Literatūros tipas

Pirmą kartą Virginios Woolf romanas „Naktis ir diena“ pasirodė 1919 metų spalio 20 dieną. Romano veiksmas vyksta karaliaus Eduardo laikais ir apima dviejų bendraamžių – Ketrinos Hilberi ir Merės Dačet – kasdienį gyvenimą ir meilę. Romane gvildenamos meilės, vedybų, laimės ir sėkmės sąsajos. Taip pat keliami klausimai, kodėl reikia suteikti moterims rinkimų teisę, ar meilė suderinama su santuoka, ar santuoka būtina siekiant laimės.

Ketrina Hilberi – daili aukštuomenės atstovė, nežinanti, ko nori iš ateities. Jai tenka rinktis tarp sužadėtuvių su keistai prozišku poetu Viljamu Rodniu ir draugystės su baugiai patraukliu ir dievinančiu ją teisininku Ralfu Denhamu. Kol ji stengiasi apsispręsti, netikėtą įtaką, žadančią intriguojančias pasekmes, jai daro dviejų moterų gyvenimai. Pirmoji, Merė Dačet, aktyviai kovoja už moterų teises. Antroji, Ketrinos motina Margareta, dukros padedama nelabai sėkmingai mėgina parašyti savo tėvo, garsaus anglų poeto, biografiją, remdamasi daugybe dokumentų, įvykių ir prisiminimų.

„Naktis ir diena“ – antras Virginios Woolf romanas. Tai ne tik subtili meilės istorija, bet ir socialinė komedija, taikliai pašiepianti visuomenės elgesio normas, ginčijanti moters vaidmens ir pačios patirties prigimtį.

„Šioje knygoje skeptiškai žvelgiama į savo laikotarpį ir negailima kritikos tam, kas matoma.“

The Paris Review

Didžiosios Britanijos karališkoji šeima ir skandalas, amžiams perrašęs monarchijos istoriją.

Tikrais faktais paremtas pasakojimas apie išsiskyrusią amerikietę, kuri pavergė princo Edvardo širdį, prieš jam atsisakant sosto dėl Volisos Simpson.

1926 m. vasarą Telma Morgan išteka už vikonto Djuko Ferneso ir įžengia į tviskantį turtų ir privilegijų pasaulį. Amerikiečių diplomato dukteriai naujasis anglų aristokratijos atstovės gyvenimas primena pasaką – ypač, kai vyras supažindina su Velso princu Edvardu.

Sutuoktinio neištikimybė paskatina Telmą stačia galva nerti į meilės romaną su Edvardu. Tačiau laimė trunka neilgai. Kai Telmos dvynė sesuo Glorija Vanderbilt įsivelia į visų plačiai aptarinėjamą skandalą, jųdviejų su princu meilei iškyla grėsmė. Išvykdama į Niujorką palaikyti sesers, Telma paprašo savo naujosios draugės Volisos Simpson paslaugos – palaikyti Edvardui draugiją, kad nesijaustų vienišas. Ji nė nenumano, kuo visa tai baigsis.

Pasakodama šią įspūdingą meilės, ištikimybės ir išdavystės istoriją, Bryn Turnbull skaitytojus nukelia iš triukšmingo Paryžiaus, iš spindinčio viešbučio „Ritz“ ir Prancūzijos Rivjeros į privačius Sent Džeimso rūmų apartamentus ir ramų užmiesčio dvarą.

Jamesui Baldwinui – 100

„Džovanio kambarys“ nukelia mus į XX a. šeštojo dešimtmečio bohemišką Paryžių, kupiną pavojingos aistros ir plika akimi ne visada matomo smurto. Šiame mieste amerikietis Deividas, negalėdamas susitaikyti su savo homoseksualumu, blaškosi tarp slopinamo uždrausto geismo ir konvencionalios meilės ilgesio. Paryžiuje Deividas sutinka Helę ir jai pasiperša, bet, jai išvykus, leidžiasi į pražūtingą romaną su italu barmenu Džovaniu.

Aštriu, tiriančiu žvilgsniu ir gyvybingu stiliumi Jamesas Baldwinas šiame queer literatūros klasikos kūrinyje gilinasi į destruktyvios meilės ir aistros subtilumus, seksualinės tapatybės klausimus, emigranto, klausiančio, kas yra namai, dalią ir laisvės siekiančią žmogaus širdį.


„Knyga, priklausanti grožinės literatūros olimpui.“
The Atlantic

„Vienas nedaugelio mūsų laikų tikrųjų rašytojų.“
Norman Mailer

„Visas romanas – tarsi gėdos anatomija. Gėdos ištakų ir mitų, kurie ją įamžina, ir žalos, kurią ji gali daryti.“
Garth Greenwell


James Baldwin (Džeimsas Boldvinas, 1924-1987) – amerikiečių romanistas, dramaturgas, eseistas, poetas, afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo dalyvis, vienas svarbiausių XX a. rašytojų ir aktyvistų. Sukūrė šešis romanus. Antrasis, „Džovanio kambarys“ (JAV pasirodė 1956 m.), 2019-aisiais įtrauktas į „BBC News“ paskelbtą labiausiai įkvepiančių anglų kalba parašytų romanų šimtuką. J. Baldwinas didelę gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, į ją persikraustė norėdamas pabėgti nuo rasizmo ir homofobijos. Ten jam buvo suteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas – Garbės legiono ordinas.

Uždarame Paradais kvartale priešais prabangias vilas ir jų baseiną žalumu akina iščiustytos vejos. Apylinkėse –  kur nepasiekia stebėjimo kameros, už spygliuota viela apjuostų aukštų sienų – lėtai teka pelkėta upė, tyliai verda gyvenimas slėnyje, nusėtame skurdžių kaimelių ir nusikaltėlių lizdų.

Kvartalo paribyje, apgriuvusiame pastate prie upės, kas vakarą gerti, rūkyti ir pataukšti susitinka du paaugliai iš skirtingos aplinkos: Frankas Andradė – apleistas, nutukęs ir nuo pornografijos priklausomas turčių anūkas, be paliovos fantazuojantis apie kaimynę, patrauklią ištekėjusią moterį, ir Polas, apmaudo persmelktas kvartalo sodininkas, svajojantis pabėgti nuo visko – nuo alinančio darbo, valdingos motinos ir geidulingos pusseserės, narkogaujų kontroliuojamo kaimo. Slegiami neįmanomų norų, jie imasi absurdiško, makabriško plano, pagaliau suteiksiančio tai, ko jie manosi nusipelnę. 

Paradais ­– žiaurus, įsiutęs Fernandos Melchor romanas, skrodžiantis tamsiąją Meksikos visuomenės pusę ir skaudžiai liudijantis, kaip geismas gali tapti apsėdimu, piktavališku ir pavojingu. Ši knyga, kritikų pavadinta „nusileidimu į pragarą“, sudėliota nelyg laike ištįsęs sprogimas, kur kiekvieną puslapį persmelkia klasinė nelygybė, mizoginija, mačizmas ir nusivylimas – iki paskutinio sakinio, iki pat šiurpą keliančios atomazgos.

Epub sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/27d9d8d2-6035-473a-820e-aa66a39b98d1.html 

Nors Fabijui Ekselsui Fulgencijui jau šešiasdešimt septyneri, jis – nepamainomas Romos imperijos generolas. Jo vadovaujamo Lupino legiono žygiai trunka ilgai ir leidžia legionieriams pailsėti nuo šeimyninių reikalų ir painių Romos aukštuomenės intrigų. Šįkart jis kartu su šešiais tūkstančiais karių – visu „vaikščiojančiu miestu“ – keliauja į Panoniją nešti „taikos“ neramiam kraštui. Tačiau daug labiau nei imperiniai užmojai Fulgencijui rūpi menas, tiksliau – teatras, dar tiksliau – nuolatinis jo paties vaikystėje parašytos pjesės statymas. Aršiam legionui, susiduriančiam su plėšikais, vilkais ir pulkais sukilusių vienuolių, dar tenka kentėti nesibaigiančias repeticijas, prisitaikyti prie meninių šiokiu tokiu genijumi save laikančio generolo užgaidų. 

Šelmiškasis Argentinos autorius Césaris Aira piešia įsimintiną išmoningo, megalomaniško, bet naivaus ir jautraus romėno portretą. Fulgencijus – tykus ir mąslus romanas apie karą ir teatrą, apie patirtį ir autorystę, apie senatvę ir mirtį. Tai melancholiška, lengvai komiška knyga, nuotykinga kelionė po Alpes, ironiškas žvilgsnis į imperinius siekius atnešti meno spindesį ir sykiu tuštybę į barbarišką ir neva beprasmį pasaulį, įvesti tvarką ten, kur valdžią netruks atsiims chaosas. 

Epub sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/7463ebe2-631b-4682-bc45-a80859326434.html 

 „Valgyti... Gyventi... Viešpatie!“

Mačuchai, Ukraina, 1933 m. Sovietinė valdžia prievarta suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto, tad kaime siaučia badas, žiauriose kančiose miršta ne tik seni, bet ir jauni. Dėl duonos trupinio žmonės pasiruošę atiduoti viską – brangiausias šeimos relikvijas, paskutinius marškinius, savo kūną, orumą ir garbę. 

Šioje žiaurioje realybėje gyvena viena kitos nepažįstančios moterys – Javdocha ir Solomija. Viena kiekvieną rytą pabunda kamuojama žvėriško alkio, badas sunaikina viską, ką ji myli, kita karštligiškai maistu slopina skaudžią netektį ir vyro abejingumą, taip keldama grėsmę savo gyvybei, ir tik badas gali ją išgelbėti. Skirtingos istorijos ir skirtingi likimai, negalintys egzistuoti toje pat tikrovėje. Tačiau iš tiesų juos sieja nematoma likimo gija. Jie pamažu artėja vienas prie kito. Artėja tam, kad pagaliau apsikabintų ir nutiestų trapų tiltą per nepasotinamą raudonųjų kankintojų skruzdėlyną.

2022-aisiais pasirodęs ukrainietės Tanios Pjankovos psichologinis romanas pasakoja apie vieną sudėtingiausių Ukrainos istorijos puslapių – 1932–1933 metų holodomorą. Autorė poetinio užkalbėjimo žanro stiliumi subtiliai atskleidžia žmonių išgyvenimus protu nesuvokiamo siaubo pasaulyje, sykiu primindama, kad raudonos skruzdės neišnyko, kad jos tik pakeitė savo išvaizdą.

„Pjankova padarė milžinišką darbą – literatūrine kalba papasakojo paprastais žodžiais nenusakomus dalykus.“ 

Mareike Ilsemann, WDR 5

„Tanios Pjankovos romanas – ne tik nužmogėjimo, bet ir žmogiškumo liudijimas tamsiausiais laikais.“ 

Fridtjof Küchemann, FAZ

Skaitytojų atsiliepimai:

Nerekomenduočiau šio romano skaityti pernelyg jautriems žmonėms, nes jis jus pražudys! Visais kitais atvejais šį romaną turėtų perskaityti visi!

Skaitykite šią knygą, skaitykite ar klausykite jos taip, tarsi nuo to priklausytų jūsų gyvybė, nes galiausiai nuo užmiršimo padeda tik vienas dalykas - prisiminimas.

Tania Pjankova gimė 1985 m. Vyhodoje, miesto tipo gyvenvietėje Dolynos rajone, Ivano Frankivsko srityje. Baigė V. Stefanyko vardo Priekarpatės nacionalinio universiteto Filologijos fakultetą (studijavo ukrainiečių kalbą ir literatūrą). T. Pjankova – viena iš literatūrinės agentūros „Zillia“ įkūrėjų ir kūrybos vadovė; organizuoja festivalius, kūrybinius literatūrinius ir meninius renginius, spektaklius, teatralizuotus literatūrinius skaitymus. Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos narė.

Niujorko aukštuomenės savanaudiškumo, kvailybės ir „amerikietiškos svajonės" satyra, vaizduojanti nepasotinamos jaunos prasisiekėlės klystkelius.

Ambicinga gražuolė Undinė Sprag yra visiška materialistė ir žvelgia į vyrus tik kaip į priemonę savo tikslams pasiekti. Niujorko milijonieriai ir prancūzų aristokratai krinta po kojomis, bet kiekviena pergalė jai tėra dar vienas žingsnis link galios ir aukštos padėties, o ir niekaip nepasiekiamos laimės. Daugelio šedevru laikomas antrasis Pulitzerio premijos laureatės Edith Wharton romanas parodo to meto aukštuomenės, itin išlavėjusios, bet ir itin nuvertėjusios, pjūvį.

„Šalies paprotys" patraukia įtikinamai sukurtu nenumaldomos veikėjos paveikslu, aštria vedybų rinkos kritika ir aukso amžiaus snobizmo nuvainikavimu. Šiandien, daugiau nei po šimto metų, romanas toks pat aktualus ir stebinantis.

Pirmą kartą išleistas 1899 m., „Pabudimas“ šokiravo amžininkus atviru požiūriu į moters santuokinę neištikimybę. Skaitytojus apstulbino drąsus Kate Chopin sukurtas moters, įviliotos į slegiančios santuokos spąstus, bet ieškančios ir atrandančios aistringą kūnišką meilę anapus šeimos, portretas.

Romano veiksmas vyksta XIX a. pab., jo centre – Edna Ponteljė ir jos žūtbūtinės pastangos suderinti savo vis netradiciškesnį požiūrį į moteriškumą ir motinystę su pietinių valstijų socialinėmis nuostatomis. Nors moters santuokinė neištikimybė nebėra tokia šokiruojanti tema kaip kadaise, nedaug romanų taip giliai prasiskverbia į moters, įsitraukusios į uždraustus santykius, psichologiją, kaip „Pabudimas“, K. Chopin pasitelkus supratimą, meniškumą ir atvirumą.

„Pabudimas“ praskynė kelią tokiems literatūros grandams kaip Williamas Faulkneris ir Ernestas Hemingway’us, taip pat turi sąsajų su amžininkų – Edith Wharton ir Henry’io Jameso – darbais.

„Edną nuo mūsų skiria tik laikas, o visais kitais atžvilgiais ji kupina gyvasties. Kai atsiverčiu pirmą puslapį, ją vis dar graužia nusivylimo kartėlis, ji verda noru ką nors sudaužyti ir trokšta laužyti taisykles, kurios turi būti sulaužytos. Ji laukia, kada įbris į vandenį ir pabus.“ – Pulitzerio premijos laureatė Barbara Kingsolver

Dviejų knygų serija Kils skandalas. Pirma knyga

Po mylimo dėdės mirties ir pusbrolio žūties sosto netrokštantis karališkosios šeimos narys Liusjenas ieško prieglobsčio. Jį atranda su patrauklia padavėja, kuri jame uždega nevaldomą ugnį... 

Vieną naktį praleidusi su nepamirštamu nepažįstamuoju, Aurelija pasijunta nėščia. Apstulbsta sužinojusi, kad kūdikio tėvas yra toks svarbus asmuo savo šalyje! Iš paprastos šeimos kilusi Aurelija negali įsivaizduoti savęs turtingoje aplinkoje, tačiau neturi kitos išeities. Jai teks prisipažinti Liusjenui ir sužinoti jo reakciją...

Dviejų knygų serija „Kils skandalas“. Antra knyga

Medžiojama paparacų ir viešai gailima po dvejų nepavykusių sužadėtuvių Altbūro princesė Ilsa pabėga į Monaką. Pagaliau atsikvėps toli nuo viešumos. Gal jai padėtų visko pasiekęs australų milijardierius Nojus Karsonas…

Tokios moterys kaip Ilsa visuomet niekino žemą Nojaus kilmę. Taigi net jei jųdviejų aistra karšta it pats pragaras, jis atsargus net ir išplukdydamas Ilsą savo prabangia jachta! Aišku viena: priešingybės tikrai traukia... Bet jei Nojus liks su ja, ar jie sugebės nutiesti tiltą tarp savo skirtingų pasaulių?

„Argi nematote, kad man nerūpi, ką sako kiti?“

Naivi mergina iš kuklaus kaimelio sutinka ambicingą vaikiną iš didelio miesto – ir įsiplieskia aistringas romanas. Išdidžią, nepriklausomą, garbingą Čeritę Rojal slegia jos kilmės paslaptis, ypač užsimezgus svaigiems santykiams su išsilavinusiu puikių manierų Liucijumi Harniu. Ar aistringa meilė gali atsilaikyti prieš prigimties ir aplinkos įtaką?

Čeritė Rojal gyvena Šiaurės Dormeryje, mažame Naujosios Anglijos miestelyje. Atstumtųjų bendruomenėje gimusią mergaitę išgelbsti ir jos globėju tampa advokatas Rojalas. Viena vertus, Čeritė puikiai supranta esanti prastos kilmės, antra vertus, niekina Šiaurės Dormerį ir maištauja prieš ją supančią troškią apkalbų ir dvigubos moralės aplinką. Vieną dieną jos nuobodų darbą vietinėje bibliotekoje sujaukia į miestelį paviešėti atvykęs jaunas architektas Liucijus Harnis. Daili jo išvaizda ir rafinuotumas sužadina aistringą merginos prigimtį. Jųdviejų ryšiui stiprėjant, įsiplieskia Čeritės konfliktas su globėju, į paviršių sukyla tamsios povandeninės santykių srovės.

„Dažnai mes esame greiti atmesti kūrinių veikėjų sprendimus kaip prastus pasirinkimus, bet Čeritė mums byloja, kad kartais nutinka taip, jog gerų pasirinkimų tiesiog nėra ir tenka rinktis mažiausiai blogą.“
Profesorė Liz Boltz Ranfeld

Klasikinis romanas apie uždraustus romantinius jausmus ir jų beviltiškumą.

Itanas Fromas pluša savo varganame ūkyje ir stengiasi pakęsti sunkaus būdo įtarią žmoną Zeną, linkusią prasimanyti ligas. Kai pas juodu apsigyvena guvi, linksma, gyvybe trykštanti jaunutė Zenos giminaitė Metė, atvykusi padėti šeimininkauti, Itanas pasijunta pakerėtas ir ima austi svajones apie laimę, kurią jam įkūnija ši mergina.

Viename iš dramatiškiausių amerikiečių grožinės literatūros kūrinių Edith Wharton veda šią pasmerktą trijulę tragiškos lemties keliu. Nors ir pasakojimo maniera, ir tema „Itanas Fromas“ visiškai skiriasi nuo kitų rašytojos romanų, kaip tik jis tapo populiariausiu ir labiausiai skaitomu jos kūriniu.

Romanas parašytas 1911-aisiais, tais pačiais metais, kai Edith Wharton galiausiai apsisprendė skirtis su vyru, nors labai gerai suprato, kokia didelė kartais būna laisvės kaina ir kad aistra gali stiprumu prilygti mirčiai. Vienas literatūros kritikas pavadino šią knygą „bene autobiografiškiausia iš visų kada nors parašytų“, nes ji atspindi gilią pačios autorės neviltį ir vienišumą, atsidūrus padėtyje be išeities.

 „Edith Wharton nepadarė nė vienos klaidos, nepridėjo nė vieno nereikalingo žodžio, tad belieka tik vėl ir vėl kartoti, kad romanas – nuostabus.“

San Francisco Call

„Išties šiaurietiškas romanas, panašus į „Vėtrų kalną“. Įžvelgiu Emily Brontë įtaką šiai amerikiečių klasikai: įrėmintą pasakojimą, užsisklendusius, mažakalbius veikėjus, atšiauraus grožio kraštovaizdį ir klimatą, glaudžiai susijusį su aprašomais dramatiškais žmonių išgyvenimais, atsiribojimą nuo tikrovės ir padėties be išeities jausmą. Visa tai būdinga abiem šiems romanams.“

Harold Bloom

Amerikiečių literatūros kritikas, Jeilio universiteto profesorius

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.


„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews


Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Bookerio premijos ilgasis sąrašas

„New York Times“ šį kūrinį išrinko viena svarbiausių 2022 m. knygų.

„Protu nesuvokiamai genialus romanas.“

Hannah Kent

Nusprendžiau užrašyti viską, kas vyksta, nes turbūt jaučiuosi galinti atsidurti pavojuje.

Londonas, 1965 metai. Jauna moteris įsitikinusi, kad charizmatiškas psichoterapeutas Kolinsas Braitvaitas yra atsakingas už jos sesers savižudybę. Nusprendusi įminti sesers mirties paslaptį, ji susikuria alternatyvią tapatybę ir pati kreipiasi į gydytoją kaip klientė, o visus susitikimus kruopščiai fiksuoja užrašų knygelėse. Tačiau vis labiau įsitraukdama į psichoterapeuto siūlomą tamsų ir grėsmingą žaidimą moteris sutrinka, jai darosi vis sunkiau suvokti, kur realybė, o kur pramanas, kur jos tikrasis „aš“, o kur – susikurta asmenybė. 

Romane „Pacientė“ autorius Graemeʼas Macrae Burnetas siūlo skaitytojams „pažaisti tikrovę“. Meistriškai pasinaudodamas metafikcijos stiliumi Burnetas parašė stulbinančią, kandaus humoro nestokojančią, originalią istoriją apie žmogaus psichiką ir išprotėjimą, apie asmens tapatybę ir pačios tiesos prigimtį.

Užburiantis naujas rimtosios grožinės literatūros kūrinys... Kupinas įtampos, tamsus ir genialiai sukonstruotas. 

Edmund Gordon, Sunday Times

JAUDINANTIS IR VILTIES KUPINAS ROMANAS APIE MENO GALIĄ ĮKVĖPTI GYVENIMUI

SU 52 MENO KŪRINIŲ ĮKLIJOMIS

Dar net nepasirodęs Prancūzijos knygynuose, šis sensacingas romanas jau buvo pradėtas versti į dvidešimt kalbų.

Dešimtmetė Mona gyvena Paryžiuje. Vieną dieną be jokios paaiškinamos priežasties ji staiga valandai netenka regėjimo. Gydytojas įsitikinęs, kad mergaitei reikalinga psichiatro pagalba, tačiau Monos senelis Anri, išsilavinęs ir ekstravagantiškas vyras, laikosi visiškai kitokios nuomonės: jei anūkei gresia apakti, pirmiausia reikėtų suskubti parodyti jai viską, ką gražiausio yra sukūręs žmogus.

Ir taip kiekvieną trečiadienį Anri pasiima anūkę iš mokyklos, sakydamas, kad lydi ją pas psichiatrą, tačiau norėdamas įkvėpti Monai drąsos ir jos atmintyje palikti grožio įspaudą vedasi ją į garsiuosius Paryžiaus muziejus – Luvrą, Orsė ir Bobūrą, kuriuose saugomi įspūdingiausi meno lobiai. Ten Mona patiria labai asmenišką įspūdį atidžiai įsižiūrėdama į Leonardo da Vinčio, Vermerio, Gojos, Manė, Dega, van Gogo, Magrito ir dar daugelio kitų kūrėjų garsiausius darbus. Kiekvienas toks susitikimas – tai neįkainojama gyvenimo, o kartu ir meno istorijos pamoka. Tiek Monai, tiek jos seneliui, nes niekada nevėlu atrasti nei meno, nei gyvenimo grožį.

„Knyga, kurią perskaityti trokš visas pasaulis.“ 

Le Figaro

Tarptautinio bestselerio „Kol dar neatšalo kava“ autoriaus romanas.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti taisyklių, ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava, antrame serijos romane „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ dar keturi kavinės lankytojai susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę:

Gotaro Čiba, norintis susitikti su prieš dvidešimt dvejus metus mirusiu draugu.

Jukio Mita, negalėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.

Kacukis Kurata, atėjęs iš praeities, kad darkart pamatytų mylimąją, kurios negalėjo vesti.

Pagyvenęs detektyvas Kijošis Manda, kuris savo žmonai taip ir neįteikė tos dovanos...

Šis ilgesingas, širdį šildantis ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ – antrasis serijos „Kol dar neatšalo kava“ apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, romanas. Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Palomar – taip vadinama astronominė observatorija, ilgą laiką galėjusi girtis didžiausiu teleskopu pasaulyje. Tai taip pat pagrindinio šios knygos veikėjo, nuolat surandančio, kur įbesti savo žvilgsnį, pono Palomaro, vardas. Tik jis, nors kartais ir žiūri į žvaigždes, mieliau renkasi tyrinėti ir mintimis narstyti paprastesnius, kasdieniškus dalykus, ieškoti kosmiškų gelmių juose. Taip Palomaro akiratyje atsiduria sūrio gabalėlis, pasimetusi šlepetė, gekono įpročiai, bangos lūžis, nuo varnėnų juoduojantis Romos dangus. Atsakymai į visatos slėpinius ir sudėtingiausius gyvenimo klausimus, jo nuomone, glūdi visur – net ir menkiausias objektas, bet koks išskirtinesnis reiškinys ir potyris nusipelno būti ištirtas ir apmąstytas. Tad jis be paliovos žvalgosi ir stebi, kurpia nebylius dialogus, visur ir visada bando perskaityti visatos kodą.

Ponas Palomaras – ekscentriškas išminties ieškotojas, vizionierius didingame ir sykiu absurdiškame pasaulyje bei neabejotinai autoriaus alter ego. Ar įmanoma mus supančiuose dalykuose atrasti prasmę, susivokti gyvenimo chaose, nusėtame nesusipratimų, kompromisų ir palaidų galų? Ponas Palomaras toli gražu nėra tuo įsitikinęs. Tačiau jis nesiliauja bandyti. 

Tai paskutinė legendinio italų autoriaus Italo Calvino knyga, išleista jam dar esant gyvam, šmaikštus ir žavingas kūrinys, už kurio talpios formos ir menamo paprastumo slypi žaismingumas, išmintis ir gylis.

Paslaptingas, laiku keliaujantis flâneur Gaustinas pristato naujovę – „praeities kliniką“, siūlančią perspektyvų atminties sutrikimais ar Alzheimeriu sergančiųjų gydymą: kiekviename klinikos kambaryje iki menkiausių detalių atkūrus skirtingus laikotarpius pacientams leidžiama patirti praeitį ir kartu taip jiems grąžinami prarasti prisiminimai. Bevardžiam šio romano pasakotojui, Gaustino asistentui, tenka užduotis rinkti ir dėlioti praeities rakandus ir liekanas – nuo baldų, marškinių sagų, radiolų ir cigarečių iki kvapų ar net tam tikrų metų pavasario popietės šviesos. Klinikoms plintant po visą Europą, į jas ima traukti vis daugiau sveikųjų – tartum į „laiko slėptuves“, apsaugančias nuo vis sudėtingesnės dabarties. Net pavienės šalys susižavi prabėgusių geresnių laikų iliuzija – taip praeitis netikėtai ir destruktyviai ima veržtis į dabartį.

„Laiko slėptuvė“ – skiautiškas, žaismingas romanas, distopinė komedija, 2023-iaisiais apdovanota prestižiniu The International Booker prizu. Turbūt žymiausio šiuolaikinio bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo, romano Liūdesio fizika autoriaus, tikrų tikriausio istorijų kolekcionieriaus stilius pagavus, užmojis – nemenkas, o metodas – mozaikiškas. Jis derina nuoširdumą ir satyrą, o jo akiratyje šįkart – laikas, mirtis, atmintis, asmeninė ir kolektyvinė praeitys. Ši knyga – tai kelionė į praeities teritoriją, išradingas pasakojimas apie gyvenimą, susietą su jo baigtinumu, apie laiko pinkles ir tamsią, pavojingą nostalgijos pusę.

KNYGA, ŽAIBIŠKAI PATEKUSI Į NEW YORK TIMES BESTSELERIŲ SĄRAŠĄ.

 „Viena iš geriausių knygų mano gyvenime. Didingas veikalas. Iš kasdienybės perkelia į kitą tikrovę. Neįmanoma atsitraukti!“

Oprah Winfrey

„Vandens pažadas“ – ilgai lauktas naujasis Abrahamo Vergheseʼo romanas. Tai įspūdingas, be galo gražiai parašytas ir išmintingas epas apie meilę, tikėjimą ir mediciną.

Kerala, Pietų Indijos Malabaro krantas, 1900–1977 metai. 

Tai pasakojimas apie tris vienos giminės kartas, kurias vis ištinka ta pati bėda: mažiausiai vienas šeimos narys nuskęsta, o Keraloje vanduo tyvuliuoja visur.

 Dvylikametė krikščionė (pirmąją bendruomenę Keraloje įkūrė apaštalas Tomas), neseniai palaidojusi tėvą, valtimi išgabenama tuoktis: keturiasdešimtmetį jaunikį ji pirmą kartą pamatys per vestuves. Taip prasideda naujas šios mergaitės, būsimosios matriarchės, gyvenimas, kuriame netrūks ne tik kuklių džiaugsmų ir jaukių rūpesčių, bet ir vargo, sielvarto ir mirčių. Nesikeis tik jos pasitikėjimas Dievu ir meilė – vyrui ir žmonėms, ir ji taps neįtikėtinų permainų liudininke.

„Vandens pažadas“ piešia mirguliuojantį kaip povo plunksnos Indijos, kokios jau nebėra, ir laiko, kuris jau praėjo, vaizdą. Tai himnas medicinos pažangai ir žmogaus protui, kuklus liudijimas, kokių sunkumų teko patirti ankstesnėms kartoms dėl tų, kurie gyvena šiandien. Tai vienas iš meistriškiausių romanų, išleistų pastaraisiais metais. Tobulo grožio romanas. Jis nusipelnė visų įmanomų liaupsių už gydytojų sumanumo ir šeimos narių tarpusavio meilės aprašymus. Kūrinys pribloškia didingumu. Šią istoriją galėjo papasakoti tik toks nepaprastas žmogus kaip A. Verghese’as.“

Imbolo Mbue, rašytoja

Abrahamas Vergheseʼas (g. 1955) yra JAV gydytojas, rašytojas ir Stanfordo universiteto medicinos mokyklos medicinos teorijos ir praktikos dėstytojas ir katedros vedėjo pavaduotojas mokslo reikalams. Parašė keturis bestselerius: dvi atsiminimų knygas ir du romanus. 2011 metais buvo išrinktas Medicinos instituto nariu. 2015 metais prezidentas Barackas Obama apdovanojo jį Nacionaliniu humanitarinių mokslų medaliu. Kartu su Ericu Topolu veda tinklalaidę Medscape Medicine and the Machine.

„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“

Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.

Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.

Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.

„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“

Haruki Murakami

„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“

Katie Kitamura

„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“

Kirkus Reviews

„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“

Laura van den Berg

Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų. 

Grybo sapnas – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Visuomenės akimis sėkmingus gyvenimus susikūrusios trisdešimt penkerių moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet net patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje Pervalkos g. 31 randa sprendimo užuominą.

Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2051 ir 2025 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Kažkada Nidoje sutikta lietuvė Ina jį įkvėpė vystyti teoriją, įrodančią, jog žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Būtent grybas mus lengvai svaigina sukurdamas ego iliuziją ir skatindamas siekti, ieškoti, nesitenkinti dabartimi. Anot Karterio, mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Šis romanas yra septynerių metų autorės studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą.

Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą Hin Bus Depot. Ji yra išleidusi du romanus – Neišsipildymas (2010, 2020) ir Stasys Šaltoka (2017). Pastarasis išverstas į anglų (2018, 2019) ir ukrainiečių (2022) kalbas, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. 2023 m. Gabija Grušaitė išleido pirmąją knygą vaikams Grožis ir Heizelis. Trečiajame romane Grybo sapnas (2023) autorė toliau tyrinėja efemeriškus tapatybės klausimus, vidinius prieštaravimus, neatitikimą tarp visuomenei rodomo paviršiaus ir to, kas po oda, po žodžiais. Šiuo metu autorė gyvena Pervalkoje.

Audringą 1974-ųjų vasarą aštuntokė Keitė Mularki mokykloje jaučiasi atstumta. Kaip tik tada netikėtai kitapus gatvės apsigyvena „kiesčiausia mergaitė pasaulyje“. Talė Hart, regis, turi viską: yra graži, protinga, ambicinga. Iš pirmo žvilgsnio jos nepaprastai skirtingos: Keitė, amžiams pasmerkta būti pilka pelyte, turi mylinčią šeimą. Talė – žavi ir paslaptinga, tačiau turinti ją gniuždančią paslaptį. Jos nusprendžia būti geriausiomis draugėmis amžiams ir vasaros pabaigoje tampa neišskiriamos.

Taip prasideda naujasis K. Hannah romanas. Istorija, trunkanti daugiau nei tris dešimtmečius nuolat besikeičiančiuose Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, pasakoja apie širdį aitrinančią dviejų moterų draugystę, tapusią jų gyvenimų atrama.

Talė nuo pat pradžių trokšta įrodyti pasauliui, ko yra verta. Anksti palikta motinos, ji siekia būti besąlygiškai mylima. Blizgioje pūstų šukuosenų devintojo dešimtmečio eroje Talė ieško vyrų, galinčių užpildyti tuštumą jos sieloje. O santūresniame dešimtajame dešimtmetyje ją užvaldo televizijos žinių pasaulis. Siekdama savo ambicijų, Talė patraukia į Niujorką, keliauja aplink pasaulį, atranda šlovę, sėkmę... ir vienišumą.

Keitė anksti suvokia, kad jos gyvenimas nebus ypatingas. Studijuodama koledže ji apsimetinėja siekianti sėkmės, bet iš tiesų tenori įsimylėti, turėti vaikų ir gyventi paprastą gyvenimą. Giliai širdyje ji tokia pat atkakli kaip ir Talė. Tik Keitė nežino, kaip pasikeis jos gyvenimas tapus žmona ir motina... kaip ji praras save tokią, kokia kadaise buvo ir ko norėjo.

Ištisus trisdešimt metų Talė ir Keitė palaiko ir padrąsina viena kitą, nepaisydamos draugystės audrų – pavydo, pykčio, nuoskaudų, apmaudo. Ir kai jos mano jau viską išgyvenusios, geriausias drauges išskiria viena išdavystė... Jų drąsos ir draugystės laukia galutinis išbandymas.

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų – istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

XIX a. vidurys, neramumų kupinas, atšiaurus JAV ir Meksikos paribys. Sekame bevardžio ir bešeimio keturiolikmečio vaikio pėdomis. Išbandęs jėgas kautynėse, paragavęs mūšių, jis prisijungia prie žiaurumu pagarsėjusios Glentono gaujos, nusamdytos žudyti ir skalpuoti Šiaurės Amerikos autochtonų, nepaklūstančių baltaodžiams. Gaujos dvasinis vadas – teisėjas Holdenas, beplaukis albinosas milžinas, karo filosofas, dykumų pamėklė ir beveik metafizinė galia, vadovaujanti smurtingų lėbautojų, driskių ir nepritapėlių kariaunai. Jų žygis, susidedantis iš ilgų kelionių, pasalų, kruvinų mūšių ir šėlsmo naktų, neilgai trukus išsigims į pragarišką žiaurumą, nušluos daugybę pasipainiojusiųjų kelyje ir užlies įspūdingą kraštovaizdį krauju.

Remdamasis tikromis istorinėmis asmenybėmis, šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Cormacas McCarthy išradingai atkuria tamsiuosius JAV istorijos laikus, paženklintus beveik nebaudžiamo smurto ir naikinimo. Tai epinio užmojo romanas apie moralines žemumas, gaujų siaubą, beteisį laiką ir gamtos žiaurybę, išverčiantis teisuolišką Laukinių Vakarų ir amerikietiškosios svajonės mitologiją išvirkščiai, tikrovę supinantis su karštligiškais sapnais, liudijantis absurdišką, haliucinacišką krašto apokalipsę. „Kraujo meridianas“ – vienas svarbiausių XX a. romanų, parašytas barokiška, grandioziška kalba, atšiauriems gamtovaizdžiams ir bjauriems juose klaidžiojantiems žmonėms suteikiančia keisto, įspūdingo, ilgai nepaleidžiančio grožio.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/b86caae4-8490-402c-9d1a-4fc1f6a6d069.html 

„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“

Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma. 

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties. 

„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.

„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“

Der Spiegel 

„It gilus jūros atodūsis.“

Le Monde

„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“

Irish Examiner

Jón Kalman Stefánsson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.

Letas Atreidas II, Kopos Dievas Imperatorius, mirė. Per tūkstantį penkis šimtus metų nuo jo mirties Imperija žlugo. Kilus Didžiajam Išsibarstymui, milijonai paliko byrančią civilizaciją ir pasklido tolyn, už pažįstamos erdvės ribų. Arakio planeta, dabar vadinama Rakiu, vėl virto dykuma.

Paklydusieji grįžta namo siekdami valdžios. Įvairioms grupuotėms varžantis dėl Imperijos likučių kontrolės, Gamu planetoje ugdomas naujas Dankano Aidaho gola, o Rakio dykvietėse pasirodo mergaitė vardu Šiana, turinti ypatingų gebėjimų. Apie ją buvo išpranašavęs Kopos Dievas Imperatorius...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ kronikų serija, kurią sudaro šešios dalys. Pirma serijos dalis – „Kopa“ – 1965 metais pelnė Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus.

Epub sertifikastas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/0ad46d0a-4a72-406c-bb6e-039b937c510b.html