Literatūros tipas

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

Jis nėra linkęs pamilti geros merginos.

Atšiaurus barzdotas kirpėjas Noksas linkęs gyventi taip, kaip geria kavą — vienas, neskaitant šuns, baseto Veilono.

Noksas nepakenčia dramų, net jeigu jas kelia beviltiškoje padėtyje atsidūrusi, nuo altoriaus pabėgusi nuotaka.

Naomė ne tik spruko iš savo vestuvių. Ji atvažiavo padėti nutolusiai seseriai dvynei į Nokemautą, atšiaurų Virdžinijos miestelį, kur ginčai sprendžiami senoviniu būdu: kumščiais ir alumi. Taip jau čia įprasta...

Deja, bjaurioji Naomės sesutė Tina visai nepasikeitė. Nugvelbusi Naomės mašiną ir grynuosius, jai dar paliko siurprizą — dukterėčią, apie kurią sesuo net neįtarė. Moteris įstrigo miestelyje be automobilio, be darbo, be pinigų ir namų... Negana to, ji dar turi pasirūpinti vienuolikmete mergaite, kurios patirtis — tarsi trisdešimtmetės. 

Dėl tam tikrų priežasčių Noksas nemėgsta komplikacijų ir reiklių moterų, ypač romantiškuose santykiuose, bet kadangi Naomės gyvenimas sugriuvo jam prieš akis, bent jau padės merginai išjudėti iš vietos. Vos tik Naomė išbris iš vis atsinaujinančių bėdų, jis galės grįžti į savo ramų vienišiaus gyvenimą.

Toks buvo Nokso planas, kol bėdos nevirto rimtu pavojumi.

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu. 

Bučinys trunka akimirką. 

Bet tūkstantis bučinių gali trukti visą gyvenimą. 

Vaikinas ir mergina. 

Ryšys, užsimezgęs akimoju ir puoselėjamas dešimtį metų. 

Ryšys, kurio nepajėgė nutraukti nei laikas, nei atstumas. 

Ryšys, truksiantis amžinai. 

Bent jau jųdviejų įsitikinimu.

Kai septyniolikmetis Rūnas Kristiansenas iš gimtosios Norvegijos grįžta į ramų Blosom Grovo miestelį JAV, Džordžijoje, kur vaikystėje susidraugavo su Pope Ličfild, jam rūpi tik viena: kodėl mergina, kuri buvo jo sielos dalis, kuri žadėjo ištikimai laukti jo sugrįžtant, ničnieko nepaaiškinusi išbraukė jį iš savo gyvenimo?

Rūnas išgyveno širdgėlą prieš dvejus metus, kai taip ir nesulaukė žinių iš Popės. Sužinojęs tiesą, jis supranta, kad didžiausias širdies sielvartas jo dar laukia...

„Nuo juokingo iki atkaklaus, nuo jausmingo iki nepatogaus — įsitikinome, kad ši autorė gali rašyti apie bet ką. Tai stulbinamai papasakota, gražiausia ir jausmingiausia meilės istorija, kokią tik esame skaitę... Ypatingų ypatingiausia knyga.“

Totally Booked Blog

„Nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą. Pasiruoškite gailiai verkti. Galbūt ne kartą. Beveik garantuoju, kad skaitydami vienu ar kitu metu apsiraudosite. Bet žinokite: knyga verta kiekvienos išlietos ašaros, nes jos pabaiga gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.“

Aestas Book Blog

„Tillie Cole išplėšė man širdį, o tada vėl įsodino ją krūtinėn kartu su tūkstančiu bučinių. Autorė rašo skausmingai gražiai, jos talentui apibūdinti trūksta žodžių. Įspėju: knyga „Tūkstantis vaikino bučinių“ sudaužys jums širdį pačia geriausia prasme.“

Jess Daniels, USA Today bestselerių autorė

Tillie Cole (Tili Koul) — šiaurietė iki kaulų smegenų, kilusi iš vietovės Didžiojoje Britanijoje, pavadinimu Tisaidas, gimusi anglės ir škoto šeimoje. Baigusi Niukaslo universitetą, septynerius metus dėstė socialinius mokslus vidurinėje mokykloje, paskui su vyru persikėlė gyventi į Kanadą. Rašo šiuolaikinius meilės romanus, „tamsiosios“ romantikos žanro knygas bei grožinę literatūrą jaunimui.

Romano ,,Po saule‘‘ centre – Miša (Michalas) ir Milka, jų nuostabiai gražūs santykiai, gyvenimas kartu ir nelengvi pasirinkimai. Knygos herojų prisiminimai veda mus laiku, nuo prieškario ir tragiškų karo metų, ir erdve – nuo Balstogės krašto iki Varšuvos ir Sarajevo, ir net už Uralo. 

Iš atminties slėpinių išnyra praeities ir dabarties asmenybės, jų istorijos: esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, Mišos ir Milkos tėvai, užmiršti karo pabėgėliai, ekscentriškas mokytojas Pranciškus, velnio meiluže vadinta aistringoji Mariana ir Viltis, kuri matė tai, kas slypi viduje, žmonėse ir gyvūnuose, net po žeme.

,,Po saule‘‘ – poetinis, ritmingais sakiniais ir pastraipomis užburiantis pasakojimas, kuriame gimsta, gyvuoja ir miršta ne tik žmonės, bet ir paukščiai, upės, medžiai, gėlės.

,,Atmintis tokia keista. Perrenka įvykius kaip panorėjusi, perkrato mintis ir ištraukia, kas jai patinka, o visa kita užkloja užmaršties smėliu.‘‘

Julia Fiedorczuk

Julia Fiedorczuk yra poetė, vertėja, rašytoja ir literatūros kritikė, išpopuliarinusi ekopoetikos idėją. Gimė 1975 metais Varšuvoje. Humanitarinių mokslų daktarė, dėsto Amerikos literatūrą, literatūros teoriją ir anglų kalbą Varšuvos universitete.

Kai svarbus korumpuotos Niujorko advokatų kontoros klientas suimamamas dėl nužudymo, FTB paprašo buvusio sukčiaus, o dabar advokato Edžio Flino įtikinti jį liudyti prieš įmonę.

Edį nelengva prispausti, bet kai FTB atskleidžia turinti inkriminuojamos medžiagos apie jo žmoną, supranta, kad kitos išeities nėra.

Tačiau Edis įsitikina, kad kaltinamasis nekaltas, nors daugybė įrodymų liudija priešingai. FTB spaudžiamas išpešti sandorį, Edis turi rasti būdą įrodyti, kad jo klientas nekaltas. 

Ant kortos pastatyta daug — pavojuje jo žmona. Ir ne tik dėl FTB…

„Viena iš labiausiai įtraukiančių knygų, kurias perskaitysite šiais metais.“

John Connolly

„Greitas, įtempto veiksmo, teisinis Cavanagh trileris tikrai užvaldys Johno Grishamo ir Michaelio Connelly gerbėjus netikėtais siužeto posūkiais.“

Library Journal

„Užburiantis trileris. Painus, kruvinas ir įtikinamas.“

Ian Rankin

„Gyvybinga, sumanu, malonu skaityti.“

The Times

Naujajame populiariausios The New York Times rašytojos, knygų „Aš prieš tave“ ir „Išdalintos žvaigždės“ autorės Jojo Moyes romane pristatoma painiavos, nesusipratimų ir antrų progų kupina istorija.

Kuo pavirsti, kai esi priverstas avėti svetimus batus?

Niša Kantor mėgaujasi kelionių po pasaulį kupinu turtuolės gyvenimu, kol vieną dieną jos vyras praneša apie skyrybas ir viską iš moters atima. Tačiau ji nenusiteikusi lengvai atsisakyti prabangos, prie kurios yra pripratusi. Vis dėlto, kolei kas Nišai tenka suktis iš paskutiniųjų — ji nebeturi nė batų, kuriuos prieš akimirką dėvėjo.

Taip nutiko, nes Sem Kemp, atsidūrusi juodžiausiame savo gyvenimo etape, netyčia paėmė Nišos sportinį krepšį. Tik ji vargiai turi kada jaudintis dėl įvykusio nesusipratimo, nes lieja prakaitą, kad nepalūžtų ir išlaikytų savo šeimą. Apsiavus Nišos raudonus krokodilo odos Kristiano Lubuteno batelius šešių colių aukščio kulnais Sem užlieja pasitikėjimas savimi. Moteris suvokia, jog kažkas privalo keistis, o tas kažkas — ji pati.

Išskirtinis Jojo Moyes humoras, nuostabus pasakojimas ir šiluma — romanas „Svetimi batai“ pasakoja apie tai, kaip viena smulkmena staiga gali pakeisti viską....

„Pašėlusiai džiugu. Moyes rašo šiltai ir su nuostabiai nuodėmingu humoro jausmu.“ 

The Times („Svetimi batai“ tapo šio leidinio mėnesio knyga)

„Pribloškiama. Niekas nekuria moterų portretų taip, kaip Moyes — tikroviškai, įtaigiai, linksmai ir su visomis jų silpnybėmis.“ 

Jodi Picoult

„Tik nedaugeliui autorių pavyksta priversti juoktis viename puslapyje ir ašaroti kitame. Moyes — viena iš jų.“ 

New York Times

„Labai smagi istorija apie gražią moterų draugystę.“ 

Marian Keyes

„Tokios knygos reikia kiekvienai iš mūsų. Neįtikėtinas ir nuotaikingas pasakojimas.“ 

Woman & Home

„Naujas užburiantis kūrinys. Vos pasinėrus į Sem ir Nišos gyvenimą, telieka greitai versti puslapius. Įdomus, įsimenantis, įtraukiantis pasakojimas.“ 

Daily Express

„Himnas moterų solidarumui, įpakuotas į be galo nuotaikingą keršo akciją.“ 

The Times

„Šiltas, gyvybingas ir viltingas romanas... Koks malonumas leisti laiką su Jojo Moyes netobulais, bet simpatiškais veikėjais. Dar vienas nuostabios autorės triumfas.“ 

Sunday Express

Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus romanus „Aš prieš tave“, „Po tavęs“, „Vis dar aš",  „Išdalintos žvaigždės“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Mergina, kurią palikai“, „Vienas plius vienas“, „Šokanti su žirgais“, „Sidabrinė įlanka“, „Nuotakų laivas. 

Knutas Hamsunas (1859—1952), norvegų ir pasaulinės literatūros klasikas, Nobelio premijos laureatas (1920), ne vieną lietuviškai skaitančiųjų kartą dar nuo tarpukario laikų pirmiausia žavėjo savo ankstyvąja kūryba — XIX a. pabaigoje parašytais impresionistinio skambesio psichologiniais romanais „Badas“, „Panas“, „Viktorija“, „Misterijos“ ir kt., dažniausiai kupinais vitališkos, gaivališkos meilės aistrų.

Romanas „Žemės syvai“ (Markens Grøde, 1917) — pažintis su bene iškiliausiu K. Hamsuno kūrybos pavyzdžiu iš antros jo gyvenimo pusės (už jį rašytojui ir buvo skirta Nobelio premija), kai „hamsunišką“ impresionistinę stilistiką jau ėmė keisti realistinis vaizdavimo būdas, epinė raiška, nors ir nepraradusi savo ankstesnės emocinės ekspresijos.

Kūrinio centre — ryški paprasto, primityvaus žemdirbio Izaoko figūra, pakylėta iki apibendrinimo — sakmiško, simboliško, sakralaus. Įsikūręs plynoje, pelkėtoje, lig tol žmonių negyventoje žemėje, savo titaniškomis pastangomis ir ištverme Izaokas ją verčia klestinčiu ūkiu. Izaokas — branduolys, aplink kurį įsisuka kone tuzinas ryškių, spalvingų, įsimintinų personažų ir ima rastis daugiau naujakurių ūkių. Žmogaus darnus ryšys su gamta ir žeme čia lemia ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir išganymą nuo modernios civilizacijos grėsmių.

Tebeaidint Pirmojo pasaulinio karo sprogimams rašytame romane autorius įtaigiai ragina gelbėtis ir kliautis per amžius žmonijos fizinį ir dvasinį tvirtumą maitinusiais žemės syvais.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Triumfo arka“ — viena gražiausių XX a. knygų. Romanas pasakoja apie meilę ir mirtį Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Chirurgas Ravikas, iš Vokietijos pabėgęs emigrantas, apsigyvena pigiame Paryžiaus viešbutyje. Iš atminties dar neišblėsę Pirmojo pasaulinio karo košmarai, o ant slenksčio — naujojo grėsmė. Surusenusi meilė leidžia bent kiek pamiršti nuolatinę įtampą, nerimą ir baimę ir į viską pažvelgti su remarkišku humoru bei ironija.

Betė Velovs bėga, kad liktų gyva...

Jaunoji Betė svajoja gyventi paprastą gyvenimą Holsande su savo vyru žveju. Tačiau Martinas grįžta iš karo suluošintas ir palaužtas, o ją vis labiau engia nuožmaus būdo anyta. 

Kartą, kai audra ir potvynis grasina pasiglemžti viso kaimelio namus, ilgai nemąstydama Betė čiumpa pasitaikiusią progą pabėgti. Ji sprunka į Bristolį, pasivadina Meibele Bruk ir tikisi naujo gyvenimo. Vis dėlto likimo planai kitokie...

Be skatiko kišenėje, visiškai viena Meibelė išgyvena žiaurų užpuolimą, o tada ją išgelbsti mediumė Nora Naitingeil. Meibelė pirmą kartą susiduria su tais, kurie bendrauja su mirusiaisiais, ir netikėtai patiria pati turinti panašių gebėjimų. Vis dėlto jauna moteris ima būgštauti, kad dovana virs baisiu prakeiksmu, nes kaskart vis sunkiau nuslėpti, kas ji buvo kadaise ir nuo kokio siaubingo gyvenimo pabėgo.

Kai jau gyvenimas nurimsta, kai aplanko nauji jausmai, Meibelė sulaukia žinios iš ten, iš kur kadaise paspruko. Taigi, norėdama apsaugoti savo ateitį, Meibelė turi dar kartą stoti akistaton su praeitimi.

Vaikystėje Lesley Pearce buvo barama už tai, kad turi pernelyg lakią vaizduotę. Užaugusi ji išmėgino galybę darbų: auklės, merginos-zuikučio, drabužių dizainerės, mamos visu etatu, o keturiasdešimt devynerių ėmėsi veiklos, kuri leido atsiskleisti visiems jos talentams – tapo rašytoja. Lesley Pearse gyvena Devone, turi tris dukras ir keturis anūkus.

Amelija Vait gyvena nuomojamame kambaryje ir svajoja tapti žurnaliste. Bet kol kas dirba vietiniame laikraštyje — pardavinėja skelbimų plotą.

Vieną lemtingą dieną gyvenimas ėmė ir apsivertė...

Visai netoli savo namų ji rado tarp šiukšlių numestą nužudytos merginos kūną. Policijai ir žurnalistams paviešinus informaciją apie žmogžudystę, Amelija pasipiktina skelbiamomis prielaidomis ir melu apie šią jauną nelaimėlę.

Pasiryžusi apginti auką nuo šmeižto ir padėti sielvartaujančiai šeimai Amelija įtikina laikraščio redaktorių leisti jai parašyti straipsnį ir papasakoti tikrąją istoriją.

Betgi netrukus aptinkamas dar vienas kūnas, o tyrimą atliekanti policija neturi už ko užsikabinti. Ieškodama užuominų, surasdama vis naujų liudininkų ir įtariamųjų Amelija supranta, kad turbūt tik ji viena gali išsiaiškinti tiesą ir sustabdyti žudiką.

Jei tik ji žinotų, kas iš tiesų meluoja...

„Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“ — tai 1962 m. išleista amerikiečių rašytojo Johno Steinbecko kelionių knyga, vienas geriausių šio žanro literatūros kūrinių. Autorius joje aprašo savo kelionę per Ameriką, kurioje jį lydėjo jo pudelis Čarlis. 

Rašytojas, būdamas penkiasdešimt aštuonerių, išsirengė į kelionę, norėdamas išgirsti tikrosios Amerikos kalbą, užuosti žolės ir medžių kvapą, pamatyti spalvas ir atspalvius, kitaip tariant, iš naujo atrasti šalį, apie kurią jis jau tiek daug metų rašė.

Steinbeckas drauge su prancūzišku pudeliu Čarliu keliauja valstijas jungiančiomis automagistralėmis ir užmiesčio keliais, valgo kartu su sunkvežimių vairuotojais, susiduria su Jeloustouno lokiais, lanko senus draugus. Šioje kelionėje jis mąsto apie amerikiečių savybes, rasinį priešiškumą, amerikiečiams savitą, kone visur pastebimą vienišumą ir netikėtą nepažįstamų žmonių gerumą.

„Grynas pasitenkinimas, pikantiška geografinių vietovių ir žmonių pynė, susipinanti su melancholiškomis esė įvairiomis temomis, pradedant emociniais senėjimo sunkumais, baigiant pasvarstymais apie tai, kodėl milžiniškos sekvojos mums sukelia tokią nuostabą.“ 

The New York Times Book Review

„Gili, kupina atjautos, o neretai ir pykčio... nuoširdžiai sukrečianti knyga, kurios autorius — vienas žymiausių mūsų rašytojų.“

The San Francisco Examiner

„Steinbeckas neprilygstamas... Stiprus, emocionalus pasakojimas apie kelionę, kupiną naujų atradimų.“

John Barkham, Saturday Review Sybdicate

„Jausmingas, ilgesingas pasakojimas, kuriame autorius dalijasi savo atradimais ir susitikimų įspūdžiais, vaizdingai perteikia mūsų žmogiškosios prigimties dvidešimtame amžiuje paveikslą, kuriam dar ilgai niekas negalės prilygti.“

Edward Weeks, The Atlantic Monthly

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną „Cup of Gold“, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — „The Pastures of Heaven“ (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir „To a God Unknown“ (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį „The Long Valey“ (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną „Tortilla Flat“ (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose „In Dubious Battle“ (1936), „Of Mice and Men“ (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane „The Grapes of Wrath“ (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui „The Forgotten Village“ ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje „Sea of Cortez“. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė „Bombs Away“ (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę „The Moon is Down“ (1942). Po jų sekė „Cannery Row“ (1945; liet. „Konservų gatvė“), „The Wayward Bus“ (1947), „The Pearl (1947; liet. „Perlas“), „A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama „Burning Bright“ (1950) ir monumentalusis romanas „East of Eden“ (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: „Sweet Thursday“ (1954), „The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication“ (1957), „Once There Was a War“ (1958), The Winter of Our Discontent“ (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), „Travels with Charley in Search of America“ (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), „America and Americans“ (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos „Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), „Viva Zapata!“ (1975), „The Acts of King Arthur and His Noble Knights“ (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

New York Times Nr. 1 bestselerių autorė baigia savo pribloškiančią trilogiją, lyginamą su postapokaliptinės fantastikos klasika, Stepheno Kingo „Dvikova“.

Kai virusinė liga, pavadinta Pražūtimi, sunaikina civilizaciją, magija tampa įprastu reiškiniu, ir Felona Svift savo jaunystę praleidžia mokydamasi ja naudotis. Mergina nenurims, kol neišlaisvins nelaimėlių, kuriuos medžioja, kalina laboratorijose ir kankina vyriausybės pajėgos ar fanatiški Tyrieji Kariai. Ji netgi pasiryžusi išvaduoti tuos, kurie iš baimės ar silpnumo pakluso blogiui... jeigu tik juos dar įmanoma išgelbėti.

Sustiprinta ryšio su bendražygiu ir mylimuoju Dankanu, Felona jau subūrė po savo vėliava tūkstančius žvėrlakių, elfų bei žmonių. Ji pasitelkia visus savo gebėjimus, kad padėtų jiems išgyti ir vėl atrasti savyje šviesą bei tikėjimą. Nes žino: nors gimė kaip Išrinktoji, ji viena nieko nepasieks. Jai reikės kariaunos, su kuria galės stoti prieš savo seną priešą, sunaikinti jo irštvas ir įvykdyti tai, kas buvo lemta...

„Didinga... Tobulas magijos, nuotykių, romantikos ir plieninio ryžto kovoje tarp gėrio ir blogio lydinys, vis primenantis mums, kad nors kova gali išgelbėti, tvirtybės semiamės iš namų, židinio ir bendruomenės. Nuostabi ir įkvepianti knyga.“
Kirkus

„Mitriai ausdama išskirtinę literatūrinę magiją, N. Roberts ir vėl sulieja kerinčius veikėjus, išmoningą siužetą bei jaudulį keliančią įtampą savo finalinėje „Išrinktosios sagos“ trilogijos dalyje.“
Booklist 

„Paskutinė „Išrinktosios sagos“ dalis yra nenuginčijamo N. Roberts gebėjimo pasakoti įrodymas, pilna fantazijos postapokaliptinė istorija. Veikėjai čia apsuka visą ratą, nepalikdami šios įtemptos, energingos istorijos palaidų galų.“
Library Journal

ĮTRAUKIANTIS IR ATMINTIN ĮSTRINGANTIS TRILERIS. KAIP PAŠĖLĘS PASIVAŽINĖJIMAS AMERIKIETIŠKAISIAIS KALNELIAIS.

Žinau, kad nesi Džeinė Hjus...

Džeinė Hjus turi mylintį draugą, darbą gyvūnų prieglaudoje ir nediduką namelį viename Velso miestelyje. Čia ji jaučiasi laimingesnė nei kada nors anksčiau, nors gyvena pramanytą gyvenimą. Mat Džeinė Hjus iš tikrųjų neegzistuoja.

Prieš penkerius metus geriausių draugių kompanija išvyko į kelionę, tačiau turėjusios būti įsimintiniausios gyvenimo atostogos netruko virsti košmaru.

Džeinė stengiasi atsikratyti praeities šešėlių, bet netikėtai pasirodo žmogus, žinąs, kas anuomet kelionėje įvyko iš tikrųjų. Ir, atrodo, tas žmogus pasiryžęs sunaikinti Džeinę ir viską, kas jai brangu...

„Romano „Juodasis narcizas“ (Black Narcissus) interpretacija feisbuko kartai — tai puiki analizė, atskleidžianti, kaip lėkštas pavydas ir nesusipratimai išardo net ir tvirčiausias draugystes. Klaustrofobiškas, įtampos kupinas, kvapą gniaužiantis ir spėliones kurstantis pasakojimas.“
Elizabeth Haynes

„Šiurpus, bauginantis, nenuspėjamas siužetas. C. L. Taylor kuria nepaprastai geras istorijas; skaitydamas niekada nesi tikras, kuriuo veikėju vertėtų pasikliauti; smalsumą žadinanti, baugi ir pagauli knyga.“
Woman Magazine

„Tikras šedevras — primena „Paplūdimį“ (The Beach), tik daug tamsesnis, jaudulingesnis, įtemptesnis. Dėmesį prikaustantis, atsitraukti neleidžiantis, meistriškai parašytas romanas.“
Louise Douglas

„Intriguojantis, trikdantis psichologinis trileris.“
Clare Mackintosh

„C. L. Taylor pristato naują knygą; stačiai neįstengsite nuo jos atsiplėšti, versite puslapį po puslapio iki gilios nakties. Perspėju — kitądien galite jaustis mieguisti.“
Tamar Cohen 

„Baigiau skaityti besidaužančia širdimi. Tamsi, šiurpi, netikėtų vingių kupina knyga. Man patiko.“
Rowan Coleman

„Atmintin įstringantis, kraują stingdantis ir šiurpulingas, pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais primenantis trileris.“
Sunday Express

„Puikus psichologinis trileris.“
Heat Magazine

„Vingių, posūkių ir meistriškai sukurptos įtampos kupinas trileris, priversiantis širdį plakti smarkiau.“ Claire Frost, Fabulous Magazine

„Greito veiksmo, įtemptas, mistinis kūrinys. Neabejotinas bestseleris.“
Mark Edwards

„Aukščiausias įvertinimas. Skaitant pagaugai per nugarą bėga!“
Woman Magazine

Visiški beraščiai ir mažaraščiai žmonės šių dienų pasaulyje. Skamba neįtikėtinai? Deja, tokia realybė.

Milanas Bergas laukia prie šviesoforo, kai šalia sustoja automobilis. Ant užpakalinės sėdynės sėdi persigandusi, nevilties apimta mergaitė ir spaudžia raštelį prie stiklo. Ar tai pagalbos prašymas? Milanas negali jo perskaityti, nes jis beraštis! Vienas iš daugiau nei šešių milijonų Vokietijoje gyvenančių rašto nepažįstančių žmonių. Vis dėlto vyras įtaria — mergaitei gresia mirtinas pavojus.

Leidęsis į lenktynes su laiku Milanas nė nenutuokia, kad košmariški klaidžiojimai ir paieškos baigsis šiurpiu atradimu: tiesa kartais pernelyg baisi, kad galėtum su ja gyventi, o nežinojimas yra didžiausia pasaulyje dovana.

„S. Fitzek „Dovana“ — tikrų tikriausia dovana psichologinių trilerių gerbėjams. Šiurpą keliantis siužetas, įtampa iki paskutinio puslapio ir nepagražinta, skaudi realybė žmonių, kuriems raidžių pasaulis menkai pažįstamas.“
Berliner Kurier

„Papasakosiu didžią istoriją — gėrio ir blogio, stiprybės ir silpnumo, meilės ir neapykantos, grožio ir bjaurumo. Pabandysiu parodyti, kad šie pradai yra vienas nuo kito neatsiejami, — apie savo svarbiausią kūrinį kalbėjo Nobelio premijos laureatas Johnas Steinbeckas. — Tai knyga, kurios aš visada norėjau, dėl kurios stengiausi, meldžiausi, kad galėčiau ją parašyti.“

„Į rytus nuo Edeno“ laikomas vienu iš klasikinės Amerikos literatūros šedevrų. Pasakojimas vyksta XX a. pradžioje auksiniame Salinaso slėnyje, Kalifornijoje. Romane vaizduojamos dvi dinastijos — Traskai ir Hamiltonai, iš kurių kilęs pats J. Steinbeckas, — ir trys kartos, nuolat atsiduriančios gėrio ir blogio kovos sūkuryje. Adamas Traskas, su žmona atvykęs iš JAV rytų, nusprendžia apsistoti ir įsikurti jam naujoje vietoje, turtingame Salinaso slėnyje, tačiau gimus dvyniams Kalebui ir Aronui, jis lieka vienas ir jam vienam tenka išbandymai užauginti du motinos meilės nepažinusius ir tokius skirtingus sūnus: vienas jų auga gaubiamas visų aplinkinių švelnumo, o kito pasaulyje dominuoja vienatvė ir paslaptinga tamsa. Hamiltonų giminė, priešingai, gausi ir gyva, ji kuria ir atnaujina pasaulį, tačiau ir ją nuolat supurto nerimas: kaip reikės išlikti pasaulyje, kai jame neliks visa jungiančio tėvo, išmintingojo Samuelio?

1952 m. išleistame romane tyrinėjamos temos: tapatybės paieškos, neįmenama meilės paslaptis ir žlugdančios jos stokos pasekmės. Po trejų metų pagal romaną buvo sukurtas kultinis Elia Kazano režisuotas filmas, o knyga iki pat šių dienų išliko gyvybiškai svarbi Amerikos literatūros istorijoje. „Į rytus nuo Edeno“ — galingas ir nepaprastai ambicingas romanas, per šeimos sagą naujai, šiuolaikiškai permąstantis biblinę Kaino ir Abelio istoriją.

„Istorijos ir mito fantazija… keistas, originalus meno kūrinys.“
The New York Times Book Review

„Jaudinantis, graudinantis spektaklis su laukinėmis jėgomis.“
Carlas Sandburgas

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną „Cup of Gold“, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — „The Pastures of Heaven“ (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir „To a God Unknown“ (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį „The Long Valey“ (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną „Tortilla Flat“ (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose „In Dubious Battle“ (1936), „Of Mice and Men“ (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane „The Grapes of Wrath“ (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui „The Forgotten Village“ ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje „Sea of Cortez“. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė „Bombs Away“ (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę „The Moon is Down“ (1942). Po jų sekė „Cannery Row“ (1945; liet. „Konservų gatvė“), „The Wayward Bus“ (1947), „The Pearl (1947; liet. „Perlas“), „A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama „Burning Bright“ (1950) ir monumentalusis romanas „East of Eden“ (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: „Sweet Thursday“ (1954), „The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication“ (1957), „Once There Was a War“ (1958), The Winter of Our Discontent“ (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), „Travels with Charley in Search of America“ (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), „America and Americans“ (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos „Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), „Viva Zapata!“ (1975), „The Acts of King Arthur and His Noble Knights“ (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

,,Nerimas nevaikšto vienas. Jis mėgsta draugų kompaniją.
Nerimas neatsiranda tiesiog iš niekur. Jis gimsta.‘‘

Judsonas Breweris

Gyvename itin neramiais laikais. Kaip visuomenė susidūrėme su pandemija, kaip privatūs asmenys išgyvename problemas darbe, namuose, augindami vaikus; stengiamės atsispirti norui kas vakarą nusiraminimui atsikimšti vyno butelį, jaučiame, kad visko – tiesiog per daug, prarandame kontrolę.

Nerimas dažnai suvokiamas kaip būsena tarp lengvo nuogąstavimo ir visiškai užvaldžiusios panikos. Tačiau jis taip pat yra priklausomybių ir blogų įpročių variklis – viena iš emocinio valgymo, atidėliojimo, blogų naujienų naršymo internete, įnikimo į socialinius tinklus priežasčių. Be to, nerimas kyla kaip tik toje smegenų dalyje, kuri priešinasi racionaliam mąstymui. Įstringame uždarame nerimo ir jo varomų įpročių rate, nežinodami, kaip iš jo ištrūkti ir iš kur gauti valios jį įveikti.

Knygoje ,,Laisvi nuo nerimo‘‘ amerikiečių psichiatras, neuromokslų specialistas Judsonas Breweris, pasitelkdamas naujausius neurologijos laboratorijose ir klinikinėje praktikoje įrodytus metodus, išradingai atskleidžia, kodėl taip sunku ištrūkti iš nerimo pinklių, pataria, kaip laviruoti norint atsikratyti senų, nerimą kurstančių įpročių ir, pasinaudojant dėmesingo įsisąmoninimo metodais, išsilaisvinti iš įsišaknijusių minčių sekos.

SODE RASTI KŪNAI
Kuomet besilaukianti Sefrona Katler su draugu Tomu įsikelia į Skelton Pleiso 9-ąjį namą ir pradeda jį renovuoti, jie tikrai nesitiki sode rasti lavoną. Tiesą sakant, du.

POLICIJOS TYRIMAS
Teismo medicinos ekspertizė parodo, kad kūnai buvo palaidoti maždaug prieš trisdešimt metų, todėl policija apklausia buvusią sodybos šeimininkę – Sefės močiutę Rozą.

APKLAUSIAMA ŠEIMININKĖ
Roza serga Alcheimeriu, todėl jos atmintis stipriai šlubuoja. Ji negali padėti policijai, bet akivaizdu, kad ji kažką prisimena.

ŽUDIKAS LAISVĖJE?
Po truputį sugrįžtant Rozos atminties nuotrupoms, o policijai tęsiant tyrimą, Sefė baiminasi, kad ją ir sodybą kažkas stebi...

Kas nutiko prieš trisdešimt metų?
Ką bendro su tuo turi jos močiutė?
Ar Sefei gresia pavojus?

Britų autorė Claire Douglas yra parašiusi septynis trilerius, tarp jų ir „Pora iš 9-ojo namo“, kuris sulaukė stulbinamo populiarumo ir yra The Sunday Times bestselerių sąrašuose. Autorės knygos yra išverstos į dvidešimt kalbų.

Galbūt jūsų tėvai buvo sunkiai sukalbami, nebrandūs arba emociškai nepasiekiami? 

Jeigu užaugote su emociškai nebrandžiu, neprieinamu ar savanaudžiu tėvu, motina ar kitu globėju, veikiausiai jus tebekamuoja pykčio, vienišumo, išdavystės ir apleidimo jausmai. Galbūt vaikystę atsimenate kaip metą, kai į jūsų emocinius poreikius nebūdavo atsiliepiama, kai jūsų jausmai nelaikyti svarbiais, kai bandydami atsverti tėvų elgesį prisiėmėte suaugusiesiems skirtų atsakomybių ir rūpesčių. Šitokios vaikystės žaizdos gali būti užgydytos, ir jūs tikrai galite pajudėti pirmyn gyvenimo keliu.

Perversmą sukėlusioje knygoje „Suaugę emociškai nebrandžių tėvų vaikai“ klinikinės psichologijos mokslų daktarė Lindsay C. Gibson atskleidžia emociškai nebrandžių ar nepasiekiamų tėvų auklėjimo žalą ir įvardija jų tipus:

EMOCIONALŪS TĖVAI

Vaikui suteikia nerimą ir nesaugumą

RYŽTINGI TĖVAI

Nuolat užsiėmę visko ir visų tobulinimu

PASYVŪS TĖVAI

Vengia susidurti su nemaloniais dalykais

ATSTUMIANTYS TĖVAI

Atstumia, ignoruoja ir įžeidinėja aplinkinius

Ji taip pat pateikia įvairių būdų, kaip pagyti nuo vaikystėje užgimusių skausmo ir sumaišties, išsilaisvinti nuo emocinio tėvų nebrandumo, sugebėti valdyti reakcijas į tėvus, išvengti naujų nusivylimų, kaip ilgainiui išmokti užmegzti sveikus ir prasmingus santykius bei susikurti geresnį gyvenimą.

„Vienas svarbiausių psichiatrijos veikalų nuo Sigmundo Freudo laikų.“ 

The New York Times Book Review

Dr. Judith Lewis Herman – viena žymiausių pasaulyje traumų tyrėjų, Harvardo universiteto psichiatrijos profesorė ir Kembridžo ligoninės smurto aukų programos vadovė, daugelį apdovanojimų pelniusių knygų autorė.

Knygoje „Trauma ir išgijimas“ analizuojamas ryšio atkūrimas tarp viešojo ir asmeninio pasaulio, tarp individo ir bendruomenės, tarp vyrų ir moterų. Tai knyga apie bendrumą, kuris sieja prievartos aukas ir karo veteranus, smurtą patiriančias moteris ir politinius kalinius, žmones, kurie išliko po tautas valdžiusių diktatorių sumanytose koncentracijos stovyklose patirto siaubo, ir tų, kurie ištvėrė privačias, slaptas „koncentracijos stovyklas“, įkurtas namuose viešpataujančių tironų.

„Pačios sunkiausios traumos – ne tos, kurias patiria žmonės, užklupti gamtos katastrofų ar techninių avarijų, – tokių įvykių tyčia niekas nesukelia, juose nėra piktos intencijos, jie išgyvenami kaip nelaimingi atsitikimai. Baisiausios mums – kitų žmonių sukeltos kančios. Jos palieka skaudžiausius pėdsakus, nes tuomet susiduriame su kitų žmonių pikta valia ir brutalia jėga, kurią jie naudoja prieš mus. Ši knyga – apie ištvėrusius tokias kančias. Apie sunkius ir ilgalaikius smurto padarinius. Apie daug kantrybės ir profesionalumo reikalaujantį traumų aukų gydymą.“

Prof. Danutė Gailienė

Williamo B. Irvine‘o knygoje „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“, pasitelkus  senovės stoikų įžvalgas ir psichologijos mokslo žinias, brėžiamos gairės visiems, kas nori išvengti nuolatinio nepasitenkinimo jausmo, pasiekti taip trokštamą ramybę ir sumažinti nerimą. Autorius pataria nesigręžioti į praeitį, o verčiau tapti dėmesingais savo pačių gyvenimo stebėtojais ir, žinoma, veikėjais. Aprašo, kaip reaguoti į nemalonias patirtis, identifikuoti nesėkmių ištakas, išgyventi sielvartą, susitaikyti su neišvengiama senatve, kaip atsispirti garbės ir kuo didesnio turto pagundoms. 

Williamas B. Irvine‘as – filosofijos profesorius, dėsto valstybiniame Wrighto universitete Ohajaus valstijoje, JAV. Septynių knygų autorius, taip pat rengiantis straipsnius tokioms žiniasklaidos gigantėms kaip Time, BBC, Huffington Post.

Labiausiai norėčiau, kad knygoje išsakytos mintys pasiektų žmones, susimąstančius apie tai, ar tinkamai jie gyvena. Supratusius, kad jiems stinga aiškios gyvenimo filosofijos, ir besiblaškančius savo kasdienėse veiklose, kai vienos dienos darbais paneigiami kitos dienos pasiekimai. [...] Rašiau galvodamas apie tai, ką pasakytų senovės stoikai, jei jiems patiems tektų sudaryti patarimų XXI a. žmogui, kaip tinkamai nugyventi savo gyvenimą, sąvadą, – kokia būtų ta jų patarimų knyga? 

Amerikiečių autorė Toni Morrison (1931–2019) – daugybės prestižinių apdovanojimų laimėtoja: Pulitzerio premijos laureatė, JAV Nacionalinės knygų kritikos prizo nugalėtoja, 1993 metais už romaną ,,Mylima‘‘ pelniusi Nobelio literatūros premiją.

,,Mylima‘‘ vadinama vienu ryškiausių kūrinių amerikiečių literatūroje, išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas. Romane pasakojama sukrečianti istorija apie Ameriką po Pilietinio karo ir dramatišką moters kovą su vergovės fantomais.

Sitė gimė verge ir pabėgo į Ohajo valstiją, tačiau, nors nuo to laiko praėjo aštuoniolika metų, vis dar nesijaučia laisva. Ją persekioja kraupūs prisiminimai iš senųjų, kadaise širdžiai mielų namų, kuriuose, norėdama apsaugoti mylimą dukterį nuo persekiotojų, buvo priversta ryžtis baisiam nusikaltimui. Kad ir kaip stengtųsi atsikratyti praeities šleifo, tai nėra paprasta – pamiršti neleidžia vaiduokliška dukters dvasia, o netikėtai gyvenime pasirodžiusi paauglė, kuri vadina save Mylima, dienos švieson vėl iškelia siaubingą Sitės paslaptį. 

Nors moterys vis dažniau renkasi darbo sritis, kuriose tradiciškai dominavo vyrai, o išsilavinimu ir profesine kompetencija juos dažnai lenkia, dešimtmečius vykstanti moterų kova už lygybę vis dar neketina rimti. Nuo 2000 metų vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas išlieka pastovus ir siekia apie 20 %, įmonių vadovių moterų skaičius mažėja, net tokie pasaulyje garsiai nuskambėję judėjimai kaip #MeToo ir #TimesUp aiškaus proveržio pasiekti nepadeda. 

Stacey Vanek Smith savo knygoje „Machiavellis moterims“ siūlo pasitelkti garsiojo XVI amžiaus filosofo Niccolò Machiavellio aprašytus vadovavimo principus ir Renesanso politikos subtilybes, kurios gali padėti moterims perimti kontrolę į savo rankas bei išlaikyti valdžią karjeroje. 

Stacey Vanek Smith – ilgametė JAV visuomeninio radijo NPR reporterė, savo laidose aptarianti verslo ir ekonomikos temas. Kilusi iš Aidaho valstijos, baigusi Prinstono universitetą, kur gavo lyginamosios literatūros ir kūrybinio rašymo bakalauro diplomą, S. V. Smith tęsė mokslus ir po kelių metų įgijo žurnalistikos magistro laipsnį prestižiniame Kolumbijos universitete. 

Gyvenimo prasmė yra paslaptis, kurios turbūt neįmanoma įminti, tačiau ko apie jos paieškas mus moko iškiliausi psichologijos mokslo autoritetai? 

Mokslas, technologijos ir vakarietiškoji liberali demokratija itin paveikė mūsų gyvenimo kokybę. Lyginant su ankstesnėmis kartomis, turime beprecedentį lengvai pasiekiamos informacijos kiekį, daug asmeninės laisvės, materialių patogumų ir turto. Ir vis dėlto, dar prieš pandemijos šoką, žmonės vis dažniau jautė depresiją, nerimą, pilnatvės stoką. Materialios aplinkybės darėsi vis geresnės, o gyvenimas – sudėtingesnis. Knygų lentynos lūžta nuo savipagalbos instrukcijų, internete apstu įžymybių ir nuomonės formuotojų patarimų, tačiau kiek jų iš tiesų suteikia prasmingų ir praktiškų atsakymų – tokių, kurie atlieptų skeptiškų žmonių, gyvenančių modernioje ir technologiškai pažangioje kultūroje, mąstyseną ir bent iš dalies atsakytų į mus visais laikais kamavusius pagrindinius gyvenimo klausimus: Kas aš esu? Kodėl aš čia? Kaip man gyventi?

Britų autorius dr. Frankas Tallisas knygoje „Pats gyvenimas“ pristato visame pasaulyje garsių psichologijos mokslo šviesuolių – Sigmundo Freudo, Ericho Frommo, Carlo Gustavo Jungo, Alfredo Adlerio ir daugelio kitų – indėlį, siekiant atrasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus ir įrodyti, koks neįtikėtinai vertingas ir vis dar nepakankamai įvertintas yra psichoterapijos praktikos poveikis žmonių mąstysenai ir jausenai. 

Dr. Frankas Tallisas – rašytojas, klinikinės psichologijos, neuromokslų specialistas, dėstantis Londono Psichiatrijos institute ir Karaliaus koledže. Jis yra daugiau nei trisdešimties mokslinių darbų, devynių knygų, išverstų į keturiolika kalbų, autorius.

Garsaus austrų rašytojo Stefano Zweigo (1881–1942) psichologinis romanas „Širdies nerimas“, kaip ir geriausios šio autoriaus novelės, gvildena painų žmogaus jausmų ir minčių pasaulį bei dvasiniame gyvenime iškylančias moralines dilemas.

Pagrindinis romano veikėjas – jaunas išvaizdus leitenantas vakarėlio metu pakviečia šeimininko dukrą šokiui, nepastebėjęs, jog ji negali vaikščioti. Neapsakomo kaltės jausmo užvaldytas jis bando užglaistyti savo netaktišką poelgį, vis labiau įsitraukia į merginos šeimos gyvenimą, atranda daugybę užuojautos ir meilės atspalvių, kol galiausiai yra priverstas gyventi su sunkia kaltės našta.

Troja krito. Bet jos moterys – ne.

Nugalėję trojėnus, triumfuojantys graikai laukia tinkamo vėjo, kad galėtų grįžti namo. Tačiau tūžmingas keistas vėjas nerimsta, nes dievai užsirūstinę. Graikai nekantrauja, ima vaidytis tarpusavyje, priversti stovyklauti prie tamsaus, pačių sunaikinto miesto, nelaisvėje laikydami savo karo trofėjus – Trojos moteris.

Kadaise buvusi karalienė ir Achilo vergė Briseidė, nors įkalinta, sudaro sąjungas su kuo tik pajėgia. Laikosi išvien su kitomis belaisvėmis Kasandra, Amina, Hekabe. Ir vis ryškiau ima matyti būdą atkeršyti...

„Trojos moterys“ – graikų mitų įkvėptas kūrinys, tęsiantis Pat Barker romane „Mergelių tyla“ nagrinėjamą karo skriaudas patyrusios moters likimo temą ir klausiantis, kas vyksta, kai pasibaigia karas. Kaip toliau klostosi nepaprastai tvirtų, drąsių, sumanių, laisvės trokštančių moterų gyvenimai.

„Meistriška Homero „Iliados“ feministinė interpretacija.“
Publishers Weekly

„Šis Trojos moterų istorijos tęsinys – tai žmogaus, kurį nutildė istorija, pergalė.“
Refinery29


Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika knygų. Romanas „Mergelių tyla“ („Baltos lankos“, 2022) buvo įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women' Prize for Fiction“ premijų trumpuosius sąrašus. 2021 m. romaną „Trojos moterys“ dienraštis „Guardian“ išrinko metų knyga.