Romanai

Nepamirštama istorija apie motinas, dukras ir atstumą, skiriantį tris vienos šeimos kartas.

Į praeities didybę menančius, o dabar apmirusius senstančios Irisės Blek namus Kaire nelauktai atvyksta jos maištajaunti anūkė Rubė. Ji pabėgo iš Anglijos dėl įtemptų santykių su motina ir ieško paguodos pas močiutę, kurios nematė daugelį metų. Pamažu skirtingų kartų giminaitės atsiveria viena kitai ir tarp jų užsimezga ypatingas ryšys. Rubė padeda Irisei atkurti blankstančius praeities atsiminimus. Kaip gyvas iškyla spindintis, kosmopolitiškas Antrojo pasaulinio karo Kairas, triukšmingos gatvelės, šurmuliuojantys turgūs, didingos piramidės, o visa tai supa didžiulė, nelaimę pranašaujanti dykyma. Tai buvo metas, kai Irisė atidavė savo širdį vienintelei savo gyvenimo meilei, kapitonui Ksanui Molino. Deja, jį amžiams pasiglemžė karo sukūriai... O šioji netektis lėmė pražūtingą Irisės santuoką, iš kurios gimė Rubės motina.
Irisė nori atgaivinti tolstančią praeitį, o Rubė – suvokti save dabarty. Mėgindamos perprasti žmogaus tapatybės, netekties ir atleidimo paslaptis dvi moterys atsiduria baisiame pavojuje Egipto dykumoje.


Rosie Thomas – daugelio puikiai skaitytojų įvertintų romanų autorė, du kartus apdovanota Metų romantinio romano premija. Gimė nedideliame Šiaurės Velso kaimely. Rašytoja – aistringa keliautoja ir alpinistė, yra įkopusi į ne vieną Alpių ir Himalajų kalną, varžėsi automobilių ralyje Pekinas-Paryžius, gyveno nedidelėje bulgarų tyrinėjimo stotyje Antarktidoje. Šiai knygai rašytoja įkvėpimo sėmėsi iš kelionės po Egiptą.

„Šiame atvirame ir užburiančiame pasakojime Rosie Thomas karčiai ir viltingai teigia, jog žmogaus širdis yra nepaprastai sudėtinga, nepaklūstanti jokioms taisyklėms.“
Mail on Sunday

„Svaiginama ir veržli savęs pažinimo kelionė.“
Eithne Farry, Daily Mail

„Puiki knyga, gražiai parašyta... joje keliami žmogaus tapatybės, priklausomybės, neištikimybės, mirties ir atleidimo klausimai... itin jaudinantis žmogaus širdies tyrimas.“
Australian Women's Weekly

Olivjė Pasaną ir Patriką Gijarą sieja daug bendro: abu užaugo be tėvų, vaikystę praleido tuose pačiuose globos namuose, o viską, ką turi šiandien, sukūrė savo rankomis. Tik dabar vienas jų – policijos kriminalinės brigados vadas, liguistai besižavintis tradicine Japonijos kultūra ir papročiais, o kitas – įtariamasis žudiko maniako, dar žinomo „Akušerio“ pravarde, byloje. Pasanas įsitikinęs, kad būtent Gijaras vykdo protu nesuvokiamo žiaurumo egzekucijas, tačiau kaltinimams pagrįsti stinga įrodymų.
Kol Olivjė kvėpuoja „Akušeriui“ į nugarą, pats sulaukia smūgio iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artėja žudikas.

„Patiems drąsiausiems, kurie išdrįs praverti pragaro vartus.“
Adéle Ferry

„Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jeanas Christophe'as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvai samdomu žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Leidykla „Baltos lankos“ išleido visame pasaulyje išgarsėjusį autoriaus trilerį „Purpurinės upės“, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt penkias kalbas. Taip pat sėkmės sulaukė ir kiti lietuvių kalba pasirodę J. Ch. Grangé romanai: „Miserere“, „Limbų priesaika“, „Gandrų skrydis“, „Sielų miškas“.

Šią knygą Julianas Barnesas parašė po savo mylimos žmonos mirties. Ją skaitant nepalieka įspūdis, kad rašytojas staiga pasirodo nuogas, beginklis, nusimetęs įprastinę mistifikuotojo kaukę. Pasakojimas apie netektį toks skaudžiai autentiškas, kad nejučia norisi nusigręžti, kaip nesąmoningai nuo nelaimės ištiktojo gręžėsi buvę draugai. Juk netektis vienaip ar kitaip liečia kiekvieną iš mūsų. Tačiau kūriny esama ir kito, metaforiško, būdingo šiam autoriui lygmens – tai spalvingos istorijos apie XIX a. oro balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukas ir oreivio pulkininko Fredo Barnabio meilę garsiajai Sarai Bernar. Pasak J. Barneso, sudėję tuos du, regis, nieko bendro neturinčius lygmenis į daiktą, išvysime kažką nauja…


„Šią knygą skaityti yra privilegija. Parašyti – stebuklas.“
The Times

„Giliai įsismelkianti ypač dėl to, kad Barnesas neidealizuoja nei savęs, nei kitų... Pribloškianti išpažintis apie skausmą žmogaus, kuris visa savo esybe mylėjo kitą ir jo neteko.“
Spectator

„Nepakartojama... Atrodo, jam pavyko padaryti neįmanomą dalyką: perkelti į popierių mūsų gyvenimo šiame pasaulyje pojūtį.“
Guardian

„Tai laisvai besiliejanti, įtaigi proza, atviras ir sąžiningas kalbėjimas... Kiekvienas, kas mylėjo ir neteko ar tiesiog kentėjo, turi perskaityti šią knygą, o paskui dar ir dar kartą prie jos sugrįžti.“
Independent


Julianas Barnesas (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011) ir „Pabaigos jausmas“ (2013). Pastarasis romanas apdovanotas prestižine Bookerio premija.

Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?

Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.


„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“

Haruki Murakami

Gimusi per Kalėdų pūgą, Džeinė Viljams gavo retą dovaną, nors pati apie ją nieko nežino. Ji gyvena beviltiškos romantikės gyvenimą, dirba mėgstamą darbą gėlių parduotuvėje, džiaugiasi gerų draugių kompanija, tačiau niekada nėra patyrusi tikrosios meilės. Netikėtai dvidešimt devintojo gimtadienio proga Džeinė sulaukia paslaptingos moters sveikinimo, kuriame rašoma, kad ypatinga jos prigimtinė dovana – gebėjimas matyti tikrąją meilę. Tačiau ji pati turinti atrasti šešias meilės rūšis ir aprašyti jas savo dienorašty iki saulėlydžio tos dienos, kai jai sueis trisdešimt, – kitaip...

„Jio - viena skaitomiausių moterų rašytojų Amerikoje.“
Woman's World

Sarah Jio romanai patenka į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašus. Jio yra žurnalistė, Glamour.com tinklaraščiui rašo apie sveikatą ir sportą. Jos straipsniai publikuojami tokiuose populiariuose žurnaluose kaip „Redbook“, „The Oprah Magazine“, „Glamour“, „SELF“, „Real Simple“, „Fitness“, „Marie Claire“ ir kituose.

„Mūsų liks tik tiek, kiek telpa banjano šešėly“ – šių pranašiškų Karalienės Močiutės žodžių, ištartų vieną kvapnią saulėtą popietę, mažoji princesė Raamė dar nesuprato. O pirmąkart išvydusi raudonąjį – kodėl gi jis raudonasis? – khmerą, visą apsitaisiusį juodai, su sandalais iš padangos, ji tarė sau reginti tevodą, angelą, Pajuodėlį. Deja, tai buvo ne angelas, o vienos šiurpiausių pasauly revoliucijų kareivis, atėjęs išvaryti taikios, išmintingos karališkosios šeimos į baisią kelionę po pragaru virstančią šalį. Tądien nuostabus Raamės vaikystės pasaulis ėmė byrėti į šipulius...

Romanas Banjano šešėly pasakoja apie visagalę tėvo ir dukters meilę katastrofos akivaizdoje, liudija realius įvykius XX a. 8-ojo dešimtmečio Kambodžoje, atskleidžia tai, kad ir negailestingame pasauly esama grožio, tik reikia gebėti jį įžvelgti.

Šis daugybe literatūrinių premijų apdovanotas kūrinys grįstas asmenine rašytojos patirtimi. Kaip ir pagrindinė romano herojė Raamė, Vaddey Ratner, Kambodžos karališkosios šeimos narė, patyrė Raudonųjų khmerų terorą, per kurį žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių. Lemtingaisiais 1975-aisiais autorei tebuvo penkeri. Po ketverių metų, išgyvenusi prievartą, badą ir artimųjų žūtį, ji pabėgo iš gimtosios šalies. 1981 m. Ratner atvyko į JAV beveik nemokėdama anglų kalbos. Po keliolikos metų ji su pagyrimu baigė Kornelio universitetą ir neilgai trukus išgarsėjo visame pasauly kaip rašytoja, pateikusi skaitytojams šį sukrečiantį liudijimą.


„Subtilus pasakojimas... gausus istorinių faktų, sodrių emocijų, reiškiamų vaizdinga kalba. Romanas, kuris neabejotinai bus skaitomas ir vertinamas ateities kartų.“
PEN/Hemingway Award Finalist citata

„Tokios istorijos kaip ši sujaudina iki širdies gelmių ir, drįstu pasakyti, pakeičia gyvenimą.“
Bookreporter.com

„Grožio ir netgi džiaugsmo kupinas pasakojimas. Neįtikėtina ir kilnu tai, kad apie įvykius kalbama be pykčio ir su begaline empatija.“
Ligaya Mishan, New York Times Book Review

Ji staiga atsirado mano terasoje vidury nakties siaučiant audrai, permirkusi ir visiškai nuoga.
– Iš kur jūs atsiradote?
– Aš iškritau.
– Iš kur iškritote?
– Iškritau iš knygos. Iškritau iš jūsų istorijos!

Įkvėpimą praradusio garsaus rašytojo Tomo Boido gyvenime staiga pasirodo keista mergina. Ji labai graži, bet apimta nevilties. Jei jis nustos rašyti – mergina pražus. Neįmanoma? Ir vis dėlto... Ar ji nužengė iš jo rašomo romano puslapių?
Tomas ir Bilė drauge patirs neįtikėtiną nuotykį, kuriame realybė susipins su fikcija ir įstums juos į svaiginantį bei pražūtingą žaidimą.
Popierinė mergina – tai sąmojingas, įtemptas, romantiškas, pribloškiantis pasakojimas apie išgalvotą personažą – ir kartu neabejotinai gyvą žmogų, kurio gyvenimas priklauso nuo vienintelės knygos.

„Musso gerbėjai nenusivils. Siužetas puikiai suregztas, o pabaiga – ypač subtili ir stebinanti.“
Blaise de Chabalier, Figaro Littéraire

„Musso neklysta viską sau leisdamas. <...> „Popierinė mergina“ – tai išdaigėliškas magiškas kūrinys. Netgi dar daugiau – tai lengvas ir elegantiškas skrydis tarp vaizduotės ir tikrovės. <...> Be abejonės, mes buvome pamiršę, kad gyvenimas – tai romanas.“
Pierre Vavasseur, Le Parisien

„Musso apdovanotas gebėjimu kurti originalias intrigas ir išlaikyti įtampą iki paskutinio puslapio.“
Direct Soir

„Ypatingas ryšys su skaitytoju. Puikus fikcijos ir tikrovės derinys.“
Studio Europe 1

Antrojo pasaulinio karo išvakarės. Viename Anglijos dvare auga paskutinis išlikęs ypatingos kamelijų veislės, žinomos kaip „Midlberio rausvoji“, medelis. Retų augalų vagis Filipas Praisas pasamdo amerikietę merginą, vardu Flora, mėgėją sodininkę, šį brangų augalą pavogti. Ji, apsimetusi vaikų aukle, patenka į dvarą ir siekia gauti trokštamą medelį. llgainiui čia ne tik užgimsta nauja meilė, bet ir ima vertis šiurpios paslaptys.

Daugiau kaip po pusės amžiaus niujorkiečiai Adison ir Reksas Sinkleriai nutaria vasarą praleisti Anglijoje. Jiedu apsigyvena senajame dvare – jis dabar priklauso Rekso šeimai. Sutuoktinius sužavi nuostabus kamelijų sodas ir sudomina buvusios dvaro šeimininkės, visa širdimi mylėjusios augalus ir savo sodą, užrašai. Pamažu viena po kitos išaiškėja kraupios praeities detalės. Kas jas sieja su šių dienų paslaptimis?

„Jio – viena skaitomiausių moterų rašytojų Amerikoje.“
Woman's World

„Perskaičius paskutinį puslapį, kūrinys dar ilgai lieka atminty.“
Real Simple

Sarah Jio romanai patenka į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašus. Jio yra žurnalistė, Glamour.com tinklaraščiui rašo apie sveikatą ir sportą. Jos straipsniai publikuojami tokiuose populiariuose žurnaluose kaip „Redbook“, „The Oprah Magazine“, „Glamour“, „SELF“, „Real Simple“, „Fitness“, „Marie Claire“ ir kituose.

Kuo ilgesnis susilaikymas...
Prieš septynerius metus savo vestuvių išvakarėse ledi Džesika Šefild tapo nepadorios, nekaltos merginos akims nederamos scenos liudytoja. Sukrėsta, bet kartu ir truputėlį sujaudinta, ji niekam neprasitarė apie Alisterio Kolfildo – gražuolio rašalo juodumo plaukais – paslaptį. Vestuvių dieną Džesika žengė prie altoriaus, tačiau, bėgant ramios ir laimingos santuokos metams, prisiminimas apie Kolfildą visą laiką glūdėjo jos vaizduotėje...
...tuo saldesnis atlygis
Alisteris Kolfildas gyveno toli nuo droviosios ledi aistra spindinčiomis akimis. Subrendęs, tapęs sėkmingu pirkliu, plantacijos Jamaikoje savininku, jis nė kiek nebepriminė to palaidūno jaunuolio, kurį ji anksčiau pažinojo. Tačiau kai našlaujanti Džesika įlipo į jo laivą, pasirengusi tolimai kelionei, pasirodė, kad septyneri nepatirtų malonumų metai – lyg tie šilko sluoksniai, gaubiantys glamonių alkstantį kūną…

„Autorės knygos – tai pasimėgavimas, kurio nusipelno kiekviena moteris.“
Teresa Medeiros

Mintis parašyti „Apnuogink mane“ kilo netrukus po to, kai baigiau rašyti romaną „Septyneri metai iki nuodėmės“ – šioje knygoje taip pat kalbama apie skausmingą praeitį išgyvenusius žmones. Apnuogink mane – tarsi „Septyneri metai iki nuodėmės“ tęsinys, nors šios knygos ir pasakoja apie 200 metų skiriamus laikus.

Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą „The New York Times“ ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dvidešimt apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė. Dvidešimt vienoje šalyje Sylvia Day yra perkamiausia autorė, jos kūriniai išspausdinti dešimties milijonų egzempliorių tiražu. „Goodreads Choice Award“ rašytoja nominuota geriausia autore.

Jis nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet greitai išsigydo žaizdas.
Jis nekenčia baltųjų raganių, bet myli Analizą, vieną iš jų.
Jis nuo keturiolikos metų gyvena narve.
Jam tereikia pabėgti ir susirasti Merkurę, juodąją raganą, kuri, pasak gandų, valgo jaunuolius. Ir tai jam būtina padaryti iki septynioliktojo gimtadienio.
Juk taip paprasta.

Šių laikų pasaulyje tarp žmonių gyvena raganiai – baltieji ir juodieji. Baltieji turėtų užsiimti tik gerais darbais, juodieji – tik blogais, bet niekas nežino, kaip ten yra iš tiesų... Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie yra pusiau baltieji, pusiau juodieji. Neitanas – vienas iš jų. Todėl jį medžioja visi. Jam tenka gyventi narve, pririštam, mušamam it šuniui, ir treniruotis tapti žudiku. Vienintelė viltis išlikti gyvam – pabėgti ir iš tėvo, galingiausio pasaulio juodojo raganiaus, gauti tris dovanas. Tačiau kaip Neitanui surasti tėvą, jei kiekvienas jo žingsnis sekamas ir jis negali niekuo pasitikėti – nei savo šeima, nei mergina?


„Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios „Bado žaidynės“… Nuostabu ir visiškai įtikinama – man labai patiko.“
Kate Atkinson, rašytoja

„Tai naujoji Stephenie Meyer karūnos paveldėtoja.“
The Times

Tai atrodė vien patogus susitarimas.

Vyrų dėmesio nestokojanti gražuolė našlė Izabelė Pelham nebetrokšta vedybų. O markizui Džerardui Folkneriui reikalinga žmona. Ir Izabelė, ir Džerardas, skandalingai pagarsėję savo meilės ryšiais, turi asmeninių sumetimų: abu puikiai suvokia, kad jųdviejų vedybos būtų abipusiškai naudingas susitarimas. Deja, netrukus po šios „patogios“ santuokos paslaptingas tragiškas įvykis priverčia Džerardą išvykti iš Londono ir palikti žmoną. Kai jis grįžta po ketverių metų, tai jau nebe tas žavingas palaidūnas, už kurio ištekėjo Izabelė. Surimtėjusio, ryžtingo, paslaptingo vyro nebetenkina santuoka, grįsta vien išskaičiavimu.
Ar moteris, apsisprendusi nebeatverti širdies meilei, išlaikys sau duotą pažadą? Ar ji pasitiki Džerardu tiek, kad visiškai atsiskleistų sutuoktiniui, kuris grįžo kaip žavus nepažįstamasis?

Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą „The New York Times“ ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dvidešimt apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė. Dvidešimt septyniose šalyse Sylvia Day yra perkamiausia autorė, jos kūriniai išspausdinti daugiau kaip šešiolikos milijonų egzempliorių tiražu. „Goodreads Choice Award“ rašytoja nominuota geriausia autore.

Aleksandras fon Briukenas, turtingo fabrikanto sūnus, netikėtomis aplinkybėmis susipažįsta su nepasiturinčių tėvų dukra Sofija ir ją įsimyli. Netrukus jų keliai išsiskiria, bet Aleksandras milžiniškomis pastangomis susiranda Sofiją. Tačiau ši gyvena savo gyvenimą, ir jos vertybės bei pažiūros visai kitokios nei Aleksandro. Negalėdamas pelnyti Sofijos meilės, Aleksandras fon Briukenas tenkinasi visomis išgalėmis tvarkydamas jos gyvenimą, negaili jai pinigų, naudojasi plačiais ryšiais. Paveldėjęs tėvo turtus, jis gali nusipirkti viską – išskyrus mylimą moterį. Čia baigiasi jo visagalybė, ir neišsipildžiusi meilė Sofijai virsta manija...

Romanas apie trapias ribas tarp meilės, aistros ir beprotybės, apie manijos anatomiją ir, lyg tarp kitko, apie katastrofų kupiną dvidešimtą amžių. „Erosas“ – stipriausias, švelniausias ir poetiškiausias Helmuto Krausserio romanas. Tikrai didi knyga.
Daniel Kehlmann

Helmutas Krausseris (gim. 1964) – Berlyne gyvenantis garsus šiuolaikinis vokiečių rašytojas, 17 knygų autorius. Romanai Didysis Bagarocis ir Riebus pasaulis buvo ekranizuoti. Romanas Tanatas 1999 m. buvo išleistas lietuviškai ir sulaukė nemažo populiarumo.

Šios istorijos nebuvo...

Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Miestelis ir miestas ir Kelyje pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji Dharmos valkatos ir Vienatvės angelai – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašyta Požemių gyventojų istorija vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia Big Suras. Romano veiksmas vyksta vieną septintojo dešimtmečio vasarą Big Sure, Kalifornijoje. Baigiantis šiai vasarai J. Kerouaco dvasinė būsena taip suprastėjo, kad jis daugiau nepajėgė atsiduoti protą ir jausmus sutelkiančiai introspekcijai.
Vis dėlto, kaip ir F. Scottas Fitzgeraldas, J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pat metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas nebuvo išgalvotas. Po romane vaizduojamų įvykių J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė rašyti taip meistriškai ir atvirai.

Big Suras – paskutinė siekusiojo nušvitimo bitniko knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra senojo autostopo svaigulio, o kalbos apie pabudimą niūrumo akimirką rodosi buvusios tik žodžiai, į kuriuos nėra kaip atsiremti.
Vis dėlto pačioje romano pabaigoje autorius prabyla apie „auksinę visus laiminančią amžinybę“. Baigiamieji kūrinio žodžiai kalba apie ne vienus metus brandintą ir, nepaisant audringo gyvenimo, giliai įsišaknijusią budistinę pasaulėžiūrą, pasak kurios „Nieko niekada nebuvo – Netgi šios istorijos“, taigi, išsisklaidžius slegiančioms šio pasaulio iliuzijoms, „Viskas vis tiek išeis į gera – Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu.“

Kai Ralfas Mesendžeris, intymius santykius greitai užmezgantis kognityvinių mokslų profesorius, ir velionio vyro gedinti, dvasinę krizę išgyvenanti rašytoja Helena Ryd susitinka Glosterio universiteto miestelyje, atmosfera įkaista. Ralfas žino, kad nori Helenos. Helenai jis patrauklus, bet ši atmeta jo pasiūlymus, nes Ralfas vedęs. Abu taria, kad klysta manydami, ką vienas apie kitą galvoja... Netikėtai Ralfas jai pasiūlo apsikeisti savo dienoraščiais... Helena sutrinka ir susimąsto apie minčių ir tikrojo žmonių artumo prigimtį – šis klausimas Ralfą domina jau seniai.
Išradingai sudėliojęs „slaptų“ Ralfo ir Helenos dienoraščių fragmentus, – iš jų matyti, kad tikrieji herojų jausmai dažnai neatitinka „išorėje“ regimo jų gyvenimo, – Davidas Lodge’as parašė žavingą ir linksmą „studiją“ apie meilę, neištikimybę, sąmonės klystkelius ir painiotis linkusią žmogaus širdį.

Meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto.
Literary Review

Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.

Kas yra Lietuvai Amerika? Tiksliau sakant, kas mums yra užjūriuose atsidūrę artimi mūsų tėvų giminaičiai? Ką sovietmečiu lietuviams reiškė didžiuliai siuntiniai, tų giminaičių apsilankymai ir „apipirkimai“ garsiosiose „dolerinėse“ parduotuvėse? Pagaliau kaip mes būdavome priimami, kai atsirado galimybė pasisvečiuoti užjūriuose? Ar neprimena mūsų amerikonai „Bayer“ aspirino tabletės – nekalčiausio, labiau guodžiančio negu gydančio vaisto, kurio plastmasinį buteliuką jie įsprausdavo į Lietuvą vežamo lagamino kertėje. Bet ar esame pagalvoję, kaip toks bendravimas atrodė žvelgiant iš anos pusės, kaip jausdavosi svečiai iš Amerikos, patekę į kietą giminių glėbį?