Lojalumo programa

Prieš keliolika metų efektyviai dirbantis vadovas turėjo gebėti valdyti procesus ir juos atliekančius žmones. Šiandienos vadovo samprata ir užduotis ženkliai kinta. Geru vadovu laikomas tas, kuris geba suprasti žmones, juos išgirsti, ugdyti ir skatinti. Prioritetinė vadovo pareiga tampa pagalba darbuotojui noriai įsitraukti į įmonės veiklą. Noriai!

Mūsų dienų rinkoje būtent vadovo elgesys su darbuotojais yra lemiamas veiksnys, kuris užtikrina našią, produktyvią veiklą ir sėkmę įmonės konkurencinėje kovoje. 

Lektorius ir verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaišas siekia paskatinti būsimus ir esamus vadovus susimąstyti apie savo efektyvumą dabartinėje rinkoje – kaip turi elgtis ir ką turi daryti vadovas, kad jo vadovaujamos organizacijos darbuotojai kurtų maksimalią pridėtinę vertę.

Saulius Jovaišas – lektorius, verslo valdymo konsultantas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, straipsnių, publikacijų ir interneto seminarų autorius, projekto „Boso valanda“sumanytojas. Jis turi daugiametės sėkmingo vadovavimo patirties įvairiose įmonėse (M–1, „CV-Online“, „Kas yra kas Lietuvoje“, „SJ Solutions“, „Veiklos valdymo sprendimai“ ir kt.). „Boso valanda. Kasdienė šiuolaikinio vadovo knyga: kaip vadovauti žmonėms?“ – tai antroji autoriaus knyga. Pirmoji, parašyta kartu su bendraautore Girėne Ščiukaite, „Ieškai darbo“ pasirodė 2011 m.

„Apie ką ši knyga? Peteris Druckeris kitados yra taikliai pasakęs: „Jei vadovai suprastų, kad jų darbas ir yra darbas su žmonėmis, jie būtų kur kas efektyvesni vadovai…“ (Ar kažkaip panašiai.) Ką tai reiškia? Šiandien vadovai – ne tie žmonės, kurie valdo kitus, kad jie atliktų užduotis ar funkcijas, o tie, kurie ugdo žmones, kad būtų pasiekti tikslai.“ (p. 9)
Saulius Jovaišas

„vadovas yra žmogus, kuris prisiima esminę atsakomybę. Tai išskiria jį iš kitų. Kas nutinka, kai prisiimi tokią atsakomybę? Nebėra ko kaltinti. Kas tas mano likimas? Aš pati.“ (p. 16)
Solveiga Kurgonaitė

„Dažnas mano, kad darbuotojų atranka – tai personalo skyriaus darbas, tačiau iš tiesų tai viena svarbiausių vadovo užduočių. Per darbuotojų atranką vadovas nebūtinai griežia pirmuoju smuiku, tačiau beveik visada būtent nuo jo priklauso lemiamas šio proceso akordas.“ (p. 67)
Valerija Buzėnienė 

„Pasitaiko atvejų, kai vadovai darbuotojams užduoda nukreipiančius klausimus tam, kad paskatintų atsakyti taip, kaip nori vadovai. Tačiau toks būdas yra ne koučingas, bet manipuliacija, kuria siekiama primesti savo nuomonę." (93 p.)
Tomas Misiukonis

„<…> vadovas gali pasinerti į komandą, susilieti su ja; kita vertus, jis gali būti pasiruošęs atsitraukti ir palikti ją veikti savarankiškai. Norint sėkmingai vadovauti komandai vadovui verta išmokti ją suprasti .“ (p. 125)

„Kaupiantieji auksą yra turtingi tą akimirką. Kaupiantieji žinias ir įgūdžius turtingi visą gyvenimą.“

Šioje knygoje nepasakojama apie verslo strategiją. Strategijos keičiasi kaip metų laikai. „CEO dienoraštyje“ pasakojama apie kai ką nepalyginti pastovesnio.

Knygos autorius Stevenas Bartlettas – verslininkas, itin populiarios tinklalaidės „CEO dienoraštis“ (angl. The Diary of a CEO) vedėjas. Visų sėkmių ir nesėkmių, su kuriomis jam teko susidurti einant verslumo keliu, pagrindas – meistriškumo dėsniai. Jie ir lėmė nepaprastai sėkmingą S. Bartletto karjerą. Jie paskatins ir Jūsų sėkmę – sukurti ką nors didinga, užkopti į aukštumas. 

Šie dėsniai pagrįsti psichologijos ir elgsenos mokslais bei S. Bartletto ir sėkmingiausių pasaulio verslininkų, pramogų pasaulio atstovų, menininkų, rašytojų ir sportininkų, dalyvavusių tinklalaidėje, patirtimi. Jie neabejotinai atlaikys laiko išbandymą ir padės kiekvienam suimti į rankas savo gyvenimą, atskleisti potencialą.

„S. Bartlettas supina naujausius mokslinius tyrimus, savo paties patirtį ir įtaigias istorijas. Taip jis padeda iš naujo apibrėžti sėkmę ir išnaudoti savo galimybes. Šią knygą būtina perskaityti visiems, svajojantiems padaryti ką nors drąsaus.“

Jay Shetty, tinklalaidės „On Purpose“ vedėjas ir knygos „Mąstyk kaip vienuolis“ autorius

Steven Bartlett (Styvenas Bartletas) – britų verslininkas ir pranešėjas, išgarsėjęs tinklalaide „CEO dienoraštis“. Autorius taip pat yra patyręs sveikatos ir sveikatingumo srities, blokų grandinės technologijų, biotechnologijų, kosmoso tyrinėjimų investuotojas. Knyga „CEO dienoraštis“, išleista 2023 m., tapo „Sunday Times“ bestseleriu nr. 1.

Kaip vienas reklamos paslaptis perpratęs žmogus dantų valymą pavertė kasdieniu kone viso pasaulio žmonių įpročiu?

Kaip kariuomenės generolas įstengė nuraminti įtūžusią minią, perpratęs ryšį tarp riaušių ir greitojo maisto?

Kaip plaukikas Michaelis Phelpsas pasiekė pasaulio rekordą, nieko nematydamas pro vandens prisisunkusius akinius?

Kaip prekių reklamuotojai nustato, kurios klientės laukiasi, ir ima reklamuoti joms prekes, nors apie nėštumą dar nežino net jų šeimos?

Atsakymas yra įpročiai.

„Dauguma mūsų kasdienių pasirinkimų gali atrodyti kaip gerai apgalvoti sprendimai, bet tokie nėra. Jie tėra įpročiai. Ir nors kiekvienas įprotis pats savaime reiškia labai mažai, ilgainiui valgiai, kuriuos užsisakome, žodžiai, kuriuos kasnakt pasakome vaikams prieš miegą, tai, ar taupome, ar leidžiame pinigus, ar dažnai sportuojame, minčių ir darbotvarkės susidėliojimas turi milžinišką įtaką mūsų sveikatai, darbo našumui, finansiniam saugumui ir laimei.
<...>
Daugelį šimtmečių žmonės stengėsi perprasti, kodėl egzistuoja įpročiai. Bet tik per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai ir rinkodaros specialistai pradėjo iš tiesų suprasti, kaip įpročiai veikia - ir dar svarbiau: kaip jie keičiasi.

Šioje knygoje New York Times žurnalistas Charlesas Duhiggas priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti - kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimai.“

„Čia dera naujausi moksliniai tyrimai ir įdomios istorijos. Perskaitęs šią knygą, į pasaulį jau žiūrėsi kitaip.“
Daniel H. Pink, geriausias ir populiariausias New York Times autorius

„Įtraukianti... pateikia daugybę būdų, kaip mūsų įpročiai apibrėžia mūsų gyvenimą. Perskaitykite šią knygą.“ Jonah Lehrer

Dvasinis mokytojas Michaelas A. Singeris, The New York Times bestselerio nr. 1 Išlaisvinta siela autorius, kviečia leistis į transformuojančią ir ilgai lauktą kelionę, kuri taps jūsų vidiniu kompasu siekiant savęs pažinimo ir besąlygiškos laimės.

Šiandien kaip niekad trokštame daugiau džiaugsmo, laimės ir gyvenimo prasmės. Tačiau ar ne per dažnai ieškome to išorėje? Kai mūsų pilnatvės jausmas priklauso nuo kitų žmonių ar dalykų – geidžiamo darbo, naujų namų, egzotiškų atostogų ar santykių – neišvengiamai ateina nusivylimas. Tikroji laisvė, meilė ir įkvėpimas slypi mūsų viduje. Tačiau kaip atrasti kelią į šią vidinę erdvę?

Išlaisvintas gyvenimas – tai knyga, į kurią verta atsigręžti. Ji tuo pat metu yra gili dvasiškai ir praktiška – padedanti aiškiai suvokti, kaip įveikti mintis, jausmus bei įpročius, kurie mus stabdo. Ji moko, kaip išgyti nuo praeities žaizdų ir atverti kelią vidinei laisvei. Skaitydami atrasite, iš kur kyla jūsų emocijos ir mintys, kaip jos veikia natūralų energijos srautą, ir kaip išsilaisvinti iš vidinių blokų – vadinamųjų samskarų – trukdančių gyventi visapusiškai.

Atėjo metas nustoti kovoti ir pradėti iš tikrųjų gyventi. Ši įkvepianti knyga padės jums kiekvieną dieną praktiškai taikyti Michaelo A. Singerio dvasinius mokymus ir žengti keliu į laisvę, ramybę, atvirumą ir gilų savęs pažinimą.

Ar jau pasiruošėte pradėti Išlaisvintą gyvenimą?

Tarptautiniai tyrimai atskleidžia nerimą keliančią tiesą: vaikų ir paauglių psichikos sveikata daugelyje pasaulio šalių pastebimai pablogėjo jau nuo XXI a. antrojo dešimtmečio pradžios. Kodėl jaunų žmonių depresija, nerimas, savęs žalojimas ir savižudybės staiga tapo tokia plačiai paplitusia problema?

Socialinis psichologas ir bestselerių autorius iš JAV Jonathanas Haidtas išryškina pagrindines šios krizės priežastis – tris technologines megatendencijas: išmaniuosius telefonus, socialinius tinklus ir asmenukių kultūrą. Visa karta, turėdama šiuos skaitmeninius įrankius savo rankose, išgyveno jautriausią gyvenimo etapą – paauglystę. Haidtas nuodugniai nagrinėja, kaip naujoji skaitmeninė kultūra veikia jaunų žmonių psichiką ir, svarbiausia, siūlo sprendimus, kurie padėtų šią situaciją pakeisti.

„Nerimo karta“ – knyga visų kartų žmonėms, siekiantiems susigrąžinti gyvenimą.

„Svarbi knyga... Kaip parodo Haidtas, vaikų energijos ir dėmesio perkėlimas iš fizinio pasaulio į virtualųjį turėjo katastrofiškų pasekmių.“ – The New York Times

„Aktuali ir būtina... Ši knyga gali tapti augančio judėjimo, siekiančio išstumti išmaniuosius telefonus iš mokyklų ir apsaugoti vaikus nuo socialinių tinklų, kertiniu dokumentu.“ – The Guardian

·         „Goodreads Choice Award“ metų negrožinės literatūros knyga

·         „The New York Times“ bestseleris Nr. 1

·         „The Wall Street Journal“  2024 metų 10 geriausių knygų sąraše

·         „The Washington Post“ paminėta kaip reikšminga knyga

·         „The New York Times“ reikšmingų knygų sąraše

„Zombis Lozorius“. Suintrigavo pavadinimas? Neabejotinai suintriguos ir novelės bei noveletės. Rašytojas dažnai renkasi kalbėti „paprastai“ – kasdiene šnekamąja kalba, nevengia slengo, užsienio kalbomis pavartotų posakių. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad po darbo dienos paėmęs į rankas knygą žmogus pasijustų kasdienės kalbos aplinkoje, o ne „steriliuose“, kalbininkų išvalytuose kalbos vandenyse. Kitas dalykas, kodėl verta skaityti šiuos kūrinius, – realybės ir fantazijos pasaulių supynimas į vienį taip, kad jokio ribos peržengimo nepajunti – tiesiog, rodos, fiziškai atsiduri kažkur kitur, o kada tai nutinka – neaišku. Dar vienas svarbus faktorius – ypatingas netikėtumo pojūtis dažno kūrinio pabaigoje. Kažko lyg tikiesi, bet sulauki visiškai neįtikėtino pasakojimo posūkio… Nesinori praverti viso paslapties šydo. Skaitytojai tikrai suras ir daugiau šios knygos privalumų. Juk geriau pačiam viską patirti, negu laukti to, ką esi išgirdęs.

Tadas Žvirinskis (g. 1969 Vilniuje) – poetas, prozininkas, vertėjas.  T. Žvirinskio kūryba versta į anglų, lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbas. Pagal jo tekstus sukurta dainų ir vaizdo klipų.

Jie jau pakeliui į Žemę. O ko jiems čia reikia? Didžiausią susitikimą žmonijos istorijoje temdo nežinomybė. Psichologinių knygų autorė pakviečiama sukurti įkvepiančią žinutę ateiviams. Jei šie nusiteikę draugiškai – pasveikinti. Jei nusiteikę karingai – perkalbėti. Žinutės autorei į pagalbą peršasi kariškiai, Holivudo prodiuseriai ir net prezidentai. Svarbu įrodyti, kad žmonija gera. Bet kuo ilgiau ji dirba, tuo panašiau… kad gal ir nelabai?

Vladas Rožėnas (g. 1993) – rašytojas, kino kritikas ir reklamos kūrybininkas. Literatūrologijos magistro laipsnį apsigynė darbu apie kinematografines technikas lietuvių literatūroje. Savo knygose istorijas stengiasi pasakoti vizualiai, suteikti personažams gyvus balsus ir egzistencines temas sujungti su humoru. Kaip gerame kine. Jei skaitytoją prajuokins, autorius bus laimingas. Jei privers iš jaudulio skubėti per romano puslapius arba apmąstyti filosofines „Katastrofos“ potekstes – taip pat. Idealiu atveju norėtų sukelti skaitytojui visas tris reakcijas, bet Dievo į medį nevarys.

Vaikai, diktatoriškai nutarę, kad jų ligotiems garbaus amžiaus tėvams nereikalingi skiepai, ir taip tapę (ar vos netapę) jų žudikais. Paskutines gyvenimo valandas skaičiuojanti moteris, kuri sukaupusi kuklias jėgas vos vos kilsteli prie čiužinio priaugusią ranką su iškeltu į viršų nykščiu ir ištaria „Vo!!!“, taip pagirdama ryškiai geltonas ją lankančios medikės kelnes. Mama, dienas leidžianti su niekada neužaugsiančiu dideliu vaiku tarp kalnų jo mėgstamų dėlionių.

Laima Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, jos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.

„Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ – knyga apie gyvenimą. Nes, autorės įsitikinimu, kalbėti apie mirtį – tai kalbėti ne tik apie kančią, skausmą, gedulą, bet ir apie vaikų ir tėvų santykius, baimes, ateitį, meilę, laimę.

Laima Baršauskienė – slaugytoja, paliatyviosios pagalbos specialistė, lektorė, konsultantė ir jau... rašytoja.

Odilė – paprasta vienuolikmetė mergaitė. Ir kas čia blogo, jei ji mėgsta viena vaikštinėti pelkynų pakraščiu vingiuojančiu senuoju keliu? Pasak miestelio gyventojų, ten vyksta visokios baisybės, bet Odilei šios kalbos sukelia tik juoką. Kad ir kiek kartų ten eita, nepavyko sutikti net nusususio vaiduoklio! Tačiau vieną dieną mergaitė randa paslaptingą skrynutę, nusprendžia ją atidaryti ir... stačia galva nugarma į pavojingą požemių pasaulį. Norėdama grįžti atgal į namus Odilė turės įveikti daugybę kliūčių ir panaikinti per amžius skrynelėje tūnojusį prakeiksmą.

Tai nuotykių ir magijos kupina istorija, jaudinanti, kelianti šiurpą ir priverčianti nusišypsoti.

„Pasakos – ne šilto pieno vonia, kurioje malonu vartytis. Pasakose nutinka blogų, baisių ir skausmingų dalykų“, – sako vaikų ir jaunesniųjų paauglių pamėgta rašytoja Neringa Vaitkutė. Puikiai žinomos ir įvairiomis premijomis įvertintos autorės knygos „Vaivorykščių arkos“, „Tamsos trilogija“ „Klampynių kronikos“ ir kitos. 2020 m. rašytojai skirta Vaikų literatūros premija.

XX a. vidurys, Lisabona. Dora Ruzariju, dar nė nesulaukusi keturiasdešimtmečio, tampa našle ir visa širdimi pasineria į gedulą. Naivoka, pasyvi moteris, dukters vadinama „žmogumi be amžiaus ir be vilties“, dienas leidžia penima kitų malone ir gailesčiu. Tačiau dešimt metų šventai saugojusi mirusio vyro atminimą, vieną dieną Dora sužino baisią paslaptį, kuri paradoksaliai pakreipia jos likimą.

Kelių kartų moteris vaizduojantis kūrinys atveria plačius socialinius, politinius ir tapatybės kontekstus, byloja apie nelengvas pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą.

„Tuščios spintos“ – melancholiškas, kartokas pasakojimas apie moteris, jų tarpusavio santykius, vienatvės ir vidinės tuštumos persmelktus gyvenimus.

Maria Judite de Carvalho (1921–1998), „kuklioji portugalų literatūros gėlė“, šiandien pristatoma kaip „vienas įdomiųjų XX amžiaus Europos literatūros balsų“. Lisabonoje gimusi rašytoja ir dailininkė Salazaro diktatūros metais gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje, bičiuliavosi su Albert’u Camus, Simone de Beauvoir ir kitais to meto intelektualais. Nors paveikta prancūzų egzistencializmo ir „naujojo“ romano, autorės kūryba, bylojanti apie vienatvę didmiestyje, beveidėje kasdienybėje slypintį nerimą ir neviltį, išliko savita. Gana glaustuose tekstuose sumaniai kaitaliojama pasakojimo perspektyva, o dramatizmą atmiešia ironija ar net groteskas. Romanas „Tuščios spintos“ (Os armários vazios, 1966) vadinamas portugalų literatūros atgimimo, atsinaujinimo viršūne.

Svano pusėje – pirmas Marcelio Prousto (1871–1922) Prarasto laiko beieškant ciklo romanas, pradėtas rašyti 1909 m. Vienas įsimintiniausių kūrinių literatūros istorijoje.

Pirmoje romano dalyje atskleidžiamos jautrios vaikystės impresijos, kurias iššaukia „nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių“ pažįstamas skonis. Antroji Svano pusėje dalis – Svano meilės ir pavydo studija, laikoma kertine ir tęstine struktūra visų septynių Prarasto laiko beieškant dalių ciklo architektūroje, kurią užbaigia trečioji dalis, skleidžianti pagrindines autoriui rūpimas temas – laiko, atminties, meno prigimties.

„Svarbiausias įvykis – romanas Prarasto laiko beieškant. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra.“ 

Patrick Grainville, Lire, 1997 m.

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Smėlis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka“,

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Vienas nulis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Nakvynė Berlyne“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.“

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Paukščiai virš Lenino aikštės“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Kai 1997 m. Honkongas buvo perduotas Kinijai, miestui garantuota spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvė, tačiau Kinijos komunistų partija nuosekliai šias teises riboja. Jau ne vienus metus honkongiečiai kovoja už teisės viršenybę, galimybę balsuoti laisvuose bei sąžininguose rinkimuose, savą teisinę sistemą ir ekonomiką, tačiau Pekinas visa tai gniaužia ir naikina.

„Ši knyga – apie naujai įsisąmonintos laisvės patirtį, sunkią kovą dėl nepriklausomybės ir skausmingą tėvynės netektį. Ji turėtų būti privalomas skaitinys tiems, kas, gimę ir užaugę laisvoje visuomenėje ir nepriklausomoje valstybėje, širdimi neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, kad visa tai gali būti iš jų atimta, – kurie iki sielos gelmės nejaučia, kokia trapi yra laisvė, kurios, kaip sakė žymus amerikietis, „nuo išnykimo niekada neskiria daugiau negu viena karta“.

MANTAS ADOMĖNAS

Honkongo aktyvisto, Nobelio taikos premijos nomi­nanto Nathano Law ir iš Honkongo kilusio nepriklausomo rašytojo, mokslininko Evano Fowlerio „Laisvė“ – asmeninis, bet šiandien kaip niekad universalus manifestas, kuris primena apie autoritarizmo keliamus pavojus, įkvepia ginti demokratiją ir laisvę, nei rizikuoti jas prarasti.

„Ši knyga jaudina ir trikdo. Ji narsto esminius, aštrius ir skaudžius žmogaus išlikimo ir naujos gyvybės pradėjimo klausimus miglotos ir egzistenciškai pavojingos ateities kontekste. Parašyta plačiam skaitytojų ratui prieinama filosofine kalba, per klasikinės ir šiuolaikinės literatūros, psichologijos ir populiariosios kultūros pavyzdžius ji kviečia apmąstyti moralinę žmogaus atsakomybę už planetą. Degraduojančiame pasaulyje, kokį liudijame šiandien, iškyla dilema, ar verta turėti vaikų. Versdama tekstą jaučiau, lyg autorė siektų mudviejų pašnekesio apie gyvenimo prasmę, jo abejotiną tęstinumą klimato kaitos ir melancholijos amžiuje. Palietė dialogiškas tonas ir subtiliai, poetiškai išreikštos nuojautos dėl Vakarų kultūros likimo. Jos atliepia naujojo tipo egzistencinį susirūpinimą, giliai besismelkiantį ir į Lietuvą.“

Dalia Staponkutė

2024 m. Prinstono universiteto leidyklos publikuota knyga „Sukurti gyvybę“ – tai ambicingas, skirtingus žiūros kampus apimantis žvilgsnis į vieną esminių egzistencinių klausimų: ką – moraliniu, filosofiniu, etiniu ir emociniu požiūriais – reiškia turėti vaikų. Knygos autorė Mara van der Lugt dėsto filosofiją Šv. Andriejaus universitete, Škotijoje o jos tyrinėjimų laukas koncentruotas į moderniąją intelektualinę istoriją ir šiuolaikinėje filosofijoje aktualias ekologinės ir gyvūnų etikos bei klimato kaitos temas. Yra pasirodžiusios dar dvi jos knygos: „Dark Matters: Pessimism and the Problem of Suffering“ ir „Bayle, Jurieu and the Dictionnaire Historique et Critique“

Lenkų kilmės filosofas, logikas Józefas Maria Bocheńskis (1902–1995) imasi nedėkingo darbo: nusakyti autoriteto prigimtį, surūšiuoti autoritetų tipus bei apibrėžti jų galiojimo ribas. Daro tai blaiviai, skaidriai ir užtikrintai – dėstymo aiškumas ir nuoseklumas yra vienas svarbiausių šios knygos privalumų. Galima tik pavydėti Bocheńskio gebėjimo sklandžiai dėstyti mintį ir nepasiduoti pagundai norimą išvadą priimti už teisingą. Demagogų, manipuliatorių ir įvairaus plauko šūdmalos meistrų laikais tai turėtų būti parankinė knyga kiekvienam, bandančiam susiorientuoti žinių pertekliuje.

Šveicarijoje kūręs XX a. lenkų filosofas, logikas ir teologas Józef Maria Bocheński – analitinės filosofijos šalininkas. Tyrė formaliosios logikos pagrindus, jos metodus taikydamas filosofijos sąvokų bei religinės kalbos analizei. Knygų Etikos eskizai (Szkice etyczne 1953), Formalioji logika (Formale Logik 1955), Religijos logika (Logik der Religion 1965), Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką (Was ist Autorität? Einführung in die Logik der Autorität 1974) ir daugybės kitų autorius.

„Jautrumo gravitacija“ – trečioji auto fikcijos pobūdžio vilnietiškosios sagos dalis.

Romano pasakojimas skyla į dvi istorijas, kurios skleidžiasi draudimo kompanijos tyrėjos ir vieno iš pasikartojančių visuose romano dalyse veikėjo – Andriaus – gyvenimo peripetijomis.

Mėginama išsiaiškinti Vilniuje 1993 metais paslaptingai kilusio gaisro aplinkybes ir sugauti nesugaunamą kaltininką, o taip pat toliau sekant Andriaus pėdomis nuklystama į Daniją, kur veikėjas išvyksta studijuoti teatro meno.

Siurrealistiškai pinasi tyrėjos dabartis ir Andriaus ateitis. Paraleliai sugretinamos dvi viena kitai prieštaraujančios alternatyvos: homo sovietikus, mokantis dirbti iki sąmonės netekimo, ir besimėgaujantis bohemišku gyvenimu bei tinginyste animus animalis. Panika ir atodrėkis gausaus pasirinkimo akivaizdoje.

Nobelio premijos laureato knyga

Mylimieji Alida ir Aslė atvyksta į Bjorgviną ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Nors Alida laukiasi ir po ilgos kelionės yra išsekusi, niekas nenori suteikti porai pastogės. Tamsų vakarą lietui lyjant vaikščiodami iš vienų namų į kitus, jie patiria žmonių abejingumą ir vis didėjantį nerimą. Vienintelė paguoda – prisiminimai apie būtus laikus, kai susipažino ir iškart suprato, kad yra skirti vienas kitam. Koks likimas jų laukia tarp nesvetingo miesto sienų? Tris istorijas surišantis pasakojimas panardina skaitytoją į meditatyvią keistų įvykių ir grįžtamojo laiko tėkmę, kurioje ryškiausiai aidi nusikaltimo ir bausmės tema.

Norvegų rašytojas Jonas Fossė (g. 1959) debiutavo 1983 m. romanu „Raudona, juoda“. Nuo tada rašė įvairių žanrų tekstus: romanus, dramaturgiją, poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir knygas vaikams. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, o pjesės visame pasaulyje pastatytos per tūkstantį kartų. Fossė apdovanotas galybe premijų ir gimtojoje šalyje, ir užsienyje, iš kurių reikšmingiausia – 2023 m. skirta Nobelio literatūros premija. Lietuviškai publikuota trumposios prozos knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (2020) ir pasakojimas „Baltybė“ (2024).

„Trilogiją“ sudaro trys pasakojimai apie Alidą ir Aslę, kurie iš pradžių Norvegijoje buvo išleisti atskiromis knygomis: „Nakvišų klajonės“ (2007), „Ulavo regėjimai“ (2012) ir „Prievakario nuovargis“ (2014).

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

„Ši knyga – dviejų atviros Lietuvos viziją puoselėjančių draugų sukurta laiko kapsulė. Kruopščiai atrinktos istorijos atveria tarpukario Lietuvos žydų pasaulėžiūrą, humorą, vargus ir džiaugsmus, santykį su lietuviais. Buvau sužavėtas to meto žmonių geranoriškumo ir optimizmo. Kaip rašoma viename iš vertimų: „Niekas taip kelio neskina prie žmonių susiartinimo, kaip pažinimas viens kito.“ Šiuos tekstus skaityti ir saldu, ir rūgštu, it valgyti antologijos pavadinime minimą apelsiną. Jie leidžia pabėgti į realybę, kurioje multikultūrė Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, o jidiš – viena kertinių šalyje vartojamų kalbų. Kartu tai ir labai liūdna knyga, nes ji mums dar kartą primena, ką praradome. Tačiau galime pabandyti nors šiek tiek tai atkurti.“

Karolis Vyšniauskas

„Po Holokausto ir sovietų okupacijos lietuviams ir žydams teko naujai ieškoti kelių vieniems kitų link. Ne visi žino, kad tokio dialogo pagrindai buvo padėti tarpukariu. Viena abipusės pažinties forma tapo vertimai. Antologija „Nemirtingasis apelsinas” atgaivina tarpukario vertėjų ir knygų sudarytojų pastangas pristatyti žydų literatūrą lietuvių skaitytojui – uždavinys, ir šiandien nepraradęs aktualumo, kaip ir patys knygoje surinkti tekstai.“

Lara Lempertienė

Michaelas Casperas yra amerikiečių rašytojas ir istorikas, tyrinėjantis Lietuvos žydų kultūros istoriją. Jis studijavo Vilniaus universitete pagal Fulbraito stipendiją, vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele Istorijos fakultete apgynė daktaro disertaciją apie tarpukario Lietuvos žydų politinę kultūrą. Michaelas taip pat yra apdovanojimų pelniusios knygos „A Fortress in Brooklyn“ bendraautoris, publikavęs straipsnių „The New York Review of Books“, „The Times Literary Supplement“ ir kituose leidiniuose.

Mantautas Šulskus yra Vilniaus ir Roskildės (Danija) universitetų alumnas, judaikos tyrėjas, Ernsto Ludwigo Ehrlicho (Vokietija) ir Paideia Emmos Lazarus (Švedija) stipendijų laureatas. Heidelbergo Žydų studijų centre (Vokietijoje) jis parašė magistrinį darbą apie tarpukario Lietuvos žydų politiką, visuomenininką ir leidėją dr.  Mendelį Sudarskį. Mantautas yra nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Geros valios fondas

Purpuras buvo gaunamas iš keistų sraigių, be to, pasak Jacobo van Maerlanto, ir iš dramblių kraujo. O pati išskirtiniausia raudona spalva, pasak jo, gaunama iš Baltijos jūroje gyvenančios į moliuską panašios žuvytės. Tam dar buvusi reikalinga itin sudėtinga procedūra, nes, norint išspausti brangiąją medžiagą, gyvai žuvytei reikėjo pradurti specialią gysliukę.

Spalvos turi daug aspektų. Istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir vartojamos. Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apybraižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.

Šis tekstas įkurdintas anapus psichologijos ir suicidologijos. Jis prasideda ten, kur baigiasi mokslinė suicidologija. Mėginau pažvelgti į savavališką mirtį ne iš išorės, iš gyvojo ar išgyvenusiojo pasaulio, bet iš vidujybės tų, kuriuos vadinu suicidarais ar suicidantais.

Jean Améry

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba