Literatūros tipas

KNYGA, ŽAIBIŠKAI PATEKUSI Į NEW YORK TIMES BESTSELERIŲ SĄRAŠĄ.

 „Viena iš geriausių knygų mano gyvenime. Didingas veikalas. Iš kasdienybės perkelia į kitą tikrovę. Neįmanoma atsitraukti!“

Oprah Winfrey

„Vandens pažadas“ – ilgai lauktas naujasis Abrahamo Vergheseʼo romanas. Tai įspūdingas, be galo gražiai parašytas ir išmintingas epas apie meilę, tikėjimą ir mediciną.

Kerala, Pietų Indijos Malabaro krantas, 1900–1977 metai. 

Tai pasakojimas apie tris vienos giminės kartas, kurias vis ištinka ta pati bėda: mažiausiai vienas šeimos narys nuskęsta, o Keraloje vanduo tyvuliuoja visur.

 Dvylikametė krikščionė (pirmąją bendruomenę Keraloje įkūrė apaštalas Tomas), neseniai palaidojusi tėvą, valtimi išgabenama tuoktis: keturiasdešimtmetį jaunikį ji pirmą kartą pamatys per vestuves. Taip prasideda naujas šios mergaitės, būsimosios matriarchės, gyvenimas, kuriame netrūks ne tik kuklių džiaugsmų ir jaukių rūpesčių, bet ir vargo, sielvarto ir mirčių. Nesikeis tik jos pasitikėjimas Dievu ir meilė – vyrui ir žmonėms, ir ji taps neįtikėtinų permainų liudininke.

„Vandens pažadas“ piešia mirguliuojantį kaip povo plunksnos Indijos, kokios jau nebėra, ir laiko, kuris jau praėjo, vaizdą. Tai himnas medicinos pažangai ir žmogaus protui, kuklus liudijimas, kokių sunkumų teko patirti ankstesnėms kartoms dėl tų, kurie gyvena šiandien. Tai vienas iš meistriškiausių romanų, išleistų pastaraisiais metais. Tobulo grožio romanas. Jis nusipelnė visų įmanomų liaupsių už gydytojų sumanumo ir šeimos narių tarpusavio meilės aprašymus. Kūrinys pribloškia didingumu. Šią istoriją galėjo papasakoti tik toks nepaprastas žmogus kaip A. Verghese’as.“

Imbolo Mbue, rašytoja

Abrahamas Vergheseʼas (g. 1955) yra JAV gydytojas, rašytojas ir Stanfordo universiteto medicinos mokyklos medicinos teorijos ir praktikos dėstytojas ir katedros vedėjo pavaduotojas mokslo reikalams. Parašė keturis bestselerius: dvi atsiminimų knygas ir du romanus. 2011 metais buvo išrinktas Medicinos instituto nariu. 2015 metais prezidentas Barackas Obama apdovanojo jį Nacionaliniu humanitarinių mokslų medaliu. Kartu su Ericu Topolu veda tinklalaidę Medscape Medicine and the Machine.

Palomar – taip vadinama astronominė observatorija, ilgą laiką galėjusi girtis didžiausiu teleskopu pasaulyje. Tai taip pat pagrindinio šios knygos veikėjo, nuolat surandančio, kur įbesti savo žvilgsnį, pono Palomaro, vardas. Tik jis, nors kartais ir žiūri į žvaigždes, mieliau renkasi tyrinėti ir mintimis narstyti paprastesnius, kasdieniškus dalykus, ieškoti kosmiškų gelmių juose. Taip Palomaro akiratyje atsiduria sūrio gabalėlis, pasimetusi šlepetė, gekono įpročiai, bangos lūžis, nuo varnėnų juoduojantis Romos dangus. Atsakymai į visatos slėpinius ir sudėtingiausius gyvenimo klausimus, jo nuomone, glūdi visur – net ir menkiausias objektas, bet koks išskirtinesnis reiškinys ir potyris nusipelno būti ištirtas ir apmąstytas. Tad jis be paliovos žvalgosi ir stebi, kurpia nebylius dialogus, visur ir visada bando perskaityti visatos kodą.

Ponas Palomaras – ekscentriškas išminties ieškotojas, vizionierius didingame ir sykiu absurdiškame pasaulyje bei neabejotinai autoriaus alter ego. Ar įmanoma mus supančiuose dalykuose atrasti prasmę, susivokti gyvenimo chaose, nusėtame nesusipratimų, kompromisų ir palaidų galų? Ponas Palomaras toli gražu nėra tuo įsitikinęs. Tačiau jis nesiliauja bandyti. 

Tai paskutinė legendinio italų autoriaus Italo Calvino knyga, išleista jam dar esant gyvam, šmaikštus ir žavingas kūrinys, už kurio talpios formos ir menamo paprastumo slypi žaismingumas, išmintis ir gylis.

Paslaptingas, laiku keliaujantis flâneur Gaustinas pristato naujovę – „praeities kliniką“, siūlančią perspektyvų atminties sutrikimais ar Alzheimeriu sergančiųjų gydymą: kiekviename klinikos kambaryje iki menkiausių detalių atkūrus skirtingus laikotarpius pacientams leidžiama patirti praeitį ir kartu taip jiems grąžinami prarasti prisiminimai. Bevardžiam šio romano pasakotojui, Gaustino asistentui, tenka užduotis rinkti ir dėlioti praeities rakandus ir liekanas – nuo baldų, marškinių sagų, radiolų ir cigarečių iki kvapų ar net tam tikrų metų pavasario popietės šviesos. Klinikoms plintant po visą Europą, į jas ima traukti vis daugiau sveikųjų – tartum į „laiko slėptuves“, apsaugančias nuo vis sudėtingesnės dabarties. Net pavienės šalys susižavi prabėgusių geresnių laikų iliuzija – taip praeitis netikėtai ir destruktyviai ima veržtis į dabartį.

„Laiko slėptuvė“ – skiautiškas, žaismingas romanas, distopinė komedija, 2023-iaisiais apdovanota prestižiniu The International Booker prizu. Turbūt žymiausio šiuolaikinio bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo, romano Liūdesio fizika autoriaus, tikrų tikriausio istorijų kolekcionieriaus stilius pagavus, užmojis – nemenkas, o metodas – mozaikiškas. Jis derina nuoširdumą ir satyrą, o jo akiratyje šįkart – laikas, mirtis, atmintis, asmeninė ir kolektyvinė praeitys. Ši knyga – tai kelionė į praeities teritoriją, išradingas pasakojimas apie gyvenimą, susietą su jo baigtinumu, apie laiko pinkles ir tamsią, pavojingą nostalgijos pusę.

„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“

Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.

Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.

Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.

„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“

Haruki Murakami

„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“

Katie Kitamura

„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“

Kirkus Reviews

„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“

Laura van den Berg

Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų. 

Audringą 1974-ųjų vasarą aštuntokė Keitė Mularki mokykloje jaučiasi atstumta. Kaip tik tada netikėtai kitapus gatvės apsigyvena „kiesčiausia mergaitė pasaulyje“. Talė Hart, regis, turi viską: yra graži, protinga, ambicinga. Iš pirmo žvilgsnio jos nepaprastai skirtingos: Keitė, amžiams pasmerkta būti pilka pelyte, turi mylinčią šeimą. Talė – žavi ir paslaptinga, tačiau turinti ją gniuždančią paslaptį. Jos nusprendžia būti geriausiomis draugėmis amžiams ir vasaros pabaigoje tampa neišskiriamos.

Taip prasideda naujasis K. Hannah romanas. Istorija, trunkanti daugiau nei tris dešimtmečius nuolat besikeičiančiuose Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, pasakoja apie širdį aitrinančią dviejų moterų draugystę, tapusią jų gyvenimų atrama.

Talė nuo pat pradžių trokšta įrodyti pasauliui, ko yra verta. Anksti palikta motinos, ji siekia būti besąlygiškai mylima. Blizgioje pūstų šukuosenų devintojo dešimtmečio eroje Talė ieško vyrų, galinčių užpildyti tuštumą jos sieloje. O santūresniame dešimtajame dešimtmetyje ją užvaldo televizijos žinių pasaulis. Siekdama savo ambicijų, Talė patraukia į Niujorką, keliauja aplink pasaulį, atranda šlovę, sėkmę... ir vienišumą.

Keitė anksti suvokia, kad jos gyvenimas nebus ypatingas. Studijuodama koledže ji apsimetinėja siekianti sėkmės, bet iš tiesų tenori įsimylėti, turėti vaikų ir gyventi paprastą gyvenimą. Giliai širdyje ji tokia pat atkakli kaip ir Talė. Tik Keitė nežino, kaip pasikeis jos gyvenimas tapus žmona ir motina... kaip ji praras save tokią, kokia kadaise buvo ir ko norėjo.

Ištisus trisdešimt metų Talė ir Keitė palaiko ir padrąsina viena kitą, nepaisydamos draugystės audrų – pavydo, pykčio, nuoskaudų, apmaudo. Ir kai jos mano jau viską išgyvenusios, geriausias drauges išskiria viena išdavystė... Jų drąsos ir draugystės laukia galutinis išbandymas.

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų – istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

XIX a. vidurys, neramumų kupinas, atšiaurus JAV ir Meksikos paribys. Sekame bevardžio ir bešeimio keturiolikmečio vaikio pėdomis. Išbandęs jėgas kautynėse, paragavęs mūšių, jis prisijungia prie žiaurumu pagarsėjusios Glentono gaujos, nusamdytos žudyti ir skalpuoti Šiaurės Amerikos autochtonų, nepaklūstančių baltaodžiams. Gaujos dvasinis vadas – teisėjas Holdenas, beplaukis albinosas milžinas, karo filosofas, dykumų pamėklė ir beveik metafizinė galia, vadovaujanti smurtingų lėbautojų, driskių ir nepritapėlių kariaunai. Jų žygis, susidedantis iš ilgų kelionių, pasalų, kruvinų mūšių ir šėlsmo naktų, neilgai trukus išsigims į pragarišką žiaurumą, nušluos daugybę pasipainiojusiųjų kelyje ir užlies įspūdingą kraštovaizdį krauju.

Remdamasis tikromis istorinėmis asmenybėmis, šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Cormacas McCarthy išradingai atkuria tamsiuosius JAV istorijos laikus, paženklintus beveik nebaudžiamo smurto ir naikinimo. Tai epinio užmojo romanas apie moralines žemumas, gaujų siaubą, beteisį laiką ir gamtos žiaurybę, išverčiantis teisuolišką Laukinių Vakarų ir amerikietiškosios svajonės mitologiją išvirkščiai, tikrovę supinantis su karštligiškais sapnais, liudijantis absurdišką, haliucinacišką krašto apokalipsę. „Kraujo meridianas“ – vienas svarbiausių XX a. romanų, parašytas barokiška, grandioziška kalba, atšiauriems gamtovaizdžiams ir bjauriems juose klaidžiojantiems žmonėms suteikiančia keisto, įspūdingo, ilgai nepaleidžiančio grožio.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/b86caae4-8490-402c-9d1a-4fc1f6a6d069.html 

„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“

Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma. 

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties. 

„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.

„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“

Der Spiegel 

„It gilus jūros atodūsis.“

Le Monde

„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“

Irish Examiner

Jón Kalman Stefánsson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.

Letas Atreidas II, Kopos Dievas Imperatorius, mirė. Per tūkstantį penkis šimtus metų nuo jo mirties Imperija žlugo. Kilus Didžiajam Išsibarstymui, milijonai paliko byrančią civilizaciją ir pasklido tolyn, už pažįstamos erdvės ribų. Arakio planeta, dabar vadinama Rakiu, vėl virto dykuma.

Paklydusieji grįžta namo siekdami valdžios. Įvairioms grupuotėms varžantis dėl Imperijos likučių kontrolės, Gamu planetoje ugdomas naujas Dankano Aidaho gola, o Rakio dykvietėse pasirodo mergaitė vardu Šiana, turinti ypatingų gebėjimų. Apie ją buvo išpranašavęs Kopos Dievas Imperatorius...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ kronikų serija, kurią sudaro šešios dalys. Pirma serijos dalis – „Kopa“ – 1965 metais pelnė Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus.

Epub sertifikastas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/0ad46d0a-4a72-406c-bb6e-039b937c510b.html 

Ketvirtajame romane „Vienintelė duktė“ (La hija única, 2020) meksikietė Guadalupė Nettel tyrinėja vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų – susilaukti vaikų ar ne. Alina ir Laura – nepriklausomos, karjeros siekiančios moterys, kurių nė viena neketina kurti šeimos. Laura ryžtasi drastiškam žingsniui – sterilizacijai, o Alina, laikui bėgant, apsisprendžia tapti motina. Kai Alinos nėštumas komplikuojasi, o Laura prisiriša prie kaimynės sūnaus, abi moterys išgyvena sudėtingus jausmus. 

Įtaigiai parašytame romane atskleidžiamas motiniškų jausmų dvilypumas, kruopščiai išnarstomos gyvenimiškos moterų patirties prieštaros.

Guadalupė Nettel gimė Meksikoje, augo tarp Meksikos ir Prancūzijos. Ji yra tarptautinius apdovanojimus pelniusių romanų – „Svečias“ (El huésped, 2006), „Kūnas, kuriame gimiau“ (El cuerpo en que nací, 2011), „Po žiemos“ (Después del invierno, 2014), „Vienintelė duktė“ bei trijų apsakymų rinktinių autorė. G. Nettel kūryba išversta į daugiau nei penkiolika kalbų. 

Neikite į Šukparkį – ten šiukšlina ir pavojinga. Nes Šukparkis yra susidūrimų vieta. Jame susitinka Rytai ir Vakarai, slampinėja paaugliai ir benamiai, skamba rusų estrada ir repo muzika, žaidžiamos tamsios šachmatų partijos, skrieja akmenys ir tušti buteliai. O netoliese, tarsi įkaltas pleištas, stovi daugiaaukštis, kuriame gyvena Saša. Šią labai karštą vasarą Sašai sukanka septyniolika metų ir ji turi tik dvi svajones: parašyti knygą apie savo mamą ir nužudyti patėvį Vadimą.

Tai ironiškas ir aštrus pasakojimas apie Sašą, jos šeimą, draugus ir priešus, svetimą Frankfurtą ir jo miegamąjį rajoną 2000-aisiais, kuriame pritapti yra ne mažiau svarbu nei apsiginti.

Alina Bronsky (g. 1978 m.) – rusų kilmės vokiečių rašytoja, gyvenanti ir kurianti Berlyne. Bronsky – jos kūrybinis slapyvardis. Debiutinis rašytojos romanas „Šukparkis“ (Scherbenpark, 2008) Vokietijoje tapo bestseleriu, pagal jį sukurtas filmas. Romanas „Paskutinė babos Dunjos meilė“ (Baba Dunjas letzte Liebe, 2015), nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, buvo itin šiltai sutiktas ir įvertintas Lietuvoje. „Totoriškos virtuvės aštrumai“ (Die schärfsten Gerichte der tatarischen Küche, 2010) laikomas svarbiausiu rašytojos kūriniu. Jis nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, „Publisher’s Weekly“ įtraukė jį į geriausių Metų knygų dešimtuką. Lietuvoje romanas 2021-aisiais išrinktas viena geriausių Metų verstinių knygų (vertė Vytenė Saunoriūtė).

„– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“

Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę.
Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.

„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas.“
Kirkus Reviews

„Taip tikra. Net gelia.“
USA Today

„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti.“
US Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

Trijų knygų serija Jokių taisyklių. Pirma knyga

NUOTYKIAI TAMSOJE IŠKILS Į ŠVIESĄ

Kai verslo partneriai peržengia ribą...

Distilerijos savininkei Elizai Hotorn svarbiausia darbas. Niekada nerizikuotų verslo partneryste dėl vienos malonumų nakties, bet kai įsisiautėjus audrai įstringa su klientu Antonijumi Rodrigesu, pabunda aistra. Sugrįžus šviesai slaptas romanas tęsiasi. Deja, šitaip gali žlugti visos įdėtos pastangos – ką jau kalbėti apie šeimos paslaptį, galinčią sugriauti jos gyvenimą ir nutraukti pelningą bendradarbiavimą... 

Trijų knygų serija Jokių taisyklių. Antra knyga

Buvusiems sutuoktiniams susitikus... teks nusimesti kaukes!

Labdaros renginyje į aklą pasimatymą atėjusi distilerijos savininkė Delaila Preston lieka nustebinta – pasirodo, susitinka su savo netrukus jau buvusiu vyru Kamdenu! Pajutusi vis dar neišblėsusią aistrą, prieš išsiskirdama ji sutinka leistis į paskutinį romantišką nuotykį privačioje Kamdeno saloje. Tačiau sutuoktinis yra pasiruošęs atsikovoti žmonos meilę. Ar netikėtai pasisukus įvykiams jo kruopščiai apgalvoti planai žlugs ir bet kokia bendros ateities viltis užges?

Trijų knygų serija Jokių taisyklių. Trečia knyga

Slapta jųdviejų naktis.

Santykiai, turintys išlikti tik darbiniai.

Iki juodu įkalina sniego audra...

Sara Hotorn negali apsimesti, kad niekada nebuvo aistringos nakties su anonimu likusiu nepažįstamuoju... Ypač kai jos distilerijoje pasirodo Ijanas Fordas. Neįmanoma išlaikyti tik darbinių santykių, kai dėl sniego audros jiedu lieka dviese. Paslaptingą žurnalisto praeitį gaubia nežinia, tačiau vėl įsižiebus aistrai Ijanas ir Sara privalo atskleisti savo giliausias paslaptis. Ar šokiruojantys prisipažinimai sudaužys jų idilę? O gal meilei suteiks antrą progą?

Tai asmeniškiausia Pedro Almodóvaro knyga – autoportretas iš dvylikos istorijų, atskleidžiančių jo slaptą aistrą rašyti.

„Tiksliausia ją pavadinti fragmentiška biografija, neišsamia ir šiek tiek mįslinga. Vis dėlto manau, kad ją perskaitęs galiausiai skaitytojas gaus pakankamai informacijos apie mane kaip kino kūrėją, kaip pasakotoją (rašytoją) ir apie tai, kaip abu šie vaidmenys mano gyvenime susilieja.“ 

Taip Pedro Almodóvaras apibūdina savo knygą, kartu pateikdamas dvylikos ją sudarančių istorijų perspektyvą. Jos apima įvairius laikotarpius – nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki šių dienų – ir atspindi asmeniškiausias autoriaus manijas ir menininko evoliuciją. Tamsūs mokykliniai metai, meilė literatūrai, nelaukti atsitiktinumai, įmantrus humoras, šlovės kaina, eksperimentavimas su žanrais – tai keletas iš šios savitos knygos temų, skaitytojui suteiksiančių daugialypį skaitymo malonumą.

„Ši knyga – tikras atradimas. Kad Almodóvaras yra puikus rašytojas, jau žinojau, reikėjo tik išsiaiškinti, nuo kada tiksliai. Nuo vaikystės iki užvakar jo rašymas veda mus už rankos per staigmenų kupiną mišką. Skaitydamas šias istorijas nežinai, ar esi pakviestas užeiti į jo galvą, ar į sielą. Šiaip ar taip – tai dovana. Saldi proga įsibrauti, kur nesitikėjai.“

Ray Loriga

Kai liaujamės suprasti pasaulį – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.

Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.

Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjaminas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.

________

Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje. – Philip Pullman

Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška – užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais. – Sam Sacks, The Wall Street Journal

Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai. – Publishers' Weekly

Seniai seniai gyveno keturios mergaitės, kurioms nestigo nei valgio, nei gėrimo, nei drabužių, net ir mažučių pramogų. Jos turėjo gerų draugų, o tėvai jas nepaprastai mylėjo, bet joms vis buvo negana. Kartą jos pasiteiravo senutės, ką turėtų daryti, kad taptų laimingos, ir ši atsakė: „Kai būsite kuo nors nepatenkintos, pasvarstykite, kiek jums duota, ir išmokite būti dėkingos už tai.“Tai istorija apie gerumą ir žmogiškumą, apie kasdienes pastangas išlikti, išmokti, pažinti, suprasti, leidžiančias pasijusti laimingoms – tikroms mažoms moterims. Knyga sulaukė didžiulio populiarumo ir šiandien yra laikoma vaikų literatūros klasika.

Netikėtai ištartas „sutinku“. Nejau jiems lemta būti kartu?

Laisvos sielos Autumn mėgavosi kiekviena akimirka ir niekada neįsivaizdavo, kad ištekės Vegase! Kai ryte, atsibudus šalia sutuoktinio Tobio, grįžta atsiminimai apie praėjusią naktį, ji suvokia, kad pateko į bėdą... Tobis prašo, kad Autumn kurį laiką vaidintų tikrą žmoną. Perprasti naująjį sutuoktinį tikrai nelengva, bet kai ko nepaneigsi: juodu sieja beprotiška aistra!

Kai antra proga išmuša žemę iš po kojų!

Vaikystės draugui Finui paprašius rasti šeimai priklausiusius antikvarinius daiktus, Viktorija sutinka padėti. Trumpam pamiršta sudaužytą širdį ir leidžiasi į taip trokštamus nuotykius. Bet ilgainiui draugystė perauga į kai ką netikėto! Netrukus Viktorija supranta, kad Finui, kaip ir jai, atėjo metas kurti gyvenimą iš naujo... Ar netikėtas nėštumas suteiks jiems antrą galimybę? Galimybę, apie kurią nedrįso svajoti?

Juos vėl suvedė… likimo valiai paliktas kūdikis!

Maksas netikėtai sutinka Leną Filips, su kuria buvo užmezgęs neilgą romaną, – ir tarp jų vis dar skraidžioja aistros kibirkštys! Nors leisti laiką kartu itin malonu, ant Makso dvaro laiptelių paliktas  kūdikis tampa tikra staigmena. Dabar Maksas, kuriam gyvenimas suteikė visas priežastis būti atsiskyrusiam, ir džiugioji Lena turi rasti būdą suteikti tam naują pradžią – kartu!

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – aktualumo neprarandantis, vienas ryškiausių turkų rašytojos Elif Shafak kūrinių, kurį BBC paminėjo tarp „100 romanų, suformavusių mūsų pasaulį“. Tai pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o jungia... meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.

Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad užpildytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje, nustebindama savo šeimą. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą, o vėliau parašyti recenziją.

Knyga taip sukrečia Elą, kad ji netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos gyvenimo pokyčių ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi visagalė meilė.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie meilės galią keisti gyvenimą net tada, kai, rodos, per vėlu.

Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971 m.) – žymi šių laikų turkų rašytoja; rašo turkiškai ir angliškai, dėsto politologiją ir sociologiją Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje – autorė yra išleidusi devyniolika knygų, jos išverstos į penkiasdešimt penkias kalbas. Lietuvoje jau išleisti didžiulį skaitytojų susidomėjimą pelnę E. Shafak romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Ledinukų rūmai“, „Mečetė sultono dukteriai“, „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ ir „Išeinančių medžių sala“.

Aleksas  – velnias, apdovanotas angelo veidu. Genamas visą gyvenimą persekiojančios tragedijos, negailestingai siekia galios ir keršto, todėl širdies reikalams neturi laiko. Tačiau kai Aleksui tenka pasirūpinti geriausio draugo seserimi, krūtinėje kažkas užsiliepsnoja – ugnis, galinti ištirpdyti jo ledo rūmą.

Eva – vėjavaikiška mergina, kamuojama miglotų košmarų apie vaikystę, nors pati jos gerai neprisimena. Tačiau geba visur įžvelgti pasaulio grožį... ir regi širdį, slypinčią po lediniu vyro, kurio nederėtų pamilti, veidu. Tai geriausias jos brolio draugas. Kaimynas. Gelbėtojas – ir pražūtis.

Uždrausta Alekso ir Evos meilė atskleidžia paslaptis, negrįžtamai pakeisiančias juodu ir viską, kas jiems brangu.

„Įtraukianti istorija su itin pikantišku prieskoniu.“

San Francisco Chronicle

„A. Huang tiekia vieną šokiruojantį siužeto vingį po kito. Ši dramatiška knyga skaitytojams ir skaitytojoms atims žadą.“

Publishers Weekly

Ana Huang (Ana Hvong) – populiari amerikiečių rašytoja. Jos knygose – stiprios pagrindinės veikėjos ir itin karštos meilės scenos. A. Huang romanai išversti į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. 2021 m. pasirodžiusi „Sukta meilė“ (pirmoji serijos „Twisted“ knyga) ne tik tapo „TikTok“ sensacija, bet ir išsyk šoko į „New York Times“, „USA Today“, „Sunday Times“ ir „Wallstreet Journal“ bestselerių sąrašų viršūnes.