Literatūros tipas

„Nuostabiai parašyta knyga, pasakojanti beveik 60 metų istoriją apie nevilties nulemtą poelgį, kuris paženklino ne tik dviejų pagrindinių herojų, bet ir daugybės kitų žmonių likimus. Skausmingai liūdnas ir sykiu meile spinduliuojantis romanas.“ 

Los Angeles Times  

Afganistanas, 1952-ieji. Dešimtmetis Abdula ir jo trimetė sesutė Pari su tėvu ir pamote gyvena nedideliame Šadbago kaime. Šeima nuolat kovoja su skurdu ir atšiauriomis žiemomis, o tėvas Saburas vis ieško darbo. Abdulai jo sesutė – tokia pat graži ir miela kaip fėja, kurios vardu ji pavadinta, – atstoja visą pasaulį. Dėl jos berniukas pasirengęs padaryti bet ką – netgi iškeisti savo vienintelę batų porą į povo plunksną Pari kolekcijai. 

Vieną dieną vaikai su tėvu iškeliauja į Kabulą. Pari ir Abdula nė nenujaučia, koks likimas jų ten laukia. Sostinėje nutiksiantis įvykis negailestingai sugriaus jų įprastą gyvenimą, bet kartais – kaip toje tėvo pasektoje pasakoje – tenka nupjauti pirštą, kad išgelbėtum ranką. 

Keliaudamas per kartas ir žemynus, iš Kabulo į Paryžių, San Fransiską ir Tino salą Graikijoje, autorius išmintingai, įžvalgiai ir jautriai rašo apie mus siejančius ir mūsų gyvenimus kuriančius ryšius. Apie tai, kaip padedame savo artimiesiems, kaip mūsų pasirinkimai nulemia ištisų kartų istoriją ir kaip dažnai mus nustebina tie, kuriuos mylime labiausiai. 

„Emocinga ir įtraukianti istorija. Bėgant metams, Kh. Hosseinio pasakotojo talentas dar labiau sustiprėjo. Naujajame romane nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai, ištikimybė namams ir gyvenimas tremtyje, mūsų pasirinkimai tarp pareigos ir laisvės, taip pat ir tai, kaip praeitis persekioja dabartį. [...] Labai paveikus daugiaplanis kūrinys.“ 

The New York Times 

„Kh. Hosseinis užduoda gerus, bet sunkius klausimus apie meilės ribas. Aiškiai neišreikšta, bet juntama autoriaus nuomonė, kad meilė nežino ir nepripažįsta jokių ribų – nei kalbos, nei klasės, nei identiteto. Ir šioje itin įtraukiančioje knygoje jos poveikiui niekas negali atsispirti.“ 

O, the Oprah Magazine  

„Išskirtinis romanas. Tiesiog būtina perskaityti visiems, kuriems rūpi, ką iš tiesų reiškia gyventi.“ 

USA Today 

„Trečiuoju savo romanu Kh. Hosseinis aiškiai parodo, kad neketina ilsėtis ant laurų. Nors knygoje „Ir aidėjo kalnai“ paliečiamos ir ankstesnės jo nagrinėtos temos – nostalgija, širdį draskantys sutapimai ir visus sunkumus nugalintis triumfas, – šis romanas kur kas platesnis tiek geografiniu, tiek emociniu požiūriu.“ 

Entertainment Weekly 

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas į diplomatinę tarnybą Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis 1996 m. baigė vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane. Daugiau apie fondo veiklą: https://www.khaledhosseinifoundation.org

Jo romanų visame pasaulyje parduota daugiau nei 55 milijonai egzempliorių. 

„Gyventi“ – ne tik šiuolaikinės Kinijos, bet ir pasaulinės literatūros klasika tapęs kūrinys, vienas skambiausių kada nors sukurtų literatūrinių himnų gyvenimui.

Palaidūnas turtingo žemvaldžio sūnus Fugui dienų dienas lėbauja viešnamiuose puotaudamas ir lošdamas. Vėjais paleidęs visą šeimos turtą jis nė nenumano, kad išbandymai tik prasideda. Likimo skirtos sukrečiančios netektys padės jam suprasti, ką iš tiesų reiškia gyventi.

Ši knyga – apie dvasinę ištvermę, būdingą žmogaus prigimčiai, apie stojiškumą ir viltį.
Yu Hua (gim. 1960) – iškilus šiuolaikinis Kinijos rašytojas, jo romanai gimtinėje kasmet parduodami milijoniniu tiražu. Kūryba išversta daugiau nei į 30 kalbų. Autorius yra vienas iš nedaugelio intelektualų balsų, drįstančių viešai kalbėti apie šiuolaikinės Kinijos skaudulius.
Romanas „Gyventi“ išleistas 1992 metais. 1994-aisiais režisieriaus Zhang Yimou šio kūrinio ekranizacija pelnė Kanų kino festivalio Didįjį žiuri prizą, o Fugui vaidinęs Ge You buvo apdovanotas kaip geriausias aktorius.  

„Sukurti veikėją, kuris atspindėtų ne tik savo kartą, bet ir visos tautos sielą, – retas literatūrinis pasiekimas.“
The Seattle Times

Vertėja Indrė Balčikonytė-Huang – sinologė, literatūros vertėja iš kinų kalbos ir į kinų kalbą, rašytoja, jau daugelį metų gyvenanti Kinijoje. „China – Culture Smart!: The Essential Guide to Customs & Culture“ autorė. 2024 m. už Shuang Xuetao apysakų rinkinio „Raudonio gatvė“ vertimą į lietuvių kalbą apdovanota Dominyko Urbo premija.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/d6ceaba8-f971-4944-8bb6-fa9458bd740f.html

Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie – lygesni.

Gyvuliai sukyla ir atsikrato ūkio savininko. Dabar visi ūkio gyvuliai bus laisvi, lygūs ir patys mėgausis savo sunkaus darbo vaisiais. Tačiau valdžią perėmusius du jaunus kuilius domina tik jų pačių gerovė. Klausydamiesi manipuliatyvių kuilių kalbų, gyvuliai įtiki, kad gyvenimas gerėja, bet iš tiesų pasikeitusi santvarka atneša tik naują negailestingą priespaudą.

George’o Orwello politinė satyra apie propagandos galią, valdžią, godulį ir aklą paklusnumą – vienas reikšmingiausių XX a. kūrinių. O interneto, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto amžiuje, kai skleisti dezinformaciją ir manipuliuoti milijonais žmonių tampa vis lengviau, Orwello „Gyvulių ūkio“ pamokos tampa dar svarbesnės ir aktualesnės. 

„Gyvulių ūkis“ – vienas reikšmingiausių XX a. kūrinių – garsaus britų rašytojo ir žurnalisto politinė satyra, pašiepusi 1917 m. Rusijos revoliuciją ir Sovietų Sąjungą. Orwellas ją parašė dar tada, kai Didžioji Britanija su Sovietų Sąjunga buvo sudariusios sąjungą prieš nacistinę Vokietiją, o britų inteligentija į Staliną žiūrėjo palankiai. Vos pasirodžiusi 1945 m. ji iš karto sulaukė sėkmės ir buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais (1996-aisiais pelnyta Hugo premija, o Time knygą įtraukė į geriausių anglų kalba parašytųjų šimtuką). Pasaulyje parduota daugiau nei 11 milijonų šios knygos egzempliorių.

George’as Orwellas (1903–1950) – britų rašytojas, eseistas ir žurnalistas, kurio darbuose ryški autoritarizmo, totalitarizmo bei socialinė kritika. Ypač daug šio intelektualo kritikos strėlių buvo skirta Sovietų Sąjungai ir tuometei jos santvarkai. Tuo paremta ir viena garsiausių, literatūros klasika tapusių politinių satyrų „Gyvulių ūkis“. Šioje ir kitose autoriaus knygose pasitaikantys naujažodžiai ar išmoningos frazės netruko prigyti vartosenoje ir dabar neretai aptinkami įvairiuose straipsniuose ar vadovėliuose, pavyzdžiui: „Didysis Brolis“, „naujakalbė“, „minčių policija“, „visi lygūs, bet kai kurie lygesni“. Netgi autoriaus pavardė tapo būdvardžiu (orveliškas), nusakančiu ateities viziją ar santvarką, paremtą žmonių išnaudojimu, persekiojimu, laisvos minties sunaikinimu, prisitaikėliškumu ir dezinformacija.

„Gyvulių ūkis“ – tai viena Vakarų literatūros klasikos knygų, kurią perskaityti reikėtų kiekvienam.

Išsilavinęs ir rafinuotas europietis Humbertas Humbertas atvyksta į, jo akimis, komercišką, vulgaroką Ameriką. Apsigyvenęs pas ponią Heiz, susižavi dvylikamete jos dukra Doloresa, kitaip Lolita. Tačiau šis susižavėjimas tėra nauja senos obsesijos forma, virstanti maniakiška aistra paauglei. Įvykiams rutuliojantis, Humberto ir Lolitos kelionė po amerikietiškus priemiesčius ir motelius perauga į saldžiabalsio garbinimo, šokiruojančio išnaudojimo, pavydulingų kliedesių ir kerštingos savidestrukcijos dramą. 

„Lolita“ – subtilus, provokatyvus, melancholiškas ir ironiškas romanas, tyrinėjantis maniją, geismą, beprotybę ir kūrybą. Knyga pateikiama kaip Humberto Humberto, etaloninio nepatikimo pasakotojo, memuarai, kuriuose jo troškimas užvaldyti ir turėti Lolitą – fiziškai ir metafiziškai – tampa aistros bei žlugimo istorija. Intelektualus, įmantriai suręstas, humoro ir žodžių žaismo nestokojantis romanas, parašytas neįtikėtinai vaizdingu stiliumi, yra savotiška duoklė kalbai, jos galimybėms ir joje slypinčiai galiai, kuria disponuoja istorijos pasakotojas – net jei jis tėra elegantiškas nusikaltėlis. 

Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ 1955 m. Paryžiuje išleido leidykla „Olympia Press“, rankraštį prieš tai atmetus penkiems amerikiečių leidėjams. Vėliau skandalingai pagarsėjusi knyga kurį laiką buvo uždrausta įvairiose šalyse, tačiau ilgainiui tapo kultine ir šiandien ją rastume kone kiekviename geriausių pasaulio literatūros kūrinių sąraše. Romanas ne kartą lietuviškai buvo pasirodęs verstas iš rusų kalbos. Šį kartą publikuojamas naujas Laimanto Jonušio vertimas iš angliškojo originalo. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/9183d4ab-b850-43a1-8a4e-e3b46fe16578.html 

Gyvenimas suplanuotas iki smulkmenų... bet kartais reikia leisti įvykiams klostytis savaime. Permainos kelia nerimą, retkarčiais baimę – telieka atsipalaiduoti ir surizikuoti.

Ryžtinga renginių planuotoja Peidžė Volker mėgsta iššūkius. Po sunkios vaikystės, praleistos mažoje saloje, ji pasiryžusi įrodyti, kad yra ne iš kelmo spirta. Tam puikiai tinka jaudinantis ir šurmuliuojantis Manhatanas. 

Tačiau, netikėtai praradusi darbą „Žvaigždžių renginiuose“, Peidžė susimąsto, ką gi daryti toliau. Geriausias jos brolio draugas, klestintis verslininkas Džeikas Romanas, pasiūlo Peidžei su draugėmis įkurti renginių organizavimo įmonę. Laukia nauji iššūkiai. Tačiau tai niekis, palyginti su atgimstančia simpatija šiam geidžiamam Niujorko viengungiui... Bendras tikslas suartina Džeiką ir Peidžę – giliai rusenusios aistros kibirkštėlės perauga į šiltus jausmus ir Manhatane prasideda bemiegės naktys.

Pakerėti ją!

Skandalingasis mergišius Redridžo grafas Henris Stiuartas, draugų vadinamas Heilu, neabejoja, kad lažybas laimės. Nebus sunku pakerėti ledi Elizabetą Vilding ir pavogti iš jos bučinį. Deja, mergina vilionėms atspari. Kartą Lizė jau buvo išduota ir išmoko saugoti savo širdį. Taip pat ir skandalingą paslaptį! Tačiau laikui bėgant tampa vis sunkiau išsaugoti ją ir priešintis stiprėjančiam potraukiui šiam vyrui. Lizė susimąsto: gal Heilas yra vienintelis vyras, vertas pasitikėjimo. O gal visgi jis sugebėtų deramai elgtis ne tik su jos širdimi?..

Jai pavyko!

Kukli, santūri Evelina paspruko...

Evelinai Bredšou įkyrėjo būti ujamai piktosios pamotės. Turtų paveldėtoja paprašo vieno aukštuomenės palaidūno už užmokestį apsimesti jos sužadėtiniu. Tik taip pavyks atsikovoti laisvę. Tačiau nepatikimasis sužadėtinis palieka ją savo brolio Fino Metloko namuose ir pradingsta!

Finas gyvena nusišalinęs nuo pasaulio. Mažiausiai jam reikia moters keliamų pagundų – juolab tokios moters kaip Evė. Ji pasižymi erzinančiu polinkiu kelti chaosą ir atsidurti ten, kur jai būti nederėtų... Net ir jo širdyje!

Melai dar tik prasidėjo.

Ir Jusano karalius turbūt yra geriausias melagis iš visų.

Jis nusitaikė į sesers žiedą ir padarys dėl jo bet ką. Net jei tektų manipuliuoti penkiais kalavijais, kad jį pavogtų...

Susaistyti apgaulės, Uinas, Mikailas, Erė, Sora ir Rojus turi pasikliauti savo gebėjimais, kad atliktų karaliaus Juno pavedimą, kitaip rizikuoja užsitraukti jo nevaldomą įsiūtį.

Svetimos šalies įstatymas skiria juos nuo Kvilimaros, Čitano karalienės. Jie turi vieną mėnesį auksiniam Drakonų Valdovo žiedui pavogti. Bet neįmanoma užduotis gali būti lengvesnė, nei išmokti pasitikėti vienam kitu.

Nors pavojus ima grėsti jų gyvybei, jų šeimoms ir jų karalystėms, penki melagiai sutaria dėl vieno: karalius negali laimėti. Bet ar jie sugebės įveikti Juną jo paties žaidime? 

Šįkart užduotis yra ne tik asmeniška – penketuką jungia kerštas. Melai juos sudraskė, bet keršto troškimas vėl suvienys.

Melai tik auga, o siužetas tampa dar klastingesnis – skaitytojų pamėgti nusikaltėliai sugrįžta stulbinančiame „Sunday Times“ ir „The New York Times“ bestselerio „Penki lūžę kalavijai“ tęsinyje. Tai Korėjos mitologijos įkvėpta greito tempo romantinė fantastika, nuo kurios neatplėšite akių iki paskutinio žodžio.

Mai Corland yra korėjiečių kilmės amerikietė teisininkė ir rašytoja, gimusi Seule ir įvaikinta Niujorke gyvenančios šeimos. Iš ten ji pabėgo nuo žiemos studijuoti Floridoje, Rolinso koledže ir Majamio universitete. Dėl daugelio abejotinų sprendimų ji šiuo metu vėl gyvena šaltyje su savo partneriu, vaikais ir auksine žuvele, kuri pergyvens juos visus. Kai nerašo, ją galima rasti miegančią arba prilipusią prie savo latės aparato. Mai rašo knygas vaikams ir jaunimui Meredith Ireland slapyvardžiu ir už jas yra pelniusi nemažai apdovanojimų. Jos serijos „Penki lūžę kalavijai“ pirma knyga vos pasirodžiusi tapo bestseleriu. 

Prieš dvidešimt penkerius metus atokiame pajūrio miestelyje grupelė paauglių, bėgdami nuo skaudžios realybės, leidžia vasaros dienas apleistoje prieplaukoje: maištauja, traukia vienas kitą per dantį ir dalijasi paslaptimis. Tik dėl šios bendrystės jie randa priežastį keltis rytais, susitikti ir mylėti.

Iš tos vasaros gimsta išskirtinis meno kūrinys – paveikslas – ir po daugybės metų netikėtai atitenka aštuoniolikmetei Luisai. Ji leidžiasi į keistą kelionę, norėdama sužinoti, kaip šis piešinys atsirado ir ką dabar su juo daryti. Tačiau laimingos pabaigos ne visada atrodo taip, kaip įsivaizduojame...

Nepamirštama, juokinga ir giliai jaudinanti istorija apie keturis paauglius, kurių draugystė sukuria tokį stiprų ryšį, kad po dvidešimt penkerių metų pakeičia visiškai nepažįstamo žmogaus gyvenimą.

XX a. pradžia, Reikjavikas. Jaunoji Sigurlina, ekscentriško kolekcionieriaus dukra, vieną dieną pradingsta iš namų kartu su vertinga tėvo kolekcijos relikvija. Po neįtikėtinų įvykių istorinis artefaktas pristatomas Niujorko Metropolitano muziejuje, tuo pat metu Islandijos pareigūnai pradeda tyrimą dėl vagystės.

Tai istorija apie jaunos moters kelionę į vidinę laisvę ir tapsmą savimi. Tarsi lėtas kino filmas, kuriame pagrindinė herojė išgyvena pasirinkimų ir lemtingų atsitiktinumų dramą. Vytis svajonę rizikuojant dėl jos gyvybe ar pasiduoti? Išduoti savo šaknis dėl didelių pinigų ar išlikti garbingu žmogumi? Įtraukdama į nuotykingą pasakojimą autorė nagrinėja, kaip formavosi mums artimų islandų kultūrinė tapatybė.

Sigrún Pálsdóttir (gim. 1967) – rašytoja, redaktorė, lektorė. 2001 m. Oksfordo universitete apgynė istorijos daktaro disertaciją, vėliau dėstė Islandijos universitete, dirbo Islandijos istorijos žurnalo „Saga“ redaktore. Jos knygos nominuotos įvairioms Islandijos literatūros premijoms. Romanas „Siuvinėtoja“ (Delluferðin, 2019) apdovanotas Europos Sąjungos grožinės literatūros premija (2021).

Kūrinys išverstas į 21 kalbą ir pelnė Reader’s Digest bei Washington Post geriausios metų knygos titulą.

„Iš dalies Vilis Vonka, iš dalies magiškasis realizmas ir labai jaudinanti... Ji priminė man, kad net užaugęs, jei gerai ieškosi, savo viduje vis dar rasi vaiką.“ Jodi Picoult

Suprantate, tai istorijos kuria mus. Mes ką nors perskaitome ir tai mus sujaudina, paliečia širdį, mums prakalba, o tada... tada mus keičia.

Skaudžią vaikystę be tėvų meilės Liusei ištverti padėjo „Laikrodžių salos“ knygų serija. Kruopelytė magijos iš šių knygų merginai praverstų ir dabar, sulaukus dvidešimt šešerių ir taupant kiekvieną centą, nes jos didžiausia svajonė dirbant mokytojos padėjėja – įsivaikinti vieną savo mokinių, našlaičiu tapusį Kristoferį. Tačiau kai po ilgų metų tylos jos mylimiausių vaikystės knygų autorius grįžta su nauju kūriniu ir paslaptingu kvietimu skaitytojams įsitraukti į žaidimą jo saloje ir taip laimėti vienintelį knygos egzempliorių, mergina žino, kad tai – jos gyvenimo šansas, kurio nevalia praleisti. Tačiau varžovai gudrūs, knygos iliustratorius pavojingai žavus, o pats rašytojas nenuspėjamas... Tad viskas bus dar sudėtingiau, nei Liusė tikėjosi.

„Norų žaidimas“ – knyga, kurios magija skaitytojų lyginama su „Čarliu ir šokolado fabriku“. Tai tikra dovana mūsų širdyje gyvenančiam vaikui.

„Gudru, tamsu ir viltinga... Tai meilės laiškas skaitymui ir vaikystės istorijoms, kurios mus ir užaugusius dar ilgai veikia.“ V. E. SCHWAB, New York Times bestselerių autorė, parašiusi „Nematomą Adės Laru gyvenimą“

Šis apdovanotos vokiečių autorės romanas – apie skausmą ir paleidimą, apie pirmąją meilę, viso gyvenimo meilę ir savo vietos pasaulyje paieškas – net jei ji ten pat, kur viskas prasidėjo. Ši knyga – tai pasakojimas apie paprastus ir drauge nepaprastus dalykus, šiltus santykius, empatiją ir vienas kito vertinimą.

Vieną gražią pavasario dieną kaimelis Vokietijos vakaruose nubunda po blogo ženklo: Selmai prisisapnavo okapija – keistas gyvūnas, panašus į zebrą ir žirafą. Tai reiškia, kad kažkas netrukus mirs.

Dešimtmetė Selmos anūkė Luizė su draugu Martinu svarsto didžiuosius gyvenimo klausimus ir stebi kaimelio gyventojus – senus ir jaunus, – imančius elgtis neįprastai. Iškyla ilgai širdies kertėse užspausti dalykai, o seniai atidėlioti sprendimai mirties grėsmės akivaizdoje tampa neatidėliotini.

Luizės motina svarsto, ar nutraukti santuoką. Senas šeimos draugas stengiasi sukaupti drąsos ir prisipažinti Selmai, kad ją seniai myli. Tik girtuoklis Palmas sakosi mirties nebijantis, o paniurėlė Marli ir toliau slankioja po vienišus savo namus. Kai mirtis pagaliau ateina, kaimo bendruomenei tenka dar glaudžiau susiburti – tik taip įmanoma ištverti ir judėti toliau.

Mariana Leky (gim. 1973) – Kiolne gimusi, Berlyne gyvenanti autorė. Romanas „Kas iš čia matyt“ atvėrė jai kelią į pripažinimą: 2017 m. pelnė nepriklausomų Vokietijos knygynų premiją kaip geriausia metų knyga, pagal romaną 2022-ųjų pabaigoje sukurtas to paties pavadinimo filmas, knyga išversta į daugiau nei 25 kalbas. Literatūros kritikai įvertino kūrinį už optimizmą, intymų pasakojimą ir unikalią būseną perkeičiančią kalbą. Nors daugelis romane pastebi „vokišką“ magiškąjį realizmą, pati autorė labiau pripažįsta Richardo Brautigano įtaką.

Knygos leidybą iš dalies fnansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Goethe‘s institutas.

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/33abd224-cf61-4463-8cda-6114e957dd9b.html   

Ilgus amžius ritualai saistė bendruomenę ir struktūravo laiką, kurdami ribą tarp kasdienybės ir šventės. Šiandien laikas nebeturi atskaitos taškų, vyksta nesiliaujanti komunikacija be bendruomenės, o mums vis labiau atsigręžiant į save, daugėja dėl narcisizmo kylančių būklių – vienatvės, izoliacijos, perdegimo, nerimo sutrikimų.

Filosofas Byung-Chul Hanas apmąsto ritualų – įskaitant ir vilionę, žaidimą, mandagumo gestus – nunykimą. Jį liudija daug dabarties reiškinių: plinta afektais grįsta komunikacija, vyrauja autentiškumo kultas, kone kiekvienas veiksmas kreipiamas į pasiekimus. Anot autoriaus, „iš naujo užkerėjus pasaulį jame atgytų gydomoji galia, neutralizuojanti kolektyvinį narcisizmą“.

Byung-Chul Han (gim. 1959) – vokiečių filosofas, kilęs iš Pietų Korėjos. Miuncheno universitete studijavo germanistiką ir teologiją, Fraiburgo universitete – filosofiją; 1994 metais apgynė daktaro disertaciją apie Martiną Heideggerį. 2000–2012 metais dėstė Bazelio universitete, vėliau – Karlsrūhės menų ir dizaino universitete bei Berlyn menų universitete – čia tapo filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Kartais vadinamas filosofijos roko žvaigžde. Mėgsta groti fortepijonu ir dirbti sode.

Anot Hano, šiuolaikinės visuomenės, kurią jis vadina nuovargio visuomene , šūkiai „viskas įmanoma“ ir „viską padarysime“ yra iš esmės klaidingi, nes jie gyvenimą paverčia vien gamybos priemone, kai visas laikas ir visi patyrimai skiriami efektyvumui didinti. Savo knygomis kritikuodamas saviišnaudojimą, filosofas primena, kad gyvenimui esminga yra meilė, žaidimas ir kontempliacija.

Lietuviškai išleistos šios Byung-Chul Hano knygos: „Nuovargio visuomenė“, „Eroso agonija“, „Psichopolitika“.

Knygos vertimą iš dalies remia Goethe's institutas

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/254d94c5-3deb-417f-842b-3be4993bc92f.html

Viena ryškiausių šiuolaikinių Lenkijos rašytojų, prestižinių premijų laureatė Joanna Bator sukūrė galingą romaną – šeimos epopėją, kuri kartu yra ir meilės prisipažinimas, ir laisvės šauksmas.

„Mano giminės istorija kupina vyrų pavidalo spragų“.

XX a. pradžios Silezija. Berta, miestelio mėsininko duktė, svajoja apie romantišką pabėgimą ir galiausiai padaro kai ką, ko neįmanoma atitaisyti. Nuo tada per jos palikuonių gyvenimus nusidriekia maišto ir nerimo gija.

Jos dukra Barbara su peiliais elgiasi lyg su aštriomis tiesomis; vaikaitė Violetta kolekcionuoja skandalus, žurnalus ir šukuosenas – tarsi žemėlapius gyvenimų, kuriuos būtų galėjusi gyventi; o provaikaitė Kalina surenka išsibarsčiusius šeimos praeities fragmentus ir kantriai susiuva juos į visumą. Papasakoja tai, kas buvo nutylėta, ir taip mėgina nutraukti tamsų jų giminę slėgusį užkeikimą.

Šiame įspūdingame romane jų likimai pasakoja apie pasaulį, mėginantį suvaržyti moteris, bet jos, nepaisydamos skausmo ir sudaužytų vilčių, nesiliauja kovoti dėl savo laimės. Tarp prarastų meilių, kraštutinių poelgių, neįvykusių pabėgimų ir paslapčių, iš motinos perduodamų dukrai, keturių kartų moterys maištauja prieš vyrų rašytą istoriją.

„Kartu, kartu!“ – tradicinis lenkų vestuvių šūksnis, raginantis jaunavedžius pasibučiuoti ir taip išvyti kartėlį, – romane skamba daugybe balsų: ir juokingai, ir sarkastiškai, ir skausmingai, ir išlaisvinančiai. Niekada kartėlis nebuvo toks saldus kaip Joannos Bator sagoje – žiaurioje ir švelnioje, magiškoje ir realistiškoje istorijoje apie meilės bei laisvės ilgesį.

„Mąstyti tikrovę už mūsų mąstymo ribų – ne absurdiška, o būtina“, – teigia filosofas Grahamas Harmanas, pabrėždamas, kad pasaulis nėra toks, kokį jį matome.

G. Harmanas atstovauja šiuolaikinės filosofijos krypčiai – spekuliatyviajam realizmui – ir yra vienas svarbiausių į objektus orientuotos ontologijos (OOO) kūrėjų kartu su Timothy Mortonu, Ianu Bogostu ir Levi Bryantu. OOO siūlo radikalią pasaulio sampratą: ji atmeta žmogiškosios egzistencijos viršenybę ir teigia, kad visi objektai – realūs ir fiktyvūs, natūralūs ir dirbtiniai – egzistuoja autonomiškai ir yra savaime vertingi, nepriklausomai nuo žmogaus vertinimo.

Knygoje G. Harmanas aiškiai ir net žaismingai pristato šios minties mokyklos idėjas. Jis nagrinėja, kaip objektai veikia vieni kitus, išlikdami neprieinami mūsų suvokimui, ir kodėl ši autonomija svarbi menui, literatūrai, politikai bei gamtos mokslams. Nuo Šerloko Holmso ir vaizdo žaidimų iki dadaizmo, Voltaire’o ir „stygų teorijos“ – ši knyga kviečia iš naujo permąstyti viską, kas laikyta savaime suprantama.

Graham Harman (gim. 1968) laikomas kertiniu šiuolaikiniu mąstytoju, apibrėžiančiu posthumanizmo epochą. 2015 m. jis pateko į „ArtReview“ didžiausią įtaką tarptautiniame meno pasaulyje turinčių asmenų šimtuką. 2016 m. leidinys „The Best Schools“ įtraukė jį į 50 įtakingiausių gyvų filosofų sąrašą. Šiuo metu dirba Los Andželo SCI-Arc institute.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/446bb9d8-a6eb-4f5d-bec1-0b645cc4404f.html

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą
mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.
– istorikas Povilas Andrius Stepavičius

„Nuostabi... Perskaitykite. Ji tikrai ypatinga.“

Chris Whitaker

„Iš tiesų nuostabus, širdį paliečiantis romanas. Negalėjau jo padėti į šalį.“

Ann Napolitano

„Meistriškai parašyta, išmintinga ir švelni... Visiškai originali.“

Jojo Moyes

1987 ieji. Po didžiulės audros Kora su dukrele patraukia užregistruoti sūnaus gimimo. Jos vyras tikisi, kad ji laikysis tradicijos ir pavadins kūdikį jo vardu. Tačiau ar teisinga, kad jos vaikas paveldėtų vardą iš kelias kartas dominuojančių, valdingų vyrų? Jos pasirinkimas nulems visos šeimos gyvenimo kryptį.

Praėjus septyneriems metams, jos sūnus vadinamas Lokiu – vardą parinko sesuo tikėdamasi, kad brolis užaugs drąsus ir dosnios širdies. O gal jis Džulianas – tai vardas, kurį motina nešiojosi širdyje trokšdama, kad sūnus taptų savarankiška asmenybe. O gal jis Gordonas, pavadintas tėvo garbei ir auginamas jo žiaurumo šešėlyje, – tik ar įmanoma nepakartoti ir jo likimo?

Tai jautri ir vilties kupina istorija apie tris vardus, tris gyvenimo versijas ir begalines galimybes, kurias gali įžiebti vienintelis sprendimas.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje.

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Nepaprastai žavinga romantinė komedija apie tai, kas nutinka, kai meilės romanas kruiziniame laive peržengia ribas.

Houpei Lenover reikia atostogų. Santykiai su vaikinu žlugo, kūrybiniai siekiai visiškai sustoję ir ji pati nebežino, kur dingo ta „kieta“ mergina, kokia kadaise buvo. Todėl kai jos geriausia draugė, gyvenimo būdo formuotoja, pakviečia kartu vykti į prabangią kelionę kruiziniu laivu, Houpė sutinka, nors nekenčia kruizų.

Feliksas Sigreivas negali įsivaizduoti nieko blogesnio už kelionę kruiziniu laivu. Darboholikas virtuvės šefas nenori palikti savo restoranų ir kasdienės rutinos. Bet kai tėvai jam ir seserims padaro staigmeną pranešdami nupirkę bilietus visai šeimai į laivą ir ketinantys jame atšvęsti santuokos metines, jis negali atsisakyti, mat praeityje ir taip jau yra juos smarkiai nuvylęs.

Houpė ir Feliksas nusiteikę iškęsti šias atostogas sukandę dantis, tačiau staiga jų akys susitinka lipant į laivą, ir dešimties dienų meilės romanas Karibų jūroje su patraukliu nepažįstamuoju Houpei nebeatrodo toks jau ir blogas variantas. Tačiau Houpę vėl pradeda persekioti praeities demonai, ir Feliksas sužino, kad moteris, kuri jam vis labiau patinka, nebuvo iki galo atvira. Viskas pakrypsta nemalonia linkme. Ar pavyks jiems įveikti audringą meilės jūrą? O gal jų svajonių laivas suduš? 

„Puikus vasaros skaitinys Emily Henry ir Christinos Lauren romanų gerbėjams. Istorija kupina chaoso ir komiškų situacijų. Kiekviena scena – it kinas, o Doyle stilius tiesiog žaižaruoja. Negaliu atsidžiaugti šia knyga!“

Alexis Daria, bestselerio „You Had Me at Hola“ autorė

Ledi Konstancija Čaterli ir jos vyras baronetas Klifordas gyvena „sterilioje“ santuokoje. Ne dėl to, kad taip būtų pasirinkę. Dėl objektyvių priežasčių: kare sužeistas Klifordas nuo juosmens iki apačios yra visiškai paralyžiuotas. Jaunoji Konstancija pamažu supranta, kad negalės gyventi pusinio, nevisaverčio gyvenimo, kuriame nėra patenkinami kūno poreikiai.

Uždrausti santykiai su dvaro eiguliu Oliveriu Konstancijai atneša ne tik palengvėjimą ir vėl atrastą gyvenimo džiaugsmą, bet ir anksčiau nepažintų moralinių problemų. Neištikimybė, kaltė nieko pakeisti negalinčiam vyrui, ryšys su žemesnio luomo vaikinu – visa tai verčia Konstanciją vis iš naujo permąstyti gėrio ir blogio sąvokas, atsakomybės ir kaltės sampratą bei savo pačios jausmus, poreikius ir asmeninės laisvės ribas.

Vienas iškiliausių ir svarbiausių XX amžiaus literatūros kūrinių atkreipė visuomenės akis į sritį, kuriai iki tol nebuvo skiriama daug dėmesio – moters, kaip atskiros asmenybės, koncepciją. Po drąsiu knygos stiliumi ir atvirai pikantiškomis scenomis slypi jokiais laikais aktualumo neprarandantys moraliniai, etiniai ir psichologiniai klausimai apie neišmatuojamai sudėtingą žmogiškąją prigimtį.

Davidas Herbertas Lawrence’as (1885–1930), britų poetas ir eseistas, amžininkų buvo vadinamas avangardistu ir „skonio neturinčiu pornografu“. Tačiau bėgant metams jo kūryba buvo pripažinta ir tapo svarbia britų bei pasaulinės literatūros dalimi. Dėl aistros tarp skirtingų visuomenės luomų atstovų ir atvirų sekso scenų romanas „Ledi Čaterli meilužis“ sukėlė didžiulį skandalą ne tik autoriaus gimtinėje, bet ir visame pasaulyje. Pirmą kartą knyga buvo išspausdinta 1928-aisiais Italijoje, po metų – Prancūzijoje. O Didžiojoje Britanijoje romanas išleistas tik 1960 m. Dėl nepadoraus turinio knyga ilgai buvo draudžiama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje ir Indijoje.

„Liuksemburge mirė... Ieškomi giminės." Tokią žinią iš nežinomo adresato gauna romano pasakotoja. Palikimo istorijos visada žada nuotykį, o ši istorija pareikalaus dar ir stoti į kovą su visa ryjančia užmarštimi, nusitaikiusia į pasakotojos mamos atmintį – tai joje glūdi giminystės su paslaptinguoju palikėju įrodymai. Lenktynės su laiku. Į moterų gyvenimą plūsteli spalvingi tą patį palikimą medžiojantys personažai, mūsų dienų aktualijos susipina su praeities įvykiais. Visa susijungia į vientisą istoriją, kuri prasideda prosenelio perbėgimu iš Vilniaus į Augustavo guberniją XIX a. ir baigiasi mūsų dienomis prabangiame Vilniaus „Plaza" viešbutyje. Skaitytojas čia ras ir grafinų su krupniku skambesio tarpukario restoranuose, ir pokario badmečiu nosies šnerves išplėšančio skilandžio kvapo, ir 1946 m. Kauną nusiaubusį Nemuno potvynį, ir į ritinį vyniojamą Peterburgan išgabenti ketinamą Vilniaus arkikatedrą...

Ši knyga – tai ir nuotykinis romanas, ir šachmatų partiją primenanti atminties kova su užmarštimi, ir kinematografiška kone du šimtmečius aprėpianti žmonių ir likimų galerija. Kartu tai Lietuvos praeities paveikslas, dramatiškiausi jos momentai iki pat šių dienų.

Viršeliui panaudotas vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų  Mauritso Cornelio Escherio ( 1898–1972) paveikslas „Susitikimas". Legendinis kairiarankis olandų grafikas,  litografijų, medžio graviūrų kūrėjas, metamorfozių meistras,  iliustratorius, gobelenų, sienų raštų ir pašto ženklų dizaineris vadinamas mūsų laikų Leonardo da Vinci.

Knygos tekstas traukte pritraukė būtent šį Escherio 1944 metais sukurtą darbą su baltomis ir juodomis figūromis. Paveiksle galima įžvelgti ano laikmečio, baigiantis karui, ženklus ir atmosferą.  Simbolius.  Galbūt  tos susitinkančios figūros juda šokių aikštelės apskritimu, o gal tai – istorijos ratas? Pagaliau anapus jų, kitoje dimensijoje, veriasi  žmogaus būties mįslė,  kurios įminti nepadeda  joks konkretus laikas, nes ji amžina. 

Danutė Kalinauskaitė – pripažinimo sulaukusi prozininkė, laimėjusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą (Antano Jonyno, Antano Vaičiulaičio, Lietuvos rašytojų sąjungos premijos), o 2017 m. jai suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už „mažųjų meninės kalbos formų turiningumą". Iki šiol išleidusi tris novelių knygas, ji debiutuoja ilgai lauktu romanu „Baltieji prieš juoduosius".

Audioknygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Išleista bendradarbiaujant su leidykla „Tyto alba”.

„Saugokis, nes aš nieko nebijau, o tai tik dar didina mano galią.“

Nepaprastai talentingas, bet sykiu egoistiškas mokslininkas Viktoras Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir iš mirusiųjų kūno dalių sukurtai būtybei įkvepia gyvybę. Tačiau greitai savo kūriniu nusivilia, juo pasišlykšti ir jį atstumia. Kiti sutiktieji pasielgia taip pat. Visų apleistas ir niekinamas Frankenšteino kūrinys ima neapkęsti žmonijos ir persekioti savo kūrėją, reikalaudamas išsklaidyti jo vienatvės skausmą – sukurti panašų į jį padarą.

„Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – gotikinis siaubo kūrinys, laikomas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanų, kuriame keliami ir šiandien itin aktualūs klausimai apie žmogaus prigimtį, jo galią kurti gera ir sykiu bloga. Šis romanas nuo pat jo sukūrimo iki šių dienų daro didžiulę įtaką literatūrai ir kinui. Pastaruoju metu pasirodė du jo įkvėpti filmai: „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025), apdovanotas trimis „Oskarais“, ir „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal, 2026).

„XXI amžiuje „Frankenšteinas“ skatina susimąstyti apie [šiuolaikinio mokslo] keliamas baimes: nuo dirbtinio intelekto ir robotų humanoidų iškilimo iki bandymo prailginti žmogaus gyvenimo trukmę.“

Mar Padilla, kultūros žurnalistė

„Su Mary Shelley kūriniu gyvenu visą savo gyvenimą. Tai – mano biblija. Šedevras pulsuoja egzistenciniais, švelniais ir negailestingais klausimais, kokie begali degti jauname prote.“

Guillermo del Toro, kino režisierius, „Oskaro“ laureatas

„M. Shelley yra provokatorė. Ji mums meta iššūkį išsakyti savas tiesas, nebijoti savo tamsiosios pusės.“

Jessie Buckley, aktorė, „Oskaro“ laureatė.

„M. Shelley – tikra literatūros pankė. Skaitydama mąsčiau, kad galbūt rašydama romaną ji norėjo pasakyti daug daugiau nei 1818 metais būtų buvę priimtina publikuoti ar netgi įsivaizduoti.“

Maggie Gyllenhaal, kino režisierė

Mary Shelley (Merė Šeli, 1797–1851) – anglų rašytoja. Romaną „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ ji parašė būdama vos devyniolikos, o 1818 m. išleido anonimiškai. Vėliau kūrinį papildė ir išleido savo vardu. Pasak autorės, romano idėją įgyvendinti paskatino siaubo istorijos rašymo varžytuvės, kurias draugų kompanijai pasiūlė poetas Lordas Byronas kartu atostogaujant Ženevoje.

Moteris vardu Keitė gyvena viena namelyje prie paplūdimio ir rašomąja mašinėle kasdien renka visą laviną atsiminimų bei minčių, kurių niekas niekada neskaitys. Ji įsitikinusi, jog yra paskutinis žmogus Žemėje. Tuo įsitikinti jai padėjo ilgametės kelionės po pasaulį laivais, pėsčiomis ir dar užsilikusių degalų turinčiais automobiliais, nesutinkant nė gyvos dvasios, glaudžiantis netikėčiausiose vietose. Kad ir Metropolitano muziejuje ar Luvre, kur žiemomis ieškodama šilumos ji degindavo didingų tapybos kūrinių rėmus. 

Keitės tekste lyg drobėje chaotiškai suaudžiamos keisčiausios žymių menininkų, rašytojų biografinės detalės – Rembrandto katinas, vaikų nepakenčiantis Brahmsas, taip pat spalvingi Antikos mitų fragmentai – visada orumu spinduliuojanti Helenė, nelaimingoji Kasandra, ištikimasis Odisėjo šuo, galiausiai prieštaringi pasakotojos prisiminimai ir keisti minčių vingiai. Tačiau kartais jos minčių labirinte pūsteli skaudžios realybės gūsis ir pro paveikslo drobę persišviečia sutrikusi, itin vieniša figūra. 

Amerikiečių rašytojo Davido Marksono romanas Wittgensteino meilužė (1988) – unikali ir tikrai neįprasta knyga, eksperimentinis, eruditiškas, šmaikštumo ir liūdesio kupinas kūrinys, filosofinis kelio romanas, virtuoziška vienišumo ir traumos studija. Per į nieką kitą nepanašų, užburiantį Keitės balsą Marksonas plėtoja nepasitikėjimą kalba, tyrinėja meno reikšmę ir pristato pasaulį, nusimetusį savo rūbą, perfiltruotą per meno ir mitų prisisotinusią sąmonę, likusią vieną Žemėje. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/ef3782a5-8829-4de5-b005-137e1604c137.html

ŠEŠTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.

O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…

Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.
Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos... Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.

Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Nesbø pasakotojo talentas – neprilygstamas.“

USA Today

„Gelbėtojas „veža“! Jo Nesbø – mano naujas mėgstamiausias trilerių rašytojas, o Haris Hūlė – mano naujasis herojus. Pulsas daužėsi kaip pašėlęs nuo knygos pradžios iki galo.“
Michael Connelly

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.