis aistringai įsimylėjęs kitą moterį! Dvidešimt kelerių Elizos santuoką, kurioje ši įstrigusi su vyru, parinktu turtingų jos tėvų, taip pat kamuoja problemos. Dabar, kai vyro meilužė laukiasi, atrodo, jis ketina imtis drastiškų priemonių, siekdamas Elizą pastumti šalin.

Nors vasarnamyje kiekviena jų atsiduria dėl skirtingų priežasčių, neilgai trukus moterys pradeda atskleisti savo nuoskaudas, norus ir svajones. O gavusios gyvenime retai pasitaikančią progą ištaisyti praeities klaidas, visos trys patiria, kas gali nutikti tuomet, kai svajonės iš tiesų išsipildo.

Nuoširdus, magiškas pasakojimas; „Kaip nori“ yra puikus pavyzdys to, kad Jude Deveraux istoriją pasakoti geba taip kerinčiai, jog ši sužavės ne tik ilgamečius gerbėjus, bet gėrėtis privers ir naują skaitytojų kartą.

J. Steinbeckas sukūrė keistą, kupiną prieštaravimų, džiaugsmo ir mistinio sielvarto pripildytą pasaulį, kur moralinių vertybių nebuvimas visiškai dera su dideliais siekiais, naivi veidmainystė ir apgaulė — su beribiu nuoširdumu, o gudrumas ir išskaičiavimas — su pasišventimu ir nesavanaudiškumu. Linksma, šmaikšti knyga apie visuomenės dugno gyvenimą, kupina nežabotų linksmybių, juoko, nuotykių ir aferų. Net ir pačiame juodžiausiame skurde ir nepritekliuje žmogus gali išsaugoti dvasios didybę ir atrasti nedidelius džiaugsmus.

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Itenas Alenas Houlis, linksmas, nuoširdus, sąžiningas žmogus, sėkmingai tarnauja italo parduotuvėje, turi gražią šeimą, santaupų juodai dienai ir, atrodo, šiaip taip suduria galą su galu. Dienos lekia ramiai ir nuspėjamai, kol visi aplink, lyg susitarę, ima bruzdėti: bankininkas bando išvilioti indėlį, žmona įsivaizduoja, kaip vaikščiotų aukštai pakelta galva, jei šeima praturtėtų, o vaikai be užuolankų klausia, kada jie pagaliau būsią turtingi?

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

XX a. 4-asis dešimtmetis, JAV. Didžioji depresija — sunkiausia ir ilgiausia šiuolaikinio pasaulio ekonominė krizė. Artimą žmonių ryšį su žeme nutraukia mašinos, ryžtingai keičiančios rankų darbą, prievartaujančios žemę, kelyje nušluojančios namus, kaimus ir ištisus gyvenimus. Nuo žemės nuvarytieji rengiasi į kelionę: ieškodami darbo, genami oraus gyvenimo vilčių, patraukia į vakarus.

Džodų šeima, nuskurdę Oklahomos fermeriai, išvyksta ieškoti laimės turtingoje Kalifornijoje, bet vietoj nubalintų namukų ir apelsinų giraičių juos pasitinka skurdi kasdienybė lūšnynuose, alkis ir nesąžiningi žmonės, savo rankose sutelkę galią bei turtus. Tokiomis sąlygomis dorasis nusikalsta, naivusis sprunka, o tylusis pakyla į kovą.

Romanas „Rūstybės kekės“ pasakoja priespaudos ir diskriminacijos kupiną migrantų istoriją, kuri peržengia savo laiko ir erdvės ribas ir, kaip tikras klasikos kūrinys, atskleidžia žmogaus ryšio svarbą su kitu žmogumi, savo šeima ir bendruomene.

Amerikiečių literatūros klasiko Johno Steinbecko romanas „Rūstybės kekės“ (1939) laikomas geriausiu šio rašytojo kūriniu, už jį autorius pelnė prestižines Pulitzerio ir Nacionalinę knygų premijas. 1962 m. už realistinę kūrybą, kurioje socialinė problematika dera su švelniu, atjaučiančiu humoru, Steinbeckas apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Vos pasirodęs romanas sutiktas itin prieštaringai: tapo nacionaliniu bestseleriu, bet sulaukė ir griežtos kritikos, o Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždraustas. Dėl religinių motyvų bei „nešvankių“ scenų senasis vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1947 m., buvo kupiūruotas. Po daugiau nei septyniasdešimties metų skaitytojams pristatomas naujas Johno Steinbecko romano „Rūstybės kekės“ vertimas.

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Jojo Moyes — užburianti rašytoja, pelniusi metų romantinio romano apdovanojimą, visame pasaulyje populiarių romanų  „Aš prieš tave“, „Po tavęs“ ir  „Vis dar aš“ autorė.

Mereme, penktojo dešimtmečio pajūrio miestelyje, kiekvienas žino savo vietą. Lotei Svift, merginai, gyvenančiai su gerbiama Holdenų šeima, Meremas patinka, o Holdenų duktė Silija priešinasi griežtoms jo normoms.

Kai grupė menininkų atsikrausto į „Arkadiją“, didžiulį art deco stiliaus namą pajūryje, Lotė ir Silija susivilioja neįprastu jų gyvenimo būdu. Tai, kas vėliau nutinka name, lemia tragiškas ir ilgalaikes pasekmes. 

Po beveik pusės amžiaus „Arkadija“, kaip ir jos paslaptys, prisikelia naujam gyvenimui. Pasakojimas žadina klausimą: ar įmanoma visiškai užmiršti praeitį?

„Moyes įtikinamai ir gražiai rašo apie laikotarpio suvaržymus bei varginantį mieguisto kurorto žavesį.“
Good Housekeeping

„Tai romanas, pulsuojantis romantika, intriga ir išdavyste.“
Woman & Home

„Nuostabus.“
Publishers Weekly

„Jei jums patiko Joanne Harris romanas „Šokoladas“, jums patiks ir „Uždraustas vaisius“… Tai puikus romanas apie meilę.“
Company

Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus romanus „Aš prieš tave“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Mergina, kurią palikai“, „Vienas plius vienas“, „Šokanti su žirgais“, „Sidabrinė įlanka“, „Po tavęs“, „Nuotakų laivas“, „Vis dar aš“.

The New York Times bestselerių autorius John Grisham pristato naujausią teisinį trilerį, suteikiantį skaitytojams progą iš vidaus pažinti juridinę firmą, kuriai gresia bet kada žlugti.

Markas, Todas ir Zola stojo į teisės mokyklą ketindami pakeisti pasaulį, norėdami jį paversti geresne vieta. Visi užsivertė sunkią paskolų naštą, kad galėtų baigti komercinę menkavertę mokslo įstaigą, kurios studijų kokybė tokia prasta, jog retas kuris absolventas išlaiko advokatūros egzaminą, ką jau kalbėti apie galimybes gauti padorų darbą. Mokykla tėra viena iš jų tinklo, priklausančio įtartinam Niujorko verslininkui, ribotos rizikos fondo savininkui, kuris, negana to, dar valdo studentams paskolas dalijantį banką. Ir tai išsiaiškinę visi trys suvokia, kad jie įtraukti į didžiąją teisės mokyklų aferą.

Bet trijulei galbūt pavyktų rasti išeitį. Galbūt pavyktų išsisukti nuo gniuždančio įsiskolinimo, demaskuoti banką ir suktybes bei tuo pat metu užsidirbti kažkiek dolerių. Tačiau mėginant įgyvendinti savo planus pirmiausia reikėtų mesti studijas. Apleisti mokslus, kai iki diplomų teikimo lieka keli trumpi mėnesiai? Taip elgtis beprotiška, tiesa? Na, ir taip, ir ne...

„Žvalus, šelmiškas trileris... Grishamas rašo taip išradingai... Vienas malonumas.“

The New York Times

„Džiuginantis... Grishamas geriausiai pasirodo tada, kai gilindamasis į kartais abejotinas teisės ir bankininkystės etikos normas pasitelkia savo sardonišką humoro jausmą.“

USA Today

1946-ųjų spalis, Klantonas, Misisipės valstija

Pitas Beningas buvo numylėtas Klantono sūnus — medaliais apdovanotas Antrojo pasaulinio karo didvyris, ūkininkas, tėvas, kaimynas ir ištikimas metodistų bažnyčios narys. Vieną ankstyvą spalio rytą jis atsikėlė iš lovos, nuvažiavo į miestą ir įvykdė sukrečiantį nusikaltimą. Šerifui, advokatams, teisėjui, prisiekusiesiems ir šeimai tepareiškė: „Aš neturiu ką pasakyti.“ Jis nebijojo mirties ir savo motyvą ketino nusinešti į kapus.

Rimtame romane, nepanašiame į jokias kitas anksčiau jo parašytas knygas, Johnas Grishamas surengia mums neįtikėtiną kelionę — nuo segregacijos laikų Jungtinių Valstijų iki Filipinų džiunglių, į kurias patenkame per Antrąjį pasaulinį karą; nuo paslapčių kupino beprotnamio iki Klantono teismo rūmų salės.

„Johnas Grishamas ne tik meistriškai palaiko įtampą, bet ir nuovokiai gilinasi į žmogaus būseną. Šie puikūs įgūdžiai susilieja „Atpilde“ — originaliame, intriguojančiame, įžvalgiame romane, turbūt geriausiame jo kūrinyje.“

The New York Times

„Paslaptinga kriminalinė istorija, teisminė drama, šeimos saga... „Atpildas“ — tai J. Grishamo įrodymas, kad jis nėra vien šabloniškų trilerių rašytojas.“

USA Today

„Skaitant „Atpildą“, mano galvoje vis sukasi mintys apie Harper Lee didįjį romaną „Nežudyk strazdo giesmininko“...“

Chicago Sun-Times

„Nuostabiai parašytas... išties užburiantis.“

Daily Mail

„Johnas Grishamas — teisinių romanų specialistas, ir naujausias jo kūrinys prasideda nuo driokstelėjimo, tiesiogine žodžio prasme. Paskui autorius perkelia įvykių eigą į praeitį, į karo siaubus, tyrinėdamas, kas paverčia žmogų didvyriu, dėl ko jis tampa piktadariu ir kokio plonumo yra šias dvi priešingybes skirianti riba.“

Jodie Picoult, The New York Times bestselerių autorė

„Kai autorius, kuris puikiai geba vystyti siužetą ir kurstyti įtampą, imasi vienos iš labiausiai už širdies griebiančių istorijų, jo darbo rezultatu tampa knyga, kurią skaitant jus užlieja sielvartas, gyslomis tvinkčioja kraujas, viena mintis veja kitą, ir jūs aikčiojate iki paskutinio puslapio. Perskaičius „Atpildą“, man vis dar sunkiai sekasi atsikvošėti.“

Candice Millard, The New York Times bestselerių autorė

Be galo stebinančiame ir nepaprastai įdomiame trileryje Johnas Grishamas aprašo rojų užgriūvančius nemalonumus.

Gauja vagių surengia įžūlią vagystę ir Prinstono universitete įsibrauna į požeminę Fairstouno bibliotekos saugyklą. Grobis neįkainojamas, bet Prinstonas jį apdraudęs dvidešimt penkiais milijonais dolerių. 

Kurortiniame Santa Rosos miestelyje Kamino saloje, Floridos valstijoje, Briusui Keiblui priklauso populiarus knygynas. Bet rimtus pinigus jis užsidirba prekiaudamas retais leidiniais. Labai mažai kas žino, kad Keiblas kartais pasidomi ir juodąja vogtų knygų bei rankraščių rinka. 

Merserą Man, išgyvenančią kūrybos krizę, todėl rašyti nebeįstengiančią jauną romanistę, atleidžia iš dėstytojos pareigų. Į ją kreipiasi elegantiška mįslinga moteris, atstovaujanti dar mįslingesnei kompanijai. Dosnus piniginis atlygis įtikina Merserą imtis darbo priedangoje, infiltruotis į grupę literatų, su kuriais Briusas draugauja, ir taip suartėti su knygyno savininku, kad pavyktų išsiaiškinti jo paslaptis. 

Galų gale Mersera sužino gerokai per daug, ir rojuje kyla bėdų, kurias Johnas Grishamas perteikia savo išskirtine maniera.

„Pikantiškas... naujoviškas, smagiai netipiškas... grynas atsipalaidavimas...“

USA Today

Šįkart Johnas Grishamas, skaitytojų pamėgtas New York Times bestselerių autorius, pristato klasikinį, bet vis dėlto kiek neįprastą teisinį trilerį.

Mažame Floridos miestelyje Sibruke vieną vakarą prie savo rašomojo stalo nušaunamas iki vėlumos dirbęs advokatas Kitas Ruso. Žudikas nepaliko jokių įkalčių. Liudininkų nėra, motyvo irgi. Tačiau tuoj pat nusikaltimu įtariamas Kvinsis Mileris, buvęs Ruso klientas.

Kvinsis nuteisiamas ir įkalinamas iki gyvos galvos. Pasmerktasis dvidešimt dvejus metus kamuojasi kalėjime ir neigia savo kaltę, bet kalinio niekas nesiklauso. Jis neturi advokato, nieko, kas gintų jo interesus. Beveik praradęs viltį Kvinsis parašo Sergėtojų draugijai, pelno nesiekiančiai organizacijai, kuriai vadovauja advokatas Kalenas Postas.

Kalenas Postas keliauja iš vienos valstijos į kitą, kovoja už neteisingų nuosprendžių panaikinimą ir imasi bylų nuteistųjų, kuriuos pamiršo teisingumo sistema. Kvinsio Milerio byla suteikia didesnių iššūkių, nei kas būtų galėjęs numanyti. Galingi, negailestingi žmonės, nužudę Ruso, nenori, kad Kvinsis Mileris būtų išteisintas.

Jie nužudė vieną advokatą prieš dvidešimt dvejus metus. Kas jiems sutrukdys nužudyti ir kitą?

„Nuostabus. Jaudinantis. Grishamui ir vėl pavyko. Neišsenkantis kūrybinis įkvėpimas būdingas šio žanro kūrėjams, tačiau stebina tai, kad Grishamo produktyvumas — kone kasmet po vieną romaną — nė kiek nesumažina jo kūrinių kokybės ir išmoningumo.“

The Washington Post

„Kupinas įtampos trileris nepaliks abejingų. Grishamas pasakoja apie neteisingą įkalinimą, mirties bausmę ir teisinės sistemos šališkumą bei nesąžiningumą. „Sergėtojų“ komandos charakteriai atskleisti tiesiog puikiai.“

Associated Press

„1989 metais su savo debiutiniu romanu „Metas žudyti“ Grishamas pelnė įgudusio pasakotojo ir rašytojo, gebančio šmaikščiai aprašyti veikėjus, kurie įveikia savo baimes ir trūkumus bei siekia teisingumo, reputaciją. Po trisdešimties metų autoriaus meistriškumas vėl atsiskleidžia šiame įtraukiančiame romane.“

Fredericksburg Free Lance Star

„Grishamo sukurtas pagrindinis veikėjas — paprastas, teisingas ir jautrus, ir dėl to nusipelno mūsų palaikymo ir ovacijų. Romanas persunktas įtampos, tad begalinio smalsumo vedami versite vieną lapą po kito iki pat pasitenkinimą suteikiančios pabaigos.“

Florida Times-Union

„Spalvinga Grishamo proza įtraukia. Jo pasirinkta tema — jaudinanti ir aktuali, tačiau neretai jai skiriama per mažai dėmesio. Išgalvotiems įvykiams Grishamas sugeba suteikti nepaprasto tikroviškumo.“
Pittsburgh Post-Gazette

„„Sergėtojai“ — teisinis trileris, tikras šio žanro stebuklas, skaitytojų nenuvils. Autoriaus gerbėjams jis neabejotinai suteiks daug džiaugsmo ir pasitenkinimo.“

Anniston Star

Džonas Grišemas yra daugiau nei dvidešimties romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio „Nekaltasis“ (liet. k. išleistas 2010 m.) autorius. Buvęs baudžiamosios teisės advokatas, baigęs Misisipės universiteto Teisės fakultetą, taip pat dvi kadencijas rinktas valstijos Atstovų rūmų nariu. Gyvena Misisipės ir Virdžinojos valstijoje.

Tiesa buvo užkasta... iki šiol

Kai per archeologų praktikantų kasinėjimą randami žmonių kaulai, sklypas Juodajame Krašte detektyvei Kimai Stoun staiga virsta nusikaltimo vieta. Atverčiama dar viena paini byla, kurios užuomazgos skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.

Surūšiavus padrikus kaulus paaiškėja, kad kape toli gražu ne viena auka. Kaulai liudija apie neįsivaizduojamą siaubą, nes ant palaikų likusios kulkų ir žvėrių spąstų paliktos žymės.

Priversta dirbti kartu su detektyvu Trevisu, su kuriuo sieja nemaloni patirtis, Kima pradeda aiškintis kitų dviejų šeimų tamsius santykius. O kol detektyvė panirusi į šį sudėtingą tyrimą, jos komanda tiria virtinę šlykščių neapykantos nusikaltimų. Priartėjusi prie tiesos apie žmogžudystes apleistame sklype Kima sužino, kad vienam jos komandos nariui gresia mirtinas pavojus ir... laikas senka. Ar pavyks jį išgelbėti nuo dar vieno nepaženklinto kapo?

Angela Marsons įvairiausias istorijas pradėjo rašyti dar mokykloje. Žinoma, visas jas kišo į stalčių, kol galiausiai nusprendė rašymo imtis rimtai. Tačiau kaip neretai tokiais atvejais būna, pasiūlyti leidėjams jos romanai pasirodydavo patrauklūs, tačiau jų atsakymas būdavo: „Deja, kažko trūksta...“

Galiausiai A. Marsons nusprendė parašyti istoriją tik sau. Nepataikaudama nei numanomiems skaitytojams, nei leidėjams ar dar kam nors. Tiesiog ėmėsi kurti iš širdies. Ir neprašovė pro šalį — psichologinis detektyvas „Nebylus riksmas“ sulaukė ir leidėjų dėmesio, ir skaitytojų liaupsių. O pagrindinė veikėja savo kartais nuožmiu, kartais nenuspėjamu ir labai labai retai jautriu charakteriu tarsi pati reikalauja nesustoti – kurti ir daugiau šios serijos knygų. Visos jos išlaiko šiam žanrui tiesiog būtiną įtampą, o pati veikėja keliauja iš knygos į knygą, narpliodama vis naujus nusikaltimus. Ir kaipgi kitaip, juk pati A. Marsons sako, kad „pasaulis — pavojinga vieta gyventi. Ir visai ne dėl blogų žmonių, o dėl tų, kurie nieko nesiima“.

Visgi išskirtinis A. Marsons kūrybos bruožas — didelis dėmesys psichologijai: jai visada be galo svarbūs nusikaltimo motyvai, nusikaltėlio charakteris ir, žinoma, tyrėjos Kimos Stoun psichologinis portretas. „Sąžinė — ne daugiau, nei baimė būti pričiuptam. Žmogaus protas nenuspėjamas: jis gali rojų paversti pragaru, o pragarą — rojumi“, — įsitikinusi A. Marsons.

Šiuo metu Angela Marsons gyvena Rouli Ridže, Didžiojoje Britanijoje, o pagrindinė jos veikla, žinoma, rašymas. Bestselerių autorė mėgsta keliauti, ypač yra pamilusi Italiją. O jos didžiausi mokytojai ir įkvėpėjai, kaip pati prisipažįsta, — T. Gerritsen, L. Gardner, J. Patterson, P. James

Manai, kad esi saugi... Bet ar tikrai?

Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.

Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška... 

Ir tai dar ne pabaiga.

Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

„Chriso Carterio pinama siužeto linija šiek tiek primena Patricios Cornwell stilių.“ 

Mail on Sunday

„Dėmesį kaustantis romanas... ne bailiams.“ 

Heat

„Negali liautis vertęs puslapių.“

Express

Ericho Maria Remarque‘o (1898-1970) romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Paprastomis, natūraliomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis Remarque‘as užčiuopė ir įprasmino pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio ir jo bendraamžių, atsidūrusių mirties akivaizdoje, dvasines būsenas.

Pasaulinės literatūros klasiko, vieno iš ryškiausių XX a. vadinamosios „prarastosios kartos“ rašytojų Ericho Maria Remarque‘o literatūrinė kūrinių vertė neblėsta iki šiol – jo romanai tebetraukia vis naujas skaitytojų kartas. Turbūt daugeliui dar jaunystėje teko susipažinti su jo garsiausiais romanais – „Vakarų fronte nieko naujo“, „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, liudijančiais išgyventą sudėtingą karo ir ekonominio nuosmukio Vokietijoje patirtį.

Ir nors šiandien skaitydami jo knygas žavimės rašytojo talentu, tačiau jeigu pamėgintume geriau įsivaizduoti, kokia skausminga kaina šie kūriniai atsirado, mūsų susižavėjimas tikriausiai sumištų su liūdesiu ar užuojauta. Visgi Remarque'o kūriniai mums, skaitytojams, perduoda šviesią viltį apie šio pasaulio trapumą ir meilę artimui. Kuomet šiandien beveik visą pasaulį vienijantys rūpesčiai ar ekonominės krizės grėsmė žadina nerimą ir nesaugumo jausmą, perskaičius bent vieną šio XX a. klasiko kūrinį, galime šiek tiek atsitraukti. Suprasdami – kad visa tai toli gražu nėra nei perpus tiek grėsminga, lyginant su tuo, ką teko patirti Remarque'ui ir visiems, išgyvenusiems net du pasaulinius karus. Siūlome susipažinti su dešimt mažai žinomų faktų apie šio rašytojo gyvenimą.

10 faktų, kurių galbūt negirdėjote apie rašytoją E. M. Remarque'ą

1.  Erichas Paulas Remarque'as nusprendė savo vardą pakeisti motinos garbei – tapdamas Erichu Marija Remarque'u. Visgi Paulo vardą jis panaudojo savo kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“, kurio vienas iš veikėjų – Paulas Baumeris, išgyvenęs karo siaubą, alkį, ligas, ilgesį bei neviltį, patirtą fronte. 

2.  Rašytojo šeima nebuvo turtinga, vaikystėje dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Paauglystėje autorius rašė poemas, esė ir netgi sukūrė savo pirmąjį romaną „Svajonių kambarys“. 

3.  Būsimasis vokiečių klasikas buvo talentingas pianistas, todėl mokė groti mergaites, kad galėtų užsidirbti knygoms ir dailesnei aprangai. Jis buvo įsitikinęs, jog tvarkinga išvaizda gali padėti visuomenėje tapti gerbiamu ir užimti gerą vietą. Tiesa, jo mokinėms labiau nei vedamos pamokos patiko mokytojo išvaizda. 

4.  Rašytojas studijavo Miunsterio universitete ir planavo tapti pradinių klasių mokytoju. Po sėkmingo dalyvavimo esė konkurse, laimėjo 30 markių prizą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, vos sulaukęs 18 metų, buvo pakviestas į vokiečių kariuomenę. Tuomet fronte pradėjo statyti bunkerius, ruošti karo lauką, apkasus. Daugiausiai dirbdamas naktimis, kad išvengtų priešų puolimo. 

5.  Karo laukas išsklaidė autoriaus jaunatvišką idealizmą – po to, kai turėjo iš apkasų nešti sužeistą draugą ir kovoti dėl savo bičiulio, kuris nukentėjo nuo priešų. Jis mirė taip kaip veikėjas Ketas romane „Vakarų fronte nieko naujo“, kuomet buvo sužeistas skeveldrų, tačiau mirė vėliau dėl žaizdos galvoje, vežamas pas gydytojus. Karo metu Remarque'as pats yra nukentėjęs nuo granatos skeveldrų, jam buvo sužalotos kojos, kaklas ir rankos. 

6.  Po Pirmojo pasaulinio karo metus karo dirbo mokytoju, vėliau kelerius metus laikraščių redaktoriumi. Taip pat kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R. 

7.  Remarkas turėjo nemažai hobių. Laisvalaikiu kolekcionavo drugelius, akmenėlius ir pašto ženklus, lankė gimnastiką. Taip pat mėgo žvejoti, mokėjo ne vieną magijos triuką, kūrė poemas ir esė. 

8.  1938 m. iš Remarque'o buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių apšauktas žydu. Po šių įvykių vokiečių klasikas emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1947 m. gavo JAV pilietybę. Protestuodamas prieš Hitlerio diktatūrą ir Antrąjį pasaulinį karą parašė romanus „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“ ir „Gyvenimo kibirkštis“. 

9.  Kaip ir daugelio autorių, taip ir Remarque'o knygos nacių valdymo laikotarpiu Vokietijoje buvo uždraustos. Tiek „Vakarų fronte nieko naujo“, tiek „Kelias atgal“, nors pastaroji knyga nebuvo politiškai šališka. Knygos pakliuvo į viešam sudeginimui skirtų kūrinių sąrašą. O filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ premjera buvo uždrausta nacių. 

10. Rašytojas sulaukė skaudaus likimo smūgio – 1943 m. jo sesuo buvo nužudyta už tai, jog buvo susijusi su pasaulinio garso rašytoju.

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/10-faktu-kuriu-galbut-negirdejote-apie-rasytoja-e-m-remarque-a-286-1399852

„Balandės sparnai“ — romanas apie meilę, aistrą, išdavystę ir žmogišką atgailą.

Po globėjiškos tetos sparnu patekusi ir tokiu būdu iš skurdo gėdos ištrūkusi Keitė Kroi užmezga romantiškus santykius su jaunuoliu, Mertonu Denšeriu, žurnalistu, irgi negalinčiu pasigirti dideliais turtais. 

Likimas jaunuolius suveda su turtinga amerikiete Mile, sergančia kažin kokia paslaptinga liga. Ir gudragalvės Keitės galvoje gimsta planas, kaip pasinaudojus mirtina Milės liga ir Denšerio aistra, užsitikrinti gerbtiną padėtį visuomenėje. Balandė — taip švelniai Keitės vadinama Milė — įsikuria spindinčiuose Venecijos rūmuose, kur iki paskutinių dienų aplink ją ratus suka godūs grobuonys, pavilioti pasakiško privilegijuoto pasaulio.

H. Jameso „Balandės sparnams“ jau 120 metų, bet ji vis dar skrenda toliau, į neramią ateitį. Nuo 1902 m., kai buvo išleista, ji tapo savotiška literatūros femme fatale, kuri iki šiol daro įtaką autoriams, kritikams, dramaturgams ir prodiuseriams. Romane puikiai atsiskleidžia H. Jameso talentas perteikti aistrą, parodyti meilę nepaprastai siaubingomis ir kerinčiomis formomis.

Pagal šį H. Jameso romaną 1997 m. buvo pastatytas filmas (rež. Iainas Softley), kuriame vaidina Helena Bonham Carter (už sukurtą vaidmenį nominuota „Oskarui“), Linusas Roache’as ir Alison Elliott.

Henry Jamesas (1843–1916) — vienas garsiausių angliškai rašiusių rašytojų pasaulyje. Gimęs Amerikoje, didesnę gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Vienintelė jo gyvenimo prasmė buvo rašymas. Jo kūryba žymi perėjimą nuo literatūrinio realizmo prie modernizmo. Savo kūriniuose didelį dėmesį skyrė Amerikos ir Anglijos visuomenėms palyginti. Kritikų itin vertinamas savitas H. Jameso stilius, kuriuo jis subtiliai ir rafinuotai, dažnai fragmentiškai išreiškia žmogaus vidinį gyvenimą: mintis, prieštaravimus, jausmus...

TU SUKLYDAI. O JIE TAI VADINA NUŽUDYMU.

Kiekvieną pirmadienį 49-erių Elė prižiūri savo anūką Džošą. Atrodo, nėra nieko, ką ji mylėtų stipriau už šį berniuką, tikrą jos akių ir širdies džiaugsmą. Moters laimę temdo tik vyro neištikimybė. Bet Rodžeris prisiekė, kad viskas baigta, o Elė apsisprendė būti dėkinga už tai, ką turi.

Ir štai vieną dieną, kai ji prižiūri Džošą, vyrui paskambina ta moteris. Elė nusigręžia nuo anūko vos akimirkai. Tai, kas nutiko paskui, pakeis jos gyvenimą amžiams. Bet ar tikrai dėl visko kalta ši akimirka? Juk Elė kuo uoliausiai daugybę metų slėpė savo praeitį.

Tad tai, kas atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, gali imti panašėti į nužudymą...

Sunday Times bestselerio „Mano vyro žmona“ autorė grįžta su puikiai parašytu psichologiniu trileriu. „Vos nusigręžiau“ neabejotinai patiks Lisos Jewell gerbėjams.

„Be proto geras trileris. Pavergiantis, aštrus tekstas su nenuspėjamais viražais!“

B. A. Paris

„Prarijau jį — buvau tokia įsijautusi, kad negalėjau atsitraukti iki išnaktų.“

Teresa Driscoll

„Psichologinių trilerių gerbėjus užkabins nuo pirmo puslapio.“

Closer

„Vienas geriausių pastarųjų dienų psichoologinių trilerių.“

S. D. Sykes

„Jaudinantis, emocionalus ir dinamiškas tekstas. Tokių siužeto viražų nė nenujaučiau.“

Claire Douglas

Jane Corry — buvusi žurnalistė, trejus metus dirbusi griežtojo režimo vyrų kalėjime. Jos patirtis, neretai priverčianti pasišiaušti plaukus, įkvėpė ankstesnius jos psichologinius trilerius, tapusius Sunday Times bestseleriais, tarp jų ir lietuvių kalba jau išleistus romanus „Mano vyro žmona“ (My Husband’s Wife), „Vos nusigręžiau“ (I Looked Away), „Dingęs tavo vyras“ (The Dead Ex). Jane Corry dėsto kūrybinį rašymą Oksfordo universitete ir nuolat publikuoja tekstus Daily Telegraph bei My Weekly Magazine. Jos kūriniai laimėjo ne vieną prizą, o pati autorė skaito kūrybinio rašymo paskaitas visame pasaulyje ir dalyvauja literatūros festivaliuose. Jane Corry knygos išleistos daugiau nei 35 šalyse.

Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones“ pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai — smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis — nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę — nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių.

Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus.

Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.

„Apie peles ir žmones“ tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai — 1939 metais (rež. L. Milestone‘as) ir 1992 metais (rež. G. A. Sinise‘as).

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.