Romanai

Gerdos darbas – keliauti po pasaulį ir rašyti. Ji prie nieko neprisiriša, niekur neįleidžia šaknų, o apie Lietuvą pagalvoja tik tada, kai telefonu kalbasi su broliu Kajumi. Tačiau iš močiutės paveldėtas namas ir nauja darbo užduotis po kelerių klajonių metų priverčia grįžti į gimtinę, į vietą, kurioje patyrė šviesiausias ir lengviausias akimirkas.

Romantiška sena vila nuošaliame Liepynės kaime greitai tampa galvos skausmu: parduoti ir tęsti klajones ar pabandyti įleisti čia šaknis? Bėgant vienišoms dienoms dideliuose tuščiuose kambariuose, Gerda yra priversta iš naujo įvertinti praeities ir dabarties santykius ir apsispręsti dėl ateities. Kai vienatvė rodosi nebepakeliama, Gerdos gyvenime atsiranda žmogus, kuris tampa jos kelrodžiu ne tik gamtos, bet ir jausmų pasaulyje.

Naujausias Ignės Ale romanas „Migruojantys paukščiai“ nukelia į Kuršių neriją – smėlio, pušų ir vandenų kraštą. Tai melancholiškas pasakojimas apie vienišumą, prigimties šauksmą ir meilę, gimstančią iš gilaus, nuoširdaus ryšio.

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

Knygos veikėjai Ofisinis, Rūtelė, Edgaras, Tautvydas ir Arina gyvena tarp aukštų didmiesčio daugiabučių. Atsitiktinės pažintys, nepasitikėjimas savimi, priklausomybės, lengvų sprendimų paieškos – lošimas, alkoholis, dūmai, socialinių tinklų liūnas, emigracija – knygos veikėjų kasdienybė. Bet visi jie svajoja apie kitokį gyvenimą.

„Tiems, kurie neskaito“ – tai pasakojimas apie žmones, kuriuos galime sutikti bare penktadienio vakarą, sporto klube ar laukdami eilėje prie greitojo maisto kiosko. Galbūt tai mūsų vaikystės draugai ar seni klasiokai, o gal netgi mes patys arba mūsų jauni suaugę vaikai. 

Pirmoji tinklaraštininko Beno Lastausko knyga, parašyta gerai atpažįstamu žargonu, nevengiant organiško ir kartais itin šiurkštaus slengo, traukia autentiškais dialogais ir netikėtais siužeto posūkiais. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas pasakojimas kelia šiuolaikinio jauno žmogaus socialinio, emocinio gyvenimo ir priklausomybių klausimus, tampa lyg subjektyviu autoriaus antropologiniu tyrimu. 

„Žemė, žmonių planeta” - A. de Sent-Egziuperi plunksnai priklausantis romanas. Autoriaus, kurio kūryba žmonių sąmonėje susilieja su biografija, biografija su legenda, o asmenybė ir personažai tampa simboliais.

„Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmogaus rūpesčius. Tiesiogiai susiduri su vėju, su žvaigždėmis, su naktimi, su smėlynais, su jūra. Gudrumu rungiesi su gamtos jėgomis. Lauki aušros, kaip sodininkas laukia pavasario. Lauki eilinio aerodromo kaip žadėtosios žemės ir ieškai dangaus žvaigždėse savo tiesos.” 

Kas toliau?

Paslaptingas nepažįstamasis paskambina Los Andželo policijos departamento Specialiosios žmogžudysčių tyrimo grupės detektyvui Robertui Hanteriui ir pakviečia apsilankyti specialiame interneto puslapyje. Hanteris prisijungia, ir tik jo akims skirta siaubinga tiesioginė transliacija prasideda.

Los Andželo policijos departamentas kartu su FTB išbando viską, ką gali, kad kibernetinėje erdvėje susektų transliaciją, tačiau šis žudikas — ne koks mėgėjas, jis meistriškai mėto pėdsakus. Dar Hanterio ir jo partnerio Garsijos tyrimui nė neįsibėgėjus, Hanteriui ir vėl paskambina. Naujas interneto svetainės adresas. Nauja auka. Bet šįkart žudikas patobulino savo žaidimą taip, kad visi galėtų dalyvauti.

„Pagauna ir nepaleidžia... Ne jautrių nervų skaitytojams.“

Heat

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

Naujas įtraukiantis puikios Sunday Times bestselerių autorės Victorios Hislop romanas, kurio veiksmas vyksta vokiečių okupuotos Graikijos, po okupacijos kilusio pilietinio karo ir karinės diktatūros laikotarpiu, graikų sąmonėje palikusiu gilius randus.

Atėnai, 1941 metai. Po dešimtmečius trukusio politinio nestabilumo, Graikiją okupavus vokiečiams, šalis pasidalija į dvi stovyklas: dešiniuosius ir kairiuosius.

Penkiolikmetė Temidė auga pagal politinius įsitikinimus itin susiskaldžiusioje šeimoje. Atotrūkis tarp namiškių padidėja, kai naciai okupantai Graikiją priveda prie skurdo. Matydama, kaip badas šalyje nusineša draugų gyvybes, mergina ryžtasi įsilieti į pasipriešinimo kovotojų gretas.

Po okupacijos kilusio pilietinio karo metu Temidė susiranda komunistų armiją, tampa kovotoja ir patiria meilės ir neapykantos kraštutinumus bei susiduria su karo paradoksais, kai graikas sukyla prieš graiką.

Galiausiai įkalinta liūdnos šlovės tremties stovyklose Makronisio ir Trikerio salose, Temidė susitinka su kita belaisve, kurios likimas neįtikimu būdu įsipina į jos gyvenimą. Temidei tenka priimti sunkų sprendimą — atkakliai laikytis principų ar išsivaduoti ir visavertiškai   gyventi toliau.

Atsigręžusi į praeitį Temidė supranta, kaip glaudžiai asmeninis žmogaus gyvenimas gali būti susijęs su politiniu valstybės gyvenimu. Ilgainiui vienoms žaizdoms užgijus, kitos pagilėja.

Naujas įtaigus bestselerių autorės Victorios Hislop romanas atskleidžia sudėtingą ir skaudžią Graikijos praeitį; šalies istorijos gijos įaustos į epinį pasakojimą apie paprastą moterį, priverstą nueiti išskirtinį gyvenimo kelią.

„Savo romanuose požiūrį į istoriją Victoria Hislop grindžia jai pačiai būdingomis savybėmis — užuojauta ir kilniaširdiškumu.“

Scotsman

Bestselerio „Paryžiaus žmona” autorė grįžta prie Ernesto Hemingvėjaus temos romane apie jo aistringą, audringą santuoką su Marta Gelhorn – be galo nepriklausoma, ambicinga jauna moterimi, kuri taps viena žymiausių XX amžiaus karo korespondenčių.

1937 metais dvidešimt aštuonerių Marta Gelhorn viena keliauja į Madridą rašyti apie Ispanijos pilietinio karo žiaurumus, kur ją įtraukia paprastų žmonių, patekusių į pražūtingą konfliktą, istorijos. Tai jos galimybė įrodyti, kad yra verta žurnalistės vardo srityje, kurioje dominuoja vyrai. Ten ji netikėtai įsimyli Ernestą Hemingvėjų – vyrą, netrukus tapsiantį legenda. Jų santykiai ir profesinė karjera mezgasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Madride, Ki Veste ir ypač Kuboje, kur įsikuria Marta ir Ernestas. Tačiau Ernestui išleidus sėkmingiausią savo kūrinį „Kam skambina varpai“, jie nebėra lygūs, o Marta turi pasirinkti: pasiduoti varžantiems reikalavimams būti garsaus vyro žmona arba rizikuoti prarasti Ernestą einant savo pačios, moters ir rašytojos, keliu.

Paula McLain yra „New York Times“ bestselerių „Paryžiaus žmona“ bei „Meilė ir griuvėsiai“ autorė. Gimė Kalifornijoje 1965 m. Vaikystėje ją ir dvi jos seseris paliko tėvai, tad joms teko kraustytis iš vienos prieglaudos į kitą, vėliau uždarbiauti keisčiausiais būdais iki kol suvokė, kad gali (ir nori) rašyti. Ji baigė literatūros studijas Mičigano universitete, yra išleidusi ir daugiau grožinės prozos ir poezijos kūrinių, memuarus.

Tada Morgotas, ištiesęs ranką link Dor-Lomino, šitaip prakeikė Huriną, Morveną ir visus jų palikuonis: 

– Žiūrėk! Mano minties šešėlis slėgs juos, kad ir kur jie keliautų, ir mano neapykanta persekios juos iki pasaulio pabaigos.

Pirmajame Viduržemio amžiuje, likus šešiems tūkstančiams metų iki „Žiedų Valdove“ aprašomų įvykių, elfų, žmonių ir nykštukų pasaulį apgaubė Tamsos valdovo Morgoto šešėlis. Žymiausi elfų ir žmonių kariai žuvo Nesuskaitomų Ašarų mūšyje, o jų žemes užplūdo Morgoto tarnai ir pakalikai. Tačiau juodžiausioje tamsoje sužibo nauja viltis, kai karo dėl Viduržemio arenoje pasirodė Morgoto nelaisvėje kankinamo Hurino sūnus Turinas su nuožmių atskalūnų būriu. 

Milžiniškoje Angbando tvirtovėje – Geležies Pragare įsikūręs Morgotas burtais, klasta ir žiaurumu naikino žmonių ir elfų karalystes, o Hurino vaikams skyrė patį baisiausią, mirtiną prakeiksmą. Prieš Turiną ir jo seserį Nienorą Morgotas pasiuntė savo baisųjį tarną Glaurungą – galingą dvasią, turinčią milžiniško besparnio ugnimi alsuojančio drakono pavidalą. Glaurungas pašaipiai ir kandžiai griauna Turino ir Nienoros likimą, melu ir apgaule įgyvendindamas Morgoto prakeikimą. 

Ankstyviausios šios J. R. R. Tolkieno sukurtos „Hurino vaikų“ sakmės versijos siekia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir keletą paskesnių metų. Gerokai vėliau, jau baigęs „Žiedų Valdovą“, šią sakmę jis parašė iš naujo išplėsdamas, papildydamas ir siužetą, ir personažų charakterius. Sakmė tapo viso jo tolesnio darbo apie Viduržemį šerdimi. Vis dėlto pačiam Tolkienui nepavyko jos baigti. Šį monumentalų darbą po tėvo mirties atliko Christopheris Tolkienas – po ilgo ir kruopštaus rankraščių tyrimo sudėliojo sklandų ir svetimų redakcijų neiškraipytą pasakojimą. 

Bestselerio  „Po magnolijomis“ autorė 

Sonė Beits iš Pietų Karolinos išvyko prieš penkiolika metų ir niekad nesidairė į praeitį. Dabar ji keliauja po pasaulį ir ieško tinkamiausių aikštelių kino filmams kurti. Jos namai ten, kur apsistoja. Sonė vos spėja suktis tarp intensyvaus darbų grafiko ir savo viršininko reikalavimų, prisiminti praeitį jai beveik nebelieka laiko, kol paskutinė darbo sutartis atveda ją į vietas, kurias kadaise paliko.

Pagrindinėms scenoms filmuoti ji ieško nuošalių pakrančių netoli Čarlstono ir netyčia užtinka privačią barjerinę salą. Ten susiduria su jos atsiskyrėliu savininku, kurį vietiniai vadina Indigo salos Pabaisa. 

Kadaise sėkmingai kylantis Niujorko advokatas Hadsonas Renfrou sielvarto genamas  apsigyveno saloje. Daug metų jis leidžia dienas vienui vienas, prižiūri savo indigažolių augavietes, gamina indigo dažus ir visai  neketina tenkinti įkyrių kino įmonės poreikių ar nusileisti netramdomam Sonės smalsumui. Bet kai juos užgriūva uraganas, siaučiantis Karolinos pakrantėse, tarp dviejų sielų užgimsta draugystė. Netrukus Hadsonas, ilgai dangstęsis stačiokiškomis manieromis, pasiduoda ir pasirodo kaip trapus žmogus, be galo trokštantis atleidimo ir galimybės dar sykį išbandyti savo laimę.

Tai pasakojimas apie išsilaisvinimą iš praeities, nuodėmių atpirkimą, susitaikymą ir meilę, kuri užgydo ir giliausias žaizdas.

T. I. Lowe sujungia į viena ir rimtus dalykus, ir nepakartojamo humoro jausmo padiktuotą stilių, o jos Sonė Beits slepia jėgą, kurios negali nepastebėti Nuostabus skaitinys! 

Francine Rivers, New York Times bestselerių Redeeming Love ir The Lady‘s Mine autorė

Nežinoma ir dramatiška Žygimanto Senojo nesantuokinės šeimos istorija

„Išdidumo kalinė“ – antrasis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Pirmasis – „Fata morgana“ – sulaukė nemenko skaitytojų susidomėjimo. Pagal knygą vyko ekskursijos, skaitytojai patys savarankiškai keliavo ir tebekeliauja romane aprašytais keliais.

Romano centre – nepelnytai užmirštos, bet ryškų pėdsaką istorijos puslapiuose palikusios trys moterų kartos:  Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Hochstadė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostrogiškaitė. Intriguojantis šių emancipuotų moterų gyvenimas – tai kova už savo teises ir bandymas įsitvirtinti patriarchalinėje visuomenėje. Bona Sforca globoja Beatą kaip savo dukrą. Palaimina santuoką su Lietuvos didžiojo etmono sūnumi. Tokią retą santuoką – iš meilės. Visgi Beatai, vienai turtingiausių XVI a. didikių, ir jos dukrai Elžbietai likimas nepašykšti sunkių išbandymų.

* ŽYGIMANTAS SENASIS IR ŽYGIMANTAS AUGUSTAS NAUJOJE ŠVIESOJE * ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKA * STEPONAS BATORAS IR ONA JOGAILAITĖ * KARALIŠKUOSIUOSE RŪMUOSE BESISUKIOJANTYS BURTININKAI IR ALCHEMIKAI * KOVOS PRIEŠ MASKVĄ BEI VALDOVŲ PAŠONĖJE VYKSTANČIOS INTRIGOS, SĄMOKSLAI, DRAMOS IR IŠDAVYSTĖS *

„Šis romanas kelia pamatinius klausimus: kaip konkreti epocha paveikia žmogaus likimą? Kaip įmanu pasipriešinti gniuždančiam taisyklių, draudimų bei aplinkybių voratinklio spaudimui? Kokia kaina sumokama už teisę savarankiškai mąstyti, laisvę rinktis, galimybę klysti? Kartu su romano herojėmis sprendžiant šias egzistencines lygtis, praeitis ir joje gyvenę žmonės tampa mums artimesni, o jų patirtys skatina mąstyti, kas sieja ir skiria mus, skirtingų erdvėlaikių gyventojus.“

Kultūros istorikas Aurimas Švedas

„Kartais istorijos pačios tave susiranda netikėčiausiose vietose. Pirmą kartą apie Beatą Ostrogiškę išgirdau kopinėdama Aukštųjų Tatrų viršūnėmis. Būtent Beata yra laikoma pirmąja turiste Tatrų kalnuose. Kodėl? Romano skaitytojas sužinos tai knygos pabaigoje. Pradėjusi daugiau domėtis šia asmenybe, aš tarsi siūlų kamuolį ėmiau vynioti mažai kam žinomą istoriją, kurioje nestinga karališkųjų intrigų, išdavysčių, dramos, fatalizmo, o geografija aprėpia ne tik Vengrijos karalystę ir jos kraštus, priklausančius šiandieninei Slovakijai, bet ir Lenkijos karalystę bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.“

Sonata Dirsytė

Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.

Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.

„Colleen Hoover gilinasi į sielvartą ir kaltę, sukuria daugialypę atpirkimo istoriją, kurios veikėjai kovoja taip pat aršiai, kaip ir myli. Autorės gerbėjos ir gerbėjai neliks nusivylę.“

Publishers Weekly

„Sudaužys jums širdį, o paskui pagydys... Emocinga istorija apie netektį ir viltį, sielvartą ir atleidimą, apie tai, kaip gydo meilė.“

POPSUGAR

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“ ir „Bjauri meilė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2022 m., romanas „Viskas primena tave“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

 „Imperatorienė“ – naujas ir netikėtas žvilgsnis į vienos žymiausių ir mylimiausių karališkųjų porų – Sisi ir Pranciškaus – meilės istoriją. Tai labai šiuolaikiškai parašytas romanas apie meilę ir savęs atradimą. Serialų „Bridžertonų kronikos“ („Bridgerton“) ir „Karūna“ („The Crown“) bei Sarah'os MacClean ir Lisos Kleypas romanų gerbėjai, ši knyga – kaip tik jums! 

1853-ieji. Šešiolikmetė Bavarijos princesė Elžbieta, visų meiliai vadinama Sisi, yra griežtai nutarusi laukti tikros, galvą pamesti verčiančios meilės. Bėda ta, kad jos motina apie tai nė girdėti nenori. Užsispyrėlė Sisi nusileisti, žinoma, irgi neketina. Galų gale, juk ne jos problema, kad vyresnė sesuo Elena pagaliau „suaugo“ ir sutiko tekėti už Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Habsburgiečio. 

Tuo metu Vienoje imperatorius Pranciškus taisosi po pasikėsinimo į jo gyvybę. Išvengęs mirties jaunuolis rimtai susimąsto apie savo bei karalystės ateitį ir nusprendžia, kad atėjo laikas „susitupėti“. Motina jam jau numačiusi puikią kandidatūrą: Bavarijos princesę Eleną. Po neilgų derybų sutariama, kad per artimiausią Pranciškaus gimtadienį bus iškeltos vestuvės, užtikrinsiančios politinę sąjungą su Bavarija. 

Tačiau atvykęs į Bavariją Pranciškus – netikėtai sau pačiam – susižavi Elenos seserimi Sisi. Ir ši pagaliau išgyvena tai, apie ką anksčiau žinojo tik iš poetų eilių ir girdėjo bardų giesmėse. 

Rašytojos Gigi Griffis silpnybė – menkai žinomi istoriniai faktai, ne itin mėgstamos (turinčios savo nuomonę) moterys ir viskas, kas susiję su Europa. Beveik dešimtmetį klajojusi po pasaulį, G. Griffis šiuo metu gyvena Portugalijoje. „Imperatorienėje“ papasakota istorija rodoma ir platformoje „Netflix“.

„Prabanga ir puošnumu pulsuojantis romanas. Šioje istorijoje nenuvilia niekas.“ 

Publishers Weekly 

„Tiesiog žavinga. G. Griffis mums padovanojo dvi herojes – tokias įžūlias ir žavias seseris, kad tiesiog fiziškai norisi įsirangyti tarp puslapių joms į kompaniją. Dar pridėkite rūmų intrigas ir nepajusite, kaip skaitant prabėgs pusė nakties.“ 

Meg Waite Clayton (romanų „Paskutinis traukinys į Londoną“, „Trečiadienio seserys“ autorė) 

 „Šviežias, energingas ir naujas požiūris į legendinę moterį. Garantuotai padidins Sisi gerbėjų būrį.“ 

Rašytoja Evie Dunmore 

Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.    

Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.

„Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau.“

Sigitas Parulskis

Lyg ir eilinė kelionė į Daniją Dagnei tampa lemtinga kryžkele. Nedidukėje kavinėje netikėtai nugirsta melodija pažadina prisiminimus apie seniai matytą, lyg į vandenį prapuolusią draugę. Kur dabar Magna? Kaip susiklostė jos likimas? Kokie įvykiai privertė ją pasitraukti iš draugų ir artimųjų gyvenimo? Kas atsitiko Magnai, kol Dagnė, perspektyvi korėjiečių kalbos studentė, buvo išvykusi mokytis į Seulą?

Daugybę metų Dagnė gyveno uždariusi savo praeities duris. Tačiau galbūt atėjo metas jas atverti? Moteris ryžtasi atsisukti atgal, kad pagaliau išaiškėtų tiesa. Bet kad melodija suskambėtų kaip tuomet, reikalingi trys balsai. Ar pavyks Dagnei atrasti ryšį su savo jaunystės draugais? Ką likimas numatė trims kelis dešimtmečius nesimačiusiems ir gyvenimo vidurį įpusėjusiems žmonėms?

Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn, skaitomiausios lietuvių autorės bibliotekose, savo debiutiniame romane skaitytojams žada jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones ir jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Ir, žinoma, apie meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų.

„Gyvenimas būtų per paprastas, jei jo dėsniai prilygtų daugybos lentelei: kartą išmokai atmintinai ir žygiuoji neklysdamas per dienas, mėnesius, metus... Ar tikrai mums patiktų toks gyvenimas? Ar vis dar galėtume save vadinti žmonėmis? Ar būtume tik dirbtinį intelektą turintys robotai žmogaus kūnais. Gyvenime būna visaip. Tuo jis ir įdomus, kad nežinai, kas tavęs laukia už kito posūkio.“

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

Daugybės akademinių interpretacijų susilaukęs romanas „Abiem pavidalais“ („Podoboji“) yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ („Trýznivé město“, 1999) dalis. Tai kruopščiai sukonstruota, intelektuali proza, iš skaitytojo reikalaujanti daug dėmesio ir, greičiausiai, ne vieno skaitymo.

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.

„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“

Ričardas Gavelis

Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“

Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“ 

„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. 

Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį. 

„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“ 

Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu V. Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.

Novelių rinkinys „Nepažįstamosios laiškas“ stebina atviru intensyvumu ir pasakojimo polėkiu, kiekviena papasakotų istorijų – nepamirštama bei unikali. S. Zweigo veikėjai – laisvi, saviti, aistringi žmonės – ilgai slepia savo jausmus, kol, neištvėrę vienatvės, atsiveria net ir nepažįstamam klausytojui. Autorius atskleidžia, kokios paslaptys, psichologinės mįslės ar demonai gali glūdėti žmogaus širdyje ir kokios tragiškos kartais būna tų apraiškų pasekmės.

Stefanas Zweigas (1881–1942) – austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas ir biografas, vienas raiškiausių XX a. austrų literatūros klasikų. Savo karjeros viršūnėje buvo vienas labiausiai verčiamų ir populiariausių autorių pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo subtiliomis psichologinėmis novelėmis, jo kūryboje jaučiama Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaka.

Edgar Allan Poe (1809–1849) – Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistras, laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Puikiai įgudęs pasiekti ribinį psichologinį poveikį, rašytojas sukūrė ne vieną pasakojimą apie blogį, mirtį, terorą ir šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, groteskiškų būtybių bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų.

„Auksinis vabalas“ – populiariausių autoriaus novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu jo kūriniu tapusi novelė.

„Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.“

Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir užėmusi deramą vietą XX a. prancūzų literatūroje. F. Sagan rašymo stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Françoise Sagan romanas „Truputis saulės šaltam vandeny“ pasirodė 1969 metais. Pagrindinis knygos veikėjas žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau staiga praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris jam tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio ir paisydamas gydytojo rekomendacijos pakeisti aplinką, jis bėga ieškoti atgaivos į savo sesers namus provincijoje.

Čia jis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau jiedviem grįžus į Paryžių, įgimtas mylimosios gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu. Netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny...

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Nagingas, bet tartum šiam pasauliui netinkantis svajotojas bando susikonstruoti skraidyklę. Po, anot miestelėnų, užnuodyto Šešėlių ežero ledu tūno piktavalė dvasia. Keista mergaitė kaip kalėdinę dovaną draugui pasižada padegti sorgų lauką. Miestą sukrečia taksistų žmogžudystės. Tai fragmentai iš trijų šiuolaikinio kinų rašytojo Shuang Xuetao apysakų, publikuojamų „Raudonio gatvėje“. 

Visos šios istorijos susijusios su realia Janfeno, arba Raudonio, gatve, lyg spiralė juosiančia Šenjango, autoriaus gimtojo miesto, pakraščius atšiauriuose Kinijos šiaurės rytuose. Mao Zedongo laikais čia klestėjo industrija, fabrikai ir kasyklos, tačiau šaliai pereinant į rinkos ekonomiką likimo valiai palikti gyventojai susidūrė su negandomis, įsigalėjusiomis pokyčių neatlaikiusiame Šenjange – nedarbu, skurdu, alkoholizmu, smurtu. Būtent Raudonio gatvėje ėmė kurtis našlaičiai, nusikaltėliai, eretikai ir pusdieviai – visi, nesugebėję prisitaikyti prie Kinijos modernėjimo. Jie ir tapo Shuang Xuetao pasakojimų herojais.

Nors prisotintos tamsaus postindustriškumo, šios daugiabalsės istorijos net ir beviltiškiausiais momentais spindi viltimi ir bendruomenišku gerumu, puikiai atskleidžia unikalų Shuang Xuetao stilių, kritikų vadinamą fabulistiniu „noir“, kuriame purvinas realizmas derinamas su fantastiškumu, o aštrių socialinių temų gvildenimas – su taikliu humoru. „Raudonio gatvė“, pateikdama tirštą sparčiai kintančios bendruomenės portretą, parodo ne tik nematomus iššūkius, kuriuos patiria prie besikeičiančios santvarkos neprisitaikę gyventojai, bet ir netikėtą, švelnią malonę, kurią jiems vis vien pavyksta atrasti.

„Shuang Xuetao yra ryškiausias jaunasis kinų rašytojas. Lyriška kalba ir nepaprastu pasakojimu jis išreiškia stiprią meilę, kurią literatūra jaučia žmonijai – ypač žemiausiam jos sluoksniui. Skaityti jo kūrybą – tai persmelkti širdį ir patirti meno, galinčio būti tamsą kertančiu šviesos spinduliu, galią.“ 

Yan Lianke, knygos „The Day the Sun Died“ autorius

„Shuangas išlaiko šaltą, ramų toną net tada, kai kalba eina apie užsilikusias traumas... Skaitytojams bus malonu susipažinti su šia kylančia žvaigžde.“

Publishers Weekly

„Shuang Xuetao kūryba mane traukia dėl jo nuostabios kalbos, trumpų, žaismingų, raumeningų sakinių. Jo žemiški pasakojimai plėtojami neskubant, tačiau išlieka galingi. Taip gimsta savitas pasakojimo būdas.“

Mo Yan, Nobelio premijos laureatas, knygos „Raudonasis sorgas“ autorius